Prometėjiškos asmenybės lietuvių literatūroje

Prometėjo mitas žinomas nuo antikos laikų. Jame pasakojama apie Prometėją, graikų mitologijoje laikomą vienu iš titanų, kuris iš dievų pavogė ugnį ir perdavė ją mirtingiesiems. Už šį nusikaltimą buvo žiauriai nubaustas Dzeuso. Prometėjas buvo pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, kol, galų gale, prasmego žemėn. Šis mitas žmonių atmintyje įstrigo dėl neeilinio poelgio- Prometėjas pasirinko padėti žmonėms, perduoti jiems ugnį, šilumą, nepaisydamas to, kad už šį žingsnį bus negailestingai pasmerktas kančioms. Kartais ir paprasti žmonės pasirenka panašų kelią kaip Prometėjo ir pasiaukoja dėl kitų gerovės, patys nukentėdami. Tokią asmenybę galima laikyti prometėjiška- iškeliančia kitų interesus aukščiau už savus. Lietuvių literatūroje taip pat vaizduojamos asmenybės, savo veiksmais primenančios Prometėją. Tokie autoriai kaip Justinas Marcinkevičius ir Bronius Krivickas kūriniuose parodo, kokia asmenybė ir kokie poelgiai gali būti laikomi prometėjiškais.
Bronius Krivickas- XX a. vid. lietuvių poetas, ateitininkas, partizanas, priešinęsis sovietinei okupacijai. 1944m. SSRS antrą kartą okupavo Lietuvą, tačiau lietuviai taip lengvai nepasidavė okupantams ir stojo į nelygią kovą- prasidėjo beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kurio tikslas buvo siekti Lietuvos nepriklausomybės ir parodyti pasauliui, jog lietuviai į Sovietų sąjungą prijungti per prievartą, o ne savo noru. B. Krivicko poezijoje randama nemažai žiauraus partizaninio karo realijų: slapstymasis bunkeriuose, bendražygių netektys, žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir sau pasiliekamas paskutinis šovinys. Partizanas, tai žmogus visa širdimi atsidavęs tėvynės gerovei ir pasirengęs paaukoti visą save dėl jos laisvės. Tokią stojišką, drąsią ir prometėjišką partizano laikyseną mirties akivaizdoje galima įžvelgti eilėraštyje „Partizano mirtis“. Eilėraščio veiksmas vyksta žiemą, miške, kūrinys kupinas kontrastų, pavyzdžiui, baltame sniege yra besiplečianti raudono kraujo dėmė, vyksta žmogiškoji drama, kas yra visiška priešingybė gražiai ir melancholiškai gamtos išvaizdai. Žmogus atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis asmenybė. Lyrinis subjektas stoja ginti savo tėvynės, bet kokia kaina kovoja iki pat paskutinio atodūsio: „Man dar liko šoviniai keli./ Aš dar kausiuos mirštantis ir vienas!“. Eilėraščio kalbantysis suvokia, jog sprendimas kautis prieš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!