Konspektai

Šiaurės Amerika - viskas apie ją

9.4   (2 atsiliepimai)
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 1 puslapis
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 2 puslapis
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 3 puslapis
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 4 puslapis
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 5 puslapis
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 6 puslapis
Šiaurės Amerika - viskas apie ją 7 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

 1. Š. Amerikos geografinė padėtis ir teritorija Šiaurės Amerika yra šiaurinis vakarų pusrutulio žemynas plytintis vakarų pusrutulyje Tai yra didžiausias vakarų pusrutulio žemynas, kurios teritoriją sudaro žemynas, kontinentinės ir vulkaninės salos. Žemynas išsiskiria didele salų bei salynų gausa. Tai trečias pagal dydį žemynas mūsų planetoje. Vakaruose šį žemyną nuo Azijos skiria Beringo sąsiauris, o vakariausia žemyno dalimi yra laikomas Princo Velso kyšulys esantis Siuardo pusiasalyje. Kadangi Š. Amerikai yra priskiriamos ir Aleutų salos, tad labiausiai į vakarus nutolusia vieta reikėtų laikyti Vrangelio kyšulį, kuris yra vienoje iš Aleutų salyno saloje (Attu). Rytuose Š. Amerikai priklausančią Grenlandijos salą nuo Europai priklausančios Islandijos salos skiria Danijos sąsiauris. Ryčiausia žemyno dalimi laikomas Sent Čarlzo kyšulys, kuris yra Labradoro pusiasalyje. Tačiau labiausiai į rytus nutolusia dalimi reikėtų laikyti Norustruningeno kyšulį, kuris yra šiaurrytinėje Grenlandijoje. Šiauriausia žemyno dalimi laikomas Merčisono kyšulys Butijos pusiasalyje. Šiauriau plyti daugybė mažų ir didesnių salų, kurios sudaro Kanados Arktinį salyną, kuris tęsiasi iki Elsmyro saloje esančio Kolumbijos kyšulio. Dar šiauriau plyti Moriso Džesupo kyšulys esantis Grenlandijos saloje. Tai yra šiauriausia Š. Amerikos dalis ir toliausiai į šiaurę plytinti sausuma. Pietuose Š, Amerika ribojasi su P. Amerika. Riba tarp šių žemynų yra Tehuantepeko tektoninė depresija tarp Tehuantepeko ir Kampečės įlankų, tačiau dažniausiai riba tarp šių žemynų vedama Panamos sąsmauka. Tokiu būdu piečiausia žemyno dalimi yra laikomas Mariato kyšulys Azuero pusiasalyje. Dar piečiau plyti Kokos salos, kurias ir reikėtų laikyti labiausiai į pietus nutolusia žemyno dalimi. Š. Amerikos krantus skalauja trys vandenynai: vakarinius–Ramusis, rytinius–Atlanto, o šiaurinius–Arkties. 2. Š. Amerikos geologinė struktūra. Šiaurės Amerikos geologinį pagrindą sudaro Šiaurės Amerikos platforma, kurią iš visų pusių riboja jaunesni raukšliniai dariniai. Šiaurės Amerikos platformoje yra beveik 75% Š. Amerikos teritorijos, didesnioji Kanados Arktinio salyno ir Grenlandijos dalis. Maždaug 70% šios platformos sudaro Kanados skydą. Š. Amerikos kristalinį pagrindą sudaro granitinė-gneisinė uoliena, kuri atsidengia aplink Hadsono įlanką ir Aukštutinio ežero rajone. Sluoksniuotos struktūros plytą sudaro paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinės uolienos. Tik pietvakarinėje dalyje šios uolienos suraukšlėtos stačiomis raukšlėmis. Šios struktūros yra neotektoninių žemės plutos judesių pasekmės. Šiaurėje, pietuose ir rytuose Š. Amerikos platformą riboja paleozojaus geosinklinės struktūros, kurios ypač ryškiai išreikštos Apalačų pietryčiuose ir šiaurėje bei Grenlandijoje. Joms būdingos metamorfizuotos ir intruzinės uolienos, kuriose tektoninių deformacijų metu susidaro sprūdinės-luistinės reljefo formos. Apatinio paleozojaus (kaledoninės) raukšlinės struktūros būdingos pietvakarinei Apalačų daliai. Jas sudaro suraukšlėtos silpnai metamorfizuotos nuosėdinės uolienos, todėl išlaikė pirminę sudėtį, o tai ryškiai pasireiškė formuojantis dabartiniam paviršiui. Šiauriau Meksikos įlankos paleozojaus raukšlines struktūras beveik visur dengia mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinės uolienos. Pietrytinė žemyno dalis yra Š. Amerikos jaunos platformos dalis, kuriai būdinga kreidos, neogeno ir kvartero nuosėdinių uolienų kaita lemianti pagrindinius pakrantės žemumų paviršiaus bruožus. Panašios struktūros sudaro ir šiaurvakarines Kanados Arktinio salyno salas. Kordiljerų raukšlinės struktūros susijusios su Ramiojo vandenyno geosinkline juosta. Jose išskiriamos dvi raukšlinės zonos: kimerinė, kuriai būdingos geosinklinės struktūros sudarančios aukštus luistinių formų kalnagūbrius, bei laraminė, kuriai būdingi miogeosinklininiai bruožai (plačiai paplitusios nuosėdinės kilmės sluoksniuotos uolienos, sudarančios Uolinių kalnų luistinius raukšlinius kalnagūbrius). Kordiljerams būdingi ypatingai aktyvūs tektoniniai procesai, kurie susiję su Ramiojo vandenyno dugno raida. Juose didelius plotus užima paleogeno, neogeno ir kvartero efuzinio vulkanizmo uolienos, nes neotektoninių procesų metu atsirandą plyšių, vyksta intensyvus vulkanizmas bei žemės drebėjimai. 3. Š. Amerikos pleistoceno apledėjimas ir jo įtaka dabartiniam paviršiui. Š. Amerikos apledėjimas, kuris prasidėjo dar neogene Grenlandijoje, ypač išplito pleistocene. Kontinentinio apledėjimo centrais buvo Kordiljerų kalnai vakaruose ir Bafino sala bei Labradoro pusiasalis rytuose. Kordiljerų ledynas buvo mažiau išplitęs nes gavo žymiai mažiau drėgmės iš Ramiojo vandenyno (užstojo kalnai), o rytų ledynas, vadinamas Laurentijos ledynu, gaudamas didelį drėgmės kiekį iš Atlanto vandenyno plito labai smarkiai. Didžiausio ledynų išplitimo metu abu šie ledynai susijungė ir sudarė didelį ledo skydą, kuris tęsėsi nuo rytinės iki vakarinės žemyno pakrantės ir dengė daugiau nei 65% Š. Amerikos ploto. Tokį didelį Š. Amerikos apledėjimą nulėmė didesnis vidinių rajonų drėgnumas. Š. Amerikos apledėjimas turėjo keletą fazių ir tų fazių pavadinimai susiję su teritorijomis, kuriose aptinkamos tų ledynų nuogulos, t.y. Nebraskos, Kanzaso, Ilinojaus ir Viskonsino fazės. Paskutinioji Viskonsino fazė beveik sutapo su maksimalaus apledėjimo ribomis. Šio ledyno reliktais laikomi Grenlandijos ir Kanados arktinio salyno salų ledynai, kurie Laurencijos ledynui tirpstant suskilo į du savarankiškus (Labradoro-rytuose ir Kivatino-vakaruose) ledynus, o juos skyrė Hadsono įlanka. Klimato pokyčiai ir apledėjimas turėjo didelę įtaką žemyno gamtinėms sąlygoms, nes dėl ledo dangos svorio, šiaurinė žemyno dalis buvo smarkiai nugrimzdusi. Manoma, kad dėl kontinentinio ledyno poveikio susidarė dabartinė Kanados skydo forma. Dėl tokios pleistoceno veiklos Kanados skyde susiformavo glacialinės egzaracinės, o piečiau plytinčioje plytoje, ypač Didžiųjų ežerų rajone, glacialinės-akumuliacinės reljefo formos. Tirpstančio ledyno pakraštyje susiformavo stambūs prieledyniniai ežerai. Ledyno srityje buvo sunaikinta augalija ir dirvožemis. Pietiniuose Kordiljeruose ir Apalačuose sumažėjo miškų masyvai, o kai kurias augalų rūšis pakeitė borealiniai augalai, kurie ledynui ištirpus sudarė augalijos formavimosi pagrindą. Ypač smarkiai plito žemyno dalies spygliuočių ir kalnų arktinė flora. Didelius plotus užėmė tundros, taigos, stepės, mišriųjų ir plačialapių miškų gamtiniai kompleksai. Kiek mažesni organinio pasaulio pokyčiai buvo pietinėje žemyno dalyje, nes ji nepatyrė kontinentinio apledėjimo. Gyvūnijos evoliucijai šis apledėjimas taip pat turėjo įtakos: senesnės gyvūnų rūšys išliko drėgnesniuose bei šiltesniuose Kordiljerų ir Apalačų rajonuose, o sausais Beringo ir Čiukčių jūrų ruožais į Š. Ameriką atklydo nemaža dalis gyvūnų iš Azijos. 4. Neotektonika ir dabartinis Š. Amerikos paviršius. Š. Amerika išsiskiria geologiniu struktūrų simetriškumu ir labai ryškiu morfosturktūru ir morfoskulptūru suderinamumu. Centrinę žemyno dalį sudaro sena platforma, kurioje yra didesnioji Grenlandijos ir arktinio salyno dalis. Ją iš visų pusių riboja įvairiaamžiai raukšliniai dariniai. Sena Š. Amerikos platforma priklauso stabilių platformų tipui kurioje vyrauja lygumos. Stabiliausia platformos dalis–Kanados skydas, kurią reljefe atitinka Laurencijos aukštuma, kurią skaido įvairūs kupolai bei gūbriai. Jai būdingas didelis ežerų kiekis. Grenlandijos ir Kanados arktinio salyno lygumas dengia ledynai, o Hadsono įlankos duburyje ir Makenzio žemupyje plyti sluoksniuotos–akumuliacinės lygumos. Piečiau Kanados skydo plyti teritorija, dažniausiai vadinama Centrinėmis lygumomis ir pagal struktūrą atitinkanti plytą. Šios lygumos paviršių skaido begalė pakilimų ir įlinkimų. Stambiausias pakilimas Ozarko plynaukštė. Pagrindinis Centrinių lygumų morfostruktūrinis tipas yra sluoksniuotos kalvotos arba monoklininės lygumos. Vakarinėje platformos dalyje, Kordiljerų priekalnėse plyti Didžiosios lygumos, kurioms didelę įtaką turi Kordiljerų kilimas Šios lygumos kristalinis pagrindas yra padengtas stora nuosėdinių uolienų danga. Šiaurinėms šios lygumos dalims būdingas akumuliacinis, o pietinėms–erozinis reljefas. Iš šiaurės, rytų ir pietryčių seną platformą riboja paleozojaus raukšliniai dariniai, kurie dabartiniame reljefe sudaro vidutinio aukštumo ir aukštus luistinius–raukšlinius kalnus, o šiaurinėje Meksikos įlankos pakrantėje plyti epichercininės platformos su nuosėdine danga ir tose vietose vyrauja žemumos. Vakarinę senosios platformos dalį riboja Mezozojuje vykusios kimerinės kalnodaros bei kainozojuje tebevykstančios Alpinės kalnodaros raukšliniai dariniai.Vakarinė žemyno dalis, nuo Aliaskos iki Panamos sąsmaukos yra Kordiljerų raukšlinėje juostoje, kurių formavimuisi didelę reikšmę turėjo neotektoniniai žemės plutos judesiai. Kordiljerų morfostruktūroje vyrauja luistiniai–raukšliniai, raukšliniai–luistiniai kalnagūbriai, vulkaniniai kalnai, trapinės, sluoksniuotos plynaukštės, jaunų įlinkių ir riftinių zonų akumuliacinės lygumos. 