Pokomunistinė transformacija Lietuvoje: dvinarės vykdomosios valdžios susiformavimas

ĮVADAS Temos aktualumas. Terminas „vykdomoji valdžia“ teorijoje pradėtas vartoti daugiau kaip prieš tris šimtus metų. Vėliau šis terminas plačiai vartojamas ir valstybės valdymo praktikoje, todėl susilaukė išsamios analizės filosofų, istorikų ir teisininkų darbuose. Vykdomoji valdžia – viena iš trijų valstybės valdžios rūšių, antroji pagal reikšmę po įstatymų leidžiamosios. Apie ją jau buvo kalbama gilioje senovėje, iš dalies net Aristotelio darbuose. Ypač aktyviai vykdomosios valdžios problemos teoriškai ir praktiškai pradėtos nagrinėti naujausiais laikais, nuo XVIII amžiaus. Ši tema ne ką mažiau aktuali ir mūsų laikais. Visuomenė privalo žinoti, kas šalyje atlieka įstatymų leidžiamosios valdžios vykdomąją funkciją. Kokius vaidmenis atlieka vyriausybė ir prezidentas. Juk ypač dabar dažnai girdime, kaip žmonės nežinodami vyriausybės ar prezidento kompetencijos ribų, dažnai juos kaltina neveiksnumu. Jeigu visa tai būtų plačiau išdiskutuota, galbūt ir visuomenės požiūris būtų kitoks. Ši tema aktuali ir tuo, kad pasauliui žengiant į priekį, žmonės taip pat tampa labiau apsišvietę, todėl kiekvienam svarbu domėtis politika, žinoti, kas valdo šalį ir kodėl valdžia sutelkta būtent jų rankose. Svarbiausias XX amžiaus pabaigos politinis reiškinys yra pokomunistinė transformacija Eurazijos geopolitinėje erdvėje. Ji vadinama įvairiausiais vardais: „revoliucija“, „perėjimas“, „suderėta revoliucija“, tačiau tai nekeičia jos esmės, nes esmė yra demokratizacija arba – kaip Lietuvoje ar Rytų Centrinės Europos šalyse – redemokratizacija.1 Pokomunistinė transformacija labai sudėtingas procesas, kurio metu valstybės iš totalitarinės santvarkos pereina prie demokratijos. Tam reikia ne tik kompetetingų ir gerai išmanančių savo darbą teisininkų, politikų, bet ir visuomenės palaikymo bei pastangų prisitaikyti prie naujos tvarkos. Lietuvai, 50 metų gyvenusiai komunistinėje sistemoje, transformuotis nebuvo lengva. Kita vertus, tai nebuvo mums visiškai nauja, tarpukariu jau turėjome valstybės valdymo institucijų pagrindus. Bet dabar reikėjo vėl viską pradėti iš pradžių ir nubrėžti gaires laisvai, demokratinei valstybei. Dar prieš priimant dvinarės vykdomosios valdžios modelį, buvo daugybė diskusijų ir nesutarimų tarp kairiųjų ir dešiniųjų krypčių Lietuvos politikų. Pasirinktas vykdomosios valdžios variantas, nesuteikiant nė vienai pusei didesnės persvaros, buvo pakankamai racionalus sprendimas. Temos ištirtumo apžvalga. Žvelgiant per literatūrinę prizmę, užsienio autoriai vykdomosios valdžios koncepciją yra ištyrinėję pakankamai gerai. Pirmasis ją nagrinėti ėmėsi Ch. L. Monteskjė XVIII amžiuje. Apie valdžių atskyrimą rašo H.Zeigler knygoje „Politinė bendruomenė“ ir pateikia visiškai netikėtą valdžių atskyrimo vertinimą („Valdžių atskyrimas yra retas ir dažniausiai nepopuliarus valdymo būdas“2). Taip pat nurodo vyriausybės kilmės ir tikslų apibrėžimus. Galimus vykdomosios valdžios sąrangos rmodelius demokratijos sąlygomis išsamiai aptaria G.Sartori savo knygoje „Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas“. Jis lygina prezidentizmą ir parlamentarizmą pasitelkdamas Prancūzijos ir Lotynų Amerikos pavyzdžius, bei nurodo abiejų sistemų problemas ir jų sprendimo