Riboti gamybos ištekliai ir jų sprendimo būdai Lietuvoje

Įvadas Darbe nagrinėjami gamybos veiksnių ir išteklių tarpusavio panašumai ir skirtumai prasminiu požiūriu. Pateikta mokslinė analizė leidžia aiškiai suprasti kaip veiksniai ir ištekliai persipyni? tarpusavyje, ir kur jie išsiskiria. Atidžiai išanalizuotas žymiausių klasikinio ir neoklasikinio periodo mokslininkų požiūris į šias svarbias gamybos proceso ir ekonominio augimo sąvokas, kadangi trūkstant veiksnių, išteklių ir kitų gamybos priemonių yra sunku egzistuoti šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis. Dabartiniu metu ekonominėje teorijoje susiformavo tokia situacija, kai visuomeninės gamybos mechanizmų paaiškinimui naudojamos dvi labai savo prasme panašios ekonominės kategorijos - "veiksnys" ir "išteklis". Dažnai vieno ar kito termino panaudojimo mokslinio darbo kontekste teisingumas, nusakomas tik subjektyviais lingvistiniais autoriaus prioritetais, kas veda prie "terminologinių" prieštaiavimų aprašant analogiškus procesus skirtingais autoriais. Postindustrinės ekonominės sistemos įkūrimas, ir įvykę visų pirma antroje XX a. pusėje struktūriniai postūmiai, be abejo, paveikė ir ekonominių veiksnių ir išteklių tarpusavio sąveiką visuomeninės gamybos procese. Tokia įvykių eiga smarkiai suaktyvino klausimus, susijusius su ekonominių išteklių ir veiksmų elgesiu šiuolaikinėmis ekonominėmis sąlygomis. Iš esmės tai susiję su vis augančių moksliškai talpiu ir aukštos technologijos gamybos vaidmeniu, pateikiančio išteklią struktūrai visiškai kitokius reikalavimus, nei industrinės epochos gamybos reikalavimai. Darbo tikslas: ištirti ribotų gamybos išteklių problemą Lietuvoje ir jos sprendimo būdus. Darbo objektas: riboti gamybos ištekliai ir jų sprendimo būdai Lietuvoje. Darbo metodai: darbas parengtas naudojant sisteminę literatūros analizę, apibendrinant jos rezultatus, bei formuluojant išvadas. 1. Gamybos veiksnių ir gamybos išteklių apibūdinimas ir skiriamosios ypatybės Klasikų tyrimai tapo neišsenkančiu naujų koncepcijų sudarymo šaltiniu. Didžiąją dalį šiuolaikinių teorijų sudaro išvestinės ir antrinės ją mokymo koncepcijos. Šiuolaikinėje ekonominėje teorijoje nėra bendrai priimtų ir nusistovėjusių nuostatų ką gi laikome gamybos veiksniu, o ką-ištekliu, kas sąlygoja minėtų terminų įvedimo tikslingumą, jų panašumų ir skirtumų prasminiu požiūriu ištyrimą. Taigi, terminai "veiksnys" ir "išteklis" kaip ekonominės kategorijos pirmą kartą buvo išskirtos dar klasikiniu laikotarpiu. Šiuolaikiniu gamybos veiksnių supratimo pagrindu laikome Ž.B.Sėjaus "Gamybos veiksnių teoriją", kuri pirmą kartą išskirstė juos struktūriškai į natūralius (gamtinius) ir žmogaus sukurtus. Panašiai kaip ir Sėjus vienas iš pirmųjų savo darbuose veiksmus ir išteklius, būtinus visuomenės gamybos užtikrinimui, įvardina A.Smitas. Jis skirsto išteklius į "žmogiškuosius" ir "gamtinius", o taip pat ypatingai pabrėžia "versiimnkiškumą" kaip ypatingą žmogiškąjį išteklį. Būtina pabrėžti, kad A.Smitas savo samprotavimuose sulygina "veiksnio" ir "išteklio" sąvokas (Antologija ekonomičeskoi klasiki, 1993). Kitas žymus klasikas U.D.Rikardo panašiai, kaip ir A.Smitas neįžiūri aiškaus skirtumo tarp veiksnių ir išteklių, kai yra kalbama apie gamybą (dažniausiai tokio "veiksmo - išteklio" kaip žemė) (Antologija ekonomičeskoi klasiki, 1993). Neoklasikinio periodo ekonomistai A. Maršalas, A.S. Pigu, J. Šumpeteris ir kiti pratęsė tyrimus veiksnmės-išteklinės visuomeninės gamybos bazėje. Pavyzdžiui, A. Maršalas išskiria žmogaus ir gamtos pirmumą kaip ekonominius veiksnius. Jo nuomone, žmogus ir jo sugebėjimas dirbti-yra ekonominis veiksnys: "...vyrauja tik du gamybos veiksniai-gamta ir žmogus..." (Pnncipy ekonomičeskoi nauki, 1993). Žmogus yra tiek gamybos, tiek vartojimo problemos centre. Jis laikė žmogaus žinias pačia galingiausia gamybos varomąja jėga ir manė, kad jos leidžia žmogui valdyti gamtą. Pats žmogus didele dalimi priklauso nuo gamtos. Su šiuo autoriaus teiginiu galime ir nesutikti. Tame pačiame veikale A.Maršalas priskiria ekonominiams veiksniams ir žemę, darbą, kapitalą o ypatingai pabrėžia tokio svarbaus veiksnio kaip-organizacija, vaidmenį. Be to jis sukūrė asmeninį darbo apibrėžimą, pagal kurį darbas - tai fizinė ir protinė ekonominė žmogaus veikla. Galima būtų pažymėti, kad A.Čajanovas tyrinėjo analogiškus veiksnius ir išteklius, tik namų ūkių lygmenyje. Persipina A.Maršalo ir A.Čajanovo nuomonės apie organizaciją-kaip nusakančią ekonominės sistemos stabilumo sąlygą (Čajanovas, 1989). D.B.Klarkas savo darbuose nagrinėjo kiekybinius ir kokybinius ryšius tarp gamybos veiksnių, pagrinde tarp darbo ir kapitalo. Iš šiuolaikinio laikotarpio ekonomistų gamybos veiksnius daugiau ar mažiau nagrinėjo P.Heine (Ekonomičeskij obraz myšlenija, 1993), P.Baras (Političeskaja ekonomija, 1995), P.Samuelsonas (Chrestomatija po ekonomičeskoi teorii, 1997) ir kiti. Sulyginę minėtų mokslininkų požiūrius į gamybos veiksnius galime sudaryti tokią lentelę. 1 lentelė. Požiūris į gamybos veiksnių sudėtį (klasikiniu ir neoklasikinių laikotarpiu Eil. Nr. Gamybos veiksnių sudėtis Žemė Darbas Kapitalas Organizacija Versliniilkiškumas 1 Ž.B.Sėjus X X X 2 A. Smitas X X X X 3 U.D.Rikardo X X X 4 A.Maršalas X X X X Pirmiausiai būtina nustatyti sąvokos "veiksnys" reikšmę. Šios sąvokos apibūdinimo pagrindu laikome: "veiksnys-priežastis, varomoji jėga, būtina, bet kokio proceso, reiškinio, sąlyga, nusakanti jo pobūdį arba atskirus bruožus" (Klarkas, 1992), todėl galime padaryti išvadą, kad ekonominiams veiksniams galime priskirti priežastis, varomąsias jėgas, būtinas sąlygas, svarbiausias aplinkybes, kurios daro įtaką vienų ar kitų ekonominių procesų eigai ir kurios nusako Šių procesų pobūdį arba atskirus bruožus. Veiksnys gali būti sistemos dalimi, arba būdamas savarankišku, nepriklausomu nuo sistemos dydžiu, paveiku ją pačią. Pavyzdžiui, laikas, būdamas nepriklausomu dydžiu, bet kuriuose procesuose, daro esminį poveikį jų eigai (Ekonomičeskaja enciklopedija, 1979). Ekonominėje teorijoje laiko veiksnys - tai "...objektyvus veiksnys, kurį būtina įvertinti suvedant skirtingo laikotarpio išlaidas ir gamybos rezultatus ekonomiškai tolygiai (sugretintai) rūšiai. Laiko veiksnio įvertinimas leidžia įvertinti išlaidų ir gamybos dinamiką nekintamose bazės sąlygose". Veiksniai įgauna ekonominę prasmę tada, kai juos sutinkame kaip vienų veiksnių numanymą, ir kaip priežastį kitų. Pavyzdžiui, nedarbas, kaip ekonominis veiksnys, tampa darbo rinkos numanymo įgyvendinimu ir nusako pilno užimtumo būtinumą. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik "ekonominiai" veiksniai "daro poveiki vieniems ar kitiems ekonominiams procesams". Pavyzdžiui, embargo įvedimas, būdama iš esmės grynai politine priemone, gan stipriai veikia ekonomiką, o tai reiškia -tampa ekonominiu veiksniu pagal nustatymą. Tokiu būdu ekonominius veiksnius galima tiesiogiai klasifikuoti į; i) "ekonominius" - vidinius; 2) nusakomos įtakos veiksnius -išorinius. Todėl galima teigti, kad ekonominiai veiksniai panašiai kaip prekės įgauna besikeičiamumą (Tarpusavyje besikeičiantys veiksniai - veiksniai, kuriems vyrauja atgalinis santykiavimas veikiant vienus ar kitus ekonominius procesus, pavyzdžiui, du veiksnius darbo jėgą ir gamybinių procesų automatizaciją, juos galime sutartinai pavadinti tarpusavyje besikeičiančiais) ir papildymą tarpusavyje. Pirmiausiai veiksniai skirstomi į ekonominius ir neekonominius. Neekonominiams veiksniams priskiriame politinius, geografinius, demogralinius, psichologinius ir kitus veiksnius, be abejonės veikiančius ekonominę sistemą, bet neesančius šio darbo nagrinėjimo šaltiniu. Tęsti panašią ekonominių veiksnių klasifikaciją galima pakankamai ilgai (antriniai, daiktiniai, kompleksiniai ir t.t.), bet ekonominėje teorijoje prioritetas teikiamas gamybos veiksniams, todėl į juos ir sukoncentruosime dėmesį. 1 pav. Ekonominių išteklių tapimas ekonominiu potencialu (pagal M.I.Skaržinskį) Iš pateiktos schemos galime aiškiai matyti kaip ekonominiai ištekliai tampa ekonominiu potencialu. Pradinėje stadijoje darbo ir materialiniai ištekliai, esantys ekonominių išteklių sudėtyje, veikdami tarpusavyje darbo rinkoje, pereina į visiškai kitokį lygmenį. Jie sudaro du pagrindinius gamybos veiksnius - darbo jėgą ir gamybinius fondus, kurie savo ruožtu sąveikauja tarpusavyje gamybos organizavimo procese. To pasėkoje darbo jėga transformuojasi į darbo potencialą, o gamybiniai fondai į gamybinius pajėgumus. Pagal šią schemą gauname, kad kiekvieną iš gamybos veiksnių atitinka savas (arba savi) ekonominiai ištekliai. Taip gauname, kad darbo jėgos išeinamuoju ištekliu tampa sugebėjimas dirbti. Panašų gamybos veiksnių apibudinimą pateikė ir B. Martinius, V. Žilinskas. "Gamybos veiksniai - tai ekonominiai ištekliai(resursai), kurie panaudojami gamybos procese kaip sąnaudos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Juos sudaro naudingieji žemės, darbo jėgos, kapitalo ir verslumo ištekliai". Šiuolaikinė ekonomikos teorija prie gamybos veiksnią priskiria taip pat technologiją, mokslą informaciją, gamybos veiksnių derinimo, koordinavimo, vadybos ir panašią veiklą. Dėl šio teiginio nesutarimai kyla visą paskutinį šimtmetį. Klasikinėje politinėje ekonomijoje "darbo jėgos" sąvoka traktuojama kaip išteklis. Pagal K.Marksą darbo jėga - tai yra išteklis, esantis sugebėjimų, įgūdžių ir fizinių darbuotojo sugebėjimų atsipirkimas. Pagal A.Maršalą žmogus sugebantis dirbti, - yra ekonominis veiksnys: "...vyrauja tik du gamybos veiksniai - gamta ir žmogus..." (Principy ekonomičeskoi nauki, 1993). Šiandieninių ekonomistų nuomone, darbo jėga, būdama gamybos veiksniu negali būti parduodama. Iš tikrųjų darbdavys (kapitalistas) nėra samdomų darbininkų darbo jėgos savininkas, jis tik tvarko produktus, kuriuos ji sukuria. Tokiu būdu darbininkas suprantamas, kaip savo darbo jėgos nuomuotojas, o darbdavys - kaip jos nuomininkas. Pagal Marksą, darbo jėga, kaip gamybinis išteklis "laisvai perkama ir parduodama" (Marksas, Engelsas, 23 tomas). Gamybinius fondus atitinka tokie materialiniai ištekliai kaip kapitalas (gamybos priemonės) ir žemė (gamtinių išteklią kompleksas). Verta taip pat atkreipti dėmesį į tokį gamybinį išteklį, kaip verslininkiškumas, kurį atitinka gamybos organizavimas, kaip gamybos veiksnys. Šiuolaikinėje ekonominėje teorijoje vyrauja tendencija vertinti verslininkiškumą ne kaip savarankišką gamybos išteklį, o kaip vieną iš kokybinių sugebėjimo dirbti rodiklių ir jam atitinka ne pelnas, o darbo užmokestis. Grįžtant prie pirminių ir antrinių ekonominių veiksnių, pažymėsime, kad iš esmės vyrauja tik du pirminiai veiksniai - žmogus ir gamta, visi kiti - yra tik išvestiniai iš minėtų dviejų, tai yra antriniai ekonominiai veiksniai. Bet tai būtų teisinga tik žvelgiant į ekonomiką bendrai, kai tuo metu atskiruose jos segmentuose yra savi pirminiai veiksniai (kaina-gamyboje, naudingumas-vartojime ir t.t.). Istoriškai ir logiškai susiklostė taip, kad žemė ir žmogus yra pirminiai ekonominiai veiksniai. Gamybinis kapitalas, organizacija ir kita, tapo žmogaus veiklos rezultatu. Kreipiamės į klasikinės ir neoklasikinės politinės ekonomijos atstovus. "...Kaip atsitiko šis keistas reiškinys, kad mes randame rinkoje, pirkėjų kategoriją valdančių žeme, įrengimus, žaliavas ir egzistavimo priemones, tai yra dalykus, kurie išskyrus neapdirbtą žemę, visi yra darbo produktai...". "Jau žinomu skirstymu, egzistuoja tik du veiksniai -žmogus ir gamta. Kapitalas ir organizacija yra žmogaus darbo, įvykdomo gamtos pagalba ir valdomo jo sugebėjimais numatyti ateitį ir jo pasirengimu pasirūpinti ateitimi, padarinys. Esant tokioms gamtos ir žmogaus jėgoms ir ypatybėms turto, žinių ir organizacijos augimas, gaunamas kaip pasekmė iš priežasties. Bet iš kitos pusės, žmogus pats žymiu laipsniu yra sukuriamas iš jį supančios aplinkos, kurioje didelį vaidmenį vaidina gamta.. ."(Principy ekonomičeskoi nauki, 1993). Toliau sutariame laikyti gamtą ir žmogų pirminiais veiksniais, o antriniais - visus išvestinius iš jų ekonominius veiksnius. Suprantama, kad pirminiai ekonominiai veiksniai nėra tarpusavyje besikeičiantys (taip pat kaip ir atskirų ekonomikos segmentų pirminiai ekonominiai veiksniai), ir yra tarpusavyje priklausomi (nei gamta be žmogaus, nei žmogus be gamtos negali dalyvauti kaip pirminiai ekonominiai veiksniai). Norėdami padaryti išvadą iš atliktų tyrimų etimologijos srityje panagrinėsime sąvokos "veiksnys" traktavimą šiuolaikinėje ekonomikoje. Makmillino žodyne ši sąvoka traktuojama taip: gamybos veiksniai - tai "visuomenės ištekliai, naudojami gamyboje" (Maknūllanas, 1997). Kiek kitokį jų traktavimą pateikia A.Ambarcumovas, F.Sterlikovas: "Gamybos veiksmai -pagrindiniai darbo, kapitalo ir gamtinių išteklių įdėjimai, naudojami prekių ir paslaugų gamyboje" (Ambarcumovas, Sterlikovas, 1993). Akivaizdu, kad šiuo skirstymu, kaip ir visais paminėtais aukščiau galime neakivaizdžiai įžvelgti tokias tendencijas: ištekliai - tai potencialių ypatybių reiškiniai, traktuojami kaip potencialūs veiksniai, o patys gamybos veiksniai - tai atitinkamų išteklių panaudojimas. Tyrinėdamas kai kuriuos gamybos veiksnių teorijos aspektus naujos politinės ekonomijos ribose M.I.Skaržinskis rašo: "Iš šalyje esančių gamtinių išteklių, darbo ir kapitalo išteklių, gamybos procese atrenkami tie iš jų, kurių reikalauja ekonomika, ir tokiu būdu iš išteklinės būsenos pereina į veiksninę ("dirbančią"): tam tikro kiekio ir kokybės ekonominiai ištekliai tampa gamybos veiksniais" (Skaržinskis, 2000). Nenutrūkstamas sąvokų "veiksnys" ir "išteklis" ryšys, išryškėjantis visuomeninės gamybos procese, verčia mus plačiau panagrinėti ekonominius išteklius. V.M.Razumovskis rašo, kad išteklis - tai "energija, materija, informacija, sukurtos ne duotoje sistemoje ir tarnaujančios jai tik išeinamąja funkcionavimo, išsivystymo, būvio medžiaga" (Razumovskis, 1997). M.V.Racas bandydamas suteikti "bendrą natūralistinį" sąvokos "išteklis" apibūdinimą, rašo: "Ištekliai - tai yra tai, kas objektyviai egzistuoja... atsižvelgiant į veiklą ir turi būti "įtraukta" iš išorės į veiklą, kad užtikrintų jos nenutrūkstamą funkcionavimą galutinio produkto arba kitą svarbių aprūpinimo komponentų pavidalu" (Račas, 1999). Dabartiniu metu nusistovėjęs sąvokos "ištekliai" apibūdinimas yra toks: "Ištekliai - pagrindiniai ekonominio (mūsų atveju gamybinio) potencialo elementai, kuriuos valdo visuomenė, kiekviename gamybinių jėgų išvystymo lygyje, istoriškai nusistovėjusių gamybinių santykių ribose, naudojamų pasiekti konkrečius ekonominio ir socialinio augimo tikslus" (Ekonomičeskaja enciklopedija, 1979). Čia už pagrindą imami visi gamtiniai, žmogiškieji ir žmogaus išvestiniai ištekliai, kurie naudojami prekių ir paslaugų gamyboje. Visa tai apima platų objektų ratą: gamybiniai ir žemės ūkio statiniai, įvairių rūšių įrengimai, įrankiai, mašinos, naudojami pramoninių žemės ūkio prekių ir produktų gamyboje, įvairios transporto ir ryšių priemonės; nesuskaičiuojamos darbo rūšys, ir pagaliau, paskutinis, bet ne mažiau svarbus veiksnys - žemė ir visos įmanomos naudingosios iškasenos. Analizuodami šį apibrėžimą pabrėžiame, kad šiuo atveju kalba eina tik apie naudojamus gamybos procese "ekonominio potencialo elementus" (išteklius). Bet gi, ne visi gamtoje vyraujantys ištekliai naudojami gamyboje. Apribojimai gali atsirasti keleto atvejų: 1. Ištekliai nepasiekiami (arba negali būti naudojami) dėl nepakankamo technologijos išsivystymo gavimui ir/ar perdirbimui lygio. Šioje situacijoje atsiranda technologinio pobūdžio apribojimas - mokslinis-techninis gamybos plėtojimas nepasiekė tos stadijos, kada išteklis gali būti efektyviai įtrauktas į gamybinį procesą. Pavyzdžiui, termo branduolinės sintezės reiškinys, būdamas iš esmės neišsenkančiu energetiniu ištekliu, šiuolaikiniame mokslinio-techninio plėtojimo etape negali būti panaudojamas dėl atitinkamų technologijų trūkumo. 30-aisiais praeito šimtmečio metais analogiška situacija buvo ir su atomine energija, tačiau atsiradusios 40-ųjų gale technologijos, padarė šį išteklį labiau prieinamąefektyviam naudojimui. 2. Išteklis yra prieinamas, bet jo panaudojimas gamybiniame procese yra ekonomiškai netikslingas. Tokia situacija susidaro tada, kai pelnas nuo išteklio panaudojimo ne viršija jo savikainos, t.y. MR

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!