Psichologijos esė apie epilepsiją

vienam reikalinga nuolatinė specialisto priežiūra.
Epilepsija yra laikoma lėtine psichikos liga, kuriai yra būdingi trumpalaikiai sąmonės
praradimai ir periodiškai pasikartojantys traukulių priepuoliai, ilgainiui galintys nulemti specifinius
individo charakterio pakitimus bei turėti įtakos progresuojančiam intelekto menkėjimui
(Psichologijos žodynas, 1993; Sakalauskaitė-Juodeikienė ir kt., 2014).
Epilepsija laikoma vienu dažniausiu lėtiniu nervų sistemos sutrikimu. Nurodoma, kad preliminariai
epilepsija serga maždaug iki 1 proc. populiacijos ir apie pusė šio sutrikimo atvejų diagnozuojama
asmenims iki 20 metų amžiaus, o liga dažniausiai debiuotuoja vaikystėje arba paauglystėje (World
Health Organization, 2022).
Šis sutrikimas visuomenėje dažnai siejamas su tam tikru paslaptingumu ir mitais, dėl ko
sergantys epilepsija asmenys dažnai savo ligą suvokia kaip tam tikrą „stigmą“ (Krutulienė ir kt.,
2012). Dėl tokios stigmatizacijos, asmenys, kuriems diagnozuota epilepsija, gali patirti
nevisavertiškumo jausmą, socialinę izoliaciją, atskirties jausmą, taip pat jausti tam tikrus su epilepsija
susijusius kompleksus, išgyventi baimę dėl pasikartojančių ir savaime kylančių epilepsijos
priepuolių. (Rizou ir kt., 2015). Visa tai gali paskatinti papildomus su fizine sveikata susijusius
sutrikimus bei emocinius sunkumus – baimę, nerimą, depresyvumą ar nuolat jaučiamą stresą. Šiuo
atveju pastarieji jausmai yra tiesiogiai susiję su ligos eiga – pati ligos diagnozė gali kelti minėtuosius
jausmus, o šie savo ruožtu gali toliau stiprinti ar išprovokuoti epilepsijos priepuolių atsiradimą
(Campen ir kt., 2013). Viena dažniausių psichoemocinių epilepsijos pasekmių – ilgalaikis, užsitęsęs
streso jausmas.
Būtent dėl abipusės sąveikos, svarbu išsamiau aptarti streso ir epilepsijos problematiką, jų
sąveikos mechanizmą. Taip pat, kadangi patiriamas stresas, kaip minėta, gali turėti įtakos epilepsijos
priepuolių išprovokavimui, ypatingai svarbu dėmesį skirti ir galimoms streso valdymo ir įveikos
technikoms, kurios, tikėtina, gali padėti sumažinti patiriamų epilepsijos priepuolių skaičių arba
sunkumą.
3
Dėstymas
Taigi, epilepsija yra lėtinis neurologinio pobūdžio sutrikimas, kuriam būdingi kartotiniai ir
savaiminiai epilepsijos priepuoliai. Patys epilepsijos priepuoliai yra apibūdinami kaip stereotipiniai
sąmonės, motorikos, jutimų bei kognityvinių funkcijų sutrikimai dėl staiga atsiradusios stiprios
galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Priepuoliai pasireiškia motoriniais, sensoriniais,
psichikos arba autonominiais vegetaciniais fenomenais (daliniu galūnių trūkčiojimu, padidėjusiu
praikaitavimu, sutrikusiu realybės pojūčio jausmu ir pan.). Šių simptomų pasireiškimas, kai kurioje
literatūroje dar yra vadinamas „aura“ –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!