būdus. Kalbant apie Lietuvos vykdomosios valdžios prigimtį ir funkcionavimą, visų pirma reikia paminėti A.Bakavecko monografiją „Lietuvos vykdomoji valdžia“. Čia autorius aptaria vykdomosios valdžios esmę, prigimtį, bruožus, funkcijas, institucijas ir t.t.. Labai išsamiai nagrinėja Lietuvos vykdomąją valdžią pradedant prezidento ir vyriausybės institucijomis ir baigiant teritorinėmis vykdomosios valdžios struktūromis. J.Matakas knygoje „Šiuolaikinė valstybė“ ir J.Novagrockienė „Politikos mokslo pagrindai“ irgi aptarinėja vykdomosios valdžios sitemas, jų funkcijų pasiskirstymą. Darbe taip pat panaudotos L.Tallat-Kelpšos, A.Lukošaičio, J.Žilio, Li Bennich Björkman publikacijos. Tam, kad nustatyti Lietuvos prezidento bei vyriausybės funkcijų ir įgaliojimų kitimą nuo pirmosios Konstitucijos sudarymo, buvo nagrinėjamos 1922m., 1938m., 1992m. konstitucijos. Tyrimo problema. Mišri vykdomosios valdžios sąrangos prigimtis ir efektyvumas Lietuvoje. Tyrimo objektas. Tyrimo objektas yra vykdomosios valdžios susiformavimo procesas pereinant iš totalitarinės politinės sistemos į demokratinę. Tyrimo dalykas. Tyrimo dalykas yra vykdomoji valdžia, jos esmė, funkcijos. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti dvinarės vykdomosios valdžios Lietuvoje atsiradimą ir funkcijas. Tyrimo uždaviniai: 1) Aprašyti vykdomosios valdžios esmę ir funkcijas; 2) Išsiaiškinti, kokie yra vykdomosios valdžios modeliai; 3) Nustatyti dvinarės vykdomosios valdžios susiformavimo Lietuvoje priežastis; 4) Išryškinti vyriausybės vaidmenį Lietuvoje; 5) Aprašyti Lietuvos Prezidento įgaliojimus. Tyrimo metodai. Darbe naudojamas aprašomasis, analitinis ir lyginamasis tyrimo metodai. Aprašomasis metodas padės aprašyti vykdomosios valdžios esmę ir funkcijas, analitinis metodas atskleis aplinkybes, lėmusias tokį vykdomosios valdžios susiformavimo modelį šalyje, o lyginamasis metodas leis palyginti prezidento ir vyriausybės institucijas, jų įgaliojimus. 1 VYKDOMOJI VALDŽIA DEMOKRATIJOJE 1.1 Vykdomosios valdžios esmė ir funkcijos Vienas iš pagrindinių teisinės demokratinės valstybės skiriamųjų bruožų yra valdžių padalijimas, kuris sudaro prielaidas valstybei efektyviai funkcionuoti ir išvengti tironijos grėsmės. Valdžių padalijimo teorija – ilgamečio valstybingumo vystymosi ir veiksmingiausios priemonės viesuomenei apsaugoti nuo despotizmo paieškos išdava. Valstybės valdžios padalijimo užuomazgų aptinkama jau gilioje senovėje. Apie tai kalbėti pradėta antikos laikais, kai filosofai pradėjo mąstyti apie valstybės santvarką ir jos valdžią, kai pradėjo svarstyti apie galimybes sukurti idealią valstybę. Valdžių padalijimo teorijos protėviais laikomi senovės mąstytojai: Sokratas, Platonas, Aristotelis, Polibijus ir Ciceronas3. Sokratas teigė, kad kiekvienas žmogus gerai atlieka tik vieną darbą, todėl darbo padalijimas visuomenėje yra labai svarbus ir gali būti tapatinamas su valdžių padalijimo idėja. Platonas rašė, kad idealią valstybę sudaro trys didelės klasės4, t.y. valdovai filosofai, sargybiniai ir amatininkai. Kiekviena iš šių grupių turi tam tikras užduotis, todėl jos turi ir gyventi skirtingomis sąlygomis: kiekviena grupė sudaro skirtingą socialinį luomą. Kai kiekvienas luomas daro tai, kas jam priklauso, nusitovi darni valstybės santvarka, kurią Platonas įvardija kaip