Baltijos šalių vykdoma tautinė politika po 1990 metų: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje

Įvadas Europa, laikyta civilizuočiausiu žemynu, XX amžiuje buvo įtraukta į karų, revoliucijų ir totalitarinių diktatūrų sūkurį. Šiame sūkuryje ji, puldama į kraštutinumus, tarsi desperatiškai ieškojo naujų socialinio sambūvio formų, kuomet mokslo ir technologijų pažanga atvėrė vartus visuomenės ideologiniam susiskaldymui. Ši XX amžiaus istorija pademonstravo būtinybę užtikrinti demokratinius principus bei individualias ir mažumų teises, kad būtų išlaikytas socialinis stabilumas ir tolygi plėtra. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui imta kurti tarptautinė sistema, kuri užtikrintų stabilumą naujai susidariusioje politinėje erdvėje Vidurio Rytų Europoje ir įpareigotų naujai atsiradusias valstybes neriboti tautinių mažumų teisių savo teritorijoje. Kaip tik šiuo laikotarpiu atkovoja nepriklausomybę ir Baltijos šalys. Jų istorija galėtų būti pavyzdine nagrinėjant Vidurio Rytų Europos tautinės politikos raidą nuo Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos ir Versalio konferencijos iki šių dienų. Šią raidą galima būtų suskirstyti į tris pagrindinius periodus: 1) tautinės politikos vystymasis bendros europinės žmogaus teisių sistemos perspektyvoje 1918-1940 m.; 2) sovietinis stagnacijos periodas ir atsilikimas nuo Vakarų Europoje ir pasaulyje tarptautiniais dokumentais užtikrinamų teisės normų 1945-1990 m.; 3) grįžimas į Europos politines struktūras ir individualių bei kolektyvinių tautinių mažumų teisių pakartotinis įtvirtinimas nuo 1990 m. Darbo objektas: Baltijos šalių vykdoma tautinė politika po 1990 m. (atsižvelgiant į tarpukario kontekstą). Rašant bakalaurinį darbą visų pirma panaudoti tarptautinės ir nacionalinės teisės dokumentai, paskelbti specialiuose valstybiniuose leidiniuose (Valstybės žinios), pateikiami internete, išspausdinti atskirais leidiniais. Nagrinėjant tautinių bendrijų santykius iš politinės perspektyvos panaudoti nacionalizmo teoretikų K. Deutsch, A. D. Smith darbai. K. Deutsch Nationalism and Social Communications (1966) išplėtojo teoriją apie technologinių komunikacijų ir informacinių veiksnių įtaką nacionalinių valstybių susiformavimui. Tačiau šiame darbe nepakankamai įvertintas faktas, jog technologinės naujovės pačios savaime yra neutralios, ir susieti nacionalizmo užgimimą vien su šiuo faktoriumi nepakanka. A. D. Smith veikale Nacionalizmas XX amžiuje (lietuvių kalba 1994 m.) nagrinėjo nacionalizmo santykį su kitomis ideologijomis, ryškiai jį diferenciavo nuo fašizmo, rasizmo, nacionalsocializmo. Taip pat jis išskyrė pagrindinius nacionalistinius judėjimus motyvuojančius siekius. H. Arendt veikale Totalitarizmo ištakos (lietuvių kalba 2001 m.) kritikavo tautinių mažumų apsaugos užtikrinimo mechanizmų veiksnumą prieš Antrąjį pasaulinį karą. N. Statkus savo monografijose Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teorinis aspektai (2003) ir Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti (2004) nagrinėjo etninės ir nacionalinės tapatybės teorijas, etninių konfliktų susidarymo veiksnius ir jų sprendimo strategijas. Po 1990 m. išleista daug teisinės literatūros lietuvių kalba, skirtos žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių sistemai ir su jomis susijusiomis problemoms. Lietuvos žmogaus teisių centro išleistame leidinyje Tautinių mažumų teisės (2005) dėmesys sutelkiamas ties žmogaus ir tautinių mažumų teisių užtikrinimo Lietuvoje raida, tarptautiniais žmogaus teisių gynimo mechanizmais, nagrinėjama pilietybės instituto ir tolerancijos ugdymo svarbos tematika. Su pagrindiniais tarpukaryje išleistais dokumentais padeda susipažinti teisinių ir politinių dokumentų rinkiniai Lietuvos valstybės konstitucijos (1989), Baltijos šalių istorijos chrestomatija. Lietuvos, Latvijos, Estijos istorijos dokumentų rinkinys nuo seniausių laikų iki 1991 metų (2002).1 Pastarojo meto istoriografijoje yra pakankamai dėmesio skiriama tautinių mažumų gyvenimui, jų padėčiai tiek tarpukariu (1918-1940 m.), tiek po 1990 m. Apie Lietuvos lenkus yra publikavę darbus P. Janauskas, K. Buchowski, žydus – A. Eidintas, L. Truska, A. Pažėraitė, vokiečius – B. Šetkus, totorius ir karaimus – H. Kobeckaitė, rusus – N. Kasatkina ir kiti. Latvijos istorijos ir tautinių mažumų klausimui daug dėmesio yra skyręs VDU Letonikos centro vadovas docentas A. Butkus. Tautinėms mažumoms savo dėmesį skiria ir kiti VDU moksliniai darbuotojai. B. Ivanovas 2005 m. savo monografijoje nagrinėjo Lietuvių tautininkų sąjungos ir A. Smetonos valdžios poziciją (1927-1940 m.) kitataučių atžvilgiu nagrinėti.2 L. Anglickienės 2006 m. išleido etnologinę studiją, paliečiančią tautinių mažumų viešojo statuso klausimus.3 2006 m. pasirodė Y. Plasseraud monografija Mažumos. Tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas, plačiam kontekste nagrinėjanti Lietuvos tautinių mažumų situaciją ir teisinį statusą. Taip pat panaudoti mokslo ir visuomenės veikėjų straipsniai, apžvalgos, ataskaitos, kuriuos galima rasti internete. Darbo tikslas yra palyginti Baltijos valstybių tautinės politikos raidos panašumus ir skirtumus, aptarti galimas skirtumų priežastis. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti Baltijos šalių tautinės politikos problemas ir ypatumus prieškario laikotarpiu. 2. Aptarti tautinių mažumų teisių kilmę nacionalizmo ideologijos perspektyvoje 3. Nustatyti Lietuvos tautinės politikos formavimosi veiksnius po 1990 m., kaip buvo įtvirtintos tautinių mažumų teisės. 4. Apžvelgti, kuo pasižymėjo Latvijos ir Estijos tautinė politika po 1990 m., kokios buvo ryškiausios problemos ir kaip jos buvo sprendžiamos. 5. Sugretinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vykdomą tautinę politiką, nurodyti pagrindinius skirtumus, vyraujančius modelius ir ateities vystymosi perspektyvas. Darbo chronologinės ribos iš esmės apima du laikotarpius. Pirmasis – nepriklausomų Baltijos šalių egzistavimas 1918-1940 m. Antrasis – Baltijos valstybių atsikūrimas ir įsijungimas iš naujo į tarptautinę Europos valstybių sistemą nuo 1989/1991 m. iki šių dienų. Panaudoti metodai – analitinis, aprašomasis, statistinis. Darbe tautinės (etninės) mažumos sąvoka bus suprantama kaip etninė bendruomenė, kuri valstybėje sudaro mažesnę dalį už didžiausią etninę bendruomenę, nepriklausomai nuo valstybės modelio (ar tai daugiakultūrinė, pilietiniu pagrindu, ar tautiniu pagrindu organizuota valstybė) ir to, ar ši sąvoka figūruoja nagrinėjamos valstybės politinėje sąmonėje, ar ne. Tokios išlygos daromos dėl to, kad pastaruoju metu jau ir Lietuvoje stebimi siekiai atsisakyti „tautinės mažumos“ sąvokos, taip sulyginant visas valstybėje gyvenančias tautas prieš įstatymą. Pavyzdžiui, 1999 m. lapkrity konferencijos „Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje“, vykusios Vilniuje, metu daugelis tradicinių etninių grupių atstovų aktyviai pasisakė prieš „tautinės mažumos“ sąvokos taikymą įvardijant etninių grupių padėtį Lietuvoje. Šiam reikalui, jų nuomone, labiau tiktų „etninės arba tautinės bendruomenės“ pavadinimas.4 1. KOLEKTYVINIŲ TAUTINIŲ TEISIŲ FORMAVIMASIS IR BALTIJOS ŠALYS 1918-1940 M. 1.1. Vidurio Rytų Europa po Pirmojo Pasaulinio karo ir tautinių mažumų statuso teisinis sureguliavimas Tautų ir tautinių mažumų teisės po Pirmojo pasaulinio karo tapo plačių tarptautinių diskusijų objektu. Svarbiausiu deklaruotu Europos reorganizacijos principu tapo tautų apsisprendimo teisė, suformuluota JAV prezidento T. W. Wilsono „14 punktų”. Tauta buvo suvokiama ne kaip pilietinė politinė, o kaip etninė bendruomenė. Tačiau tokio požiūrio trūkumas buvo tas, jog etnokontaktinėse zonose Vidurio Rytų Europoje gyventojų sudėtis dažnai buvo mišri.5 Versalyje