Senas žmogus literatūroje

Senas žmogus literatūroje Kristijono Donelaičio, XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininko epinėje poemoje “Metai” senas žmogus laikomas nereikalingu, pamirštu bei nenaudingu. Kaip ir gamtoje, taip ir žmogaus gyvenime, pasakotojas įžvelgia tuos pačius kelis etapus: kūdikystę, vaikystę, jaunystę bei senatvę, augalo pumpurą, žiedą, vaisių, mirtį. Šį panašumą pastebi ir „viežlybasis“ poemos „Metai“ būras Lauras. Savo pamoksluose jis pabrėžia žmogaus laikinumą ir teigia, kad žmogus “lygiai kaip žolė, kuri veikiai nuvysta <...>. Kuri anksti žyd ir veikiai pavysta, ir vakarais nukertama yra, ir padžiūsta”. Senas žmogus kaip ir nuvytęs, nebeduodantis vaisių augalas, tampa nereikalingas. Toks likimas ištinka ir vieną svarbiausių poemos veikėjų šaltyšių Pričkų. Jis kūrinyje atsiskleidžia kaip doras, išmintingas bei būrų gerbiamas kaimo seniūnas, tačiau Pričkui pasenus, jam paaiškėja, kad jis mažiau autoritetingas dėl savo amžiaus ir karšto būdo: "Kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai/.../ Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui." Pričkus save lygina su nusenusiu arkliu, kuris kelia gailestį dėl savo bejėgiškumo. Kūrinio pabaigoje Pričkus, primuštas dėl šilingo, po trijų dienų miršta. Tokia apgailėtina Pričkaus mirtis parodo, jog senas žmogus nebėra vertinamas. Taigi, Donelaitis, vaizduodamas seną žmogų, kuris ištikimai tarnavo ir viežlybai gyveno, parodydamas jo sunkią senatvę, atskleidžia, kad baudžiavinėje sistemoje pats nelaimingiausias ir labiausiai pažeidžiamas yra senas žmogus. (Gabija ir kiti) XVIII a. poeto Kristijono Donelaičio pirmoje lietuviškoje didelės apimties grožinėje epinėje poemoje „Metai“ seno žmogaus yra gailimasi, jis vaizduojamas bejėgis, negerbiamas. Kūrinyje apmąstomi žmogaus gyvenimo etapai: kelias nuo kūdikystės iki senatvės, sugretinant metų laikus. Branda ir senatvė siejama su rudeniu ir žiema. Šiuos sugretinimus atspindi Pričkaus paveiklas. Pričkus yra kaimo seniūnas, tarpininkas tarp būrų ir ponų, jis supranta, kad dabar yra mažiau gerbiamas dėl savo amžiaus: „Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai <...> Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui.“ „Rudenio gėrybėse“, pasakojant apie užmiegančią gamtą, atskleidžiamos Pričkaus mintys apie senatvę, kurią gretina su savo pasenusiu žilu kuinu, kurio gailimasi dėl bejėgiškumo, pasenusios išvaizdos: „Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams, / Su dūsavimais išvystu savo senystę.“ Pričkaus gyvenimas pasibaigia panašiai kaip ir darbinio arklio, kurio, kaip nebenaudingo darbo įrankio, atsikratoma. Nepaisant Pričkaus garbaus amžiaus bei sveikatos būklės, jis sumušamas mirtinai „dėl menko šilingo“, kas parodo, kad senatvė nesuteikia neliečiamybės. Donelaitis „Metuose“ seno žmogaus gyvenimą vaizduoja kupina sunkumų, užgauliojimų, nepagarbos, sužadindamas skaitytojo empatiją, užuojautą.(Arūnė ir Ąžuolas) XIX a. Lietuvos poeto Maironio, vieno svarbiausių lietuviškos literatūros tradicijos pradininkų, poezijoje senoji karta minima kaip įkvėpimo šaltinis kovojantiesiems už tėvynės labą. Skatinama dirbti gimtinei, o vienas iš aspektų – raginimas atsigręžti į savo tautos istoriją ir semtis įkvėpimo iš protėvių žygdarbių. Tai atsispindi eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“. Pirmame jo posme skamba žodžiai „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį/ Iš kapų milžinų/ Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį/ Iš senųjų laikų!”. Jais nostalgiškai prisimenami laisvos Lietuvos laikai ir išreiškiama svajonė juos susigrąžinti. Toliau pasakojama viskas, ką iš protėvių būtų galima sužinoti apie senuosius laikus – tai tarsi argumentai, ką mes atgautume kovodami už Lietuvos laisvę. Kitame eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ Maironis rašo: „Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo/ Čia mūsų tėvynė tiek buvo ir bus“. Taip pabrėžiama, kad lietuviai visada gebėjo kovoti už savo laisvę, taigi priešintis caro priespaudai jaunoji karta tikrai išgalės. Senoji karta Maironio poezijoje - tai svarbiausias įkvėpimo šaltinis kovotojams už tautos ateitį, laisvo, dvasiškai stipraus, drąsaus ir patriotiško lietuvio simbolis. (Džiugas, Martynas, Ignė, Augustinas) Maironis senus žmones savo poezijoje vaizduoja išmintingus, gerbtinus, galinčius pasakyti negirdėtus žodžius, papasakoti senas istorijas. Skaitant poeto darbus tautinio atgimimo temomis jaučiama stipri implikacija, jog Lietuva – tėvų, protėvių žemė, visų pirma priklausiusi mūsų seneliams. Autoriaus eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“ išreikštas noras prikelti senelius ir „išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį/ Iš senųjų laikų“, išklausti apie lietuvių legendas ir istorijas. Lyrinis subjektas mano, kad prikelti senoliai būtų labai naudingi tautos patriotizmui ir meilės tėvynei sužadinimui, siekiant tautinio atgimimo. („Užmirusios mūsų krūtinės be žado,/ Be idėjos, be vado.