Romualdas Granauskas

Jaunystės metais kaimo muzikantas ir mokytojas, savo knygose „Duonos valgytojai" (1975), „Baltas vainikas juodam garvežiui" (1987) pakreipė lietuvių novelę į beribį laiką, sugestionuotas V.Folknerio prozos ir Žemaitijos mitologijos. Vienkartinis žmogaus likimas ar psichologinis išgyvenimas, įstatytas į nesibaigiančio laiko rėmus, jo kūriniuose virsta daugiaprasme metafora, kupina nepaaiškinamo būties vientisumo. Novelėje „Raudoni miškai" mergaitė, stebėdama mirštančią senelę, nugrimzta giliai praeitin: „ji matė senelės senelę, senelės prosenelę ir kitas vis svetimėjančias ir nykstančias moteris". Ryšys tarp kartų suvokiamas kaip paslaptingas kanalas, kuriuo teka tautos gyvybė, persiduoda žmonių patyrimas ir išmintis. Tas ryšys įeina į agrarinės sanklodos pamatus ir sudaro žemdirbio egzistencijos prasmę: „Jis tik norėjo, kad jo gyvenimas, tegu ir nedidelis, amžinai šakotųsi kaip medis į vaikus, į anūkus, į tolimesnius žmones..." Bet žemdirbių vaikai jau gyvena miestuose arba čia pat girti trankosi traktoriais, ir jiems nerūpi šventa tėvų apeiga - pirmos duonos kepimas iš šiemetinio derliaus.
Apysakoje „Gyvenimas po klevu" (1986) fizinė ir moralinė kolūkio kaimo degradacija atsiveria kaip neišvengiama „šautuvuotų vyrų" įvykdytų voliuntaristinių pertvarkymų padarinys, alsuojantis skausmingu atsisveikinimu su senojo lietuviško kaimo gyvenimo būdu ir gūdžiu nerimu dėl genties likimo.
R.Granausko kūrinyje žmogus dedamas ant istorijos kataklizmų aukuro, tampa nežinomų jėgų valios vykdytoju ir nepermatomų sprendimų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!