Šatrijos Ragana bei jos kūryba

Šatrijos Ragana XX a. pirmosios pusės kūrėja, romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja. Kūrėja neoromantikė. Kūryboje žvelgiama į tai, kas nematoma (vidinį regėjimai, išgyvenimai, patyrimai) didelis dėmesys skiriamas dvasinio idealo paieškoms. Unikali rašytoja, į literatūra pasaulį atnešusi dvarų kultūros dvelksmą, pedagogė, labdarė (nors ir kilus iš dvaro). Šeimos nesukūrusi moteris visą gyvenimą altruistiškai tarnavo kitiems – tai jai atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas. Šatrijos Ragana išsiskyrė filantropine ir švietėjiška veikla. Dvasios grožis yra didžiausia vertybė. Kunigo žodžiai laidojant Šatrijos Raganą: ,,Šiandien mes čia laidojom šventąją” Ištrauka iš dienoraščio: ,,<...> žmogus yra laimingas tada, kada jaučia ir gali sau pasakyti, kad nėra parazitu pasaulyje ir yra naudingas aplinkai, kiek gali.” Atsidavimas kitiems yra vertingo gyvenimo pagrindas. Filantropinė veikla Profesorės Viktorijos Daujotytė rašo, kad yra įvairiausių labdarybės formų. Sunkiausia ir švenčiausia - kai viską darė pats žmogus. Šatrijos Ragana apribojo save savotiškais įžadais - vidinės vienuolystės ir nuolatinio aukojimosi. Besąlygiška tarnystės, atsižadėjimas, neturtas - šios krikščioniškos vertybės buvo kertiniai Šatrijos Raganos gyvenimo akmenys. Kuklumas – esminis rašytojas bruožas. Fotoportretuose kietai sučiauptos lūpos liudija ryžtą, atsakomybę, susitvardymą, užgniaužtus jausmus. Židikuose išgyveno 15 metų. Čia rašytoja įgyvendino jaunystės pozityvistinius idealus, aktyviai veikė, kad sukurtų šviesesnį, oresnį, kultūringesnį gyvenimą: 1) Klebonijoje įsteigė mokyklą kaimo vaikams; 2) subūrė vaikų draugijėlę; 3) bažnytinį chorą; 4) rūpinosi, kad būtų atidaryta senelių prieglauda; 5) ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo priimti neturtingi ligoniai 6) rūpinosi blaivybės draugijos namų statybą - taip atsirado salė viešiesiems renginiams ir arbatinė; 7) prieglaudai ir ambulatorijai išlaikyti lėšas rinkdavo, organizuodavo loterijas, koncertus, vakarus su vaidinimais. Vaikystė: Marija Pečkauskaitė gimė žemaičių bajorų šeimoje Medingėnų dvare, kuris priklausė motinos šeimai, žymiai Žemaitijos bajorų giminei Šiukštoms. Iki šešerių metų būsimoji kūrėja augo motinos tėviškėje Medingėgų dvare, Šiukštų giminės lizde. Dvaro sienos buvo nukabinėtos protėvių portretais, o iš svetainės nuolat sklisdavo fortepijonu skambinama muzika, namuose buvo daug knygų. Tėvai - apsišvietę dvarininkai, jau vaikystėje Marija naudojosi tuo, ką teikė dvarų kultūra. Dvaro aplinka su muzikos vakarais, daugybė knygų ir paveikslų formavo būsimos rašytojos asmenybę. Šeimoje tarp vaikų ir tėvų buvo glaudūs ir šilti. Ypač artimas ryšys Mariją siejo su vienu broliu. Rašytojos atsiminimai apie vaikystę labai šviesūs. Artimiausias žmogus buvo jos motina. Vėliau persikėlė į Labūnava. Čia gyveno iki dešimties metų. Po to išsinuomoja didesnį - Užvenčio. Įsikūrę naujoje vietoje Pečkauskai lėšų bajoriškiems poreikiams patenkinti dar nestoko – vaikams samdė mokytojus, namus prižiūrėjo tarnai. Jaunystė: Rafinuota aplinka, išsilavinę tėvai, knygų kolekcijos, namų mokytojai ir viskuo aprūpinta buitis leido puoselėti dvaro panelei tinkamus pomėgius - ilgas valandas