derantis dėl naujų Lenkijos valstybės pagrindų, naujoji Lenkijos vyriausybė kaip pripažinimo sąlygą buvo įpareigota garantuoti pagrindines teises mažumoms: lygybę prieš įstatymus, religijos laisvę, pagrindines kolektyvinės organizacijos formas švietimo ir kultūros sferose. Lenkijos mažumų sutartį garantavo Tautų Sąjunga, tai reiškė, kad į Ženevą galėjo būti paduodami skundai. Po pirmųjų sutarčių su Lenkija ir Čekoslovakija, panašios buvo sudarinėjamos ir su kitomis Vidurio Rytų ir Pietų Europos valstybėmis. Mažumų kaip kolektyvinių objektų politinis svoris ir kontūrai išryškėjo kasmetiniuose Europos Tautybių kongreso susirinkimuose, kurie viešindavo jų padėtį. Mažumų skundai galėjo būti nagrinėjami Nuolatiniame tarptautiniame teisingumo teisme (nors realiai 1923-1935 m. jame buvo svarstyta tik viena byla, o septyniais atvejais teismas paskelbė savo patariamąją nuomonę). Taip buvo sukurta pirmoji tautinių mažumų apsaugos teisinė sistema. Skirtingai nei XIX amžiuje, kai didžiosios valstybės neretai pripažindavo naujas valstybes mainais į jų įsipareigojimus religinės laisvės ir tolerancijos srityse (1830 m. Belgijos ir 1878 m. Rumunijos atvejai), po Pirmojo pasaulinio karo daugiau buvo rūpinamasi „nacionalinėmis” nei išimtinai religinėmis teisėmis, kolektyvinėmis teisėmis labiau nei individualiomis laisvėmis. Tai taip pat nebuvo pakankamai tikslu: skirtingoje socialinėje identifikacijoje etninės charakteristikos dažnai konkuruodavo su religinėmis, tautinei mažumai kaip kintamajam turėjo nemažos įtakos kalba, kilmė, rasė, statusas visuomenėje ir pasitenkinimas šiuo statusu.6 Tokioje situacijoje teritorijų ribas neretai nulemdavo ne vietos gyventojų apsisprendimas (nors buvo suorganizuoti 9 plebiscitai, bet jie palietė daugiausia Sudetų vokiečius ir Pietų Tirolio austrus), o politiniai išskaičiavimai, galios principai. 1919-1921 m. galutinai įsitvirtinusi Rusijoje bolševikinė diktatūra vertė Vakarų valstybes rūpintis antisovietinio kordono sudarymu Rytuose, kurio svarbiausia komponente buvo laikoma Lenkija. XX a. pradžios etninė situacija toli gražu neatitiko tos idealios vizijos, į kurią lygiavosi daugelis naujųjų valstybių politikų. Atsikūrusioje Lenkijos respublikoje vyravo siekis susigrąžinti sienas iki 1772 ar bent iki 1793 m. padalijimo. Tuo pačiu mes matome, kad 1919 m. viduryje etniniai lenkai sudarė tiktai du trečdalius savo šalies gyventojų. Rytuose jie susidūrė su sustiprėjusiu lietuvių, ukrainų, baltarusių nacionaliniu pasipriešinimu. Lietuvių tautinį atgimimą skatino romantikų puoselėjamas prisirišimas prie valstybės ištakų XIII-XIV a. ir vėlesnės galingos LDK. Tačiau skirtingai nei XIII a. homogeniškoje baltiškoje Lietuvoje, XX a. pradžioje didžiuosiuose Lietuvos miestuose žymią dalį sudarė žydai, Rytų Lietuvoje – taip pat lenkai ir rusai, ir net 1923 m. prijungto Klaipėdos krašto lietuviai rodė palyginti menką norą jungtis prie bendros lietuvių valstybės.7 1.2. Tautinių mažumų statusas iš bendros nacionalinių judėjimų perspektyvų (A. Smith, K. Deutsch) Tad kuo remiantis susikūrė naujoji sistema, vienoms etninėms bendrijoms suteikusi pagrindinių tautų vaidmenį, o kitoms – davusi tik mažumų teises (ne visuomet vykdomas)? Ar ją lėmė vien galių balanso principas bei tuometinėmis sąlygomis jau hipertrofuoti istorinio teisingumo reikalavimai? Anglų nacionalizmo teoretikas Anthony D. Smith nurodo, kad pagrindiniai tikslai, įkvepiantys nacionalistinius judėjimus, yra trys: pilietinė autonomija, teritorinis vientisumas ir istorinis tapatumas. „Pilietinė bendruomenė” reiškia, kad bendruomenę (valstybę) sudaro teoriškai lygūs piliečiai, kurie turi teisę į laisvę ir savivaldą.8 Tai tas pats tautinio suverenumo principas, deklaruotas 1919 metais. Tačiau aukščiau minėtas nacionalinės valstybės idėjos atotrūkis nuo grynai pilietinės nulemia, kad etniškai-kultūriškai skirtingos mažumos yra bet kokiu atveju menkiau atstovaujamos valstybės sąrangoje ir valdžioje (mažų mažiausiai jų kalba neturi tokių pačių teisių kaip vyraujančios tautos kalba). Akivaizdu, kad siekiant įgyvendinti tautinio suverenumo principą visuotinai, dėl gyventojų nuolatinio maišymosi visuotinis išlygų taikymas taip pat darosi neišvengiamas. Jeigu tauta, kuriai save priskiria tautinės mažumos, jau yra pasiekusi suverenitetą kitoje, istorinėje teritorijoje, tai iš dalies pateisina mažesnį tautinių mažumų atstovavimą valstybėje, nei vyraujančios tautos. Žvelgiant į tarpukario situaciją, matome, kad daugumos pagrindinių tautinių mažumų Baltijos šalyse tautinis suverenitetas jau buvo įgyvendintas kitose šalyse. Tik lyviai neturėjo nuosavos valstybės. Žydų valstybės kūrimo Palestinoje pradžia jau buvo padaryta. Rusų ir baltarusių didžioji etninės teritorijos dalis buvo atsidūrusi Sovietų sąjungos sudėtyje. Nors tautinių mažumų atstovai gali ir nepaisyti platesnio problemos konteksto, o siekti visapusiško savo teisių įgyvendinimo lokalioje istoriškai paveldėtoje teritorijoje, tačiau iš nacionalistinės argumentacijos pusės jų reikalavimai jau gali būti iš dalies kvestionuojami. Antrasis A. Smitho apibrėžiamas nacionalistinių judėjimų tikslas – teritorinis vientisumas ir nedalomumas – taip pat paremia tokią poziciją: „Jei apskritai galima kalbėti apie „tautos kūrimą“ kaip ideologinį tikslą, tai teritorijos vientisumas yra šio tikslo sine qua non. O tai savo ruožtu reiškia vietinių ar provincialių sentimentų ir ryšių nutraukimą ir net slopinimą tam, kad būtų išugdytas teritorinio ar net kontinentinio lojalumo ir solidarumo jausmas”.9 Pavyzdžiui, būtent tokio tikslo ir siekė pagrindinė žydų nacionalistinė srovė – sionizmas. Kalbant apie trečiąjį nurodomą nacionalistinių judėjimų tikslą – istorinį tapatumą, matome, kad Baltijos valstybėse dauguma tautinių mažumų (išskyrus tuos pačius lyvius, kurie yra kilę iš seniausių autochtonų) buvo keliais šimtmečiais ar dešimtmečiais „jaunesnės” už vyraujančias lietuvių, latvių ir estų tautas. Tokiu atveju jos galėjo apeliuoti į tolimesnį taikaus sambūvio siekį, o konfliktai kildavo ten, kur istorija buvo pernelyg skirtingai interpretuojama (pavyzdžiui, dėl Vilniaus krašto) arba kur būdavo sumažinamas tautinių mažumų atstovų aukštesnis statusas, sąlygotas ankstesnės luominės visuomenės ir kolonijinės praeities (vietinių rusų, lenkų, vokiečių aristokratų nepasitenkinimas dėl vykdomų žemės reformų). Deja, tenka pripažinti, kad iškreipti istorijos vertinimai, dažnai paskatinti nacionalistinio šovinizmo, buvo viena iš pagrindinių tautinės nesantaikos kurstymo priežasčių visą XX amžių. Karl Wolfgang Deutsch akcentuoja lemiamą komunikacijų plėtojimo reikšmę nacijų formavimui. Industrinės visuomenės komunikacijų plėtros procesas jo teorijoje buvo bemaž sutapatintas su nacijų formavimųsi, o komunikacijų barjerų egzistavimas – su nacijų ribomis.10 Nors K. Deutsch teorijoje šis vienas informacinis faktorius yra pernelyg absoliutinamas, tačiau jį galime nagrinėti platesniame išorinių veiksnių įtakos etninei konsolidacijai kontekste. Ankstesnis tautinės kultūros atgimimas, kuriam sąlygas sudarė sustiprėjęs tautiškai angažuotų leidinių skleidimas nacionalinėmis kalbomis, nulėmė ir daugelio Vidurio Rytų Europos tautų nepriklausomybės atkūrimą (arba sukūrimą) po Pirmojo pasaulinio karo. Iš kitos pusės, tokį nacionalinį pakilimą skatino sustiprėjęs svetimos kultūros nešimas ir poreikis pasipriešinti kartu su svetimos kalbos kultūra sklindančiai asimiliacijai. Kaip teigia kritikai, K. Deutsch visiškai nepaaiškina, kodėl industrializacijos ir technologinių naujovių sukeltą socialinio „nesaugumo jausmą turi įveikti būtent nacionaliniai simboliai”,11 todėl greičiausiai reiktų kalbėti ne tiek apie komunikacijų kuriamas nacijas, kiek apie etnosų prisitaikymą gyvuoti naujomis