teisingą santvarką. Jis bandė skirstyti valstybės funkcijas darbo pasidalijimo pagrindu kaip ir Sokratas. Aristotelio manymu kiekvieną valstybę sudaro trys elementai: įstatymų leidybos institucija, pareigūnai ir teismo institucija. Valstybės valdžią jis suprato kaip faktiškus valdžios vykdytojus, o ne kaip valstybės funkcijas. Jis nurodė tris didžiausias valdžios rūšis: įstatymų leidimo, valdymo ir teismo, bet ne kaip vieno juridinio asmens trejopas funkcijas, o kaip atskiras valstybės santvarkos dalis. Tai akivaizdus valdžios funkcijų padalijimas valstybėje. Polibijui, kuris daug rašė apie mišrią valdymo formą, daug įtakos turėjo Platonas ir Aristotelis. Polibijus nagrinėja trijų Senovės Romos valdžių – konsulų, senato ir tautos – įgaliojimus. Nė vienam iš elementų nesuteikia pirmenybės, jie vienas kitą riboja. Jo teigimu, Romos galybės pagrindą ir sudaro valdžios padalijimas tarp konsulų, senato ir tautos susirinkimo. Polibijaus idėjas toliau plėtojo kitas Senovės Romos mąstytojas – Ciceronas5. Jo nuomone, užkirsti kelią valdžios degeneracijai galima tik mišrios valdymo formos sąlygomis – valstybės valdžią padalijant magistrui, senatui ir tautai. Jis buvo už pusiausvyrą tarp jų, paskirstant įgaliojimus tolygiai. Viduramžiais valdžios padalijimo apraiškų galima rasti Šv.Augustino, T.Akviniečio darbuose. Atgimimo epochoje mintis apie padalintą valdžią plėtoja M.Paudanskis, N.Kuzanskis. Kaip rašo A.Bakaveckas, įdomu ir svarbu tai, kad dar XVI a. Lietuvoje buvo kalbama apie valdžių padalijimą. Žymus to meto veikėjas, mokslininkas A.Volanas jau tada teigė, kad „įstatymai negali apsaugoti viešosios laisvės, jei nebus valdžios, kas juos vykdo“6. Tačiau ši mintis nebuvo pakankamai aiški, todėl ir nesulaukė didelio dėmesio. Pasaulinio pripažinimo valdžių padalijimo srityje sulaukė naujausių laikų Europos filosofai J.Locke ir Ch.-L.Montesquieu. J.Lock‘as teigia, kad valstybės valdingi įgaliojimai turi būti atriboti ir padalinti skirtingoms valstybės valdžios šakoms, tačiau jo pateiktas pasiūlymas skiriasi nuo tradicinio skirstymo, nes vietoje teisinės valdžios, jis siūlė federacines valdžias7. Ch.-L. Montesquieu traktate „Įstatymų dvasia“ teigė, kad būtina visuomenės laisvės sąlyga ir despotizmo bei tironijos kliūtis yra „valdžių padalijimas“. Jo nuomone, kad kiekvienas žmogus turintis valdžią, linkęs ja piktnaudžiauti. Todėl svarbiausia užduotis yra sukurti vyriausybę, kuri būtų pakankamai stipri, kad patenkintų žmonių laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius ir pakankamai silpna, kad nepažeistų šių vertybių.8 Tai įmanoma pasiekti, kai viena valdžia riboja kitą, kai nė viena valdžios sritis neturi lemiančio balso. Ch.-L.Montesquieu numatė, kad šių sąlygų užtikrinimui reikia trijų skirtingų institutų (įstatymų leidžiamasis, vykdomasis ir teisminis), o pagrindines pareigas tuose institutuose turi vykdyti ne tie patys žmonės. Tai buvo mišrios valdžios idėjos permąstymas, pavertęs valdžių atskyrimą teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema9. Vėliau ši sistema tapo JAV Konstitucijos pamatiniu principu, žinomu kaip „stabdžių ir atsvarų“ sistema. H.Zeigler išsako neįprastą mintį, kad valdžių atskyrimas yra retas ir dažniausiai nepopuliarus valdymo būdas, kad daugelis pasaulio demokratijų niekada nepriėmė valdžių