Netiesioginiai mokesčiai Lietuvoje ir jų poveikis šalies ekonomikai

Įvadas Temos aktualumas. Iki šiol Lietuvoje pagrindinė netiesioginių mokesčių forma yra apyvartos mokesčiai, nustatomi plataus vartojimo daiktams, skirtiems parduoti, pagal individualius tarifus. Šiais mokesčiais surenkama beveik pusė biudžeto gaunamų pinigų. Tačiau tarifų individualizacija deformuoja kainodaros mechanizmą. Netiesioginių mokesčių sutvarkymas yra viena iš pagrindinių mokesčių politikos tobulinimo Lietuvoje krypčių. Pasaulyje šiuo metu vyrauja mokesčių tarifų mažinimo tendencija. Ekonominė praktika įrodo, kad, pagrįstai sumažinus mokesčiu tarifus ir dėl to padidėjus gamybos apimčiai, gali padidėti ir organizuotos politinės bendruomenės gaunamu pinigų suma. Lietuvoje artimiausiais metais mokesčių tarifai turėtu augti, nes, didinant socialines išmokas, sparčiai didės ir išlaidos. Ateitis parodys, ar tokia politika efektyvi. Tikslios šios srities prognozės yra sudėtingos, nes šiuolaikiniu ekonominiu žinių požiūriu, mokesčiu politika dėl daugelio veiksnių yra ne tik mokslas, bet ir menas. Darbo objektas – netiesioginiai mokesčiai Lietuvoje ir jų poveikis šalies ekonomikai. Darbo tikslas- netiesioginiai mokesčiai Lietuvoje ir jų poveikis šalies ekonomikai. Darbo metodai – įstatymų bei teorinės literatūros analizės metodai, sisteminės bei loginės analizės metodai. 1.Mokesčių ir jų naštos įvertinimo teoriniai pagrindai 1.1.Mokesčių samprata Mokesčiai - pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas. Pagal LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnį, "Mokestis - tai mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka." Įstatyme pateiktas mokesčių apibrėžimas akcentuoja keturis mokesčių požymius: 1. mokesčių ėmėją - valstybę; 2. mokesčių paskirtį - parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti; 3. privalomąjį mokesčių pobūdį; 4. individualiai neatlygintiną mokesčių pobūdį; 5. mokesčio forma - piniginė prievolė. Mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, liečia praktiškai visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialinius interesus. Todėl teisę nustatyti mokesčius turi tik įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, veikianti visos valstybės (tautos) vardu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą valstybinius mokesčius nustato Seimas, priimdamas mokesčių įstatymus. Priimdamas mokesčių įstatymus, Seimas nustato Lietuvos Respublikos valstybinę mokesčių sistemą, mokesčio mokėtojus, apmokestinimo objektus, taip pat reguliuoja kitus mokesčių surinkimą užtikrinančius santykius. Atskiri valdingi įgaliojimai reguliuoti mokesčių surinkimą yra suteikti Vyriausybei, Finansų ministerijai, savivaldybių taryboms. Vyriausybė gali detalizuoti mokesčių mokėjimo, grąžinimo tvarką; savivaldybių tarybos - nustatyti mokesčių lengvatas savo biudžeto sąskaita ir pan. Tačiau bet kuriuo atveju šios institucijos veikia tik neviršydamos mokesčių įstatymų leistų ribų ir joms suteiktų įgaliojimų. Tai, kad mokesčius nustato tik valstybė, kartu reiškia, kad prievolė mokėti įstatymų nustatytus mokesčius atsiranda pačiai valstybei, o ne institucijai, atsakingai už mokesčio administravimą. Kartu mokestis negali būti ir nėra valstybės ir mokesčio mokėtojo susitarimo objektas. Pagrindinė mokesčių funkcija yra fiskalinė - gauti pajamų, reikalingų valstybės funkcijoms vykdyti. Mokant mokesčius surinktos lėšos neturi specialios tikslinės paskirties - jos įskaitomos į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir yra naudojamos pagal to biudžeto išlaidų kryptis Lietuvos Respublikos ar savivaldybės reikmėms tenkinti. Mokesčiai yra paskirstomi taip kaip numato Biudžetinės sandaros įstatymas ir mokesčių įstatymai. Jeigu įstatymas nenurodo, kur kaupiami konkretūs mokesčiai, jie yra įskaitomi į valstybės biudžetą. Tokia pat tvarka kaip ir atitinkami mokesčiai yra kaupiamos ir pajamos iš delspinigių ir baudų, priskaičiuotų už pavėluotą, mažesnį nei reikalaujama tų mokesčių sumokėjimą arba visišką nesumokėjimą. Mokant mokesčius yra ne tik surenkamos valstybės funkcijoms vykdyti būtinos lėšos, bet ir reguliuojama gamyba ir vartojimas,, išlyginamos gyventojų pajamos ir net daromas poveikis demografiniams procesams - reguliuojamoji mokesčių funkcija. Nustatydama skirtingus mokesčio tarifus, valstybė skatina spartesnę atskirų ūkio šakų plėtotę; nustatydama skirtingus tarifus atskiroms prekių grupėms - reguliuoja tų prekių vartojimą ir pan. Šios svarbios mokesčių funkcijos (fiskalinė ir reguliuojamoji) leidžia mokesčius vertinti kaip objektyviai būtiną valstybės egzistavimo sąlygą. Tačiau jei valstybė negali egzistuoti be mokesčių, tai ir mokesčiai neįmanomi be valstybės. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis - tai visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, t.y. įstatymų nustatytus mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys ar besinaudojantys apmokestinimo objektu (gaunantys pelną ar pajamas iš savo veiklos, turintys savo nuosavybėje ar naudojantys apmokestinamą turtą ir pan.). Kita vertus, mokesčių privalomumas reiškia ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktų nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčio mokėtojui, nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam mokestinę prievolę, gali būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės: priskaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, taikomas priverstinis mokestinio įsiskolinimo išieškojimas, administracinės ar baudžiamosios sankcijomis. Su mokesčių privalomumu glaudžiai siejasi ir toks jų požymis kaip individualiai neatlygintinas pobūdis. Mokestinės prievolės atsiradimas apskritai nėra siejamas su tam tikrų paslaugų teikimu mokesčio mokėtojui. Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybei, t.y. kaip teisinį mokesčio mokėtojo ir valstybės santykį, kurio turinį sudaro mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį pinigais ir valstybės teisė reikalauti iš mokesčio mokėtojo (skolininko) tinkamai įvykdyti savo pareigą. Mokestis, kaip piniginė prievolė, reiškia, kad jis gali būti mokamas tik pinigais. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai mokestinis įsiskolinimas yra padengiamas turtu, turtas yra įvertinamas pinigais, o tai reiškia, kad mokestinis įsiskolinimas yra padengiamas pinigais, o mokestis išsaugo savo, kaip piniginės prievolės, formą. Nurodyti požymiai yra būdingi visiems mokesčiams. Aptartų požymių visuma leidžia apibrėžti mokestį kaip valstybės nustatytą privalomą piniginį mokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, kurį privalo mokėti mokesčio mokėtojas įstatymo nustatyto dydžio ir tvarka. 1.2. Mokestinės naštos įvertinimo problemos Viena iš priemonių valstybės finansiniams ištekliams sudaryti yra mokesčiai. Mokesčiai savo ruožtų yra privalomieji mokėjimai. šiuolaikinė mokesčių sistema, principai, nuostatos susiformavo ne iš karto. Gyventojų mokesčiai - istorinių požiūriu sena, o ekonominių aspektų labai prieštaringa kategorija. jos vystymosi pradžia yra skaičiuojama nuo klasinės visuomenės ir valstybės susidarymo; nuo to laiko tarpo mokesčiai tapo pagrindinių šaltinių valstybės valdymo organams išlaikyti ir jos vykdomosioms funkcijoms finansuoti. Valstybės vykdoma mokestinė politika dažniausiai susidiria su paprastų gyventojų pasipriešinimų, todėl stengiasi susidaryti tokią regimybė jog mokesčiais tolygiai apkraunami visi valstybės gyventojai. Ši politika prieškarinėje Lietuvoje buvo vykdoma šiais pagrindiniais metodais: 1. Žymia mokesčių įplaukų dalį mobilizuojant per netiesioginius mokesčius, t.y. apdedant mokesčiais vartojimo reikmenis gaminančias įmones, kuriuos savo ruožtų perkeldavo šios mokesčius vartotojams, padidindamos gaminių kainas; 2. taikant proporcines mokesčių normas (fiksuotų procentų) arba nežymios progresijos normas mokėtojams, nepriklausomai nuo jų tyrimų pajamų didžio; 3. apdedant mokėtojus realiniais mokesčiais, t.y. apmokestinant atskirai pagal kiekvieną pajamų šaltinį (skirtingai nuo asmeninių mokesčių, kai visos mokėtojo pajamas sudedamos ir apmokestinamos taikant progresinės normas) Pavyzdžiui Lietuvoje 1931 metais tiesioginių mokesčių buvo surinkta 42570,2 tūkstančių litų, o netiesioginių mokesčių - 96153,1 tūkstantis litų arba 2,26 karto daugiau. (Lietuvos statistikos metraštis 1931 m.- K. 1992. P. 260 - 261. Praktika rodo, kad mokesčių įstatymai dažnai yra pažeidimai dažnai yra pažeidžiami-vengiama mokėti mokesčius, aplaidžiai ar apgaulingai yra tvarkoma žmonių ir kitų mokesčio mokėtojų buhalterinė apskaita, pateikiami neteisingi duomenis apie pajamas, mokesčių deklaracijos ir kiti dokumentai pateikiami ne laikų ir pan. Todėl mano manymui teisingas valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-2004 metų strateginio plano pagrindinis strateginis tikslas - skatinti savanorišką mokesčių mokėjimą. Lemiama dalį mokesčių prieškarinėje Lietuvoje mokėjo ne įmonės įstaigos ar organizacijos, o gyventojų mokesčiai. Tai buvo svarbus reiškinys politinių, socialinių ir ekonominių požiūrių; nes net ir dabar jų didis lemia visuomenės narių gyvenimo lygį: minėti mokesčiai skatina arba stabdo atskirų gyventojų grupių darbinę veiklą, turi įtakos demografiniams reiškiniams. Formuojant mokesčius susiduriama su problemomis iš kurių svarbiausią mano nuomone, yra šį: mokesčių fiskalinės (formuojančios valstybės pajamas) ir socialinės (skatinančios arba stabdančios tam tikrą visuomeninę veiklą) reikšmių derinimo problema. Tos problemos esmę sudaro tai, kad mokesčiai savo prigimtimi yra valstybės pajamų šaltinis, tačiau dėl egzistuojančių prieštaravimų valstybinių mokesčių mokėtojai nėra tiesiogiai suinteresuoti didinti valstybės pajamas, kadangi mokesčiai tam tikrų laipsnių pažeidžia mokėtojų ekonominius interesus, pvz. pamažina gyventojų realiąsias pajamas. Jeigu mokėtojams suteiksime galimybę pasirinkti kelis pajamų gavimo variantų su skirtinga šių apmokestinimo lygių, pastarieji pasirinks tokį variantą, kuris jiems užtikrins realiąsias pajamas. Tačiau toks mokėtojų pasirinkimas gali pažeisti valstybės fiskalinius interesus, sumažinti valstybinio biudžeto įplaukas, kas neišvengiamai turės įtakos valstybės pajėgumui vykdyti savo funkcijas. Antra vertus valstybė negali apsiriboti fiskaliniais interesais, tenka atsižvelgti ir į pasekmes (politines, socialines, ekonomines, kultūrines bei kitas), kurias gali sukelti mokėtojo pasirinktas mokesčių mokėjimo variantas. Labai svarbi mokestinės politikos problema, apimanti atskirų gyventojų grupių realiųjų pajamų reguliavimą. Šį klausima sprendžiant turėtų vyrauti socialinis pajamų reguliavimą. Tačiau, vykdant socialinę politiką, negalima užmiršti mokesčių fiskalinės reikšmės. Atskirais klausimais tikslinga pasinaudoti mokesčiais kaip ir sankcine priemone, nukreipta prieš asmenis, kurių veikla visuomenei ir valstybei gali turėti nepageidaujamų pasekmių. Ypač reikia griežtai bausti asmenis, kurie slepia savo gaunamas pajamas ir pelnus; stengiasi kaip galima daugiau nuslėpti, kad tik mažesnius mokesčius reikėtų mokėti, dėl to kenčia valstybė ir sunkėja gyventojų padėtis. Taigi mes susidūrėm su dilema kurios sprendimas atitinka valstybei, ir kurios uždavinys sumaniai keisti apmokestinimo strategija: mokesčio subjektus ir objektus, mokesčio normas, lengvatas ir kt. Kalbant apie apmokestinimo strategija teisinga būtų atkreipti dėmesį į mano jau minėtą valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-2004 metų strateginį planą kuris, mano manymu, tiksliai atsispindi bendrą valstybės politiką mokesčių administravimo sferoje. Kurių nuostatų analizė parodo tai, kad jų pagrindinis strateginis tikslas skatinti savanorišką mokesčių mokėjimą. Apie tai kalba ir Valstybinės mokesčių inspekcijos misija kuriuo parašyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija siekia, kad mokesčių mokėtojai sumokėtų mokesčių tiek, kiek priklauso pagal įstatymus - nei daugiau, nemažiau ir yra atsakinga už išteklius, darbus bei rezultatus: • Užtikrinančius stabilias biudžetų ir fondų pajamas; • Garantuojančius vienodų sąlygų mokesčių mokėtojams sudarymą; • Skatinančius Lietuvos ekonomikos raidą. Apibendrinant visa, kas prieš tai buvo pasakyta aš norėčiau pabrėžti, kad valstybė, mokesčių įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuodama mokestinius santykius, nustato valstybinę mokesčių sistemą, apibrėžia mokesčio mokėtojus, jų teises ir pareigas, nustato mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Tai veikla kuria galima apibūdinti kaip valstybės fiskalinė veikla. Tačiau valstybė turi ir kita funkcija apie kuria valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-2009 metų strateginis planas kuris, mano manymu, tiksliai atsispindi bendrą valstybės politiką mokesčių administravimo sferoje beveik neužsimena - tai socialinis, ekonominis gyventojų skatinimas be kurio neįmanomas savanoriškas mokesčių mokėjimas. Akivaizdu, kad nei mūsų Vyriausybė, nei Baltieji rūmai piniginių vertybių nekuria. Nesukuria ir milijardų, reikalingų išlaidoms užtikrinti. Vyriausybės išlaidas apmoka šalies gyventojai, t. y. mes, mokėdami mokesčius, muitus ir kitas rinkliavas. Vienas iš valstybės gaunamų pinigų šaltinių yra valstybiniu įmonių sukurtos pajamos, bet rinkos ekonomikos šalyse valstybinės yra dažniausiai naudos ne-duodančios arba net nuostolingos įmonės. Tam tikrą laikotarpį pajamas galima gauti ir valstybės skolinamų pinigų forma, bet skolas reikia aptarnauti, o ilgainiui ir grąžinti. Kadangi grąžinimas vyksta irgi iš surinktų mokesčių, šią gaunamų pinigų formą ir aptarsime.1 1 pav. netiesioginių mokesčių poveikis Q1 Q2 Nagrinėjant mokesčius poveikio mokėtojui aspektu, išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimo dydį sumokėto mokesčio suma. Jei žmogus uždirba 200 Lt ir sumoka 13% mokesčių, jo vartojimas sumažės 26 Lt. Tiesioginius pelno mokesčius moka ir firmos. Netiesioginiai mokesčiai yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka firmos. Pavyzdžiui, apyvartos (akcizo) mokestį, kurį moka gaminantys alkoholinius gėrimus, realiai sumoka šių gėrimų pirkėjai. Nagrinėjant apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes maksimizuojančios pelną firmos, atsižvelgdamos į mokesčiu lygį, atitinkamai perskirsto turimus piniginius išteklius. Trumpu laikotarpiu įvesti nauji mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėju priklausomai nuo produkto vartojimo elastingumo. Jei elastingumas didelis, pakilusi vertė labai sumažina vartojimą ir firmos gali patirti nuostolių, susijusių su perteklinės produkcijos realizavimu. Jei vartojimo elastingumas mažas, vartotojas beveik nesumažins naudojimo apimties ir kartu sumokės nustatyto dydžio pinigu sumą. Pardavėjo požiūriu, mokesčių įvedimas tolygus atitinkamam kaštų padidėjimui. Netiesioginiai mokesčiai dažniausiai yra regresiniai, nes žmonės, gaunantys mažas pinigines lėšas, šių mokesčių forma netenka didesnės dalies pinigų nei turtingieji. Regresijos elementai susidaro todėl, kad turtingieji dažniausiai suvartoja tik dalį savo gaunamų pinigų, o likusią kaupia. Vienas iš būdų regresijai išvengti yra netiesioginiais mokesčiais apmokestinami prestižiniai, turtingųjų perkami daiktai. Šis būdas neigiamai veikia santaupų pasiskirstymą visuomenėje. Diferencijuotos materialinių gėrybių apmokestinimo politikos trūkumu laikomas ir galimybių biurokratų savivalei didėjimas. Šiuo metu dauguma ekonomistų teigia, kad visoms prekėms turi būti taikomi tie patys netiesioginių piniginių išteklių tarifai. Išimtys daromos tik toms prekių grupėms, kurių vartojimą, visuomenės nuomone, tikslinga riboti. Beveik visose šalyse netiesioginių piniginių išteklių mokėjimu virš laisvos rinkos suformuoto lygio pakeliamos alkoholinių gėrimų, tabako gaminių kainos.2 Iki šiol Lietuvoje pagrindinė netiesioginių mokesčių forma yra apyvartos mokesčiai, nustatomi plataus vartojimo daiktams, skirtiems parduoti, pagal individualius tarifus. Šiais mokesčiais surenkama beveik pusė biudžeto gaunamų pinigų. Tačiau tarifų individualizacija deformuoja kainodaros mechanizmą. Netiesioginių mokesčių sutvarkymas yra viena iš pagrindinių mokesčių politikos tobulinimo Lietuvoje krypčių. Pasaulyje šiuo metu vyrauja mokesčių tarifų mažinimo tendencija. Ekonominė praktika įrodo, kad, pagrįstai sumažinus mokesčiu tarifus ir dėl to padidėjus gamybos apimčiai, gali padidėti ir organizuotos politinės bendruomenės gaunamu pinigų suma. Lietuvoje artimiausiais metais mokesčių tarifai turėtu augti, nes, didinant socialines išmokas, sparčiai didės ir išlaidos. Ateitis parodys, ar tokia politika efektyvi. Tikslios šios srities prognozės yra sudėtingos, nes šiuolaikiniu ekonominiu žinių požiūriu, mokesčiu politika dėl daugelio veiksnių yra ne tik mokslas, bet ir menas.3 1.3.Netiesioginių mokesčių poveikis vartojimui Valstybės prekiauja viena su kita, kaip ir žmonės ar verslo firmos šalies viduje, tikėdamosios naudos, nes prekiaudamos keičiasi daiktais, kurių joms nereikia (prekių ar paslaugų pertekliumi), j daiktus, kurių joms reikia ir kurių jos nori. Antai kai kurios valstybės gali pagaminti tai, ko kitos negali. Jos parduoda tai, ką pačios gamina, o perka tai, kas būtina pačiai valstybei. Eksportas ir importas sudaro šalies prekybos balansą. Jeigu daugiau eksportuojama (išvežama), negu importuojama (įvežama), vadinasi prekybos balansas yra aktyvus, teigiamas, arba palankus; priešingu atveju prekybos balansas bus pasyvus, neigiamas, arba nepalankus. Eksporto ir importo tvarką nustato valstybių (tarp jų ir Lietuvos Vyriausybės) priimti atitinkami nutarimai. Juose nurodoma, ką juridiniai ir fiziniai asmenys gali išvežti parduoti iš valstybės ir ką gali įsivežti - normos ir mokesčiai - muitai. Muitas (customs duty) - tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės. Muitų tarifas (duties tariff) - tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas.4 Nors esama nemaža prekybos tarp valstybių privalumų, daug šalių, įskaitant ir Lietuvą, dažnai įvairiais būdais riboja tą prekybą. Toliau aptarsime kai kuriuos tų apribojimų būdus. Muitinių daugiausia yra prie valstybių sienų. Dažniausiai muitas uždedamas importui. Ir tai yra mokestis, arba