Jono Biliūno apysakos “Liūdna pasaka” I dalies interpretacija

Jono Biliūno apysakos “Liūdna pasaka” I dalies interpretacija Jonas Biliūnas, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojas, dar žinomas kaip laisvamanis politikos veikėjas, buvo lyrinės ir psichologinės lietuvių prozos pradininkas. Jo kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu ir meistrišku stiliumi. Juose autorius vengia moralizuoti, bet netiesiogiai skatina skaitytoją samprotauti. Tai atsispindi ir Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“, kurios pagrindiniai veikėjai yra sukilimo paveikti, nuskriausti ir vieniši žmonės. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Rašydamas šią apysaką Biliūnas sunkiai sirgo. Užuominų apie jo ligą yra apstu kūrinyje „Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau“ ir „negalėjau savo kojomis naudoties“. Nežiūrint į blogą savijautą autorius vaizdžiai aprašo jį supančią aplinką, nuostabią gamtą, vyraujančią gerą nuotaiką bei mėgavimąsi grynu miško oru „O, kaip gera! <...> kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas“. Pirmajai dalei įpusėjus visiškai pasikeičia vyraujanti nuotaika. Pasakotojas išreiškia nustebimą ir savotišką išgąstį, kai jis staiga išgirsta nepažįstamo seno balso dejavimą. Tai senos moters, Juozapotos, dejonės. Autorius apibūdina jos dvi, be gyvybės, akis kaip „užgesusias žvaigždes“. Pasakotojas kreipiasi į seną moterį, bet jokio atsakymo nesulaukia. Ilgai stovėdama ir stebėdama jį, senutė tyliai ištaria žodžius „Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“. Moteris nesulaukusi atsakymo iš lėto, pasiremdama į lazdą nueina gilyn į mišką ir dingsta tarp medžių. Ta pati situacija kartojasi beveik kiekvieną dieną visos vasaros metu. Rutiną sustiprina pasakotojo žodžiai: „kuone kas diena“, „tuo pačiu laiku“, bei vartojamas būtasis dažninis laikas. Pirmoje dalyje nuotaika yra lyriška, bet pesimistiška. Juozapota vaizduojama kaip artėjančios nelaimės bei kančių simbolis. J. Biliūnas tarsi pats jaučia jos skausmą. Juozapotos raukšlėtas veidas yra apibūdinamas kaip tinklas, o pati senutė kaip „gyvenimo knyga“, kurią pasakotojas stengėsi perskaityti. Apysaka „Liūdna pasaka“ yra viena ryškiausių J. Biliūno kūrinių. Joje vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami autoriaus jausmai. Autorius kalba vienaskaitos pirmuoju asmeniu, parodydamas įvykių svarbumą jam pačiam. Apysakoje egzistuoja du pagrindiniai objektai: svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas - dvasingumas, ir lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis – Juozapota.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!