Popmenas ir jo atstovai

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS POPMENAS ir jo atstovai (praktinis meno lavinimas) Lituanistikos specialybės ... kurso ... grupės studentės ... ... Dėstytoja doc. dr. Kristina Kaluinaitė Vilnius Claes Oldenburg, Dvigubas mėsainis, 1962 2004 TURINYS Įvadas 3 Teorinis popmeno apibūdinimas. Susijusios sąvokos 4 Popmenas ir kičas 8 Popkultūra vartojimo kapitalizmo sąlygomis 10 Popmenininkai ir jų darbai Išvados 17 Literatūra 18 ĮVADAS Yra daug ir labai įvairios literatūros meno istorijos, kritikos temomis, apie meno kryptis ir stilius. Daug galima būtų papasakoti net apie antikinio meno bruožus, o ką bekalbėti apie, pavyzdžiui, viduramžių, renesanso meną ar, tarkim, ekspresionizmą, kubizmą – tokių meno krypčių, srovių idėjiniai pamatai, pagrindinės kūrinių temos bei būdingiausios technikos – visa gan aiškiai apibrėžta, suformuluota ir tokio pobūdžio teorinė medžiaga yra, sakyčiau, lengvai prieinama kiekvienam besidominčiam. Tačiau smalsuoliui, kuris nori sužinoti, koks gi yra naujausias „izmas“, kaip gi vadinamas šiuolaikinis menas ir kokios jo tendencijos, gali būti sunkiau. Man tai taip pat pasirodė labai įdomi tema ir aš, dėl to pervertusi ne vieną knygą, parengiau pranešimą apie populiarųjį meną bei jo atstovus. Be teorinio popmeno apibūdinimo, ideologijos išdėstymo, labai daug dėmesio skiriama šio laikotarpio autorių darbų aptarimams, nes, mano manymu, būtent kūriniai ir yra svarbiausia kalbant apie meną. Juk iš vieno ar kito laikmečio menininkų darbų ir yra kuriamos visos teorijos. Dėl šios priežasties, čia gausu iliustracijų - popmeno atstovų darbų pavyzdžių. Referatas parengtas panaudojus ne tik gerai žinomus šaltinius (dailės žinynus, žodynus, garsių meno kritikų darbus), bet ir pačią naujausią informaciją, straipsnius, publikacijas internete. Roy Lichtenstein TEORINIS POPMENO APIBŪDINIMAS. SUSIJUSIOS SĄVOKOS Popmenas, arba popartas [angl. Pop art Apskritai masinis menas suprantamas kaip: • Populiarus • Vienadienis • Laisvas • Seksualus • Pigus • Pamėgdžiojantis • Šmaikštus • Didelį biznį darantis Richard Hamilton Tad kuo gi dabarties namai kitoniški, tokie patrauklūs? 1956. Būdingiausi poparto bruožai: • Šilkografijos, kombinuotos tapybos technika. • Pramonės gamybos imitacija: preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas. • Ryškus koloritas, tarsi serijinė kompozicija. • Skulptūras iš gipso, papjė mašė bei kitų pigių medžiagų. MULTIPLIS - serijinis, parduoti skirtas dailės kūrinys, dauginamas dažniausiai pramoniniu būdu. Taip kūrinys sutapatinamas su masinio vartojimo daiktu, paneigiamas jo unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalo ir kopijos. Multiplis paplito XX a. II pusės mene.  Andy Warhol ASAMBLIAŽAS – tai erdviniai kūriniai iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros, ir tapybos išraiškos priemones. Asambliažo principus subrandino pop menininkai. Kienholz E. Istorija kaip augalas, 1961. KOLIAŽAS - šiuolaikinės dailės technika. Ant kartono drobės, faneros klijuojamos audinių, nuotraukų, tapetų, laikraščių, plakatų bei kitų spaudinių skiautės. Klijuota kompozicija dažnai papildoma tapybos išraiškos priemonėmis. Taip realių daiktų fragmentai įterpiami į sąlygišką meninę erdvę, sukuriami netikėtų formų, faktūrų, spalvų, vaizdinių motyvų deriniai bei prasmės asociacijos. READY-MADE - fabrikinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Marcel Duchamp –norėjo įrodyti, kad meniškumas – savybė priklausanti nuo susitarimo, ką laikyti menu. Amerikos popartas: Stereotipai Tiražavimas Reklamos principai Sintetinės spalvos Šilkografija Temos – mirtis, katastrofos. Robert Rauschenberg Marcel Duchamp Dviračio ratas, 1913 / 1964. POPMENAS IR KIČAS Dažnai kalbant apie popmeną, minima kičo sąvoka. Iš tikrųjų, kičas labai populiarus. Turbūt apsilankius net kuriame kaime, pamatytume, koks jis mėgstamas. Tačiau neretai pigaus ir sentimentalaus kūrinėlio baisiai bijomasi. Bijomasi taip, kad stengiamasi jo nepastebėti ir ignoruoti. Kad ir kaip keista, šiandien vis daugiau menininkų atsigręžia į šį marginalų bei iš pažiūros negarbingą reiškinį ir naudojasi kičo stilistika. O šiuolaikinės dailės pasaulyje rečiau besisukiojantys žmonės (ir netgi vyrėlesni menininkai modernistai) nežino, kaip atskirti kičą nuo tam tikros rūšies meno. Kičas, pagal apibrėžimą, yra banalaus turinio ir stiliaus kūrinys. Sąvoka atsirado XIX-XX a. sandūroje ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ – pusvelčiui parduoti. Iš pažiūros kičas labai gražus, kilnus ir moralus. Tačiau – įsigilinus – juste justi, kad jis „persaldintas“, nenatūralus, sentimentalus ir neoriginalus. Pavyzdžiui, rausvai violetinio stiklo bei pigiais blizgučiais paauksuota kompozicija su jūros banga, švyturiu bei aplinkui šokinėjančiais delfinais, negana to, dar išdidžiai aiškinama (nors ką čia aiškinti) – švyturys esą padeda jūroje laivams rasti kelią, o delfinai – taip pat žmogaus draugai, taigi... Apibendrinant galima pasakyti, kad kičas yra „sviestas sviestuotas“, įgavęs materialią išraišką. Paviršutiniškų vertybių (blizgučių, spindesio, skaidrumo, švytėjimo ir t. t.), kaip ir simbolių (švyturiai, delfinai, jūra ir t. t.) jame apstu, tačiau autentiškų idėjų ir jausmų – deja. Tiesa sakant, kičo gražumas ir kiti privalumai tik tam, kad daiktas būtų nupirktas apsigavusio praeivio. Sakysite, gal gražiųjų delfinų gamintojas tikrai nori suteikti žmonėms džiaugsmo? Šiuolaikinėje dailėje kičo elementai naudojami visai ne iš didelės meiles jam, priešingai, kvestionuojant abejotinas visuomenės, kurioje gyvename, vertybes, o kartais ir problemas. Iki šiol panaši stilistika labiausiai buvo paplitusi JAV ir Didžiosios Britanijos menininkų kūriniuose. Rodos, šiose šalyse menininkai kritiškiausi, bet gal kaip tik ten ir yra labiausiai ką kritikuoti? Kičas – buko, nemąstančio ir tiesiog vartojančio gyvenimo simbolis. Visi žino Amerikos mitą. Didžiuosiuose pasaulio centruose klesti kultūra, vyksta svarbiausi tyrinėjimai, įvykiai, gimsta idėjos. Bet čia yra ir daugybė viduriniosios klasės atstovų, kurie dieną praleidžia per TV žiūrėdami „Teleparduotuvę“, su bičiuliais diskutuodami apie naująją dešrainių rūšį, liekninimo kremą ir antsvorio problemas. Dar 1956 m. anglas Richardas Hamiltonas sukūrė koliažą, kurį pavadino „Tad kas gi daro nūdienos namus kitokius, tokius patrauklius?