Prarastų namų tema literatūroje

Prarastų namų tema literatūroje Galimybė patirti artimųjų šilumą, jaustis mylimam ir pajusti pilnatvę yra kiekvieno gyvenimo prasmė. Galbūt dėl to tokia svarbi yra gimtųjų namų erdvė, apjungianti tiek meilę, tiek vidinę ramybę. Nors daugelis savo namų niekada nepaliktų, ne visados galima pasirinkti likimą – kartais aplinkybės diktuoja savo sąlygas, tačiau net ir po daugelio metų atmintyje nuolatos iškyla praeities – prarastųjų namų – vaizdiniai. Šiuos išgyvenimus lietuvių rašytojai jautriai ir realistiškai perteikė savo kūryboje – namų paaukojimas, tačiau nuolatinis jų ilgesys perteikiamas Šatrijos Raganos kūryboje, o prozininko Antano Škėmos romane gimtieji namai vaizduojami kaip dvasinės stiprybės šaltinis. Net ir paaukoti namai visada išlieka atmintyje – jų ilgesys paskatino Šatrijos Raganą dvaro vaizdinį įamžinti literatūroje. Autorė yra pirmoji Lietuvos rašytoja, dvarą vaizdavusi teigiamai – kaip mokslo ir kultūros erdvę, kurioje kiekvienas sulaukia patarimų ar pagalbos. Toks kūrėjos požiūris susiformavo dar vaikystėje – nuo mažens augusi senuose Žemaitijos dvaruose, būsima kūrėja buvo gerai susipažinusi su Lietuvos inteligentų gyvenimu, apsupta knygų ir protėvių paveikslų dieną stebėdavo tėvų pagalbą valstiečiams, o vakarais – muzikos vakarus. Ji ypač mylėjo Užvenčio dvarą, kurį vėliau vadins vieninteliais savo namais, kur prabėgo laimingiausios dienos: patirtas kūrybos džiaugsmas ir stipri šeimos meilė. Nelaimei, rašytojai teko dvarą paaukoti tam, kad galėtų padėti sergantiems broliams, todėl jautė stiprią nuoskaudą ir nostalgiją prarastiems namams. Mirus mylimiems žmonėms Šatrijos Ragana parašė apysaką „Sename dvare“ kaip siekį įamžinti tėviškę. Jame ryškus autobiografiškumo momentas, siekis perteikti subtiliausių moters jausmų, minčių niuansus. Dienoraščio forma, romantiškai pasaulėjautai artimais vidiniais monologais aštuonerių metų Irusios ir jos mamatės akimis perteikiamas Šatrijos Raganos atmintyje gyvo išlikusio dvaro kasdienybė. Ryškiausias autorės prisiminimas ir pagrindinė kūrinio veikėja – mamatė – yra jausminga, giliai religinga moteris, siekianti regėti ir kurtį meną, svajoti, skaityti poeziją, tačiau lieka nesuprasta savo vyro. Mamatei ypač skaudu matyti sulenkėjusius giminaičius, jų dykaduoniavimą, nes jai rūpi Lietuvos ateitis: „Turbūt nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!