Sakralinis paveldas

Ilgus šimtmečius lietuvių liaudies architektūroje ypač svarbią vietą užėmė memorialiniai paminklai – kryžiai. Pastatytas kryžius buvo laikomas šventu daiktu, niekas nedrįsdavo jų gadinti, nepagarbiai su jais ir jų aplinkoje elgtis. Šie memorialiniai paminklai buvo statomi sodybose, pakelėse, kelių sankryžose, prie upelių, kapinėse, bažnyčių šventoriuose, miestelių ir kaimų gatvėse bei aikštėse ir kitose vietose, susijusiose su kokiais neeiliniais įvykiais, gerai iš tolo praeiviui matomose vietose.
Taigi stulpo dominantė memorialinio paminklo kompozicijoje bei tokių paminklų populiarumas visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įgalina teigti, kad archainės sakralinio centro funkcijos žymens bei pasaulių jungties turinio aktualijos galėjo įtakoti paminklų stulpinės formos pasirinkimą.
Kalbant apie lotyniškų kryžių lokalinius bruožus, pirmiausia reikėtų prisiminti, kad P. Galaunė juos priskiria prie vėliausių stulpinių paminklų, - pasak šio autoriaus, lotyniško kryžiaus formos paminklai greičiausiai Lietuvoje paplito tik XVIII a.[18] Nors neparemtas faktologine medžiaga šis teginys gali būti dalinai motyvuotas remiantis istoriniu aspektu. Lotyniškas kryžius – kaip krikščionių religijos simbolis, buvo įteisintas palyginti vėlai (VIIIa. II Nikėjos susirinkime), o kaip kulto atributas Europoje plačiau pradėtas naudoti tik viduramžiais.[18] Turint omenyje esminę kryžiaus kaip Kristaus kančios ir atpirkimo bei Bažnyčios simbolio prasmę visai suprantama, kad ilgą laiką jis galėjo būti suvokiamas ir naudojamas kaip kulto objektas (altoriuose, religinėse procesijose…), ir tik daug vėliau kaip stulpinių paminklų analogas galėjo būti pritaikytas palaidojimų ar kitų sakralines funkcijas išreiškiančių vietų žymėjimui.
Mediniai lietuvių kryžiai taip pat turi daug specifinių lokalinių bruožų, pasireiškiančių savitu architektoninių formų koliažu: vietinės tradicijos įtakoje krikščioniškasis kryžius apauga įvairiomis papildomomis dekoro detalėmis, ko pasekoje tampa gėlių žiedais ir lapais spinduliuojančiomis saulutėmis, trišakiais medžiais ar senųjų kryžių deriniais.
Iš šios citatos paaiškėja, kad viena iš šventųjų formų, tiksliau, jos medžiagiškoji esmė yra pati mediena, kuri nuo žmonijos jaunystės laikų buvo neatsiejama egzistencijos dalis, - tai ir ugnis ( maistas, šiluma, šviesa); medinis būstas; apyvokos daiktai; svarbiausi žmogaus būties momentai – gyvybės pradėjimas, gimimas, kūdikio lopšys ar...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!