skaityti, gėliauti, maudytis, čiuožinėti, jodinėti. Dvarininkai stengėsi suteikti savo atžaloms deramą išsilavinimą, tačiau tikėtina, kad Marijai ir jos seseriai buvo numatytas tradicinis gyvenimo modelis: vedybos, rūpinimasis šeima, tačiau Marija norėjo užsidirbti pati. Povilas Višinskis, Šiaulių gimnazijos penktos klasės mokinys, buvo pasamdytas, kad padėtų Marijos broliui pasriegti gimnazijai. Pažinties pradžioje Marijai buvo 14 metų. Povilas buvo 2 metais vyresnis. Lietuvybės idėjų skleidėjas P. Višinskis į savo puse patraukė ir Marija. Iki tol dvarininkai klabėjo lenkiškai, lietuviškai tik su tarnais. Jau po poros metų bajoraitė dukra buvo rimtai patriotiškai nusiteikus. Kazimieras Bukantas - Šeimos, su kuria Pečkauskai jau senokai bičiuliavusi, sūnus. Su Marija vienas kitam jautė šiltus jausmus, bet Kazimieras buvo įšventintas į kunigus. Fortepijonu Marija dažnai skambindavo F. Šopeno, F. Listo ar E. Grygo kūrinius, o Kazimieras jų klausydavo. Marija mylėjo Bukantą, tačiau niekada neleido sau užmiršti, kad jis yra kunigas. Iki pat gyvenimo galo nenustojo jo mylėti. Vidinę ugnį perkelia į kūrybą. F. Fersteris - Chiurcho universiteto dėstytojas, žymus vokiečių pedagogas, filosofas, sociologas, krikščioniškosios pedagogikos šalininkas. Jis buvo Šatrijos Raganos mokytojas, autoritetas. Fersteris pabrėžia lemiama motinos vaidmenį ugdant asmenybę, teigia, jog ugdymas turi būti pagrystąs krikščioniškomis etinėmis nuostatomis ir pabrėžia charakterio ugdymo svarba. Vienas iš svarbiausių charakterių bruožu išskyrė valią. Šatrijos Ragana dirbo Marijampolės mergaičių progimnazijoje, mokė lietuvių kalbos, istorijos, vedė auklėjimo valandėles. Ne vienas iš buvusių mokinių pabrėžė lemiamą mokytojos vaidmenį gyvenime, formuojant charakterį, vertybes, gėrio supratimą. Šatrijos Raganą išvertė F. Fersterio idėjas į lietuvių kalbas - ,,Jaunuomenės auklėjimas” . Ji pati parašė knygą ,,Mokytoja auklėtoja”. Apysaka ,,Sename dvare” Pradėta rašyti 1916metais, išleista 1922metais. Tuo metu Šatrijos Ragana buvo praradusi tėvus, brolius ir dvaro.1900 metais rašytoja neteko itin mylimo brolio Stepono, gimnazisto. 1910 metais miršta brolis Vincas, jaunas, gabus studentas. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, miršta motina. Užvenčio dvaras, vaikystės tėviškė, prarastas. Apysaka - troškimas atgaivinti tai, ko jau nebėra. Atmintis leidžia sugrįžti į praeitį ir dar kartą išgyventi praeities akimirkas. Apysaka neturi nuoseklaus siužeto. Tai fragmentiškas kūrinys. Literatūrogė Viktorija Daujotytė teigia: ,,Nevyksta nieko ypatinga, žmonės gyvena savo gyvenimą, ir tiek. Ir kartu vyksta pats svarbiausias – gyvenimo – veiksmas.” Apysakos kompozicijos pagrindas – dabarties ir praeities laiko sampyna. Apysakos pradžioje vaizduojama dabartis, vėliau prisiminamai nukelia į praeitį ir leidžia dar karta išgyventi laimingas vaikystės akimirkas. Dvaras Šatrijos Raganos kūryboje - kultūros saugotojas ir skleidėjas. Dvaro gyventojai ne engia ir baudžia kaimiečius, o priešingai, juos šviečia, moko ž, sutaiko ir tėviškai globoja. Į praeitį kūrinyje žvelgiama su nostalgija ir ilgesiu. Apysaka – tarsi troškimas atsisveikinti su tuo, ko jau nebėra, kas jau praeityje. Tai atsisveikinimas ypatingu būdu - kūryba sugrįžtant į praeitį. Išsakoma