Ryšių svarba senatvėje: senyvo amžiaus moterų patirtis poreikio pagalbai aspektu

ĮVADAS Pagyvenusių žmonių skaičius sparčiai didėja visame pasaulyje, neišskiriant Lietuvos. Pasak Lietuvos statistikos departamento, 2012m. pradžioje Lietuvoje gyveno 711 tūkst. pagyvenusių žmonių (60 metų ir vyresni). Tai sudaro didžiąją dalį, beveik ketvirtadalį, Lietuvos gyventojų populiacijos (23,6proc. visų gyventojų). Senėjimas laipsniškas, nuoseklus, bet netolygaus visų fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesas, prasidedantis jau nuo apvaisinimo momento ir lėtai bei natūraliai vykstantis iki pat mirties net optimaliausiomis individo raidos sąlygomis (Mockus, Žukaitė, 2012). Visuomenės senėjimo procesas įtakoja giminystės santykių pokyčius. Jei dabartiniai seneliai jaunystėje turėjo daugiau brolių, seserų, bet retas turėjo gyvus senelius, tai šiuo metu gimę vaikai gali turėti vos vieną brolį ar seserį, bet dažnas turi gyvus senelius ir net prosenelius. Ypatingai ryškios feminizacijos tendencijos vyresniame amžiuje, tai yra didelis atotrūkis tarp vyrų ir moterų pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. Tai, kad vyrai gyvena vidutiniškai dešimčia metų trumpiau lemia moterų problemas atsirandančias senatvėje. Jos dažniausia tampa našlės ir vienišos. Tuo tarpu apie puse pagyvenusių vyrų gali tikėtis pagalbos iš sutuoktinės. Taip pat svarbu, kad vyresnio amžiaus žmonių daugėjimas įtakoja socialinės politikos ir sveikatos apsaugos sferas (Mikulionienė, 2004). Žmogaus senėjimas neturėtų būti suprantamas kaip vienas procesas, iš tiesų – tai sudėtingas kompleksinis procesas, apimantis biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius, kuriuos kiekvienas žmogus patiria skirtingais ir subtiliais būdais (Atchley, 1997). Anot Lesauskaitės ir Macijauskienės (2004), jei individas ir jo aplinka sugeba harmoningai prisitaikyti prie amžiaus sąlygotų pakitimų, tai jo gyvenimo kokybė nepablogėja. Dauguma pokyčių vykstančių žmogaus organizme vyksta laipsniškai, todėl individas sugeba prisitaikyti. Tačiau yra žinoma, kad vyresni dažniau negu jauni serga lėtinėmis ligomis. Iškilus sveikatos problemoms būtinas visapusiškas įvertinimas, efektyvus komandinis darbas bei artimųjų palaikymas. Kaip fizinius, taip ir psichologinius pokyčius sušvelnina jų laipsniškumas. Laipsniškas procesas suteikia galimybę prisitaikyti prie socialinių vaidmenų praradimo, prie jutimų sistemos kokybės praradimo be to nemaloniems įvykiams rengiamasi iš anksto. Labai svarbu vyresniame amžiuje išlaikyti įtaką aplinkai. Nors individų fizinių ir kognityvinių funkcijų mastas labai skiriasi, tačiau akivaizdu, kad jos silpsta ir atsiranda paramos poreikis (Palujanskienė, 2004). Socialinės paramos, visapusiškos pagalbos dažniausiai tikimasi iš artimiausių žmonių, su kuriais palaikomi tvirčiausi ryšiai. Socialiniai ryšiai, santykiai su vaikais, anūkais, draugais tampa svarbūs siekiant senatvėje gyventi savarankiškai savo namuose. Tai ypatingai aktualu senyvame amžiuje, nes funkcionalus socialinis tinklas ir socialinė parama atlieka „pagalvės“ vaidmenį žmogaus sveikatai ir dvasinei būsenai, kai jis susiduria su stresiniais gyvenimo įvykiais (Antinienė, Merkys, Baršauskienė, 2004). Senyvo amžiaus žmonių laisvalaikio organizavimą, užimtumo poreikių tenkinimo galimybes tyrė Murinaitė (2010), Gavrilova (2012). Vosyliūtė (2012), Stasynas (2011) analizavo besikeičiančius senų ir pagyvenusių žmonių socialinius vaidmenis. Apie socialinių paslaugų organizavimą, jų prieinamumą rašė Karsokienė (2011), Lišauskienė (2009). Pagalbą namuose gaunančių pagyvenusių žmonių tinklo analizę atliko Kaduševičienė (2008). Mano pasirinkta tema yra nauja tuo, kad analizuoja senų moterų gyvenančių savarankiškai, ryšių svarbą poreikio pagalbai aspektu t. y., apjungia ryšių svarbą ir pagalbos poreikį. Ši moterų patirtis yra svarbi, nes senstant pagalba ir ryšiai tampa svarbia prielaida kuo ilgiau išlikti savarankiškiems ir kuo ilgiau gyvenanti savo namuose, įprastoje aplinkoje. Darbo tikslas - atskleisti senyvo amžiaus moterų, gyvenančių savarankiškai, ryšių svarbą poreikio pagalbai aspektu. Objektas - savarankiškai gyvenančių senų moterų ryšiai ir gaunama pagalba. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti senyvo amžiaus moterų požiūriu jų turimų artimiausių ryšių svarbą ir kokią pagalbą šie žmonės teikia. 2. Apžvelgti kokią prasmę senos moterys suteikia bendravimui su draugais ir pažįstamais. 3. Suprasti formalios pagalbos poreikį ir kokie veiksniai sąlygoja susiklosčiusius santykius tarp lankomosios priežiūros darbuotojo ir pačios moters. Naudojamos sąvokos Adaptacija - žmogaus prisitaikymas prie kintančių ar naujų socialinių, ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų (Vaitkevičiūtė, 2007). Senyvo amžiaus asmuo - senatvės pensijos amžiaus asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Socialinių paslaugų įstatymas, 2006). Socialinė parama - pagalba, teikiama pinigais arba natūra asmenims, kurie neturi išteklių būtiniesiems poreikiams patenkinti (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 2000). Socialinis tinklas – tokia socialinių santykių sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe; vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kitų narių elgesiui (Socialinio darbo terminų žodynėlis, 2007). 1. ASMENS SENĖJIMO PROCESŲ POVEIKIS SOCIALINIAMS RYŠIAMS 1.1. Psichologiniai senėjimo aspektai ir jį analizuojančios teorijos Palujanskienė (2004) išskiria tris psichologiniam senėjimo procesui būdingus aspektus. Pirmasis psichologinis aspektas - autokoncepsijos ir asmenybės pokyčiai. Šiuo požiūriu senatvė apibūdinama kaip socialinis vaidmuo, „kurį atliekant mokomasi neturėti jokio vaidmens“. Jutimo sistemų veiklos pokyčiai ir abstraktaus mąstymo sutrikimai, įtakoja streso lygio kilimą ir apsunkina socialinę ir psichologinę adaptaciją. Dėl ko pagyvenęs žmogus neadekvačiai suvokia aplinką ir daro netinkamus sprendimus, sulaukdamas iš aplinkinių savigarbą žeminančių replikų ar pastebėjimų. Todėl labai svarbu aplinkiniams palaikyti pozityvius socialinius ryšius su žmogumi, tai suteikiant didesnio pasitikėjimo savimi. Tai pat bendraujant su senyvu žmogumi labai svarbu kuo ilgiau jį išlaikyti savarankišką, leidžiant atlikti darbus, kuriuos jis dar gali atlikti. Sugebėjimas kuo ilgiau išlikti savarankišku, asmeninio augimo jausmas, o taip pat ir noras gyventi teigiamai įtakoja autokoncepsiją. Savo gyvenimo kontrolė yra pati geriausia pagalba senyviems žmonėms (Palujanskienė, 2004). Antrasis psichologinis aspektas – socialinių ryšių pokyčiai. Autorė teigia, kad sulaukus senatvės socialiniai ryšiai siaurėja ir svarbiausių asmenų sąraše atsiranda gydytojai ir medicinos seserys, bendraamžiai kaimynai ir higieninius poreikius padedantys tenkinti asmenys. Senyvų žmonių naujai užmegzti socialiniai ryšiai su nepažystamais žmonėmis stumia juos į pavojų būti apgautiems (pasisavinti butą ar