R. Granauskas "Gyvenimas po klevu"

Ištraukos interpretacija Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojo kūryba yra amžinosios natūralios gyvenimo tvarkos priminimas pakrikusiam ir sumaterialėjusiam naujųjų laikų žmogui. Šioje novelėje rašytojas atskleidžia Lietuvos kaimo istoriją, kaimo, kuriame liko viena gyventoja – senoji Kairienė. Taigi, kodėl senoji išeina iš savo sodybos i kaimą, kuris neturi pavadinimo? Apysakos pradžioje skaitytojas supažindinamas su ištraukos laiku. Laikas yra dvejopas: realusis ir prisiminimų. Realusis laikas – vėsus balandžio rytas: „Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo, - didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė“. Apysakoje realusis laikas trunka tik vieną dieną, o šioje ištraukoje – rytas, nuo to meto, kai Kairienė pabudo iki kol priartėjo prie kitos, jai svetimos erdvės – kito kaimo. Kitas laikas - prisiminimų – tai senosios prisiminimai: apie šunį – „šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo“; apie tai, kaip dar mergaitė būdama pavydėjo draugėm, kad jos gyveno prie kelio: „Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais, marguliuodavo gėlių darželiai <...>“. Prisiminė ir tai, jog rytą jai pabudus lova po nugara judėjo: „Ir tada pajuto, kad lova po nugara krustelėjo. Išsigandusi tuojau atmerkė akis. Dar troboj nedaug tebuvo išaušę, bet daiktai jau matėsi. Lova daugiau nebekrutėjo, bet vos tik ji vėl užsimerkė, po nugara taip pat lengvai iš naujo: krust, krust...“. vėliau kūrinyje išryškėja, jog lovą krutino kylančios klevo šaknys. Ką tokiu ženklu senajai norėjo pasakyti klevas? Gal tai pirmas ženklas, sakantis senajai, kad jau reikia kilti, judėti iš šios žemės? Senoji prisiminė ir žmones, gyvenusius jos kaime prieš penketą metų: „penkti metai nebėra kaimo, nebegyvena jau ir tie žmonės“. Taip klevas pasako, kad ištraukoje yra ir kitas - biologinis senosios Kairienės gyvenimo laikas – tai senatvė, jaučiama negailestingai artėjanti gyvenimo pabaiga. Ištraukoje, o taip pat ir visoje apysakoje laikai pastoviai pinasi tarpusavyje. Ištraukoje yra dvi erdvės: senojo kaimo, jos namų, ir naujos gyvenvietės. Senojo kaimo erdvė senajai yra artima sielai ir miela širdžiai erdvė. Ji prasideda nuo slenksčio akmens, kai senoji sustojusi ant slenksčio apžvelgia savo sodybos kiemą. Ištraukos pabaigoje Kairienė priartėja prie dar kitos – svetimos, agresyvios, piktos erdves – prie plento ir naujosios gyvenvietės. Nėra ryšio tarp abiejų erdvių. Tačiau riba tarp artimos ir svetimos erdvės gali būti kai jau nebesimato klevo viršūnės: „paskutinį kartą atsigręš savo namų pusėn. Iš ten žiūrint, klevo viršūnė tik per sprindį bekyšos iš žemės“. Viskas kieme turi savo vietą. Senoji išeina iš namų ir kaip tikra šeimininkė apsižvalgo. Viskas turi būti švaru: „kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sugrėbė“, nes jei kas svetimas užeis (nors suprantame, kad į sodybą jau seniai niekas nebeužsuka) jai nesant, iš kiemo spręs apie šeimininkę. Detalės, kurias pastebi senutės akys, išdėstytos svarbos tvarka: „vidury kiemo kaip kokia ponia“ kyšojo šulinio svirtis. Šulinys – vanduo – tai gyvybės simbolis, todėl svirtis – svarbiausias sodybos akcentas, suteikiantis gyvumo nykstančiai sodybai, epitetas „perdžiūvusi“ – akcentas, pateikiamas kaip vienas iš nykimo ženklų. Praeinantis laikas daro savo įtaką – bėgant laikui, nyksta ir materialiojo pasaulio liekanos. Iš tiesų ištraukoje toliau pateikiama dar daug nykimo ženklų: tuščia šuns būda: „ir būdos negalėjo sukūrent, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!