Tulpių auginimo technologijų planas

 KAUNO KOLEGIJA KRAŠTOTVARKOS FAKULTETAS ŽELDINIŲ IR AGROTECHNOLOGIJOS KATEDRA GODA KETURKAITĖ Želdinių ir jų dizaino ZD 7/2gr.studentės TULPIŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ PLANAS Lauko gėlininkystės savarankiškas darbas Tikrino: lekt. Dr. B. Bulavienė Mastaičiai 2010 Įvadas Gėlininkystė –augalininkystės šaka apimanti augalų auginimą parkams, sodams, skverams ir kitiems želdynams, sodybiniams sklypams, gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų vidui ir išorei (balkonams, palangėms) puošti, taip pat puokštėms, moksliniams tyrimams ir mokomiesiems reikalams. Skiriama lauko ir šiltnamių gėlininkystė. Lietuvoje lauke daugiausia auginamos vietos klimato sąlygas pakeliančios gėlės (pvz., begonijos, bijūnai, flioksai, gvaizdūnės, tulpės, jurginai, kardeliai, našlaitės, ratiliai), šiltnamiuose – gėlės, kurioms lauko sąlygos netinka (pvz., gerberos, gvazdikai, rožės, ciklamenai, rožės). Lietuvoje gėles augina miestų želdinimo tarnybos, specializuoti ūkiai, ūkininkai ir gėlininkai mėgėjai. Gėlių ir jų veislių asortimentui gerinti bei naujinti sėklų ir sodmenų įvežama iš užsienio. Ūkio įkūrimas ir įrengimas brangiai kainuoja, reikalauja nemažai investicijų, todėl prieš įkuriant ūki reikia apgalvoti pasirenkamąji gėlių auginimo sortimentą ar konkrečiai vieną gėlės rūšį, kad per greitesnį laiko tarpą atsipirktų visos išlaidos ir būtų garantuotas pelnas. Tikslas: 1. Sukurti ir suprojektuoti gėlininkystės ūkį auginantį tulpes. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti literatūrą apie tulpes. 2. Įvertinti tulpių morfologines savybes ir bioekologines sąlygas. 3. Sudaryti ūkio struktūra. 4. Sudaryti tulpių auginimo technologinį planą. 5. Sudaryti tulpių realizavimo planą. 1. Gėlininkystės ūkio vieta Gėlininkystės ūkio vieta Kauno raj. Neveronių kaimas. Ši ūkio vieta yra nuosava, kurioje bus įkuriamas ūkis tulpių auginimo. Vieta yra netoli miesto, 15km kelio. Aplink yra vandens telkinių, miškai. Bus nesudėtinga išpyldyti keliamas sąlygas tulpių auginimui ir priežiūrai. Ūkyje nebus samdomi pagalbiniai darbuotojai, pasitelksime šeimos pajėgas, kad sutaupytume ūkio įkurimo ir jo egzistavimo lėšas. Produkcija bus realizuojama į artimiausias gyvenvietės easmas mažas parduotuvėles, pavieniams pirkėjams ir toliau nuo gyvenvietės esančiose parduotuvėse. 2. Klimatinių sąlygų, reljefo ir dirvožemio apibūdinimas 2.1. Klimato sąlygos Veiksniai, kurie gali adaryti nemažą žalą tulpių auginimui, bei vystimuisi: 1.Temperatūra. Tulpių svogūnai sodinami rudenį, kai dirva atvėsta po vasaros karščių. Tai būna rugsėjo viduryje ar pabaigoje—spalio pradžioje. Sodinant dirvos temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 10°C. Tokioje temperatūroje tulpės geriau šaknijasi, ne tokia pavojinga fuzariozė ir ne taip plinta dryžligė, kurią platina Trichodorus genties nematodai. Svarbu, kad pasodinti svogūnai iki šalčių spėtų įsišaknyti. Minimali temperatūra tulpių įsišaknijimui yra 5—3°C. 2. Šviesa. Tulpės – šviesomėgiai augalai, tačiau gali augti ir žydėti visiškoje tamsoje etoliuotos, nors po to lieka tik svogūnų rudimentai. Nuo švieso priklauso tulpių žiedų spalva ir dydis, stiebo tvirtumas, skersmuo ir aukštis, lapų forma. Šviesos ir saulėtumo poreikis pats didžizusias pirmuoju augimo etapu. 