pensiją). Kokybiški socialiniai ryšiai gerina senyvo žmogaus prisitaikymą prie asmeninių biologinių pokyčių ir mažėjančių ekonominių galimybių, o tai gerina gyvenimo kokybę (Palujanskienė, 2004). Trečiasis psichologinis aspektas – pažinimo procesų pokyčiai. Dėl įvairių pokyčių smegenyse blogėja senyvų žmonių psichologiniai pažinimo procesai tai yra atmintis, naujos informacijos priėmimas ir problemų sprendimo galimybė. Palujanskienė (2004) remdamasi Batles (1990) teigimu sako, kad pažinimo procesai gerėja, kai „galvojama dviese“, kai kas nors padeda prisiminti, orientuotis aplinkoje, naują medžiagą pateikia pamažu, kantriai laukia lėtos žmogaus reakcijos ar kantriai daug kartų kartoja informaciją. Dar vienas iš svarbesnių senyvo žmogaus gyvenimo kokybės rodiklių tai yra gera psichologinė ir socialinė adaptacija, sudėtingos ir nuolat besikeičiančios aplinkos kontekste. Kalbant apskritai apie psichologines teorijas analizuojančias senatvę, Palujanskienė (2004), remdamasi Birren (1996) išskiria šešias klasikines teorijas: aktyvumo, psichosocialinė, tęstinumo, išsipareigojimo, asmenybinė ir kognityvinė. Aktyvumo teorijos idėjos yra svarbios analizuojant asmens ryšių su aplinkiniais palaikymą, naujų pažinčių užmezgimą, aktyvų bendravimą ir vaidmenų atlikimą. Aktyvumo teorijos autorius (Havighurst, 1963) išnagrinėjo gyvenimo uždavinius nuo gimimo iki mirties. Išlaikymas senųjų vaidmenų ir mokymasis naujų reikalauja energijos, padeda išlikti aktyviu, todėl pagyvenęs žmogus ilgai išlieka socialiu. Anot autoriaus, vėlyvos brandos tarpsnis prasideda nuo 60 metų. Šio paskutinio gyvenimo etapo uždaviniai yra tokie: prisitaikymas prie savo fizinių pokyčių, naujų socialinių vaidmenų mokymasis, pasikeitusio gyvenimo priėmimas, nuostatos mirties atžvilgiu išsiugdymas. Aktyvumo teorija analizuoja ryšį tarp žmogaus aktyvumo ir pasitenkinimo gyvenimu. Tai reiškia, kad kuo žmogus aktyvesnis, tuo labiau jis yra patenkintas savo gyvenimu. Sėkmingo senėjimo formulė, pagal aktyvumo teoriją, yra visomis išgalėmis, kuo ilgiau palaikyti gyvenimo stilių, būdingą brandos amžiui: būti aktyviems, užsiėmusiems ir jaunatviškiems, t.y. neigti senatvę kaip ypatingą amžiaus tarpsnį (Mikulionienė, 2011). Žinoma sendamas žmogus susiduria su pokyčiais (išėjimas į pensiją, sutuoktinio netektis, silpnėjantis fizinis pajėgumas), kurie priverčia pasikeisti veiklos pobūdžiui, santykių su aplinkiniais intensyvumui ir kokybei. Pavyzdžiui, išėjimas į pensiją suteikia žmogui galimybę daugiau laiko skirti artimų santykių su vaikais, anūkais, draugais palaikymu. Tik nuo žmogaus asmeninių savybių priklauso ar jis prisitaikys prie besikeičiančio gyvenimo ir vaidmenų, dalyvaus aktyvioje veikloje su kitais ar pasirinks pasyvų gyvenimo būdą ir izoliaciją nuo bendruomenės. Vis dėl to, norint išlaikyti pasitenkinimą gyvenimu svarbu aktyviai jame dalyvauti ir stengtis palaikyti glaudžius ryšius su aplinkiniais. Remiantis šia senėjimo teorija formuojama socialinė politika, siekianti plėtoti socialinės politikos priemones, kurios padėtų vyresnio amžiaus žmogui palaikyti tinkamiausią socialinės integracijos lygį. Vyresnio amžiaus žmonės turėtų būti skatinami kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, plėtojama vyresnio amžiaus žmonių savanoriška veikla, organizuojami rekreaciniai renginiai, kelionės, kūrybinės studijos, saviveikla senjorų centruose, į juos orientuotos tam tikros pramogų verslo šakos ir pan. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių patys yra įsitikinę, jog būtent tokios - aktyvumo nuostatos - yra raktas, kaip jausti gyvenimo pilnatvę senatvėje (Mikulioninė, 2011). Gyvenimo eigos perspektyva atspindi mąstymą, kuriame integruojami svarbūs senėjimo sampratai psichologiniai ir sociologiniai procesai. Gyvenimo eigos teorija analizuoja dinaminį, kontekstinį, procesinį senėjimo pobūdį; su amžiumi susijusius pasikeitimus; senėjimo procesų sąveiką su kultūra, socialine padėtimi; laiko, tarpsnio poveikį senėjimui. Senatvę galima apibūdinti chronologiniu, funkciniu ir socialiniu amžiumi. Chronologiškai žmogus laikomas senu, kai išeina į pensiją arba tampa seneliu/senele. Funkciškai žmogus tampa senu, kai, pvz., pablogėja jo atmintis. Tačiau net pripažintas chronologiškai ar funkciškai senu, žmogus ir toliau tęsia savo socialinius vaidmenis, atliekamus gyvenimo eigoje. Net išėjęs į pensiją arba dėl senatvinių regėjimo sutrikimų silpnai matydamas jis ir toliau lieka šeimos bei bendruomenės nariu. Todėl socialinėje gerontologijoje senatvė tyrinėjama gyvenimo eigos perspektyvoje, suprantamoje plačiau už gyvenimo skirstymą į etapus (Naujanienė, 2004). Kaip teigia Naujanienė (2004): "Gyvendami žmonės skirtinga akumuliuoja įvairias galimybes ir pasirinkimus. Tai sąlygoja didėjantį žmonių skirtingumą jiems senstant". Nors senstant atsiranda galimybes ribojančių veiksnių (socialiniai, psichologiniai, fiziologiniai), seni žmonės, taip pat kaip ir jauni, yra individualūs ir skirtingi. Aplinka dažnai priverčia žmogų elgtis pagal bendrai priimtus standartus: baigti mokyklą, įsidarbinti, susituokti, išeiti į pensiją ir pan. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet laikosi šių gyvenimo normų. Žinoma pasitaiko ir išimčių, pavyzdžiui, žmogus išėjęs į pensiją vis dar užsiima darbine veikla. Taigi tokia, visuotinai priimta, gyvenimo eigos perspektyva leidžia analizuoti kiekvieno individualų gyvenimo kelią kultūriniame kontekste. Gyvenimo eigoje žmogaus gyvenimas reiškiasi trim etapais. Pirma, jie susiję su šeimos ir darbinės karjeros raida. Šeima - svarbiausias socialinis kontekstas, kuriame svarstomi ir priimami sprendimai dėl perėjimų iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Antra, gyvenimo etapus lydi jiems būdingi lūkesčiai ar amžiaus normos. Trečia, gyvenimo eigoje iš žmonių reikalaujama specifinių tam etapui pasirinkimų (Atchley, cituojama Naujanienė, 2004). Taigi tiek aktyvumo teorijos, tiek gyvenimo eigos perspektyvos šalininkai analizuoja senėjimo reiškinį kaip sėkmingą arba ne taip sėkmingą prisitaikymą prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Daug priklauso nuo žmogaus emocinės būklės, psichologinio pasiruošimo, ryšių su aplinkiniais palaikymo. Vieni išlieka savarankiški, stengiasi būti aktyvūs, prisiimti naujus vaidmenis, bendrauti. Kiti, net ir galėdami gyventi savarankiškai, nori, kad juos prižiūrėtų ir jais rūpintųsi aplinkiniai. 