atskyrimo doktrinos, o taip pat niekada neįdiegė amerikiečių „stabdžių ir atsvarų“ sistemos10. Kitaip tariant, valdžių atskyrimas išskirtinis Amerikos bruožas, nes kitos Vakarų demokratijos neatskiria įstatymų leidžiamosios nuo vykdomosios taip, kaip daroma JAV, ir pasiekia glaudesnio abiejų valdžių suderinimo be pastebimų nuostolių žmonėms. H.Zeigler požiūris įdomus ir viena vertus teisingas, nes Europoje dažniausiai vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vienodų ideologijų atstovai, o Amerikoje retai kada Prezidentas ir Kongreso atstovai yra tos pačios partijos nariai. Todėl galima teigti, kad JAV valdžių padalijimo sistema veikia geriau. G.Sartori nuomonė panaši, jis teigia kad Amerikos „stabdžių ir atsvarų“ sistema nėra šios šalies išskirtinis bruožas, nes visos iš tiesų konstitucinės sistemos yra stabdžių ir atsvarų sistemos, tik amerikietiškosios sistemos unikalumas tame, jog čia valdžia kontroliuojama ir atsveriama ją skaidant. Amerikoje vykdomoji valdžia egzistuoja atskirai, savarankiškai kaip autonomiška institucija11. Valdžių padalijimo principas sudaro galimybes analizuoti vykdomąją valdžią. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti vykdomosios valdžios esmę. Vykdomoji valdžia - neatskiriamas valstybės aparato, sukurto remiantis valdžių padalijimo doktrina, atributas. Ji visada egzistuoja kartu su įstatymų leidžiamąja ir teismine valdžiomis bei glaudžiai su jomis bendradarbiauja įgyvendindama valstybės uždavinius ir funkcijas. Vykdomosios valdžios prigimtis apibūdinama dviem aspektais: pirma jai būdingas valstybinis pobūdis ir kaip savarankiška valstybės valdžios rūšis atsiranda demokratinėse valstybėse, antra, žmogus svokdamas savo godžią prigimtį natūraliai yra įsitikinęs, kad valdžia negali būti sutelkta vienose rankose. Svarbiausias vykdomosios valdžios uždavinys – įgyvendinti ją suformavusių jėgų valią ir politiką, kuri suteikė jai įgaliojimus įgyvendinti įstatymus ir kitus teisės aktus. Šios valdžios izoliavimas ir besaikis stiprinimas, kaip teigia A.Bakaveckas, veda prie demokratijos mažėjimo ir visuomeninio politinio gyvenimo biurokratizavimo, o jos susilpnėjimas gali sukelti vykdomosios valdžios diskreciją ir netgi jos subyrėjimą12. Vykdomoji valdžia pasižymi didžiausiu dinamiškumu iš visų valstybės valdžios rūšių. Pasak M.V.Baglajaus, „Vykdomoji valdžia yra ta valstybės valdžios rūšis, kuri praktiškai organizuoja kiekvienos tautos gyvenimą“13. Vykdomosios valdžios funkcijos gali būti suskirstytos į pagrindinio lygio funkcijas ir antrinio lygio funkcijas. Pagrindinis lygis apima tris svarbiausias vykdomosios valdžios funkcijas: Viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas – nustato svarbiausias ją vykdančių institucijų veiklos kryptis. Tiesiogiai ši funkcija reglamentuojama Konstitucijoje, Vyriausybės ir Policijos veiklos įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas sudaro visų asmenų normalaus socialinio gyvenimo bei valstybinių, nevyriausybinių ir privačių organizacijų veiklos pagrindą. Taip pat vykdomoji valdžia turi užtikrinti nacionalinį saugumą. Pagrindinė vykdomosios valdžios funkcija – valdymas. Ji nustato šios valdžios institucijų įgaliojimus, vadovaujant ekonomikai, finansams, kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai, krašto gynybai bei