Romualdas Granauskas „Jaučio aukojimas“

Romualdas Granauskas – vienas iš keleto XX amžiaus pabaigos lietuvių prozininkų, kurio kūryba jau yra tapusi literatūros istorijos faktu, palikimu, tačiau tebėra gyva, kintanti, aktuali. Tarp savo kartos rašytojų Granauskas išsiskiria kaip žodžio estetas, sakralizuojantis išeinančios žemdirbių kartos papročius ir gyvenimo būdą, kasdienius veiksmus pakylėjantis iki ritualo, bet puikiai jaučiantis ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą. Rašytojas taip pat deklaruoja asmenybės vertę, jos savarankiškumą, brangina patirtį ir gilų gyvenimo pažinimą. 1975 metais parašyta apysaka „Jaučio aukojimas“ – modernus, originalios formos ir sudėtingo filosofinio turinio kūrinys, kuriame ir yra kalbama apie ištikimybę savo principams ir įsitikinimams, pasiaukojimą dėl idealo, apie žmogaus vidinę tvirtybę, taurius principus bei įsitikinimus.
Apysakos „Jaučio aukojimas“ fabula iš pirmo žvilgsnio paprasta, tačiau verta dėmesio. Ji remiasi senoviniu aukojimo ritualu ir kelionės motyvu. Žynio ir jo palydovų kelionė per tankmę, brūzgynus (tai atitinka chaosą) prie jūros (atvira ir šviesi erdvė – kosmosas) skirta paskutinei aukai seniesiems dievams. Kyla konfliktas tarp krikščionybės ir pagoniškos tautos, apie auką sužino vyskupo žmonės. Šie suima žynį ir kuršius, dalyvavusius aukojime, nuvaro į miestą ir ten vykdoma vieša egzekucija, kurios finale žynys sudeginamas ant laužo. Apysakos laikas – viduramžių pagonybės – krikščionybės virsmas. Viduramžių koloritą sustiprina iš senųjų kronikų ir Mažvydo raštų parinkti epigrafai. Tačiau kūrinio paskirtis nėra nei tiesiogiai istorinė, nei vien poetinė – nors pirmąjį įspūdį skaitytojui sukuria iškilminga, žodinga, pabrėžtinai estetizuota kalba.
Kūrinio tikslas – atskleisti sudėtingą, kintantį pagrindinio veikėjo – žynio – dvasinį pasaulį. Po viduramžių dekoracijomis slypi modernaus XX amžiaus pabaigos žmogaus problemos ir išgyvenimai, iškyla nesenstančios ir nuo istorinio laiko nepriklausančios tiesos. Žmogaus, kaip asmenybės, vertę parodo jo sugebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, drąsa pasitikti likimą netgi suvokiant savo bejėgiškumą jo akivaizdoje.
Senasis žynys, atėjusių vyrų prašomas išeiti iš jį saugojusio miško, suvokia, jog genties likimo nebepakeisi dar vienu, paskutiniu aukojimu kaip ir nesustabdysi kitiems nesuprantamos jėgos –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!