Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“

Romualdas Granauskas – vienas iš keleto XX amžiaus pabaigos lietuvių prozininkų, kurio kūryba jau yra tapusi literatūros istorijos faktu, palikimu, tačiau tebėra gyva, kintanti, aktuali. Pagal tematiką būtų tradiciškiausias lietuvių lietuviškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Visa tai atsispindi ir pačiame svarbiausiame bei įdomiausiame Granausko kūrinyje „Gyvenimas po klevu“, parašytame 1988 metais. Šioje apysakoje prozininkas pabrėžia filosofines ir estetines XX amžiaus pabaigos nuostatas: gyvenimas slenka į beprasmybę, atimdamas iš žmogaus paskutinę prasmingo buvimo galimybę, nepalikdamas vilties, jog būsimos kartos pasinaudos daugybę amžių kurta ir tobulinta patirtimi.
Klevas apysakoje – pasaulio medžio įvaizdis, reiškiantis sutvarkytą, stabilią būtį, visų trijų sferų – požemio, žemės ir dangaus (šaknų, liemens ir viršūnės) – amžiną ryšį. Gyvenimas po klevu – tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.
Apysakoje vaizduojama vienišos senutės, melioracijos nukeldinto kaimo paskutinės gyventojos, kelionė į gyvenvietę atsiimti pensijos ir grįžimas namo. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą, minties kelionė per savo ilgą gyvenimą, tiksliau, per trijų kartų – vyro, sūnaus, anūko – gyvenimus. Pasakojime susilieja pasakotojo balsas ir veikėjos apmąstymai. Visą senosios kelionę galima suskirstyti į tris epizodus pagal erdves, kurias tenka senajai pereiti: 1. Namai – sava, artima erdvė, kuri baigiasi ties didžiuoju asfaltu. 2. Plentas – svetima, pikta, agresyvi erdvė. 3. Gyvenvietė – uždara, negyva erdvė. Apysakos laikas dvejopas: realusis – viena diena – ir prisiminimų, pagrindinės veikėjos apmąstymų laikas – dramatiškų pokario kaimo išgyvenimai, XX amžiaus antrosios pusės realijos, kai agrarinę gyvenimo sanklodą keitė kolektyvizacijos, urbanizacijos reformos.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!