Šiuolaikinė lietuvių literatūra (teorija pagal egzamino klausimus)

1. Literatūros situacija po 1990m.
Kai 1990 m. Vakarų Europos literatūra tapo laisvai pasiekiama, paaiškėjo, kad mūsų proza stipriai atitrūkusi nuo natūralios raidos, neturi stiprių modernistinio rašymo tradicijų, ant kurių galėtų kurti šiuolaikinę, postmodernistinę prozą. Tokio atotrūkio per dieną neįmanoma įveikti, prozos kūrėjai pamažu ėmėsi naujų temų, stilių bei problemų. Spartų šiandieninės literatūros vystymąsi stabdė ir tai, kad stipriai pakito socialinis rašytojo statusas: sovietų laikais rašytojai buvo valstybės remiami darbuotojai, o Nepriklausomoje Lietuvoje jie atsidūrė laisvosios rinkos situacijoje ir pasijuto itin nesaugūs Šiandieninėje lietuvių prozoje akivaizdžiai dominuoja šiuolaikinio subjekto raiška – ironija ir autoironija. Prozos kūrėjų humoras nėra itin linksmas, dažnai jis susijęs su sudėtingais rašytojų autobiografiniais išgyvenimais, o tekstuose jų niūrokas juokavimas įgyja cinizmo, grotesko, absurdo prasmę.Į lietuvių prozą laisvai įsiveržė anksčiau draustos ir ilgai sovietinės ideologijos varžytos temos: erotika, seksas, seksualinės mažumos, smurtas, žiaurumo estetika ir t.t. Gyvenime ir prozoje iškilo alternatyvūs gyvensenos būdai – benamystė, atsiskyrėliškumas, bohemiškas, keruakiškas, pankiškas gyvenimo stiliai.Atsirado laisva ir kartais net šokiruojanti istorinių įvykių interpretacija – itin populiarus tapo ką tik sužlugusios sovietinės tikrovės perrašymas, svarbi nauja ankstesnės Lietuvos istorijos recepcija.stipriai pakito prozos stilius. Ypač stengiamasi atsikratyti pusę amžiaus prozai buvusį privalomą socialistinio realizmo stilių. Jį šiandieninėje prozoje keičia postmodernistinis, nenuoseklus, iš kelių siužetinių linijų pinamas pasakojimas, žaidimas, laviravimas ant fikcijos ir fakto ribos, parodijavimas ir t.t. Didįjį epinį pasakojimą keičia fragmentiškos, mažosios prozos formos, romano pasakojimas konstruojamas poetiniu, žaidybiniu, punktyriniu principu.
3. Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (romano recepcija, postmodernumas, struktūra; miesto poetika).Romane „Vilniaus pokeris“ (1989) R. Gavelis dekonstruoja totalitarinės sistemos prievartos mechanizmą. Šokiruojančios poetikos priemonėmis kalbama apie žmogaus dvasios irimą, nuplėšiamos homo sovieticus kaukės. Konflikto pagrindą sudaro susidūrimas ir kova su „Jais“, metafiziniu blogiu, kuris turi tūkstančius veidų. Sovietmečio iškankintas, bet mąstyti dar sugebantis žmogus traktuojamas kaip patologiniais aukos simptomais pasireiškianti analitinė sąmonė. Dvasios nekropolyje padėti negali nei kultūra, tarnaujanti valdžiai, nei tautiniai mitai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!