3. Vanduo. Tulpės labai reiklios vandeniui. Nustatyta, kas 1kg svogūnų masės išauginti reikia 92 litrų vandens. Vandens turi pakakti per visą auginimo metą, o labiausiai jo reikia augalams šaknijantis ir paskutiniajame vegetacijos etape, t.y. praėjus 2-3 savaitėms po žydėjimo, kada labai intensyviai auga svogūnai. 4. Žiemojimo sąlygos. Tulpių svogūnų atsparumas šalčiams įvairiu laiku yra labai nevienodas. Priimta manyti, kad tulpių svogūnams kritinė temperatūra žiema yra 7-9°C ypač šalčiams ilgiau pasilaikius. 2.2. Reljefas ir dirvožemis Vieta kur sodinamos tulpės turi būti saulėta ir apsaugota nuo didesnių vėjų, kad neišgultų stiebai. Plotas geriausias lygus arba nedidelio nuolydžio į pietų pusę. Įvairūs įdubimai gerai užlyginami, kad pavasarį juose netelkšotų vanduo. Parinktas plotas ištiriamas, nustatant armans sluoksnio gylį, rūgštingumą ( pH ), podirvį ir gruntinio vandens gilumą. Visa tai žinant, suplanuojama, kaip paruošti ir įdirbti žemę. Norint išauginti kokybiškus žiedus ir svigūnus reikia parinkti derlingą, purią ir pakankamai drėgną su nedideliu nuolydžiu dirvą. Tulpės nemėgsta aukšto gruntinio vandens. Sunkiose dirvose gruntinis vanduo turėtų būti 40-60 cm, lengvose 100 cm gylyje. Dirvožemio pH 7. Toje pačioje vietoje tulpės sodinamos kas 4-5 metai. Auginant tulpes sunkesnėse granuliometrinės sudėties dirvožamiuose, dirvą reikia gerinti įterpiant pjuvenų, aukštapelkių durpių, smėlio, komposto. Pernelyg rūgščios dirvos kalkinamos įterpiant 40-50 g/kv.m kalkių ar 300-500 g/kv.m kreidos. Ruošiant sodinimui įterpiama 75-130 t/ha galvijų mėšlo. Organines trąšas reikia išberti prieš metus iki sodinimo arba priešsėliui. Sodinant tulpes jei dirva netręšta mineralinėmis trąšomis išberiama NPK trąšos santykiu 1:1:1,5. Lengvose dirvose tulpės sodinamos trijų, sunkiose – dviejų svogųnų aukščių gyliu. Atstumai tarp svogunėlių eilėje ir tarp eilių priklauso nuo svogūnėlio dydžio. Stambūs svogūnai eilėje sodinami kas 8-10 cm, atstumai tarp eilių 20-25 cm. Tulpių svogūnelių tankumas priklauso nuo svogūno dydžio ir kam jie bus naudojami: žiedams skinti ar sodinamajai medžiagai išauginti. Sodimo gylis 1 lentelė Dirva Sodinimo gylis Lengvos mechaninės sudėties dirva 3 aukščiai nuo dugnelio iki kaklelio Vidutinio sunkumo dirva 2 aukščiai nuo dugnelio iki kaklelio Sunki dirva 1,5 aukščiai nuo dugnelio iki kaklelio 3. Ūkio struktūra, sortimentas, sodmenų auginimo bei sėjomainų schemos ir ploto apskaičiavimas 3.1. Ūkio struktūra Ūkio struktūra priklauso nuo planuojamos išauginti produkcijos rūšies, produkcijos kiekio, auginimo technologijos bei pačių augalų vystimosi ir augimo ypatumų. Ūkio struktūrinės dalys: 1. Ūkio pastatas. 2. Kompostavimo aikštelė. 3. Auginamasis plotas. 4. Vandens telkinys. 5. Galulaukės. 6. Aikštelė transportui. 