industrializacijos sąlygomis, pamažu tampant moderniomis tautomis. Todėl tai, kas vyko Vidurio Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, galima vertinti kaip abipusį veiksmą: kaip vienų etninių bendrijų (tautų) prisitaikymą gyvuoti naujomis nuosavų nacionalinių valstybių sąlygomis ir kitų etninių bendrijų (tautinių mažumų) prisitaikymą gyvuoti sambūvyje su tomis naujomis nacionalinėmis valstybėmis. Vienų etnosų atstovų Baltijos šalyse (rusų) valstybinis statusas pakito iš vyraujančios daugumos į mažumą, kitų (lietuvių, latvių, estų) atvirkščiai, iš mažumos į daugumą, trečių (žydų, švedų ir kt.) – liko nepakitęs. Todėl XX a. antrame-trečiame dešimtmečiuose vykęs papildomų nacionalinių valstybių susikūrimas vargu ar gali būti vertinamas pats savaime kaip nestabilumo šaltinis, kaip kad daro H. Arendt, pritardama teiginiui, jog „nacionalinės valstybės principo Rytų Europoje taikyti negalima”.12 1.3. Tautinių mažumų padėtis Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940 m.) Atskirai panagrinėsime, kaip 1918-1940 m. kiekvienoje iš trijų Baltijos šalių įstatymais ir praktikoje buvo užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Nuo pat valstybės kūrimosi pradžios Lietuvos įstatymuose buvo įtvirtintos pagrindinės tautinių mažumų teisės. Piliečių lygiateisiškumas, nepriklausomai nuo lyties, tautybės, religijos, bei luominių privilegijų neegzistavimas deklaruotas 1918 m. ir 1919 m. „Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose”, 1920 m. „Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijoje” bei vėlesnėse konstitucijose.13 Piliečių lygiateisiškumas užtikrintas ir 1922 metų Lietuvos Respublikos vyriausybės deklaracijoje Tautų Sąjungos Tarybai dėl lygių visų Lietuvos piliečių teisių.14 Lietuvos valstybės konstitucijos (1922, 1928, 1938) skelbė, kad valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje yra lietuvių, o vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas, aiškiausiai ši nuostata suformuluota 1938 m. Konstitucijoje: „įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos” (I sk., 7 str.).15 Galimybė organizuotis teritoriniu pagrindu į autonomijas nustatyta 1922 m. Konstitucijoje: „dėl vietos gyventojų reikalų ypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių gali būti sudaryti autonominiai vienetai, kurių sienas ir teises nustato įstatymas” (5 str.; paaiškinimuose nurodyta, kad tokie autonominiai regionai, tarkim, Vilniaus ar Klaipėdos kraštų, pasižymėtų skirtingais įstatymais).16 Ši Konstitucija pabrėžia galimybę organizuoti tautinę kultūrinę autonomiją švietimo ir organizacijos srityse: „Tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį, turi teisės įstatymų ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarystę, savitarpinę pagalbą – ir šiems reikalams vesti įstatyme nurodyta tvarka renka atstovaujamus organus” (73 str.). 74 straipsnis nurodo, kad tos pačios 73 straipsnyje minimos mažumos turi teisę, remdamosi įstatymais, apkrauti savo narius mokesčiais tautinės kultūros reikalams bei naudotis „teisinga dalimi sumų”, Valstybės ir savivaldybės skiriamų švietimo ir labdarybės reikalams, jei šių reikalų netenkina bendros Valstybės ir savivaldybės įstaigos.17 Su nežymiais pakeitimais šie du straipsniai pakartoti ir 1928 m. konstitucijoje (VII skyrius, 74 ir 75 straipsniai).18 Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais pakankamai sudėtinga buvo pilietybės įgijimo procedūra. Nuo 1922 m. Konstitucijos nustatyta sąlyga svetimos šalies piliečiams įgyti Lietuvos pilietybę – ne mažiau kaip dešimties metų, išgyventų Lietuvoje, laikotarpis. Pagal 1928 m. Konstituciją įvesti didesni apribojimai: net ir įgijus pilietybę, su ja naujieji piliečiai („natūralizuotieji”) tegalėjo gauti tik „aktyvias politines teises”, o visos politinės teisės numatytos suteikti tik jų vaikams (9 str.). 1938 m. Konstitucija tiksliau apibrėžė pilietybės įgijimo ir netekimo būdus, skelbė pilietybės įgijimo galimybę už nuopelnus Lietuvos Valstybei.19 1922 m. Konstitucija neigė dvigubos pilietybės galimybę (9 str.).20 1928 m. Konstitucijoje jau padaryta viena išlyga – Lietuvos pilietybę galėjo pasilaikyti asmuo, tapęs „kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nustatytas pareigas” (10 str.).21 Tarpukariu Lietuvoje vyko tik vienas gyventojų surašymas – 1923 m., parodęs, kad valstybėje gyveno 83,9 % lietuvių, 7,6 % žydų, 3,23 % lenkų, 2,7 % rusų ir baltarusių, 1,2 % vokiečių,22 nors tuojau susilaukta kritikos, kad tautinių mažumų skaičius gali būti dirbtinai sumažintas.23 Bene prasčiausi lietuvių santykiai Lietuvoje buvo su lenkų tautine mažuma (dėl karo su Lenkija, Vilniaus krašto aneksijos, bei žemės reformos, po kurios dauguma lenkų dvarininkų neteko žemės). 1919-1923 m. gan plačia tautine autonomija naudojosi Lietuvos žydai. 1918 m. įsteigta žydų reikalų ministro be portfelio pareigybė, į vyriausybę pateko dar žydų atstovai (užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės ministrų pavaduotojai). Buvo kuriama žydų savivaldos organų sistema: (įkurti keli departamentai prie žydų reikalų ministerijos, priimtas laikinas kahalo įstatymas, išrinkta žydų Tautinė taryba). Tačiau šios autonomijos idėjos nepavyko pilnai realizuoti. Tautinė taryba taip ir nebuvo juridiškai pripažinta, 1922 m. balandžio mėnesį Seimas atmetė tautinių mažumų jurisdikciją. 1924-1926 m. panaikinta žydų reikalų ministerija, paleistos kahalų tarybos, nebeduodami leidimai sušaukti Tautinės tarybos susirinkimo,. Pasak Paul Radensky, žydų tautinės autonomijos atsiradimas Lietuvoje – beveik vienintelis atvejis pasaulinėj istorijoj. kraštuose (taip pat trumpai ir nesėkmingai autonomizmo principus bandyta įgyvendinti Ukrainoje). To pagrindinę priežastis šis istorikas įžvelgia autonomijos idėjos neatitikime laiko sąlygoms, nes ji esą buvusi sukurta daugianacionalinėms imperijoms, ir jos pritaikymas Lietuvoje tebuvo trumpalaikė išimtis. Paul Radensky autonomizmo teoriją vertina kaip vieną iš 4 pagrindinių žydų „problemos” sprendimo Rusijos imperijoje teorijų (greta sionizmo, socialistinės revoliucijos ir emigracijos į Vakarus). Neteritorinės autonomijos idėjos ištakos siekia XIX a. Habsburgų imperiją. Šią teoriją tarp Rytų Europos žydų paskleidė S. Dubnovas (1860-1941).24 1.4. Tautinių mažumų padėtis Latvijoje ir Estijoje (1918-1940 m.) Latvijoje piliečių lygiateisiškumo principas taip pat buvo deklaruojamas nuo pat valstybės susikūrimo pradžios. 1918 m. lapkričio 18 d. savo kalboje ministras pirmininkas K. Ulmanis skelbė: „Visi piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės, kviečiami į pagalbą, nes Latvijoje bus užtikrinamos visų tautybių teisės”.25 1919 m. Latvijoje priimtas tautinių mažumų mokyklų įstatymas, visoms tautinėms bendrijoms suteikęs mokyklų autonomiją, užtikrinęs galimybę įsigyti išsilavinimą gimtąja kalba.26 Šia galimybe pasinaudojo rusai, žydai, vokiečiai, lenkai ir baltarusiai. Rygoje net veikė privačios rusų bei vokiečių aukštosios mokyklos – Rusų bei Herderio institutai.27 Pagal 1935 m. surašymą latviai savo šalyje sudarė 77 % gyventojų. Didžiausią tautinę mažumą Latvijoje sudarė rusai – maždaug 12 % Tačiau jie gyveno rytiniuose šalies rajonuose, palyginti uždarose bendruomenėse, ir didelės įtakos visuomenei neturėjo. Didesne ekonomine bei politine įtaka pasižymėjo Baltijos vokiečių grupė. Vokiečių palaipsniui mažėjo, nes dėl šalies nepriklausomybės paskelbimo, jų įtakos mažinimo daugelis jų emigruodavo į Vokietiją (ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais). Vokiečių dvarininkų interesus užkliudė Žemės ūkio įstatymas (žemės reforma įvykdyta 1920 m.). Vokiečiams įteikus skundą Tautų sąjungai, Tautų Sąjungos Taryba nusprendė, jog tautinių mažumų teisės Baltijos šalyse nėra varžomos. Ganą svarbų vaidmenį Latvijos ekonomikoje vaidino žydai. Taip pat Latgaloje gyveno gana daug lenkų. Po autoritarinio režimo įvedimo (1934 m.) buvo nacionalizuotos kai kurios vokiečiams, rusams bei žydams priklausiusios įmonės. Priimtas įstatymas, pagal kurį mišriose šeimose gimę vaikai privalėjo lankyti latvių mokyklas. Kaip ir kitose Baltijos šalyse, Estijoje nuo pat valstybės susikūrimo garantuotas svarbiausių tautinių mažumų teisių užtikrinimas. Visi sulaukę 18 metų asmenys turėjo oficialią teisę pasirinkti savo tautinę priklausomybę (po autoritarinio režimo įvedimo 1934 m. pasikeitus įstatymams, numatyta, jog vaiko tautinė priklausomybė nustatoma pagal jo tėvą). 