5. Rytinės Š. Amerikos dalies (Nekordiljerinės) paviršiaus bruožai. 6. Vakarinės Š. Amerikos dalies (Kordiljerinės) paviršiaus bruožai. Vakarinė žemyno dalis nuo Aliaskos iki Panamos sąsmaukos bei Antilų salos yra Kordiljerų raukšlinėje juostoje. Kordiljerai skirstomi į keletą išilginių juostų. Jų sandaroje išskiriami: ◦ Siaura priekalnių įlinkių juosta; • Jaunų kalnų masyvų juosta. Šiai juostai priklauso tokie kalnai, kaip Brukso, Big Horno, Priešakinis kalnagūbriai, Makenzio, San de Kristo, Unitos kalnai, Savačo kalnų masyvas bei šiaurinės ir Centrinės Amerikos Sieros kalnai. • Jukono, Kolorado plynaukštė, Šiaurinė Mesa priskiriami prie vidinių masyvų; • Laraminės kalnodaros Kordiljerai, kuriuose yra Kanados uoliniai kalnai, Biteruto, Vosačo kalnagūbriai ir kiti. • Nevadinės kalnodaros Kordiljerai, kuriems priklauso Aliaskos, Kaskadinis kalnagūbriai, Kolumbijos, Freizerio plynaukštės ir t.t. • Alpinės kalnodaros Kordiljerai į kuriuos įeina tokie orografiniai objektai, kaip Aleutų, Švento Elijo ir kiti kalnagūbriai, Vrangelio kalnų masyvas ir kt. • Depresijų juosta, kurias dengia jaunesni vulkaniniai dariniai, tai: Šelichovo sąsiauris, Kuko, Kalifornijos įlankos, Kalifornijos bei Mirties slėniai ir kiti. Be išilginio susiskaidymo Kordiljerai skaidomi į segmentus, atskirtus vienas nuo kito jaunų ir gilių lūžių linijomis. Kordiljerų morfostruktūroje vyrauja luistiniai–raukšliniai, raukšliniai–luistiniai, vulkaniniai kalnai, trapinės ir sluoksniuotos plynaukštės, akumuliacinės lygumos. 7. Š.Amerikos klimatą formuojantys veiksniai. Š.Amerika iš šiaurės į pietus kerta beveik visas šiaurės pusrutulio klimatines juostas, išskyrus ekvatorinę. Plačiausia žemyno dalis plyti subarktinėje ir vidutinio klimato juostose, o tropinėje ir subekvatorinėje klimato juostose plyti siaura, pietinė Š. Amerikos dalis. Šiaurinės žemyno salos plyti arktinėje klimato juostoje. Tokie platuminio išsidėstymo ypatumai nulemia vasaros ir žiemos radiacines sąlygas bei šiaurinių ir pietinių dalių įšilimo skirtumus. Š. Amerikos orografija yra palanki oro masėms, kurios juda iš rytų, nes ten nėra aukštų kalnų, kurie joms trukdytų, o vakaruose atvirkščiai, ten esantys kalnai smarkiai apriboja Ramiojo vandenyno oro masių judėjimą. Žemyno centrinėje dalyje, tarp Arkties vandenyno ir Meksikos įlankos, plyti lygumų juosta, o tai sudaro palankias sąlygas arktinių ir tropinių oro masių apykaitai ištisus metus. Pietinės ir šiaurinės Atlanto vandenyno pakrantės įšilimo kontrastus sustiprina šiltoji Golfo bei šaltoji Labradoro srovės. Šios dvi srovės susitinka Niufaundlendo rajone, todėl čia labai palankios sąlygos ciklonams bei jų veiklai. Ramiojo vandenyno šiltoji Aliaskos srovė, kuri teka į šiaurę nuo 400 š.pl. neša šiltą vandenį ir ten yra teigiamos oro temperatūros anomalijos. Nuo tos pačios platumos, tik į pietus teka šaltoji Kalifornijos srovė, kuri neša santykinai šaltą vandenį, todėl vandenyno paviršius tarp 400 ir 200 š. pl. praranda maždaug pusę gaunamos suminės Saulės radiacijos kiekio. Didesnėje Š. Amerikos dalyje vyrauja vakarų pernašos atmosferinės cirkuliacijos tipas, tačiau dėl žemyno orografinių bruožų, jūrinių oro masių įtaka ryškiai pasireiškia tik Ramiojo vandenyno rytinėje pakrantėje ir priešvėjiniuose Kordiljerų šlaituose. Į vidinius žemyno rajonus Ramiojo vandenyno oro masės patenka per kalnų perėjas, tačiau ryčiau Kordiljerų praranda didelę dalį jūrinių savybių. Vidiniame žemyno rajone formuojasi kontinentinės oro masės, tačiau pats žemynas yra pakankamai mažas, todėl čia negali susidaryti galinga žiemos aukšto slėgio sritis. Dėl to paatlantiniai Š. Amerikos vidutinių platumų daliai būdinga cikloninė veikla ištisus metus. Š. Amerikos orografiniai ypatumai, arktinių ir tropinių vandens baseinų artumas, dideli paviršiaus įšilimo kontrastai ir frontų aktyvumas sudaro palankias sąlygas uraganų ir tornadų susidarymui. Uraganai dažniausiai siaučia paatlantinėje žemyno dalyje ir Centrinės Amerikos salose. 8. Oro masių cirkuliacija liepos mėnesį Š. Amerikoje. Šiltuoju metų laiku didesnioji Š. Amerikos dalis stipriai įšyla. Dėl to susiformuoja atmosferinė depresija, kurios centras plyti virš Kolorado plynaukštės ir Šiaurinės Mesos. Suintensyvėja aukšto slėgio sritis virš vandenynų ir jie pasislenka į šiaurę. Azorų aukšto slėgi srities įtakon patenka pietrytinė žemyno dalis, o vakarinės ir pietvakarinės krypties oro masės neša gausius krytulius į pietrytinius JAV rajonus ir į centrinę žemyno dalį. Didelė Meksikos ir Centrinės Amerikos dalis patenka Azorų srities aukšto slėgio įtakon, kur vyrauja šiaurės rytų pasatas, pasižymintis gausiais krituliais. Vakarų pernaša ir cikloninė veikla vidutinėse platumose, šiuo metų laiku susilpnėja, todėl sumažėja į pietinius rajonus įsiveržti Arktinėms oro masėms. Didžiausi temperatūrų skirtumai susiformuoja tarp stipriai įšilusių vidinių žemyno rajonų ir šaltųjų srovių vėsinamų vakarinių bei šiaurrytinių žemyno pakrančių. Oro temperatūra mažėja einant iš pietų į šiaurę, o vidiniuose Grenlandijos ir Elsmyro salos rajonuose vyrauja neigiamos temperatūros net ir vasarą. Didesnioji Š. Amerikos dalis vasaros metu yra gausiai drėkinama. Išimtį sudaro Ramiojo vandenyno pakrantė į pietus nuo 400 š. pl. Ir vidiniai Kordiljerų plokščiakalniai. Mažas kritulių kiekis iškrenta šiaurinėje žemyno dalyje ir arktinėse salose. 9. Oro masių cirkuliacija sausio mėnesį Š. Amerikoje. Šaltuoju metų laiku žemynas yra netolygus įšilimo sąlygose. Į šiaurę nuo poliarinio rato vyrauja poliarinė naktis ir saulės radiacija lygi nuliui. Centrinėje žemyno dalyje orai smarkiai atvėsta ir tose vietovėse vyrauja neigiamas radiacijos balansas. Į pietus nuo 300 šiaurės platumos žemyno paviršius gauna 190 kcal/cm2 saulės radiacijos, todėl čia šilta. Didelė šiaurinė žemyno dalis yra aukšto slėgio juostoje su Kanados ir Didžiojo baseino aukšto slėgio centrais. Vidutinėse platumose virš vandenynų suaktyvėja Aleutų ir Islandijos žemo slėgi sritys. Pastaroji išsiplečia į šiaurvakarius, todėl cikloninė veikla apima paatlantinę Š. Amerikos dalį, o kai kada prasiskverbia giliai į žemyną. Aleutų žemo slėgio sritis kiek mažiau aktyvi, todėl, kad įtakos aktyvumui turi mažesnės šiaurės Ramiojo vandenyno srovės. Subtropinės Havajų ir Azorų aukšto slėgio sritys žiemos metu pasistumia į pietus ir yra mažiau aktyvios. Todėl oro slėgis virš Atlanto būna žemesnis, nei virš žemyno, todėl susidaro palankios sąlygos žemyninio klimato pernašai iš žemyno į Atlanto vandenyną. Tačiau , ši kontinentinė pernaša nėra labai aktyvi, kadangi Didžiojo baseino aukšto slėgio sritis lemia rytinės Š. Amerikos dalies musoninę oro masių cirkuliaciją. Šaltos arktinės oro masės žiemos metu juda i pietinius žemyno rajonus, todėl ten nukrinta oro temperatūra. Iš kitos pusės virš Karibų jūros ir Meksikos įlankos formuojasi šiltos oro masės, kurios netrukdomos gali laisvai judėti į šiaurę. Judėdamos šaltos oro masės iš šiaurės ir šiltos iš pietų, susiduria, todėl tose vietose būna gana smarkūs ciklonai. Ciklonų metu oras kinta labai dažnai, o be to būna dažni lietūs. Toks oras būdingas JAV ir pietinėje Kanadoje. Oro temperatūrų pasiskirstymas žiemos metu daugiausia priklauso nuo saulės radiacijos, nei nuo vandenynų įtakos. 10. Vidutinių platumų juosta ir jos klimato tipai. Vidutinė platumos juosta plyti kiek šiauriau Kolumbijos upės žiočių, o rytuose-ties 400 š. pl. Šios juostos ribose yra ryškus klimato skirtumai. Rytinėje šios juostos dalyje vyrauja vidutinių platumų musoninis klimatas. Žiemos metu temperatūra nukrinta iki -100 C, o šiaurinėje srityje iki -200C, tačiau dėl cikloninės veiklos įtakos šiose vietovėse iškrinta sniegas. Vasarą klimatui įtakos turi šaltoji Labradoro srovė, kurios dėka susidaro tiršti rūkai pakrantėse, o oro temperatūra nepakyla daugiau nei 200C. Vidinė žemyno dalis, iki Kordiljerų papėdžių, plyti žemyninio klimato srityje ir pasižymi anticiklonine oro masių cirkuliacija. Šioje srityje žiemos būna atšiaurios, o atslinkus arktinėms oro masėms, tų ciklonų užnugaryje būna stiprios audros ir pūgos, ko pasėkoje žemę užkloja stora sniego danga., ypač Kanados rytuose. Vasarą oras smarkiai įšyla ir oro temperatūra siekia 450C, vyrauja sausvėjai bei sausros. Ši sritis pasižymi ypač staigia orų permaina. Didesnėje vidutinių platumų srities dalyje drėkinimas yra pakankamas, išskyrus pietrytinę dalį. Vidutinėse Kordiljerų plynaukštėse vyrauja pereinamojo klimato sritis, nes tose vietovėse dar juntama vakarų pernaša, todėl oro temperatūrų amplitudė mažesnė, o drėkinimas žymiai gausesnis. Vakarinėje vidutinių platumų juostos dalyje vyrauja jūrinis klimatas, nes čia visus metus vyrauja vakarų pernaša, kuri atneša drėgnas oro mases iš Ramiojo vandenyno. Žiemą šios srities vietovėse būna santykinai šilta, o