1.2. Socialiniai senatvės pokyčiai turintys įtakos socialiniams ryšiams Stanaitis (2004) kalbėdamas apie žmonių socialinę aplinką abejoja ar kas nors galėtų tiksliai ir išsamiai atsakyti ko žmogui reikia, kadangi žmonių poreikiai, idealai, siekiai ir tikslai – skirtingi, tačiau aišku viena, kad „žmogui reikia žmogaus“. Griene (2000), pateikia požiūrį, kuris teigia, kad amžiaus stratifikacijos aspektu, socialinis senėjimas yra individo senėjimas socialiniame kontekste, kai individo socialiniai įgūdžiai ir vaidmenys atsiskleidžia sąveikaujant su kitais individo socialinėje struktūroje esančiais žmonėmis. Gerontologijos specialistai nustatė, kad didžiulį poveikį, žmogaus traktavimui visuomenėje, turi amžius. Perėjimas nuo vieno statuso prie kito, viso gyvenimo eigoje nuo gimimo iki senatvės, o taip pat pareigos, teisės ir lūkesčiai, lydintys individą visuose statusuose, sudaro senėjimą amžiaus stratifikacijos požiūriu (Naujanienė 2004). Mes sąveikaujame vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Vaidmenys kinta visą gyvenimą priklausomai nuo amžiaus. Pagyvenusių žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, socialinių vaidmenų atsisakymas, suprantamas kaip natūralus senėjimo proceso etapas, tačiau psichosocialinė žmogaus gerovė priklauso nuo socialinio įsitraukimo. Svarbu ir tai, jog tik žmonės, atliekantys specifinius vaidmenis, turi galimybę jaustis gerai ir ilgiau išlikti reikalingais (Naujanienė, 2004). Kaip teigia Pivorienė (2008) savo straipsnyje „Pagyvenusių ir senų žmonių vaidmenų kaita šeimoje“, dauguma žmonių gimsta ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia šeimoje. Pereinant iš vieno šeimos etapo į kitą, šeimos nariai turi prisitaikyti prie kintančių vaidmenų ir lūkesčių. Šiam tikslui pasiekti keliami keturi uždaviniai (Greene, 2000): • psichosocialinis funkcionavimas, vykstant fiziologiniams pokyčiams – naujų šeimos ir socialinių vaidmenų prisiėmimas, • svariausio vaidmens pripažinimas viduriniajai kartai (suaugusiems vaikams), • dalijimasis patirtimi ir išmintimi, įtvirtinant vyriausios kartos statusą, tačiau neužgožiant kitų kartų, • susitaikymas su sutuoktinio, brolių/seserų, bendraamžių draugų netektimis. Prie būdingiausių vaidmenų pasikeitimų priskiriama tėvystės vaidmenų kaita (perėjimas iš tėvų į senelių vaidmenis), perėjimas iš sutuoktinio į našlio/našlės vaidmenį, išėjimas į pensiją(Pivorienė, 2008). Taip pat svarbus tampa draugo vaidmuo. Anot Athley (1997) senelių vaidmuo yra mažiau apibrėžtas negu tėvų. Autorius išskiria keletą funkcijų, kurias gali atlikti seneliai. Pasyviausia jų - tiesiog buvimas kartu, atlikdami šį vaidmenį seneliai tampa šeimos tęstinumo simboliu bei suteikia saugumo jausmą visoms jaunesnėms šeimos kartoms. Atlikdami šeimos istoriko vaidmenį, seneliai dažnai perduoda šeimos istorijas žodžiu. Šeimoms išgyvenant krizes, seneliai dažnai tampa krizių sprendėjais. Teisėjų, advokatų ar tarpininkų vaidmenis seneliai atlieka stabilizuodami vaikų ir anūkų santykius. Seneliai - vertybių saugotojai, todėl nuo jų priklauso šeimos idealai, tikėjimas, moraliniai įsitikinimai. Kartais jie tampa savo anūkams mokytojais ar vaidmenų modeliais, ypač kai pagyvenusių ir senų asmenų vaikai nesutaria su anūkais. Jei tėvai labai užsiėmę ar skiriasi, seneliai dažnai tampa tikraisiais vaikų prižiūrėtojais ir auklėtojais, net surogatiniais tėvais, visiškai atsakingais už kasdienę anūkų priežiūrą. Keletas šių vaidmenų neretai atliekama vienu metu. Kurios iš jų dominuoja priklauso nuo aplinkybių ir tarpusavio susitarimo. Senelių ir anūkų santykių kokybė priklauso nuo anūko tėvų santykių su jų pačių tėvais. Jeigu tėvų ir senelių karta bendrauja artimai, vaikai savo senelius mato dažniau ir jaučia jiems didesnį emocinį artumą nei seneliams, kurie yra nutolę. Viduriniosios kartos tėvai, kurie nuolat bendrauja su savo tėvais, rodo vaidmenų modelius savo vaikams. Laiko praleidimas su senelių karta formuoja savitarpio bendravimo normas, sustiprina kartų santykius (Mikulioninė, 2011). Tapimas priklausomu nuo kitų yra bene labiausiai nelaukiamas ir gąsdinantis vaidmenų pokytis senstant. Tačiau priimti tokį vaidmenį yra be galo sunku, nes mes visą gyvenimą mokėmės būti nepriklausomais žmonėmis. Šis siekis yra nuo pat mažens įsišaknijęs mūsų gyvenime, todėl yra, žinoma, kad seni ir pagyvenę žmonės neretai yra nusiteikę priešiškai (Atchley, 1997). Kaip analizuoja Marozaitė (2009) savo bakalauriniame darbe, iš pagyvenusių žmonių nesitikima, kad jie atliks darbus, ar vykdys kitus savo užimamų pozicijų įsipareigojimus. Todėl dažnai šie žmonės yra priklausomi nuo aplinkinių asmenų globos. Dėl silpnos sveikatos būklės pagyvenę žmonės atleidžiami nuo socialinių pareigų. Draugystė suprantama ir priimama įvairiai. Skiriami trys žmonių tipai: nepriklausomi, išrankūs ir labai aktyvūs. Nepriklausomi neturi artimų draugų. Jie gyvena praeitimi ir bendrauja su tais, kurie arti jų. Jie laiko save vienišiais, kuriem nebūtina žmonių draugija, tačiau turi pažįstamų, todėl iš esmės nėra vieniši. Išrankūs, kelia labai aukštus reikalavimus kitiems ir priekabiai renkasi, turi daug pažįstamų, tačiau mažai tikrų draugų. Jie labiau orientuojasi į praeitį ir senatvėje užmezga nedaug naujų ryšių. Labai aktyvūs naudojasi visais savo socialiniais ryšiais draugams įgyti. Jie aktyviai ieško naujų draugų ir kartu palaiko visus senus ryšius. Jie orientuojasi į praeitį, dabartį ir ateitį. Tarpusavio priklausomybės, intymumo ir prieraišumo požiūriu, pagyvenę ir seni asmenys puoselėja įvairius lūkesčius draugų atžvilgiu. Iš draugų tikimasi emocinės paramos ir galimybės kartu praleisti laiką, o jei to negaunama nusiviliama (Pivorienė, 2004). Užsiėmimai leidžiantys užmegzti naujus socialinius kontaktus (dalyvaujant įvairiose pagyvenusių žmonių mokymo programose), gali pagerinti gyvenimo kokybę ir pasitikėjimą savimi. Kita vertus, socialinės paramos procese jų nereikėtų pernelyg sureikšminti. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės dėl savo auklėjimo ir asmenybės visą gyvenimą buvo gana uždari ir jiems pažintis su naujais žmonėmis gali sukelti nerimą. Specialistai taip pat turėtų žinoti, kad kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nemėgsta užsiėmimų, skirtų pagyvenusio amžiaus žmonėms, t. y. amžinės regresijos. Tačiau įsitraukimas į prasmingą socialinę veiklą už šeimos ribų gali padėti užmegzti naujas pažintis, kovoti su kasdienine rutina. Panašaus amžiaus žmonėms yra naudinga, jei jiems padedama sudaryti socialinių kontaktų plėtimo tikslus ir strategiją (Lesauskaitė, 2008). Kadangi draugus paprastai renkamės savo noru, draugystės ryšiai gali būti suvokiami netgi kaip labiau artimi ir labiau vertinami nei giminystės ryšiai. Daugelis gerontologijos specialistų (Aiken, 2002, p. 241; Quadagno, 2005, p.199) pažymi, kad pasitenkinimas gyvenime vyresniame amžiuje gali būti netgi glaudžiau susijęs su sąveika tarp draugų nei tarp giminių (Mikulionienė, 2011). Anot Gaigalienės (1999), siaurėjant pagyvenusių ir senų žmonių socialinių ryšių ratui, atsiranda tokios socialinės problemos, kaip vienišumas, liūdnumas, nepakankamos pajamos, poreikis globai, kasdieninės veiklos apribojimas, aktyvumo sumažėjimas, socialinė krizė, bendravimo problemos bei psichikos būklės pakitimai. Jei dėl fizinių defektų, psichologinių ar socialinių apribojimų pagyvenęs ar senas žmogus nebegali užsiimti įprastine veikla, būtina pakeisti ją kita veikla, kad išsaugotume žmogaus vertės pojūtį. Taigi socialiniai pokyčiai, toki kaip vaidmenų pasikeitimai, socialinio tinklo siaurėjimas, užimtumo stoka, atsirandantys žmogui senstant, tampa pagrindine žmogaus izoliacijos priežastimi. Išgyvendamas šiuos pokyčius žmogus gali jausti nepasitenkinimą gyvenimu, tapti užsidariusiu, nemotyvuotu užsiimti mėgstama veikla ir bendrauti su aplinkiniais. Šiame gyvenimo seno žmogaus gyvenimo etape ypatingai svarbūs tampa ryšiai su aplinkiniais, kurie palengvina adaptaciją prie vykstančių gyvenimo pokyčių. 