R. Granauskas "Jaučio aukojimas"

 R. GRANAUSKO APYSAKOS „JAUČIO AUKOJIMAS“ IŠTRAUKOS INTERPRETACIJA „ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą, o kai vieta jau aprinkta, visi keturi einat nusiplauti kelionės prakaito ir dulkių, paskui anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, paskui abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet tau kažkas pasidaro su gerkle: nuo seniai matytos duonos kvapo, taip pat- dėl gailesčio ir graudumo, tylėdamas atsistoji ir eini atgal prie upokšnio, vėl atsigeri vandens, valgai ajerus ir besugrįžti atgal, kai jau visai sutemę, kai jie visi trys jau guli susirietę žolėj aplink įsmeigtą žemėn ietį, ir tu guliesi šalia jų, bet niekaip neleidžia užmigti tas duonos ir žuvies kvapas, ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn, nors rytoj visą dieną, iki pat vakaro, brausies paskui juos per tankynes, brisi brastomis ar, apsipildamas prakaitu, kopsi į statų šlaitą ir pats jausi, kaip senka paskutinės jėgos senatvės išdžiovintuose raumenyse,- jie tai supranta, gal net dar daugiau supranta, nes tyli, kai tu nusviedi tolyn jų duoną, tyli, kai tu iš naujo guliesi į žolę, o jau vėliau klausi kiek apsiraminęs, kuo jie vardu, ir jie tau nuoširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“, bet tau vis dar negana, todėl kiek patylėjęs sviedi į tamsą lyg kažkam į veidą: “Aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat!“- ir būtum patenkintas, jeigu bent vienas pašoktų, pagriebęs ietį: „Žyny, jeigu nesiliausi, mes tave užmušim!“- bet niekas nepašoksta, akyse vėl ta pati šilta ir tiršta pamiškės tyla, kurioje pasigirsta vieno jų žodžiai: „Dabar mes visi esame Jonai“,- ir tu jau žinai, apie ką galvosi per visą šią trumpą naktį, kai netrunka išaušti, ir jūs vėl leidžiatės į kelionę nieko nevalgę,- vakar nusviedei į tamsą jų duoną ir žuvį, todėl šiandien tavo akivaizdoj nė vienas neišdrįso valgyti, ir ligi pat vakaro visi lygiai kentėsit alkį ir kaitrą,- gal tau pavyko pasėti jų širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri nesutrūnys net tada, kai pats seniai būsi miręs, paskui gal persiduos į jų vaikus ir vaikų vaikus, galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais, nes juk reikia kam nors sėti, visą laiką sėti, net ir tada, kai žinai neišvysiąs nei žiedų, nei vaisių, tegu auga po giedra ir amžina saule,“ ___________ Romualdo Granausko - prozininko, dramaturgo ir eseisto kūrybos vertintojai jo kūriniuose įžvelgia menininką- dualistinę figūrą. Vienur R.Granausko kūryba persmelkta modernumu, kitur- aiškiai pulsuoja archajiška mintis. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba jau reikalauja kitokios meninės kalbos. R.Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Visas pasaulis yra tarsi paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas. Ir dar vienas aspektas, kurio nevalia pamiršti vertinant Romualdo Granausko kūrybą- tai jo ištikimybė žemaitiškam koloritui. Tradiciškai Prūsija ir Žemaitija laikoma išminties kraštu, o R. Granauskas yra savotiškas šio krašto nykstančios senosios kultūros metraštininkas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasaulį palytėjusi egzistencializmo1 banga amžiaus viduryje įsigalėjo ir Lietuvoje. Po didžiųjų pasaulio nelaimių, tokių, kaip karai ar totalitariniai režimai, pakitusi mąstysena, amžinųjų moralinių vertybių reliatyvumo klausimo iškėlimas, šventais laikytų dalykų sunykimas sudarė prielaidą rastis literatūrai, kuri bandė ieškoti atsakymo į šiuos abstrakčius egzistencialistinės minties klausimus. Vienas iš egzistencialistinės kūrybos atstovų, Romualdas Granauskas, savo apysakoje „Jaučio aukojimas“ būtent ir nagrinėja šventumo, garbės ir išdidumo problematiką bei jo subjektyvumą ir abstrakčią vertę. Pateiktojoje ištraukoje veiksmo nedaug. Čia kalbama apie tai, kaip trys kaimo gyventojai vedasi žynį2 iš miško į kaimą, kur jis turi atlikti paskutinį aukojimą seniesiems lietuvių dievams. Be to, dar aprašoma, kaip vyrai renkasi vietą nakvynei. Tačiau ištraukos statiškumas- tai tik pirmas įspūdis. Iš tiesų, kūrinyje apstu minčių ir apmąstymų, kur kas svarbesnių už susimbolintą veiksmą. Tuo ši kūrinio ištrauka man pasirodė patraukli ir įdomi. Kai vyrai susiranda vietą naktiniam poilsiui, ateina metas vakarieniauti. Šis epizodas kūrinyje ypač išskirtas, veiksmas jame tarsi sulėtintas: „anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį“. Toks kiekvienos detalės chronologinis fiksavimas parodo skaitytojui šio momento svarbumą ir išskirtinumą. Vienas vyras laukia, kol kitas išsiims maistą ir tik tada abu kartu jį deda ant žolės. Šiame epizode įžvelgiamas krikščioniškasis, broliškasis principas, nors pats rašytojas šios detalės ypatingai nesureikšmina ir neiškelia jos į centrinę vietą. Nė vienas nedrįsta valgyti padėto maisto pirmas, palydovai laukia, ką darys žynys. O jis užuodžia maisto kvapą ir tai jį labai suerzina: „ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn...“. Žynys negali sau leisti priimti maisto iš tų, kurie išdavė senąjį tikėjimą, kurie nusižemino ir priėmė krikštą. Be to, krikščionybės istorijoje žuvis ir duona turi dar gilesnę prasmę. Šie įvaizdžiai sutinkami Biblijoje, kai dviem žuvimis ir keliais kepaliukais duonos buvo pamaitinta didžiulė minia, atėjusi klausytis Kristaus. Ir tai buvo vienas iš jo stebuklų. Taigi, duona ir žuvis šiuo atveju yra ne tik paprasti maisto produktai, bet jau ir naujojo, krikščioniškojo, pasaulio įvaizdžiai ir kartu atspindi krikščioniškosios įtakos sklidimą žmonių tarpe. Žynys išmeta maistą, nors ir suvokia, kad jie visi keliaus alkani ir kad tas kelias dar yra pakankamai tolimas. Bet nuo to, ką jis padarė, jam pasidaro tik lengviau. Žynys tarsi trumpam nuramina savo sąžinę, kad nepriėmė maisto iš „išdavikų“ rankų. Žyniui knieti išprovokuoti palydovus, jam įdomu sužinoti, ar dar gyvas jų senasis išdidumo ir garbės suvokimas. Todėl jis klausia jų vardų, o šiems pasakius pagoniškuosius, dar įgelia: „aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat“. Tada vyrai nuolankiai prisipažįsta, kad jie visi yra Jonai. Iš tiesų žyniui nėra svarbu sužinoti konkrečius pakeleivių vardus. Jis tiesiog nori sukelti palydovų pyktį, įžeisti jų orumą ir priversti juos pasijusti užgautais. Bet visos jo pastangos nueina veltui. Čia ir vėl akcentuojamos krikščioniškosios vertybės- susitaikymas, nuolankumas, atlaidumas. Ir žynys nesulaukia žodžių, kurie jį paguostų: „žyny, jei nesiliausi, mes tave užmušim!“. Šis epizodas parodo, kad vyrai jau yra praradę kovingumo dvasią, neberusena jų ankstesnis išdidumas, orumas ir savigarba. Senasis žynys dabar turi visą naktį tam, kad niekieno netrukdomas apmąstytų, kas gi atsitiko su šiais vyrais, kad juose taip greitai pradingo jų protėvius garsinęs ir aukštinęs garbės ir orumo suvokimas, bruožai, kuriuos kaip didžiulį privalumą vertindavo ir pripažindavo net patys aršiausi lietuvių tautos priešai. Rytui išaušus, nė vienas palydovas nedrįsta žynio akivaizdoje valgyti, nes jis vakar išmetė maistą. Tai rodo, kad vyrų tarpe dar yra išlikęs pagarbos senajam pagoniui jausmas ir šiokia tokia pagarba jam. Dabar visi keleiviai vienodai kęs alkį ir kaitrą, bet žynys viliasi, kad jis vakar padarė teisingai: „gal tau pavyko pasėti jų širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!