3.2. Gėlių sortimentas Tulpė lelijinių ( Liliaceae ) šeimos daugiametis svogūninis augalas. Kilus iš Mažosios ir Vidurinės Azijos priekalnių. Sisteminga tulpių klasifikacija pradėta 1913 metais Anglijoje. Papildžius tuo metu užregistruotas veisles naujomis buvo išleistas tulpių veislių sąrašas. Gentyje priskaičiuojama apie 140 rūšių. Šiuolaikinėje klasifikacijoje tulpės yra skiriamos į 15 grupių ir keturis skyrius. Skyriuose tulpės skirstomos neatsižvelgiant į žydėjimo laiką: 1- ankstyvosios, 2- vidutinio ankstyvumo, 3- vėlyvosios. 4 skyriui priskiriamos tulpės neatsižvelgiant į žydėjimo laiką, bet į kilmę. Tai yra laukinės rūšys ir veislės. Pagal dabartinę tulpių klasifikaciją pirmiems 3 skyriams priklauso veislės, kurios neturi ryškesnių laukinių tulpių rūšims būdingų požymių. Nustatant grupę, atsižvelgiamaį veislės kilimę, žydėjimo ankstyvumą, augalo stambumą ir žiedus. Tulpės, kurioms yra likę rūšiai būdingi požymiai , priskiriamos 4 skyriui. I skyrius – Ankstyvojo žydėjimo tulpės ( Early flowering ) Priskiriamos dvi tulpių grupės, kurios pražysta labai anksti, balandžio mėnesį. Dauguma šios grupės tulpių galima pražydinti žiemą. Tai paprastos ankstyvosios tulpės ( Single early tulips ) ir pilnavidurės ankstyvosios tulpės ( Double early tulpis ). Šių grupių tulpės tinka gėlynuose, jos nėra pernelyg aukštos. 1 grupė - Paprastos ankstyvosios tulpės ( Single early tulips ) Pirmosios veislės žinomos nuo XVIIa. Pab. Šiai grupei priklauso ir veislės anksčiau registruotos Djuk van Tol grupėje. Paprastos ankstyvosios tulpės yra 15-30 cm rečiau 40 cm aukščio. Žiedai įvairaus intensyvumo spalvos, raudoni ar geltoni. Yra veislių su baltais ir dvispalviais žiedais, jas vienyja žydėjimo laikas, pražysta anksčiau už Triumfo grupės veisles tačiau žydi 7-14 dienų ilgiau. 2 grupė - Pilnavidurės ankstyvosios tulpės ( Double early tulpis ) Pirmosios pilnavidurės tulpės aprašytos 1665m. Pilnavidurių tulpių grupė buvo labai populiari XIX a. Pab. Savo morfologinėmis savybėmis jos panašios į paprastųjų ankstyvųjų tulpių veisles, stiebai tvirti, dauguma veislių žemos, iki 30 cm aukščio tik žiedai pilnaviduriai, žiedo vainiklapių skaičius dau didesnis nei 6. Pirmos šios grupės tulpės atsirado kartu su paprastųjų ankstyvųjų grupių veislėmis. II skyrius – Vidutinio ankstyvumo tulpės (Mid – seasom flowering ) Šio skyriaus tulpės žydi tai pat anksti, dauguma jų galima pražydinti žiemos metu. 3 grupė – Triumfo tulpės ( Triumpf tulips ) Tulpių veislės dažniausia gaunamos kryžminant paprastąsias, ankstyvąsias ir vėlyvąsias tulpes. Triumfo tulpės pradėtos auginti 1921 m. Vėliau veislės tobulinamos kryžminant su anksčiau nurodytų grupių veislėmis. Priskaičiuojama 513 veislių. Augalai 40-60 cm auksčio, žiedų spalvos labai įvairios, apimančios beveik visų tulpių spalvų gamą. Tulpių veislės labai stabilios yra, tinka želdynams, skynimui ir pražydinimui. 