1.3. Fizinės sveikatos prastėjimas įtakojantis ryšių silpnėjimą Fizinis senėjimas asocijuojasi su išoriniais požymiais: raukšlėta oda, žili plaukai, kūprinimasis, lėta eisena. Be šių regimų požymių, yra daug kitų pakitimų, vykstančių organizmo viduje: širdyje, plaučiuose, inkstuose, skrandyje, centrinėje nervų sistemoje (Leskauskaitė, Macijauskienė, 2004). Visi šie išoriniai ir vidiniai organizmo pokyčiai daugiau ar mažiau veikia kiekvieno pagyvenusio ir seno žmogaus gyvenimą, jo kasdienybę. Sveikata yra vienas pagrindinių veiksnių, nuo kurio priklauso žmogaus gyvenimo kokybė, t.y. kaip jis sugebės atlikti jam priskirtus vaidmenis, ar galės pilnavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, ar bus savarankiškas ir galės gyventi vienas. Pasak Lesauskaitės, Macijauskienės, Širvinskienės (2009): "tyrimai rodo, kad žmonės su negalia ir vyresnio amžiaus žmonės nenori stacionarių paslaugų, o šeimos ir kiti neformalūs globėjai teikia pirmenybę priežiūrai namuose." Nėra abejonių, kad pakankamas pagyvenusio, ypač senyvo, amžiaus žmonių fizinis pajėgumas padeda jiems ne tik išlaikyti savarankiškumą bei socialinį integralumą, bet leidžia visokeriopai ir nuotaikingai dalyvauti įvairiose programose ir renginiuose. Tai ypač svarbu pagyvenusiam asmeniui. Todėl vyresnio ir senyvo amžiaus žmogaus pakankamai geras fizinis pajėgumas - tai pilnaverčio, džiaugsmingo gyvenimo laidas ir gerovė bei sveikatos dalis, kuri gali būti siejama su visapusiško ir visaverčio gyvenimo funkcinėmis galimybėmis. Nenuostabu, jog šiam tikslui pasiekti kuriamos specialios programos, palengvinančios pensinio amžiaus žmogui integruotis į visuomenę ir nurodančios būdus, kaip palaikyti savo fizinį pajėgumą, fizinį aktyvumą sveikai ir ilgai gyventi, nebūti našta sau, šeimai, visuomenei (Gaigalienė, 1999). Besikeičiantys socialiniai vaidmenys savaip įtakoja ir ryšius, kurie pamažu siaurėja. Senstant prasta fizinė sveikata socialinį bendravimą sutrikdo dviem būdais: dėl prislėgtos nuotaikos ir nusiminimo mažėja individo jėgos, be to, apribojamos galimybės užmegzti ir palaikyti ryšius. Sendamas žmogus vis labiau jaučiasi psichologiškai pažeidžiamas. Senatvėje labai daug kas priklauso nuo geros nuotaikos, malonių, draugiškų santykių su kitais žmonėmis ir nuo paprasčiausio kasdieninio gerumo. Medikai tai patvirtina dar pridurdami, kad žmogaus ryšyje su žmogumi labai dažnai slypi jo optimizmo ištakos, o optimizmas net ir senatvėje neleidžia išblukti ryškioms gyvenimo spalvoms, žadina kūrybą, pasitikėjimą savo jėgomis (Kligytė, 2008). Laikui bėgant silpnėjantis fizinis pajėgumas, prastėjanti sveikata įtakoja ir kitas seno žmogaus gyvenimo sritis. Darosi sunkiau tvarkytis savo namuose atliekant paprasčiausius buitinius darbus, jis nebegali taip aktyviai dalyvauti visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, dėl patiriamo skausmo kenčia emocinė būsena (bloga nuotaika, motyvacija bendrauti). Dėl šių pokyčių didėja poreikis pagalbai, tenka ieškoti formalių ir neformalių pagalbos išteklių. 1.4. Adaptacija socialinių ryšių aspektu Senėjimo procesas apima daugybę gyvenimo pokyčių. Šie pokyčiai, tiek teigiami, tiek neigiami, iškelia žmogui būtinybę įveikti juos ir adaptuotis prie naujos gyvenimo situacijos. Atsakas į šiuos pokyčius priklauso nuo individo sveikatos bei kognityvinio funkcionavimo, asmenybės bruožų ir aplinkos palankumo ar nepalankumo žmogaus socialiniam funkcionavimui (Naujanienė, 2004). Padegimienė (2008) savo magistriniame darbe analizuoja Athley (1997) išskirtus adaptacijos būdus. Yra trys adaptacijos būdai, kuriais naudojantis prisitaikoma prie senatvę lydinčių pokyčių ar įveikiant juos: tęstinumas, numatymas, kompensacija. Tęstinumas - vienas iš tinkamos adaptacijos būdų, įveikiant daugumą su senėjimu susijusių pokyčių. Asmenybės tęstinumas reiškia, kad pokyčiai gali būti įjungti į visumą, pripažinus, kad jie nepažeidžia paties individo. Veiklos ir aplinkos tęstinumas pažymi individo energiją veiklos sferoje, kurioje praktinė patirtis apsaugo, kompensuoja ar sumažina senėjimo poveikį. Santykių tęstinumas suprantamas kaip išsaugojimas grupės žmonių, kurie buvo socialinės paramos teikėjai didesnę dalį suaugusio žmogaus gyvenimo. Gyvenimo būdo ir gyvenamosios vietos tęstinumas svarbus tenkinant apsirengimo, mitybos, transportavimo, būsto poreikius. Veiklos ir vaidmenų tęstinumas padeda tenkinti socioemocinius sąveikos ir socialinės paramos poreikius, nepriklausomybės ir asmeninio efektyvumo – išsaugoti savigarbą. Tęstinumas gali būti vidinis - suprantamas kaip atmintimi grindžiamų asmeninių idėjų struktūros pastovumas, ir išorinis - kaip gyvenimas artimoje aplinkoje ir sąveikavimas su artimais žmonėmis, suprantamas artimųjų padėjimas. Aplinkos sąlygos stimuliuoja išlaikyti tęstinumą, juo artimesnėje ir geriau pažįstamoje aplinkoje gyvenama, juo didesnis stimulas. Numatymas yra išankstinis supratimas to kas gali įvykti, ir ėmimasis priemonių norint išvengti ar sumažinti neigiamus pokyčio aspektus ir padidinti teigiamus. Tai galėtų būti sveikos gyvensenos propagavimas, leidžiantis apsaugoti nuo rimtų lėtinių susirgimų bei atitolinti juos. Dauguma žmonių meta rūkyti vengdami širdies sistemos bei kvėpavimo susirgimų. Toks numatymas, kad sveikas gyvenimo būdas yra sėkmingos senatvės prielaida, padeda išlaikyti gerą fizinę ir psichinę sveikatą iki gilios senatvės. Finansinis planavimas – numatymas finansinių poreikių susijusių su pokyčiais senatvėje, kad nereikėtų pajusti skurdo, būtina pajamas suplanuoti ateičiai. Numatomos lėšos galėtų būti dantų protezavimui, geresnio klausos aparato įsigijimui, buities sąlygų pagerinimui bei būsto pritaikymui. Kompensavimas - tai gyvenimo eigoje prarastų funkcijų pavadavimas. Fizinių pokyčių kompensavimas (akiniai, klausos aparatas) leistų jutiminių trūkumų turintiems pagyvenusiems žmonėms normaliai funkcionuoti. Klubo, kelio sąnario persodinimas įgalina normaliai judėti. Vaikštynės, motorizuoti vežimėliai padeda negalintiems savarankiškai judėti, kuriems medicininė intervencija nebegali atstatyti sugebėjimo judėti. Atitinkamos aplinkos organizavimas (plautuvės, dujinės viryklės, stalo aukščio sumažinimas) suteikia galimybę judėjimo sutrikimų turintiems funkcionuoti savarankiškai. Įvažiavimo takeliai, pandusai, laikikliai, specialios atramos įgalina laisvai judėti, pasijusti savarankiškais. Socialinių netekčių kompensacija - naujų socialinės paramos šaltinų ir žmonių su kuriais bendraujama, radimas. Tai