vidiniams ir išoriniams valstybės reikalams. Dar viena svarbia vykdomosios valdžios funkcija laikoma žmogaus teisių ir laisvių apsaugos funkcija. Žmogaus teisės ir laisvės yra aukščiausia vertybė, kurių apsauga – pagrindinė valstybės ir jos institucijų pareiga. Antrąjį vykdomosios valdžios funkcijų lygį sudaro papildomos funkcijos, kurios artimai susijusios su pagrindinėmis funkcijomis. Vykdomosios valdžios papildoma funkcija pripažįstama teisėkūra., kuri pasireiškia šios valdžios institucijų valdymo aktų leidyba. Įstatymus priima įstatymų leidžiamoji valdžia, o įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus leidžia vykdomosios valdžios institucijos. Kita turinti svarbią praktinę reikšmę šios valdžios rūšies papildoma funkcija – vykdomoji. Ji pasireiškia tuo, kad vykdomosios valdžios institucijos užtikrina teisės normų, įtvirtintų įstatymuose ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, vykdymą. Vykdomosios valdžios institucijos savo įgaliojimais užtikrina teisės normų taikymą, o prireikus jas dar papildomai sukonkretina. Išskirtinis vaidmuo vykdant vykdomosios valdžios funkcijas tenka jurisdikcijai, kurią įgyvendina jos institucijos.“Vykdomosios valdžios jurisdikcinė funkcija suprantama kaip jos institucijų veikla, vykdoma taikant piliečiams ir valstybinio valdymo aparato darbuotojams administracines, drausmines ir materialines sankcijas už padarytus pažeidimus14. Tokių jurisdikcinių poveikio priemonių sistema užtikrina operatyvų, objektyvų, efektyvų ir laiku vykdomą viešosios tvarkos arba žmogaus teises ir laisves pažeidusių asmenų nubaudimą. Vykdomosios valdžios funkcijos gali būti klasifikuojamos ir kitaip, tačiau pačios funkcijos nekinta. 1.2 Vykdomosios valdžios modeliai Iš valdžių padalijimo teorijos išplaukia politinių režimų klasifikacija, kurios pagrindinis kriterijus yra konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios šakų sąveika. Demokratiniai režimai yra prezidentiniai, parlamentiniai ir pusiau prezidentiniai arba pusiau parlamentiniai. Pagrindinis skirtumas tarp jų priklauso nuo to, kaip ir kam paskirstyti vykdomosios valdžios įgaliojimai. Taigi toks demokratinių politinių sistemų skirstymas yra ne kas kita kaip vykdomosios valdžios modeliai. Pirmasis modelis yra prezidentizmas arba prezidentinė sistema. Kaip rašoma J.Matako knygoje, prezidentine respublika vadinama tokia valstybė, kurioje įtvirtintas vyriausybės ir parlamento struktūrinis ir kompetencinis atskyrimas. Tokioje respublikoje vyriausybę formuoja prezidentas, o parlamentas, kuriam suteikta įstatymų leidimo ir valdymo kontrolės teisė, to padaryti negali.15 Jeano-Lucco Chaboto, remdamasis Amerikos pavyzdžiu, nes laiko ją prezidentinės sistemos prototipu, kaip svarbiausią prezidentizmo bruožą įvardija griežtą valdžių funkcijų padalijimą, kuris užtikrina įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių savitarpio atsvarą. Jo nuomone, antrasis tokios sistemos bruožas yra tas, kad prezidentas įkūnija vykdomąją valdžią kartu su jo skiriamu valstybės sekretoriumi, vykdydamas valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo pareigas. O trečiasis prezidentinio valdymo bruožas yra konstitucinis kiekvienos valdžios atitinkamų kompetencijų atskyrimo reikalavimas, nustatantis, kad nė viena valdžia negali konstituciniu