Prakalbintas Biliūno personažas

Mano gyvenimas prasidėjo vos prieš keletą savaičių. Buvau maža, baltaplaukė katytė, kuriai rūpėjo tik mamos šiltas prisilietimas ir linksmybės brolių apsuptyje, o kiekvienas mano rytas prasidėdavo nuo žaidimų ir paslaptingų kampelių tyrinėjimo. Gyvenimas man atrodė toks laimingas ir šiltas. Bet tai truko neilgai.. Vieną žvarbų, ankstaus pavasario rytą, mano dėmėsį patraukė iš po sniego išlindęs, vos akiai aprėpiamas, žalsvas smilglelijėlės (snieguolės) kotelis, o saldus kvapas jau iš tolo kuteno mano plaukuotą nosytę ir ilgus ūsus. Lyg šio grožio apsvaiginta, patraukiau kitapus kelio. Pribėgusi aptikau, kad tai ne vienintelis stieblis, jų daug daugiau ir taip besigrožėdama pirmomis, pavasarinėmis gėlėmis, nepastebimai nuklydau į baugią girią. Nedrąsiai žengiau apsnigtu keliu, bandžiau įsiklausyti į aplinką bet su kiekvienu nauju, man dar nepažistamu garsu, mano širdis vis labiau virpėjo, o peršlapęs kailis drebėjo. Staiga, išgirdusi šunų skardų lojimą ir pajutusi grėsmę, puoliau bėgti. Bėgau ilgai ir sunkiai, nuo šalčio užgėlė letenas, norėjau šilumos ir ėdesio. Neprisimenu, kiek tada laiko praklaidžiojau sušalusi ir pasimetusi. Galop atsibudau kiek toliau nuo miško, prie senos tvoros paliktuose, vasarinės šieno kupetos likučiuose. Baimės ir pavojų išsekinta, taip išgulėjau kelias dienas. Bet vieną dieną viskas vėl pasikeitė.. Išgirdusi lengvus ir greitus žingsnius, sunkiai pakėliau vos pramerktas bet vis dar viltimi degančias akis ir piešais save pamačiau jauną, žemaūgį berniuką. Iš nežinojimo kas bus toliau, sugebėjau tik gailestingai sukniaukti, lyg nujausdama kažką negero ir melsdama pasigailėjimo. Staiga, atgal žengęs kelis žingsnius, vaikas nusiėmė nuo pečių keistą bet aštrų dalyką ir ėmė taikytis į mane. Nesupratau, kas tuoj nutiks, nesupratau ir ką padariau jam bet bandyti bėgti ar pakrutėti buvau per silpna, todėl, laukiau... Akimirksniu, ore išgirdusi sudzimbimą ir pervirtusi kūliu, iš skausmo sumiaukiau ir galiausiai supratau, kliudė... Pervertas mano kūnas dar bandė judėti, jau nebebijojau skardaus šunų lojimo, norėjau tik namo.. Bet tik gęstančiomis akimis sugebėjau įžiūrėti, kaip strėles numetęs, nubėga vaikas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!