Sėklininkystės pagrindai

Sėklininkystė yra speciali žemės ūkio gamybos šaka. Ji sprendžia du uždavinius: 1) pridauginti naujų veislių gerų sėklų tiek, kad jų pakaktų visiems ūkiams, ku­riuose jos rajonuotos, 2) palaikyti visų rajonuotų veislių geras veis­lės ir sėklos savybes. Kartais sėklininkystei gali būti keliamas dar vienas uždavinys — pagerinti gamyboje esančią veislę. Sėklininkystė — tai valstybinių priemonių sistema konkrečios zo­nos sąlygomis veislėms sukurti, joms tirti ir paskirstyti (rajonuoti), dauginti ir sistemingai gerinti. Visų šių priemonių tikslas — aprū­pinti žemės ūkį geros kokybės veislinėmis sėklomis. I sėklininkystės sistemą įeina tokios tarpusavyje susijusios pa­grindinės grandys: selekcija, veislių tyrimas, sėklininkystė (veislių dauginimas ir gerinimas), veislės ir sėklos kontrolė. Sėklininkystės pagrindiniai uždaviniai sprendžiami dviem pro­cesais: veislės pakeitimu ir atnaujinimu.Sėklininkystė betarpiškai susijusi su selekcija. Sėklininkystė realizuoja selekcijos pa­siekimus. Veislinių sėklų naudojimas — būtina są­lyga derlingumui didinti. Tai vienas iš žemdirbystės kultūros ro­diklių. Mokslas ir praktika rodo, kad derlingumas priklauso ir nuo ag­rotechnikos, ir nuo veislės parinkimo bei sėklos kokybės. Geriau­sios rajonuotos veislės duoda apie 15—20% didesnį derlių negu se­nos nerajonuotos. Grynų veislių aukštos reprodukcijos I klasės sėkla, neužkrėsta ligomis ir kenkėjais, duoda didelį ekonominį efektą. BENDROS ŽINIOS APIE SĖKLĄ Sėkla — tai nevienareikšmis botanikos ir augalininkystės termi­nas. Botanikoje sėkla yra žiedinių augalų lytinio dauginimosi or­ganas, išsivystęs po apvaisinimo iš sėklapradžio. Ji sudaryta iš gemalo, endospermo ir luobelės. Augalininkystėje sėkla vadinama visa tai, kas sėjama ar sodinama derliui gauti. Tad augalų sėklinė me­džiaga (sėkla) būna tikros sėklos. Per sėklą augalui perduodama biologinės ir ūkinės savybės bei požymiai. Nuo jos priklauso išaugintos produkcijos kiekis ir ko­kybė. Sėklos kokybe ypač imta domėtis daugiau kaip prieš 100 metų, kai pradėta prekiauti sėklomis ir prireikė organizuoti valstybinę sėklos kontrole. Susiformavo tam tikra žemės ūkio mokslo sritis — sėklotyra. Sėklos išorines savybes ir požymius apibūdina daugelis rodiklių. Tai sėklų forma, 1000 vienetų masė, spalva, blizgesys, hektolitro masė, švarumas (grynumas), daigumas, drėgnumas, ūkinė vertė. Vi­dinės sėklų savybės pasireiškia augalui augant. Sėklų vertė nustatoma patikrinus jų kokybę ir įvertinus (aprobavus) pasėlius. Tinkamų sėklai pasėlių derlius džiovinamas, valomas ir paruošiama kokybiška standarto reikalavimus atitinkanti sėkla. Tuo rūpinasi tam tikra gamybos ir mokslo sritis — sėklinin­kystė. Sėklotyra — mokslas, kuris tyrinėja sėklų susidarymą ir vysty­mąsi motininiame augale; tiria sėklų būklę ir procesus, kurie vyks­ta nuo derliaus nuėmimo iki sėjos ir sėjos bei dygimo metu; tiria ir ruošia priemonių sistemą vertingai sėklinei medžiagai gauti, taip pat sėklos kokybę ir metodus jai nustatyti. Botaninė sėklotyra (karpologija) tiria laukinės floros, žemės ūkio sėklotyra — kultūrines augalų sėklas. Sėklotyros tyrimo objektas — sėkla, uždavinys — gerinti sėklos kokybę, tyrimo metodai — sėklos kokybės vertinimo metodai ir lau­ko bei laboratoriniai (fiziologiniai, biocheminiai, citologiniai ir kiti bandymai). Naudojamasi ir kitų mokslų — botanikos, biochemijos, fiziologijos — duomenimis. SĖKLOS KOKYBĖS RODIKLIAI Morfologiniai sėklų požymiai. Jų visumą sudaro sėklų forma, matmenys, arba stambumas, masė, spalva. Kultūrinių augalų ir veis­lių morfologiniai sėklų požymiai gana pastovūs. Sėklų spalva — augalo rūšies ir veislės požymis. Ji įvairuoja nuo baltos iki juodos, priklauso nuo subrendimo, derliaus nuėmimo, lai­kymo sąlygų ir kitų faktorių. Kartais iš spalvos organoleptiškai ver­tinama sėklos kokybė. Visos sėklos senėdamos tamsėja. Šviežios sėklos blizga, o vėliau ši savybė pranyksta. Netinka­mai džiovinama sėkla gali paruduoti. Sėklų kvapas. Kiekvieno augalo sėklos yra specifinio kvapo. Kvapas pa­prastai nustatomas imant pradinius jų pavyzdžius. Gali būti įvai­raus kvapo sėklų. Žemės kvapas atsiranda ant žemės laikomose sėk­lose. Kai kuriais atvejais jį gali sukelti mikroorganizmai, kurie mažina sėklų daigumą. Pelėsių kvapas, silpnas salyklo ar keptos duonos kvapas atsiranda, kai drėgnos sėklos pradeda kaisti san­dėlyje. Labai kūlėta sėkla gali turėti silkių kvapą. Mielių, džiūvėsių kvapas gali atsirasti džiovinant sėklas per daug aukštoje tempera­tūroje, kai siekiama pašalinti puvimo kvapą. Be to, sėklos gali įgyti sandėlyje esančių pašalinių medžiagų kvapą: naftos produktų, in­sekticidų, dūmų ir pan. Sėklų matmenys — pagrindiniai rodikliai, pagal kuriuos sėklos valomos ir rūšiuojamos. Jie nustatomi linijiniu matavimu milimet­rais. Sėklų stambumą parodo matmenys, jų negalima sutapatinti su mase, nors tarp šių rodiklių yra ryšys. Drėgnos sėklos būna platesnės; storis ir ilgis yra pastovesni rodikliai. Sėklų storumas yra gerų biologinių savybių požy­mis. Sėklų matmenys yra veislės, sėklų partijos vertinimo kriteri­jus. Sėklų forma — tai jų storio (a), pločio (b) ir ilgio (c) santy­kis. Sėklos rūšiuojamos ir valomos atsižvelgiant į linijinius mat­menis ir formą. Pagal N. Ulricką, sėklos skirstomos į 5 tipų formas: 1) rutulio (a = b = c) —žirniai; 2) lęšio (a

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!