būdu reikšti pretenzijų kitai. Vienintelė išimtis yra Kongresui suteikiama impičmento procedūros teisė.16 G.Sartori išskiria panašius, bet ne visai tokius pačius kriterijus atpažinti prezidentinei sistemai, nes jis kalba ne Amerikos pavyzdžiu, o apie bendrai visom prezidentinėm sistemom būdingus bruožus. Pasak pastarojo, pirmasis prezidentinės sistemos skiriamasis kriterijus – tiesioginiai, visuotiniai valstybės vadovo rinkimai nustatytam laikotarpiui. Antrasis skiriamasis kriterijus tas, kad prezidentinėse sistemose vyriausybė, arba vykdomoji valdžia, nėra parlamento nei skiriama, nei atšaukiama. Tokioje sistemoje vyriausybės yra prezidento prerogatyva: būtent jis savo nuožiūra skiria ir atleidžia kabineto narius. Žinoma, prezidentas gali parinkti ministrus, kurie tenkintų parlamentą, bet net ir tokiu atveju kabineto nariai yra ir lieka prezidento paskirti. Trečiasis kriterijus – prezidentas pirmininkauja arba kitaip vadovauja vyriausybėms, kurias pats ir skiria.17 Kad ir kokius bruožus ar kriterijus beįvardintume, prezidentizmo atveju vykdomoji valdžia sutelkta prezidento renkose. Parlamentizmas arba parlamentinė sistema. Parlamentinis režimas yra XVII-XIX a. Didžiosios Britanijos politinės sitemos evoliucijos produktas18. Parlamentinės sistemos nepripažįsta valdžių padalijimo tarp parlamento ir vyriausybės: jos visos yra grindžiamos įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios bendrumu. O tai tolygu sakyti, kad visos sistemos, kurias vadiname parlamentinėmis, reikalauja, jog vyriausybės būtų skiriamos, remiamos ir atleidžiamos parlamento valia19. Tokioje sistemoje labai svarbus vaidmuo tenka partijoms. Nuo jų priklauso sudaryta vyriausybė bus stipri ar silpna, stabili ar nestabili, veiksminga ar imobili ir t.t. Kiekviena partija einanti į valdžią turi būti stabili, nuosekli ir vieninga. Pasak H.Zeigler, parlamentinėse demokratijose valdo tiesiogiai išrinktas parlamentas. Parlamentas vykdomąją valdžią deleguoja kabinetui ir ministrui pirmininkui. Jis gali pareikšti jiems nepasitikėjimo votumą. Toks aktas reikalauja vyriausybės atsistatydinimo ir naujų rinkimų. Jeigu vyriausybė neatsistatydina nurodytu laiku, tai rinkimai skelbiami automatiškai. Prezidento atitikmuo parlamentinėje sistemoje yra ministras pirmininkas, kuris renkamas netiesiogiai. Rinkėjai renka partiją, vykdyti įstatymų leidžiamąją valdžią. Partijos lyderis ar asmuo, sugebantis sudaryti koaliciją, tampa ministru pirmininku partijos iškovotos pozicijos dėka. Taigi ministru pirmininku tapti ar atsistatydinti galima be tiesioginių rinkimų20. Beveik visa valdžia sutelkta parlamento ir jo vadovo rankose t.y. ministro pirmininko, dažniausiai toks modelis yra senos demokratijos šalyse. Pusiau prezidentizmas arba pusiau parlamentarizmas. Kai kuriose respublikose, formuojant vyriausybę, pripažįstamas didelis parlamento vaidmuo, tačiau tuo pačiu metu nemažą vykdomosios valdžios galią turi ir prezidentas21. Ši sistema sudaryta iš prezidentizmo ir parlamentarizmo, sudėjus pastarųjų valdymo sistemų geriausius bruožus. O pusiau prezidentizmo prototipu G.Sartori siūlo laikyti vis dar egzistuojantį Prancūzijos Penktosios Respublikos atvejį22. Dėl to pusiau prezidentizmui jis priskiria tokius bruožus: pusiau prezidentinėje sistemoje valstybės vadovas (prezidentas) yra