J. Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ ištraukos interpretacija

 JONO BILIŪNO APYSAKOS „LIŪDNA PASAKA“ IŠTRAUKOS INTERPRETACIJA [Nuo ,,Juozapota atsinešė...“ iki ,,...krūtinės prispausiu...“] Jonas Biliūnas – vienas žymiausių lietuvių klasikų. Jis laikomas lyrinės novelės pradininku lietuvių literatūroje. Savo kūriniuose autorius itin didelį dėmesį skiria moralinėms ir egzistencinėms problemoms, atstumtojo, nelaimingo žmogaus gyvenimui ir jo vidiniam pasauliui. Ne išimtis ir ši ištrauka iš apysakos ,,Liūdna pasaka”, kurioje svarbiausia tema yra veikėjų vidiniai išgyvenimai bei kančios sunkiais Lietuvai laikais, kuomet lietuviai beviltiškai bandė ginti tėvynę. Kūrinio pavadinimas „Liūdna pasaka“ glaudžiai siejasi su Juozapotos siekiais, svajonėmis. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena. Ji troško savo gyvenimą paversti pasaka, tačiau likimas viską sudėliojo kitaip. Laimė užgeso Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim, tolimesnis jos gyvenimas buvo pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui. Analizuojama ištrauka yra iš menėtosios apysakos antrosios dalies. Ši dalis paremta istoriniais įvykiais ir motyvais. Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis: pirmoje dalyje vaizduojamas Juozapotos darbas siekiant užmiršti Petrą, pabėgti nuo skausmo ir nežinios, antroje – nesuvaldomas noras pamatyti vyrą ir pasiryžimas eiti jo ieškoti. Pirmoje dalyje aiškiai pastebimas vidinis Juozapotos konfliktas. Viena jos pusė trokšta pamiršti, kad Petro nėra šalia, kita – išvysti jį prie namų slenksčio. Atgauti dvasinę pusiausvyrą ir nusiraminti ji stengiasi siūdama „baltarūbius savo Petrui“ – vilties ir pasiaukojimo simbolį, bet tai nepadeda. Tautosakinius motyvus galima įžvelgti ir jos laukime rymant prie lango: „Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė.“. Akivaizdu, kad Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus. Antroje ištraukos dalyje pasakotojas emociškai reaguoja į išorinį pasaulį. Jis visą dėmesį sutelkia ties Juozapotą slegiančia kančia ir skausmingu laukimu. Daugtaškiai sakinių pabaigose ir mažybinių formų vartojimas parodo koks svarbus Juozapotai jos vyras. Šioje dalyje jos jausmai pastebimai sustiprėja, ji negali atsikratyti blogos nuojautos: „Gal jau nebegyvas? Gal sužeistas kur kankinas?..“. Nuo tu minčių Juozapota net „sublogo ir pajuodavo“. Ji pasineria į vidinį pasaulį: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!