“) Taip pat, eilėraštyje „Mano gimtinė“ aprašyta senoji karta mums primena apie mūsų šaknis ir nerimauja apie tų šaknų ir Lietuvos ateitį: „Ten močiutė užlingavo/ raudomis mane/ į krūtinę skausmą savo/ liejo nežinia“. Senas žmogus Maironio poezijoje turi didelę reikšmę dabartinei Lietuvos istorijai ir jos išsaugojimui. (Goda, Neimantė, Justina, Erikas) Jonas Biliūnas, XX amžiaus pradžios lietuvių lyrinio psichologinio realizmo pradininkas, savo kūryboje didelį dėmesį skiria senam, nelaimingam, apleistam žmogui. J.Biliūno kūryboje neretai galime įžvelgti jo paties moralinių vertybių: toleranciją, jautrumą aplinkiniams, nepakantumą neteisybei. Novelėje “Ubagas” ypač aiškiai iškeliama pareigos vyresniajai kartai problema. Kūrinyje pasakojama apie iš namų išvarytą senolį – Petrą Sabaliūną. Jį slegia ne tiek pati nelaimė (“nedaug man reikia…”), kiek moralinė skriauda, nežmoniškas sūnaus elgesys. Tačiau senolis ne kaltina savo sūnų, o gaili savo anūkų - dėl jiems parodyto amoralaus pavyzdžio. Kūrinio pasakotojas leidžia suprasti, kad dalis jaunesnės kartos į seną žmogų žiuri kaip į daiktą, kuriuo gali atsikratyti, kurio poreikių neprivalu paisyti. Senas žmogus yra sąmoningas ir fiziškai pajėgus būti svarbia vaikų ir anūkų gyvenimo dalimi, tačiau išvarytas iš savo paties namų tokiu būdu tarsi yra ištrinamas iš gyvenimo: nemiręs kūnu, bet dvasiškai, moraliai sugniuždytas ir pažemintas. Todėl pasakotojas ir jaučia “kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju”. Taigi, J. Biliūnas vaizduodamas seną žmogų skriaudžiamą, atstumtą, pažadina skaitytojo gailestį, užuojauta, teisingumo jausmą, rūpestingumą, pasibjaurėjimą žmonėmis, kuriems materialinės vertybės yra svarbiau už dvasines. (Akvilė S. ir kiti) Realizmo rašytojo Jono Biliūno kūryboje senas žmogus dažnai vaizduojamas kaip viską praradęs, savo „vietos po saule“ netekęs asmuo. Paties poeto gyvenimas nebuvo lengvesnis negu jo kūrinių veikėjų. Biliūnas buvo silpnos sveikatos, prarado šeimos paramą, nes atsisakė eiti kunigo keliu. Mirė jaunas, pakirstas džiovos. Tokie sunkumai lėmė, kad Biliūno kūrinių centre atsidūrė atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nėra vietos kasdieniame gyvenime. Jono Biliūno novelėse dažnai atskleidžiama jaunos kartos nepagarba senajai. Apsakyme „Ubagas“ pagrindinis veikėjas - Petras Sabaliūnas tai žilas, geros širdies senelis. Gyvenimo pradžioje vyras buvo gerbiamas žmogus, geras bitininkas, visi jį mylėjo. Jis nuoširdžiai rūpinosi ne tik savo vaikais: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.“ Tačiau Sabaliūnas paseno, tapo niekam nereikalingas, novelėje atsiskleidžia, jog išvaromas iš namų tik todėl, kad jau senas, kaip teigia pats: „senas žmogus visur nemalonus“. Tačiau vyras nekaltina savo sūnaus, o jo gaili, nes galbūt ir jį patį taip vaikai išvarys iš namų. Tik dvasiškai stiprus ir besąlygiškai mylintis tėvas gali atleisti visas sūnaus suteiktas skriaudas. Atstumto seno žmogaus likimas ištinka ir „Liūdnos pasakos“ veikėją Juozapotą. Praradusios vyrą bei namus moters visi šalinasi: "Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie kaip ir aš mėgino išsibodėti nuo jos skatikais." Veikiausiai ji nė nesuprasdama ją gaubiančio žmonių šaltumo, Juozapotą nuo gyvenimo sunkumų apsaugo jos beprotystė bei vis dar rusenanti viltis surasti savo vyrą - Petriuką. Ši novelė yra tikra „Liūdna pasaka“, kai žmogus patiria ne tik socialinę, moralinę, bet ir egzistencinę skriaudą. Jono Biliūno novelėse aukos dažnai yra seni žmonės, jau niekam nebereikalingi, likimo blaškomi, likę vienui vieni. Apsakymai priverčia skaitytoją pamatyti skaudžią tiesą, pasijausti kaltu, nes dažnai visuomenė neturi humaniško požiūrio į visuomenės atstumtą žmogų. (Viltė ir kiti)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!