Prieštaringą asmenybės charakterį formuojantys veiksniai literatūroje

 Prieštaringą asmenybės charakterį formuojantys veiksniai literatūroje Neretai literatūroje yra vaizduojamas žmogaus vidinis konfliktas, kuris suformuoja prieštaringos asmenybės paveikslą. Ši problema kūriniuose yra nagrinėjama nuo senų laikų. Literatūroje iškeliami didieji egzistencialistiniai klausimai skaitytoją skatina ieškoti atsakymų. Jau renesanso epochoje V. Šekspyro dramoje „Hamletas“ yra iškeliamas klausimas „Būti ar nebūti?“. (v) Ši vidinio konflikto problema yra nagrinėjama ir XX a. pirmosios pusės rašytojo V. Krėvės dramoje „Skirgaila“. Tad kokie veiksniai formuoja prieštaringą asmenybės charakterį V. Krėvės bei V. Šekspyro kūriniuose? Prieštaringą asmenybės charakterį V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ formuoja šviesioji ir tamsioji žmogaus pusės. Kėvė(ak.) yra vienas pirmųjų lietuvių literatūros autorių, kuris savo kūriniuose vaizduoja asmenybę, patiriančią dvasinę krizę. Autoriaus dramų herojams būdingi maksimalūs siekiai, konfliktiškumas, romantiškumas bei aplinkinių žmonių reakcijų nepaisymas. Tad nenuostabu, jog ir dramoje „Skirgaila“ vienas personažų(st, vienas iš) išgyvena vidinį konfliktą. Dramos pabaigoje,(v) vokiečių riteris Kelleris atsiduria situacijoje, kurioje reikia pasirinkti,(v) kas prasmingiau, paaukoti gyvybę,(v) ar ją išsaugoti, pasmerkiant nekaltą žmogų? Tad šioje situacijoje iškyla šviesus ir tamsusis(st, derink formas) vyrai, kurie atspindi Kellerio gerąją bei blogąją puses. Tamsusis vyras teigia, jog aukoti gyvybę dėl mylimos moters yra beprotiška, tą galime suprasti iš užduodamų(-o) retorinių(-io) klausimų(-o) „Nejaugi tu toks likai beprotis, <...>?“ Retoriniais(-is) sušukimais(-as)(st) „Bet kokią auką turi užtai mokėti!“ atskleidžia tamsiojo vyro argumentaciją, jog Ona nėra verta tokio kilnaus pasiaukojimo. Tuo tarpu šviesusis vyras keldamas retorinius klausimus „ <...> ar neapsielgsi tu, kaip elgiasi bailiai, kurių gyvenimas kupinas gėdos ir nusiminimo?“ bei pagrįstai argumentuodamas nusveria visas abejones. Jis teigia, jog jei Kelleris nesutinka mirti, į kapus gali nuvesti ir nekaltą moterį, jis privalo prisiimti atsakomybę, kitaip gali pražudyti ne │ tik save bet ir kitą žmogų, bei praras riterio garbę. Šviesiojo vyro argumentai kūrinyje yra emocinio pobūdžio, jais norima paveikti jausmus, žmogiškąsias vertybes. Tuo tarpu tamsiojo vyro argumentai yra loginio pobūdžio, pagrįsti racionalumu. Taigi V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ prieštaringą asmenybės charakterį formuoja geroji ir blogoji žmogaus pusės, tačiau kaip ir šioje situacijoje taip ir daugumoje kitų kūrinių nugali gėris, kitaip tariant žmogaus jausmai yra stipresni už protą. V. Šekspyro dramoje „Hamletas“ prieštaringą asmenybės charakterį formuoja pasirinkimas: mirti ar gyventi. Eilėraščio „Labora!“ analizė V. Kudirka eilėraščiu „Labora!“ kreipiasi į jaunus žmones skatindamas juos dirbti tautos labui. Šį eilėraštį V. Kudirka parašė universiteto baigimo proga. Pats pavadinimas išduoda kūrinio pagrindinę idėją – „Labora!“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Dirbk!“. Lyrinis subjektas kreipiasi į skaitytoją „o broli“, tai parodo, jog kreipiamasi į visą tautą artimu santykiu lyg visi būtume giminės, vieno kraujo broliai. Jau pirmame posmelyje skatinama nedvejoti ir eiti dirbti tol, kol dar esi jaunas ir kupinas energijos, nes po to gali būti per vėlu. Išsireiškimas „nesėsi – nepjausi“ taip pat sustiprina darbo reikšmę ir svarbą žmogaus gyvenime. „Nesėsi“ – perkeltine prasme reiškia nedirbsi, o „Nepjausi“ nurodo, jog jeigu nedirbsi tai ir neturėsi iš ko prasigyventi. Antrajame posmelyje ryškus žodžio „ugnis“ pasikartojimas, jis įgauna simbolinę prasmę reiškiančią didžiulė motyvaciją ir norą dirbti. Kita vertus, ta „ugnis“ suteikia ir jėgų pasiekti užsibrėžtų tikslų. Trečiajame posmelyje skatinama sekti idealų pavyzdžiu, nes jie ne tik suteikia motyvacijos dirbti, bet ir įprasmina darbą, kaip didelį džiaugsmą ir malonumą. Išsižadėti idealų, tai visai kaip išsižadėti savo svajonių, po tokių veiksmų darbas tampa tik prasigyvenimo šaltiniu nesuteikiančiu jokio džiaugsmo. Ketvirtajame eilėraščio posmelyje galima│ pastebėti aliuziją į M. K. Sarbievijaus odę Publijui Memijui, nes kaip ir M. K. Sarbievijaus taip ir V. Kudirkos eilėraštyje teigiama, jog darbas įprasmina žmogaus gyvenimą ir palieka jo buvimo žemėje pėdsakus net po žmogaus mirties. Kitaip tariant, tam tikra prasme žmogus ir po mirties išlieka gyvas savo darbais. Na ir paskutiniame posmelyje atsiskleidžia viso eilėraščio pagrindinė mintis, jog po tiek sunkaus darbo, netekus jėgų ir noro dirbti, reikia pažvelgti atgal ir pažiūrėti į darbo vaisius, tokiu būdu lyg „Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsti“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!