Senoji lietuvių mitologija

 Senoji lietuviu mitologija, religija yra vienas seniausiu žmonijos dvasines kurybos reiškiniu. Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia virš realybes ir suteikia neribota laisve. Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautines atminties liudijimas. Todel joje labai gausu mitologijos, išlikusios nuo senu senoves. Ypac daug senojo, pagoniškojo lietuviu tikejimo yra mitologinese sakmese ir stebuklines pasakose. Tautosakai budingas fantastinis pasaulio suvokimas, daug mitologijos ženklu: minimos laumes, velniai, aitvarai, dažnai kartojasi magiški skaiciai.
Turbut dažniausiai tautosakoje minimas velnias. Sakmese jis talkina dievui, kuriant pasauli, o pasakose jis yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Žmogus pasakose dažnai sudaro su juo sutarti, pasirašydamas krauju. Taciau velnias dažniausiai lieka kvailio vietoje. Jis lengvai pasiduoda žmogaus valiai ir leidžiasi apgaunamas. Kartais jis nudirba už žmogu ivairiausius darbus, kartais neturtinga padaro turtuoliu. Jis nepastebi, kad žmogus ji apgaudineja, ir klauso jo nurodymu. Tai išaukština žmogaus išminti ir sumenkina pati velnia. Senoves lietuviai buvo isitikine, kad velnias gali padeti žmogui, jei tik su juo bus tinkamai elgiamasi. Reikia veikti ne jega, bet protu. Gudrus valstietis visada nugali velnia. Kartais nelabajam pažadamas atpildas už darba, naudinga žmogui, arba už išgelbejima nuo nelaimes. Bet dažniausiai jis tiesiog apgaunamas, isipainioja savo paties pinklese arba nesugeba iveikti išbandymo, skirto žmogui, kuris nori išsipirkti savo siela. Tada velnias priverstas gedingai pasitraukti ir atlyginti žmogui už padaryta skriauda. Dažniausiai, pats to nenoredamas, jis yra naudingas žmogui.
Taciau velnias niekada nebuna žmogaus draugas. Jis visada stengiasi padaryti ka nors bloga, pakenkti. To reikalauja jo prigimtis. Kartais jis žmogui padeda, bet tai daro tik savanaudiškai, tikedamasis gero atpildo. Taciau žmogus taipogi nepescias. Jis visada stengiasi iš velnio išpešti kuo daugiau naudos. Nors velnias yra antgamtine butybe, žmogus jo nebijo. Lietuvis visada elgiasi šaltakraujiškai. Taip yra todel, kad pagonys lietuviai velnio nebijojo, nelaike jo ypatingai baisia ir žiauria antgamtine butybe. Jis gyveno raistuose, pelkese ir patyliukais kenke žmonems, krete ivairiausias šunybes. O pragariškojo,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!