rinkliava, imamas už importuojamas prekes ir padidinantis įvežamų prekių kainą. Muitai yra prekybos apribojimai, kuriuos naudoja valstybė, kad importuoti prekes iš kitų šalių būtų brangu. Nors dauguma vyriausybių ir pritaria laisvai prekybai, tačiau vietinės firmos jas įtikina, kad būtina panaudoti tam tikras apsaugos priemones prieš nebrangias ir dažniausiai geresnės kokybės importines prekes. Muitai vietiniams gyventojams leidžia parduoti savo produktus, nedalyvaujančius konkurencinėje kovoje su pigiai pagamintais užsieniniais, Nelaimei, būtent vartotojams dėl šių muitų tenka mokėti aukštesnes kainas už vietinius produktus. Skirtingai negu tarifai, muito mokestis pirmiausia yra priemonė vyriausybei gauti pelną, o ne būdas apsaugoti šalies gamintojus nuo užsienio konkurencijos. Muitai yra dviejų pagrindinių rūšių: fiskaliniai muitai (revenue tariff) ir apsauginiai muitai (protective tariff). Jei muitai imami tik dėl to, kad valstybės iždas gautų daugiau pajamų, tai jie vadinasi fiskaliniai, arba finansiniai muitai. Valstybė juos naudoja savo pajamoms didinti. O jeigu muitais norima pašalinti užsienio šalių gaminių konkurenciją savo krašto prekėms, tai bus protekciniai, arba apsauginiai muitai. Jie yra imami, kad apsaugotų kurią nors šalies šaką nuo užsienio konkurencijos. Siekiama, kad užsienio produkcija ar paslaugos būtų brangesnės už tokią pat prekę ar paslaugą, tik pagamintą, tarkime, Lietuvoje.5 Tada žmonės nebepirks užsienio prekės ir ieškos jos vietinio atitikmens. Praktiškai gana sunku atskirti, kurie muitai yra fiskaliniai, o kurie - protekciniai. Jeigu norima visai neįsileisti kai kurių užsienio prekių, tai uždedamas toks didelis muitas, kad jų įvežimas darosi negalimas, o tokie muitai dar vadinami draudžiamaisiais muitais (prohibitive taxes).6 1.4.Netiesioginių mokesčių įtaka šalies ūkiui Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo šalies ūkio būklę, gali muitų sistemą ir muitų tarifus pagal reikalą kaitalioti. Ji gali sudaryti tam tikras sutartis su kitomis valstybėmis dėl prekybos santykių palengvinimo ir paskatinimo abipusiškai mažinant muitų tarifus. Jeigu muitų tarifai nėra susiję sutartimis su kitomis valstybėmis ir gali būti savarankiškai keičiami, tai tokie tarifai vadinami autonominiais muitų tarifais. Kai muitų tarifai yra susieti sutartimis su kitomis valstybėmis, tai jie vadinami sutartiniais, arba konvenciniais muitų tarifais. Muitų tarifai gali būti maksimaliniai, taikomi toms valstybėms, kurios nesudariusios prekybos sutarties, ir minimaliniai, taikomi toms šalims, kurios sudaro prekybos sutartį. Taigi muito tarifas - tokia mokesčio forma, kurios pagrindu nustatomos muito už eksportuojamos ir importuojamos prekės dydis.7 Lietuvos Respublikos muitų tarifų nomenklatūra sudaryta remiantis Harmonizuoto prekių aprašymo ir kodavimo sistema, todėl apskaičiuojant eksporto ir importo mokesčių (muitų, akcizų, pridėtinės vertės mokesčio) dydį, naudojantis jiems taikomomis lengvatomis, nustatant garantijos muitinės procedūroms dydį, būtina žinoti prekės kodą Lietuvos Respublikos muitų tarifų nomenklatūroje. Šio kodo nustatymas taip pat būtinas deklaruojant prekes Lietuvos muitinei, t.y. pildant krovinio deklaraciją, atliekant prekių muitinį įvertinimą, tad bet kuris komersantas dažnai susiduria su tinkama prekės kodo nustatymo problema, Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą prisijungti prie Harmonizuotos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautinės konvencijos (International convention on the Harmonized commodity description and coding system), sudarytos 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje. Prisijungimo prie šios konvencijos dokumente nurodoma, jog konvencija Lietuvos Respublikoje pradeda galioti 1995 m. sausio 1 d. Kad būtų lengviau nustatyti prekės kodą, sekant kitų šalių pavyzdžiu, muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos kartu su Nacionaline muitinės tarpininkų asociacija paruošė ir išleido serijos "Muitų tarifai" pirmąjį leidinį "Lietuvos Respublikos muitų tarifų nomenklatūros abėcėlinė rodyklė" (1995 m.). Muitai gali būti apskaičiuojami ir imami keliais būdais: pagal prekių vertę (vertės muitai); pagal išorinius svorio ar mato požymius (specifiniaimuitai); arba pagal mišrią sistemą, jungiančią abu būdus, vertės muitai sudaro tam tikrų sunkumų nustatant tikras kainas, nes būtina kainas nuolat tikrinti ir kontroliuoti. Taigi susidaro paini procedūra, o pirkėjus tai sugundo slėpti nuo muitininkų tikrąsias kainas, todėl šie muitai mažai kur praktikuojami. Daug patogesni yra specifiniai muitai. Jie imami pagal išorinius vienetų, svorio bei mato požymius, pavyzdžiui, lygūs, raštuoti, dažyti audiniai. Toks muitas taikomas svorio vienetui.8 Muitai yra efektyvi priemonė, norint ištaisyti nepalankų mokėjimų balansą, nes prekių importas apribojamas uždedant joms mokesčius, įvedus muitų sistemą, importuojamų prekių kainos padidėja tokia suma, kokio dydžio yra muitas, ir jų įvežimas tada pristabdomas. Daugiausia muitais apdedamos tos prekės, kurias šalis gali gaminti pati, bet muitai taip pat gali būti naudojami siekiant sumažinti importą ir tų prekių, kurių šalis negali pasigaminti - jei ji nori sumažinti jų vartojimą (pavyzdžiui, narkotinės medžiagos). Muitai gali būti įvedami ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, ugdant "užgimstančią" pramonės šaką, kuri negali išsirutuliuoti užsienio prekių konkurencijos sąlygomis, arba siekiant sustiprinti plėtojimąsi tų ūkio šakų, kurios gali būti gyvybiškai svarbios valstybei karo metu. Tačiau tai panagrinėkime išsamiau. Laisvoji prekyba reiškia, kad turi būti pašalinti ne tik muitai, bet ir visos kitos prekybą ribojančios priemonės, kurios yra žinomos nemuitinių barjerų (nontariff barriers) pavadinimu. Panagrinėkime keletą svarbiausių iš jų. Kvota (guotą) - tai ribojamas kiekis, nustatyta dalis,norma. Pavyzdžiui, importuojamų prekių kiekio per tam tikrą laiką ribojimas. Užsienio prekyba gali būti varžoma muitais ir nemuitiniais barjerais, tokiais kaip kvotos. Pastarasis suvaržymas apriboja įvežamų iš užsienio atitinkamų pavadinimų prekių kiekį. Daugelis jo sukeliamų efektų panašūs į muito įvedimą. Kaip ir apsauginiai muitai, kvotos riboja užsienio prekių konkurencijos mastą vidaus rinkoje ir šitaip apsaugo tam tikrą pramonės šaką. Antai 1980 m. JAV vyriausybė vykdė automobilių pramonės apsauginę politiką, nustatydama kvotą importuojamų iš Japonijos automobilių kiekiui. Arba, pavyzdžiui, 1995 m. Lietuva nustatė kvotą, t.y. kiekybinį limitą, ir sumažino muito tarifą cukraus pusfabrikačio importui iš Brazilijos. Šalys gali sudaryti netarifinį barjerą sveikatingumo arba kokybės standartų forma. Pastarieji barjerai sunkiai įveikiami. Jeigu kokybės standartai rūpinasi šalies žmonių sveikatingumu, tai jie gali būti pateisinami, nors prekybos apribojimas bus ir nuostolingas. Kita vertus, jei pastarųjų standartų poveikis sveikatai yra nežymus, tai juos galima laikyti paprasčiausia importo apribojimo priemone. Antai Japonija buvo uždraudusi natūralaus mineralinio vandens iš Prancūzijos importą, reikalaudama, kad vanduo būtų virintas. Kai kurios Europos šalys taiko "sveikatingumo" suvaržymus užsienietiškam alui, turinčiam mažai alkoholio, nors toks alus ir mažiau svaigina. Tokiais atvejais gana keblu pasakyti, ar iš tikrųjų remiantis sveikatingumo standartais rūpinamasi sveikata, artai tik pretekstas nacionalinės šalies protekcionavimui.9 Valstybė gali naudoti ir kitus nemuitinius barjerus, t.y. kompleksą būtinų ir brangių muitinės procedūrų, kuriomis siekiama užlaikyti bei trukdyti prekių įvežimą. Toks būdas užsienio prekybai riboti yra vadinamosios "biurokratinės priekabės" ("administrative red tapė"). Tai specialiai parinkti Vyriausybės įstatymai ir potvarkiai, kurie sunkina prekių importą iš užsienio. Pavyzdžiui, 1982 m. Prancūzija buvo nusprendusi apriboti videomagnetofonų įvežimą iš Japonijos. Reikalauta, kad visi įvežami videomagnetofonai būtų tikrinami mažoje Poitier's miestelio muitinėje, esančioje toli nuo uostų, kontinentinėje Prancūzijos dalyje. Esama nemaža ir kitų priemonių, kurios tiesiogiai veikia laisvą prekybos tėkmę tarp šalių. Viena jų - tai eksporto subsidijos. Kitaip tariant, subsidija yra valstybės ekonominės pagalbos teikimas privačiam sektoriui, gamintojams (firmoms), ūkio šakoms arba kurio nors produkto vartotojams. Paprastai valstybė, teikdama subsidijas, negauna ekvivalentinės kompensacijos. Subsidijos dar gali pasireikšti per tiesioginius ir netiesioginius mokesčius.10 Nepaisant tarptautinės prekybos, arba užsienio prekybos pranašumų, daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, dirbtinai ją riboja. Kaip galėjo atsirasti ir įsigalėti tokia iškreipta prekybos formos politika, kai visos šalys artėja prie vieningos pasaulinės ekonomikos ir daugelis jų įsipareigoja vykdyti laisvosios prekybos politiką? Kodėl kiekviena šalis, žinodama laisvos prekybos pranašumus, vis tiek riboja importą muitų tarifais, t.y. mokesčiais, kuriais apmokestinamos į šalį įvežamos prekės, arba kvota ar kitomis priemonėmis'? Muitų, kvotų ir kitų prekybos apribojimų tikslas - padaryti importuojamas prekes ir paslaugas brangesnes ir dėl to mažiau perkamas. Kai prekių ir paslaugų rinka sumažėja, smunka daugelio žmonių gyvenimo lygis. Taigi vis dėlto kokiais argumentais, palaikančiais muitus ir kitas protekcionizmo formas, galima pasiremti teigiant, kad riboti užsienio prekybą yra naudinga? Pagrindiniai protekcionizmo šalininkų kontrargumentai, prieštaraujantys svariems tarptautinės prekybos plėtros argumentams, būtų šie.11 1. Nacionalinės gynybos problema (nationa! defence problem). Norint užtikrinti šalies nacionalinį saugumą derėtų apsaugoti pramonės šakas, darančias lemiamą įtaką šalies gynybiniam pajėgumui (to protect Industries that are essential to the nation's defense). Kai kurios pramonės šakos yra gyvybiškai svarbios šalies saugumui, ir jeigu jas perima užsienio konkurentas, tai jų negalima būtų naudoti kilus karui. Todėl būtina globoti gynybos pramonę net ir tuo atveju, jeigu kitos šalys turėtų lyginamąjį pranašumą. Pavyzdžiui, JAV subsiduoja savo prekybos laivyną. Be šių subsidijų, būtų naudojami tik užsienietiški laivai prekėms pervežti, o JAV prekybos flotilė būtų išstumta iš verslo. Tačiau jau įrodyta, kad prekybos laivynas būtų gyvybiškai svarbus JAV karinėms pajėgoms karo atveju, ir dėl to šio laivyno subsidavimas atitinka amerikiečių nacionalinius interesus. 2. "Jaunų" pramonės šakų apsauga (To protect "infant Industries"). Viena šalis gali nepajėgti konkuruoti su kitomis šalimis kurios nors prekės gamyboje, jeigu ji nėra pasiekusi masto ekonomijos efekto, ir todėl nesugeba pagaminti didelių produkcijos kiekių mažais kaštais. Tai gali atsitikti net ir tai ekonomikos šakai, kuri ateityje Šaliai užtikrins lyginamąjį pranašumą bei pigią produkcijos gamybą. Todėl ir iškyla būtinybė globoti tokią ūkio šaką nuo konkurencijos ir užsienio, kad ši nesužlugdytų naujai "užgimstančios" gamybos pačioje jos funkcionavimo pradžioje. Todėl šalys, pradedančios plėtoti pramonę, dažnai uždeda muitus ir kitus prekybos apribojimus, kad apsaugotų savo "jaunas" pramonės šakas. Manoma, kad kai tik pramonė pradeda augti ir sugeba konkuruoti su užsienio varžovais prekybos apribojimus galima panaikinti. Pavyzdžiui, 1791 m. JAV Prezidentas Aleksandras Hamiltonas pasitelkė šį argumentą apsauginiams muitams paremti, kad būtų apsaugotos naujos JAV pramonės šakos, nes amerikiečių gamintojai nebūtų galėję konkuruoti su kur kas galingesniais Vakarų Europos fabrikais.12 Jaunų ūkio šakų globos argumentas istoriškai buvo labai svarbus pritariant protekcionizmo politikai. Šio argumento poveikis XIX a. buvo akivaizdus Vokietijoje ir JAV, o XX amžiuje -Lotynų Amerikos šalyse ir šalyse, tarp jų ir Lietuvai, išsivadavusiose iš komunistinių pančių. Taigi argumentas už protekcionavimą bus dar labiau pateisinamas, jeigu nauja ūkio šaka yra "daug žadantis kūdikis", t.y. jeigu pavyks įsitvirtinti rinkoje, tai jis įgis lyginamąjį pranašumą. Tačiau iškyla vienintelė problema - kad Ši parama "kūdikiui" nepavirstų "pensija seniui". 3. Ekonomikos diversifikacija (To diversify the economy). Šis argumentas analogiškas ankstesniajam. Prekyba sąlygoja šalies specializavimąsi, o prekybos suvaržymai - kitą procesą - diversifikacija, t.y. nacionalinės produkcijos asortimento įvairinimo praplėtimą. Argi nepageidautina šaliai plėsti įvairovę, kitaip sakant, vengti "sukrauti visus kiaušinius į vieną krepšį"? Atsakymas teigiamas. Šaliai, kaip ir individui, specializacijos nauda žymiai dažniau atsveria riziką. (Rizika, kad ateityje susidarys gydytojų ir notarų pasiūlos perteklius, nesustabdo žmonių, norinčių specializuotis šios veiklos sferoje. Pajamos, kurių jie tikisi, viršija riziką). Itin specializuotos šalies pavyzdžiu galėtų būti Afrikos kontinento valstybė Gana. Ji yra priklausoma nuo svyruojančios kainos prekės - kakavos - eksporto. Aišku, Ganos riziką, auginant kakavą, galėtų sumažinti diversifikacija, o pastarąją galima būtų užtikrinti protekcionuojant naujas pramonės šakas. Tačiau net ir šiuo atveju argumentas, palaikantis diversifikacija, nusileidžia prieš naudą, kuriai teikia Ganai specializacija ir laisvoji prekyba. Ir dar - kakavos pupelių kainos svyruoja: esama rizikos, kad kaina nukris, bet taip pat yra tikimybė, kad kaina pakils, ir šalis - prekės eksportuotoja patirs didelę naudą. Taigi šalis, ypač mažiau išsivysčiusias, kurių ūkis priklauso nuo vieno produkto arba prekių grupės, galimas nederlius ar kainų kritimas gali priversti bankrutuoti. Norint išvengti tokios katastrofos, vyriausybė turėtų aktyviai per muitus bei subsidijas remti naujų pramonės šakų kūrimą ekonomikai diversifikuoti - gaminamų prekių asortimentui įvairinti. Šalis turi būti nepriklausoma nuo eksporto. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie šalies priklausomybę nuo importo.13 4. Apsauga nuo "pigios užsienio darbo jėgos" Šis argumentas dažniausiai girdimas, ginant šalies gerovę, nes mes negalime konkuruoti su pigiu užsienio šalių darbu, kadangi jų darbininkams mokama kur kas mažiau negu išsivysčiusių šalių darbininkams. Išsivysčiusių šalių darbo kaina yra aukštesnė negu kitose šalyse visų pirma todėl, kad čia yra didesnis darbo našumas, t.y. darbuotojai pagamina daugiau prekių per valandą ar kitą laikotarpį. Taigi už darbą gali būti sumokėta "didesniu prekių kiekiu", t.y. realusis darbo užmokestis yra aukštesnis negu kitose mažiau išsivysčiusiose šalyse. Esant aukštesniam darbo našumui ir darbo atlyginimui, kai kurios prekės gali konkuruoti pasaulinėje rinkoje, o kai kurios - ne. Išsivysčiusios šalys negali konkuruoti su pigia kitų šalių darbo jėga, ypač gaminanttuos produktus, kurių gamybos lyginamasis pranašumas (reiškiasi gamybos kaštų skirtumu) atitenka kitoms šalims. Antraip išsivysčiusių šalių darbininkai turėtų arba sutikti su mažesniais darbo užmokesčiais, arba prarasti savo darbo vietas. Taigi vyriausybės pareiga apsaugoti šalies darbininkus - sukurti apribojimus prekėms, pagamintoms "pigios darbo jėgos". Laisvosios prekybos (free trade), t.y. prekybos be apribojimų, tarp šalių rėmėjai mano, kad ji, palyginti su ribojama prekyba, turi šiuos pranašumus: 1) duoda naudą vartotojams (to benefit consumers) ir 2) šalina atsakomuosius apribojimus (to avoid retaliation). Specializacija ir mainai padeda šalims įsigyti daugiau prekių ir paslaugų negu joms gaminant viską pačioms; tuo įsitikinome ankstesniuose skyriuose. O importuojamų prekių muitai ir kiti prekybos apribojimai menkina specializacijos ir mainų naudą. Tai turėdamos galvoje, daugelis šalių mėgina remti tarptautinę prekybą, įkurdamos laisvosios prekybos sąjungas (asociacijas) arba zonas ir muitų sąjungas.14 Laisvosios prekybos sąjunga (asociacija) arba zona (free trade association or area) - tai tarptautinis grupės šalių susitarimas, kuriuo pašalinami bet kurie susitariančių šalių prekybos apribojimai, bet kiekviena šalis išlaiko teisę įvesti muitus, importuojant prekes iš šalių, nepriklausančių šiai zonai ar sąjungai (asociacijai). Laisvosios prekybos sąjungos arba zonos sukuriamos, kelioms šalims tarpusavyje susitarus šalinti prekybos apribojimus. Asocijuotos šalys gali nustatyti prekybos apribojimus šalims, neįeinančioms į organizaciją. Viena populiaresnių sąjungų yra Europos laisvosios prekybos asociacija (sąjunga) (ELPA) (European free trade association - EFTA), kurios narės yra Austrija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija ir Šveicarija. ELPA - tai regioninė sąjunga, įkurta 1959 m. Stokholmo sutartimi. Svarbiausias jos tikslas - garantuoti savo šalių laisvos prekybos pelningumą. ELPA atsirado po nepavykusių mėginimų 1950 m. pabaigoje sukurti didelę Europos muitų sąjungą. Šalys, rėmusios muitų sąjungą, numatančią didelius įsipareigojimus ilgalaikei ekonomikos integracijai, 1957 m. sukūrė Europos Bendriją. Kitos šalys dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl kolonijų ryšių ir nori būti politiškai neutraliomis, pasirinko laisvos prekybos zonos kelią ir sukūrė ELPA, kurią iš pradžių sudarė 7 šalys: Austrija, Didžioji Britanija, Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija. 1961 m. prisijungė Suomija, o 1970 m. - Islandija. Tačiau 1973 m. Didžioji Britanija ir Danija, o 1986 m. ir Portugalija išėjo iš ELPA ir prisijungė prie Europos Bendrijos. ELPA šalys sudarė dvišales lengvatines sutartis su Europos Bendrija.15 Muitų sąjunga (customs union) - tai tarpvalstybinis susitarimas dėl prekybos muitų galiojimo panaikinimo; tai prekybos susitarimo tarp grupės šalių forma, kai sąjungos narės pašalina tarp savęs visas prekybos kliūtis (barjerus), pavyzdžiui, tarifus, muitus, kvotas ir U., prekiauti prekėmis bei paslaugomis ir skatina tarpusavio prekybą bei nustato bendras kliūtis prekybai su kitomis neįeinančiomis į ją pasaulio šalimis. Nuo to laiko prie šios EEB sutarties 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje prisijungė ir daugiau Europos valstybių: Danija, Airija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Portugalija, ir nuo tada ji tapo žinoma kaip Europos Bendrija (EB). Pradines sutartis papildė įvairūs politiniai, žemės