Savęs paieškos literatūroje

Savęs paieškos literatūroje

Tikriausiai kiekvienas mūsų trokšta surasti savo vietą gyvenime, jo prasmę, kitaip sakant – atrasti save. Deja, savęs paieškos procesas dažnai būna ilgas ir sudėtingas, todėl apie šį reiškinį dažnai kalbama visur, ne išimtis ir literatūra. Savęs pažinimo temą ypatingai nagrinėjo XXa. Lietuvių rašytojas – poetas Vincas Mykolaitis – Putinas ir XXa. Pirmosios pusės lietuvių rašytojas – modernistas Antanas Škėma.

XXa. Pradžios rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas autobiografinio pobūdžio romane ,,Altorių šešėly’’ įrodė, jog savęs paieškos dažnai yra labai sudėtingas procesas ir netgi reikalauja aukų. Save pažinti buvo sunku netgi pačiam autoriui – baigęs kunigų seminariją ir nemažai laiko dirbęs kunigu Vincas Mykolaitis – Putinas suprato, jog kunigystė nėra tikrasis jo pašaukimas. Kaip ir romano protagonistas Liudas Vasaris, rašytojas ilgai svarstė, ar verta žengti lemtingą žingsnį ir atsisakyti kunigystės. Galiausiai pasiryžo pasirinkti tai, kas jam geriausia, ir dėl to, kad kunigystės atsisakė, buvo ekskomunikuotas. Tokia dramatiška autoriaus gyvenimo istorija ir tarsi ,,persikėlė’’ į romaną Altorių šešėly. Ir pačiame romane pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris įstojo į kunigų seminariją. Nors labai stipraus pašaukimo neturėjo, vedamas tėvų noro ir tokių gyvenimo aplinkybių kaip draugo savižudybė pasirinko būti kunigu ir tikisi, jog ilgainiui jo dvasia bus kupina troškimo visą gyvenimą tarnauti Dievui. Liudas Vasaris iš pradžių retai susimąsto, jog jo prigimtis kitokia, ne kunigystės trokšta jo siela. Juk jis svajotojas, savyje užsidaręs menininkas, o svarbiausia – poetas. Liudas Vasaris vis tikisi, jog jam pavyks suderinti poeto ir kunigo gyvenimo būdą, nes atsisakyti jis nei vieno negali. Kunigystės atsisakymas būtų didelė gėda, nuviltų tėvus, o poeto talentas – suteiktas Dievo, todėl pagrindinis veikėjas, kaip giliai tikintis žmogus, privalo jį išnaudoti. Liudui Vasariui bręstant, vidinis konfliktas vis stiprėja. Jis aptariamas kiekvienoje kūrinio dalyje. Vaikinas kankinasi, bando save įtikinti, jog jis jau atrodo savo tikrąjį gyvenimo tikslą, juk jis – kunigas. Deja, tikrojo pašaukimo jis vis dar neatranda, o kunigystė jį labai slegia. Liudas Vasaris sunkiai prisiverčia netgi dalinti komuniją, jam nepatogu, kai žmonės bučiuoja jo, kaip kunigo rankas, jis jaučiasi esąs tik paprastas mirtingasis, o ne Dievo tarnas, ne kunigas. Paprastas ir uždaras jaunas vyras dar nesuvokia, kaip jis gali atleisti nuodėmes, išgyvena dvilypius jausmus mąstydamas apie kunigystę ir poeto karjerą. ,,Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas’’,citata įrodo, jog pats Liudas Vasaris ima suvokti, jog šių dviejų gyvenimo būdų tikriausiai nepavyks suderinti. Protagonisto savęs atradimą lemia ir dar vienas aspektas. Konfliktas tarp kunigystės pareigų ir laisvo kūrybingumo neatsiejamas nuo meilės ir lemia Liudo Vasario savęs atradimą ir romano dramatizmą. Liudas Vasaris susipažįsta su puošnia baroniene, pažintis stiprina tolimesnę vidinio konflikto raidą. Intymus ir artimas ryšys su turtinga, aristokratiška, dosnia ir laisva moterimi sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir žmogišką išdidumą, pasiryžimą priešintis rutinai. Rainakienė Liudą Vasarį supažindina su pasaulietine kultūra, parodo, kokia siaura yra kunigystė. Pažintis su dvaro ponia Baroniene Rainakiene dar labiau sustiprina Liudo Vasario kūrybinį pradą. Jis ima kurti simbolistinę poeziją, nes nenori viešai deklaruoti savo jausmų. Baronienė skatina Liudą rašyti, atskleidžia jam pasaulio įvairumą Stiprėja individualizmo jausmas, modernėja pasaulėjauta. Kunigo ir poeto konfliktas sprendžiamas poeto naudai. Dar viena, pati svarbiausia moteris, meilės objektas, einanti per visą romaną – Liucija (Liucė). Graži vikaro dukterėčia ir jaunas klierikas Liudas Vasaris susitinka pirmųjų jo metų seminarijoje pabaigoje, per atostogas. Pirmojo susitikimo metu Liucė pasirodo labai energinga, koketė, priešingybė Liudui Vasariui. Pirmojoje dalyje Liucė klieriką vilioja nepatirtu jausmu, jie abu trokšta išgyventi bundančią meilę, džiaugtis gyvenimu. Nors Liudas Vasaris nori atsiverti Liucei, tačiau šį jausmą jis bando slopinti, nes suvokia, jog kunigui atsiverti meilei nedera. Neįsisamoninta meilė, baimė nuvilti tėvus ir noras būti geru kunigu išskiria Liudą Vasarį su Liucija: Liucė išteka, o Vasaris įšventinamas į kunigus. Antroje dalyje Liucė pasirodo nauju pavidalu: ji ponia Brazgienė, kūdikio motina. Vasaris ilgai nenori sau pripažinti, jog Liucė vis dar jam svarbi. Jis ir siekia atsiverti širdies polėkiui, ir tvardosi: bando save klaidinti, stengiasi susivokti savo jausmuose. Be to, jis vis dar stengiasi būti geru kunigu. Po kiek laiko įvyksta keletas siaubingų įvykių – miršta Liucės vaikas, ji labai skaudžiai išgyvena šį siaubingą įvykį. Greitai ji sužino, jog yra kunigo dukra, o tai – didžiulė gėda. Neatlaikiusi gyvenimo išbandymų, Liucė nusižudo. Liudas Vasaris labai išgyvena jos savižudybę ir suvokia, kokių skaudžių pasekmių gali turėti dvilypumas, apsimetinėjimas tuo, kas nesi. Galima teigti, jog Liucė ir jos savižudybė labai prisidėjo prie Liudo Vasario charakterio raidos ir padėjo atrasti save, pajusti, koks pavojingas yra dvilypumas, kuriuo dažnai gyveno ir pats protagonistas. Suvokęs, koks pavojingas yra dvilypumas, Liudas Vasaris galutinai supranta, jog vienintelis jam skirtas kelias yra poeto. Protagonistas atsisakė kunigystės ir pasirenka poeto gyvenimą. Taigi, 20a. lietuvių rašytojas vaizduoja sunkias, aukų reikalaujančias savęs paieškas. Protagonistui teko įveikti savo paties vidinį konfliktą, išgyventi daugybę gyvenimiškų išbandymų ir pagaliau suprasti, ko iš tikrųjų trokšta jo širdis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!