Seno kaimo žmogaus motyvas R. Granausko apysakose

2006 m.
Romualdas Granauskas kilęs iš kaimo ir jį palikęs, tad kaimo kraštovaizdžio, jo gyventojų motyvas yra gan ryškus rašytojo apysakose.
R. Granauskas vartoja skirtingą metodiką vaizdams iš Lietuvos kaimo gyvenimo kurti. Meistrišku kalbos vartojimu jis pasiekia stipriausių efektų. Apysakų daugiaprasmiškumą sukuria įmantrių įvaizdžių ir simbolių žaidimu. Kūryboje gausu ištęstinių metaforų, kartais visa apysaka remiasi viena visa apgaubiančia simboline vizija. Romualdas Granauskas labiausiai mėgsta vaizduoti senus žmones ir tai išryškėja jo darbuose. Tokie yra gražiausių jo apsakymų ir apysakų “ Duonos valgytojai”, “ Jaučio aukojimo”, “Bružo”, “ Gyvenimo po klevu” veikėjai.
Senieji kūrinių veikėjai, nors ir gyvena sovietmečiu, savo dvasia ir vidumi yra svetimi dabarčiai. Dažnai net nesąmoningai jie ilgisi protėvių gyvenimo būdo, papročių, tradicijų, savo žemės, savo gyvūlėlių. “Jaučio aukojimo” pagrindinis veikėjas žynys taip ir atsiskyrė, pabėgo nuo besikeičiančio pasaulio ir liko ištikimas savąjam. Žmonės nesupranta iškaimo į miestą bėgančių vaikų, jų sumaterialėjimo ir girtuokliavimo. Jie ištikimi savo nusistatymams, gyvenimo būdui. Koliaktyvinis darbas, “ bendra ,, nuosavybė svetima senųjų prigimčiai. “ Apsakyme su arkliais ,, Kauburys neįsivaizduoja savo gyvenimo be rūpesčių ir meilės arkliams, kuriuos rengiamasi išskersti. Kitame kūrinyje “ Vakaras, paskui rytą ,, senas žmogus, apimyas silpnumo akimirkos, išduoda savo tėvų atsiminimą – nupjauna ir už puslitrį parduoda sukčiams perėjūnams kryžių. Pažeista senos sodybos tvarka skaudžiai atsiliepia žmogaus sielai. Išsiblaivęs jis skuba atgauti kryžių ir grįšya, nešdamas jį ant pečių. Tačiau kaltė nebeatperkama, pažeista pusiausvyra nebeatstatoma nei sodyboje, nei širdyje – kryžiaus nebeprilibdysi senoje vietoje, nenuraminsi ir sąžinės balso...
Novelėje “ Duonos valgytojai ,, supriešinami du gyvenimo būdai - besibaigiantis senųjų ir prasidentis naujųjų. Senieji gyvena tartum virš dabarties. Jie nebeturi ateities, tik praitį. Jos ir laikosi. Užsiaugina rūgių, kepasi duonos. Galima teigti, kad tai yra nebe materialus veiksmas, o ritualas, dvasinis judesys praeities link, simbolinis dabarties nepripažinimas. Vaikų gyvenimą tėvai stebi jau iš amžinybės perspektyvos, negalėdami suvokti, kaip atsisakę tėvų palikimo,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!