“. Jame – raumeningas vyras su didžiuliu čiulpiamuoju ledinuku rankoje, ant sofos sėdinti striptizo šokėja, standinanti krūtis, televizorius, ant sienos – „Fordo“ ženkliukas, komikso iškarpa, taip pat – kažkokio romantizmo amžiaus veikėjo portretas. Butas pilnas visokių populiarių ir madingų daiktų, tuo pat metu visiškai beveidis detalių kratinys. Garsiausias vadinamojo popmeno kūrėjas buvo amerikietis Andy Warholas (1928-1987). Jam priklauso turbūt visiems žinomi ryškių, akį rėžiančių spalvų paveikslai su padaugintu Merilyn Monroe veidu ar kokakolos buteliuku. Kartojant siekiama visiškai nubanalinti ir taip banalų ženklą, pademonstruoti moralinę ir estetinę tuštumą. Popmenas kurtas ir kaip tam tikras pasityčiojimas iš jo „neperkandančios“ visuomenės. Roy Lichtensteinas yra užsimines, kad nuolat tikrindavo, kiek laiko galeristai ir žiūrovai tvers jo paveikslus, kitaip tariant, kada supras, kad šie – tik ironiška patyčia. Deja, visi kuriniai buvo eksponuojami, negana to – jais žavimasi. Žavimasi ir dabar, bet turbūt dėl kitų priežasčių, veikiausiai dėl akiplėšiškos tokių darbų didaktikos. Apie viena ryškiausių devintojo dešimtmečio Niujorko menininkų meno istorikas Robertas Rosemblumas rašė: „Jei kalbėčiau apie asmeninę patirtį, aš vis dar prisimenu, koki sukrėtimą patyriau susidūręs su Koonso meiliai šleikščiomis ir kruopščiomis žemiausio lygio trimatėmis kičo rekonstrukcijomis – nuo porcelianinių rožinių panterų ir lėlyčių iki dažytų medinių meškučių bei angelų.“ Žinoma, mes visi ne vienerius metus matome tokius daiktus visuose prekybos centruose, tačiau anksčiau nebuvome priversti taip kaip galerijoje – iš arti – susidurti su jų pribloškiančiu šlykštumu ir klaikiai bukomis išraiškomis. Vadinamasis netikras ir perdirbtas kičas siejamas su ironija bei pašaipa. Tikras kičas garbės niekam nedaro. Kai kuriuos vyresnius menininkus tai paveikė taip stipriai, kad iki dabar jie stengiasi savo kūriniuose naudoti tik „aukštosios“ kultūros simbolius bei kalbėti didžiomis temomis. Paradoksalu, tačiau tai gali paversti jų kūrinius naujo pavyzdžio kiču – juk viskas, kas praranda spontaniškumą, rizikuoja tapti negyvu taisyklių rinkiniu, dogma bei fanatizmu. Jasper Johns Trys vėliavos, 1958 POPKULTŪRA VARTOJIMO KAPITALIZMO SĄLYGOMIS Populiarioji kultūra dažniausiai nusakoma kaip visiems prieinamų kultūros gaminių visetas. Tačiau šiuolaikine popkultūra jau apima ne tik gaminius, artefaktus, bet ir jų vartojimo būdus, gyvenimo stilius, ženklus bei vaizdinius konstruoti individualų tapatumą, kurio socialiniai bruožai vis labiau priklauso nuo vartojimo pobūdžio. Todėl vartojimo kultūros aspektas praplečia ir patikslina popkultūros supratimą suprekinimo logikos požiūriu. Iškeliamas aktyvus kasdienio kultūrinio vartojimo pobūdis ir jo prekiškumas. Nykstant populiariosios, masinės ir aukštosios kultūros skirtingumo nuovokai, popkultūra įtvirtina savus "gerumo" ir "blogumo" ar "gražumo" ir "bjaurumo" standartus. Nepaprastai svarbi popkultūros sritis - reklama, kurios tikslas yra ne tik laiduoti nauju kultūros gaminių suvartojimą, bet ir diegti naujus tapatumo konstravimo bei socialinės saviidentifikacijos vaizdinius. Kita vertus, ta sritis savaip apima popkulturą (ir ne tik ją) - persmelkia visas kultūros bei žmogaus gyvenimo sritis, kur įsivyrauja imperatyvas mokytis reklamuoti save. Žmogaus gyvenimas nuo darbo jėgos rinkos iki realybės šou vis labiau sureklaminamas. Esminis reklamos ir mass-media ryšys leidžia šią sritį laikyti "avangardiniu" regimu suprekinimo logikos veikimo pavidalu. Popkultūra ir reklama kuria vartojimo kapitalizmo subjektą, kurio esminis bruožas yra sugebėjimas greitai prisitaikyti prie spartėjančio