Gyvybės vertė J. Biliūno ir B. Sruogos kūryboje

Gyvybės vertė J. Biliūno ir B. Sruogos kūryboje Planas I. Gyvybė - svarbiausia žmogaus turima vertybė. II. Gyvybės vertės tema vaizduojama skirtingomis sąlygomis lietuvių literatūroje. 1. Gyvybė - neliečiama, suteikta Dievo, turi baigtis natūralia mirtimi ir tik atėmus ją - suvokiama tikroji gyvenimo svarba. (J. Biliūnas) 2. Žmogaus gyvybės nuvertėjimas nepalankiomis istorinėmis sąlygomis. (B. Sruoga) III. Gyvybė yra vertingiausia duotybė, tačiau kartais jos svarba sumenkėja. Gyvybės vertė J. Biliūno ir B. Sruogos kūryboje Gyvybė, pagal humanistinį požiūrį, yra svarbiausia žmogaus vertybė, kurią įkvepia dviejų žmonių tarpusavio ryšys. Pasak buvusio popiežiaus Jono Pauliaus II: „Gyvybė yra dovana, gauta iš Dievo, mūsų Kūrėjo“ Vis dėlto, neretai istorinės aplinkybės bei pats gyvenimas priverčia šią dovaną sumenkinti, ar kaip tik atvirkščiai - išaukštinti, suvokti kokia didelė jos svarba. Gyvybės nuvertėjimo klausimą savo kūryboje kėlė II pasaulinio karo metu lageryje kalėjęs B. Sruoga bei realizmo atstovas, rašytojas humanistas, kuris gyvybę laikė neliečiama, Dievo suteikta, J. Biliūnas. Visų pirma, apie gyvybę, kaip neliečiamą, suteiktą Dievo ir turinčią baigtis natūralia mirtimi, rašė psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos pradininkas J. Biliūnas. Jis suvokė koks gyvenimas yra trapus, nes gyvenimo kelyje rašytojui teko susidurti su ne vienu išbandymu. Artimieji troško, jog jis būtų kunigu ir taip užsitikrintų ne tik gerą finansinę padėtį, bet ir būtų gerbiamas visuomenėje, tačiau J. Biliūnas nejautė pašaukimo kunigystei ir pasirinko rašytojo kelią bei neteko šeimos finansinės paramos. Maža to, J. Biliūnas gyvendamas Leipcige susirgo džiova, todėl galima manyti, kad tai ypač paskatino prozininko kūrybą apie gyvybę, jos neliečiamumą. J. Biliūnas paskutiniais savo gyvenimo metais parašytoje novelėje „ Kliudžiau“ pavaizdavo berniuko, antros klasės mokinio, kuris manė „esąs tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas“, šūvį į niekam nebereikalingą, nedidelę baltą katytę, kurios „menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės“. Nors ir būdamas vaikas, jis kliudė katytės kūnelį, tačiau greitai suvokė, kad jo poelgis neteisingas, jautėsi kaltas: „Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.“ Tas berniukas – užaugęs pasakotojas, pasakojantis pirmuoju asmeniu ir prisimenantis įvykį, sukrėtusį jo gyvenimą: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“ Taigi, J. Biliūnui gyvybė yra didžiausia vertybė, kurios negalima liesti, nes Dievas ją suteikė ir turi atimti. Antra vertus, apie žmogaus gyvybės nuvertėjimą sudėtingomis istorinėmis sąlygomis rašė modernios poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas B. Sruoga. Vienas sunkiausių B. Sruogos gyvenimo išbandymų - koncentracijos stovykla Štuthofe, kurį pats poetas vadino lageriu be aiškaus veido. Ten B. Sruoga, kaip ir kiti lietuvių inteligentai, buvo laikomas politiniu kaliniu. Dokumentiniame romane „Dievų miškas“ aprašyti įvykiai ironizuojami, atskleidžiama tikroji tiesa apie vokiečių nusikaltimus, kurie parodo, kad gyvybė tokiomis sąlygomis niekam nėra svarbi. Lagerio žiaurumai bei gyvybės nuvertinimas veikė kiekvieną kalinį, todėl žmonės stengėsi bent truputį atitrūkti nuo realybės, todėl B. Sruoga naudojo ironiją bei sarkazmą, sulaukė skeptiško vertinimo, tačiau aiškiai paaiškino savo poziciją rašytojui K. Borutai. Jis prisimena, kad profesorius iš Štuthofo grįžo sunykęs, išblyškęs, bet „tas pats milžinas su ironija akyse ir pašaipa“. Jam B. Sruoga pasakęs, kad ironija ir humoru gynęsis nuo per didelio jausmų prasiveržimo: „Jeigu būčiau nerašęs, būčiau iš proto išėjęs.“ Tai patvirtino ir filosofas A. Šliogeris, kuris teigė, jog „Ironija yra šarvas, kuriuo pasaulio žmogus gali apsisaugoti nuo brutalių pasaulio smūgių“. Tie pasaulio smūgiai - kaliniai sunumeruoti lyg bejausmiai ir beverčiai daiktai, kurie mušami, verčiami badauti bei dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Leisgyviai bei nusilpę klipatos, atrodantys lyg pūvantys lavonai, pasitraukia į patvorį ir yra paliekami likimo valiai, nebėra jokių žmogiškųjų vertybių. Tokioje antihumaniškoje sistemoje tyčiojamasi iš kalinių - lagerio viršininkas Majeris, mėgstantis šaudyti kalinius, sugalvoja vykdyti kartuves šalia kalėdinės eglutės. Kartuvės lagerio viršenybei - pramoga, tačiau „nuobodi procedūra“ ir „Paskutiniem baisiai pabosta savo eilės laukti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!