Požiūris į visuomenės paribio žmogų lietuvių literatūroje

jausena.
XIX a.-XX a. sandūroje gyvenusio realisto Jono Biliūno kūriniai atskleidžia jautrų kūrėjo
požiūrį į visuomenės atstumtuosius ir liudija siekį juos suprasti. Vienų kūrinių veikėjų likimus
nulėmė istorinės aplinkybės - apysaka „Liūdna pasaka“ atskleidžia 1863 metų sukilimo
padarinius, tačiau pirmoje vietoje atsiduria veikėjų išgyvenimai. Petras Banys išeina pas
maištininkus dėl laisvės, lygybės ir žemės - toks kilnus poelgis parodė, kad žmonių sąmonėje
šeimos laimė neatsiejama nuo tautos gerovės, tačiau Jonas Biliūnas talentingai atskleidžia
suluošintus kitų likimus - Petro žmonos Juozapotos jauseną. Dar prieš išvysdama pakartą savo
vyrą, moteris ištaria lemtingą klausimą: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?“ „Pagijo
kūnas, bet ne dvasia“ - pasakotojo balsas leidžia pažvelgti į žmogaus dvasios gelmes.
Žvaigždžių-akių motyvas parodo kenčiančią žmogaus sielą - kadaise švytėjusios Juozapotos
akys dabar tarsi užgesusios žvaigždės. Savo atstumiančia išvaizda ir nuolat kartojamu klausimu,
kur dingo Petriukas (galima aliuzija ir į įsčiose mirusį vaiką), veikėja gąsdina poilsiautojus, šie jai
numetė skatiką tikėdamiesi atsikratyti moterimi. Toks poilsiautojų elgesys atspindi ir
visuomenės požiūrį į išprotėjusius žmones - tik pasakotojas, pats kaip ir Juozapota stebintis
gražius poilsiautojus, nori sužinoti šio žmogaus istoriją. Iškalbingas ir faktas, kad šią apysaką
Jonas Biliūnas rašė mirties patale, kartais kūrinio fragmentus diktuodamas žmonai -
neblėstantis noras atskleisti visuomenės paribio žmogų atskleidžia šį rašytoją kaip dorą,
moralų ir trokštantį skleisti tiesą. Realizmo atstovo Jono Biliūno kūrinių tikroviškumą lėmė
žmogaus vaizdavimas realiomis aplinkybėmis, saikingas gamtos aprašymas - svarbiausi tampa
dvasiniai išgyvenimai. Kito kūrinio - novelės „Ubagas“ - pavadinime užkoduotas šio prozininko
siekis atskleisti pakitusią žmogaus padėtį dėl vertybių stokos - Petrą Sabaliūną iš namų išvaro
jo paties sūnus. Pasikeitusios gyvenimo aplinkybės lemia tai, kad kadaise bites auginęs ir
medumi pasakotoją vaišinęs veikėjas pats turi prašyti duonos kąsnio. Nors šioje novelėje
atsispindi tik jautrus pasakotojo požiūris į ubagą, šis požiūris ypatingas - pasakotojas gailisi, kad
Sabaliūnui negali niekuo padėti, o duonos davimo scena primena Jėzaus Kristaus kūno aukojimą
- tai sakralumo ir dorovės normų įprasminimas. Paprastų žmonių likimai rašytojo įtaigiai
atskleidžiami, o išsipasakojimo forma, daugtaškiai (taip tarsi tramdomos emocijos)...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!