vartojimo tempo, naujų jo režimų (ženklų bei informacijos). Išskirtinos trys teorinės subjekto fragmentacijos apmastymų plotmės. Subjekto atžvilgiu perėjimas nuo industrinio prie vartojimo arba nuo fordiškojo prie postfordiškojo kapitalizmo nusakomas kaip modernybės subjekto fragmentavimasis. Dekonstrukcinėje, apimančioje psichoanalizę bei poststrukturalizmą ir neigiančioje visokį metafizinį esencializmą, plotmėje subjektas įsivaizduojamas kaip kitėjantis subjektyvinimo procesas, peržengiantis stabilaus tapatumo apibrėžtis. Globalizacijos teoretikų požiūriu pasaulinėje kultūros rinkoje susisaisto įvairiausių kultūrų dariniai. Homogenizuojantys-heterogenizuojantys ar globalizuojantys procesai savaip išcentrina modernybės subjektą, skaido ji pagal kultūros rinkos reikalavimus, kuriuos lemia suprekinimo veiksniai. Postmodernizmo plotmėje vartotojų visuomenės subjektas nusakomas kaip pastišo asmenybė, kuriai būdinga nesiliaujantis tapatumo irimas ir jo lipdymas iš popkultūros rinkai reklamos ir malonumų industrijos tiekiamų vaizdinių bei tapatumo konstravimo būdų. POPMENININKAI IR JŲ DARBAI Robertas Raušenbergas (Robert Rauschenberg, g. 1925) derino aliejiniais dažais dengtas plokštumas ir nuotraukų skiautes, laikraščių, reklamų iškarpas ir pačius netikėčiausius daiktus. 1964 m. įvyko ypatingas posūkis Venecijos bienales ir tapybos istorijoje: pirmą kartą Venecijos bienalėje prizą už tapybą, skiriamą dailininkui neitalui, laimėjo ne europietis, o amerikietis menininkas Robertas Rauschenbergas. Toks žiuri pasirinkimas buvo netikėtas ir nepriimtinas europietiškajai, ypač italų, visuomenei: po šitiek metų Europos dominavimo dailėje pripažinti Amerikos pranašumą? Nepasitenkinimas buvo inspiruotas politiniu, socialiniu ir kultūrinių aplinkybių: tuo metu Europa vis dar negalėjo atsigauti nuo per karą patirto siaubo, čia gyvenantys tapytojai, pasitelkdami spalvą, formą, tekstūrą, mėgino užfiksuoti ta neišdildomą skausmą, - dominavo (ypač Italijoje) perdėtas, kartais net agresyvus, formalizmas. Amerikos nevargino tokio pobūdžio prisiminimai - dabartis, čia pat vykstantis gyvenimas buvo geriausias modelis menui kurti; gimstantis popmenas niekino švenčiausias europinės tapybos dogmas, pasitelkdamas iki šiol jokiais pavidalais nenaudotas technikas ir objektus. Pasaulis, kuri pokario Europos dailė manė esant nepasiekiamą, beprecedentišku naujumu atsispindėjo Rauschenbergo darbuose. Štai todėl šis tapytojas buvo įvertintas, o kartu ir nepripažintas 1964-uju Venecijoje. "Kite" tai darbas, nuo kurio prasideda šiuolaikinės tapybos istorijos pasakojimas. Amerikiečio Rauschenbergo "Kite" - tarsi televizoriaus ekranas, kuris retransliuoja pasaulį, - suvokimas, kad tai, kas vyksta, yra ne už drobės, bet šioje jos pusėje, buvo visiškai naujas. [iliustracijoje aukščiau - Robert Rauschenberg. "Kite". 1963 m.] Rojus Lichtenšteinas (Roy Lichtenstein, g. 1928) darė didžiulės apimties į komiksus panašių paveikslų serijas, jų paviršių padengdamas vienodais taškeliais, primenančiais spaudos klišes. [dešinėje - Roy Lichtenstein Menininko studija Nr.1 (Klausyk, Miki). 1973.] Endis Varholas (Andy Warhol, 1930 – 1987) savo paveikslus suskirstydavo visiškai vienodais kvadratėliais, kuriuose kaip kino juostoje kartodavosi vienodi gėlių arba konservų dėžučių paveikslėliai, kino žvaigždžių portretai ir t. t. Sakoma, kad Andy Warhol buvo vienas žymiausių XX a. menininkų, nors galima ginčytis - įtakojo jis daugelį pop kultūros sričių ar pats tebuvo jų atspindys. 