1918 m. Estijos nepriklausomybės manifeste skelbiama, kad Estijos laikinosios aukščiausios valstybinės institucijos – įstatymų leidžiamasis organas ir vyriausybė – privalo vadovautis šiais principais: „1. Visus Estijos piliečius, neatsižvelgiant į tikėjimą, tautybę bei politines pažiūras, Respublikos įstatymai gina vienodai. 2. Visoms nacionalinėms mažumoms, gyvenančioms Respublikos teritorijoje, – rusams, vokiečiams, švedams ir kitiems – garantuojama tautinės kultūrinės autonomijos teisė”.28 Kaip ir Latvijoje, didžiausią tautinę mažumą Estijoje sudarė rusai. Po Pirmojo pasaulinio karo etninių rusų buvo apie 8 %, iš kurių apie pusė buvo vietiniai rusai, gyvenantys Pečioros ir Izborsko srityse, kurios priskirtos prie Estijos pagal 1920 m. Tartu Estijos-Sovietų taikos sutartį, bet vėliau Sovietų valdžios prijungtos prie RSFSR 1945 m. Kita dalis rusų atsikraustė į Estiją po to, kai ši teritorija atiteko Rusijos imperija (po karo su Švedija 1700-1721 m.), ypač spartaus pramoninio vystymosi laikotarpiu XIX a. pab. – XX a. pr., kurie įsikūrė Revelyje (Taline), Narvoje ir kituose didesniuose miestuose. Dar nuo Švedijos valdymo laikų Estijoje gyveno gana daug švedų (tarpukary – apie 0,7 %). Nuo seno galia regione buvo išlikusi daugiausia Baltijos vokiečių aristokratų rankose. Kaip ir Latvijoje, Estijoje santykius su jais pablogino Žemės ūkio įstatymas. Bendrai Latvijoje ir Estijoje vokiečių sumažėjo nuo 162 tūkstančių 1914 metais iki 78,5 tūkstančių 1935 metais. 1930 m. vokiečių Estijoje tesudarė maždaug 1,5 % gyventojų.29 Kompaktiškai įsikūrusių tautinių mažumų teisėmis rūpinosi jų išsirinktos vietos savivaldybės (švedų, rusų – dar 1918 m.). Rusai bei vokiečiai turėjo teisę vartoti savo kalbą valstybės įstaigose. 1925 m. priimtas Kultūrinės autonomijos įstatymas. Pagal jį tautinės bendrijos galėjo priimti sprendimą kurti arba nekurti savą kultūrinę savivaldą. Šis įstatymas numatė ir specialių institucijų, turinčių koordinuoti tautinių mažumų kultūros gyvenimą, vadovauti kultūrinėms įstaigoms bei prižiūrėti mokyklų veiklą, kūrimą.30 Kultūrine autonomija sugebėjo pasinaudoti tik vokiečiai ir žydai. Pirmojoje Estijos Respublikoje buvo garantuota tautinių mažumų mokyklose dėstant dalykus buvo įtvirtintas dvikalbystės ar netgi trikalbystės principas, dažniausiai – tautinės mažumos gimtosios kalbos ir estų (estų-rusų, estų-vokiečių, estų-švedų, latvių-rusų, žydų-vokiečių-rusų mokyklos). Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, 1938/1939 mokslo metais, 86,9 % pradinių mokyklų mokinių mokėsi estų mokyklose, 6,9 % rusų, 0,8 % vokiečių, o 3,5 % estų-rusų mišriose. Gimnazijoje šie skaičiai pasiskirstė taip – 84,8 % estų, 5,8 % rusų, 8,2 % vokiečių ir 0,5 % švedų. 0,7 % vaikų lankė hebrajų kalbos mokyklas. Estų kalba mažumų mokyklose buvo privaloma kaip pirmoji užsienio kalba. Ketvirtame dešimtmetyje, pagal prezidento dekretą, dar keletą dalykų imta dėstyti estiškai. Valstybiniuose universitetuose, kaip nurodė Universitetų įstatymas (1937), dėstymo kalba taip pat buvo estų, tačiau buvo ir galimybė dėstyti kai kuriuos specialius dalykus tuo pačiu metu estiškai ir kuria kita kalba. 2. TAUTINĖS POLITIKOS YPATUMAI ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJE 2.1. Etninė situacija Nepriklausomybės atkūrimo metu ir pilietybės klausimas Nepaisant to, kad po Baltijos šalių aneksijos 1940 m. jų sovietinėse konstitucijose tebebuvo garantuojamas piliečių lygiateisiškumas nepriklausomai nuo tautybės ir rasės, SSRS ir satelitiniuose Rytų Europos komunistiniuose režimuose tautinių mažumų klausimą buvo priimta ignoruoti, manant, kad šią problemą išsprendžia proletarinis internacionalizmas ir „broliškų tautų“ draugystė. Su nauju aktualumu šis klausimas iškilo Baltijos šalims išsivaduojant iš totalitarinės sovietinės santvarkos ir atkuriant valstybingumą. Visų pirma, jos daugelį dešimtmečių nedalyvavo kuriant ir taikant tarptautines žmogaus teisių normas; todėl buvo reikalingas skubus daugelio tarptautinės teisės nuostatų integravimas į įvairias nacionalinės teisės, visų pirma konstitucinės teisės, sritis. Antra, du pasauliniai karai, Holokaustas, Baltijos valstybių vokiečių repatriacija, sovietinė okupacija ir kiti istoriniai XX a. įvykiai smarkiai pakoregavo šių kraštų etninę sudėtį. Sovietinės okupacijos metais dėl sovietų vykdomos politikos buvo persikėlę nemažai žmonių iš kitų SSRS sričių – rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų. Tuo pačiu nemaža dalis vietinių gyventojų žuvo arba buvo sunaikinta pokario represijų metais. Etninė Lietuvos gyventojų sudėtis sovietmečiu pakito ne taip radikaliai, kaip Latvijoje ir Estijoje. Lietuviai visą XX a. antrą pusę sudarė apie 80 % krašto gyventojų (1923, 1950, 1959, 1979, 1989, 2001 metų surašymų duomenys). Tokiu būdu pagal etninio heterogeniškumo laipsnį 1990 m. Lietuva būtų priskirtina prie valstybių, turinčių etninių mažumų (t.y., tų, kuriose vienas etnosas sudaro 75-95 % gyventojų), skirtingai nei Estija ir Latvija, kurios būtų apibrėžtos kaip valstybės, kuriose yra etninė dauguma (50-75 %).31 Tautiniu vienalytiškumu pasižymi 7 apskritys, kuriose lietuviai sudaro daugiau kaip 93 % gyventojų. Mažesnė lietuvių lyginamoji dalis Klaipėdos, Utenos ir Vilniaus apskrityse. Be to, Lietuva pasižymėjo daugiakultūrinių tradicijų paveldu ir gan nebloga etninių mažumų integracija. Matyt, tai buvo vienos iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių LR Seimas 1991 m. gruodžio 5 dienos įstatymu nutarė suteikti pilietybę visiems asmenims, iki 1991 metų liepos 29 dienos nuolat gyvenusiems šalyje ne mažiau kaip trejus metus. Toks sprendimas dar vadinamas „nuliniu variantu“, jis įgyvendintas visose buvusiose SSRS respublikose, išskyrus Latviją ir Estiją. Šiuo sprendimu buvo efektyviai ir humaniškai išspręstas pilietybės klausimas ir padėta etninių bendruomenių atstovams gerai integruotis: 1997 metais 98 % rusų jau buvo gavę pilietybę. Nepaisant to, dalis radikalių nacionalistų siekė šių „kolonistų“ perkėlimo atgal į Rusiją ir kitas šalis („dekolonizavimo“), bei pilietybės jiems nesuteikimo.32 Tačiau tuo pačiu Konstitucijoje ir pilietybės įstatymuose buvo įtvirtintas nacionalinis principas, suteikęs privilegijų lietuviams prieš kitas tautybes. Galimybė išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybės lietuvių kilmės asmenims (iš tikrųjų – asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę), jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, turint tuo pačiu kitos šalies pilietybę, kėlė tautinių mažumų nepasitenkinimą Lietuvoje.33 Po 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimo,34 kad Pilietybės įstatymo nuostatos dėl dvigubos pilietybės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ši lengvata buvo panaikinta. Be to, pilietybės suteikimo principas taikomas visiems lietuvių kilmės (jei bent vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuvis) asmenims, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Konstitucijos 32 straipsnis taip pat nurodo, kad kiekvienas lietuvis (šiuo atveju turima omenyje