socialinės organizacijos, bendrijos, bažnyčios, įvairūs klubai, bendruomeninė veikla, savanoriška slaugytojo veikla ir kt. Kompensacijos pagalba galima grąžinti sugebėjimus į ankstesnį lygį, tačiau tam etapui reikalingas nemažas laiko tarpas (Padegimienė, 2004). Plačiai paplitusi priemonė subjektyviai gerovei matuoti - pasitenkinimas gyvenimu (Mannell, Dupuis, 1996). Tai bene dažniausiai naudojamas efektyvios adaptacijos senatvėje rodiklis. Žmonės laikomi sėkmingai adaptavęsi senatvėje, jeigu jie patenkinti dabartiniu ir ankstesniu gyvenimu. Pasitenkinimas apima sprendimų priėmimą, palyginimą tarp to, kas pasiekta ar turima, ir to, ko tikėtasi iš gyvenimo apskritai ar tam tikroje srityje. Pasitenkinimas juo didesnis, juo daugiau trokštamų tikslų gyvenime pasiekta. Pasitenkinimas orientuotas į praeitį, palyginti su dabartyje vykstančiais įvykiais (Naujanienė, 2004). Senyvame amžiuje daug jėgų reikalauja prisitaikymas pie siaurėjančio socialinių ryšių tinklo. Larsons ir kt. (Atchley 1997), vieną savaitę tyrę 92 pensininkus, per internetą surinko anketas apie jų būseną vienumoje ir esant draugijoje su kitais. Paaiškėjo, kad beveik pusę dienos repondentai praleidžia vieni, bet daugumai jų vienatvė nereiškia neigiamos patirties. Būdami vieni, jie užsiima susikaupimo reikalaujančia veikla. Tyrimas parodė, kad respondentai įsitraukę į asmeninę, o ne tarpasmeninę veiklą. Vienuma - ne negatyvi atsitraukimo būsena, o galimybė susikaupti ir įsigilinti į atliekamą veiklą. Be jokios abejonės, socialinė parama svarbi pasitenkinimui gyvenimui, bet, kaip parodė tyrimas, nei respondentams reikia, nei jie nori nuolatinės kitų žmonių draugijos. Tuo tarpu tyrime dalyvavę vieniši repondentai vientvę įvardijo kip problemą (Atchley 1997, cituojama Naujanienė, 2004). Vadinasi, adaptacija prie ryšių mažėjimo ne visada reiškia naujų ryšių užmezgimo būtinybę. Galima teigti, kad adaptacija yra viena pagrindinių visų pokyčių atsiradusių dėl senėjimo proceso įveikos priemonė. Tik nuo paties žmogaus psichologinės, emocinės būklės priklauso kaip sėkmingai jis prisitaikys prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, priims naujus vaidmenis, susitaikys su netektimis, išlaikys esamus ryšius ir megs naujas pažintis. 2. PAGALBOS GALIMYBĖS SENYVO AMŽIAUS ŽMONĖMS 2.1. Socialinė parama sistemų teorijos požiūriu Skiriamos dvi pagrindinės socialinių tinklų kategorijos: • pirminis tinklas, arba neformalus, į kurį įeina šeima, giminės, draugai, kaimynai, kai kuriais atvejais ir bendradarbiai. Šis tinklas nėra sukuriamas ar "pagaminamas", atsiranda laikui bėgant, yra atpažįstamas, keičiasi. Čia žmones sieja emociniai ryšiai, kurie niekada nenutrūksta. Tai yra vieta, kur dosnumas ir nesavanaudiškumas, meilė ir draugystė atsikleidžia labiausiai; • antrinis tinklas, arba formalus, kuriame ryšiai yra organizuojami. Čia žmones sieja daugiau bendras tikslas. Kai tikslo nebėra ryšiai nutrūksta (Gvaldaitė, Švedaitė, 2005). Socialinė parama – tai vienas socialinės sistemos struktūros komponentų. Ji apibrėžiama kaip ištekliai, teikiami individui kitų asmenų. Tai socialiniai ryšiai, užsimezgantys gyvenamojoje aplinkoje. Socialinė parama apibūdinama kaip teigiama kito žmogaus ar grupės žmonių įtaka tiek kasdieniame gyvenime, tiek krizinių situacijų atvejais. Socialinę paramą reikia skirti nuo socialinių paslaugų, teikiamų piliečiams valstybinių institucijų – pensijų, pašalpų, išmokų, socialinių darbuotojų paslaugų. Socialinę paramą teikia asmens neformalaus socialinio tinklo atstovai – šeimos nariai, giminaičiai, draugai, kaimynai. Jie tenkina svarbiausius pagyvenusių asmenų socialinius, psichologinius ir fiziologinius poreikius. Neformalaus socialinio tinklo atstovai vadinami paramos teikėjais. Iš jų tikimasi sulaukti visokeriopos pagalbos, emocinės paramos, palaikymo, informacijos, dėmesio ir pagelbėjimo ligos ar kritiniais gyvenimo atvejais (Filipavičiūtė ir kt., 2007). Pivorienė (2004) teigia, kad pagal sistemų teoriją žmonių poreikiai ir problemos analizuojamos, atsižvelgiant į didesnes sistemas, dažnai keliančias prieštaraujančius vieni kitiems reikalavimus. Visi asmenys priklauso keletui sistemų, kurios sudaro kiekvieno individo aplinkos dalį (Jhonson, 2001). Socialinė aplinka apima sąlygas, aplinkybes ir sąveikas tarp asmenų ir aplinkos. Jai priklauso visi individai, grupės, organizacijos ir institucijos, su kuriomis susiduria individas (Zastrow, 1990). Skiriamos trys sistemų grupės: • neformalios sistemos (šeima, draugai, artimieji), • formalios sistemos (klubai, draugijos, organizacijos, bendruomenės), • visuomenės sistemos (socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos ir švietimo įstaigos bei darbovietės) (Payne, 1991). Sociologiniu požiūriu, visuomenėje vienokią ar kitokią socialinę paramą turi, gauna ir teikia kiekvienas visuomenės narys. Socialinė parama apima praktinę, finansinę, informacinę ir psichologinę pagalbą. Skiriami trys socialinės paramos tipai: • konkreti pagalba (praktiniai patarimai ir materialinė pagalba), • emocinė parama (išklausymas, paskatinimas, atjauta, pagarba), • informacinė pagalba (patarimai ir pagalba priimant sprendimus) (Vaux, 1998). Šie paramos tipai gali būti formalūs ir neformalūs. Athley teigimu (1997) socialinės paramos tinklą sudaro asmenys, iš kurių tikimasi visokeriopos pagalbos, emocinės paramos, palaikymo, informacijos, dėmesio ir pagelbėjimo krizės atveju. Suaugusių asmenų neformalios socialinės paramos tinklas gana pastovus tiek ryšių kiekiu, tiek santykių intensyvumu. Įvairūs pagyvenusių ir senų asmenų vaidmenys bei iš jų kylantys santykiai sudaro daugiakryptį neformalios socialinės paramos tinklą (Pivorienė, 2004). Gaunama neformali socialinė parama daro teigiamą įtaką asmens gerovei. Ilgą laiką dominavęs mitas, kad pagyvenę ir seni žmonės rya vienišibei nutolę nuo šeimos ir draugų, nepasitvirtino. Net iš pirmo žvilgsnio pagyvenę žmonės turi susikūrė neformalios pagalbos tinką, į kurį gali keriptis informacijos, patarimo, emocinės paramos ar konkrečios, pvz., finansinės, pagalbos. Pasak mainų teorijos, pagyvenę ir seni žmonės stengiasi išlaikyti abipusius santykius su panašaus amžiaus ir jauneniais asmenimis. Neformalios paramos tinklas pirmiausiai panaudojamas emocinių poreikių tenkinimui. Formalūs santykiai užmezgami tik esant neišvengiamai būtinybei (Pivorienė, 2004). Svarbus ne palaikomų socialinių ryšių skaičius, o jų kokybė. Palaikomi socialiniai ryšiai turi įtakos asmeninės gerovės jausmui bei asmens pasitenkinimui gyvenimu. Pastarasis išlieka tiek, kiek ilgai asmuo sugeba palaikyti ryšius su kitais ir atlikti prisiimtus socialinius vaidmenis (Lemme, 2003 cituojama Jankūnaitės, 2011). Taigi socialinė parama yra neformali pagalba, kurią teikia artimiausi žmonės, sudarantys asmens mikro sistemą. Tokia pagalba ne tik leidžia asmeniui savarankiškai gyventi, bet ir suteikia emocinę paramą, informaciją, suteikia savivertės jausmą 2.2. Socialinės