5- 6 dešimtmečių sankirtoje jis buvo kultūros smaigalyje (taigi, kūrė ją), ir tada kultūra persisunkė Warhol principais , o vėliau jis ją atspindėjo. Bet juk visad atsiras, kas paklaus, ar jis ką nors sukūrė. Persisotinusi teorija sakys, kad jis tebuvo paprastas kopijuotojas ar įvairių media (žiniasklaidos ir informacijos pateikimo priemonių) galimybių žonglierius. Bet ar mėgstat jį, ar keikiate ji, Andy Warhol buvo svarbus šiuolaikinio meno atstovas. Leonardo da Vinči "Paskutinė vakarienė" įkvėpė Andy paskutiniam ir didžiausiam paveikslų ciklui. Skirtingai nuo kitų kurinių interpretacijos, į "Paskutinę vakarienę" Andy paniro su neregėta energija ir išradingumu ir per 1986-uosius sukūrė tuziną monumentalių darbų, o kartu ir daug mažesnių (1 kv. metro apimties) drobių bei bandymų popieriuje. Kurdamas šį ciklą, jis įsigijo daug meno albumų su Leonardo da Vinči kūrinių reprodukcijomis bei keletą skulptūrų - pradedant pigia gipsine kopija ir baigiant brangia ranka tapyta ryškiomis ir akį rėžiančiomis spalvomis emale. Galų gale jis apsistojo ties dviem visiškai skirtingais (kas būdinga kičui) kūriniais: detalia greitai nykstančio originalo 19 a. kopijos juodai-balta reprodukcija (ji tapo pagrindu šilkografiniams atspaudams) ir schematinių-kontūrinių piešinių panašių į tuos, kurie būna vaikiškose knygutėse spalvinimui Šilkografiją Andy Warhol pamėgo dar nuo 1960-uju. Ji leido jam sukurti daug šiuolaikines kultūros darbų - skelbimų, plakatų ir kitu „pramoninių" kūrinių. Tuo metu Andy atrado, kad ši technika leidžia neatsižvelgti nei į gerą, nei į blogą skonį. Pasikartojimas, konvejeris, standartizacija - pagrindines šiuolaikines pramonės savybės - buvo jo pagrindinė estetinės strategijos kryptis. Tas pats vaizdas buvo kartojamas dešimtį ir net šimtus kartų, kad būtų gautas efektas, kuris, jo manymu, buvo arba stulbinantis neutralumas arba užburianti gausa. "Trisdešimt yra geriau nei viena" - iškalbingas pavadinimas, kuri Warhol 1963- aisiais suteikė paveikslui, kuriame daug kartų pakartotas Monos Lizos veidas. 7-ame dešimtmetyje Warhol pavirto media žvaigžde ir jo menas buvo paaukotas patrauklumo kūrimui ir atspindėjo tą blizgesį. Tačiau 8-ame dešimtmetyje atvirkščiai, labai išsiplėtus jo veiklai ir spaudžiant meno rinkai, o iš dalies ir dėl jo bendravimo su kitais menininkais. Šioje aplinkoje Andy ėmė ranka realizuoti savo kūrybos motyvus, o taip pat juos šilkografijos būdu perkelti ant drobės. Buvo kuriami "Generic Electric" ir kitų firmų logotipai kartu su pigiąja reklama tokiems produktams kaip sportbačiai, motociklai, stebuklingi vaistai ir net pigus religiniai lankstinukai. Ir nors daugelis motyvų atsispindėjo ir "Paskutinės vakarienės" cikle, Andy keliuose įsimintinuose kūriniuose paliko nepakeistą, švarų vaizdą. Tačiau jis daug eksperimentavo su Kristaus figūra ir apaštalų grupėmis dėliodamas juos tarsi kokius koliažo elementus, sugretindamas ir sukiodamas, pakartodamas juos skirtingu masteliu, bandė įvairius efektus, pvz., keisdamas fono spalva - nuo ryškiai raudonos gvazdiko spalvos iki geltonos. Jis taip pat perdėliodavo didelio kūrinio atspaudus, pakartodamas ir sukeisdamas atskiras dalis, o kai kurias praleisdamas. Ir pagaliau, atskiro piešinio dydžio pakeitimas leido jam sugrįžti prie 6-ame dešimtmetyje naudoto "klasikiniams" jo kūriniams būdingo "serijinio" panašumo. "Paskutinė vakarienė" pratęsė 7-ame dešimtmetyje sukurtus ciklus "Atvirkštiniai" (negatyvus ikonografijos atspaudai) ir "Retrospektyvos" (praeitame dešimtmetyje pamėgtų motyvų rinkinys). Be to kraštovaizdžio detalė iš Leonardo "Apreiškimo" buvo panaudota 1984-aisiais kai kuriuose "Renesanso detaliu" ciklo kuriniuose. 