lietuviška asmens kilmė) gali apsigyventi Lietuvoje. Taigi, įsigyjant pilietybę lietuviams suteikiamas pranašumas prieš kitų tautybių gyventojus: jiems nereikia nei pragyvent 10 metų Lietuvos teritorijoje, nei įrodyti valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų žinių, kaip kitiems. Tuo tarpu nelietuvių kilmės asmenims natūralizacijos sąlygos yra nustatytos pakankamai griežtos. Įstatymas numato dešimties metų sėslumo cenzą. Realiai šis terminas pagal Pilietybės įstatymo redakciją, galiojusią iki 2005 m. sausio 1 d., buvo 15 metų (nes norint gauti leidimą gyventi nuolat, reikėjo prieš tai dar penkis metus turėti laikiną leidimą gyventi). Nuostata dėl dešimties metų sėslumo cenzo nėra absoliuti. Asmeniui, sudariusiam santuoką su Lietuvos piliečių, 1991 m. nustatytas cenzas buvo treji metai (ši nuostata nuolat griežtėjo, 2002 m. – penki metai, 2004 m. – septyneri metai). Asmeniui, pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje su sutuoktiniu daugiau kaip vienerius metus ir jo sutuoktiniui mirus, pilietybė jam buvo suteikiama pagal 2002 m. įstatymo redakciją po trejų metų (2004 m. – jau penkerių metų).35 2.2. Tautinių mažumų teisę reguliuojantys tarptautiniai dokumentai Užtikrinti visus šiuolaikinius standartus tautinių mažumų teisių srityje Lietuvoje padėjo nuoseklus tarptautinės teisės nuostatų integravimas į nacionalinę teisę. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių standartus.36 Be nacionalinio etninių mažumų teisių apsaugos lygmens yra skiriami dar trys: globalus, daugiašalis ir dvišalis. Pagal Konstitucijos 138 straipsnį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Po Antrojo pasaulinio karo buvo daugiausia rūpinamasi žmogiškosios būtybės orumo svarba, individo teisės iškeliamos aukščiau kolektyvinių teisių.37 Kolektyvinės tautinių mažumų teisės didesniu dėmesio objektu vėl tapo XX a. pabaigoje. Globaliu lygmeniu dauguma teisės normų pagrindiniuose dokumentuose taikoma asmenims (individo teisės), tačiau kai kurių formuluotėse yra kolektyvinių teisių elementų, pavyzdžiui, „Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ (1948, 1951 m., LR įsigaliojo 1996 m.). 1945 m. įsteigtos Jungtinių Tautų Organizacijos vienas pirmųjų priimtų dokumentų buvo 1948 m. gruodžio 10 dieną patvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Ji tapo vieninteliu pasauliniu žmogiškąją veiklą reguliuojančiu dokumentu, taikomu „nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos... “ (2 str.).38 Daugiašaliu lygmeniu priimti tokių regioninių valstybių organizacijų kaip Europos Taryba (kurios nare Lietuva tapo 1993 m.) bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (EBSK/ESBO) dokumentai. Svarbiausi Europos Tarybos dokumentai yra „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“ (1950 m., Lietuvos ratifikuota 1995 m.), „Europos regioninių arba mažumų kalbų chartija“ (1992 m.). „Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija“ (1995 m.; Lietuvoje ratifikuota ir įsigaliojo 2000 m.). Pastaroji daro ypač didelę įtaką formuluojant naują Lietuvos teisės doktriną. Ji svarbi ir švietimo aspektu: 12 straipsnyje nustatyta, kad šalys įsipareigoja sudaryti vienodas galimybes tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims įsigyti visų lygių išsilavinimą. 13 straipsnyje sakoma, kad pripažįstama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė steigti savo privačias švietimo ir mokymo įstaigas bei vadovauti joms.39 1997 m. Amsterdamo sutarties 13 straipsnis suteikė Europos Sąjungai teisinį pagrindą „vieningai imtis atitinkamų veiksmų siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos“. 2000 m. pasinaudojant šiomis galiomis buvo priimta „Rasių lygybės direktyva“. Lietuvoje dar ne visos šios direktyvos nuostatos perkeltos į nacionalinę teisę, nors jos įgyvendinimo terminas baigėsi 2003 m. liepą. Tai įrodinėjimo pareiga, aukos atstovavimas, žalos atlyginimas, abejotina ar sankcija yra efektyvi, atgrasanti ir veiksminga ir t.t. Tikėtina, kad Lietuva įgyvendins direktyvos nuostatą, kuri numato nevyriausybinėms organizacijoms teisę atstovauti pažeidžiamoms grupėms sprendžiant rasizmo ir diskriminacijos bylas teisme. Tarpvalstybiniame lygmenyje Lietuvos Respublika yra sudariusi ir ratifikavusi dvišales draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartis su Lenkija, Baltarusija, Ukraina bei Rusija, kuriomis šalys įsipareigoja užtikrinti tautinėms mažumoms lygybę prieš įstatymus bei teisę laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį bei religinį tapatumą. 2.3. Tautinių mažumų apsauga nacionalinės teisės lygmenyje Nacionaliniame lygmenyje tautinių mažumų apsauga užtikrina Konstitucija ir nemažai įstatymų. Atsikuriant Lietuvos valstybei, buvo svarbu užsitikrinti tautinių mažumų paramą ir lojalumą. Todėl dar 1989 m. lapkričio 23 d. buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas (pakeistas 1991 m. sausio 29 d.). Jame nurodoma, kad Lietuvos Respublika įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka garantuoja teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą; teisę mokytis gimtąja kalba, sudaryti sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, taip pat grupes, fakultetus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančiose auklėtojus, mokytojus ir kitus tautinių bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus.40 Tautinių mažumų esmines teises įtvirtina 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos Preambulės II, III, IV, XIII skirsniai (kultūrinės teisės išdėstytos III ir IV). Nors Konstitucijoje nėra atskiro skirsnio, skirto tautinėms mažumoms, tačiau 29 straipsnio 2 dalies nuostata teigia, jog negalima varžyti žmogaus teisių ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.41 1995 m. sausio 31 dienos „Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas“ nustato lietuvių kalbą oficialia valstybės kalba, tačiau jo preambulėje pažymima „įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms bendrijos, renginių kalbos“. 18 straipsnis nurodo, kad „tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai, greta valstybinės kalbos, gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“.42 2007 m. Vyriausybė pradėjo svarstyti Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą, pagal kurį nelietuviškus vardus ir pavardes valstybės ir savivaldybių institucijų išduodamuose dokumentuose būtų leista užrašyti ir tais lotyniškais rašmenimis, kurių nėra lietuviškame raidyne. Tokios reformos jau daugiau kaip dešimtmetį siekė Lietuvoje gyvenantys lenkai. Lenkijoje lietuviai turi galimybę asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis, jų nelenkinant. Be to, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, žmonės ėmė dažniau keliauti, apsigyventi kitose šalyse, todėl iškilo būtinybė reaguoti į pasikeitusias sąlygas. Kaip nurodo Y. Plasseraud, pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis pažangių Europos valstybių pradeda įtraukti mažumų arba regionines kalbas į valstybinio švietimo programas.43 Lietuvoje tautinių mažumų švietimo klausimus reglamentuoja Švietimo įstatymas ir 2002 m. sausio 16 d. patvirtintos Tautinių mažumų švietimo nuostatos. Nepaisant gerinamos padėties tautinių mažumų švietimo srityje, kai kurioms tautinėms mažumoms priklausančių mokyklų skaičius Lietuvoje po 1990 m. paradoksaliai mažėjo. Rusų mokyklų sumažėjo: 1990-1991 m. jų buvo 85, 2000-2001 m. – 68, 2001-2002 m.– 61. Tuo tarpu mokyklų lenkų dėstomąja kalba padaugėjo: 1990-1991 m. buvo 44 lenkiškos mokyklos, 2000-2001 m.– 74, 2001-2002 m. – 80. Atsirado naujų mokyklų, kuriose dėstoma kitomis tautinių mažumų (baltarusių, žydų, vokiečių) kalbomis. Tautinių mažumų būrimąsi į bendrijas užtikrina visuomeninių organizacijų įstatymas, Visuomenės informavimo įstatymas, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas. Lietuvoje yra įsikūrusios tautinių mažumų nevyriausybinės organizacijos. 