nustatytai kadencijai renkamas - tiesiogiai arba netiesiogiai – visuotiniu balsavimu. Valstybės vadovas vykdomąją valdžią dalijasi su ministru pirmininku. Prezidentas yra nepriklausomas nuo parlamento, bet neturi teisės valdyti vienas arba tiesiogiai, dėl to jo valia turi būti pareiškiama bei perteikiama tarpininkaujant vyriausybei. Ir atvirkščiai, ministras pirmininkas bei jo kabinetas yra nepriklausomi nuo prezidento, nes jie priklauso nuo parlamento: jie paklūsta parlamento pasitikėjimui arba nepasitikėjimui ir bet kuriuo atveju yra reikalingi parlamento daugumos paramos. Pusiau prezidentizmo dualistinė valdžios struktūra vykdomojoje valdžioje leidžia įvairias galių pusiausvyras bei dominavimo poslinkius, griežtai laikantis sąlygos, kad yra išlaikytas vykdomosios valdžios kiekvienos sudedamosios dalies „autonomijos potencialas“23. Galima pasakyti, kad apibūdinimas geras, nes išvardina visoms pusiau prezidentinėms valstybėms būdingus bruožus. Pagal prezidento ir parlamento sąveika pusiau prezidentiniai/parlamentiniai režimai yra skirstomi į tris grupes: pirma - tai režimai, kurių parlamentinė dauguma remia prezidentą, jie dar vadinami prezidentinės daugumos modeliu; antra – kai parlemento dauguma neremia prezidento ar net oponuoja jam, toks modelis vadinamas sugyventinio režimu; trečia – galimi atvejai, kai parlamente iš viso nėra daugumos tik kelios nedaug mandatų turinčios ir tarpusavyje nesutariančios partijos, - tai vadinama prezidento be daugumos sistema.24Lietuvoje, kaip žinome, egzistuoja pusiau prezidentinis/parlamentinis vykdomosios valdžios modelis ir šiuo metu galima sakyti, kad vyrauja prezidento be daugumos sistema, nes nera tvirtos daugumos, viskas paremta koalicijomis. 2 DVINARĖS VYKDOMOSIOS VALDŽIOS SUSIFORMAVIMAS LIETUVOJE 2.1 Dvinarės vykdomosios valdžios susiformavimas Pokomunistinė transformacija nebuvo vienadienis procesas. Tai sudėtingas reiškinys, kuris vyksta iš karto trijose sferose: politikoje, ekonomikoje ir visuomenėje25. Transformacijos tempai šiose sferose yra skirtingi ir neproporcingi, tačiau transformacija visada labai dinamiškas procesas. Li Bennich Björkman teisingai pastebi, kad 1990-1991 metais įgyta nepriklausomybė reiškė, kad Lietuva nustojo būti Sovietų Sąjungos dalimi ir įgijo suverenios valstybės statusą26. Tai buvo milžiniškas iššūkis atsikuriančios Lietuvos valstybės politikams ir visiems lietuviams kartu. Reikėjo pereiti nuo totalitarizmo prie demokratijos, nuo planinio ir reguliuojamo ūkio prie kapitalizmo, o svarbiausia – sukurti funkcijonuojančią, nekorumpuotą valstybę. Pokomunistinė demokratizacija yra sunkiai palyginama su ankstesnėmis demokratijos bangomis. Lietuva patenka į bendrą Baltijos ir Rytų Centrinės Europos šalių grupę, o šiose šalyse demokratija atgimsta „antruoju bandymu“27. Nes prieš sovietinę invaziją jos vadovavosi demokratiniais principais, tik jie dar nebuvo gerai įsitvirtinę. Tik keliose Europos pokomunistinėse šalyse galima rasti stiprėjančių stabilios demokratijos elementų ir teigti, kad demokratijos konsolidacija yra realus jų socialinės ir politinės tikrovės faktas28. Li Bennich Björkman taip pat pažymi, kad Lietuva pasirinko skirtingą kelią nei kitos valstybės išsilaisvinusios iš Sovietų sąjungos. Ji sako „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!