vasarą santykinai vėsu. 11. Subtropinio klimato juosta ir jos klimato tipai. Ši juosta plyti nuo Floridos pusiasalio pietuose iki Kalifornijos pusiasalio vakaruose. Pietrytinė šios juostos dalis pasižymi musoninės cirkuliacijos sąlygomis. Vasaros metu čia vyrauja jūrinės tropinės oro masės, kurios atneša daug kritulių, o žiemą-vėsios žemyninio klimato oro masės, nes ši sritis patenka į Š. Amerikos aukšto slėgio zoną. Prasiveržus šaltoms oro masėms iš Arkties vandenyno šioje srityje gali iškristi sniegas ir temperatūra nu krinta iki -90C. Didesnioji Misisipės žemumos dalis, Pakrantės ir Centrinės lygumos plyti tolygaus drėkinimo subtropinio klimato srityje. Vasaros metu šioje srityje vyrauja jūrinės oro masės atslinkusios nuo Meksikos įlankos ir nešančios gausų kritulių kiekį, veikiant ciklonams, čia susiformuoja tornadai. Žiemos metu vyrauja sausas žemyninis klimatas. Tačiau prasiveržus šaltoms oro masėms iš šiaurės čia galimi staigūs orų atšalimai. Vidinės Kordiljerų plynaukštės ir plokščiakalniai pasižymi sausomis vasaromis ir santykinai šaltomis žiemomis bei drėgmės stoka. Vakarinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje vyrauja drėgna žiema, nes ši sritis patenka vidutinių platumų oro masių įtakon, o vasara būna sausa, nes ši teritorija patenka į Havajų aukšto slėgio sritį, kur vyrauja pastoviai sausi ir karšti orai. 13. Š. Amerikos upių režimai ir mitybos tipai. Didesnioji Š. Amerikos upių dalis priklauso Atlanto vandenyno bei jo jūrų baseinui. Kiek mažiau upių įteka į Ramųjį ir Arkties vandenynus. Didesnioji drėgmės dalis į žemyną patenka iš Atlanto vandenyno, kurio baseinas pasižymi tankiu upių tinklu. Didesnioji rytinės žemyno teritorijos dalies priklauso Missisipės ir Šv. Lauryno upių baseinams. Ramiojo vandenyno baseinas pasižymi trumpomis upėmis, o šiaurvakarinėje žemyno dalyje, kur labai didelis drėkinimas, upės labai vandeningos. Į Ramųjį vandenyną įtekančios upės pasižymi dideliu nuolydžiu, todėl jos labai sraunios. Didžiausios šio baseino upės yra Jukonas, Kolumbija, Koloradas. Arkties vandenyno baseinui būdingas jaunas upių tinklas, ten daug ežerų ir pelkių. Stambiausią upių sistemą šiame baseine sudaro Finlio, Taikps, Vergų bei Makenzio upės. Pagal mitybos režimą Š. Amerikos upės priklauso keturiems tipams: lietaus, sniego tirpsmo–lietaus, ledo tirpsmo ir gruntinių vandenų. Lietaus mityba būdinga pakrantės žemumų, Pietų Apalačų, pietinėms Didžiųjų lygumų, Centrinės Amerikos ir Vest Indijos bei JAV pakrantės kalnagūbrių upėms. Lietaus mitybos upės didžiausią dalį vandens gauna vasaros metu, tačiau vandens lygis labiausiai pakyla rudenį ir pavasarį. Nors pavasarį upės pasipildo gana dideliu kritulių kiekiu, bet dėl garavimo vanduo nežymiai nusenka. Visos šios upės pasižymi dideliu vandeningumu ir gausiais hidroenergetiniais ištekliais. Nors kai kurios upės aukštupiuose vasaros metu ir nusenka, tačiau epizodinės liūtys sukelia gana staigius poplūdžius. Antrajam tipui–sniego tirpsmo ir lietaus–priklauso Laurencijos aukštumų, Makenzio žemumų, Šiaurės Apalačų, šiaurinės Didžiųjų lygumų ir Kordiljerų kalnų dalies upės, išskyrus vakarinę JAV ir Kanados dalį. Šių teritorijų upėse vandens lygis dažniausiai pakyla pavasarį, tirpstant sniegui. Žiemos metu upės dažniausiai užšąla. Misūris, Arkanzasas ir kitos Didžiųjų lygumų upės pasižymi dideliu vandeningumu vasaros–rudens metu bei staigiais potvyniais Pavasarį–vasarą. Rytinės žemyno dalies upės pasižymi tolygių nuotėkiu (Ohajo ir Šv. Lautyno upės), dideliu vandeningumu ir gausiais hidroenergetiniais ištekliais. Tačiau yra upių–Makenzis, Čeręilis ir kitos, kurių nuotėkis nereguliarus, nes ilgą laiką jos būna užšalusios. Būtent todėl, upės negauna maitinimo iš gruntinių vandenų ir žiemą labai nusenka. Potvyniai tokiose upėse prasideda tik vasaros pradžioje kai atsiranda ledų sangrūdos, kurios tirpdamos smarkiai pakelia vandens lygį. Ledo tirpsmo vandenų mityba būdinga šiaurvakarinės JAV, vakarų Kanados ir pietvakarių Aliaskos valstijų upėms. Visos šio maitinimo upės (pavz.: Kolumbijos), pasižymi dideliu vandeningumu, gausiais hidroenergetiniais ištekliais bei ryškiu vandens lygio pakilimu vasarą. Gruntinio vandens mitybą svarbi upėms, kurios yra Didžiojo baseino ir Meksikos kalnyno vidiniuose rajonuose. Tai yra dikuminiai rajonai, kuriuose vandens tėkmė susidaro tik žiemos metu, kai sumažėja garavimas. 14. Missisipės geografinė charakteristika. Misisipė yra viena didžiausių pasaulio upių kartu su intakais sudaranti didelį baseiną, kuris užima apie 40% Š. Amerikos ploto. Upės ištakos yra Minesotos valstijos šiaurėje esančiame Itaskos ežere, kuris yra neaukštoje, pelkėtoje plynaukštėje. Ji tekėdama iš šiaurės į pietus ji kerta Centrines lygumas bei Meksikos įlankos žemumą ir įteka į Meksikos įlanką. Misisipė sudaro didžiausią Š. Amerikos upių sistemą. Didžiausias šios upės intakas yra Misūris (kairysis), kuris yra ilgesnis už pagrindinę upę. Kiti didesni Misisipės intakai: kairieji–Viskonsinas, Ilinojus, Ohajas; dešinieji–Minesota, Arkanas, Raudonoji upė. Pagal slėnio sandarą ir tėkmės režimą Misisipė dalijama į tris dalis. Aukštupyje Misisipė teka per ežerus, pelkes ir turi nemažai slenksčių bei įvairių užtvankų. Vidurupyje Misisipę riboja statūs krantai, o slėnis praplatėja iki 10-15 km. Žemupyje upės plotis siekia iki 25 km. Ji teka plačia aliuvine žemuma, vaga vingiuota, turi daug atšakų, senvagių, salpinių pelkių, kurios užliejamos potvynių metu. Beveik visur upę riboja natūralūs pakrantės pylimai, kurie tvirtinami norint apsisaugoti nuo potvynių. Žiotyse Misisipė išsišakoja į 6 atšakas ir sudaro deltą. Jos delta prasideda žemiau Beiton Ružo miesto pietinėje JAV dalyje ir užima maždaug 32 km2. Pagal mitybą upė priskiriama mišriam tipui, nes jai būdinga keletas mitybos režimų. Dešinieji intakai, kurie prasideda aukštuose uoliniuose kalnuose neša sniego ir ledo tirpsmo vandenis, o kairieji–atneša lietaus vandenis. Misisipei būdingas ir vandens lygio svyravimai. Aukščiausiai vandens lygis pakyla tuo metu, kai upės bei jo dešiniųjų intakų aukštupyje pradeda tirpti sniegas, o tuo tarpu Ohajaus baseine (kairieji Misisipės intakai) iškrinta didelis kiekis kritulių. Pavasarį–vasarą jai būdingi potvyniai, o gausių kritulių dėka ir staigūs poplūdžiai. Misisipė turi didelę ūkinę reikšmę. Jos aukštupyje gausu hidroelektrinių, užtvankų, o žemupyje Ši upė yra patogus kelias iš Meksikos įlankos į vidinius žemyno rajonus. Upė yra laivuojama. Ilinojaus upe ir kanalais Misisipė sujungta su Didžiaisiais ežerais. 15. Š. Amerikos ežerai, jų pasiskirstymo dėsningumai ir genetiniai tipai. Daugumą Š. Amerikos ežerų susitelkę šiaurinėje žemyno dalyje, Kanados skyde ir jo pakraščiuose. Šios teritorijos, tai ledynų, kurie vyko pleistocene, pasekmė. Šiose vietovėse vyrauja glacialinės kilmės ežerai. Ypatingą vieta užima didieji šio rajono ežerai: Didieji ežerai, Vinipegas, Vinipegosis, Didysis Vergų, Didysis Lokių, Elnių ir kiti, kurie susiformavo kai ledynai performavo tektoninius pažemėjimus. Pagal kilmę šie ežerai yra tektoniniai–glacialiniai. Centrinėję Amerikoje plyti stambūs tektoninės kilmės ežerai: Nikaragva, Managva ir kiti. Didžiajame baseine yra taip vadinamų reliktinių ežerų, kurie išlikos nuo pleistoceno drėgnesnių laikotarpių, tai: Didysis Druskos ežeras, Jutos, Lokio ir kiti. Pakrančių žemumose gausu lagūninės kilmės ežerų: Didysis, Baltasis ir kt., o Misisipės žemupyje upinės kilmės ežerų. Aliaskos kalnagūbryje, Kaskadiniuose kalnuose, Meksikos kalnyne bei Centinėje Amerikoje yra ir vulkaninės kilmės ežerų: Kraterio, Čapalos. 16. Didžiųjų Š. Amerikos ežerų geografinė charakteristika. Š. Amerikos rytinėje dalyje, Šv. Lauryno upės baseine plyti didelių ežerų sankaupa, vadinama Didžiaisiais ežerais. Didžiuosius ežerus sudaro penki ežerai: Aukštutinis, kuris yra didžiausias ir giliausias, Hurono, Mičigano, Eiro ir mažiausias ežeras Ontario Jie tarpusavyje sujungti trumpomis upėmis bei kanalais. Per visus ežerus, išskyrus Mičigano (jis visas yra JAV teritorijoje), eina JAV ir Kanados valstybinės sienos riba. Didžiuosiuose ežeruose yra didžiausia mūsų planetos gėlo vandens sankaupa. Visų šių ežerų bendras plotas siekia 768 tūkst. km2. Kaip jau minėjo visi ežerai tarpusavyje yra sujungti upėmis, kurios yra trumpos, slenkstėtos ir labai vandeningos. Aukštutinį ežerą su Hurono ežeru jungia Sent Merės upė, Hurono ir Eiro–Sent Klero bei Detroito upės ir Sent Klero ežeras. Eiro ir Ontarijo ežerus jungia Niagaros upė, kurioje yra garsus Niagaros krioklys. Hurono ir Mičigano ežerus jungia trumpas ir siauras Makino sąsiauris. Į Didžiuosius ežerus įteka labai daug upių ir upelių, o vandens perteklius išteka Šv. Lauryno upe, kurios ištakos yra Ontarijo ežere ir nuteka į Šv. Lauryno įlanką. Didžiųjų ežerų dubenys yra tektoninės kilmės, performuoti priešledyninės erozijos ir glacialinės egzaracijos. Šiaurinė Didžiųjų ežerų kranto linija suskaidyta, salų ir ežerų pakrantės uolėtos, stačiais šlaitais, o pietinės ežerų pakrantės žemos, molingos ir smėlingos. Didžiųjų ežerų vandens lygio svyravimai dirbtinai reguliuojami. Aukščiausiai vandens lygis ežeruose pakyla vasaros metu, o žiemos metu jie nusenka. Trumpalaikiai vandens svyravimai susiję su stipriais vėjais ir seišomis (stovinčios bangos nenutekamuose ežeruose, daugiau ar mažiau nuo vandenyno atskirtose jūrose, įlankose ar įlnkėlėse).