8-ojo dešimtmečio viduryje atnaujinta Siksto katedra irgi įėjo į Warhol repertuarą, bet tik ranka tapytame kūrinyje. "Paskutinė vakarienė", kaip ir Siksto Madona, nepaisant jos visuotinio populiarumo ir naudojimo visur, išlieka iškalbingu simboliu. Tad ji nuostabiai tiko tam nepakartojamam klišės ir dvasinio užtaiso deriniui, kurį išgavo Andy. Taip buvo paslėpti tie asmeniniai sentimentai, kuriuos jis galėjo jausti vienam iš didžiausių praeities menininkų. Ir tai padaryta neišsižadant masinės gamybos motyvų, budingų poparto judėjimui. Klesas Oldenburgas (Claes Oldenburg, g. 1929) žinomas kaip gigantiškų daiktų iš spalvotos juostos (metro ilgio sumuštinių, ledų indelių) ir gipsinių muliažų (išdažytų kiaulienos gabalų, vaisių ir t. t.) kūrėjas. [iliustracijoje dešinėje - Claes Oldenburg Du mėsainiai su kažkuo ,1962 ] Gipsiniai ir Džordžo Sigelio (George Segal, g. 1924) kūriniai. Tai tarp tikrų baldų esančios natūralaus dydžio suglebusios, dramblotos ir negražios figūros. Iš tikrųjų, jos atrodo klaikiai. Su popartu siejamas ir kito įžymaus amerikiečių tapytojo Alexo Katzo vardas. Jis gimė 1927 m. Niujorke, čia iki šiol gyvena ir dirba. Savo tapybos koncepcija jis surado šeštajame dešimtmetyje, o vėliau tik tobulino bei praplėtė naujais motyvais. Menininkas visada buvo ištikimas portretui, figūriniam paveikslui, peizažui. Visi jo paveikslai stilistiškai panašūs. Neseniai Katzas pokalbyje su tapytoju Davidu Salle’u taip apibudino skirtumą tarp mados ir stiliaus: „Stilius ir mada stengiasi atitikti savo laiką ir iš to semiasi energijos. Skirtumas tik toks, kad stilius lieka, o mada praeina“. Katzo portretuose ir figūriniuose paveiksluose žmonės vaizduojami neutraliame monochrominiame fone. Peizažo motyvu, žmonių figūrų ar jų veidų izoliaciją pabrėžia jų svarba. Grynų spalvų plokštumos uždaros, kontūrinės linijos aiškios. Dailininkas nebijo būti dekoratyvus. Jis ieško įkvėpimo reklamoje, televizijoje, kine, perimdamas jų energingą, beveik agresyvų vaizdo lakoniškumą ir paveikumą. tačiau pradėjęs kūrybos kelią su poparto judėjimu, Katzas greit nuo jo atsiskyrė. „Popartas kalba apie ženklus, o mano kūriniai – apie simbolius. Popartas ciniškas ir ironiškas. Mano kūryba – ne. Popartas modernus. Mano kūryba nėra modernus menas, ji gimsta iš tradicijų“, – sako dailininkas. [iliustracija kairėje - Alex Katz. Kokteiliu vakarelis.1965, drobe, aliejus, 198,1 x 243,8 ] Jau keturiasdešimt metų dalyvaujantis parodose Davidas Hockney (g. 1937) nuolat yra tarptautinio dėmesio centre. „Viena iš priežasčių yra Davido Hockney neblėstantis gyvybingumas ir naujumas. Jis niekada nestovi vietoje ir nepasiduoda pagundai apsiriboti savo pamėgtų serijų variacijomis. Be to, Davido Hockney paveikslus lengvai suvokia ir eilinis žiūrovas. Jis nereikalauja iš žiūrovų vien žinovams prieinamo išmanymo“. Taciau Hockney kūryba sulaukia ir polemikos – jai nebuvo ir nėra abejingų. Tapytojas provokuoja ir kartu pavergia neslepiamų jutimiškumų, mėgavimusi gyvenimu, tapyba. Įvairiais kūrybos laikotarpiais dailininkas ne tik diskutavo su dominuojančiomis meno srovėmis, bet ir pats jose aktyviai dalyvavo. Hockney nuolat provokuoja, griaudamas visuomeninius tabu, tačiau nebijo ir intymaus sentimentalumo. Septintajame dešimtmetyje Hockney kartu su Allenu Jonesu, R.B. Kitajum, Peteriu Blake’u svinguojančiame Londone atsidūrė besikristalizuojančio judėjimo – poparto – centre. Šio laikotarpio kūrinių serijoje „Love–Paintings“ Hockney daro užuominas į tuo metu dar draudžiamą homoseksualią meilę įvairiais figūriniais motyvais, žodžiais, sakiniais, skaičių bei ženklu kodais. Įkvėptas Franciso Bacono ir Jeano Dubuffet, jis perima jų groteskišką figūrų siluetų traktuotę. Dar poparto pradžioje Hockney su humoru traktuoja reklamos motyvus. Dantų pastos „Colgate“ tubelės virsta vyrų meilės akto scena. Homoseksualios meilės tema Hockney yra viena svarbiausių ir vėlesnėje kūryboje. Jo paveiksluose pasirodo ikonografiniai skoliniai iš Kalifornijos žurnalo „Physique Pictorial“. Hockney domisi skaidrumu, šviesos atspindžiais vandens, veidrodžio ir stiklo paviršiuose.  David Hockney. Malaconia ˛alioje vazoje. 1996, drobe, aliejus, 183 x Popmeno principai, kritiškas ir ironiškas požiūris į politinius bei socialinius pasaulio įvykius, vartotojišką visuomenę ir t. t. jungia penkis Detroito galerijos CPOP menininkus. Menininku, reflektuojančių masinę kultūrą, darbuose išraiškos įvairuoja nuo saldaus popmeno iki siurrealizmo ir neofuturizmo. Mattas Gordonas, maniakiškai preciziškas detalėms, kuria masinės kultūros įvaizdžių kratinius. Ko verti vieni tapybos darbu pavadinimai: "Paskutinis asiliuko pasirodymas", "Optimistų parkas", "Cirko paveikslas" ir t. t. Kiekvienas darbas - atskiras saldžiarūgšte ironija aplietas pasakojimas. Tapytojas supainioja tikrovę su fikcija: realistiškai nutapyto vaiko pasaulis sumišęs su chaotiška holivudine reklamos produkcija. Veikiant tokiems verslo principams, sąmonė nebeatskiria įvykių ir daiktų svarbos, todėl menininkas tapybos darbuose nepaiso realių daiktų mastelių ir specialiai juos iškraipo, kurdamas siurrealistinį, reklamos prikimštą pasaulėlį, kurį iššifruoti pajėgia kiekvienas vartotojiškos visuomenės "personažas". Matt Gordon. "Carpel Tunnel Can and a Sweet Sweet Fuzzy Peach" V. Gelytės Saukiška magija dvelkia Renatos Palubinskas, menininkes iš Lietuvos, pagarsėjusios JAV, tapyba. Nors jos darbuose nėra "apnuogintos mėsos estetikos", juodą humorą skleidžia siurrealistiškose erdvėse tapomos mergaitės-lėlės, apsuptos žaislų-monstrų, keturrankis priešybių dievas Šyva ar greta kabanti pirmoji nusidėjėlių pora iš Biblijos. Kultūrinis sąmyšis, rodos, akivaizdus, ir apnuodyta pasąmonė naktimis gimdo groteskišką monstrų pasaulį. Tomo Theweso neofuturistiniai spalvų ir linijų sąskambiai konstatuoja šiuolaikinio pasaulio sutrikimą, karingą dvasią ir pačių keliamą grėsmę. Bene ironiškiausias (ir artimiausias popmeno logikai) amerikiečio darbas yra "Troškulys". Paveikslo rėmas, nusagstytas sidabrinėmis Jungtinių Amerikos Valstijų žvaigždutėmis (metaliniai varžtai su pripieštais spinduliais), "saugo" monumentalią sceną: motociklu skrieja "blogis" (ant motociklininko, apsimovusio "stars and strikes" kelnes šalmo užrašyta "evil"), o iš už jo nugaros galingas raumeningas Dievas ("God bless America!"), kaip iš Michelangelo freskos, smeigia į žiūrovą spinduliuojantį pirštą. Semantika labai paprasta, tik kelių simbolių kombinacija, bet galima šį "Troškulį" suprasti dvejopai: kaip amerikietiško patriotizmo ir didybės tragediją arba parodiją. Ronas Zakrinas šiandienio pasaulio virsmus mato per graikų mitologijos prizmę. Jis mitologines dievybes transformuoja ir pritaiko dabartinės visuomenės poreikiams (ne be politines ironijos), pvz., apsukrusis prekybos dievas Hermis vietoj sparnuotų sandalų turi sparnuotą karinį šalmą, o prie juosmens - mobilųjį telefoną. Tikriausiai taikos pusiausvyrai atkurti menininkas šalia jo dar nutapė du balandžius. Kandus požiūris į rugsėjo 11 d. ir ją sekusius įvykius atsispindi tapybos darbų cikle, kuriame R. Zakrinas portretuoja visų kontinentų tironus, jiems parinkdamas primato būvį, bet išlaikydamas kiekvieno savitumą ("Atskrenda reaktyviniai lėktuvai", "Raudonieji" ir t. t.). Dažnai menininkas pasitelkia kentauro motyvą kaip dviejų priešingų žmogaus (vyro) pradų - instinktų ir proto - kovą: pagal šiuos polius menininkas išskaido vyro kūną į dalis (dar labiau redukavus kūno dalis, atsiranda toks skirstymas: instinktai - burna, lytiniai organai, pėdos; protas - smegenys, širdis, blauzdos). Markas Dancey mandalos principu tapo groteskišką Vakarų informacinės ir vartotojiškos visuomenės modelį, derindamas tokius simbolius kaip smegenys ir širdis. Dekoratyviose renesansiškos tapysenos gobelenų klostėse susipina graikų mitologinės būtybės ir šiuolaikinio pasaulio simboliai - tariamas šventumas ir gašlumas. Menininkas šaiposi iš popkultūros, manipuliuodamas skausmo ir laimės simbolika.  R. Ivanovas. "Pagal Rembrandt’a" ir "Pagal Ingres’a" Kristine Pluksna. "Visiškai slaptai"  IŠVADOS Nors sakoma, jog kalbėti apie meną tai tas pats, kas šokti apie architektūrą, vis dėlto, remdamasi įvairių dailės žinynų, žodynų, meno kritikų rašto darbais, pabandžiau struktūriškai apibūdinti vėlyvojo modernizmo (daugiausiai dailės) kryptį – popartą, arba popmeną. Referate akcentuojami svarbiausieji popmeno (ir apskritai popkultūros) bruožai, tendencijos, dažniausiai kūriniuose pasitaikantys elementai. Šios temos suvokimą puikiausiai papildo daug spalvingų iliustracijų – popmeno kūrėjų darbų pavyzdžių. Kai kurių menininkų kūrybos ypatybės komentuojamos gan išsamiai, nes taip atskleidžiami pačiai meno krypčiai būdingi momentai. Taip pat pristatomas popmeno ryšys su kitais šiandieninėje kultūroje aktualiais reiškiniais (pvz., kičas). Aš labai džiaugiuosi savo pranešimui pasirinkus būtent šią temą, nes tai buvo puiki proga praturtinti savo žinias meno srityje, konkrečiau, susidaryti nuomonę apie pastarojo laikmečio tendencijas. Andy Warhol  Jasper Johns Bronzos tapyba II (Alaus skardinės), 1964  LITERATŪRA • Dailės žodynas. Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 1999. Tom Wesselmann Vonia Nr.3. 1976. • Gombrich E. H.. Meno istorija. Vilnius, 1995. • Smith Lucie. Meno kryptys. Vilnius, 1997. • Universalus meno žodynas. Kaunas : Šviesa, 1998. • Vijrand Tiju. Jaunimui apie meną. Kaunas : Šviesa, 2001. • www.culture.lt • daile.web1000.com • www.jmm-muziejus.lt • lux.len.lt • www.vaikas.lt/dailė  Robert Rauschenberg Monograma.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!