Romualdas Granauskas "Gyvenimas po klevu": žmonių dvasingumo krizė

Romualdo Granausko paauglystė nebuvo lengva, gyvenimas pokaryje ir dar okupuotoje Lietuvoje buvo tikrai sudėtingas, nes rašytojui teko gyventi su mama ir patėviu, vėliau jį pasiėmė tėvas, kuris vertė dirbti kesdienius darbus ir draudė tęsti mokslus. Granauskas visą gyvenimą sunkiai dirbo įgijo nemažai specialybių, tačiau savo gyvenimo negalėjo įsivaizduoti be kūrybos. Jis visada buvo gilus mąstytojas, savo kūriniuose mėginantis atskleisti savo pergyvenimus, širdies skausmą ir gilią mintį. Dažniausiai jis kalba apie vertybių nykimą, apie senosios kartos papročių ir tradicijų užmiršimą, žmogaus nužmogėjimą. Jam labai gaila, kad ir rašytojų darbas šiais laikais nebėra toks svarbus ir vertingas, kad internetas tapo realybės alternatyva ir kad žmonės jau nebemoka nuoširdžiai bendrauti vieni su kitais: " Žmogus sutvertas bendrauti su kitais žmonėmis, sutvertas taip, kad vienas gyventi negalėtų. Žmogumi daraisi žiūrėdamas į kito žmogaus akis. O jų iš niekur „neatsigūglinsi“. Žiaurus paradoksas: rodos, bendrauji su šimtu žmonių, o širdyje esi vienišas kaip vilkas. Ir nuo šito dar labiau vilkėji“. Laikai keičiasi, tačiau ar tikrai į gerąją pusę? Dvasinė krizė – tai tamsusis laikotarpis žmogaus gyvenime, kuomet visi moraliniai įsitikinimai tarsi sugriūva ir turi būti atstatyti iš naujo. Sumažėjęs rūpinimasis dvasiniu pradu, vertybėmis ir moralinėmis normomis reiškia miglotą ateities viziją. Taip pat Ronald Rolheiser savo knygoje ,,Dvasingumo paieškos“ apie tai rašė: ,,Dvasingumas neturi nieko bendra su natūraliai kylančiu ar sąmoningu apsisprendimu imtis kokios nors dvasinės veiklos – eiti į bažnyčią, melstis ar medituoti, skaityti dvasinę literatūrą ar imtis dvasinių pratybų. Tai daug gilesnis dalykas. Gerokai anksčiau, nei konkrečiu būdu išreiškiame savo religingumą, turime kažką daryti su mus kaitinančia troškimų liepsna. Kur ją nukreipiame, tai ir lemia mūsų dvasingumą. [...] Jis byloja apie asmenybės integralumą ar skilimą, parodo, kiek esame bendruomeniški ar vieniši, darniai sugyvename su motina gamta ar kaip tik esame jai svetimi. Nesvarbu, kiek sąmoningai sekame konkrečia religine idėja, savo poelgiais sau padedame arba kenkiame, kaupiame meilę arba kartėlį, suartėjame su bendruomene arba nuo jos tolstame. Mūsų dvasingumas lemia mūsų veiksmus.“ Taigi galime teigti, jog dvasingumas pasireiškia tuo, kaip traktuojame savo troškimus. Dvasinės moralės problema yra nagrinėjama Romualdo Granausko kūrinyje „Gyvenimas po klevu“. Iškyla ir yra pabrėžiama žmogaus gyvenimo kaita – perėjimas į vis labiau modernėjantį gyvenimo būdą, matoma dabartinio pasaulio įtaka, miestų kūrimasis ir „naujasis“ pasaulis, kuris tapo perskirto dvasinio žmonių vientisumo, savitarpio pagarbos stygiaus priežastimi. Kolūkinės sistemos įvedimas pakeičia žmonių gyvenimą: nyksta pagarba seniems žmonėms, nuvertėja darbas, mirę žmonės greitai pamirštami. Viso to pavyzdys yra Kairienė. Jai yra gan sunku priprasti prie besikeičiančio gyvenimo: “Kai nukėlė, nugriovė paskutines kaimo sodybas, visi žvirbliai – o buvo jų daugybė! – paskui žmones išsikėlė į gyvenvietę”. Besikeičiant gyvenimui, keičiasi ir žmonių vertybės. Apysakoje pagrindinė kūrinio veikėja Kairienė keliaudama mąsto apie besikuriančias naujas gyvenvietes, gatvių triukšmą ir su tuo atėjusį individų nužmonėjimą. Senoji kūrinyje vaizduojama kaip labai vieniša, visų apleista moteris: "Net žvirbliai apleido jos kiemą. Kai nukėlė, nugriovė paskutines kaimo sodybas, visi žvirbliai - o buvo jų daugybė! - paskui žmonės išsikėlė į gyvenvietę. Taip ji ir gyvena dabar: be šuns, be gaidžio, be pelių ir žvirblių." Tačiau galima teigti, jog Kairienė yra viena iš paskutiniųjų kaime likusių žmonių, kurios stiprybė pasireiškia ne fiziškai, bet dvasiškai. Šio, naujojo pasaulio žmonės, yra tapę materialių turtų grobiais. Tyrieji jausmai – nykstantis dalykas, pavyzdžiui Antosės elgesys su savo vyru Steponu (kaip ji atimdavo paskutinį rublį iš jo), o po mirties nelankė ir jo kapo: „Bet kaip tatai išeina, kad žmona gali užmiršti savo buvusį vyrą? Šunelį laikai, padvesia – ir to negali neprisiminti, balsą girdi, akimis matai, o čia – žmogų?“. Buvo sakyta, jog Kairienė žinojo, kad Antosė nesugebės pastatyti jam netgi paminklo. Tačiau Senosios gera širdis atsispindi netgi ir situacijoje, kai ji ieško priežasčių, kurios galėtų pateisinti tokį Antosės elgesį: „O gal prisimena

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!