Žiemos metu užšąla tik ežerų pakraščiai, o centrinėse dalyse dėl stiprių vėju bei audrų ledo danga nesusidaro. Vanduo ežeruose yra skaidrus ir pasižymi nedideliu druskingumu. Pietuose ir pietryčiuose prie Didžiųjų ežerų plyti tankiai apgyvendinti JAV ir Kanados pramoniniai rajonai, o šiaurinėje ir vakarinėje dalyse yra agrariniai–gamtinių išteklių eksploatacijos rajonai. Didžiųjų ežerų baseinas laivuojamas kanalų sistema, o 1596 buvo sukurtas ištisinis vandens kelias tarp Didžiųjų ežerų bei Atlanto vandenyno, kuriuo gali plaukti stambūs jūriniai laivai. 17. Šiuolaikinis Š. Amerikos apledėjimas. Bendras ledynų plotas Š. Amerikoje siekia daugiau nei 2 mln. Km2. Didžiausia ledo sankaupa plyti Grenlandijos saloje, kurios skydą sudaro pleistoceno apledėjimo fragmentas. Pačiame Š. Amerikos žemyne didžiausi apledėjimo židiniai yra pietinėjeAliaskoje. Dėl padidėjusio kritulių kiekio ir vėsių vasarų, sniego danga Kanados pakrantės kalnagūbriuose nusileidžia iki 500 m aukščio virš jūros lygio. Dėl to Kordiljerams būdingi stambūs ledynai, kurie pradžioje leidžiasi į priekalnes bei jų plynaukštes, po to tie ledynai susilieja į vientisą masę ir užima labai didelę teritoriją. Šiaurvakarinėje žemyno dalyje tokie ledynai leidžiasi tiesiai į vandenyną ir atskilę krenta į vandenį. Tokiu būdu vandenyje atsiranda ledkalniai. Rytinėje Kordiljerų dalyje irgi yra ledynų. Pirmieji stambūs ledynai plyti šiauriau 400 š. pl. Uoliniuose kalnuose. O ties 480 š. pl. Ir JAV sienos yra vienas didžiausių apledėjimo centrų, kuriame yra daugiau nei 60 įvairaus tipo ledynų. Stambių ledynų yra ir pietinėje Kanados Uolinių kalnų dalyje, tačiau jie yra gerokai mažesni. Nedideli kariniai ledynai sutinkami ir aukštesniuose Siera Nevada kalnagūbriuose. Šiauriau, vakariniuose Kordiljeruose sniego aukštis sparčiai žemėja, todėl ir Kaskadiniuose kalnuose yra dideli alpinio tipo ledynai. Piečiausi ledynai žemyne plyti Vulkaninės Sieros kalnagūbriuose. 18. Pagrindiniai Š. Amerikos organinio pasaulio bruožai. Š. Amerikos zoogeografinis rajonavimas pagrįstas žemyno faunos sudėties ypatumais. Rajonavimui didelę reikšmę turi Š. Amerikos ir Eurazijos faunos vietovė. Taip pat svarbią reikšmę pietinės žemyno dalies faunai turėjo sausuminiai ryšiai su P. Amerika, nes iš šio žemyno į Š. Ameriką atklydo kai kurie gyvūnai. Aktyvi žmonių ūkinė veikla stipriai pakeitė Š. Amerikos organinį pasaulį. Pirmiausia indėnai, norėdami padidinti ganyklinius plotus bizonams, ugnies pagalba padidino stepių ir pievų plotus, po to didelį ir labai neigiamą poveikį darė europiečių kolonizacija, kadangi tuo metu buvo visiškai išnaikintos kai kurių gyvūnų rūšys, o kai kurių gyvūnų populiacija smarkiai sumažėjo. Kartu su gyvūnais nukentėjo ir miškai, kurie buvo smarkiai kertami. Šiuo metu miškai užima maždaug 40% Š. Amerikos teritorijos. Ž.ū. naudmenos užima apie 23% viso Š. Amerikos ploto. Yra šiame žemyne ir nenaudojamų teritorijų, tačiau jau dabar šiose teritorijose juntama žmogaus ūkinė veikla. Miškinguose rajonuose vykdomi ištisiniai kirtimai, kurie sukelia dirvožemių eroziją bei išpustymą, o įvairūs kenkėjai ir gaisrai keičia miškų rūšinę sudėtį. Dideli buvusių miškų plotai yra paversti žemės ūkio naudmenomis. Pagrindiniai dirbamos žemės masyvai plyti vidutinių platumų miškastepių, plačialapių ir mišriųjų miškų, subtropinių platumų mišriųjų miškų bei prerijų zonose. JAV vakaruose ir Meksikos kalnyne sparčiai vystoma drėkinamoji žemdirbystė, taip vadinama irigacija, kuri sukelia dirvožemių uždruskėjimą, o intensyvios irigacijos rajonuose, tokiuose kaip Didžiosios lygumos ir Kalifornijos slėnis, pažemėja gruntinių vandenų lygis. Be to žemdirbystėje vartojamos įvairios trąšos labai kenkia aplinkai bei kraštovaizdžiui. Didžiųjų ežerų rajonas, Floridos teritorija pasižymi nedideliu nuotakumu, todėl šiose vietovėse cheminių medžiagų kiekis dirvožemyje ir gruntiniuose vandenyse viršija leistinas normas. Sauso klimato rajonuose didelę įtaką kraštovaizdžio kaitai turi ganyklinė gyvulininkystė, nes dėl tokios ūkinės veiklos stepėse pakito augalų rūšinė sudėtis, o be to sumažėjo ir pačių stepių produktyvumas. Dabartinis natūralių organinio pasaulio tipų pasiskirstymas Š. Amerikoje išsiskiria tam tikrais savitumais, kuriuos lemia paviršiaus ypatumai bei žemyno konfigūracija. Šiaurinėje žemyno dalyje plyti tundrų, miškatundrių ir spygliuočių miškų geografinės zonos, kurioms būdingas platuminis zoniškumas. Kiek piečiau platuminis geografinių zonų išsidėstymas kinta, nes tam įtakos turi kritulių kaita, kuri mažėja iš rytų į vakarus tolstant nuo vandenyno. Čia išsidėsčiusioms miškastepių, stepių, vidutinių bei subtropinių platumų dykumų ir pusdykumių zonoms jau būdingas meridianinis išsidėstymas. Tropinėse ir subekvatorinėse platumose Š. Amerika susiaurėja, todėl tropinės dykumos, miškai ir savanos nesudaro platuminių juostų ir yra paplitusios tam tikrais epizodais. 19. Subarktinių platumų geografinės zonos ir jų ypatumai. Subarktinėje juostoje plyti tundros ir miškatundrių zonos, užimančios pietines Kanados Arktinio salyno salų dalis bei šiaurinę žemyno dalį (Kanados teritoriją). Gamtinėms sąlygoms didelę reikšmę turi Arkties vandenyno poveikis, kuris ypač ryškus vasaros metu. Tundrų zona driekiasi pietine Kanados Arktinio salyno salų bei ledynais nepadengta Grenlandijos dalimi, Šiaurine Aliaskos valstijos dalimi ir Hadsono įlankos pakrante, Labradoro pusiasalio šiaurine dalimi bei Niufaundlendo sala. Tokiam tundrinės zonos išplitimui įtakos turi šaltoji Labradoro srovė, kuri formuoja atšiaurų ir drėgną šiaurės rytinės dalies klimatą. Šiaurinėje dalyje vyrauja arktinės tundros su kerpių–samanų bendrijomis ir poligoniniais dirvožemiais. Pietinėje dalyje plytinčiai tundros gamtiniai zonai būdingos žolinės bendrijos, kurias sudaro varpiniai augalai ir nedideli medžiai tokie kaip, berželiai leružiai, gluosniai, viržiai ir kt. Aliaskoje lyguminę tundrą keičia kalnų tundros augalija. Šiai zonai būdingas savotiškas gyvūnų paplitimas. Vienas iš įspūdingiausių gyvūnų yra avijautis–stiprus, masyvus ir be galo ištvermingas. Šiuo metu šie gyvūnai sutinkami tik Kanados salyne ir Grenlandijoje. Plačiau už avijaučius paplitę yra šiauriniai elniai–karibu, kurie yra dviejų rūšių: tundriniai ir miškiniai. Be jau minėtų gyvūnų tundroje gyvena: baltieji lokiai, poliariniai vilkai, poliarinės lapės, poliariniai žebenkštys. Iš graužikų labiausiai paplitę lemingai, baltieji kiškiai, lauko pelės. Piečiau tundros plyti miškatundrė, kuri paplitusi nuo Labradoro pusiasalio iki Makenzio kalnų bei didesnėje Jukono plokščiakalnio dalyje. Šioje zonoje jau gali augti medinė augalija, kadangi aktyvių vidutinių paros temperatūrų suma per vegetacijos laikotarpį yra aukštesnė nei+100C. Šiaurinėje šios zonos dalyje auga juodosios ir baltosios eglės, o rytinėje dar ir balzaminiai kėniai.Tarp spygliuočių medžių auga ir beržai bei drebulės. Miškatundrėms būdinga mišri tundros ir spygliuočių miškų fauna. Čia galima sutikti karibu, paliarines bei rudąsias lapes, bebrų, nutrijų, ondatrų, kiaunių ir t.t. 20. Vid. platumų geografinės zonos ir jų ypatumai. Š. Amerikos vidutinių platumų geografinės juostos gamtiniai kompleksai pasižymi didele įvairove, o tam didelę reikšmę turi dideli sausumos plotai vidutinėse platumose, bei dideli oro temperatūrų ir drėkinimo kontrastai. Didžiulius Š. Amerikos plotus užima miškų zonos gamtiniai kompleksai, kuriems būdingas vėsus drėgnas klimatas, didesnis kritulių kiekis nei garingumas, spygliuočių ir lapuočių miškų augalija, vyraujantys jauriniai dirvožemiai, netolygus šilumos režimas ir t.t. Vid. platumų geografinėje juostoje išskiriamos spygliuočių, vakarinės pakrantės spygliuočių, mišriųjų ir plačialapių miškų, miškastepių, stepių, dykumų ir pusdykumių geografinės zonos. Spygliuočiai miškai. Šiems miškams būdingi ryškūs temperatūrų kontrastai, nes yra aukštas oro drėgnumas, kuris susijęs ne su gausiais krituliais, o su labai mažu garavimu. Šioje zonoje upės būna ilgą laiką užšalusios, todėl stipriai nusenka. Tokios sąlygos skatina pelkėjimą, o šiose sąlygose augantiems augalams būdinga paviršinių šaknų sistema. Šiose vietovėse auga juodosios ir baltosios eglės, balzaminiai kėniai, pelkių pakraščiuose vyrauja maumedžiai, sausesnėse vietovėse auga eglės, kėniai ir pušys, o išdegusiose vietose dominuoja beržai ir drebulės. Spygliuočių miškuose formuojasi jauriniai dirvožemiai, nemažus plotus užima pelkiniai ir glėjiniai dirvožemiai. Šiuose miškuose gyvena karibu, rudieji lokiai, rudoji lūšis, bebrai, nutrijos, ondatros, briedžiai, miško elniai, juodieji lokiai skunkai, dygliakiaulės. Š, Amerikos spygliuočiai miškai labai nevienodi. Iš jų ypač išsiskiria vakarų pakrančių spygliuočių miškai. Vakarų pakrančių spygliuočiai miškai. Šie miškai paplitę nedideliuose lygumų pakrančių plotuose, o kitur būdingas vertikalus zoniškumas. Juose vyrauja cūgos, glaustašakės tujos ir aukštos stichinės eglės. Plačiausiai ši gamtinė zona paplitusi tarp 520 ir 430 šiaurės platumos. Šioje zonoje formuojasi miškų rudžemiai, o patiems miškams