ūkio, pramonės, pinigų politikos (monetariniai} sustarimai, tarp jų ir bendroji žemės ūkio politika (Common agricultural policy), garantuojanti dideles subsidijas Europos fermeriams.16 Šiuo metu tarp Bendrosios rinkos šalių nesama jokių prekybos muitų, tačiau prekėms, kurios atkeliauja iš šalių, nepriklausančių Bendrajai rinkai, muitai yra taikomi. Bendroji rinka - didžiausias pasaulyje prekybos blokas, turintis daugiau kaip 300 milijonų vartotojų. Europos Bendrija tapo sėkminga sąjunga, sujungusia grupę Vakarų Europos valstybių į vieną ekonominį Iš daugelio principų, kurie sudaro optimalaus apmokestinimo pagrindą, reikėtų išskirti du pagrindinius: naudos principą ir mokumo (gebėjimo sumokėti mokesčius) principą. Naudos principas reiškia, kad žmonės turi būti apmokestinami proporcingai tai naudai, kurią jie gauna iš vykdomų vyriausybės programų. Jeigu tas, kuris valgo daugiau duonos, išleidžia daugiau pinigų jai įsigyti, tai ar nebūtų teisinga, jei asmuo, dažniau važiuojantis keliu ar tiltu, mokėtų valstybei didesnius mokesčius? Kitaip tariant, asmenys, kurie daugiau naudojasi vyriausybės teikiamomis paslaugomis, turėtų mokėti ir didesnius mokesčius. Kai kurių gėrybių atveju yra nesunku įvertinti tam tikrų žmonių ar jų grupių gaunamą naudą ir nustatyti tiesiogines kainas už valstybės teikiamas paslaugas. Tačiau to neįmanoma padaryti, paskirstant visuomenines gėrybes, už kurias vartotojai tiesiogiai nemoka. Todėl naudos principas finansuojant visuomeninių gėrybių teikimą gali būti taikomas tik labai ribotai arba negali būti taikomas iš viso.17 Palyginkime, pavyzdžiui, dirbančiojo ir bedarbio situaciją. Jeigu bedarbis kurį laiką gauna pašalpą, t.y. turi daugiau naudos iš vyriausybės socialinių programų negu dirbantysis, ar tai turėtų reikšti, kad ir mokesčių į valstybės biudžetą jis turėtų mokėti daugiau? Akivaizdu, kad šiuo atveju apmokestinimas, paremtas naudos principu, turėtų pakliūti į aklavietę. Mokumo arba. gebėjimo sumokėti mokesčius principas reikalauja, kad mokesčių dydis priklausytų nuo mokėtojo pajamų ir turto dydžio. Jeigu mokesčių sistema pagrįsta gebėjimo juos mokėti principu, tai didesnius mokesčius moka tie, kurie turi daugiau pajamų arba turto ir todėl pajėgia daugiau sumokėti. Tokiu būdu yra vykdomas pajamų perpaskirstymas tarp gyventojų: vyriausybė, apmokestindama didesnes pajamas gaunančius asmenis, kartu gali suteikti ekonominę pagalbą žmonėms, gaunantiems minimalias pajamas, ir taip perskirstyti pajamas tarp turtingųjų ir nepasiturinciųjų. Be to, jeigu mokesčiai yra renkami, siekiant finansuoti visuomeninių gėrybių teikimą, vyriausybė vėlgi stengiasi perkelti mokesčių naštą nuo tų visuomenės narių, kurių pajamos yra mažos, ant daugiau uždirbančiųjų pečių. Horizontalusis požiūris į teisingumą reikalauja, kad vienodi ekonominiu požiūriu individai būtų vertinami vienodai. Apmokestinant gaunamos naudos principu, asmenys, kurie gauna tokio pat dydžio paslaugas, naudodamiesi keliais, tiltais ar parkais, turėtų mokėti vienodus mokesčius šioms paslaugoms finansuoti. Vertikalusis teisingumo supratimas iš pirmo žvilgsnio primena Tado Blindos ar Robino Hudo propaguotą teisingumą: paimti iš to, kuris turi daugiau, ir atiduoti tam, kuris turi mažiau arba visai neturi. Įgyvendindama visuomenėje vertikalųjį teisingumą, vyriausybė per mokesčių sistemą turėtų stengtis sušvelninti įvairių žmonių pajamų bei jų lygio skirtumus, nepriklausomai nuo individų ekonominių charakteristikų (produktyvumo, darbo jėgos bei kitų turimų gamybos veiksnių kiekio ir kokybės, veiklos rezultatų). Daugiau turto ir pajamų turintis asmuo turėtų mokėti didesnius mokesčius ir daugiau prisidėti prie visuomeninių paslaugų finansavimo, nepriklausomai nuo to, ar jis jomis naudojasi, ar ne. Reikia pastebėti, kad, bandant mokesčių sistemoje atspindėti pagrindinius apmokestinimo principus bei požiūrį į paskirstymo teisingumą, susiduriama su tam tikrais prieštaravimais, kurie gali būti sprendžiami tik ieškant kompromiso tarp gamybos efektyvumo ir paskirstymo teisingumo kiekviename šalies ūkio vystymosi etape.18 Dauguma tikriausiai suriktų, kad horizontalusis teisingumas yra labiau pageidautinas visuomenėje, besivadovaujančioje rinkos dėsniais ekonominėje veikloje, bet vertikaliojo teisingumo idėjos yra patrauklios tiems, kurie norėtų maryti mažesnius įvairių žmonių ar jų grupių gyvenimo lygio skirtumus. Kokia teisingumo kryptis bus pasirinkta konkrečioje šalyje, priklauso nuo to, kurie ekonominės politikos tikslai toje šalyje bus laikomi svarbesniais, kokia yra vyraujanti visuomenėje nuomonė apie socialinį teisingumą. Tai kaip vyriausybės sprendžia šiuos prieštaravimus, numatydamos ir įgyvendindamos konkrečią mokesčių politiką? Šiuolaikinės mokesčių sistemos beveik nesiremia kokiu nors vienu iš aptartų apmokestinimo principų, o bando derinti juos su ekonominiais ir politiniais valstybės tikslais. Ten, kur įmanoma išskirti daugiau ar mažiau visuomeninėmis gėrybėmis besinaudojančias gyventojų grupes, apmokestinant jas dažniausiai remiamasi naudos principu, tačiau tuo pat metu plačiai taikomas ir mokumo principas, didesnius mokesčius, uždedant daugiau pajamų gaunantiems gyventojams ir verslo įmonėms. Priklausomai nuo to, koks yra mokesčių normos (tarifo) ryšys su pajamų dydžiu, mokesčių sistema gali būti progresinė, proporcinė ir regresinė. Esant progresinei mokesčių sistemai, daugiau pajamų gaunantieji sumoka į valstybės biudžetą didesnę dalį savo pajamų nei gaunantieji mažiau, tuo tarpu kai proporcinis mokestis reiškia tą pačią pajamų dalį, nepriklausomai nuo jų didėjimo, o regresinis — didesnę dalį nuo mažesnių pajamų nei nuo didesnių. Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Priklausomai nuo apmokestinimo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių, mokesčiai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginiai mokesčiai yra nustatomi tiesiai už pajamas ir turtą. Individai moka mokesčius nuo savo pajamų už darbą, rentos, dividendų ar palūkanų. Firmos moka pelno mokesčius, taip pat atskaito dalį pajamų socialiniam savo darbuotojų draudimui. Tiesioginiai mokesčiai dar skirstomi į realinius mokesčius (žemės, verslo ir kt.) ir asmeninius mokesčius (gyventojų pajamų ir kt.). Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, kurių kainos padidėja dėl apmokestinimo poveikio gamintojo išlaidoms. Prekių ir paslaugų savininkas, parduodamas jas gauna mokestines sumas, kurias privalo pervesti valstybei. Šiais atvejais ryšys tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės yra ne tiesioginis, o per apmokestinimo objektą. Netiesioginių mokesčių taip pat yra įvairių rūšių: 1) akcizai, kurie būna individualūs konkrečioms prekėms (alui, cukrui, benzinui ir pan.) ir universalūs (pvz., pridėtinės vertės mokestis); 2) muitai, kurie pagal kilmę yra skirstomi į eksporto, importo, tranzito, o pagal tikslus - į fiskalinius, protekcinius, antidempinginius ir pan. Nors netiesioginiai mokesčiai yra tani tikras procentinis priedas prie prekės arba paslaugos kainos, kurį sumoka vartotojas (pirkėjas), bet iš tikrųjų šių mokesčių našta pasiskirsto tarp vartotojo ir gamintojo. Padidėjusi prekės arba paslaugos kaina mažina jos paklausos apimtį rinkoje ir verčia gamintoją mažinti pasiūlą, dėl to pastarasis netenka dalies pajamų. Kokia proporcija netiesioginio mokesčio našta pasiskirstys tarp gamintojo ir vartotojo, priklauso nuo prekės paklausos elastingumo kainoms: jeigu paklausa yra neelastinga, didesnę dalį mokesčio sumokės vartotojas, o jeigu elastinga - gamintojas. Kai kurie autoriai šalia tiesioginių ir netiesioginių mokesčių dar skiria ir turto mokesčius, argumentuodami Šį skyrimą tuo, kad kalbama apie atskirą apmokestinimo objektą - turtą. Tiesioginių mokesčių paskirtis - apmokestinti pajamas, kurios yra gaunamos, naudojant individų ar jų grupių nuosavybėje esančius gamybos veiksnius, o turto mokesčiai nustatomi proporcingai nuosavybėje esančio turto - žemės, nekilnojamo turto ir pan. - dydžiui. Prie turto mokesčių priskiriami ir turto judėjimo, keičiantis savininkui, mokesčiai, dovanojant arba paveldint turtą.19 Ekonominėje literatūroje paplitęs terminas „mokesčių veikimo sfera" (mddence of tax) yra. vartojamas apibrėžti apmokestinimo poveikį gyventojų pajamoms ir parodyti, kaip mokesčių našta pasiskirsto tarp įvairių gyventojų grupių, atsižvelgiant riek į tiesioginę, riek ir netiesioginę apmokestinimo įtaką pajamų perskirstymui. Pastebėta, kad dažnai ši našta pasiskirsto ne visai taip, kaip buvo tikėtasi. Todėl stengdamasi kuo mažiau neigiamai veikti konkurencinės rinkos efektyvumą, vyriausybė turėtų apmokestinti tik tas prekes ir paslaugas, kurių paklausos arba pasiūlos elastingumas yra labai mažas. Kaip tik dėl šios priežasties daugumoje valstybių didžiausi mokesčiai yra taikomi tokioms prekėms, kaip alkoholis ir tabakas, kurių paklausos elastingumas yra labai mažas. Neelastinga pasiūla yra būdinga, pavyzdžiui, naudingųjų iškasenų rinkoms. Kai firmos investuoja labai daug lėšų į naudingųjų iškasenų žvalgymą bei gavybą, jos stengiasi kuo greičiau jas susigrąžinti, todėl net ir dideli mokesčiai nesumažina jų noro parduoti šias prekes. Kai kuriais atvejais mokesčiai ne tik nesumažina gamybos efektyvumo, bet netgi atvirkščiai - jį didina ir skatina firmas efektyviau naudoti ribotus išteklius. Tai ypač pasakytina apie prekių bei paslaugų su išorės efektais gamybą arba vartojimą. Apmokestinant tokias gėrybes, visuomenės ribiniai kaštai yra priartinami prie visuomenės ribinės naudos ir taip užtikrinama tokia šių gėrybių produkcijos apimtis, kuri yra reikalinga visuomenės požiūriu. 2.Atskirų netiesioginių mokesčių poveikio analizė 2.1.Pridėtinės vertės mokestis, jo reikšmė Pridėtinės vertės mokestį (PVM, angliškai - Value Added Tax) išrado prancūzas M. Lore. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio, siekiant pašalinti jam būdingą vadinamąjį „kaskadinį efektą" (mokesčio tarifas taikomas bendrajai prekės vertei, akumuliuotai visose ankstesnėse prekių judėjimo stadijose). Prancūzijoje galutinai PVM įvestas tik 1968 m. ir sparčiai plito kitose šalyse. Vokietija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM (1963 m.). Iki šių metų PVM visa jėga neveikė nė vienoje šalyje. Prie šio mokesčio plitimo prisidėjo ir Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) 1967 m. balandžio mėnesį priimtos I ir III Direktyvos, pagal kurias EEB šalys PVM privalėjo įvesti kaip pagrindinį netiesioginį mokestį. 1957 m. Šalys, pasirašiusios Romos sutartį, įkūrė Europos Ekonominę Sąjungą; jos tikslas buvo sukurti bendrą Europos rinką, kuri atsvertų JAV ir Japonijos ekonominį potencialą. Šiuo metu PVM taiko apie 50 šalių, iš jų visos Europos Sąjungos (ES) šalys (Pajuodienė, 1993, p. 29). 1987 m. buvo nustatyti Sąjungos narių vienodi apmokestinimo kriterijai, o 1992 m. panaikintas PVM rinkimas, pereinant Europos Sąjungos Šalių sienas. Daugelis šalių PVM įvedė palyginti neseniai. Vengrijoje PVM įvestas dar planinės ekonomikos sąlygomis (1988 m.), o Slovakijoje ir Čekijoje 1993 m. Argentina ir Indija šį mokestį įvedė 1985 ra., Japonija - 1989 m., Malta, Rumunija, Šri Lanka, Šveicarija, Estija, Latvija- 1993 m. (Litas, 1994, gegužės 3). PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.). Istorijoje nėra žinoma atvejo, kad teoriškai sukurtas mokestis taip greitai būtų įgyvendintas ir daugelyje šalių taptų pagrindiniu vartojimo mokesčiu. Specialistai mano, kad galutinai mokestį įvesti galima maždaug per dvejus metus. JAV apie dvejetą metų vyko analitinis darbas, ir Kongrese debatai baigėsi sprendimu šio mokesčio neįvesti (Pajuodienė, 1993, p. 29). Tai kodėl gi PVM toks populiarus? Kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam yra parankus. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas (nors taip mano ir ne visi mokesčių ekspertai). Europos Sąjungos PHARE programos atstovas Lietuvoje Antonis Varmingtonas (Anthony Warmington) teigia, kad šalys, kuriose imamas PVM, linkusios manyti, jog, norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia teikti pirmenybę vartojimo mokesčiams, o ne pajamų mokesčiams. Didesni pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos, o tai silpnina krašto ekonomiką. Vartojimo mokesčiai, priešingai, skatina šalies ekonomikos augimą, Tai įrodė kitų šalių patyrimas (Litas, 1994, gegužės 3). Pasaulio ekspertas mokesčių politikos klausimais iš JAV Bruce Bartlett sako, kad žmogus su savo pajamomis gali elgtis dvejopai -jas taupyti arba vartoti. Kadangi besivystančiai šaliai žalinga apmokestinti ne tik verslininkystės pajamas, bet ir taupomas lėšas, tai belieka tiesiogiai apmokestinti vartojimą, ir čia geriausias būdas yra įvesti PVM (Bruce Bartlett, 1991, p. 133-134). Bruce Bartlett, kaip ir daugelis kitų mokesčių specialistų, mano, kad PVM yra efektyvus mokestis. Jis paprastai padeda surinkti daug pajamų, esant nedideliems tarifams ir per daug nemenkinant veiklos skatinimo. Pasak pasaulio mokesčių eksperto, daugelis šį mokestį įvedusių Europos šalių sugebėjo pakelti „sunkesnius" mokesčius, palyginti su JAV ir Japonija, nesužlugdžiusios savo ekonomikos. PVM yra lengviau surinkti, nes jis įvedamas gamybos pradžioje, kur jį galima lengvai nustatyti ir kontroliuoti, o paskui jis pats save kontroliuoja, t.y. nereikia tikrinti, ar kiekvieną kartą perkant šis mokestis priskaičiuojamas, nes jis jau atsispindi pirkinio kainoje. PVM įvedamas kiekvienoje gamybos bei prekybos pakopoje ir gyvuoja, kol pasiekia vartotoją, t.y. mokestis perkeliamas galutiniam vartotojui, kuris, pirkdamas prekes ar paslaugas, šį mokestį sumoka ir tampa tikruoju PVM mokėtoju. PVM labai pravartus, kai į valstybės biudžetą reikia gauti daugiau pajamų. Bruce Bartlett nuomone, apmokestinus vartojimą (įvedus PVM), santaupas reikėtų apmokestinti palankesnėmis sąlygomis arba visai jų neapmokestinti. Tai galima pasiekti, arba neapmokestinus kapitalo pajamų, arba leidžiant žmonėms atskaityti bendrąsias santaupas iš apmokestinamųjų pajamų. Pavyzdžiui, galima leisti žmonėms atidaryti sąskaitas, kurių visi indėliai metus neapmokestinami, o visos išimamos sumos apmokestinamos. Žmonėms tai būtų veiksminga paskata taupyti ir tokiu būdu kurti kapitalą. K.Lartu PVM įvedimas dažnai skatina vyriausybę siekti vis didesnių pajamų į biudžetą. Todėl reikėtų PVM kiek apriboti, kad vyriausybei nekiltų noras įgyvendinti kraštui per brangių iš biudžeto finansuojamų programų, ir neapsunkintų piliečių vartojimo mokesčiu. Pasak Bruce Bartlett, tai viena iš priežasčių (baimė, kad mokestis pastūmės vyriausybę labai plėsti savo išlaidas), dėl kurios JAV neįvedė PVM. Nevalia užmiršti ir PVM kontrolės kaštų, nes pagausėja popierizmo, o ypač daug jo reikalauja smulkus verslas. Juk PVM objektas yra pridėtoji vertė, kurią gamintojas, prekybininkas, tiekėjas, privačios klinikos savininkas ir pan. prideda prie įsigytų žaliavų, medžiagų, prie prekių ar paslaugų vertės, kad sukurtų naują gaminį ar paslaugą. Taigi užsienio šalių patirtis rodo, kad PVM įgyvendinimas yra sudėtingas procesas. Vis dėlto nėra paprasta valdyti didžiulius mokestinių pinigų srautus ir jų mokėtojus. Tai pajutome ir Lietuvoje. Visų pirma PVM įvedimui nebuvo pasiruošę gamintojai ir prekybininkai, apskaičiuojantys ir pervedantys mokestį į biudžetą, taip pat ir mokesčių mokėtojai. Verslininkai prekėms ir paslaugoms pirkti turėjo išleisti 15, o vėliau 18 proc. daugiau grynųjų pinigų, o pradedantys veiklą asmenys arba tie, kurių metinė apyvarta mažesnė nei 5000 litų, negalėjo daryti PVM atskaitos. Be to, šį mokestį grąžinti iš biudžeto yra keblu, ir dažnai tai susiję su juridinių ar fizinių asmenų veiklos apskaitos patikrinimu. Įvedus PVM, nebuvo sumažinti ar panaikinti kiti mokesčiai, tad žymiai išaugo prekių kainos, o jų nekompensavo nei didinami atlyginimai, nei kitos lengvatos. Taigi sunkiausia mokesčio našta teko vartotojams, nes pirmo būtinumo prekes jie vis tiek perka, ir už aukštesnę kainą. Nors PVM įstatymas, galiojęs iki 2002 m. liepos l dienos, ir buvo laikomas vienu geriausiai parengtų mokesčius reglamentuojančių įstatymų Lietuvoje (parengtas pagal Europos Sąjungos šalių principus), tačiau, praktiškai taikydami šio mokesčio įstatymą ir instrukcijas bei nutarimus, ūkio subjektų buhalteriai ir finansininkai susiduria su daugybe problemų bei neaiškumų. Sakoma, kad trys iš keturių mokesčiams skirtų klausimų, kuriuos mėgina išsiaiškinti praktikai, yra susiję su pridėtinės vertės mokesčiu. Be to, daug baudų surenkama kaip tik dėl to, kad klaidingai taikomos šį mokestį reglamentuojančios normos. Kartu pažymėtina, kad įstatymo visų straipsnių nuostatos daug kartų įvairiomis kryptimis buvo kaitaliojamos, o tai trikdo verslininkus priimant savo veiklos organizacinius sprendimus ir sukelia nestabilumą visuomenėje, kurios kiekvienas žmogus yra PVM mokėtojas. 1 lentelė. Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto svarbiausi pajamų šaltiniai 1992-2000 metais (Rimas, Stačiokas, 1996, p. 161; Milijardai iždui, 1998, p. 2; Lietuvos statistikos departamentas, 2001, p. 157) Mokestiniai ištekliai 1992m. 1993 m. 1994m, 1995m. 1996m. 1997m. 1998m. 1999m. 2000m. Fizinių asmenų pajamų mokestis, tūkst. Lt 167519 614723 1189426 1655 980 2089 435 1957910 2421 738 2576 394 2504 272 Juridinių asmenų pelno mokestis, tūkst. Lt 191 776 640 717 554 484 527 390 590 754 621 730 580 234 360 828 311681 PVM, tūkst. Lt % 243 896 28,3 760 399 27,8 1148067 28,4 1961641 34,7 2279 536 34,3 3347 782 41,0 3612 132 38,5 3466514 38,6 3419412 39,2 Kitos pajamos, tūkst. Lt. 256 497 717385 1150356 1515710 1684348 2220 629 2763 661 2579 864 2488 277 Nacionalinis biudžetas, tūkst. Lt 859 688 2733 224 4042 333 5660 721 6644 073 8148051 9377 765 8983 600 8723 642 Pasvarstymai apie PVM rodo, kad PVM įstatymas bei su juo susiję poįstatyminiai aktai nepakankamai profesionaliai parengti ir įgyvendinami. Tačiau apskritai PVM įvedimą galima vertinti teigiamai. PVM apmokestinus prekes ir paslaugas, išsiplėtė apmokestinamoji bazė, ir kasmet į nacionalinį biudžetą surenkama vis daugiau mokestinių išteklių (9 lentelė ir 26 paveikslas). 2000 metais, palyginti su 1992 metais, PVM absoliutine apimtimi padidėjo beveik 14 kartų, o jo lyginamasis svoris nacionalinio biudžeto įplaukose didėjo 12,7 punkto (41-28,3). 