2002 m. veikė 266 tautinių bendrijų visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, daugelio kurių veikla pasireiškia kultūrinėje-švietimo srityje išsaugojant ir puoselėjant etninį identitetą, tautines tradicijas, papročius, kalbą ir religiją. Tačiau daugelio tautinių mažumų NVO veiklos sfera lokali, priemonės neįvairios, o kokybė nepakankama.44 2.4. Tautinių mažumų dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Asmenų be pilietybės klausimas Atskirose Europos šalyse (Rumunija, Danija, Slovėnija, Kroatija) – dažniausiai pagal rinkimų įstatymą, bet ne pagal konstituciją – tautinių mažumų atstovams yra rezervuojamas tam tikras vietų skaičius parlamente.45 Nors Lietuvoje toks mechanizmas įstatymais nenustatytas, tačiau Parlamente ir savivaldybėse dirba išrinkti tautinių mažumų politinių organizacijų atstovai, nemažai asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, yra išrinkti ne tautiniu, o pilietiniu pagrindu veikiančių partijų sąrašuose. 1992-1996 m. kadencijos Seime Lietuvos lenkų frakcijai priklausė 4 deputatai. Dabartinės kadencijos Seime (2004-2008 m.) Lietuvos lenkų rinkimų akcijai priklauso du deputatai. Lietuvos lenkų rinkimų akcija, pagarsėjusi radikaliais reikalavimais (pavyzdžiui, pripažinti lenkų kalbą antrąja valstybine kalba), kontroliuoja Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes, 1997-1999 m. įėjo į Vilniaus miesto savivaldybės koaliciją. Lietuvos rusų sąjunga turi kelias vietas Vilniaus, Klaipėdos ir Visagino savivaldybėse, 2000-2004 m. Seime turėjo tris vietas. Atskira valstybės vykdomos tautinės politikos sritimi galima laikyti politiką, vykdomą asmenų be pilietybės atžvilgiu. Pastaruoju metu vykdomos liberalios reformos, priartinant jų teises prie valstybės piliečių teisių. Kritikuojami kai kurie Konstitucijos straipsniai, kurių veikimą siūloma išplėsti ir asmenims, neturintiems Lietuvos Respublikos pilietybės: laiduojantys teisę laisvai burtis į bendrijas ir asociacijas, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, ir kiti.46 2002 m. sausio 25 d. Seimas balsavo už Lietuvos Konstitucijos 119 straipsnio, reglamentuojančio piliečių dalyvavimą vietos savivaldoje ir valdyme, pakeitimą. Nuo tol tiek rinkėjais, tiek kandidatais savivaldybių rinkimuose gali dalyvauti tiek Lietuvos Respublikos piliečiai, tiek „kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai“. 2007 m. savivaldybės rinkimuose šia teise pirmąsyk pasinaudojo 25 asmenys be pilietybės. Nepaisant savo liberalaus pobūdžio, tokie pakeitimai prieštarauja kitų įstatymų logikai. Pilietybės įstatymas pabrėžia piliečių prievolę „saugoti Lietuvos Respublikos interesus“, kai išrinkti nepiliečiai netgi neprivalėtų to daryti. Taip pat pagal šį pakeitimą buvo leista balsuoti bei būti išrinktiems ir trečiųjų šalių piliečiams bei jokios pilietybės neturintiems asmenims, nors ES Tarybos Direktyva 94/80/Eb, kuria rėmėsi Seimas, darydamas minėtus pakeitimus, kalba tik apie ES piliečių teisę balsuoti ir būti kandidatais savivaldybių rinkimuose bet kurioje ES valstybėje narėje, kurioje gyvena nebūdamas tos valstybės piliečiu. 2.5. Žmogaus ir tautinių mažumų teisių užtikrinimo mechanizmai Žmogaus ir tautinių mažumų teisių priežiūrą atlieka nacionalinės ir tarptautinės institucijos. Tarp tarptautinių mechanizmų visų pirma paminėtini Europos žmogaus teisių komisija ir Europos žmogaus teisių tribunolas. Nacionaliniame lygmenyje veikia Žmogaus teisių komitetas (prie Seimo), kurio kompetencijoje yra žmogaus teisių padėtis šalyje bei tautinių mažumų teises. Pagrindinė institucija, formuojanti ir įgyvendinanti valstybinę tautinių santykių darnos politiką, yra prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1989 m. įkurtas Tautybių departamentas (nuo 1999 m. – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas; TMID). 1991 m. šis departamentas Vilniuje įsteigė Tautinių bendrijų namus (tautinių bendrijų visuomeninės veiklos centrą), kuriuose bendrijų organizacijos vykdo kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Prie Departamento veikia visuomeninė Tautinių bendrijų taryba, atstovaujanti 21 tautybės bendruomenėms, kolegija, koordinacinės tarybos, nuolatinė ekspertų grupė. Įgaliotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Departamentas įgyvendina Tautinių mažumų kultūros ir švietimo rėmimo bei Romų integracijos į Lietuvos visuomenę programas. 2003 m. priimtas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygios galimybės – tai tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas, nepaisant amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ir kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose numatytų pagrindų. Remiantis Lygių galimybių įstatymu 2004 m. buvo patvirtinta Nacionalinė antidiskriminacinė 2006-2008 metų programa. 1999 m. buvo įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Nors ji daugiausia užsiima vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimu, tačiau 2003 m. TMID parengtoje Lietuvos Respublikos etninės politikos koncepcijoje siūloma išplėsti Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos mandatą suteikiant šiai tarnybai įgaliojimus tirti skundus dėl diskriminavimo dėl rasinių arba etninių motyvų, bei tokiu atveju patikslinti šios tarnybos pavadinimą ir priklausomybę.47 2007 metai paskelbti Europos lygių galimybių visiems metais. Lygių galimybių metų priemonės skiriamos ir kovai su diskriminacija dėl rasinės ar etninės kilmės, dėl religijos ar tikėjimo. 3. TAUTINĖS POLITIKOS YPATUMAI ŠIANDIENINĖJE LATVIJOJE IR ESTIJOJE 3.1. Etninės situacijos pokyčiai sovietmečiu ir po 1991 metų. Pilietybės klausimas Skirtingai nei Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sovietų didžiavalstybinės politikos rezultatai etninei pusiausvyrai šiose šalyse buvo žymiai pavojingesni. Dėl suplanuotos masinės migracijos ir kalbos politikos buvo sukurta didelė rusakalbių imigrantų bendruomenė. Etninių gyventojų procentas Latvijoje ir Estijoje sovietmečiu (1940-1991 m.) tolydžio mažėjo dėl nuolatinės ir gausios slavų (rusų, ukrainiečių) imigracijos, kurie čia atvykdavo kaip darbo jėga beatodairiškai plečiamai pramonei. Baltijos šalyse dėl aukštesnio pragyvenimo lygio stengdavosi pasilikti ir į atsargą išėjusi sovietinė karininkija. Iki II pasaulinio karo latviai Latvijoje sudarė 1,467 milijono arba 77 % gyventojų (1935 m. surašymas). Po karo etninė situacija Latvijoje pasikeitė iš esmės – 1959 m. latvių buvo 62 %, o 1989 m. – 1,387 arba tik 52 % Pagal 2005 metų surašymą latvių dar sumažėjo – 1,357, nors jų santykinė dalis jau buvo kiek didesnė – 58,9 %. Rusų procentas Latvijoje didėjo 9 % (1935 m.) iki 26 % (1959 m.) ir 34 % (1989 m.) (šiuo metu rusai Latvijoje sudaro 28 % gyventojų). Estijoje prieš karą gyventojų populiacija buvo labai homogeniška. Pagal 1934 m. surašymą neestai sudarė vos 8 % visų gyventojų. Atmetus pasienio su sovietais zoną neestai sudarė netgi dar mažiau – apie 4 %. Tuo tarpu pagal 1989 m. surašymo duomenis estai sudarė tik kiek daugiau nei tris penktadalius visų gyventojų (2006 m. – 68,6 %). Tuo metu estai jau sudarė mažumą 13-oje miestų. Dauguma neestų kilmės gyventojų sudaro Estijos rusai, kurie 2006 m. sudarė 25,7 % gyventojų. Tačiau Estija nėra visuotinai heterogeniška šalis, dauguma rusų yra įsikūrę Taline ir didesniuose rytiniuose Narvos ir Kohtla-Järve miestuose. 