būdinga reliktinės kilmės flora, kuriai įtakos turėjo vandenyno nulemtos geografinės sąlygos–Kalifornijos šaltoji srovė. Vakarinės pakrantės spygliuočių miškų faunai būdingos vietinės gyvūnų rūšys: elniai, grizliai, šiaurės vakarų vilkai, skunkai ir t.t. Mišrieji miškai. Šie miškai plyti piečiau spygliuočių miškų Didžiųjų ežerų rajone ir rytinėje žemyno pakrantėje. Šiai teritorijai būdingas vidutiniškai šiltas ir drėgnas klimatas. Drėgnuose kalvotuose tarpupiuose auga spygliuočių miškai, o sausesnėse vietovėse vyrauja klevų, uosių, liepų ir kitų plačialapių medžių miškai. Didžiausią medinės augalijos dalį sudaro cukriniai klevai ir kanadinės cūgos, dažnai sutinkami bukai, laukinės vynuogės. Šiems miškams būdingi velėniniai jauriniai bei karbonatiniai dirvožemiai. Į vakarus nuo Didžiųjų ežerų, Kanados didžiosiose lygumose, žiemos metu dėl šalnų kinta mišriųjų miškų augalija: plačialapius medžius pakeičia smulkialapiai medžiai: drebulės, balzaminiai topoliai, geltonieji ir popieriniai beržai. Plačialapiai miškai. Piečiau mišriųjų miškų plyti plačialapiai miškai, kuriai būdingas pakankamas drėkinimas bei didelis kritulių kiekis vasarą. Nors kritulių daug, tačiau dėl pakankamo radiacijos kiekio drėkinimas yra optimalius, nes teritorija pasižymi geromis nuotėkio sąlygomis. Būtent toks kritulių pasiskirstymas turi įtakos ir augalijos skirtumams. Rytinėje dalyje augalai vešlesni ir įvairesni. Čia auga: ąžuolai, klevai, kaštonai, cikorijos bei reliktinės rūšys, tokios kaip tulpmedis. Taip vadinamuose antriniuose miškuose augalija žymiai skurdesnė ir juose vyrauja ąžuolai, cikorijos bei kiti smulkialapiai augalai. Vakarinė šios gamtinės zonos teritorija yra sausesnė ir anksčiau vyravo parkiniai miškai, o be to šiose vietose yra daug šviesos, kas įtakoja ir vešlesnę varpinių augalų dangą. Šioje zonoje formuojasi miškų rudžemiai, kurie yra pakankamai derlingi, todėl iškirtus miškus tose teritorijose buvo įrengti dirbamieji laukai, kuriuose auginamos grūdinės kultūros. Savita yra ir plačialapių miškų fauna. Juose gyven: virginijos elniai, lokiai baribalai, medinės dygliakiaulės, virginijos oposumai ir kiti. Miškastepės, stepės ir prerijos. Miškastepės tai pereinamoji zona tarp miškų ir stepių. Didelius plotus jos užima Didžiosiose lygumose ir vakarinėje centrinių lygumų dalyje, bei nedideliais plotais paplitusios vidinėse Kordiljerų plynaukštėse. Šioje zonoje išskiriamos dvi pazonės, tai miškastepės ir prerijos. Šioje zonoje yra pakankamas drėkinimas, nes vyrauja žemesnė temperatūra, todėl zonoje vyrauja išplauti ir nujaurėję dirvožemiai, o šiaurinėje dalyje paplitę miškų rudžemiai. Auga žolinė danga, kurią sudaro aukštos varpinės ir kitos žolės. Vakarinėje dalyje šią pereinamą zoną atsekti sunku, nes ją iškraipo Kordiljerų kalnai. Prerijos. Šioje zonoje labai palankios klimatinės sąlygos: didelis kritulių kiekis bei šilumos gausa. Dėl tokio klimato vyksta intensyvūs organiniai procesai. Čia pakanka drėgmės ir mediniai ir žoliniai augalijai. Žolinė augalija labai vešli ir neleidžia augti medžiams. Prerijų žolinės augalijos dangą sudaro tokie augalai, kaip: barzdočiai, ašuotės, flioksai, anemonai ir kitos žolės. Visi šie augalai sudaro vientisą žolinę dangą, o po žeme suformuoja tankią šaknų sistemą. Būtent dėl tankios šaknų sistemos dirvožemiai prerijose, net ir vasaros metu, kada gauna labai daug kritulių, būna labai sausi, kadangi pagrindinę drėgmę sugeria augalai. Stepės. Jos plyti į vakarus nuo prerijų. Š. Amerikoje jos dengia pietinę Didžiųjų lygumų dalį nuo šiaurinės Saskačevano upės iki Ljanos Estakado plynaukštės bei šiaurvakarinę Centrinių lygumų dalį. Vakaruose stepės ribojasi su Kordiljerų kalnais ir tarsi pusračiu apsupa dykumų bei pusdykumių gamtinius kompleksus. Tai lygumų teritorijos, kurios padengtos žoline augalija. Stepėms būdingas drėgmės trūkumas, o drėkinimas pasiskirstęs labai netolygiai, būtent todėl stepės yra skirstomos į tipiškas ir sausąsias. Tipiškose stepėse yra gausesnis drėkinimas nei sausose, todėl čia formuojasi juodžemiai ir auga kupstiniai daugiamečiai varpiniai augalai: ašuotės, varpučiai ir t.t. Sausosios stepės plyti prie pat Uolinių kalnų bei didesnėje Kolumbijos plynaukštės dalyje ir Freizerio plynaukštės pietuose. Dėl kritulių trūkumo čia formuojasi kaštoniniai dirvožemiai, kuriuose auga reta žolinė danga, o ją sudaro varpiniai augalai: greimo ir bizonų žolės. Visų šių gamtinių zonų, miškastepių, prerijų ir stepių, fauna labai panaši. Jose gyvena bizonai, kojotai, prerijų šuneliai, amerikiniai kiškėnai, švilpikai. Iš paukščių galima sutikti tetervinų, kalakutų, kalakutinių grifų. Gyvatės taip pat gyvena šioje zonoje ir labiausiai sutinkama gyvatė, tai barškuolė. Dabar didesnioji dalis šių gamtinių kompleksų yra pakeista žmonių ūkinės veiklos dėka: stepėse žmonės augina gyvulius, o prerijų žemes naudoja javų auginimui. Pusdykumės ir dykumos. Jos paplitusius tose vietose kur vyrauja sausas klimatas. Š. Amerikoje jos sutinkamos vakarinėje Kolumbijos plynaukštės dalyje ir Didžiajame baseine. Drėkinimo sąlygos šiose gamtinėse zonose labai skirtingos, nes tam įtakos turi Kordiljerų kalnai. Būtent todėl šios zonos neturi ryškių ribų. Šiose teritorijose menkai išvystyta nuotėkio sistema, ko pasėkoje pažemėjimuose kaupiasi kalnų denudacijos produktai. Pagrinde vyrauja taip vadinamos kietinės dykumos, kuriose formuojasi pilkieji rudžemiai bei auga juodieji kiečiai. Pusdykumių gamtiniame komplekse, kur vyrauja truputi drėgnesnės sąlygos, vyrauja varpinės žolės. Fauna šiose gamtinėse zonose labai panaši į stepių. Čia gyvena: įvairūs graužikai, kurniai, ypač gausu roplių nuodadančių, frinozomų, barškuolių. 21. Subtropinės juostos geografinės zonos ir jų ypatumai. Vakariniame ir rytiniame šios juostos sektoriuje yra paplitę miškų gamtiniai kompleksai, o vidinėje juostos dalyje vyrauja stepės ir dykumos. Šioje juostoje yra kserofitinių retmiškių ir krūmynų, dykumų, stepių ir miškastepių bei mišriųjų musoninių miškų geografinės zonos. Kserofitiniai retmiškiai ir krūmynai. Ši gamtinė zona yra vakarinėje žemyno dalyje, tarp 430 š. platumos ir JAV pietinės sienos. Didelę įtaką, šios gamtinės zonos paplitimui turi šaltoji Kalifornijos srovė ir oro masių kaita. Ši sritis pasižymi aukštesnėmis temperatūromis bei mažesniu kritulių kiekiu. Didesnė kritulių dalis šioje zonoje iškrinta žiemą, nes tam įtakos turi poliarinio ciklono frontas, o vasarą kritulių labai mažai, nes įsivyrauja tropinės oro masės, kurioms įtakos turi ir šaltoji Kalifornijos srovė. Kserofitinių retmiškių bei krūmynų gamtinė zona gauna didelį saulės radiacijos kiekį, todėl augalams tikrai pakanka šilumos ir šviesos. Augalai šioje zonoje pasižymi dideliu produktyvumu. Šioje zonoje auga: sekvojos, pseudocūgos, duglaso kėniai, rododendrai ir kiti visžaliai kietalapiai augalai. Tose vietovėse, kur spygliuočiai miškai yra iškirsti ar išdegę yra paplitę čapralai-antriniai visžaliai retmiškiai ir krūmynai. Šiose vietose būdingas intensyvus dirvožemio dūlėjimas ir mineralizacijos procesai, todėl susiformavo rudžemiai bei pilkieji rudžemiai, kurie yra labai derlingi. Subtropinės dykumos. Ši gamtinė zona paplitusi pietinėje Didžiojo baseino dalyje ir šiaurinėje Meksikos kalnyno vidinių plynaukščių dalyje. Augaliją sudaro įvairios bendrijos, kuriose vyrauja sukulentai (tai augalai kurie kaupia drėgmę ir pamažu ją garina), tai: mediniai kadagiai, vienaspyglės ir koloradinės pušys. Stepės. Ši gamtinė zona paplitusi vidiniuose Kordiljerų rajonuose, o ypač ryški Didžiųjų lygumų pietinėje dalyje. Šiai zonai būdingas mažas ir nereguliarus drėkinimas. Didžioji drėgmės dalis susidaro pavasarį tirpstant sniegui,taip pat pavasarį ir vasarą būna ir epizodinės liūtis. Dėl tokio drėkinimo augalai turi tankią šaknų sistemą. Augalijoje vyrauja vielinė žolė, o dėl nereguliaraus drėkinimo yra ir daug sukulentų. Šiai zonai būdingi tokie augalai, kaip: komančių opuncijos, baltosios jukos, kaktusai. Miškastepės. Tai pereinamoji zona tarp stepių ir drėgnųjų subtropinių miškų. Š. Amerikoje ši zona dar vadinama prerijomis arba savanomis. Šioje zonoje nėra ryškaus sezoniškumo, vasarą įtakos klimatui turi musonai, kurie atkeliauja nuo Meksikos įlankos pakrantės, todėl sausasis periodas yra pakankamai trumpas. Augalijos dangoje vyrauja akacijos ir meskito krūmai, tarp varpinės augalijos auga pavieniai medžiai bei krūmai. Rytinėje šios pareinamosios zonos srityje paplitę krumokšniniai ąžuolai. Vyrauja rudieji dirvožemiai, o drėgnesnėse vietose juos pakeičia rausvi prerijų juodžemiai. Mišrieji musoniniai subtropikų miškai. Ši gamtinė zona paplitusi rytinėje subtropinės juostos dalyje, Pidmontono plynaukštėje, Pakrantės žemumose ir rytinėje Centrinių lygumų dalyje. Miškuose auga visžaliai subtropiniai ir spygliuočiai augalai, kurių paplitimas susijęs su klimato sausumu, kadangi vasarą žymiai didesnis garavimas be to šioje teritorijoje vyrauja smėlingos dirvodarinės uolienos. Sausuose tarpupiuose auga ilgiaspyglės pušys, drėgnesnėse ladano pušys, pomiškyje sutinkami visžaliai krumokšniniai ąžuolai, o paviršiaus pažemėjimuose, drėgnesniuose upių slėniuose auga ąžuolai ir magnolijos, kurie yra apsiviję lianomis ir epifitais. 