paslaugos teikiamos senyvo amžiaus žmonėms Galima skirti pagyvenusių žmonių socialinę politiką nacionaliniame ir vietiniame lygmenyje. Nacionalinę socialinę politiką sudaro vieninga pensijų ir užimtumo garantijų sistema. tačiau vienintelė valdžia (savivaldybės) veikiančių įstatymų ir nacionalinės politikos rėmuose gali formuoti ir formuoja savo, vietinės bendruomenės lygio socialinę politiką. dažniausiai ši politika susijusi su socialine parama ir socialinių paslaugų tinklo plėtojimu. Savivaldybės, padedamos socialinės paramos ir sveikatos apsaugos departamento, yra atsakingos už socialinės apsaugos politikos savo teritorijoje planavimą, plėtojimą, kontrolę. Pavyzdžiui, savivaldybėse, atsižvelgiant į vietinius poreikius, išteklius ir prioritetus, gali būti plečiamas arba siaurinamas socialinės globos paslaugų seniems žmonėms tinklas (Žalimienė, 2004). Kaip apibrėžiama Socialinių paslaugų įstatyme: "Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį." Nuotolinės priežiūros namuose tikslas yra racionaliai panaudojant lėšas ir teikiant paslaugas namuose gerinti gyvenimo kokybę ir skatinti savarankiškumą. Ilgalaikės globos ir slaugos politika tampa vis aktualesne ir turi didelę svarbą valstybių socialinėje politikoje. Ilgalaikė globa reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dauguma jų – vyresni nei 65 m. amžiaus. (Lesauskaitė, Macijauskienė, Širvinskienė, 2009). Socialinės gerovės valstybių politikoje pabrėžiamas pagyvenusių žmonių savarankiškumo palaikymas, skatinamas, rėmimas. Organizuojant socialinių paslaugų sistemą laikomasi principo "kuo ilgiau savo namuose". Norint jį įgyvendinti, būtina ypač išplėtoti pagalbos namuose paslaugas, prireikus teikiamas 24val. per parą ir 7 dienas per savaitę (Žalimienė, 2004). Lietuvoje tokios socialinės paslaugos nėra pakankamai išplėtotos, tačiau yra dirbama teigiamų pokyčių linkme. Pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės garantavimui didinamos pajamos, plečiamas socialinių paslaugų sektorius, siekiama suteikti geros kokybės socialines ir sveikatos paslaugas, stengiantis padėti žmogui kuo ilgiau gyventi jiems įprastoje gyvenamoje aplinkoje. Svarbios sveikatos profilaktikos programos, orientuotos į pagyvenusių žmonių rizikos grupes, kuriose jie mielai dalyvauja. Žymiai pagerėjo pagyvenusių žmonių aplinkos pritaikymas, jų aprūpinimas transporto paslaugomis, dalies išlaidų transportui kompensavimas, atleidimas nuo mokesčių už žemės sklypus, pritaikomos priemonės jų saugumui, ypač kaimo vietovėse, užtikrinti (Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija). Pagal Socialinių paslaugų įstatymą yra šių rūšių socialinės paslaugos: 1) bendrosios; 2) specialiosios. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinės paslaugos, transporto organizavimo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais ir avalyne bei kitos paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiosioms paslaugoms priskiriama: 1) socialinė priežiūra. Socialinė priežiūra yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinei priežiūrai priskiriamos pagalbos į namus, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, laikino apnakvindinimo bei kitos paslaugos. 2) socialinė globa. Socialinė globa yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros (Socialinių paslaugų įstatymas). 1 lentelė Faktai ir skaičiai pagal Lietuvos statistikos departamento 2011m. duomenis Pagalbos namuose paslaugas teikė 2,1 tūkst. socialinių darbuotojų, jų padėjėjų ir lankomosios priežiūros darbuotojų Socialinė pagalba ir globa suteikta 15 tūkst. žmonių, iš kurių 12229 (81%) buvo senyvo (pensinio) amžiaus asmenys 292 senyvo amžiaus ir neįgalūs žmonės gavo pagalbos pinigus ir patys organizavosi socialinių paslaugų teikimą namuose. (Lietuvos statistikos departamentas, 2012) Pagalbos namuose paslaugas teikia valstybinės ir privačios institucijos, NVO, neformalūs paslaugų teikėjai, ypač bažnytinės organizacijos (Žalimienė, 2004). Lietuvoje tokios organizacijos kaip "Caritas": "gailestingojo samariečio pavyzdžiu karitiečiai patarnauja vienišiems seneliams, neįgaliesiems. Jų dvasinė ir materialinė parama suteikia gyvenimo džiaugsmą ir viltį. Kauno arkivyskupijoje kasmet aplankoma apie 600 asmenų" (http://kaunas.caritas.lt/lt/activities.html?3). Taip pat veikia įvairūs dienos centrai. Didelį vaidmenį socialiniai darbuotojai atlieka dienos centruose. Svarbiausias dienos centrų tikslas - išlaikyti ir stiprinti senyvo amžiaus žmonių integravimąsi į visuomenę. Šie centrai teikia individualiai suplanuotas medicininės ir socialinės priežiūros programas silpniems pagyvenusio amžiaus žmonėms, kuriems reikia tam tikros priežiūros dalį dienos. Socialiniai darbuotojai kartu su pagyvenusio amžiaus pacientu išnagrinėja jo poreikius ir parenka labiausiai tinkamas reabilitacijos ir rekreacines paslaugas iš tų, kurias teikia konkretūs dienos centrai. Pagyvenusio amžiaus žmonėms gali reikėti kineziterapijos ar ergoterapijos, priežiūros geriant vaistus. Svarbus vaidmuo - grupinio darbo organizavimas. Fizinis fitnesas, muzika, mokymasis, menas, rankdarbiai ir kita - tokia gali būti grupių veikla (Lesauskaitė, 2008). Socialinės paslaugos ypatingai svarbios seniems savarankiškai gyvenantiems žmonėms, neturintiems artimųjų, kurine galėtų jiems padėti. Išvardintos paslaugos suteikia galimybę kiekvienam kuo ilgiau likti savo namuose, išsaugo žmogaus orumą, suteikia pagrindą jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais. 2. 3. Socialinio darbo su pagyvenusiais žmonėmis ypatumai Kaip teigia Vinikienė (2008): "Gyventojų senėjimo procesas progresuoja, todėl gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai kelia naujas ekonomines ir socialines problemas. Sparčiai auga senų žmonių sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų poreikis, didėja išlaidos senatvės pensijoms, tikslinės išlaidos priežiūros (pagalbos) ir slaugos kompensacijoms." Todėl socialinis darbuotojas turi būti kvalifikuotas ir sugebėti profesionaliai atlikti visus jam priskirtus vaidmenis. Pasak L. C. Johnson iš daugelio socialinio darbuotojo atliekamų vaidmenų gerontologijoje svarbiausi yra šie: įgalintojas, švietėjas (mokytojas), konsultantas, tarpininkas ir advokatas (gynėjas). Įgalintojo vaidmenį socialinis darbuotojas prisiima tada, kai intervencija siekiama padėti klientui atrasti savo stipriąsias puses. Pasikeitimai pirmiausia vyksta dėl paties kliento pastangų pakeisti situaciją. Socialinis darbuotojas atsakingas už tai, kad klientas užbaigtų konkretų pokytį. Įgalintojo vaidmuo taip pat panaudojamas, padedant klientui rasti išeitį (Johnson, cituojama Skrabienė 2007). Taip pat neužtenka gerai išmanyti socialinį darbą. Dirbant su vyresnio amžiaus klientais, socialinis darbuotojas turi pritaikyti specialias žinias, gaunamas iš kitų mokslų: biologijos, psichologijos, žinias apie senėjimo procesą iš gerontologijos. Skirtingos amžiaus grupės turi nevienodą gyvenimo