13-oje iš 15-os grafysčių yra virš 80 procentų etninių estų. Tačiau Harju (su sostine Talinu) grafystėje estai sudaro tik 60 % (rusai – 36 %), o Viru – 20 % (rusai – 70 %) gyventojų. Tokia situacija Latvijos ir Estijos vyriausybių vertė griebtis radikalių priemonių. Buvo suvokiamos didelės šių imigrantų sąsajos su sovietine praeitimi ir Rusija. Nuogąstauta, kad, turėdami balsavimo teisę ir patekę į parlamentą bei savivaldybes, rusakalbiai net galėtų pakreipti Baltijos šalių kelią atgal į Rytus – link NVS ir Rusijos. Todėl Latvijoje ir Estijoje buvo atsisakyta „nulinio varianto“, ir pilietybė asmenims, atvykusiems po 1940 m., automatiškai nebuvo suteikiama. Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pagal pilietybės įstatymus teisė į šių šalių pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, turėjusiems šių šalių pilietybę iki 1940 metų; asmenims, 1918-1940 m. nuolat gyvenusiems ir dabar tebegyvenantiems šiose šalyse, jei jie nėra kitų šalių piliečiai; pagrindinės tautybės asmenims. Tam dar 1989 m. buvo suregistruoti gyventojai, kurie buvo piliečiais iki 1940 m. birželio 15 d., ir jų palikuonys. Sprendimą dėl tokio pilietybės padalijimo Latvijos Aukščiausioji taryba priėmė 1991 metų spalio 15 d. Taip visuomenė faktiškai buvo padalyta į piliečius ir asmenis be pilietybės, o politinės teisės nepripažintos trečdaliui šalies gyventojų, daugiausia rusakalbių. 3.2. Asmenų be pilietybės bei kitų ES šalių piliečių teisės. Tautinių mažumų atstovavimas valstybės valdyme 1991 m. asmenų be pilietybės Latvijoje buvo maždaug 700 tūkstančių. 2001 m. Latvijoje tokių buvo likę maždaug 550 tūkstančių, 2006 m. – 418 tūkstančių (18 % šalies gyventojų), daugiausia jų (278 tūkstančiai) – etniniai rusai.48 Dauguma iš jų turi specialius „nepiliečių“ pasus, kurie suteikia statusą, panašų į leidimą nuolat gyventi kitose šalyse (be kita ko, turi teisę į švietimą ir sveikatos apsaugą tokiomis pat sąlygomis kaip ir piliečiai). 1992 m. 32 % Estijos gyventojų neturėjo jokios pilietybės. 2006 m. tokių teliko 9 %, o 7,4 % turėjo užsienio pilietybę. Iš Estijos rusų (sudarančių 25,7 % šalies gyventojų) 2006 m. maždaug 27 % turėjo Rusijos pilietybę, 35 % – Estijos pilietybę, 35 % – jokios. Asmenų be pilietybės skaičius Estijoje ir Latvijoje mažėja dėl mirčių, emigracijos, Rusijos karinių bazių iškeldinimo (1994 m.) ir natūralizacijos. Iki 2005 metų lapkričio maždaug 109 tūkstančiai asmenų padavė pilietybės prašymus, maždaug 103 tūkstančių iš jų tapo Latvijos piliečiais. Dėl Rusijos ir ES spaudimo po 1998 metų referendumo buvo sušvelnino griežtokos 1994 metų natūralizacijos įstatymo nuostatos. Asmenys be pilietybės gali natūralizuotis, pragyvenę legaliai Latvijoje ne mažiau kaip penkerius metus, išlaikę latvių kalbos, istorijos ir Konstitucijos žinių testus, ir žinodami Latvijos himno žodžius. Pilietybė nesuteikiama tiems: kurie antikonstituciniais metodais kovojo prieš Latvijos nepriklausomybę, jos demokratinę parlamentinę sistemą, jei tai įrodyta teisme; kurie po 1990 m. propagavo fašistines, šovinistines, nacionalsocialistines, komunistines arba kitas totalitarines idėjas, kurstė rasinę ir etninę neapykantą; kurie po 1991 m. sausio 13 d. veikė prieš Latvijos Respubliką dalyvaudami Sovietų Sąjungos komunistų partijoje (Latvijos komunistų partijoje), Latvijos SSR darbo žmonių internacionaliniame fronte, Profesinių sąjungų suvienytoje taryboje, Karo ir darbo veteranų organizacijoje, Visos Latvijos išlaisvinimo komitete bei jo regioniniuose komitetuose arba Latvijos komunistų sąjungoje, ir pan. 49 Asmenų be pilietybės problema (taip vadinamomis vietinių „rusų teisėmis“) plačiai manipuliuoja Rusija bei vietinės rusų interesus atstovaujančios organizacijos. Tai daroma propagandiškai visus rusakalbius gyventojus tapatinant su rusais, spekuliuojant statistiką, stengiantis sudaryti Estijai ir Latvijai tarptautinį spaudimą. Prie taip eskaluojamo visuomenės susiskaldymo prisideda ne tik kalbiniai barjerai, bet ir skirtingas istorijos interpretavimas. Tai skatina ir Putino Rusija, viešai nepripažįstanti įvykusio Baltijos šalių okupacijos fakto. Pavyzdžiui, Rusijos ambasadorius Latvijoje V. Kaliužnyj buvo viešai pareiškęs, jog rusams gauti pilietybę trukdąs ir Latvijos istorijos egzaminas, kuriame iš jų, rusų, reikalaujama pripažinti sovietinės okupacijos faktą, o tai esąs ruso sielos prievartavimas, nes jis istorijos mokęsis iš kitokių vadovėlių ir visą tą istoriją nuo 1940 m. įsivaizduojąs visiškai kitaip.50 Asmenys be pilietybės negali naudotis visomis teisėmis, kurias turi piliečiai. Estijoje asmenys be pilietybės negali balsuoti nacionalinio parlamento bei Europos parlamento rinkimuose, tačiau nuo 1993 metų gali rinkti piliečius rinkimuose į vietos savivaldybes. Tokias pačias balsavimo teises turi ir kitų šalių piliečiai. Latvija yra suteikusi teisę ES piliečiams rinkti ir būti išrinktiems į visus tris valdžios lygmenis (savivaldybių tarybas, Seimą ir Europos parlamentą). Tačiau ši teisė netaikoma trečiųjų šalių piliečiams bei asmenims be pilietybės. Prieš tokią teisę pasisako ir Latvijos prezidentė V. Vikė-Freiberga. Tai gali atsiliepti visišku pilietybės nuvertėjimu, kurios reikšmė ir taip sumažėjusi dėl panašių piliečių ir nepiliečių teisių (pavyzdžiui, galimybė keliauti po visą Europos Sąjungos teritoriją užtikrinta abejoms grupėms).51 Motyvacijos pasirūpinti pilietybės įgijimo trūksta ir dėl informacijos trūkumų, nesugebėjimo sumokėti reikiamus registravimosi mokesčius, noro išvengti privalomos karinės tarnybos, nenoro prarasti galimybes be vizų lankytis Rusijoje bei kitose NVS šalyse, nenoro netekti Rusijos teikiamų lengvatų Latvijos gyventojams siekiant aukštojo mokslo, apatijos ir susvetimėjimo jausmų.52 Tačiau asmenys be pilietybės neturi visų balsavimo teisių, jiems sumažintos socialinės lengvatos ir garantijos (ribotos teisės į pensiją). Susiduria su sunkumais darbo rinkoje, negali būti samdoti valstybiniame sektoriuje ir dirbti vyriausybėje, policijoje, bei užimti kitas pareigas, jiems ribojamas nekilnojamo turto įsigijimas ir turėjimas. Su tokia situacija kovoja rusakalbių politiniai judėjimai. Politinis susivienijimas “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” (nuo 2007 m. – partija), atstovaujanti daugiausia rusakalbių interesams, reikalauja pilietybės suteikimo visiems, kurie nepriklausomybės paskelbimo momentu pastoviai gyveno Latvijoje (t.y., “nulinio varianto”), rusų kalbą Latvijoje pripažinti lygiateisę latvių kalbai. Be to, tose savivaldybėse, kur rusakalbiai sudaro ne mažiau kaip 20 % (vadinasi, visose didžiosiose savivaldybėse), rusų kalbą pripažinti oficialiąja kalba. Rinkimuose į Seimą “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” 1998 m. gavo 16 mandatų (iš 100), 2002 m. – 25, 2006 m. – 6. 2004 m. rinkimuose į Europarlamentą gavo vieną mandatą. Estijoje Konstitucijos partija (1994-2006 m. – Estijos suvienytoji liaudies partija), daugiausia palaikoma rusakalbių gyventojų, 1999-2003 m. turėjo 6 vietas parlamente, šiuo metu atstovaujama tik savivaldybėse. 