22. Š. Amerikos gyvūnija. Visi Š. Amerikoje gyvenančių gyvūnų paplitimas priklauso nuo klimato sąlygų bei gamtinės zonos. Mišriuosiuose bei lapuočiuose miškuose gyvena rudieji lokiai, baribalai, vilkai, lapės, ūdros, nutrijos, , barsukai, skunsai, baltauodegis elnias, oposumai. Iš paukščių galima sutikti šakotauodeges linges, laukinius kalakutus, kolibrius. Vandenyse gyvena Misisipės aligatoriai bei vėžliai. Atviruose Š. Amerikos rajonuose-prerijose ir vidiniuose Kordiljerų rajonuose gausu kanopinių gyvūnų. Stepėse galima sutikti šakotaragių antilopių, mustangu, gausu įvairių graužikų: suslikai, starai, pelės, šuniukai. Tarp paukščių daug tetervinų, gegučių, kalakutinių grifų, sutinkami ir ropliai-įvairūs driežai, gyvatės barškuolės. Kordiljeruose gyvena plėšriausias š> Amerikos gyvūnas rudasis lokys grizlis. Be jo dar gyvena juodasis lokys baribalas, daug vilkų, lapių, barsukų. Tarp kanopinių gyvūnų nemažai elnių, kalnų ožkų. Be galo daug graužikų voveraičių, bebrų, kiškių. Tarp paukščių paplitę Kalifornijos grifai ir kurapkos, kolibriai. 23. Š. Amerikos geografinis rajonavimas. Apibūdinant žemyno gamtinių kompleksų įvairovę, būtina atsižvelgti į zoninių gamtos ypatumų kaitą konkrečiose teritorijose. Šiame žemyne ryškiai skiriasi Kordiljerinė ir Nekordiljerinė dalys, kurių formavimuisi įtakos turėjo geologinė raida. Kordiljerinė regiono dalis buvo susijusi su Ramiojo vandenyno dugno kilimu, o Nekordiljerinėje dalyje didelę įtaką turėjo geologinių struktūrų platforminis tipas. Remiantis šiais skirtumais Š. Amerikoje išskiriami aukščiausi rajonavimo rango regionai: Nekordiljeriniai rytai bei Kordiljerai, o juose dar išskiriamos geografinės šalys bei sritys. Nekordiljerinių rytų bruožams įtakos turėjo kontinentinė regiono raida, kvartero apledėjimas, neotektoniniai judesiai; vandenynų regresija arba transgresija, klimato kaita bei organinis pasaulis, kuriems įtakos turėjo ledynų veikla. Neotektoninių judesių pagalba susiformavo dabartinis Grenlandijos bei Arktinio salyno paviršiaus reljefas, taip pat įtakos nemažai padarė ir Apalačų kalnų dabartiniams kontūrams bei pakrantės žemumos. Svarbią reikšmę žemynų regioninių ypatumų susidarymui turėjo ir geografinės padėties veiksniai, su kuriais susiję zoniniai geografinių šalių ypatumai. Analizuojant geografinių šalių gamtinius ypatumus, būtina atkreipti dėmesį į geografinių šalių tarpusavio ryšius, nes juos sieja tie patys geografiniai procesai: oro masės, upių nuotėkis, augalų bei gyvūnų migracija ir t.t. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius Nekordiljerinių Rytų regione išskiriamos 7 geografinės šalys: Grenlandija, Kanados arktinis salynas, Laurencijos aukštuma, Centrinės lygumos, Didžiosios lygumos, Apalačų kalnai, Pakrantės žemumos. Kordiljerų geografiniame rajonavime viskas yra žymiai sudėtingiau, nes paviršiniam reljefui būdingas gamtinių kompleksų tipų derinių pasikartojimas. Pagrindiniai paviršiaus elementai yra vidiniai plokščiakalniai arba plynaukštės ir juos ribojantys kalnagūbriai, kurie yra skirtingos geologinės struktūros, o šios savo ruožtu yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Analizuojant šį geografinį rajoną tektoniniu požiūriu, matyti, kad daugelis plokščiakalnių susiformavo senų vidinių masyvų vietose, o aplink juos esantys kalnagūbriai atsirado jaunesnių raukšlinių struktūrų dėka. Tiek plokščiakalniai, tiek juos ribojantys kalnagūbriai yra ir geografiniai kompleksai, kadangi įtakos jiems turi oro masių cirkuliacijos vienodumas, pvz.: plokščiakalniuose dažniausiai yra žemyniškesnio ir sausesnio klimato gamtiniai kompleksai, o juos ribojančiuose kalnagūbriuose–jūriškesni ir drėgnesni gamtiniai kompleksai. Dar vienas svarbus veiksnys yra hidrografinis tinklas, kuris taip pat pasižymi vienodumu ir ypač svarbią reikšmę turi tiems gamtiniams kompleksams, kuriose vyrauja sausesnis klimatas. Kadangi vidiniai plokščiakalniai ir juos supantys kalnagūbriai jungia hidrografinius bei akumuliacinius denudacinius ciklus, tai atsižvelgiant į tai jų teritoriniai kompleksai yra išskiriami kaip geografinės šalys, kurių šiame rajone yra 4: Aliaskos Kordiljerai su Jukono plokščiakalniu; Kanados Kordiljerai su Stikino plokščiakalniu, Nečako ir Freizerio plynaukštėmis; Pietiniai Kordiljerai su Kolumbijos plynaukšte ir Didžiuoju baseinu; Meksikos kalnynas su Šiaurine ir Centrine Mesomis. Yra dar viena, Viduržemio geografinė šalis, kurios pagrindinius bruožus nulėmė geografinės jos padėtis. Dėl pakrantės sąskaidos bei geologinė raidos, joje išskiriamos dvi geografinės sritys: Centrinė Amerika ir Vest Indija. 24. Grenlandija. Tai didžiausia mūsų planetos sala esanti į rytus nuo Š. Amerikos žemyno. ŠV ją nuo Kanados Arktiniam salynui priklausančios Elsmyro salos skiria Smito sąsiauris. Nuo Europai priklausančios Islandijos salos šią salą skiria Danijos sąsiauris. Tarp Grenlandijos ir Špicbergeno salų plyti Grenlandijos jūra. Vakaruose Grenlandiją nuo Bafino salos skiria Bafino įlanka bei Devio sąsiauris. Šiauriausia šios salos dalis laikoma Moriso Dzesupo kyšulys, o į pietuose labiausiai įsikišęs Farevelio kyšulys. Didžiąją šios salos dalį dengia ledas, kuris 6 kartus viršija visų Žemės ežerų vandens tūrį. Centrinėje salos dalyje temperatūra nepakyla aukščiau nei -110 C, o 1000 m. aukštyje-aukščiau 2,50C. Tai, kad šioje saloje nuolat yra ledo įtakos turi nuolat pasikartojantys ciklonai. Jų metu į salą yra atnešamos šiltos ir drėgnos oro masės, tačiau jos yra firno ir ledu virstančio sniego mitybos šaltinis. Nors ledynas tirpsta intensyviau nei yra maitinamas, tačiau palyginus pagal plotą, ledyno maitinimui tenka žymiai didesnė salos dalis nei tirpimui, o tai lemia ledyno egzistavimą. Tačiau palyginus bendrą ledyno balansą, matyti, kad jis yra neigiamas, o tam didelės įtakos turi aisbergų formavimasis. Pleistoceno apledėjimo metu buvo apledėjusi visa sala išskyrus šiaurinę pakrantę. Pakrantėse, kur nėra ledyno, vyrauja poliarinių dykumų gamtiniai kompleksai. Rytinė Grenlandijos dalis pasižymi kalnuotu paviršiumi, kuris būdingas ir atskiriems pietvakarinės salos dalies rajonams bei šiauriniai pakrantei. Pakrantėje nuolat jaučiamas ledyno poveikis. Pietvakarinę Grenlandijos dalį skalauja šiltoji Vakarų Grenlandijos srovė, todėl šioje dalyje klimatas yra šiltesnis ir švelnesnis. Žiema temperatūra nukrinta iki -40 C, o vasaros metu sužaliuoja vešli žolinė augalija. Atšiauresnėmis sąlygomis pasižymi rytinė bei šiaurinė salos dalys. Rytinėje salos dalyje atšiaurumui įtakos turi šaltoji Rytų Grenlandijos srovė, kuri atneša ledus iš Centrinių Arkties rajonų, o šiauriniai salos daliai atšiaurų klimatą įtakoja poliarinės dienos bei naktys. Poliarinės nakties metu šioje salos dalyje vyrauja labai dideli šalčiai, kurių metu temperatūra pakyla iki -520 C. Vasaros metu, kuri trunka apie 2-3 mėnesius temperatūra būna teigiama, nes tada šiaurinė salos dalis patenka į poliarinės dienos sritį, kurios metu gauna daugiau Saulės energijos. Dėl poliarinės dienos bei poliarinės nakties šios salos dalies pakrantėse nėra ledynų, o plokščiakalnių paviršiuje vyrauja arktinės dykumos. Pietvakarinėje salos dalyje, kur nėra ledynų, vyrauja samanų-kerpių tundra ir arktiniai viržynai. Upių slėniuose auga gluosniai ir nykštukiniai berželiai, o vasara sužaliuoja kasiopėjos, mėlynės ir t.t. Grenlandijos salos gelmėse aptinkami urano rūdos, o salos šelfe-naftos bei dujų telkiniai. Saloje gyvena eskimai, kurie medžioja ruonius, poliarines lapes, jūros vėplius, baltuosius lokius, todėl biologiniai salos ištekliai smarkiai nukenčia nuo intensyvios medžioklės. 25. Kanados Arktinis salynas. Kanados Arktinis salynas yra kontinentiniame šelfe ir randasi Š. Amerikos platformoje. Stambios paviršiaus formos pradėjo formuotis kreidos periode, o galutinai susiformavo kainozojuje, besiformuojant Arkties vandenynui. Elsmyro saloje plyti kalnai, kurių aukštis siekia apie 3000 m, ir jie buvo kontinentinio apledėjimo centrais. Dėl kvartero ledyno įtakos, galutiniai gamtiniai kompleksai susiformavo tik holocene. Žemiausiose paviršiaus vietose vyrauja jūrinės akumuliacinės žemumos laidžios vandeniui ir imlios drėgmei, todėl yra gausiai prisotintos gruntiniu ledu. Vasaros metu atsiranda vandens perteklius, kuris sudaro palankias sąlygas samanų ir viksvinių pelkių susidarymui. Žemumose gausu ir nedideliu termokarstinių ežerėlių. Dabartinės Kanados Arktinio salyno apledėjimo formos susijusios su dabartiniu klimatu. Kalnų ledynai yra labai aktyvūs ir daugelis iš jų susiformavo išnykus kontinentiniam apledėjimui. Palankiausios sąlygos ledynams susidaryti yra rytinėje salyno dalyje, nes ši dalis gauna daugiau kritulių, o tai su žemomis vasaros temperatūromis sudaro palankias sąlygas sniego kaupimuisi kalnuose. Vakarinėje Bafino įlankos pakrantėje gausu kalnų-slėninių ledynų, kadangi mažesnis metinis kritulių kiekis ir žemesniame aukštyje yra sniego linija. Elsmyro saloje, kur vyrauja žemos temperatūros, sniego linija yra beveik vienoda jūros lygiui, todėl gausu slėninių, priekalninių ir šelfinių ledynų. Nuo šelfinio ledyno dažnai atskyla stambūs ledo luistai, kurie dreifuoja centriniuose Arkties vandenyno rajonuose. Kanados Arktiniame salyne augalijos rūšių aptinkama žymiai mažiau nei Grenlandijoje, nes tam įtakos turėjo jūrinės transgresijos. Teritorijos yra palyginti jaunos, klimatas atšiaurus, todėl vešlios augalų bendrijos neturi sąlygų formavimuisi. Tik vidinėse vakarinėse salose, tokiose kaip Viktorijos, Bankso, vyrauja krūmų bendrijos. Šiose salose gyvena lemingai, šiauriniai elniai, avijaučiai, kadangi šiose vietovėse maisto yra užtektinai. Tarp Kanados Arktinio salyno gamtinių išteklių svarbiausią reikšmę turi nafta ir gamtinės dujos, kurių telkiniai slūgso šiaurvakarinėje salyno dalyje. 