4 grupė – Darvino hibridinės tulpės ( Darwin hybrid tulips ) Pirmosios veislė užregistruotos 1942 m. Lietuvoje auginama apie 90℅ viso tulpių ploto. Išvestos ktyžminant T. Fosteriana rūšies tulpes su Darvino veislėmis. Tulpės aukštos 60-80 cm aukščio, lapai stambūs ir dideli, dažnai orandžiniai, raudoni, žiedai kvapnūs, raudoni, rožiniai, geltoni. Kai kurių veislių žiedlapiai su raudonis dryželiais, atsilošę beveik gulsčiai. III skyrius – Vėlyvosios tulpės ( Late flowering ) Priklauso 6 grupių veislės, kurios pagal požymius gana skirtingos. Jos žydi palyginant vėlai ir nevisas galima pražydinti žiemą. Šios grupės tulpės labai tinka puokštėms. Jos yra aukštos, todėl apželdinimui nalabai plačiai naudojamos, jautrios stripresniem vėjui ir lietui. 5 grupė – Paprastosios vėlyvosios tulpės ( Single late tulpis) Priskiriamos Darvino ir Kotedžo tulpės. Grupė suformuota XXa.Pab. Jos yra labai aujštos, 50-70 cm, įvairių soalvų, žiedai kiaušiniškos formos. Pagrindinis šios grupės tulpių skiriamasis bruožas yra vėlyvasis žydėjimas ir aukštumas. Visos veislės tinka darželiuose, skynimui, o tai pat vėlyvam skynimui. 6 grupė – Lelijažiedės tulpės ( Lily flowering tulpis ) Pirmosios tulpės užregistruotos 1915m. Išvestos kryžminant Darvino grupės veisles su kai kuriomis tulpių rūšimis. Tulpės labai įvairaus auksčio iki 60-80 cm. Iš kitų veislių išsiskiria ilgasi, siaurais, nusmailėjusiais žiedlapiais, primenančiais lelijų žiedus. Žiedų spalvos gana skirtingos, žydi įvairiu laiku. Kia kurias veisles galima pražydinti žiemą, tačiaus dauguma jų likusios smarkiai virusuoti. 7 grupė – Šerkšnotosios tulpės ( Fringed tulpis ) Tulpės buvo žinomos jau XVII a. Šerkšnotosios tulpės yra labai dekoratyvios, jų žiedai dažniausia taisyklingo ovalo formos, žiedlapių pakrasčiai labai smulkais karpyti, tartum padengti šerkšnu. Daugumos veislių spalvos pastelinės, daugiatonės. nGali būti panaudojamos skynimui, želdinimui, pražydinimui. 8 grupė – Žaliažiedės tulpės (Viridiflora tulpis ) Tulpių grupė sudaryta 1981m. Jai priskiriamos 33 veislės, kurių žiedlapiai žalios ar žalsvos spalvos. Veislės išvestos kryžminant žaliažiedę tulpę kryžminant su kitomis veislėmis. 9 grupė – Rembranto tulpės ( Rembrandt tulips ) Kilusios iš Darvino er Kotedžo grupių veislių. Tai maža, nykstanti tulpių grupė. Jai priklauso margažiedės tulpės, jų žiedai baltos ar geltonos spalvos su rudai bronziniais, juodais, raudonais, rožiniais, pumpuriniais dryžiais ar dėmėmis. Manoma, kad jų žiedų spalvaą įtakojop virusinės ligos. 10 grupė – Papūginės tulpės ( Parrot tulips ) Tai negausi tulpių grupė išsiskirianti originaliais, garbanotais ar karpytais žiedlapiais. Šios grupės tulpės padėjo plisti Xxa. Pr. Nuo 1930m. veislės vedamos veikiant tulpės fizinias mutagenais, dažniausiai rentgeno ar ultravioletiniais spinduliais. Augalai 40-70 cm auksčio. Senesnių veislių žiedkočiai dažnai silpni, naujesnių – tvirtesni, tiesūs. Žiedų spalva įvairi, žydi vėlai. Tulpės tinka puokštėms, kai kurias pavyksta pražydinti žiemos metu. 11 grupė – Pilnavidurės vėlyvosios tulpės (Double late tolips - Peony flowered tulips ) Pirmosios šios grupės tulpės aprašytos XVIIa. Pab. Tuomet dar vadintos – bijūninėmis, dėl savo