1992-2000 metų laikotarpiu PVM, palyginti su fizinių asmenų pajamų ir juridinių asmenų pelno mokesčiais, augo sparčiausiai, ypač 1997 m.: 1992 m. PVM pelno mokestį viršijo tik 1,3 karto, o 2000 m. jau 5,4 karto. Lietuvoje nagrinėjamasis vartojimo mokestis 1991 m. gruodžio 10 d. įvestas vietoj apyvartos mokesčio ir pavadintas bendrojo akcizo mokesčiu (dabartinis PVM). Taip pat įvestas individualus akcizo mokestis (dabar vadinamas akcizu). Bendrojo akcizo tarifas buvo 15 proc. (arba 13,04); vėliau jis padidintas iki 18 proc. (arba 15,25). PVM iki 2002 m. liepos l dienos reglamentavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, priimtas 1993m. gruodžio 22d. Nr. 1-345 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 3) ir daugybė vėlesnių jo pakeitimų bei papildymų, taip pat Finansų ministerijos parengta „PVM apskaičiavimo ir mokėjimo instrukcija" (Valstybės žinios, 1994, Nr. 31) ir kiti poįstatyminiai aktai. Pridėtinės vertės mokesčio, įsigaliojusio 2002 m. liepos l dieną, instrumentarijus Lietuvos sąlygomis matyti iš 27 paveikslo. Toliau ir panagrinėsime šio mokesčio kai kuriuos elementus, ėmimo būdą ir nustatymo metodą principiniu požiūriu, nes nagrinėjamame moderniame įstatyme aprašoma daug įvairių taisyklių, reglamentuojama daugelis ypatingų neapmokestinimo atvejų bei punktų, pateikiamos specialiosios PVM apmokestinimo schemos, ir vadovėlio apimtis riboja detalesnį įstatymo nagrinėjimą. Be to, manyčiau, būtų naudinga ir pačiam skaitytojui paanalizuoti PVM įstatymą detaliau. Pridėtinės vertės mokesčio instrumentarijus Lietuvos sąlygomis (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, 2002, kovo 5) LR apmokestinamasis asmuo Užsienio apmokestinamasis asmuo Prekių tiekimas, paslaugų teikimas, prekių importas Sutampa su mokesčio objektu Piniginis (apmokestinamas prekių ir paslaugų vertės vienetas) Procentinis - proporcinis Mokesčio tarifo ir paties mokesčio sumažinimas Neapmokestinamas prekių ir paslaugų teikimas bei prekių importas Netiesioginis (per kainų sistemą) Mokesčio nustatymo metodas 1. Kas gi moka PVM Lietuvoje? Bendrąja prasme, PVM moka apmokestinamasis asmuo (AA), kuris gali būti Lietuvos Respublikos ar užsienio asmuo (28 paveikslas). PVM mokėtojas - apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas kaip PVM mokėtojas. AA gali būti tik tas, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą. Ekonominė veikla - tai veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar siekiama gauto pelno). Į šią veiklą įskaitoma gamyba, prekyba, paslaugų teikimas, žemes ūkio veikla, žuvininkystė, kasyba, profesinė veikla, naudojimasis turtu ir (arba) turtinių teisių turėjimas. Svarbu žinoti, kad pagal PVM įstatymą ekonomine veikla nelaikoma: • darbo veikla; • valstybės ir savivaldybių veikla (apibrėžta įstatymo 2-ojo straipsnio 30 dalyje); • akcijų (dalių, pajų) ir kitų vertybinių popierių turėjimas, net jeigu iš jo tam tikrą tęstinį laikotarpį gaunama pajamų. Ši išimtis neapima minėto turto pardavimo arba kitokio perdavimo; • banko indėlio ir sąskaitos ar banko kortelės sąskaitos turėjimas, net jeigu iš jo tam tikrą tęstinį laikotarpį gaunama pajamų; • atsitiktiniai sandoriai - tarpusavyje nesusiję sandoriai, neturintys nuolatinumo požymių. Apmokestinamaisiais asmenimis gali būti atsiskleidę ir neatsiskleidę tarpininkai, dalyvaujantys prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoriuose. Pagal PVM įstatymą, prekė yra bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), taip pat elektros energija, dujos ir kitų rūšių energija. Gaila, kad PVM įstatyme nepateikta ir paslaugos samprata. PVM mokėtoju gali būti registruojamas tik toks apmokestinamasis asmuo, kurio bendra atlygio (sakyčiau, pajamų) iš ekonominės veiklos suma per metus (pastaruosius 12 mėnesių) viršijo 100 000 litų. Viršijus minėtąją sumą, privalu teritorinei mokesčių inspekcijai pateikti prašymą įregistruoti PVM mokėtoju ir nuo to mėnesio skaičiuoti PVM. Užsienio AA, tiekiantis šalies teritorijoje prekes ar teikiantis paslaugas, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos AA, taip pat privalo registruotis PVM mokėtoju. Jeigu užsienio AA neturi šalies teritorijoje padalinio, tai privalo paskirti LR fiskalinį agentą, kuris nustatyta tvarka skaičiuotų PVM ir mokėtų jį į nacionalinį biudžetą. Be to, asmuo, vykdantis ekonominę veiklą šalies teritorijoje, PVM mokėtoju gali registruotis ir savanoriškai, jei tiekia prekes ir teikia paslaugas, nuo kurių PVM nėra vien neatskaitomas. PVM įstatyme numatyta ir registruojamo PVM mokėtoju (privalomai ar savanoriškai) apmokestinamojo asmens mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimas laidavimu arba garantija. Vietos mokesčio administratorius gali pareikalauti, kad būtų pateiktas LR veikiančio banko įstaigos arba draudimo įmonės išduotas laidavimo arba garantijos iki vienerių metų dokumentas. Atkreipiame skaitytojų dėmesį, kad neįprastai PVM įstatyme paminėtas atlygis apima visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta (gautina) kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies. Atlygiu nelaikomas gaunamas nario mokestis ar paaukotos lėšos (jų neįmanoma susieti su konkrečiam nariui teikiamomis prekėmis arba paslaugomis) pelno nesiekiančio juridinio asmens veiklai, susijusiai su visų narių interesų atstovavimu ir visiems nariams tenkančia nauda. Palyginimui 10 lentelėje pateiksime PVM mokėtojus, vadovaujantis iki 2002 m. liepos l dienos galiojusiu PVM įstatymu. Pagal šį įstatymą visos Lietuvoje veikiančios įmonės buvo suskirstytos į PVM mokėtojas (privalo imti PVM ir sumokėti į biudžetą) ir nemokėtojas (negali imti PVM). Kriterijus, pagal kurį įmonės priskirtos prie PVM mokėtojų, yra įmonių pajamų (įplaukų) apimtis už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas per pastaruosius 12 mėnesių. Čia nebuvo įskaitomos pajamos už 2 lentelė. PVM mokėtojai (subjektai). Šaltinis: (Valstybės žinios, 1998, birželio 19, p. 8-9) PVM mokėjimo kriterijus Neskaičiuojama ir nemokama PVM PVM mokėtojas, jeigu pats pageidauja PVM mokėtojas Metinės pajamos (įplaukos) per pastaruosius 1 2 mėnesių, Lt Mažiau kaip 1 0 000 10000 - 100000 Daugiau kaip 100000 PVM neapmokestinamus objektus, pats PVM, pajamos už parduotą ilgalaikį turtą, naudotą ilgiau nei vienerius metus. 10 lentelėje nurodyta PVM mokėjimo tvarka įsigaliojo nuo 1998 m. liepos l dienos. Tai leido sumažinti mokesčio administravimo kaštus ir kartu mokesčių naštą smulkiesiems rinkos veikėjams, taip pat ir ūkininkams. Vadinasi, PVM mokėtojais ūkio subjektais tapo tie, kurių metinės pajamos ir įplaukos sudarė 10-100 (buvo 5-50) tūkst, litų (jeigu pageidauja) ir kai jos viršijo 100 (buvo 50) tūkst. litų. 2. PVM objektas Apmokestinamasis objektas yra apmokestinamojo asmens, vykdančio ekonominę veiklą, prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį šalies teritorijoje ir už importuojamas prekes. Taigi viena iš sąlygų tapti PVM objektu yra ta, kad AA vykdytų savo ekonominę veiklą. Jeigu fizinio asmens sandoriai nėra susiję su vykdoma ekonomine veikla, tai jo tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos nelaikomos PVM objektu. Kita svarbi PVM objekto pripažinimo sąlyga yra šalies teritorijos samprata. Šalies teritorija - Lietuvos Respublikos teritorija ir greta jos teritorinių vandenų esantis plotas, kuriame pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinę teisę Lietuvos Respublika turi teisę tyrinėti ir eksploatuoti jūros dugno ir požeminius gamtos išteklius. Taigi už Lietuvos ribų vykdomos operacijos už atlygį nėra PVM objektas. Pažymėtina, kad visos įmonės kaip komplekso perdavimas vieno asmens nuosavybėn nelaikomas nei prekių tiekimu, nei paslaugos teikimu. Skaitytojams siūlyčiau palyginti PVM objekto sampratos panašumus bei skirtumus, taip pat aiškumą, sugretinus PVM įstatymo, galiojusio iki 2002 metų liepos l dienos (31 paveikslas), ir naujo PVM įstatymo mokesčio objekto (30 paveikslas) apibūdinimus. Iš 31 paveikslo matome, kad anksčiau apmokestinamasis objektas buvo suprastas kaip veiklos procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Pridėtinės vertės didžiąją dalį sudaro išmokėtas darbo užmokestis ir gautas pelnas, nuo kurių, kaip žinome, Lietuvoje mokami mokesčiai. Vadinasi, PVM atskaičiuojamas ir nuo sumokėtų mokesčių. Akcizinėms prekėms PVM skaičiuojamas dar ir nuo akcizo mokesčio. Nuo vienų mokesčių atskaičiuoti kitus mokesčius (dvigubas apmokestinimas) nėra teisinga mokesčių mokėtojų atžvilgiu, tačiau pasaulio šalys, įvedusios PVM, išskyrus JAV, teisingumo principu nesivadovavo. JAV yra mokesčių ekspertų, siūlančių įvesti PVM, tik panaikinus pajamų ir pelno mokesčius. 3. Apmokestinimo momentas ir apmokestinamoji vertė. Mokesčių mokėtojui norint apskaičiuoti PVM ir įrašyti gautus duomenis į PVM deklaraciją, reikia teisingai apskaičiuoti apmokestinamąją vertę ir žinoti šio mokesčio galiojančius tarifus. PVM mokėtojui svarbu žinoti prievolės atsiradimą (apmokestinimo momentą) apskaičiuojant PVM. PVM įstatyme nurodoma, kad apmokestinimo momentas atsiranda, kai: • išrašoma PVM sąskaita-faktūra arba kitas prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas; • pateikus prekes ar suteikus paslaugas (dokumentas dar neišrašytas); • gaunamas atlygis; • avansiniai mokėjimai; • atvejai, kai apskaičiuoti ir sumokėti PVM privalo prekės (paslaugos) pirkėjas; • atsiranda importo skola muitinei (importo PVM); • pasigamintas turtas pradedamas naudoti. Galiojančiame PVM įstatyme apmokestinamojo momento praktiniai aspektai aptarti detaliau nei ankstesniame PVM įstatyme: ten buvo nurodyta tik išrašyta PVM sąskaita-faktūra ar kitas dokumentas ir gaunamas apmokėjimas bei importo skola muitinei. Paprastai apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo (turi gauti) prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas) arba jo vardu trečiasis asmuo. PVM įstatyme detaliau aptarti apmokestinamosios vertės atvejai (pateikiami 32 paveiksle), nurodant, kas į apmokestinamąją vertę visais atvejais įtraukiama, o kas neįtraukiama. Pakomentuosime kai kuriuos momentus. { apmokestinamąją vertę įtraukiamos tik subsidijos ir dotacijos, tenkinančios visas šias sąlygas: 1) mokamos pardavėjui; 2) jas moka trečioji šalis; 3) Ši suma sudaro atlygį už prekę (paslaugą) ar jo dalį. Pažymėtina, kad jeigu pirkėjas privalo mokėti palūkanas (už atidėtą atlyginimo terminą, finansinės nuomos atveju ir pan.) ir palūkanų dydis yra aiškiai nurodytas sutartyje, tai palūkanos į apmokestinamąją vertę neįskaitomos. Šiuo atveju tariama, kad sudarytas papildomas sandoris, t.y. paskolos suteikimo sandoris, kurio apmokestinamoji vertė yra nurodytosios palūkanos. Mokesčių mokėtojams nerimą kelia PVM įstatymo nuostata, kad apmokė namoji vertė gali būti apskaičiuota mokesčių administratoriaus sprendimu. Je kyla pagrįstų įtarimų, kad tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokcsti moji vertė yra dirbtinai sumažinta (padidinta), tai mokesčio administratorius, tai damas vyriausybės patvirtintus metodus, turi teisę apmokestinamąją vertę nusta pats. Si PVM įstatymo nuostata užkirs kelią Lietuvoje paplitusiems piktnaudžit mams, ypač importuojant prekes. 4. PVM tarifai. PVM suma sąskaitoje-faktūroje bei deklaracijoje ir kituose dokumentuose nustatoma, taikant reikiamus Šio mokesčio tarifus. PVM įstatyme reglamentuojamas standartinis (18 procentų), du lengvatiniai (5 ir 9 procentų) ir nulinis tarifas (34 veikslas). Tokie patys PVM tarifai taikyti ir iki naujo PVM įstatymo įsigaliojimo, tik išplėsta apmokestinimo bazė. Standartinis tarifas - tai 18 procentų tarifas. Jis taikomas šiais atvejais, išskyrus lengvatinių bei nulinio tarifo taikymo atvejį ir neapmokestinamą prekes bei paslaugas. 18 procentų tarifas apskaičiuojamas nuo PVM objekto apmokestimosios vertės. Kai skaičiuojama PVM nuo apmokestinamosios vertės kartu su PVM, komas 15,25 procentų tarifas. Tačiau PVM abiem atvejais yra vienodas, nes (l8 : 100 + = 0,1525). Kiti PVM tarifai nurodyti 34 paveiksle, jų plačiau neaptarsime, tik pažymėsi kai kuriuos momentus. Vyriausybei suteikiama daug laisvės nustatant įvairių prekių ir slaugų sąrašus. Nors vaistų ir medicinos prekių apmokestinimas 5 % tarifu įsigalioja I 2004 m. sausio l dienos, tačiau įstatymo baigiamosiose nuostatose nurodoma, jog Vyriausybė turi teisę tai apmokestinti jau nuo PVM įstatymo įsigaliojimo dienos. Įstatymuose neturėtų būti mokesčių mokėtojams svarbiais klausimais nekonkrečių bei nevienareikšmių sprendimų. Iki 2003 m. gruodžio 31 dienos dar galios visiems gyventojams labai svarbus 9 procentų .PVM tarifas Šilumos energijai, kuri tiekiama gyvenamosioms patalpoms šildyti. Taip pat tik iki anksčiau minėtos datos bus neapmokestinama: • karstai, vainikai, laikinieji paminklai, laidojimo paslaugos; • žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, teikiamos savo nariams pagal vyriausybės patvirtintą sąrašą; • tradicinių dailiųjų amatų dirbiniai; • darbai ir paslaugos, atliekami tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, už kuriuos apmokama iš paaukotų lėšų; • kitos prekės ar paslaugos. Aptarus Lietuvoje taikomus (taikytinus) PVM tarifus, būtų tikslinga žvilgtelėti ir į užsienio šalių PVM tarifus, įvairiose užsienio šalyse PVM tarifai labai skirtingi - tarifų skirtingumas siekia 15 ir daugiau procentų. Pavyzdžiui, Japonijoje jis tik simbolinis - 3 proc. nuo pridėtinės vertės. Daugelyje Europos šalių išskiriamas pagrindinis ir lengvatiniai tarifai (maisto produktams ir kitiems būtiniems žmogui daiktams). Pavyzdžiui, Vokietijoje pagrindinis tarifas - 15, ir lengvatinis - 7 proc., atitinkamai Bulgarijoje - 18 ir 6, Austrijoje 20 ir 10; 12, Ispanijoje - 16 ir 4; 7, Vengrijoje - 25 ir 12, Prancūzijoje - 20,6 ir 2; 1; 5,5, Liuksemburge - 15 ir 3; 6, 12, Italijoje - 19 ir 4; 10; 16 proc. ir pan. Tuo tarpu Lenkijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse taikomi tik pagrindiniai tarifai (atitinkamai 22; 21,5 proc.). Baltijos šalyse pagrindinis tarifas yra 18 proc. (Ableitinger, 1995, p. 93-94). Tokia PVM tarifų įvairovė leidžia manyti, kad atskiros šalys juos nustato priklausomai nuo biudžetinių pajamų poreikio (biudžeto deficito), kartu atsižvelgdamos į šalies socialinį ekonominį išsivystymą bei vartotojų - PVM mokėtojų - perkamąjį pajėgumą. Mažiausi šio mokesčio tarifai Liuksemburge, Vokietijoje (15 proc.), nedideli Ispanijoje, Portugalijoje (16 proc.), didžiausi - Danijoje, Švedijoje, Vengrijoje (25 proc.). Pasaulinio mokesčių kodekso autorių (Hussey, Lubick, 1996, p. 117) nuomone, optimalus PVM apskaičiavimui pasirinktas dydis turėtų būti 15 proc. apmokestinamosios vertės. Lietuvoje maisto ir kitoms prekėms laikinai (iki 1997 m.) buvo taikomas 9 proc. tarifas. Atsižvelgiant į būtinumą sparčiai plėtoti krašto ekonomiką ir į nepakankamą gyventojų perkamąjį pajėgumą, tikslinga PVM tarifus diferencijuoti, pasitelkus anksčiau nurodytą daugelio šalių patirtį. Naujame PVM įstatyme tai įvertinta. Juolab kad PVM Lietuvoje ne visada surenkama tiek, kiek vyriausybė panori. Tai susiję ir su vartotojų mokia paklausa. Nors ES šalyse ir siekiama mažinti PVM tarifų skaičių, tačiau rekomenduojamas ne vienas, o bent du tarifų dydžiai: standartinis - nuo 15 iki 20 ir sumažintas - nuo 4 iki 9 proc. (Pajuodienė, 1993, p. 32). Mokestinius išteklius, sistema taptų aiškesnė, artimesnė automatiškai veikiančiai ir lengviau administruojama, kiltų mažiau neaiškumų. Lietuvos laisvosios rinkos institutas netgi suformulavo neatidėliotinus proliberalios mokesčių reformos uždavinius (Staniulytė, 1997, gruodžio 24, p. 13). JAV senatorius R. Lugaro bei CATO institutas taip pat siūlo JAV Kongresui panaikinti pajamų mokesčius šalyje bei taikyti 18 proc. pardavimo mokestį visoms galutinio vartojimo prekėms ir paslaugoms (Litas, 1997, rugpjūčio 19; Mokesčių žinios, 1998, kovo 2-8). Dėl ribotos vadovėlio apimties negalime plačiau pagvildenti šios įdomios diskusijos. Todėl siūlytume pasiskaityti literatūros sąraše nurodytus (52, 54, 55 ir 56) leidinius ir tapti diskusijos dalyviais. Dabar pereisime prie akcizų mokesčio aiškinimo. 2.2.Akcizų mokestis, akcizų objektas Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio šalių, kai kurios prekės (paslaugos) apmokestinamos akcizo mokesčiu, kuris svarbus papildant nacionalinio biudžeto pajamas. Užsienio praktika rodo, kad akcizai dažniausiai nustatomi prekėms ar paslaugoms, kurios turi neelastingą paklausą (kaina didėja, o apmokestinamųjų objektų paklausos apimtis keičiasi mažai ar visai nesikeičia). Aiškinama, kad, įvedant akcizų mokestį, siekiama papildyti ne tik valstybės biudžetą lėšomis, bet ir apriboti vartojimą kai kurių prekių (paslaugų), pavyzdžiui, alkoholio, tabako gaminių. Žinoma, su tuo galima sutikti. Taip pat aiškinama (dažnai ir Lietuvoje), kad akcizais apmokestinamos ne pirmo būtinumo prekės ar paslaugos. Tačiau Lietuvoje iki 2002 m. liepos l dienos akcizų objektas buvo ir elektros energija, o jos naudojimas šiuolaikinėje visuomenėje yra būtinybė. Be to, nuo 1998 m. įvestas akcizas lietuviškam bei importuojamam cukrui, kuris irgi yra pirmo būtinumo prekė. Tiesa, cukraus apmokestinimo tikslas buvo lyg ir visuomeniškai motyvuotas: sukaupti lėšų, kuriomis būtų galima remti cukrinių runkelių augintojus (iki tol remtus iš biudžeto), Vadinasi, Lietuvoje nacionalinio biudžeto pajamos dažnai yra svarbesnės (prioritetinės) nei apmokestinimo principai ir mokesčių mokėtojų interesai. Pažymėtina, kad ir užsienio šalyse, ir Lietuvoje akcizų tarifų dydžiai labai įvairūs ir neilgalaikiai. Lietuvoje akcizų mokestį reglamentuoja „Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas", priimtas Seime 1994 m. balandžio 12d., Nr.1-429 (Valstybės žinios, 1994, balandžio 22) ir įsigaliojęs nuo 1994 m. gegužės l d., bei vėlesni jo pakeitimai ir papildymai (Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, 1998, kovo 2-8, p. 7). Naujos redakcijos akcizų įstatymas Seime priimtas 2001 m. spalio 30 d. ir įsigaliojo nuo 2002 m. liepos l dienos (Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, 2001, spalio 30, p. 3-14). Šio įstatymo pagrindines nuostatas toliau ir panagrinėsime. Naujasis akcizų įstatymas iš esmės skiriasi nuo buvusiojo akcizų įstatymo ir atitinka ES apmokestinamuosius objektus, privalomus pagal ES acquis, t.y. akcizo mokesčiu apmokestinama alkoholis, apdorotas tabakas ir kuras (Lietuvoje buvo apmokestinama 11 akcizo objektų). Be to, labai svarbu, kad akcizo tarifus nustato Seimas (nurodyta įstatyme), o ne vyriausybė, kuriai daugelį kartų leista tai daryti; verslui palankesnė nauja akcizų mokėjimo tvarka (mokestis mokamas pardavus prekes). 2 pav. Akcizų mokesčio instrumentarijus Lietuvos sąlygomis (Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, 2001, lapkričio 23) Akcizinių prekių sandėlių savininkai Mokesčio subjektas Akcizinių prekių importuotojai Kiti asmenys, importavę ar panaudoję akcizines prekes Mokesčio objektas Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; apdorotas tabakas; kuras Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu Apmokestinimo vienetas Natūrinis (tūrinė alkoholio koncentracija litre gėrimo; tona; hektolitras; litras; cigarečių skaičius) Mokesčio tarifas Absoliuti mokesčio suma natūriniam vienetui + cigaretėms vertybinis elementas Apmokestinimo lengvatos Įvairios mokesčio objektų neapmokestinimo sąlygos arba apmokestinimas mažesniu tarifu Mokesčio ėmimo būdas Netiesioginis (per kainų sistemą) Mokesčio nustatymo metodas Akcizų deklaracija 1. Akcizų mokėtojai yra apmokestinamųjų prekių sandėlių savininkai ir šių prekių importuotojai, taip pat bet kurie asmenys, pagaminę, įsigiję ar importavę akcizais apmokestinamas prekes. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuriam centrinis mokesčio administratorius yra suteikęs teisę steigti tokį sandėlį. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlis - patalpa ir teritorija, kurioje leidžiama laikyti (gaminti, perdirbti, maišyti, saugoti), taip pat į jas atgabenti ar iš jų išgabenti muitų teritorijoje laisvai cirkuliuojančias akcizais apmokestinamas prekes, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas - tai apmokestinimo režimas, kai akcizais apmokestinamos prekės gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos ir gabenamos, laikinai atidėjus už jas apskaičiuotų akcizų mokėjimą. Akcizų įstatyme aptartas akcizais apmokestinamų prekių sandėlio steigimas ir jo veiklos reikalavimai, kuriuos galima sužinoti perskaičius minėtą įstatymą. 2. Akcizų objektas atsispindi 40 paveiksle. Pagamintos Lietuvoje 41 paveiksle nurodytos prekės tampa akcizų objektu nuo jų pagaminimo. Importuojamos prekės tampa akcizų objektu, kai dėl jų atsiranda importo skola muitinei. Alkoholinams gėrimams priskiriama alus, vynas iš šviežių vynuogių, neputojantys ir putojantys alkoholiniai gėrimai, tarpiniai produktai. Tarpiniai produktai yra alkoholiniai gėrimai, įskaitant stipriuosius, kurie, pridėjus bet kokį kiekį etilo alkoholio, atitinka tam tikrą alkoholio koncentraciją ir LR kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros (KPN) tam tikras pozicijas. Akcizų įstatyme tokie reikalavimai nurodyti etilo alkoholiui ir visiems alkoholinių gėrimų produktams. Pavyzdžiui, gėrimas laikomas alumi tik tuo atveju, jei jo faktiška alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne mažesnė kaip 0,5 procento tūrio, ir klasifikuojamas KPN pozicijose: KON 2203 ir KPN 2206. Apdorotas tabakas - tai cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas. Prie apdoroto tabako priskiriami tik tokie produktai, kurie atitinka įstatyme nurodytus specifinius reikalavimus. Kurui priskiriamas variklių benzinas, žibalas, gazoliai, skystasis kuras (mazutas), skirti naudoti 'kaip degalai (variklių kuras), naftos dujos ir dujiniai angliavandeniliai, taip pat šių produktų pakaitalai, degalų (variklių kuro) priedai, išskyrus produktus, pagamintus vien iš biologinės kilmės žaliavų, taip pat orimulsija, kietasis kuras bei naftos dujos ir dujiniai angliavandeniliai, skirti naudoti kaip kuras šildymui. 3. Akcizų mokesčio tarifai. Akcizų įstatyme apmokestinimo vienetai yra beveik tik natūriniai (40 paveikslas), išskyrus cigaretėms taikomą kombinuotą akcizo tarifą, kurio vienas iš elementų yra vertybinis. Ankstesniame akcizų įstatyme net septynių akcizų objektų (kavos, bižuterijos, šokolado, elektros energijos ir kt.) apmokestinamoji vertė buvo prekių pardavimo kaina be akcizo ir PVM (Lietuvoje pagamintoms prekėms) ar muitinė vertė, įskaitant muitą (importuojamoms prekėms). Matome, kad importuojamoms prekėms vienas mokestis išskaičiuojamas iš kito mokesčio. Galiojančiame įstatyme tokia ydinga tvarka nereglamentuojama. Akcizų mokesčio tarifų dydžiai yra individualūs kiekvienai prekių rūšiai ir nustatomi absoliučia suma prekės kiekiui arba svorio bei tūrio vienetui (pavyzdžiui, cigaretėms specifinis tarifo elementas yra 30,2 lito 1000 cigarečių; žibalui - 720 litų už toną; vynui iš šviežių vynuogių - 150 litų už produkto hektolitrą) (13 lentelė). Tryliktoje lentelėje akcizo objektai ir tarifai Lietuvos sąlygomis palyginami su sąlygomis, nurodytomis Pasauliniame mokesčių kodekse. Matyti, kad mokesčių kodekse siūloma apmokestinti mažiau objektų (alkoholį, tabaką, variklių kurą bei degalus, įvairius automobilius, komunikacines paslaugas, keleivių pervežimą avialinijomis). Lietuvoje apmokestinamos tik prekės (paslaugos neapmokestinamos), ir jų grupių skaičius buvo didesnis iki 2002 m. liepos l dienos, t.y. palyginti su mokesčių kodeksu, papildomai buvo apmokestinamas šokoladas ir kiti maisto produktai, turintys kakavos, kava, bižuterija, elektros energija, erotiniai ir smurtiniai spaudiniai. Taigi akcizų mokesčio našta ilgą laiką Lietuvos sąlygomis buvo sunkesnė nei siūloma mokesčių kodekse. Be to, akcizų mokesčio tarifai buvo per daug detalizuoti (ypač alkoholiui), nurodomi įvairiais mato vienetais, o tai apsunkindavo apskaitą bei akcizo mokesčio mokėtojus. Pasauliniame mokesčių kodekse tarifai yra tik procentiniai proporciniai nuo prekių pardavimo kainos be akcizo ar PVM. Jau minėta, kad galiojančiame akcizų įstatyme akcizų objektai matuojami hektolitrais, kilogramais, tonomis, o šiems vienetams nustatyti mokesčio tarifai. Cigaretės apmokestinamos kombinuotu akcizo tarifu. Pastarąjį sudaro du elementai: specifinis elementas - 30,2 lito už 1000 cigarečių ir vertybinis elementas - 10 procentų nuo maksimalios mažmeninės kainos. Visiems gėrimams nurodoma faktiška alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais. Pažymėtina, kad šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui) taikomos akcizų lengvatos, t.y. 80 litų už toną produkto (13 lentelėje kitiems poreikiams 720 litų už toną). Neapmokestinami akcizų objektai. Lietuvos akcizų mokesčio įstatyme reglamentuojami atvejai, kai akcizų objektai neapmokestinami, nors kitomis sąlygomis tos pačios prekės (alkoholis, kuras, tabakas) akcizais apmokestinamos. Jeigu už 41 paveiksle nurodytas akcizais apmokestinamas prekes akcizai jau sumokėti, jie gali būti gražinami vyriausybės nustatyta tvarka. Be šių atvejų, akcizų įstatyme dar išvardijama nemaža specialių atvejų, kai akcizas nemokamas už etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus, kurą. Pavyzdžiui, akcizas nemokamas, kai alkoholio produktai parduodami acto, šokolado ir kitų maisto gaminių gamybai tam tikromis sąlygomis, farmacijos įmonių bei sveikatos priežiūros įstaigų reikmėms, kai alų, vyną kitus fermentinius gėrimus, mineralinį kurą pasigamina fizinis asmuo savo asmeniniam naudojimui (savo ar šeimos poreikiams); kuras atleidžiamas nuo akcizų, kai tiekiamas kaip kuro atsargos orlaiviams, laivams, nuo 2003 m. spalio l dienos gazolis (dyzeliniai degalai), skirti naudoti žemės ūkyje, taip pat tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystėje, esant tam tikriems apribojimams. 5. Akcizų mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas ir deklaravimas. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas privalo deklaruoti akcizų mokestį už iš sandėlio išgabentas ar sandėlyje sunaudotas prekes, už kurias akcizai nesumokėti. Akcizai neskaičiuojami už sandėlyje ar gabenimo metu prarastą prekių kiekį, neviršijantį vyriausybės nustatytos natūralios netekties normų, taip pat už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeurė) aplinkybių, kai tai įrodyta vyriausybės nustatyta tvarka. Akcizų mokesčio suma apskaičiuojama, taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių išgabenimo ar sunaudojimo dieną. Akcizų mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą. 2.3.Muitai, jų tarifų formavimo principai bei normos Muitai yra tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės ar asmeninio vartojimo daiktai. Tai netiesioginiai mokesčiai (gyventojų arba vartojimo mokesčiai); jie labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie, pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį. Muitai - viena seniausių mokesčių rūšių. Šie mokesčiai mokėti senovės Egipte, Romos imperijoje, Graikijoje, Kinijoje. Žinoma, kad senosios antikinės Graikijos Korinto miestas praturtėjo iš didelių muitų (Žilėnas, 1997, p. 69). Muitai plačiai taikyti viduramžiais Europoje. Muitais apmokestindavo ne tik per valstybės sieną vežamas prekes, bet ir prekių judėjimą valstybės viduje tarp atskirų grafysčių. Dažniausiai muitines įrengdavo ant tiltų ir taikė šiuos muitų tarifus : • įvežamoms prekėms; • išvežamoms prekėms; • tranzitinėms prekėms (pervežamos per valstybės teritoriją). Kai išsiplėtojo geležinkelių susisiekimas, jau nuo XIX a. pabaigos visi kraštai atsisakė tranzito muitų, nes tai trukdė valstybėms gauti didesnes pajamas. Šiandien kiekviena valstybė siekia kuo didesnio prekių tranzito, nes tai sudaro sąlygas geriau panaudoti geležinkelių pajėgumą ir gauti kraštui daugiau pajamų (Jurgutis, 1938, p. 440). Todėl ir mūsų dienomis valstybės tranzito ne tik neapsunkina muitais, bet dažnai skatina jį įvairiomis lengvatomis. Siaurai taikyti ir tebelaikomi išvežamųjų prekių muito mokesčiai. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai uždedami, kai norima sulaikyti negausią pačiam kraštui reikalingą žaliavą, kai turima pasaulinė kurio nors gamtos turto gamybos monopolija, kai norima priversti pagerinti išvežamųjų prekių kokybę. Uždėti išvežamoms prekėms muitai sumokami užsienio šalių vartotojų. Šiuo atveju svarbu numatyti, kad išvežamųjų prekių muitai nesumažintų užsienyje pabrangintų prekių vartojimo. Nenormaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi karo metais, siekiant apriboti strateginių medžiagų išvežimą, kai krašte didelė infliacija, nes tvirtos valiutos šalys, esant žemoms kainoms, gali „nualinti" krašto rinką, t. y. išpirkti daug prekių ir sudaryti tų prekių trūkumą, dėl kurio kyla visi infliacijos sąlygoti padariniai: prekių brangimas, spekuliacija, socialinės ir politinės suirutės (Jurgutis, 1938, p. 440). Kiekvienoje šalyje svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai. Jie atlieka šias funkcijas: • fiskalinę (valstybė siekia gauti kuo daugiau biudžetinių pajamų); • socialinę ekonominę (valstybė per muitus siekia tenkinti socialinius bei ekonominius interesus). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) taip pat gaudavo daug pajamų iš muitų. Kokie muitai buvo imami LDK, matome iš 3 paveikslo. 3 pav. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muitų sistema (Žilėnas, 1997, p. 69) Pagrindiniai (valstybiniai) muitai buvo imami ties valstybės siena už įvežamas ir išvežamas prekes. Jie buvo renkami į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iždą. Partikuliarinius (dalinius, vietinius) muitus šalies viduje rinkdavo feodalai ar atskiri miestai, gavę valdovo privilegiją. Importo (įvežimo) muitai buvo mažesni už eksporto (išvežimo) muitus. Dabar atrodo keistoka, tačiau tuomet manyta, kad išvežimo muitus sumoka ne LDK, o tos Šalies, į kurią įvežamos prekės, gyventojai. Tiksliai nustatyti mokėtojus buvo sunku, tai priklausė nuo daugelio priežasčių. 16 a. antrojoje pusėje įvežimo muitai LDK sudarė 2, 5, 10 proc. prekių vertės, o muitų tarifai už išvežamus iš LDK javus ir gyvulius buvo 4-10 kartų didesni už analogišką mokestį, imamą juos įvežant. Pagal ėmimo būdą muitai buvo advalioriniai (vertybiniai; lot. ad valorem - pagal vertę) ir specifiniai (lot. species - rūšis, išvaizda). Advaliorinius muitus nustatydavo, muitų tarifą padauginę iš prekės kainos, o specifinius muitus sudarydavo tam tikra nustatyta pinigų suma įvežamos ar išvežamos prekės vienetui. Pavyzdžiui, 1548 m. nuo vaško pūdo imdavo 5 grašius muito, nuo pūdo riebalų - 11 dinarų (Žilėnas, 1997, p. 70). Rinkdami vertybinius muitus, muitininkai, kaip ir dabar, privalėjo gerai išmanyti prekių kainas, siekti, kad jos nebūtų sumažintos ir iždas neprarastų iš muitų pajamų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muitų raidoje išskiriami senieji ir naujieji muitai. Senieji - nuo Vytauto laikų imti muitai, o naujieji (kaip papildomi) -1523 m. buvo nustatyti Žygimanto Senojo (1467-1548). Naujieji padidinti muitai buvo taikomi fiskaliniais sumetimais, siekiant parūpinti lėšų karinėms išlaidoms finansuoti. LDK muitų įplaukas mažino privilegijos ir kontrabanda, taip pat nuo 17 a. vidurio padidėjusi infliacija. 1447 m. Kazimiero (1440-1492) privilegija bajorai buvo atleisti nuo visų mokesčių valstybei, taip pat ir nuo muitų. 1599 m. Lietuvos seimas atleido bajoriją nuo išvežamos miško medžiagos, javų, galvijų muitų ir kartu įpareigojo bajoriją ginti Livoniją nuo Maskvos. Muitų privilegijas gaudavo kai kurių miestų gyventojai, kurie ne kurie nusipelnę Lietuvai pirkliai, valdininkai. Pavyzdžiui, Vilniaus miestiečiai visoje kunigaikštystėje galėjo prekiauti be muitų. Tokią malonę kartais gaudavo miestai ar apskritys, nukentėję nuo karo, bado ar gaivalinių nelaimių. Siekiant surinkti daugiau muitų mokesčių, 18 a. antrojoje pusėje imta stiprinti prekybos kontrolę, iš pirklių pareikalauta pateikti muitinei gabenamų prekių deklaraciją. Įdomu tai, kad neretai muitus, LDK ižde pritrūkus pinigų, išnuomodavo, už-statydavo už paskolas. Žydai ir karaimai mainais už teisę rinkti muitus pinigus skolindavo valstybei pigiau nei kiti asmenys ir nereikalavo užstato. Muitų nuoma buvo pelningas verslas. Šio pelningo verslo ėmėsi bajorai ir netgi kai kurie didikai. Pavyzdžiui, 1661 m. druskos muitas dvejiem metams buvo išnuomotas kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui ir vicekancleriui Aleksandrui Naruševičiui. Pritrūkus ižde pinigų, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras už 300 tūkstančių to laiko piniginių vienetų paskolą užstatė gdanskiečiams jų mieste buvusios jūrų muitinės pajamas bei Gdansko malūną (Žilėnas, 1997, p. 74). Tarptautiniuose santykiuose naudojamas dempingas: šalys eksportuoja savo gaminius nuostolingomis kainomis. Tokių šalių viduje tie patys gaminiai parduodami aukštesnėmis kainomis, o eksporto nuostoliai padengiami eksportuojančios šalies žmonių lėšomis. Specialistai mano, kad dempingas nėra pateisinamas nei teoriškai, nei praktiškai. Dažnai pasiekiama priešingų nei tikimasi rezultatų: apsunkinamas vidaus pirkėjas, o išlošia tos pačios produkcijos pirkėjai užsienyje. Pasaulio praktikoje dempingas taikomas, kai šaliai reikia gauti kuo daugiau užsienio valiutos, kai šalis nenori, kad kiti kraštai pradėtų gaminti jos eksportuojamas prekes, ir siekia užkariauti kitų šalių rinkas. Tarpukario nepriklausoma Lietuva eksportuodavo grūdus nuostolingomis kainomis, sovietiniais laikais kai kurios įmonės eksportuodavo savo gaminius kainomis, žemesnėmis nei savikaina. Pavyzdžiui, „Banga" televizorius „Šilelis". Pažymėtina, kad išsivysčiusių užsienio šalių įvairių produktų importo muito tarifai labai skirtingi, pavyzdžiui, drabužių - 18, tekstilės - 13, baldų - 6 proc., technikos prekių dar mažesni (Pajuodienė, 1993, p.32). Lietuvoje muitų politiką reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas (Valstybės žinios, 1996, Nr. 52), LR muitų tarifą įstatymas (Valstybės žinios, 1998, Nr. 28) ir vėlesni jų pakeitimai bei papildymai, taip pat gausybė norminių aktų muitų klausimais, kurie dažnai kaitaliojami. Muitas yra mokestis (piniginė prievolė valstybei) už importuojamas prekes į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba eksportuojamas prekes iš šios teritorijos. Muito mokesčio subjektai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai - per LR sieną įvežamos ar išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ar eksporto muitų atleidžiamas prekes. Pavyzdžiui, neapmokestinamos nedidelės vertės siuntos, vedybų atveju importuojami daiktai, užsienio ir Lietuvos valiuta bei vertybiniai popieriai ir daugelis kitų prekių. 5 pav. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje taikomos muitų rūšys LR muitų teritorijoje galimos muitų rūšys nurodytos 5 paveiksle. Taikant bendruosius muitus, siekiama reguliuoti užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą. Specialieji muitai gali būti kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupę veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Antidempingo muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių kainos eksportuojančioje valstybėje yra didesnės nei Lietuvoje prašomos, ir patiriama materialinė žala bei kyla grėsmė Lietuvos vietinei pramonei. Kompensaciniai muitai uždedami ir importuojamoms prekėms, kurių gamybai ar eksportui naudota užsienio valstybės subsidija ir gali būti padaryta žala šalies interesams. Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Protekciniai muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamybą norima plėsti vietoje, bet dėl jų importo vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Esant Pasaulio prekybos organizacijos nare ir įstojus į Europos Sąjungą, realiai gali būti taikomi tik protekciniai (apsaugos) muitai ir kompensaciniai muitai. Pastarieji būtų nukreipti prieš ES šalis, kurios subsidijuoja savo eksportą (dažniausiai žemės ūkio produkciją). Protekcinių muitų arba importo kvotų įvedimu pavesta pasirūpinti, išanalizavus padėtį Ūkio ministerijos Eksporto-importo reguliavimo departamentui. Žalą dėl importo prekių vietos gamintojams reikia įrodyti, išanalizavus ne mažiau kaip trejų metų importo duomenis. Vietos gamintojas (keli gamintojai) turi užimti Lietuvos rinkoje ne mažiau kaip 50 proc. rinkos. Siekiant sustabdyti importą, muitai gali būti bet kokio dydžio, įvedami 4 metams, o prireikus pratęsiami tokiam pačiam laikotarpiui. Pagal muitų taikymo pobūdį išskiriamos šios muitų grupės: • nuolatiniai muitai - mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes, jų muitų normos nepriklauso nuo metų laikotarpio; • sezoniniai muitai - mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes per tam tikrą metų laikotarpį. Sezoninei muitų grupei gali būti taikomi tik bendrieji ir specialieji muitai. Kiekvienos valstybės muitų politikoje svarbus šio mokesčio elementas -muitų tarifas. Muitų tarifas - susistemintas bendrųjų muitų importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms normų rinkinys. Pažymėtina, kad galiojantys Lietuvoje tarifai sudaryti, laikantis tarptautinėje praktikoje taikomų muitų tarifų sudarymo principų bei normų. Išskiriama muitų tarifų struktūra ir integruoto tarifo struktūra. Muitų tarifus tvirtina, keičia ar panaikina Vyriausybė. Laikinąją integruoto tarifo struktūrą buvo numatyta įvesti nuo 1999 m. sausio l d., siekiant suvienodinti Lietuvos muitų tarifo ir ES integruoto tarifo struktūrą. Prekės kodas ir prekės aprašas tiek muitų tarifų, tiek integruoto tarifo struktūroje nurodomi pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, sudaromą laikantis Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautinės konvencijos, priimtos 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. Protokolo ir ES taikomos prekėms klasifikuoti minėtos nomenklatūros. Importo muitų normos priklauso nuo valstybių, iš kurių yra kilusios prekės. Autonominė muito norma taikoma prekėms, kilusioms iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi didžiausio palankumo prekybos statusą įteisinančių tarptautinių sutarčių ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta. Autonominės normos yra didžiausios; jos taikomos nedaugeliui valstybių. Palyginti su konvencine muitų norma, autonominės normos didesnės apie 5-10 procentų. Konvencinė muito norma numatyta prekėms, kilusioms iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą - Australijos Sandraugai, JAV, Baltarusijai, Rusijos Federacijai, Kanadai ir kt. šalims. Mažiausios yra preferencinių muitų normos; jos taikomos valstybėms, su kuriomis Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos tarptautines sutartis. Jos nustatomos dvišalėmis sutartimis. Preferencinių muitų normos taikomos ES valstybėms (15), Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėms, Estijai, Latvijai, Ukrainai, Lenkijai, Slovakijai, Slovėnijai, Čekijai, Turkijai (Valstybės žinios, 1998, Nr. 60, p. 28-29) ir kitoms valstybėms. Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą gali būti: • vertybinės (advaliorinės). Jos nurodomos procentais nuo prekės muitinės vertės (dažniausiai taikomos); • specifinės (kiekybinės). Ši norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui. Pavyzdžiui, cigaretėms su tabaku arba tabako pakaitalu konvencinio muito norma yra 30 proc. nuo jų muitinės vertės, bet ne mažiau kaip 16 Lt už 1000 vienetų (Valstybės žinios, 1998, Nr. 60, p.23); • mišriosios. Šios normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis - kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui. Šiuo atveju apskaičiuoto muito abi dalys sudedamos, arba taikoma didesnioji dalis (Valstybės žinios, 1998, Nr. 28, p.7). Įgyvendindama Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijos, Europos atominės energijos bendrijos bei Europos anglių ir plieno bendrijos laisvosios prekybos sutartį, Lietuva 1995 m. vasario 8 d. priėmė nutarimą Nr. 205, pagal kurį numatyti importuojamoms į Lietuvą iš ES valstybių turinčioms šių valstybių kilmės sertifikatus prekėms importo muitai, nurodant muito tarifo dydžius ir produktų kvotas iki 2000 metų. Daugeliui prekių nuo 2001 metų muitai panaikinti. Kartu nurodytos ir Lietuvos Respublikos eksporto sąlygos į ES valstybes (Valstybės žinios, 1997, Nr. 119, p. 23-33; 1998, Nr. 8, p. 17-18; 1998, Nr. 11). Verslo žmonėms ar kitiems asmenims sunkoka susirasti iŠ gausių šaltinių informaciją apie muitus bei muitų tarifus. UAB Kompiuterinių paslaugų centras leidžia naujais dokumentais vis papildomą leidinį „Lietuvos Respublikos muitų tarifai", kurio struktūra panaši į tokių valstybių kaip Anglijos, Vokietijos, Šveicarijos muitų tarifų leidinius. Prireikus galima prašyti ir apmokamų muitinės darbuotojų paslaugų. Pavyzdžiui, už prekės kodo (tarifinės pozicijos) ir muito arba mokesčio tarifo nustatymą asmens prašymu muitinė ima 30 litų mokestį (Muitinės paslaugų tarifai, 1997, gruodžio 1-7, p. 6). Apmokestinamų prekių muitas apskaičiuojamas, muito tarifą padauginus iš prekinės muitinės vertės, kuri nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso nuostatomis. Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė - pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, parduotas eksportui į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Sandorio vertė gali būti patikslinta kodekso 33 (pridedamos išlaidos) ir 34 (neįskaitomos išlaidos į muitinę vertę) straipsnių nuostatomis. Jeigu sandorio vertės nustatyti negalima, tai prekių muitinė vertė nustatoma, paeiliui taikant šiuos muilinio įvertinimo metodus: 1. Tapačių prekių pardavimo eksportui į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorio vertė. 2. Panašių prekių pardavimo eksportui į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorio vertė. 3. Tapačių ar panašių importuotų prekių vieneto kaina, kuria parduodama Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje didžiausias jų kiekis asmenims, nesusijusiems su pardavėjais. 4. Apskaičiuotoji vertė, kurią sudaro žaliavų, medžiagų ir importuotų prekių apdorojimo išlaidų vertė, pelnas ir bendrosios išlaidos, taip pat jų gabenimo ir draudimo išlaidos. Jeigu nurodytais metodais negalima nustatyti prekių muitinės vertės, tai ši vertė nustatoma, remiantis deklaranto arba muitinės Lietuvos Respublikoje surinktais dokumentais ir naudojant priemones, kurios atitinka Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT, 1994 m.) 7 straipsnio bendruosius principus. Importuotojai neretai imasi apgaulės ir mažina prekių muitinę vertę. Todėl Muitinės departamentas patvirtino palyginamąsias importuojamų prekių kainas (taikomas nuo 1997 m. lapkričio 3 d.), kurios nenaudojamos importo muitams bei mokesčiams apskaičiuoti, o taikomos kaip palyginamasis muitinio tikrinimo elementas. Šios kainos nustatomos prekės vienetui litais pagal jų kilmės šalį, iki kiekvieno pusmečio antrojo mėnesio paskutiniosios dienos, remiantis praėjusio pusmečio duomenimis, turimais Muitinės departamente, ir atsižvelgiant į tai, ką verslininkai į Lietuvą įvežė bei kokią prekių muitinę vertę nurodė (Valstybės žinios, 1998, Nr. 17, p. 57-59). Nuo 2001 m. lapkričio mėnesio pradėta taikyti sugriežtinta deklaruojamų prekių muitinės vertės kontrolė. Analizė parodė, kad į Lietuvą įvežamos nerealiai pigiai įkainotos plataus vartojimo prekės (dažniausiai avalynė, drabužiai, tekstilė). Tos prekės tranzitu gabenamos į Latviją arba Baltarusiją, kur joms įforminama išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūra, deklaruojant gerokai sumažintomis vertėmis. Toliau šios prekės parduodamos eksportui ir vėl grįžta į Lietuvą (Liukaitytė, 2002, vasario 20, p. 6). Muitinės departamento Muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus duomenimis, rezultatai akivaizdžiai pagerėjo - sumažėjo mažomis kainomis importuojamų prekių srautai, vidutiniškai deklaruojama kaina padidėjo tris keturis kartus. Sugriežtintai kontroliuojamų importuojamų prekių deklaruota vidutinė vertė nuo 2001 m. spalio l dienos iki 2002 m. vasario l dienos padidėjo daugiau nei 8 kartus. 6 pav. Importuojamų prekių, kurių vertė kontroliuojama sugriežtintai, deklaruota vidutinė vertė nuo 2001 10 01 iki 2002 02 01 dienos (Liukaitytė, 2002, vasario 20, p. 7) Tačiau muitinėje taikomų palyginamųjų kainų metodika itin nepatenkinti kai kurie smulkaus verslo atstovai. Siekiant, kad muitinės duomenų bazė netaptų nerealiai didele, muitinės klasifikatoriai yra sustambinti ir į atskiras grupes įtraukiama daug prekių. Vėliau grupės kainos palyginamoji pozicija taikoma jau atskirai ir jos vertė gali nerealiai išaugti (tai ypač pasakytina apie elektronikos pramonės įmonių importuojamas prekes). Šiuo atveju nelyginamos vienodos prekės, nelyginamos prekės iš tos pačios šalies ar iš to paties gamintojo. Jeigu importuotojas deklaruoja prekės vertę mažesnę nei palyginamoji kaina, reikia imti garantą, kurį draudimo bendrovė išduos tik tada, kai į jos sąskaitą bus pervesta garanto pinigų suma. Žinoma, ne kiekvienas verslininkas disponuoja pakankamu apyvartiniu kapitalu bei galimybe mokėti už garantą. Muitai sumokami muitinėje. Juridiniai asmenys muitą gali sumokėti muitinio patikrinimo metu arba mokėjimo pavedimu per 10 dienų po patikrinimo. (Smulkiau apie mokesčių mokėjimo muitinėje tvarką galima pasiskaityti: Mokesčių žinios, 1997, Nr. 10 ir Valstybės žinios, 1998, Nr. 21, p. 57). PVM ir akcizo mokesčių mokėjimo tvarka aptarta anksčiau, ir čia to nekartosime. Siekiant geriau surinkti muitinėje mokesčius, imami užstatai, numatomos garantijos. Muitinės procedūra įforminama Bendrajame dokumente (Muitinės deklaracijoje), taip pat pildoma Muitinės vertės deklaracija. (Bendrojo dokumento pildymo tvarka plačiai aptarta „Valstybės žiniose", 1996, Nr. 24.; 1997, Nr. 81). Deklaranto pageidavimu Bendrasis dokumentas pildomas prekių eksporto, prekių eksporto ir tranzito, prekių importo, prekių tranzito atvejais, taip pat naudojant specifikacijos lapus. Muitinėje atskirai reglamentuojamas Muito režimas keleiviams, vykstantiems per LR valstybės sieną. Paprastai nurodoma, kokių daiktų (prekių) ir kiek jų leidžiama be leidimo įvežti į šalį. Vykstant pasaulinės ekonomikos integracijai, matyt, muitų vaidmuo mažės, tačiau dabar beveik visos šalys, taip pat ir Lietuva, patiria daug sunkumų dėl kontrabandos bei darbuotojų menkos kompetencijos, nesąžiningumo ir kitų priežasčių. Manau, kad būtų įdomus ir toks klausimas: koks turi būti muitų mokesčio efektas (našumas) valstybės požiūriu? Ekonomistas Leroy-Beaulieu teigia, kad muitų našumas priklauso nuo penkių veiksnių. Muito mokesčio efektyvumą lemia ir tai, ar muitai nustatyti masinio vartojimo, ar prabangos prekėms. Masinio vartojimo prekių muitų mokesčio efektas daug didesnis nei prabangos prekių - šių ribota nomenklatūra, jos mažiau perkamos. Tačiau per daug keliant plataus vartojimo prekių kainas, žmonės jų pirks mažiau, ir valstybės fiskalinis efektas sumažės. Žinoma, importuojamų prekių apimtis gali būti ribojama dėl vietos gamybos bei pramonės plėtojimo. 7 pav. Svarbiausi muito mokesčio efekto (našumo) veiksniai (Jurgutis, 1938, p. 446-447) Importuojamų prekių apimtis Kontrabandos įsigalėjimui svarbi geografinė krašto padėtis. Sunku ir brangu užkirsti kontrabandai kelią kalnuotose ir miškingose vietovėse; palyginti pigiau atsieina saugoti vandens sienas. Žinoma, svarbu ir kokia tvarka yra gretimose valstybėse. Muito mokesčio efektas priklauso ir nuo krašto gyventojų įpročių bei gyvenimo būdo. Kur žmonės nuo seno įpratę verstis kontrabanda (gyvasis susisiekimas per sieną), valstybei brangiai kainuos sienų apsauga, ir muitų efektas bus mažesnis. Jeigu muitų administravimas blogai sutvarkytas, muitinės aparato darbuotojai demoralizuoti, -jie yra geriausi visų kontrabandininkų pagalbininkai. Dažnai muitinės valdininkams ne tik mokamos palyginti aukštesnės algos, bet ir duodamos premijos už sulaikytą kontrabandą, nors tokios priemonės gali būti diskutuotinos. 3.Gyventojų tiesioginio apmokestinimo problemos analizė 3.1. Tiesioginių mokesčių įgyvendinimo galimybės Teisingumo idėjos tuomet buvo labai populiarios, todėl progresinė mokesčių gradacija atrodė priimtiniausia, siekiant teisingai per­skirstyti mokestinę naštą. Tiesa, jau tuo metu kai kurie manė, jog tokia sistema tiktai suvaržys var­tojimo, gamybos plėtra. Algirdo Brazausko Vyriausy­bės vadovaujamos Vyriausybės programoje yra įrašyta, jog Vy­riausybė ilgainiui mažins „fizinių asmenų pajamų mokesčio dydį žemas pajamas gaunantiems as­menims, tuo siekdama paskatinti užimtumo augimą bei padidinti vartotojų perkamąją galią, vidaus rinkos paklausą ir geranorišką mokesčių mokėjimą. Be to. Vyriausybė, siekdama „padidinti realias pajamas ma­žiausiai uždirbantiems", įsiparei­goja „palaipsniui didinti neap­mokestinamąjį minimumą, dife­rencijuojant priklausomai nuo iš­laikytinių skaičiaus šeimoje ir ne­įgalumo". Jau pačioje Vyriausybės progra­moje yra užprogramuotas pažadų nesilaikymas, nes kaip vis labiau aiš­kėja, progresiniai progresyviniai mokesčiai nėra ta priemonė, kuri padidintų pajamas mažiausiai uždirbantiems ar padi­dintų vartotojų perkamąją galia. Kelių procentų pajamų progresyvinio apmokestinimo sumažinimas mažiau­sias pajamas gaunantiems turės labai mažai naudos, o kadangi progresyviniai mokesčiai yra mažiausi ne pla­čiausiai vartotojiškai klasei, o ma­žiausiai uždirbantiems, todėl ir mažai tikėtina, jog" didesnis var­totojiškos klasės progresyvinis apmokestinimas padidintų vartojimą ar vidaus rin­kos paklausą. Pasak Vilniaus banko valdybos pirmininko patarėjo Gitano Nau­sėdos, kai gyventojai gauna dides­nes pajamas, jiems taupyti nėra būtina - jie gali daugiau išleisti, tuo tarpu tie, kurie gauna mažes­nes pajamas, taupo kiekvieną li­tą. Pasak jo, vartojimą labiausiai paskatintų tarifo sumažinimas vi­dutines ir aukštas pajamas gau­nantiems gyventojams. Vakarų Europoje beveik visos valstybės turi įsivedusios progresinius mokesčius, kuriuos pastaruoju metu koreguoja ir taiso, ka­dangi po Lisabonos ES viršūnių susitikimo buvo nuspręsta mažin­ti nedarbą ir didinti gyventoju, gaunančių žemiausias pajamas ir turinčių žemiausią kvalifikaciją, darbo pasiūlą. Viena iš svarbiausių priemonių laikoma gyventojų pajamų mo­kesčio reguliavimo mechanizmas. Todėl pastarųjų metų Vakarų Euro­pos reformos yra nukreiptos į šio mokesčio mažinimą, labiausiai pabrėžiant žemiausio tarifo maži­nimą. Taip pat didinamas neapmo­kestinamas minimumas bei plečiamos mokesčių kreditų, išimčių ir kitų mokestinių lengvatų ribos. Pasak G.Nausėdos, pokario metais j valdžią daugumoje Vaka­rų Europos valstybių atėjusios so­cialdemokratinės pakraipos parti­jos įdiegė tokią progresyvinę mokesčių sistemą, ir socialinio draudimo mokesčius bei pašalpų sistemą. Todėl šalia gy­ventojų pajamų mokesčio refor­mos. Vakarų Europos valstybės pertvarko ir socialinio draudimo mokesčius bei atitinkamai gyven­tojų pajamų apmokestinimui yra pertvarkoma pašalpų sistema, ku­ri gali turėti didelę įtaką gyvento­jų pajamų pasikeitimui. Beje, pajamų mokesčio reforma nepaveikia tų, kurie apskritai ne­gauna pajamų. Todėl tokiems žmonės pagelbėti gali tiktai subalan­suota pašalpų sistema, kuri sutei­kia jiems bent jau minimalias pajamas. Progresiniai progresyviniai mokesčiai Lietuvo­je buvo svarstomi ne vienerius me­tus. Socialdemokratai aktyviai pa­sisakė už mokesčių progresyvumą. Seimo narys G.Sivickas teigė nepritariąs progresiniams mokes­čiams, nes Lietuvoje yra per ma­žos gyventojų pajamos, kad jų ap­mokestinimą būtų galima diferen­cijuoti. Lietuvoje iki 2000 Lt uždirba 92 proc. dirbančiųjų žmonių. Pasak G. Šivicko, vidutinis darbo užmo­kestis Lietuvoje yra apie 1000 Lt. „Pajamų diferencijavimas 200 JAV dolerių ribose atrodytų gana juo­kingas",- teigė Seimo narys. Pagal progresyvinę mokesčių sistemą, turtingesni mokėtų daugiau. Todėl taikyti skirtingus tarifus mažoms pajamoms nėra tikslinga, ten, kur taiko­ma progresyvinių mokesčių sistema, didžiausios pajamos yra gana di­delės, todėl progresyvumas iš es­mės net nesijaučia. Dažniausiai vertinama, jog progresyviniai mokesčiai yra turtin­gųjų valstybių bruožas - iš tikrų­jų mažas pajamas gaunančiame valstybėms tikslingiau būtų ma­žinti bendrą tarifą ir taip padidinti pajamas labiausiai vartojančiam sluoksniui. Bet gaunantiems mažesnes pajamas gyvenimas nedaug pale nevėlų užprogramuota nelygybe. Pasak G.Nausėdos, dėl progresinių mokesčių didėja ir gamybos kaštai. „Aukštųjų technologijų įmonės, o mes juk norime, kad jos plėšiusi, samdo aukštos kvalifika­cijos darbuotojus ir jiems moka di­desnius atlyginimus, todėl natū­raliai apmokestinus didesniu tari­fu didesnius darbo užmokesčius, tokios įmonės patirtų didesnius gamybos kaštus",- teigė jis. Be to, žemiausias pajamas gau­nančių gyventojų vartojimo skati­nimui pasitarnautų ir efektyviai sutvarkyta pašalpų sistema - lai taip pat duotų daugiau naudos ir tiems, kurie negauna jokių pajamų. Kita vertus, būtų galima dras­tiškai sumažinti gyventojų paja­mų mokesčio tarifą. Tiesa, Lietu­va neturi biudžeto perviršio, ku­rio reikėtų tokiems pasikeiti­mams. Pasak G.Nausėdos, rusai pasirinko aiškią ir suprantamą sistemą: „Kartais ieškant spren­dimų verta pasidairyti ir į Rytus, ne tik į Vakarus. Progresyviniai tarifai kartais ver­tinami kaip išeitis valstybei, kuri nenori didinti valstybės biudže­to, kadangi pajamų mažinimas žemiausią darbo užmokestį gau­nantiems gyventojams kompen­suojamas tarifo didinimu gau­nantiems didžiausias pajamas. Tokiu būdu biudžetas nukenčia mažai, arba iš viso nenukenčia. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad jeigu siekiama išlaikyti biudžeto ba­lansą, anksčiausias tarifas turi būti vos ne du kartus didesnis, už žemiausią, pasak A.Butkevičiaus, tas, ku­riam pajamos padidės 10 ar 2011, žinoma, ženkliai išlaidų nepadi­dins, bet vis tiek būtų šiokia tokia paskata. „Tegu tai nebus progresyvinė sis­tema, palyginti su dabartine - ga­lima užbrėžti tuos 33 proc. esan­čius dabar ir maginti tarifą že­miausioms ir vidutinėms paja­moms", - teigė Seimo narys. Pa­sak jo, tuomet gyventojų pajamos žemiausiu lygiu didėtų ir darb­daviams kastai mažėtų. „Juk įmo­nės tikrai dėl tokio sprendimo nieko neprarastų",- mano Seimo narys. Socialdemokratai teigia, jog progresyviniais mokesčiais siekiama padidinti gaunančių žemas paja­mas gyventojų realiu darbo už­mokesčius, tai paskatintų vartoji­mą, taip pat galbūt greičiau sukur­tų vidurinįjį sluoksnį. Neapmokestinamojo minimu­mo reguliavimas ir valstybės pa­šalpų sistema galėtų geriausiai padėti įgyvendinti tuos tikslus, kurių siekia socialdemokratai-Pradiniame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme buvo numaty­ta s 0,25 koeficientas už kiekvie­ną vaiką, vėliau buvo svarstomas variantas tarifą sumažinti iki 0,1 proc. - kadangi šiuo metu valsty­bei neužtektų lėšų pritaikyti 0,25 koeficientą. Tačiau įvedus 0,1 proc. tarifą, sumažėtų neapmokestinamų pajamų padidėjimas, palyginti su dabartine sistema, kai asmuo turi vaikų, proc. (tarifas - 30 proc., nepamokestinamas minimumas - 250 Lt, plius 25 Lt už kiekvieną vaiką) Progresyviniai tarifai kartais ver­tinami kaip išeitis valstybei, kuri nenori didinti valstybės biudže­to, kadangi pajamų mažinimas žemiausią darbo užmokestį gau­nantiems gyventojams kompen­suojamas tarifo didinimu gau­nantiems didžiausias pajamas. Tokiu būdu biudžetas nukenčia mažai, arba iš viso nenukenčia. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad jeigu siekiama išlaikyti biudžeto ba­lansą, anksčiausias tarifas turi būti vos ne du kartus didesnis, už žemiausią. Pasak A.Butkevičiaus, tas, ku­riam pajamos padidės 10 ar 2011, žinoma, ženkliai išlaidų nepadi­dins, bet vis tiek būtų šiokia tokia paskata. „Tegu tai nebus progresinė sis­tema, palyginti su dabartine - ga­lima užbrėžti tuos 33 proc. esan­čius dabar ir maginti tarifą že­miausioms ir vidutinėms paja­moms", - teigė Seimo narys. Pa­sak jo, tuomet gyventojų pajamos žemiausiu lygiu didėtų ir darb­daviams kastai mažėtų. „Juk įmo­nės tikrai dėl tokio sprendimo nieko neprarastų",- mano Seimo narys. Vienas didžiausių minusų - progresyvinis apmokestinimas mažina žmonių darbinį aktyvumą ir motyvacijas dirbti. Dėl šios priežasties žmogus linkęs atsisakyti kelti savo kvalifikacija, ieš­kotis papildomo darbo ir papildomu pajamų. Tai tiesioginė paskata slėpti tikrąsias pajamas, Nesunku prognozuoti, jog taip elgsis dauguma nemažai uždirbančių žmonių, norėdami išvengti didelių mokesčių. Diskriminuojami aukštos kvalifikacijos, daugiau dirbantys, taigi ir daugiau pajamų gaunantys darbuotojai. Skatinama emigracija, darbo jėgos nutekėjimas. Dėl sumažėjusių motyvacijų daugiau dirbti ir užsidirbti, padidėjusios tendencijos vengti mokesčiu bei kvalifikuotos darbą jėgos "nutekėjimo" gali sumažėti nacionalinio biudžeto įplaukos" tiek iš fizinių asmenų pajamų mokesčio, tiek iš kitu įmokų. Progresyvinį pajamų apmokestinimą sudėtinga ir brangu ad­ministruoti. Papildomų kaštų prireiks mokestį išskaičiuojančioms įmonėms ir mokesčių administratoriams. Dėl to kuria­mos prielaidos kainoms didėti ir pelnui mažėti. Dėl infliacijos didėjant darbo užmokesčiui, nuolat gausėja žmonių gaunančių tokio dydžio pajamas, kurios apmokestinamos maksimaliu tarifu. Pažeidžiamas progresyvinio apmokestinimo teisingumo principas. Jeigu valstybė teikia pastangas kiekvienam mokesčių mokėtojui kainuoti vienodai ar bent jau proporcingai. Juk nuėję į par­duotuvę, už prekes visi mokame tapačią kainą. Moraline prasme progresyvinis apmokestinimas yra tarsi bausmė už iniciatyvą, darbštumą ir sėkmę. 3.2. Progresyvinių mokesčių įvedimo sąlygų tyrimas Sudėtingų sistemų, kokia yra mokesčių sistema, kūrimuisi ir funkcionavimui būdingi tam tikri natūralūs procesai. Išsivysčiusiose šalyse šie procesai truko dešimtis ar net šimtus metų. Vykdant pereinamųjų ekonomikų transformacijas, kai kuriuos jų buvo mėginama dirbtinai spartinti ar net visiškai apeiti. Mėginimai techniškai kopijuoti išsivysčiusių šalių mokesčių sistemų patirtį kuriant progresyvinį gyventojų apmokestinimą, tačiau neturint pakankamai praktikos bei neįvertinant nevienodų aplinkos sąlygų, dažnai neduodavo numatytų rezultatų. Pasitaikė atvejų, kai toks spartinimas darė neigiamą įtaką mokesčių sistemų plėtrai. Siekiant įveikti minėtas problemas ir daugelį kitų ekonominės transformacijos procesams būdingų problemų, būtinas teorinis su jomis susijusių reiškinių pagrindimas. Mokesčių sistemoje vykstantys procesai yra unikalūs, turintys savo logiką ir turinį, tačiau dėl pereinamosios ekonomikos ypatybių, susijusių su aktyvia pašalinių veiksnių įtaka, dažnai nepaklūstantys tradiciniams ekonomikos ir vadybos mokslų pažinimo būdams. Tokiomis sąlygomis galutinai apibūdinti mokesčių sistemoje vykstančius reiškinius yra neįmanoma, todėl su sisteminės analizės pagalba nustatysime mokesčių sistemos tikslus, funkcijas, struktūrą ir joje vykstančius procesus. Integruota sisteminė mokesčių sistemos funkcijų analizė padės nustatyti mokesčių sistemos funkcionavimo dėsningumus ir ištirti atskirų jos dalių veiklą. Kadangi neįmanoma paaiškinti ar aprašyti visų su progresyvinių gyventojų apmokestinimų veikla susijusių mokesčių sistemos reiškinių, todėl svarbu sutelkti dėmesį į svarbiausius kokybinius sistemos požymius, darančius įtaką progresyvinių mokesčių įvedimo procesams. 3.2.1.Progresyviniai mokesčiai Lietuvoje. Makro lygis Ankstesniuose skyriuose pagrindėme progresyvinių gyventojų apmokestinimų veiklą, t.y. nustatėme jos tendencijas ekonomiškai išsivysčiusiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse, išsiaiškinome principus ir turinį, išanalizavome finansinio tarpininkavimo veiklos procesus, kuriuose dalyvauja progresyvinis gyventojų apmokestinimas. Šiame skyriuje, remdamiesi mūsų apibrėžtomis nuostatomis ir metodologinėmis priemonėmis, ištirsime, kokios sąlygos progresyvinių gyventojų apmokestinimų veiklai sukurtos Lietuvoje. Tyrimas padės atskleisti konkrečias Lietuvos ekonomikos ir mokesčių sistemos savybes, kurios gali daryti reikšmingą įtaką fondų veiklai. Tyrimo rezultatai padės nustatyti galimas fondų veiklos problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Vertindami Lietuvos ekonomikos būklę, apžvelgsime laikotarpį nuo 1998 m. iki 2003 m. Šis laikotarpis pasirinktas dėl to, kad iki 1998 m. sukaupti ekonomikos statistiniai duomenys nėra išsamūs ir sunkiau palyginami su vėlesniais. Daugiausia remsimės Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis [18]. 1999 m. šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 7,1 procento, tačiau po to iki 2003 m. jis kasmet didėjo, o 2002 m. buvo 5,6 procento. Vertinant BVP dydį, tenka konstatuoti, kad šis rodiklis neleidžia išskirti Lietuvos iš kitų VRE šalių. BVP dalis, tenkanti vienam Lietuvos gyventojui, yra mažesnė negu Estijoje, Lenkijoje ar Čekijoje. Tačiau šis Lietuvos rodiklis yra geresnis negu Albanijoje ar Rumunijoje. Pastebima tendencija - Lietuvoje BVP didėjimo dinamika yra labai netolygi. BVP sandaros analizė atskleidžia, kad beveik visos šio rodiklio sudedamosios dalys 1998-2002 m. keitėsi nedaug. Žemės ūkyje, pramonėje ir statybos sektoriuose buvo sukuriama daugiausia BVP - nuo 40 iki 45 procentų. Finansinio tarpininkavimo veiklos dalis BVP buvo labai nedidelė - 1998 m. jis sudarė 5, 1999 m. - 3, 2000 m. - 3,1 2001 m. – 2,2 ir 2002 m. – 3,3 procentus.[18, 200] Nepaisant nedidelio padidėjimo 1998 m., pastebima šio rodiklio mažėjimo tendencija. Tai rodo, kad mokesčių sektoriaus plėtra lėta arba jos visiškai nėra. Statistinių duomenų analizė taip pat rodo, kad valstybei priklausančio sektoriaus vaidmuo Lietuvos ekonomikoje yra ženklus. Skaičiuojant BVP išlaidų metodu, 1998-2002 m. Vyriausybės vartojimo išlaidos kasmet sudarė apie 21 procentų BVP. 1998-2002 m. valstybinės valdžios institucijos vykdė nuo 28 iki 53 procentų visų materialinių investicijų šalyje. Valstybiniame sektoriuje iki šiol sukuriama 30 procentų BVP ir jame dirba 32 procentai visų dirbančiųjų Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 2002 m. valstybinių institucijų perskirstomų mokestinių išteklių ir BVP santykis sudarė 40 procentų.[18, 45] Aiškiai pastebima tendencija - valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje yra gana didelis ir nemažėja. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje nėra sėkmingos valstybinio turto valdymo praktikos (patirties) bei valstybės investicijų pagrindimo mechanizmų. Didelis valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje daro įtaką mokestinių išteklių paskirstymo ir ūkinės veiklos procesams. Apibendrindami pateiktą analizę, galime nustatyti problemines sritis, kurios yra svarbiausios vertinant, ar Lietuvos ekonominė aplinka palanki progresyvinių gyventojų apmokestinimų: 1. Didžioji dalis BVP sukuriama tradicinėse ūkio šakose (pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje). BVP struktūra iki šiol keitėsi mažai. 2. Svarus valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje. 3. Maža mokesčių sektoriaus dalis BVP. 4. Dauguma Lietuvos įmonių mažos. 5. Sąlygos privačiai ekonominei veiklai nėra palankios. Didžiausias gyventojų pajamų diversifikacijos galimybes siūlo progresyvinis gyventojų apmokestinimas. Vertinant progresyvinių gyventojų apmokestinimų atsiradimo ekonominę aplinką Lietuvoje, galima teigti, kad ji šiandien mažai palanki (arba nepalanki) progresyvinių mokesčių įvedimui. Vienas iš tokio vertinimo pagrindinių rodiklių, yra dispo­nuojamos gyventojų pajamos. 2000 metų gyventojų biu­džetu tyrimo duomenimis, disponuojamos paja­mos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, bu­vo 438,0 Lt per mėnesi, iš jų piniginės pajamos su­darė 360,4 Lt, t.y. 84 proc. visų disponuojamų pa­jamų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2000 metais buvo 475 Lt. vienam namu ūkio nariui per mėnesį, kaimiečių - 327 Lt, t. y. 33 proc. mažesnės (žr. lentelė). Palyginti su 1999 metais, visos disponuoja­mos pajamos padidėjo 27 proc. Miestiečių disponuojamos pajamos didėjo sparčiau negu kai­miečiu (atitinkamai 32 proc. ir 16 proc.), todėl ir toliau didėjo atotrūkis tarp jų pajamų. 1999 metais vidutinės disponuojamos pajamos, ten­kančios vienam namų ūkio nariui, mieste buvo 31 proc. didesnės negu kaime, o 2000 metais -jau 49 proc. Dveji paskutiniai metai buvo nepalankūs gyventojų gerovei augti. Nors disponuo­jamos pajamos 2001 metais didėjo, tačiau dėl pajamų sumažėjimo pirmąjį 2000 metų ketvirtį ir pirmąjį 2001 melų ketvirtį, tik ketvirtojo 2001 metų ketvirčio disponuojamos pajamos buvo di­desnės nei ketvirtojo 1999 metų ketvirčio disponuojamos pajamos. Sumažėjus disponuojamoms pajamoms ir šiek liek didėjant prekių ir pa­slaugu kainoms, realiosios disponuojamos paja­mos 2001 metais, palyginti su 2000 metais, mies­te padidėjo 13 proc., o kaime sumažėjo l proc. Kadangi piniginės pajamos augo sparčiau negu natūrinės, jų dalis tarp disponuojamų pa­jamų padidėjo nuo 77 proc. 1999 metais iki 84 proc. 2001 metais (kaime atitinkamai nuo 59 proc. iki 67 proc.). Tokie struktūriniai pajamų pokyčiai rodo, kad namu ūkiai kaip vartotojai atsidūrė palankesnėje situacijoje, nes vartojimo požiūriu piniginėmis pajamomis galima nau­dotis lanksčiau.20 Didžiausios realiosios disponuojamos paja­mos paprastai gaunamos ketvirtąjį ketvirti (žr. l pav.), kai metų pabaigoje daliai dirbančiųjų išmokamos metinės premijos, o kaimiečiai gau­na daugiausiai pajamų už parduotą žemės ūkio produkcija. Tačiau daugiausiai dėl to, kad su­mažėjo darbo pajamos, ketvirtąjį 2000 metu ket­virti prasidėjęs gyventojų pajamų sumažėjimas buvo kompensuotas tik 2001 metų pabaigoje. 7 lentelė. Disponuojamų pajamų kitimas Iš viso Miestas Kaimas 1999 2000 2001 1999 2000 2001 1999 2000 2001 Visos disponuojamos pajamos, vie­nam namų ūkio natini per mėn., Lt. 326,7 438,0 415,4 352,7 475,2 464,9 268,9 327,1 311 ,0 Piniginės 253, 0 360,4 349,4 295,3 422,9 416,4 159,0 226,8 2O8,3 Natūrinės 73,7 67,6 66,0 57,5 52,3 48,5 109,3 100,3 102,7 Realiosios disponuojamos paja­mos, proc. (1999 m. - 100 proc.) 100,0 113,5 109, 1 100,0 116, 0 113,1 100,0 105,4 99,3 Piniginės 100,0 123,4 118,5 100,0 124,1 121,0 100,0 123,6 112,4 Natūrinės 100,0 79,5 76,9 100,0 78, 0 72,5 100,0 79,1 80,2 Šaltinis: Gyventojų pajamos ir vartojimo išlaidos ( 1999, 2000, 2001 m.) Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2002. 8 pav. Gyventojų pajamų sezoniniai pokyčiai Namų ūkio dis­ponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso ne tik nuo namų ūkio gyvenamosios vietos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: dirbančiųjų ir iš­laikytinių skaičiaus namų ūkyje, nuo namų ūkio narių pajamų šaltinių. Kaip parodė tyrimo duo­menys, 2000 metais daugiausia asmenų (33 proc.) buvo gyvenančių iš samdomojo darbo pa­jamų (mieste - 39 proc., kaime - 19 proc.). Dau­giau kaip penktadalis visų respondentų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pensija (mieste - 20 proc., kaime - 27 proc.). 19 proc. kaimo gyventojų vertėsi iš pajamų, gautų iš meninio žemės ūkio, įskaitant ir pačių suvartotą produkcija. Išlaikytinių, t. y. asmenų, neturinčių jokio pajamų šaltinio, dalis mieste ir kaime sky­rėsi nedaug (atitinkamai 32 proc. ir 30 proc.). Didžioji dalis visų išlaikytinių -vaikai iki 18 me­tų. Dalis namų ūkio mamų turėjo net kelis paja­mų šaltinius. 31 proc. tiriamųjų nurodė, kad turi papildomą pajamų šaltini (mieste - 25 proc., kaime - 41 proc.). iš nurodžiusiu, kad jie turi papildoma pajamų šaltinį, net 80 proc. paminė­jo, kad tai darbas asmeniniame žemės ūkyje, 9 proc. 3.2.2. Progresyviniai mokesčiai Lietuvoje. Mikro lygis Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti Lietuvos gyventojų socialinius sluoksnius bei posluoksnius. Remiantis minimaliomis normatyvinėmis grynosiomis pajamomis (MNGP) buvo išskirtos keturios socialinių sluoksnių grupės: žemutinis, tarpinis (tarp žemutinio ir vidurinio), vidurinis ir aukštutinis. Žemutinio (skurdžiausio) socialinio sluoksnio riba turėtų būti iki 1 MNGP(377,02Lt). Turint galvoje, kad MNGL yra iš esmės skurdo matas, vidurinio sluoksnio apatinė riba prasideda ne mažiau kaip nuo 2 MNGP (674,04Lt). Taigi natūraliai atsiranda tarpinis sluoksnis – nuo 1 iki 2 MNGP. Siekiant išlaikyti tam tikrą viduriniojo sluoksnio vientisumą aukštutine jo riba pasirinkta 3,5MNGP(1319,57 Lt). [šaltinis] Iš žemiau pateikto grafiko matyti gyventojų susiskirstymas į socialiniams sluoksniams pagal jų gaunamas grynąsias pajamas. 9 pav. Lietuvos gyventojų socialinis susisluoksniavimas pagal grynąsias pajamas 1- žemutinis sluoksnis 2 - tarpinis sluoksnis 3 - vidurinis sluoksnis 4 - aukštutinis sluoksnis Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį 2000m. pateko apie pusę (48%) visų gyventojų. Aukštutinis socialinis sluoksnis apima beveik dešimtadalį gyventojų (9%). Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių (atitinkamai – 22% ir 21%). Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinio susisluoksniavimo tendencija – gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių, ypač viduriniojo, dalys sumažėjo. Pažymėtina, kad šie visuomenės socialinės struktūros poslinkiai vyko apskritai mažėjant gyventojų pajamoms. Pagrindiniai socialinių sluoksnių bruožai: Žemutinis socialinis sluoksnis. Palyginti su kitais sluoksniais, jame daugiausia (daugiau kaip 50 %) gyvenančiųjų kaime, daugiausia vaikų (32 %), nemažai 60 metų amžiaus ir vyresnių (16 %), pagrindiniai pajamų šaltiniai labai „išsibarstę", daugiausia išlaikytinių (41 %), daugiausia nurodančiųjų, kad jų pagrindinis pajamų šaltinis yra socialinės pašalpos. Disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui sudaro tik 43 procentus šalies vidurkio. Norint išgyventi (sudurti galą su galu), pačių namų ūkių nuomone, reikėtų 74 procentais daugiau pajamų. Taigi situacija destruktyvi. Ji orientuota į socialinę degradaciją arba į kovą už savo būvį bet kokiomis priemonėmis. Tarpinis socialinis sluoksnis. Jo paveikslas yra panašiausias į visos Lietuvos gyventojų vidutinišką paveikslą (nes, kaip minėta, į jį patenka apie pusė šalies gyventojų). Palyginti su žemutiniu socialiniu sluoksniu, šis sluoksnis pagal namų ūkių galvų amžių yra gerokai „vyresnis", jį taip pat slegia (nors šiek tiek mažiau) nedarbo našta, pastebimai mažesnę dalį (25 %) sudaro vaikai. Šio sluoksnio tipiškiausias bruožas yra žemas pajamų lygis: disponuojamos pajamos sudaro 84 procentus šalies vidurkio; pačių namų ūkių nuomone, norint sudurti galą su galu pajamos turėtų būti 14 procentų didesnės. Taigi situacija gana problemiška. Ji gali lemti tam tikrus socialinius neramumus, jei dar ilgai nebus nors šiek tiek pastebimesnių gerėjimo poslinkių. Vidurinis socialinis sluoksnis. Palyginti su šalies vidurkiu, daugiau yra gyvenan­čiųjų miestuose (79 %), pagal amžių jis yra šiek tiek “jaunesnis”, vaikų dalis taip pat yra šiek tiek mažesnė (22 %), aukštesnis profesijų kvalifikacinis lygmuo, 37 procentais didesnės disponuojamos pajamos. Aukštutinis socialinis sluoksnis. Šiame sluoksnyje, palyginti su kitais, mažiausias vidutinis šeimos dydis (nors, kaip ir visoje šalyje, apie 30 % sudaro gyvenantieji 4 asmenų ūkiuose, tačiau beveik 3 kartus rečiau yra gyvenančiųjų 5 ir daugiau asmenų namų ūkiuose), didžiausią dalį (82 %) sudaro gyvenantieji miestuose, didžiausia ir gyvenančiųjų didžiuosiuose miestuose dalis (64 %). Tai vienintelis socialinis sluoksnis, turintis vieną pagrindinį pajamų šaltinį - samdomąjį darbą ne žemės ūkio sektoriuje (sudarantį daugiau kaip 50 %). Pajamos iš verslo ir amatų tik 4 procentų patenkančiųjų į šį sluoksnį yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau ir visuose šalies namų ūkiuose tokių yra kol kas tik 2 procentai. Lietuvoje susiklosčiusi, tiksliau besiformuojanti, visuomenės socialinė struktūra kol kas yra daug labiau panašesnė į Rusijos (ir kitų pokomunistinių šalių) negu į Vakarų šalių visuomenių struktūras. Vidurinioji klasė, kaip ji suprantama Vakaruose, Lietuvoje vis dar yra tik tapsmo būsenos. Panašiausias į Vakarų šalių viduriniąją klasę yra vidurinis socialinis sluoksnis. Tačiau vidurinio socialinio sluoksnio dar nederėtų vadinti viduriniąja klase. Silpniausia jų vieta - masiškumo, vyravimo visuomenėje stoka. Kraštutinių socialinių sluoksnių (aukštutinio ir žemutinio) disponuojamos pajamos skiriasi 5,7 karto, o piniginės disponuojamos pajamos - net 7,1 karto. Namų ūkių nuomonės analizė leidžia teigti, kad Lietuvos gyventojai pasisako už daug saikingesnę pajamų diferenciaciją. Viena vertus, tai galima vertinti kaip tam tikrą socializmo laikų reliktą, kita vertus, esama pajamų diferenciacija nebūtų tokia skausminga, jei visuomenės struktūroje vyrautų vidurinis socialinis sluoksnis, o gyvenimas žemiau absoliučios skurdo ribos būtų tik išimtiniai atvejai. Socialinių sluoksnių socialinės, demografinės, taip pat profesinės charakteristikos rodo, kad tiek žemutinis, tiek tarpinis, tiek vidurinis socialiniai sluoksniai turi nemažai bruožų, įgalinančių pagerinti savo socialinį ekonominį statusą. Lietuvos visuomenės socialinės struktūros gerėjimui, be abejo, turės įtakos ekonomikos augimas apskritai. Tačiau labai svarbu, kaip bus tobulinama socialinė ekonominė politiką. Ji daug labiau turėtų būti orientuota į žemutinį ir tarpinį socialinius sluoksnius. Minėtus sluoksnius labiausiai slegia nedarbas, juose susitelkę net 76 procentai Lietuvos vaikų (atitinkamai - 30 % ir 46 %). Šie vaikai gali likti be aukštesnio socialinio ekonominio statuso įgijimo perspektyvos. Labai žemą vidaus vartojimo lygį atspindi ir išlaidos maisto prekėms. Lietuvoje beveik pusę (45 proc.) gyventojų vartojimo išlaidų sudaro išlaidos maisto produktams, kas rodo, kad Lietuvos gyventojų vartojimo struktūra grįžo į 1933 m. lygį. Tačiau reikia pasakyti, kad eksportas kai kuriose įmonėse didėja. Tai reiškia, kad įmonės užsidirbs daugiau pajamų, galės mokėti didesnius atlyginimus, po kurio laiko turėtų pagyvėti ir vidaus paklausa. Tačiau šis reformos kelias gana ilgas, nes esant didelei darbo pasiūlai, daugelis įmonių savininkų yra nesuinteresuoti didinti darbo užmokestį. Visa tai dar kartą parodo, kad mokesčių reformą reikėjo pradėti nuo realių pajamų didinimo vienam gyventojui, nes šiuo metu darbo užmokesčiui tenkanti mokesčių našta Lietuvoje yra ir, matyt, bus neproporcingai didelė. Kartu su darbdavio draudimo įnašais vidutinis bruto darbo užmokestis apmokestinamas didesniais nei 60 proc. mokesčiais. Gyventojų pajamų progresyvinio apmokestinimo ir biudžeto efekto tyrime visi gyventojai sąlygiškai yra suskirstyti į 4 socialines -ekonomines grupes (žr. lentelė.). Jos yra nusta­tomos pagal asmens, gaunančio pajamas, paja­mų šaltinį. Lentelėje gyventojai yra pasiskirstomi į 4 grupes pagal gaunamų pajamų lygį. 1 grupė sudaro gyventojai gaunantys mažesnes pajamas negu 450 Lt. 2 grupė sudaro gyventojai gaunantys nuo 450 iki 650 Lt. 3 grupė sudaro gyventojai gaunantys nuo 650 iki 850 Lt. 4 grupė sudaro gyventojai gaunantys nuo 1050 Lt. ir daugiau 10 pav. Lietuvos gyventojų minėtų keturių grupių pajamų didėjimo prognozė nuo 2003 m. iki 2010 m. Remiantys pav. duomenimis darytina išvada, kad progresyvinių mokesčių įvedimo atvejų 2010 m. 1 grupės gyventojų pajamos bus apmokestinamos pagal 2 grupės gyventojų pajamų tarifą. Darytina išvada, kad esant šiandieninei situacija kai ¾ šalies gyventojų gauna pajamas mažesnes nei 1050 Lt. pajamų mokesčio tarifo diferenciacija 200 Lt. diapazone nėra tikslinga. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad remiantys statistikos departamento duomenimis tik 10 proc. gyventojų sudaro taip vadinama “vidurinę klasę.” O aukštas pajamas gaunantys gyventojai sudaro vos 1,5 proc. Darbo autoriaus nuomonę progresyvinių tarifų įvedimas tikslingas kai “vidurinė klasė”sudaro ne mažiau nei 60 proc. Tik tada galima kalbėti apie nuoseklų gyventojų pajamų tarifo diferenciacija. Šiuo metu girdimas kitas kai kurių politikų siūlomas variantas yra didinti neapmokestinamąjį pajamų minimumą (NPM), siejant ar nesiejant jį su išlaikytinių skaičiumi šeimoje. Tai būtų socialiai orientuotas sprendimas, tačiau: • mažina biudžeto pajamas, ypač savivaldybių; • lygiai mažina mokesčius tiek daug, tiek mažai pajamų gaunantiems, t.y. pragyvenimo lygio skirtumų nemažina. Siūlymas nustatyti didesnį NPM tik gaunantiems mažas pajamas, gali sumažinti biudžeto pajamų sumažėjimą, lyginant su siūlymu didinti NPM visiems, tačiau administravimo išlaidos būtų tokios pačios, kaip ir esant progresiniam mokesčiui, be to, pakliuvę ant nustatyto dydžio keitimo “laiptelio” (pvz. 1000 lt) gali netgi daugiau pajamų netekti. Siūlymas visiems vienodai mažinti tarifą nepriimtinas, nes didins skirtumus, turtins turtinguosius, mažins biudžetą. Kita vertus progresyvinių pajamų apmokestinimo sistemos įvedimas susijęs tiek su neigiamomis taip ir su teigiamomis pasekmėmis: 1. neigiamos: – gali skatinti dideles pajamas gaunančius asmenis slėpti pajamas, o pajamų gavimą nukelti į kitą mokestinį laikotarpį; – sudėtingesnis mokesčių administravimas; – galimas biudžeto pajamų sumažėjimas; – galimas didelis triukšmas žiniasklaidoje, nes ten vyrauja dešiniosios pažiūros. 2. teigiamos: – mažins skirtumus tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių gyventojų, ir bus įgyvendinamas socialdemokratinis ir europinis solidarumo principas; – gausins viduriniąją klasę; – gaunantys mažas pajamas galės daugiau išleisti prekėms, ir visų pirma Lietuvoje, tuo padidinami vidaus vartojimą ir biudžeto pajamas; – sumažės poreikis socialinėms programoms, kompensacijoms; – sumažės galimybė pagal liberalų siūlymus mažinti tarifą visiems; – bus įgyvendintos LSDP ir Vyriausybės programinės nuostatos; Galimų neigiamų pasekmių galima būtų įvengti tokiais būdais: ◦ pravesti kvalifikuotą ir entuziastingą kampaniją; ◦ mokesčių tarifai gaunamoms mažoms pajamoms turėtų būti kiek galima mažesni, kad žmonės realiai tai pajustų; ◦ neapleisti priemonių, kurios kontroliuoja Darbo kodekso ir kitų įstatymų laikymąsi (užkirsti kelią fiktyviems įdarbinimams pusei etato ir pan.) ◦ nenustatyti labai didelio viršutinio tarifo, kad kiltų mažiau pagundų slėpti pajamas. (Kadangi dalis gaunančių dideles pajamas, deja, ir dabar slepia savo pajamas ir taip pat daro su samdomų darbuotojų pajamomis, ieško būdų jų neapmokestinti ar mažiau mokėti mokesčių, apgavysčių mastas realiai neturėtų didėti. Juo labiau, kad susipratę, kurių daugėja, bent savimi bando pasirūpinti gaudami visas pajamas “ant popieriaus”). ◦ būtina aiškinti žmonėms, kad netrukus visų pensijos bus skaičiuojamos iš visų įmokų SODRAI, o ne pastarųjų 10 metų, kad kuo daugiau įsisąmonintų (tame tarpe ir darbdavių), kad ne 50–ties metų sulaukus, reikia pradėti rūpintis mokamomis įmokomis į SODRĄ, o t.p. į kaupiamųjų pensijų fondą. 3.3.Galiojančio įstatymo progresyvumas ir galimų modelių pritaikymas Mokesčių našta tarp visuomenės sluoksnių yra pasiskirsčiusi labai netolygiai. Lietuvoje daugiausia mokesčių sumoka tik iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonėms. Akivaizdus susipriešinimas tarp mokesčius administruojančių įstaigų ir verslininkų. Mokesčių sistemoje turi būti laikomasi socialinio teisingumo principų. Darbo autoriaus nuomone: • mokesčių tarifai ir lengvatos būtų tokie, kad mokesčių mokėtojų pajamos, investuotos naujoms darbo vietoms kurti, būtų apmokestinamos žymiai mažiau; • pagal europietišką patirtį įvedant progresinius mokesčius, mokesčių našta turi būti perskirstyta taip, kad neturtingesni mokėtų mažiau, o sąlygos verslui - neblogėtų; turtingieji mokėtų turto mokestį • kad prabangos ir prestižinės prekės būtų apmokestinamos daugiau, negu paprastos ir masinio vartojimo prekės. • būtų leidžiama už skolas biudžetui ir fondams atsiskaityti akcijomis ir turtu; būtų aiški baudų ir delspinigių išieškojimo teisminiu keliu tvarka; Fizinių asmenų pajamų mokestis: didelėms gaunamoms pajamoms įvesti didesnį mokesčio tarifą, o pagrindinį neapmokestinamą minimumą nustatyti nemažiau 320 litų pajamoms ar darbo užmokesčiui per mėnesį; augant vidutiniam darbo užmokesčiui, turi didėti ir neapmokestinamas minimumas. Kaip galima greičiau pradėti visuotiną pajamų deklaravimą, nes tik tada galima neapmokestinti būtinų išlaidų, pereiti prie metinio šeimos pajamų ir mokesčių apskaičiavimo, tai leistų geriau ir teisingiau apmokestinti, nustatyti lengvatas, skirti pašalpas, kovoti su korupcija. Vyriausybės siekia palaipsniui mažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio dydį mažas pajamas gaunantiems asmenims, tuo siekiant paskatinti užimtumo augimą bei padidinti vartotojų perkamąją galią, vidaus rinkos paklausą ir geranorišką mokesčių mokėjimą. Siekiant padidinti realias pajamas mažiausiai uždirbantiems taip pat palaipsniui didinti neapmokestinamą minimumą, diferencijuojant priklausomai nuo išlaikytinių skaičiaus šeimoje ir neįgalumo. Progresinius mokesčius (t.y. mokesčius, kurių tarifai didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos) moka daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai. Juos taiko ne tik ES šalys, kuriose šiandien vyrauja socialdemokratinės pažiūros, bet ir gana liberalios ekonomikos šalys, pavyzdžiui, JAV. Kas lėmė tokį progresyvinių pajamų mokesčių populiarumą. Atsakymas, žinoma, glūdi pačios socialdemokratinės ideologijos paplitime, kuri nors ir skirtingu metu, tačiau paplito kone visose pasaulio šalyse. Progresinis pajamų progresyvinis apmokestinimas remiasi socialdemokratinėmis vertybėmis, socialinio teisingumo ir solidarumo principais, nuostata, kad turtingesni turi mokėti daugiau. Nuo 2003 m. sausio 1d. įsigaliojo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (Priimtas 2002-07-02 įsigaliojo 2003-01-01). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo tikslas – nauju, tarptautine praktika besiremiančiu, įstatymu reglamentuoti gyventojų pajamų apmokestinimą, kurį iki 2003-01-01 reglamentavo nuo 1990 metų galiojantis ir daugybe kartų taisytas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. Priimant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą buvo siekiama šių tikslų:  sumažinti gyventojams pajamų mokesčio naštą, didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį bei papildomai susieti jį su išlaikytinių skaičiumi  numatyti gyventojams teisę iš apmokestinamųjų pajamų atimti riboto dydžio išlaidas, susijusias: su kredito įstaigom sumokėtom palūkanom už paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti arba jam įsigyti – tai palengvintų spręsti apsirūpinimo gyvenamuoju būstu problemą ; su mokesčiu už mokslą, nes tai sudarytų palankesnes sąlygas siekti aukštojo mokslo; su išlaidoms patirtoms mokant pensijų ar gyvybės draudimo įmokas;  įgyvendinti visuotinį turto ir pajamų mokesčio deklaravimą. Dėl pajamų neapmokestinamojo minimumo pakėlimo nuo 250 iki 290 litų: Nacionalinis biudžetas negaus 149 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondas negaus 64 mln. Grynos asmens pajamos padidės 13 litų per mėnesį. Dėl pajamų neapmokestinamojo minimumo (290) indeksavimo koeficientu 0.1 už kiekvieną vaiką: Nacionalinis biudžetas negaus 75 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondas negaus 32 mln. 2 vaikus turinčio asmens grynos pajamos padidės 23 litais per mėnesį. Dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytos galimybės iki 25 proc. apmokestinamų pajamų skirti palūkanoms už būstą, įmokoms į pensijų fondus, mokesčiui už mokslą (efektas gyventojams bus 2004 m. deklaravus pajamas ir turtą): Nacionalinis biudžetas negaus 60 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondas negaus 26 mln. Pagrindinės įstatymo nuostatos: Įstatyme tik du pajamų mokesčio tarifai – 33 ir 15 procentų. Su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms bei individualios veiklos pajamoms taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Nustatant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimamos:  neapmokestinamosios pajamos; (42 rūšys pajamų).  neapmokestinamasis pajamų dydis 290 litų bei papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (taikomas ne tik su darbo santykiais susijusioms pajamoms, kaip iki šiol) Nuo 2003 m. atsisakoma 0 tarifo investicijai, palaipsniui mažinami pelno (iki 21 %) ir pajamų (iki 29 %)mokesčių tarifai 7 lentelė. Galiojančio FAPMĮ lengvatų įtaka šalies nacionaliniam biudžetui Metai 2002 2003 2004 Pajamų mokesčio tarifai (proc.) Neapmok. min. padidinimas 15/ 29/ 31 15/29 Pakeitimų įtaka mln. lt. -136 -164 -167 Pajamų mok. įplaukos mln. lt. 2505 2520 2623 * skaičiavimai atlikti atsižvelgiant į tai, kad mokesčio mokėtojų elgesys toks pat kaip 2002 metais. Skaičiavimai atlikti naudojant 10 pav. prognozė atitinkamai įvertinus dabartinę mokesčio tarifo įtaka šalies nacionaliniam biudžetui. 11 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/29/33 GPM tarifams, tūkst. Lt. Mažinant gyventojų pajamų mokesčių tarifus, mažės Privalomojo sveikatos draudimo įplaukos: 2003 m. PSDF neteks 66 mln. lt., 2004 m. PSDF neteks 72 mln. lt. Mažinant gyventojų pajamų mokesčių tarifus, mažės Privalomojo sveikatos draudimo įplaukos: 2003 m. PSDF neteks 132 mln. lt. Pasikeitimai nacionaliniam biudžetu yra parodyti pav. Progresyvinių mokesčių, taikomų gyventojų su darbo santykiais gaunamoms pajamoms, galimos įtakos šalies biudžetui variantai. I variantas Gyventojo per mėnesį gaunamoms pajamoms taikomi tarifai: Nuo 0 iki 1000 litų – 15 % Nuo 1000 – 29 % 12 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/29 GPM tarifams, tūkst. Lt. Įtaka jeigu minėti mokesčių tarifai butų įsigalioję 2004 m. sausio 1 d. Prognozuojant I varianto progresyvinių mokesčių tarifų įtaka nuo 2004 iki 2010 m. baziniais metais imamas 2003 m. 1 varianto progresyvinių mokesnių įtaka atsižvelgiant į Vilniaus banko prognozuojama 6 proc. per metus vidutinių atlyginimų didėjimą. Prognozės rezultatai pateikti lentelėje. II variantas Gyventojo per mėnesį gaunamoms pajamoms taikomi tarifai: Nuo 0 iki 2000 litų – 15 % Virš 2000 litų –31 % 13 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/31 GPM tarifams, tūkst. Lt. Prognozuojant II varianto progresyvinių mokesčių tarifų įtaka nuo 2004 iki 2010 m. baziniais metais buvo imamas taip pat 2003 m. Lentelėje pateikta II varianto progresyvinių mokesnių įtaka atsižvelgiant į Vilniaus banko prognozuojama 6 proc. per metus vidutinių atlyginimų didėjimą. III variantas Gyventojo per mėnesį gaunamos pajamos: Iki 4000 litų – 15 % Virš 4000 litų – 33 % 14 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/33 GPM tarifams, tūkst. Lt. III varianto, kur pastebima didžiausia tarifo diferenciacija įtaka jeigu minėti mokesčių tarifai butų įsigalioję 2004 m. sausio 1 d. Svarbu paminėti, kad prognozuojant III varianto progresyvinių mokesčių tarifų įtaka nuo 2004 iki 2010 m. baziniais metais imamas 2003 m. 1 varianto progresyvinių mokesnių įtaka atsižvelgiant į Vilniaus banko prognozuojama 6 proc. per metus vidutinių atlyginimų didėjimą. Kaip mes matom iš atliktos 3 skirtingų pagal pajamų bei tarifų diferenciacijos variantų prognozės tik maksimaliai diferencijavus gyventojų pajamų mokesčio tarifą atsižvelgiant į jų gaunamų pajamų piniginę išraiška galimas teigiamas progresyvinių mokesčių įvedimo rezultatas. Analizuojant pajamų tarifų diferenciacija būtų įdomų paminėti Rusijos pavyzdį, kur gyventojų per metus gaunamos visų rūšių pajamos apmokestinamos šiais tarifais: Iki 50 000 rub. (iki 6775 litų per metus arba iki 565 litų per mėnesį) – 12 % Nuo 50 000 iki 150 000 rub. (nuo 6776 iki 20325 litų per metus arba nuo 566 iki 1694 litų per mėnesį) – 6 000 rub. (813 lt/metams arba 68 lt/mėn.) + 20 % nuo sumos, viršijančios 50 000 rub. (6776 litus). Virš 150 000 rub. (virš 20326 litų per metus arba virš 1694 litų per mėnesį) – 26 000 rub. (3523 lt/metams arba 294 lt/mėn.) + 30 % nuo sumos, viršijančios 150 000 rub. (20325 litus per metus arba 1694 litus per mėnesį). Bendrai kalbant apie fizinių asmenų pajamų trukumus galima butų paminėti, kad progresyvinis apmokestinimas skatina dideles pajamas gaunančius asmenis slėpti realias pajamas ir planuoti mokesčius ( pajamų gavimą nukelti į kitą mokestinį laikotarpį ir taip išvengti didesnio mokesčio tarifo taikymo. Tenka pažymėti, kad mokesčių administravimas taikant progresyvinį mokesčių tarifą tampa labai sudėtingas ir kainuoja labai brangiai. Bei atsižvelgiant į I ir II varianto prognozes tenka pripažinti, kad pastebimas mokestinių biudžeto pajamų sumažėjimas. Pasaulinė mokesčių mokėtojų asociacija vienareikšmiškai pasisako už proporcinį pajamų mokesčio tarifą. Tikslą, dėl kurio siūloma įvesti progresyvinius mokesčius (padidinti socialiai remtinų asmenų pajamas), galima pasiekti didinant neapmokestinamąjį minimumą bei susiejant jį su išlaikytinių skaičiumi šeimoje. 4.Įmonių pelno mokesčio pagristumo analizė Šiuo metu Lietuvoje intensyviai dis­kutuojama apie juridinių asmenų pelno mo­kesčio tikslingumą. Oficiali šiuo klausimu nuostata yra užfiksuota Vyriausybės 1997-2000 m. veiklos programoje, patvirtintoje 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. VIII-28; joje numatyta sureguliavus pajamų mokestį, 10 metų laikotarpiui panaikinti pelno mokestį. Nesigilindami į formuluotės apie paja­mų mokesčio sureguliavimo neapibrėžtu­mą, darbo autorius norėtų panagrinėti, kiek tokia perspekty­va yra priimtina šalies ūkiui ekonominia­me ir politiniame kontekste. Pirmiausia panagrinėkime juridinių as­menų pelno mokesčio įnašo į nacionalinį biudžetą dinamiką procentine išraiška. Remiantis statistikos duomenimis, galime konstatuoti, kad nuo 1991 m. pelno mo­kesčio procentas bendrose valstybes pa­jamose sumažėjo nuo 20,5% 1991 m. iki 7,5% 1997 m. Didžiausias įnašo į biudžetą nuosmukis įvyko 1994m., palyginti su 1993 m. (nuo 23,4% iki 13,7%). Kitais 1995 m. pelno mokesčio dalis biudžete toliau ryškiai mažėjo (nuo 13,7 iki 9,6%) Tokią tendenciją neabejotinai pirmiausia sąlygojo pri­dėtinės vertės mokesčio įvedimas 1994 m. Darbo autorius norėtų atkreipti dėmesį į ūkininkavimo sąlygų pasikeitimo poveikį įmonei susijusia su PVM įvedimu. Valstybė (tie­sa, su atskiromis išimtimis) 1994 m. įvedė 18% pridėtinės vertės mokestį (PVM). Mokestis verslo pasaulyje sukėlė šoką, nes nebuvo atlikta jokia mokesčio povei­kio išankstinė analizė. Kitose šalyse (pvz., Didžiojoje Britanijoje) PVM nuo jo įvedi­mo buvo didinamas palaipsniui. PVM bu­vo įvestas 1973 m. stojant į Europos Eko­nomine Bendriją ir pagrindinėms prekėms tesudarė 8%. Didesnis (12 %) tarifas bu­vo nustatytas tik kai kurioms prabangos prekėms. Toliau nuosekliai šis tarifas bu­vo didinamas 1979 m. nustatytas 17,5% tarifas (su tam tikromis išimti­mis). Siekiant padidinti pramonės konkurencingumą vietiniams energetiniams ištekliams (kurui, elektros energijai) nustatytas 5% tarifas. Beje, gyvenamoji statyba PVM iš viso ne­apmokestinama. Mūsų ekonominėje literatūroje į PVM poveikį ūkininkavimo sąlygoms nekreipia­ma dėmesio. Naujausioje aukštosioms mokykloms skirtoje literatūroje gausu komentarų jog “PVM nėra susijęs su įmonės veik­la

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!