26. Laurencijos aukštumos. Laurencijos geografinę šalį sudaro šiaurinėje rytinio Š. Amerikos dalyje plytinčios Laurencijos aukštumos, Makenzio ir Hadsono įlankos pakrantės žemumos. Visos jos patyrė kontinentinį apledėjimą ir yra veikiamos Arkties vandenyno, todėl labai jaučiami apledėjimo pėdsakai. Ši geografinė šalis išsidėsčiusi dviejose klimato juostose: subarktinėse ir vidutinėse platumose. Laurencijos geografinė šalis atitinka Kanados skydą, todėl paviršiuje vyrauja cokolinės denudacinės plokščios arba banguotos lygumos, kurių paviršius kyla Atlanto vandenyno link. Tokį paviršių lemia skirtingas tektoninių judesių aktyvumas. Aktyvesni tektoniniai judesiai vyko rytinėje šalies dalyje, todėl Labradoro pusiasalio pakrantėse iškyla aukšti ir stipriai fiordų suskaidyti Torngato kalnai. Kai kurios šios geografinės šalies dalys grimzdo ir to pasėkoje, centrinėje Laurencijos dalyje, susiformavo Hadsono įlanka. Šiai šaliai būdingi ryškios neigiamos temperatūros anomalijos. Temperatūrų anomalijas įtakoja vandens judėjimas Kanados Arktinio salyno sąsiauriais, šaltoji Labradoro srovė bei dažnai į šias vietoves įsiveržiančios arktinės oro masės. Vakarinėje Hadsono įlankos dalyje, kur plyti tundros gamtinė zona, susidaro labai stiprus šalčio fiziologinis efektas, kuris susidarymo dėl žemų temperatūrų, stiprių vėjų ir didelio santykinio drėgnumo įtakos. Didesnę šios geografinės šalies dalį dengia tundros ir retos miškatundrės, ir tik pietinėje šalies dalyje auga taigos tipo spygliuočiai miškai. Siaurą šių miškų juostą sudaro eglynai ir pušynai, o arčiau Didžiųjų ežerų spygliuočių miškus keičia mišrieji miškai, kuriuose auga klevai, tujos, kadagiai, eglės ir pušys. Augalija pasiskirsčiusi mozaikiškai, kadangi didelę įtaką tokiam pasiskirstymui turi ežerai ir pelkės. Pagal tai, kosk yra kvartero nuogulų sluoksnis, šioje geografinėje šalyje skiriami keli paviršiaus morfostruktūriniai tipai. Laurencijos aukštumose būdingi šie paviršiniai morfostruktūriniai tipai: ◦ labiausiai paplitęs tipas, tai moreninės lygumos, kurios yra stipriai užpelkėjusios. ◦ Pietinėje šalies dalyje susiformavusios limnoglacialinės lygumos, kurioms didelės įtakos turėjo prieledyniniai ežerai. Šiai šalies daliai būdingas plokščias paviršius bei glėjiniai dirvožemiai. ◦ Hadsono įlankos pakrantėje bei Makenzio žemumoje būdingas jūrinių-moreninių lygumų paviršius, o juose plyti gana dideli pelkių plotai. ◦ Išilgai Makenzio upės paplitusi ir aliuvinių lygumų juosta. Svarbią vieta šios geografinės šalies gamtiniuose kompleksuose užima ežerai, kurie tarpusavyje yra sujungti upėmis, todėl sudaro sudėtingą ežerų sistemą. Laurencijos aukštumų geografinėje šalyje intensyviai vystoma medžioklė, kuri labai svarbi ūkio atžvilgiu. Čia galima sumedžioti poliarinių lapių, kurios gyvena tundroje, miškatundrėse gyvenančias nutrijas, ondatras, šermuonėlius. Svarbią reikšmę šiai šaliai turi ir hidroenergetiniai ištekliai. Laurencijos aukštumoje yra ir nemaži naudingųjų iškasenų telkiniai. Čia randama geležies, nikelio, vario, aukso ir kitų naudingų iškasenų, o Makenzio žemumoje aptinkami gausūs naftos bei gamtinių dujų telkiniai. 27. Centrinės lygumos. Centrinių lygumų geografinė šalis plyti į pietus nuo Didžiųjų ežerų ir į vakarus nuo Apalačų kalnų, abipus Misisipės vidurupio. Centrinės lygumos geologinis pagrindas yra sena platforma padengta stora nuosėdinių uolienų danga. Šiaurinė šios geografinės šalies dalis pleistocene buvo padengta kontinentinio ledyno. Centrinėm lygumoms būdingas banguotas ar net kalvotas paviršius, vietomis suskaidytas griovų ir raguvų. Savotiškais bruožais pasižymi šiaurinė Centinių lygumų dalis, kuri prisišliejus prie Laurencijos aukštumų. Šiaurinėje lygumos dalyje gausu ežerų, kurių atsiradimui įtakos turėjo ledynai egzistavę šioje teritorijoje pleistocene. Čia vyraujančios lygumos yra skirtingos morfostruktūros, nuo ežerinių iki zandrinių lygumų. Plokščias ežerines lygumas dengia mišrieji miškai, kuriuose auga klevai ir cūgos. Didžiųjų ežerų rajone vyrauja moreninės kalvos kuriose auga eglės ir kėniai, o pažemėjimuose vyrauja kėniai. Yra šiame rajone ir zandrinių lygumų, kuriose auga pušynai su krūmokšninių ąžuolų priemaišomis. Ežerų teritorijose derlingų dirvožemių yra labai nedaug, nes teritaorijai būdingas drėgmės perteklius ir labai prastos drenažo sąlygos. Šios geografinės šalies viduje yra ryškus klimatiniai skirtumai, ypač jie akivaizdūs žiemą, kadangi šiuo metų laikotarpiu tą temperatūrų skirtumą lemia staigi oro masių kaita. Dažni arktinių oro masių prasiveržimai į pietus sukelia staigius temperatūrų skirtumus. Šie reiškiniai vyksta labai greitai, dažniausiai netikėtai ir lydimi gausaus sniego bei stiprių pūgų. Taip pat netikėtai į šiaurę, prasiveržus Meksikos įlankos tropinėms oro masėms, staiga prasideda atodrėkis, todėl įsivyrauja drėgni apsiniaukę orai. Pavasaris trumpas, todėl greitai ateina šilta ir lietinga vasara. Temperatūrų skirtumai tarp šiaurinės ir pietinės šalies dalies yra pagrindinė gamtinių kompleksų skirtumų priežastis. Šiame rajone yra paltus gamtinių zonų spektras, nuo mišriųjų iki subtropinių miškų. Tam įtakos turi netolygus drėkinimas, kuris pasireiškia dėl atmosferos cirkuliacijos. Atmosferos cirkuliacija turi įtakos ir kritulių gausumui. Šiaurės vakaruose kritulių iškrinta žymiai mažiau nei pietvakarinėje dalyje. Toks netolygus drėkinimas įtakoja ir hidrografinio tinklo pobūdį. Beveik visa Centrinių lygumų teritorija priklauso Misisipės baseinui, kuri kartu su savo didžiaisiais intakais, Misūrių, Ohaju ir kt., sudaro vandens kelių sistemą. Centrinėse lygumose yra teritorijų, kurioms būdingas kalvotas paviršius. Tokios teritorijos išsidėsčiusios tarp vidutinių platumų šiaurėje ir subtropinių platumų pietuose. Jose vyrauja derlingi dirvožemiai ir gausūs mineraliniai ištekliai, kurie sudaro palankias sąlygas ūkinei veiklai. Tai viena labiausiai apgyvendintų Š. Amerikos teritorijų ir yra pagrindinis žemės ūkio rajonas. 28. Didžiosios lygumos. Uolinių kalnų priekalnėsePietų Kanadoje ir JAV teritorijoje išilgai žemyno driekiasi aukštai iškelta lygumų juosta, vadinama Didžiosiomis lygumomis. Šiaurėje jų riba plyti Makenzio upės baseine ir vedama Liardo bei Makenzio upėmis. Pietinė riba sutampa su Š. Amerikos platformos ir Meksikos kalnyno riba. Didžiosios lygumos yra Š. Amerikos platformos dalis, kurios kristalinį pagrindą sudaro stora nuosėdinių uolienų danga. Morfologiniu požiūriu Didžiosios lygumos yra Kordiljerų priekalnių plynaukštės, kurios pasižymi plokščiu paviršiumi. Lygumų paviršius po truputį aukštėja iš rytų link Kordiljerų, todėl sudaro pakopų tinklą. Pakopos Didžiąsias lygumas skaido į atskiras plynaukštes. Šiame lygumų rajone yra Edvardso, Ljanos Estakado, Misūrio plynaukštės. Šiauriausia Didžiųjų lygumų dalį sudaro Alberto plynaukštė, kuri suskaidyta upių slėnių. Didžiųjų lygumų klimato sąlygoms didelę reikšmę turi tai, kad ši geografinė šalis ištįsusi meridianine kryptimi, įtakos turi ir jos padėtis vandenynų atžvilgiu bei lyguminis paviršius. Šioms lygumoms būdingi nepastovūs orai, staigūs temperatūrų svyravimai nepriklausomai nuo metų laikų. Temperatūrų svyravimui įtakos turi arktinių ir tropinių oro masių judėjimas, nes platuminių požiūriu jos savo kelyje nesutinka jokių kliučių. Didesnėje Didžiųjų lygumų dalyje jaučiama Atlanto vandenyno bei Meksikos įlankos įtaka, todėl kritulių kiekis mažėja iš pietryčių į šiaurės vakarus. Taip pat kritulių kiekis didesnis rytiniuose nei vakariniuose rajonuose. Žiemos temperatūros ryškiai skiriasi šiauriniuose ir pietiniuose rajonuose, tačiau vasaros temperatūros beveik visur vienodos. Visai Didžiųjų lygumų teritorijai būdingos didelės temperatūrų amplitudės bei dideli paros temperatūrų svyravimai. Didžiosioms lygumoms būdingas retas upių tinklas. Dauguma upių priklauso Misisipės baseinui išskyrus šiaurinių ir pietinių rajonų upes. Šiaurinės lygumų upės priklauso Mekenzio ir šiaurinės Kanados ežerų baseinams, o pietinio rajono upės įteka į Meksikos įlanką. Dauguma šios geografinės šalies upių savo kelią pradeda Uoliniuose kalnuose. Upėse vandens lygis labiausiai pakyla pavasarį, pradėjus tirpti sniegui bei suintensyvėjus lietui. Vasara jos smarkiai nusenka, o aukštupiuose visai išdžiūsta. Didžiosioms lygumoms būdingos miškastepių ir stepių gamtiniai kompleksai. Šiaurinę jų dalį dengia spygliuočiai miškai, kurie pietuose pereina į miškastepes bei stepes. Šios lygumos rajonams būdingi kaštoniniai dirvožemiai, kuriuose auga žemaūgės žolės-bizonų, greimo. Miškų augalija išsiskiria tik Juodieji kalnai. Ši geografinė šalis pasižymi labai didele gamtinių sąlygų įvairove, todėl čia galima sutikti plynaukštes su skirtinga morfostruktūra bei toje morfostruktūroje augančia augalija. Pvz.: Alberto plynaukštė pasižymi banguotu moreniniu paviršiumi, kuriam būdingas drėgmės trūkumas, todėl šioje plynaukštėje vyrauja velėniniai karbonatiniai bei velėniniai jauriniai dirvožemiai. Šiuose dirvožemiuose auga reta medinė augalija bei žolės sudarančios vešlią dangą. Misūrio plynaukštėje taip pat vyrauja banguotas moreninis paviršius, tačiau jis yra veikiamas erozijos, todėl smarkiai suskaidytas. Šioje plynaukštėje didelius plotus užima miškų pilkžemiai ir juodžemiai, kuriuose auga sausos įvairių žolių-ašuočių stepės. Ljano Estakadoir Edvardso plynaukštėms būdingas karstinis reljefas, o plynaukščių paviršius yra plokščias, augalija skurdi. Didžiosios lygumos turtingos naftos bei gamtinių dujų ištekliais. Uoliniuose kalnuose atrasti dideli akmens ir rusvųjų anglių telkiniai. 