patirtį, tai lemia greiti visuomeniniai pokyčiai, gyvenimo tempas (Lišauskienė, 2009). Anot A. Walker G. Naegele (1999), socialinis darbas gerontologijoje yra seno žmogaus gerovės laidavimo politika. Gerontologijos srityje dirbantis socialinis darbuotojas privalo išmanyti senėjimo procesą ir būti susipažinęs su biologiniais, fiziologiniais, psichologiniais ir socialiniais pokyčiais senstant. Sveikatos apsaugos ar globos (slaugos) srityse dirbantis socialinis darbuotojas turi išmanyti medicinos terminologiją, dažniausiai senų žmonių fizines bei psichines ligas, gydymo ir vaistų vartojimo procedūras, naujas medicinos technologijas, mitybą, fizioterapiją, užimtumo terapiją, kalbos terapiją ir pan. Sveikatos priežiūros sistemoje dirbančiam socialiniam darbuotojui būtina specifinė informacija apie diagnozę, ligą, su liga susijusias prognozes, gydymo procedūras bei vaistus, norint suprasti, kaip tai veikia seno žmogaus funkcionavimą. Su pažangiausiomis medicinos technologijomis susipažinęs darbuotojas konsultuodamas galės visapusiškai informuoti klientą apie jam prieinamus resursus. Dirbant su pagyvenusiais ir senais žmonėmis, reikia atsižvelgti į šių žmonių amžiaus tarpsnio ypatumus. Paprastai seniems žmonėms yra pakitęs laiko pojūtis. Jiems atrodo, jog ateitis labai sutrumpėjusi, todėl dažniausiai neturi kantrybės laukti, be to, tokiais atvejais svarbus yra savo gyvenimo baigtinumo suvokimas. Iš čia kyla jų reikalavimas – čia ir dabar. Seni žmogės daug žino. Jie linkę tvirtai laikytis savo nuomonės ir nelinkę nusileisti. Dažnai seni žmonės gyvena praeitimi nei dabartimi. Jie linkę iš naujo prisiminti ir įvertini savo gyvenimą, praeities įvykius. Seni žmonės nori patys priimti sprendimą. Dažniausiai jie būna labai prisirišę prie jiems žinomų, įprastų dalykų, daiktų ar žmonių, jiems labai reikšmingų, todėl vietos, daiktų tvarkos, žmonių pasikeitimas gali jiems sukelti stresą ir sutrikimo jausmą (Vyšniauskytė-Rimkienė, Liobikienė, 2010). Į visus išvardintus požymius dirbdamas ir planuodamas darbą su vyresnio amžiaus klientais socialinis darbuotojas privalo atkreipti dėmesį, kad pagalba būtų kuo kokybiškesnė ir produktyvesnė. Kai pagyvenęs žmogus nebegali patenkinti savo poreikių, jam būtina pagalba, kurią dažniausiai teikia jo šeima, giminės arba socialinės tarnybos. Pagalba pagyvenusio amžiaus žmogui turi būti teikiama ta kryptimi, kad būtų išsaugojamas jo savarankiškumas, autonomija, o ne dirbtinai kuriamas priklausomumas (Lesauskaitė, 2008). Seniems žmonėms labai svarbu išlikti savo namuose, įprastoje aplinkoje, nes pastovumas jiems didelė vertybė. Atsižvelgdamas į tai socialinis darbuotojas turėtų dėti daug pastangų, kad senas žmogus kuo ilgiau galėtų likti savo namuose. Socialinio darbo su pagyvenusio amžiaus asmenimis esmė - socialinė reabilitacija. Socialinė reabilitacija - tai įprastų pareigų, funkcijų, veiklos, santykių su kitais žmonėmis atkūrimas. Pagyvenusio asmens socialinės atskirties įveikimas, jo savęs vertinimo palaikymas, sąlygų jo gyvenimo patirčiai aktualizuoti sukūrimas, jo vertybių pripažinimas bei kūrybinio potencialo galimybių realizacija yra sėkmingai įgyvendinami taikant specialias technologijas, tarp kurių labiausiai paplitusios yra darbo terapija ir meno terapija. Darbo terapija - tai aktyvus sutrikusių funkcijų atkūrimas ir kompensacija taikant įvairias darbo formas naudingam produktui sukurti (Kazlovas, 2007). Pagyvenusio žmogaus gebėjimai, tikslai ir aplinka – tai trys tarpusavyje susiję veiksniai, sudarantys sveiko senėjimo skatinimo procesą ir neatsiejami vienas nuo kito. Sveiko senėjimo idėjos atramos taškas – pasiekti žmogaus gebėjimų, tikslų ir aplinkos tarpusavio pusiausvyrą (Pagyvenusių žmonių sveikatos stiprinimas, 2008). Tokių tikslų turėtų siekti socialinis darbuotojas, kuris specializuojasi geriatrijos srityje. Apibendrinant visas išsakytas mintis apie socialinį darbą gerontologijoje, galima teigti, kad socialinis darbuotojas privalo gerai išmanyti seno žmogaus biologinius, socialinius, psichologinius gyvenimo raidos ypatumus ir vykdant intervenciją į juos atsižvelgti. Taip pat privalu atsižvelgti į kiekvieno kliento individualius poreikius, jo gyvenimo istoriją, socialinį tinklą. 3. SENYVO AMŽIAUS MOTERŲ RYŠIŲ SVARBA POREIKIO PAGALBAI ASPEKTU TYRIMO METODOLOGIJA 3.1. Tyrimo tipas ir metodai Tyrimo tipas. Senyvo amžiaus moterų, gyvenančių savarankiškai savo namuose, ryšių svarbai poreikio pagalbai aspektu supratimui atskleisti pasirinktas kokybinis tyrimas, leidžiantis giliai ir išsamiai pažvelgti į problemą per unikalią žmogaus patirtį, suteikiantis galimybę pažinti tiriamą reiškinį (Bitinas, Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008). Pasak Creswell'o (1998), kokybinis tyrimas yra toks suvokimo tyrinėjimo procesas, kuris yra grindžiamas griežtomis metodologinėmis tradicijomis ir kuris nagrinėja socialines arba žmonių problemas. Tyrėjas kuria kompleksinį, holistinį vaizdą, analizuoja informacijos nešėjų žodžius, kitus požiūrius ir atlieka tyrimą natūralioje aplinkoje (Luobikienė, 2010). Pirmiausia tyrėjas, taikydamas interviu metodą, renka duomenis, dažnai lankosi konkrečiame "lauke", šiuo atveju senų, savarankiškai gyvenančių moterų namuose, plėtoja ir susieja iš surinktos informacijos (duomenų) išskirtas kategorijas, rašo teorines prielaidas arba pateikia vizualinį teorijos paveikslą. Grindžiamojoje studijoje kategorija yra informacijos vienetas apie įvykius, sąveikas ir pan. (Žydiūnaitė, Virbalienė, Katiliūtė, 2006). Duomenų rinkimo metodas. Kokybinio tyrimo pagrindinis instrumentas - interviu. Pasak Tidikio (2003) interviu yra vienas efektyviausių kokybinio tyrimo metodų. Tai individualus pokalbis, garantuojantis didesnį patikimumą negu anketinis metodas ir kiti apklausos būdai (Tidikis 2003). Todėl atliekant tyrimą interviu buvo imami tyrimo dalyvių namuose, joms natūralioje aplinkoje. Stengtasi užmegzti kiek įmanoma didesnį pasitikėjimo ryšį, kad tyrimo dalyvės nebijotų atvirauti ir išsakyti savo patirčių. Šiam tikslui pasiekti buvo naudota aktyvaus klausymosi įgūdžiai, išreikšta empatija. Tyrimui buvo naudotas pusiau struktūruotas interviu, t.y. iš anksto numatomi būtini ir galimi klausimai, tačiau interviu griežtai neformalizuojamas. Taip tarp klausėjo ir respondento būna laisvesnė atmosfera (Tidikis 2003). Tyrimo dalyvių buvo prašoma papasakoti apie save, ką dažniausiai veikia, su kuo palaiko artimiausius ryšius, prašyta pateikti pavyzdžių ką kartu su tais žmonėmis veikia, detalizuoti. Papildomai buvo klausiama apie socialinių paslaugų naudą. Duomenų analizė. Duomenų analizei naudota grindžiamoji teorija. Grindžiamosios teorijos metodologinis tikslas - generuoti ir atrasti teoriją, remiantis abstrakčia tiriamo fenomeno (objekto) analizės schema, susijusia su konkrečia situacija. Tai situacija, kurioje žmonės sąveikauja, atlieka veiksmus bei įsitraukia į procesą konkretaus fenomeno kontekste. Tyrimo duomenų analizė buvo atliekama išskiriant pagrindinius kokybinio tyrimo duomenų analizės žingsnius (Kyrsik, Finn, 2010): • Duomenų konceptualizacija. Tyrėja gilinosi į interviu turinį, duomenis, išskyrė tam tikras kategorijas, sąvokas, idėjas. Atskyrė, kurie surinkti duomenys susiję su tyrimo klausimais, o kurie neturi nieko bendro su tyrimu. • Istorijos kūrimas/plėtojimas. Tyrėja tobulino duomenų schemas, stebėjo nuoseklumą, išimtis, modelius. Aprašytos išvados, kurios apima tyrėjos interpretacijas, klausimus ir prielaidas, besiremiančias tyrimo metu atliktais interviu su vyresnėmis nei 75 metų moterimis, gyvenančiomis savarankiškai savo namuose. • Tikslumo maksimalizavimas validuojant išvadas. Tyrimo metu tyrėja stengėsi kruopščiai aprašyti duomenų rinkimo ir analizės žingsnius. Taip pat buvo rašomas tyrėjos dienoraštis. • Radinių skelbimas. Pateikta atlikto tyrimo ataskaita. Tyrėja, paremdama tyrimo išvadas, pateikia citatų iš interviu. Tyrimo etika. Duomenų rinkimo procese vadovautasi šiais etiniais principais (Bitinas, Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008): • Tyrimo dalyvių laisvas apsisprendimas dalyvauti tyrime. Visų tyrimo dalyvių, buvo klausiama ar jos sutinka dalyvauti tyrime. Kad tyrimo dalyviams būtų lengva apsispręsti buvo suteikta visa informacija apie tyrimo tikslą ir uždavinius. • Vadovaujantis konfidencialumo ir anonimiškumo principu buvo neatskleisti tikrieji tyrimo dalyvių vardai ir neskelbiama informacija, kuri būtų leidusi juos identifikuoti. • Visų tyrimo dalyvių buvo atsiklausta ar jos nieko prieš, kad visas pokalbis bus įrašinėjamas. 3.2. Duomenų rinkimo procesas ir tyrimo dalyvių pristatymas Tyrimo imtis ir respondentų atranka. Taikyta tikslinė (angl. pwrposive) imties vienetų atranka. Remiantis Patton (1990) naudotas mišriosios tikslinės atrankos imties sudarymo būdai, į kurį integruoti keli imties sudarymo būdai: maksimaliai įvairių atvejų, patogioji, kritinės atrankos. Siekiama, kad tyrimo imtis apimtų kuo įvairesnius tiriamo reiškinio atvejus. Tyrimo metu buvo bandoma nustatyti bendrus bruožus, būdingus visiems tiriamiems atvejams. Taip pat buvo pasinaudota lengviausiai prieinamais generalines aibes vienetais (t.y., į tyrimo imtį įtraukti giminės ir pažįstami). Atrenkant respondentus buvo laikomasi keleto nustatytų kriterijų: respondentės turi būti moterys, turi būti sulaukusios 75metų, gyventi savarankiškai savo namuose. Siekiant detaliai ištirti tiriamą reiškinį pasirinktos 5 tyrimo dalyvės ir gilinamasi į įvairius jų patirties aspektus. Tyrime dalyvavo penkios, 76 - 82 metų (amžiaus vidurkis 79,6) amžiaus moterys. Tyrimo dalyviams sutikus interviu buvo įrašomi į diktofoną, vidutiniškai interviu trukdavo apie keturiasdešimt minučių (trumpiausias interviu truko 28 minutes, ilgiausias – 76 minutės). Tyrimo duomenys rinkti 2013 metais vasario mėnesį. Pokalbiai su tyrimo dalyvėmis vyko jų gyvenamojoje aplinkoje. Tyrimo dalyvių apibūdinimas: Tyrimo dalyvė Bronė (76m.) baigusi Alytaus žemės ūkio technikumą, agronomijos specialybę 35 metus dirbo agronome. 35 metai kaip netekusi vyro ir 13 metų kaip netekusi dukros. Turi du sūnus, tris anūkes, šešis brolius ir seseris su jais palaiko glaudų ryšį. Gyvena viena nuosavam dviejų aukštų name, šalia turi žemės. Interviu atliktas moters namuose, interviu trukmė 28 minutės. Tyrimo dalyvė Faustina (82m.) nuo gimimo turi invalidumą. Baigė technikumą finansininkės specialybę, vėliau neakivaizdžiai baigė tuometinį Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą, buhalterijos specialybę. Pagal šią specialybę dirbo 34 metus. 1987 metais išėjus į pensiją kurį laiką, kol leido sveikata, dar užsiėmė darbine veikla. Netekėjusi, vaikų neturi. Šiuo metu jau sunkiai vaikšto, tačiau vairuoja mašiną, lanko Trečiąjį universitetą, laiką leidžia nuosavam sode. Gyvena viena dviejų kambarių bute. Socialinių paslaugų gavėja. Interviu atliktas moters namuose, pokalbio trukmė - 30 minučių. Tyrimo dalyvė Gertrūda (80m.) buvusi prancūzų kalbos mokytoja ir choreografė, gyveno labai aktyvų gyvenimą. Dabar labai sunkiai vaikšto. Turi sūnų ir dukterį, tris anūkes ir penkis proanūkius, kurie gyvena kituose miestuose, tačiau su jais palaiko glaudžius ryšius. Vyras miręs. Turi seserį, kuri gyvena tam pačiam mieste, tačiau su ja santykiai ne itin geri. Socialinių paslaugų gavėja. Interviu atliktas moters namuose, pokalbio trukmė - 76 minutės. Tyrimo dalyvė Julija (80m.) buvusi gydytoja. Turi du sūnus, du anūkus kurie gyvena kitame mieste. Su jais palaiko artimus santykius. Mieste, kuriame gyvena turi pusseserę, kuri padeda buityje, palaiko draugiją. Socialinių paslaugų gavėja. Interviu atliktas moters namuose, pokalbio trukmė - 40 minučių. Tyrimo dalyvė Janina (80m.) buvusi anglų kalbos mokytoja, anglų kalbą vidurinėse mokyklose dėstė visą savo darbinės veiklos laikotarpį. Po išėjimo į pensiją dirbo 10 metų. Rašytoja, poetė, vertėja. Turi sūnų, kuris gyvena kitame mieste, keturis anūkus, vyras miręs. Socialinių paslaugų gavėja. Interviu atliktas moters namuose, pokalbio trukmė - 55 minutės. 4. RYŠIŲ SVARBA SENYVO AMŽIAUS MOTERIMS POREIKIO PAGALBAI ASPEKTU TYRIMO REZULTATAI Siekiant aprašyti senyvo amžiaus moterų, gyvenančių savarankiškai, ryšių svarbą poreikio pagalbai aspektu buvo analizuojami moterų pasakojimai apie jų ryšius ir santykius su aplinkiniais. Analizuojant ir interpretuojant medžiagą buvo išskirti keli ryšių lygmenys: giminystės ryšiai; draugai, pažįstami, kaimynai; formalią pagalbą teikiantys asmenys. 4.1. Artimiausi ryšiai: "žodžiu, kontaktas yra labai" Senatvės gyvenimo periodas lydimas įvairių biologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių, vykstant šiems pokyčiams šeima tampa ypač reikšminga (Atchley, 1997). Tyrimo dalyvių pasakojimuose atsispindi Athley (1997) teorinė mintis, kad daugumai pagyvenusių ir senų žmonių, ypač vienišų ir gyvenančių atskirai, santykiai su suaugusiais vaikais yra itin svarbūs. Ponia Bronė džiaugiasi savo sūnumis, kurie gyvena šalia esančiame mieste. Moteris tikina, kad jie labai geri. Jie moteriai padeda atliki buities darbus, vasarą nudirbti lauko darbus, dažnai lanko. Iš moters žodžių galima suprasti, kad jai santykiai su vaikais labai svarbūs. Ji vertina jų gerumą, rūpestį. Supranta, kad ir jie turi savo darbus ir ne visada gali ją aplankyti, tačiau vertina ir džiaugiasi, kad visada gali sulaukti pagalbos. Kaip teigiama vaidmenų teorijoje (Pivorienė, 2004), suaugusių vaikų rūpinimasis tėvais - įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis, dažnai kai pagyvenusiu žmogum negali pasirūpinti sutuoktinis, pagalbos sulaukia iš vieno ar kelių vaikų. Nu tai yra du sūnai ((miesto pavadinimas)) gyvena, bet bet.. nugi jie gi dirba, neturi laiko. Parvažiuoja ir ir padeda ko reikia, ar malkos ar ko tai tik pasišauki ir jau visas laikas. Labai geri, geri sūnai, nei pijokai, nei.. labai labai labai tokių reta žmonių kap sūnai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!