stambių, panašių į bijūnų žiedus, žiedų. Šios grupės tulpės iki 60 cm auksčio, skirtingos žiedų forma, spalva ir pilnaviduriškumu. Didesni žiedai nuo vėjo kartais nulūžta. IV skyrius – Botaninės rūšys ir jų hibridai ( Species – tulips and theis hybrids ) Dauguma šio skyriaus tulpių rūšių veislių gana skirtingos. Jos turi daug laukinių požymių. Dėl įvairovės tulpės yra naudojamos alpiunarioumams, gėlynams, pražydinti žiemos metu, o aukštos – skinamos. Tulpės mažai išaugina svogūnėlių, tačiaus perspektyvios, sukuriama daug naujų veislių. 12 grupė – Kaufmano tulpių veislės ir hibridai (Kaufmanniana varietes and hybrids) Šios grupės tulpės išauga iki 15-25 cm auksčio. Lapai vienaspalviai ar išmarginti dryželiais. Žydi labai anksti. Žiedai dideli, švarių ar įvairių tonų spalvų. Veislės prastai dauginasi. 13 grupė – Fosterio tulpių veislės ir hibridai ( Fosteriana varietes and hybrids ) Augalai iki 50 cm auksčio. Lapi dėmėti ar dryžuoti. Ankstyvojo žydėjimo, žiedų spalvaįvairi nuo rižinių iki geltonų. 14 grupė – Greigo tulpių veislės ir hibridai ( Greigii varietes and hybrids ) Žiedai įvairių spalvų, žiedlapių pakrasčiai skirtingos spalvos, žiedlapiai nusmailėję. Lapai 3-5 išmarginti rudais, rudai raudonais dryželiais, jų pakrasčiai garbanoti. Žydi anksti. 15 grupė – Kitos tulpių rūšyd, jų veislės ir hibridai. Yra priskaičiuojam apie 144 tulpių rūšių. Jos savaime auga Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Rusijos europinėje dalyje, Kryme. Grupei priklauso visos introduktuotos tulpių rūšys, porūšiai, formos, tarprūšiniai hibridai. Daugelis veislių yra laukinių formų klonai. Grupėje nėra veislių kurios kilusios iš 12, 13, 14 grupių. Nors tulpės nėra reiklios aplinkai, tačiaus dekoratyvesnės žydėjimo metu būna tuomet, kai tinkamai panaudojamos visos agrotechninės priemonės. 3.3. Gėlių sodmenų auginimo schemos Tulpių svogūnus galima sodinti labai įvairiai: lysvėse, juostose, eilėse, vagose. Geriausia žemė panaudojama auginant lysvėse arba tokio paties platumo juostose, tačiaus taip pasodinus, daugelį darbų reikia atlikti rankomis. Lysves geriausia daryti 1,1 m pločio, nes tokias gali apžergti mažagabaritiniai traktoriai ( 3.3.1 lentelė ). Svogūnai sodinami ženklintuvu padarytose išilginėse eilėse. Sodinant rankomis (3.3.2 lentelė )eilutės gali būti 15 cm ( iš viso 8 išilginės eilutės ), sodinant plūgu tarpai tarp eilučių nesiauresni kaip 25 cm. 3.3.1 lentelė Motininis svogūnas Svogūnų kiekis 1m eilutėje Svogūnų kiekis vnt/m2 Frakcija Skersmuo cm Naudingo ploto Bendro ploto E >4,1 7-9 35-45 29,9-31,9 I 3,6-4,0 9-10 45-50 31,9-35,5 II 3,1-3,5 10-11 50-55 35,5-39,1 II 2,6-3,0 11-13 55-65 39,1-46,2 IV 2,0-2,5 13-16 65-80 46,2-56,8 V 1,5-1,9 16-22 80-110 56,8-78,1 VI 4,1 7-9 46,9-60,3 33,3-42,8 I 3,6-4,0 9-10 60,3-67,0 42,8-47,6 II 3,1-3,5 10-11 67,0-73,1 47,6-52,3 II 2,6-3,0 11-13 73,7-87,1 52,3-61,8 IV 2,0-2,5 13-16 87,1-107,2 61,8-76,1 V 1,5-1,9 16-22 107,2-147,4 76,1-104,7 VI 4 3,5-4 3-3,5 2,5-3 1,5-2,5 3,2 2,5-3,1 2-2,4 1,5-2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!