29. Apalačų kalnai. Apalačų geografinė šalis plyti Š. Amerikos dalyje ir apima Apalačų kalnų sistemą su priekalnėmis. Didele gamtinių kompleksų įvairove pasižyminčios šalies pagrindą sudaro Apalačų kalnai besitęsiantys iš šiaurės rytų į pietvakarius bei kertanti Kanados ir JAV vidutines ir subtropines platumas. Šiai geografinei šaliai būdingas vidutinio aukštumo reljefas ir smarki erozija, gausūs naudingų iškasenų bei hidroenergetiniai ištekliai, vešlūs įvairiarūšiai miškai. Apalačų priekalnės ir slėniai tankiai apgyvendintos, todėl šalies natūralūs gamtiniai kompleksai smarkiai pakeisti. Šiaurėje Šiauriniai Apalačai šliejasi prie Šv. Lauryno įlankos, o jų kalnagūbriai nusitęsia iki Gaspės bei Naujosios Škotijos pusiasalių. Nuo Laurencijos plynaukštės Šiaurinius Apalačus skiria plati Šv. Lauryno estuarija. Šiai Apalačų daliai priklauso Adirondako kalnai, plytintys tarp Šv. Lauryno estuarijos ir Ontarijo ežero. Tai alpinės kalnodaros metu suskaldyta Kanados skydo dalis, todėl savo geologine struktūra šie kalnai priklauso platforminių kalnų tipui. Adirondako kalnai susiformavo priekambrio raukšlinėse struktūrose, o Šiauriniai Apalačai –kaledoninėse raukšlinėse struktūrose. Dabar jų morfoskulptūros pagrindą sudaro seni denudaciniai kalnai paveikti neotektoninių judesių. Vidutinis šių kalnų aukštis neviršija 1000 m., nors kai kurios viršūnės iškyla ir aukščiai, pvz.: Vašingtono kalnas esantis Baltajame kalnagūbryje iškyla iki 1916 m. Seniau Šiaurinius Apalačus dengė ledynai, todėl jų paviršiuje gausu galinių morenų, trogų, glacigeninių ežerų, dauguma šiuose klanuose esančios upės slenkstėtos. Šiaurėje Apalačai po truputį žemėja ir prisišlieja prie Atlanto vandenyno. Pietinių Apalačų geologinį pagrindą sudaro kaledoninės ir hercininės raukšlinės struktūros. Jų paviršiuje išskiriamos kelios struktūrinės-neotektoninės juostos: • Iš vakarų pietinius Apalačua riboja Apalačų plynaukštės, kurios susiformavo Š, Amerikos platformos pakraštyje, o jų kristalinį pagrindą dengia stora nuosėdinių uolienų danga. Šios plynaukštės paviršius yra suskaidytas kelių upių. Mažiau suskaidyta yra šiaurinė plynaukštės dalis, kuri vadinama Alegenio plynaukšte, o pietinė Apalačų plynaukštės dalis yra suskaidyta žymiai daugiau ir ten yra Kemberlendo plynaukštė. • Centrinę pietinių Apalačų dalį užima Kalnagūbrių ir Slėnių Apalačai. Jų geologinį pagrindą sudaro hercininės raukšlinės struktūros, kurias paveikė ilgalaikė erozija. • Į rytus nuo Kalnagūbrių ir Slėnių Apalačų plyti aukščiausia Pietų Apalačų dalis, kuri susiformavo kaledoninės kalnodaros metu. Mėlynaisiais kalnais vadinamiems kalnagūbriams būdingos aštrios viršūnės su stačiais rytiniais bei lėkštais pietiniais šlaitais. Mėlynuoju kalnagūbriu eina Misisipės ir Atlanto vandenyno vandenskyros riba. • Rytinį Pietinių Apalačų pakraštį riboja Pidmontono plynaukštė, kuri susiformavo metamorfizuotose kaledoninėse struktūrose. Apalačų geografinės šalies klimatą formuoja jūrinės Atlanto ir žemyninės vidinių žemyno rajonų oro masės. Šalis gausiai drėkinama, todėl joje yra tankus upių tinklas.Šiaurinių Apalačų klimatas pasižymi atšiaurumu ir dideliais t svyravimais atskirais sezonais. Tokį klimatą lemia šaltoji Labradoro srovė bei geografinė kalnų padėtis. 30. Pakrančių lygumos. Pakrančių lygumų geografinę šalį sudaro Meksikos įlankos, Misisipės žemupio, Atlanto vandenyno pakrančių ir Floridos pusiasalio žemumos. Geografinė šalis išsiskiria šiltu ir drėgnu jūriniu klimatu, plokščiu reljefu. Jūrinis klimatas sudaro palankias sąlygas subtropinės augalijos paplitimui bei pelkėjimui. Didelę įtaką šiai šaliai turi šalia plytinčios Didžiosios ir Centrinės lygumos bei Apalačų kalnai. Iš šių geografinių šalių patenka požeminiai ir paviršiniai vandenys nešantys įvairias nešmenas, kurios yra pagrindinis paviršių formuojantis veiksnys. Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno pakrantes sudaro molio, klinčių ir smiltainių sluoksniai, Floridos pusiasalio uolienų pagrindą sudaro klintys, o Misisipės žemupys yra užpildytas aliuvinių nuogulų. Šioje geografinėje šalyje esančios teritorijos susiformavo neigiamų tektoninių judesių pasekoje hercininėse raukšlinėse struktūrose. Tai jauna platforma, kurios kristalinis pamatas po truputį kyla. Atlanto vandenyno pakrantei būdingas grimzdimas. Ši pakrantė yra suskaidyta upių estuarijų, todėl šioje įlankoje gausu nerijų, lagūnų, kopų. Ši pakrantė garsėja dideliais pliažais, o garsiausi iš jų yra Floridoje. Florida laikoma geriausiu kurortu visoje Š. Amerikoje, tačiau ir joje būna neigiamų padarynių, tokių kaip uraganai ar stiprios liūtys. Tokies gamtos pasikeitimams įtakos turi meridianinis oro masių judėjimas ir aktyvi cikloninė veikla. Floridos pusiasalio paviršiaus pagrindą sudaro klintys, todėl jam būdingas karstinės reljefo formos. Didesnė Pakrančių lygumų dalis patenka subtropinio klimato įtakon ir tik nedidelė pietinė šios geografinės šalies dalis yra tropinio klimato juostoje. Vasarą šioje šalyje vyrauja drėgni bet šilti orai. Tam įtakos turi Atlanto vandenynas bei Meksikos įlanka, nes iš jų į šias teritorijas atkeliauja jūrinės tropinės oro masės. Didesnioji kritulių dalis šioje šalyje iškrinta vasaros laikotarpiu. Klimato drėgnumas, lygus paviršius, prastos nuotėkio sąlygos sudaro geras sąlygas pelkėjimui. Pelkių šioje geografinėje šalyje yra pakankamai daug ir jos užima gana didelius plotus. Žiemą vyrauja sausesnės vidutinių platumų oro masės, kurios yra santykinai vėsios. Kaip jau minėjau, Pakrančių lygumoms būdingas didelis kritulių kiekis bei aukšta temperatūra, todėl šioje geografinėje šalyje yra palankios sąlygos subtropinių augalų augimui. Aukščiau iškilusiose ir sausesnėse kalvotose vietovėse vyrauja raudonžemiai bei geltonžemiai, kuriuose auga subtropiniai pušynai ir juose paplitusios ilgaspyglės, karibų, bei smilkalų pušys. Šie pušynai yra viena svarbiausiu JAV medienos šaltinių. Drėgnesnėse šios geografinės šalies vietovėse auga uosių, topolių, magnolijų miškai, kuriuose gausu augalų epifitų bei lianų. Užpelkėjusiose ir vandens apsemiamose miškingose teritorijose auga pelkinis kiparisas, o tarp jų nendrės, viksvos bei kitos pelkinės žolės. Pelkėse yra ir nemažai roplių, tai aligatoriai, vėžliai ir didelės varlės. Kai kurioms Meksikos įlankos Pakrantės žemumų vietose bei Floridos pusiasalyje būdingi mangroviniai miškai. Kadangi šioje geografinėje šalyje vyrauja palankios gamtinės sąlygos, čia auginama medvilnė, o karštesnio ir drėgnesnio klimato vietovėse-ryžiai. 31. Aliaskos Kordiljerai. Aliaskos Kordiljerai užima šiauriausią Kordiljerų dalį ir apima beveik visą Aliaskos valstiją

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 10791 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
7 psl., (10791 ž.)
Darbo duomenys
  • Gamtinės geografijos konspektas
  • 7 psl., (10791 ž.)
  • Word failas 284 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

www.nemoku.lt Kiti darbai

Upių ir kitų vandens telkinių hidrografijos ir hidrologijos samprata

Upių ir kitų vandens telkinių hidrografijos ir hidrologijos samprata Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Atvejo analizė. Šiltnamio efektas

Atvejo analizė. Šiltnamio efektas Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Geomorfologija

Geomorfologija Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Australijos ir Okeanijos augalijos ir gyvūnijos įvairovė bei biologiniai ištekliai

Australijos ir Okeanijos augalijos ir gyvūnijos įvairovė bei biologiniai ištekliai Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Nafta – strateginė medžiaga

Nafta – strateginė medžiaga Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Žaliasis Žemės potencialas

Žaliasis Žemės potencialas Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Pietų Europa

Pietų Europa Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Pasaulio miškai

Pasaulio miškai Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Energetika ir energetikos plėtra

Energetika ir energetikos plėtra Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Žemės drebėjimai

Žemės drebėjimai Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Molis Lietuvoje

Molis Lietuvoje Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą

Everesto kalnas

Everesto kalnas Gamtinė geografija Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt