R. Granauskas "Gyvulėlių dainavimas"

Gyvename laikinumo apologijos dienomis. Net skulptūros kuriamos nebe iš akmens, o iš šiaudų. Tokia skulptūra sudega per penkiolika mi­nučių, išliepsnodama laikinumą kaip epochos ženklą. Vizualus aki­mirksnis - štai išliekamoji vertė. Iš šiandien kuriančių prozininkų Ro­mualdas Granauskas kaip niekas kitas savo tekstais priešinasi „šiaudinei" kultūrai, bando atsilaikyti prieš vienkartiškumo šturmą.
Kiekviena R. Granausko knyga vos pasirodžiusi tampa įvykiu, nes sublimuoja tradiciją – visa, kas geriausia, pasakyta iki jo — ir pasako dar šiek tiek daugiau, skaudžiau, simboliškiau. Ir pasako pačiu laiku, kaip tik tada, kai ateina metas atsisveikinti: „Duonos valgytojai“ vaizduoja žemdirbišką būtį kaip mirštantį ritualą. „Jaučio aukojimas“ byloja išdidu­mą ir nepriklausomybę priklausomybes epochoje. „Gyvenimas po klevu“ liudija agrarinės kultūros ciklo baigtį, o „Žodžio agonija“ — pakirstas sakraliąsias kūrybos šaknis. Gyvu nervu jausdamas permainų nesamas prarastis, Granauskas rašo aktualią ir apibendrinančią prozą. Nebijo bū­ti konceptualiai senamadiškas (nuolat eksponuoja svarbiausias nykstan­čias vertybes ir dėl jų sielojasi), nesistengia atrodyti modernus (išsitenka novelės ir apysakos žanrų rėmuose).
Dabar gausu tekstų,teigiančių formos žaismą arba tiesiog neformalių — eskiziškų, aranžuotų, fragmentiškų, antižanriškų, atsainių. Litera­tūra darosi kiek paviršutiniška, etiudiška. kažkokia dalinė. Visuotinu­mą gali atstoti tik skvarbūs gręžiniai į giluminius kultūros klodus. Kaip tik toks yra Granausko rašymas ir toks „Gyvulėlių dainavimas" — nau­ja senų apsakymų knyga. Nuostabiausia, kad jie parašyti vos ne prieš tris dešimtis metų.
Frazė prie frazės, sakinys prie sakinio šliejasi diktuojami neiš­vengiamybės ir persmelkiančios epitafinės gėlos. Džiovininkas Gurauskis lankosi Mosėdyje, o jo būsimas kapas — tolimuos pasviečiuos. Tumo akyse iškyla rusiškas antkapio šriftas — aiškiaregiška talpi detalė (juk Tu­mas dar nežino, tik R. Granauskas žino. kokios trumpos dienos tų stu­dentėlių „plonais kaklais“: „Tai žmonės, kurie už mūsų literatūrą sumo­kėjo nei per daug, nei per mažai: Jie visi paguldė už ją galvas“; esė „Baltas liūdesio balandis" apie Biliūną). Daukanto darbų pašlo­vinimas ir vargų apgailėjimas, padedant juodvarniams — pranašams, globėjams, likimo lėmėjams — esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių"....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!