nuostata, kad atkenčiama ir tinkančiame, kad žmogaus dvaisa nemiršta, nėra laiko ribos. Apysaka ,,Sename dvare” Lyrinės apysakos įžangos analizė Apysakos pradžioje yra epigrafas - Gėtės žodžiai atskleidžiantis, kad visa pasaulyje praeina, pasmerkta išnykti. Apysaka, tai grįžimas į vaikystę, į tą laika, kurio neįmanoma sugrąžinti. Atskleidžiama išminties galia, prisiminimai išsaugo tai, ko tikrovėje jau nebėra. Lyrinėje įžangoje vaizduojama dabartis, minimas paros laikas saulėlydis. Tai ribinis laikas žymintis dienos pabaiga ir nakties pradžia. Paros laikas turi ir simbolinę reikšmę: diena siejama su tikrovę, dabartimi, žemiškuoju gyvenimu, naktis simbolizuoja anapusinį pasaulį. Šviesa simbolizuoja gyvenimą, gęstantis saulėlydis, nuoroda į mirtį. Langas yra riba skirianti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Pasakojimo laikas dabartis, pasakotoja suaugusi moteris, kuri prisimena mirusia motiną ir atmintis pasakotoja sugražina į vaikystę. Įžangoje atskleidžiama, kad rožių vaizdas, kvapas ir žiedų prisilėtimas sužadina prisiminimus apie motiną ir vaikystę. Tikrovės detalė rožės ir pojūčiai: regimieji, uoslė, jutimai, atgaivina emocinę atmintį. Prisiminimai kelia ilgesį, liūdesį ir graudulį, nes motinos brangiausio žmogaus nėra šalia. Baltos rožės siejamos su motina, tai motinos ženklas. Rožės žiedo prisilietimas, tai tarsi motinos lietimas. Balta spalva lietuvių kultūroje yra daugiaprasmis įvaizdis. Tai ne tik simbolizuoja sąsaja su mirtimi, tačiau balta spalva tai kas tyra, tauru, tobula, todėl ištraukoje minima balta spalva rodo, kad motina yra poetizuoja ir idealizuojama. Krikščioniškame kontekste siejame su Mergele Marija. Motina vaizduojama, kaip nežemiška, ypatinga, išskirtinė. Vartojamos meninės priemonės: epitetai ,,meilios”, ,,kvapios”, deminutyvai ,,švelnutės”, ,,rankelės”, atskleidžia, kad pasakotoja ir motina sieja glaudus ryšys. Motina brangi, jos ilgimasi, todėl atskirtis kelia skausmą. Retoriniai nutylėjimai kuria ilgesinga nuotaika. Paskutiniuose lyrinės įžangos sakiniuose minimi aukso ir sidabro įvaizdžiai, tai taurieji metalai, todėl atskleidžiama, kad prisiminimai apie motiną ir vaikystę yra brangūs. Prisiminimai vadinami ,,senu senu aukso sapnu”. Epitetas senas įprastai vartojamas neigiama reikšme, tačiau ištraukoje senas - vertingas brangus. Atskleidžiama, jog vaikystės pasaulis ir vaikystės namai kūrinyje idealizuojami. Dabartį keičia praeitis, prisiminimuose iškyla dvaro, tai yra namų vaizdas. Pasakotoja dešimtmetė mergaitė Irusė. Sakinys; ,, Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas.”, primena stebuklinių pasakų pradžia. Vaikystės pasaulis yra ypatingas tarsi pasaka. Apibūdinamas dvaro pastatas, vaizduojama ir dvaro aplinka: tvenkinys ir sodas. Vartoji epitetai ,,ne aukštas, bet ilgas ir platus” sukuria tvirtumo, patikimumo, jaukumo įvaizdį. Dvaro rūmai mediniai, dvaras siejamas su jaukumu, šiluma. Apibūdinant dvarą minima balta spalva, tai rodo, kad namai idealizuojami, tai saugi, jauki vieta, kurioje gera būti. Namas priskiriama, net dvaras, bet sodas su tvenkiniu. Ir sodas, ir tvenkinys yra dideli paslaptingi. Kuriamas romantinis vaizdas. Sodas personifikuojamas, jis apibūdinamas epitetais: ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!