3.3. Kalbinės problemos švietimo sistemoje Jei nepriklausomose Latvijos ir Estijos valstybėse iki 1940 m. buvo įgyvendintas švietimas įvairioms tautinėms mažumoms jų gimtąja kalba, tai po sovietinės okupacijos vienintelėmis mokymo kalbomis tapo rusų ir latvių (Latvijoje) arba estų (Estijoje). Rusakalbės mokyklos buvo iš esmės vienakalbės, latvių ar estų kalbų dėstymui jose buvo skiriama labai mažai valandų, ir mokoma buvo tik žemo lygio pagrindų. Tuo tarpu estų ir latvių mokyklos iš esmės buvo orientuotos į dvikalbystę, nes buvo stipriai įdiegtas rusų kalbos mokymas. Etninis ir kalbinis visuomenės susiskaldymas buvo atspindėtas švietimo ir mokslo sistemoje. Latvijos 1999 m. Valstybės kalbos įstatymas numato, kad valstybinė kalba Latvijoje yra viena – latvių. Be jos, oficialų statusą turi tik lyvių kalba, visos kitos laikomos užsienio kalbomis. Valstybė įsipareigoja užtikrinti lyvių kalbos, kaip vietinių gyventojų (autochtonų) kalbos, apsaugą, išsaugojimą ir plėtojimą. Lyvių pakrantės teritorijoje vietovių vardai ir viešųjų institucijų, visuomeninių organizacijų, įmonių (arba kompanijų) pavadinimai, taip pat renginių šioje teritorijoje turi būti tik lyvių kalba.53 Pagal kalbos įstatymą (1995) valstybinė kalba Estijoje – estų, visos kitos kalbos traktuojamos kaip užsienio. Iškilo būtinybė integruoti rusakalbių mokyklas į valstybės švietimo sistemą ir sukurti vieningą švietimo sistemą, pradėti rusakalbėse mokyklose dėstyti oficialią kalbą (estų, latvių), kad rusakalbiai asmenys galėtų lengviau išlaikyti pilietybės egzaminus, geriau integruotis į visuomenę ir tuo pačiu būtų užtikrinta socialinė lygybė. Reikėjo pakeisti didžiąją dalį rusakalbių mokyklų mokyklinės medžiagos (dar 1998 m. beveik pusė naudojamų vadovėlių Estijos rusakalbėse mokyklose buvo išleista Rusijoje) ir pradėti ją leisti vietoje. Rusakalbių mokyklų mokytojų (netgi dėstančių latvių ar estų kalbas) oficialios kalbos žinios dažniausiai buvo labai prastos (nors dar pagal 1989 m. Estijoje priimtą įstatymą estų kalbos mokėjimas mokytojams tapo privalomu), ir reikėjo gerinti šią situaciją. Neproporcinga rusų kalbos įtaka nepriklausomomis tapusiose Estijoje ir Latvijoje taip pat vertė greičiau imtis mokyklų reformos. 2000 metų surašymas parodė, kad 81 % visų Latvijos gyventojų moka rusiškai, o latviškai – tik 79 %. Švietimo sistemos reformos anksčiau buvo įgyvendintos Latvijoje, nei Estijoje. Netrukus po nepriklausomybės atgavimo Latvijos valdžia padėjo mažesnėms tautinėms bendrijoms – lenkams, ukrainiečiams, baltarusiams, lietuviams, estams, žydams ir romams – atstatyti jų švietimo ir kultūrinę infrastruktūrą, sugriautą sovietinio režimo. Šios mažesnės bendruomenės sukūrė savo mokyklas ir klases. Šiose naujose mažumų mokyklose jų gimtosios kalbos ir kultūros mokymas derinamas su latvių kalbos mokymu. Tuo pačiu metu nemažai mažumų tėvų, nepatenkinti latvių kalbos mokymo kokybe nereformuotose „rusų“ mokyklose, pradėjo savo vaikus leisti į latviškas mokyklas. Didelis žingsnis įdiegiant latvių kalbos mokymą likusiose „rusų“ mokyklose įvyko 1995 m., kai buvo nustatyti, kad 5-9 klasėse latvių kalba turi būto dėstomi du dalykai, o 10-12 klasėse – trys. Tais pačiais metais, su Jungtinių Tautų Vystymo programos ir kitų tarptautinių partnerių parama, vyriausybė sukūrė naują paramos mažumų mokykloms struktūrą – Nacionalinę latvių kalbos mokymo programą. Ši programa numatė 10 metų strategiją rengiant dėstytojus, ruošiant mokymo priemones ir stiprinant latvių kalbos mokymo metodologiją. Tačiau šių kelių dalykų dėstymas latviškai pasirodė nepakankamas užtikrinant, kad didžioji dalis tautinių mažumų jaunimo pakankamai išmoktų latvių kalbos. Vienas iš simptomų buvo nemažas skaičius kitataučių armijos šauktinių (turinčių pilietybę), faktiškai nekalbančių latviškai, kuriems reikėjo papildomo apmokymo. Dėl to parlamentas tęsė reformą ir 1998 m. pasirodė naujas švietimo įstatymas, kuris numatė įvairių dvikalbio švietimo modelių įdiegimą pradinėse mokyklose nuo 1999 m.54 Šie švietimo reformos planai Latvijoje sukėlė ypač nemažą susipriešinimą iš radikalesnių rusakalbių organizacijų pusės. Tačiau reforma buvo įgyvendinta, praėjus penkeriems metams nuo dvikalbių modelių įdiegimo, 2004 m. rugsėjy valstybės finansuojamų mokyklų 10-12 klasėse latvių/dviem kalbom dėstomų dalykų skaičius išaugo iki 60 procentų. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos duomenis, mažumų mokyklų vyresnės klasės (10-12) 2003 m. pradžioje jau turėjo mokymo programas, kuriose apie 52 procentus buvo dėstoma latvių/dviem kalbomis, o 48 procentai – mažumų kalbomis.55 Nuo 1999 m. pagal Švietimo įstatymą viešuosiuose universitetuose uždrausta dėstyti studentams kitomis kalbomis nei latvių (egzistuoja išimtys filologijai, kai kuriems tarptautiniams projektams ir nebiudžetinėms grupėms). Įstatyme buvo nustatyta sąlyga, kad dėstymas viešosiose aukštosiose mokyklose nuo 2004 m. taip pat vyktų tik latvių kalba. Po nemažų protestų 2003-2004 m. įstatymas sušvelnintas, ir dabar reikalaujama, kad latviškai būtų dėstoma mažiausiai 60 % dalykų. Estijoje neestų švietimas paprastai reiškia rusakalbį švietimą. Daugelis kitų etninių mažumų vaikų taip pat lanko rusakalbių mokyklas. 1991/1992 mokslo metais rusakalbių mokyklų mokiniai sudarė 36,78 %. Dėl įvairių priežasčių (emigracijos, perėjimo į estiškas mokyklas, žemėjančio gimstamumo) šis skaičius sumažėjo iki 30,36 % 1997/1998 mokslo metais. Mokinių, stojančių į rusiškas mokyklas, skaičius taip pat nukrito: 1991/1992 mokslo metais tokių buvo 41 %, o 1997/1998 mokslo metais – jau tik 24,9 %. Daugiausia rusakalbių mokyklų mokinių buvo Taline, kur jie sudarė beveik pusę (47,4 %) visų mokinių. [1997/1998 mokslo metais veikė 111 rusakalbių mokyklų ir 23 mišrios estų ir rusų]. Rusiškose mokyklose ar grupėse estų kalbos dėstymas yra privalomas nuo trečios klasės. 1992-1995 m. šalyje buvo priimtas švietimo įstatymų paketas. Pagal vyresnių klasių įstatymą iki 2000 m. turėjo įvykti estų kalbos mokymo įdiegimas valstybinių ir savivaldybės mokyklų vyresnėse klasėse (9-12). Kadangi pasiruošimai reformai buvo nepakankami, galutinis terminas numatytas iki 2007 m. Nuo šių (2007) metų rugsėjo 1 d. rusakalbių mokyklų 10 klasėse pereinama prie dalinio dalykų dėstymo estų kalba. Dėstymas estų kalba įtvirtintas ir profesinėse mokyklose bei universitetuose. Kitų kalbų naudojimas profesinėse mokyklose nusprendžia mokyklos savininkas, universitetuose – universiteto tarybos.56 4. BALTIJOS ŠALIŲ VYKDOMOS TAUTINĖS POLITIKOS PALYGINIMAS Peržvelgiant tautinės politikos ypatumus trijose Baltijos šalyse XX amžiuje, matome, kad istoriniai jų likimo panašumai nulėmė ir daug analogiškų tautinės politikos vingių, kurie išsiskirdavo ne tiek dėl skirtingos strategijos, kiek dėl vietinės etninės situacijos. Po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusi tarptautinė situacija pastatė naujai susikūrusias Baltijos respublikas į panašią geopolitinę padėtį. Su rytine kaimyne sovietų Rusija sienų klausimas buvo išspręstas 1920 m., todėl daugiausia problemų dėl teritorijų priklausomybės (kas tuo pačiu buvo potencialia tolimesnių etninių konfliktų priežastimi) turėjo Lietuva, Lenkijos įvykdyto Vilniaus krašto užgrobimo nepripažinusi iki pat 1940 m., o Klaipėdos kraštą galiausiai priversta vėl perduoti Vokietijai 1938 m. Mainais į nepriklausomybės pripažinimą Lietuva, Latvija ir Estija turėjo paskelbti specialias deklaracijas, kuriomis garantavo pagrindines laisves savo etninėms mažumoms. Jos pripažino europinius etninių mažumų teisių apsaugos principus, ir lyginant su kitomis šalimis netgi tapo gana pavyzdingomis šių principų vykdytojomis. Nuo pat Baltijos valstybių kūrimo užuomazgos 1918 m. pagrindiniuose įstatymuose ir konstitucijose buvo garantuotas piliečių lygiateisiškumas nepriklausomai nuo tautybės, rasės, religijos. Labiausiai etniškai heterogeniška tarpukariu buvo Latvija – etniniai latviai joje sudarė 77 proc. gyventojų (1935 m.). Lietuvoje lietuviai sudarė 83,9 proc. (1923 m.; šio surašymo rezultatai buvo kritikuoti). Estijoje estai – 92 proc. (1934 m.). Rusai, nors ir sudarė nemažą procentą gyventojų (Latvijoje – apie 12 proc., Estijoje – apie 8 proc., Lietuvoje – virš 2 proc.), tačiau buvo išsidėstę daugiausia kompaktiškomis grupėmis daugiausia rytinėse teritorijose, kaimo vietovėse. Tai buvo skirtingų imigracinių bangų ir skirtingo religinio identiteto (sentikiai ir stačiatikiai) grupė, didesnės politinės ir ekonominės įtakos visuomenei neturėjusi. Atskira konflikto priežastimi tapo naujų nacionalinių vyriausybių santykiai su šių kraštų senąja svetimtautiškos kilmės aristokratija, kurią palietė žemės reforma. Latvijoje ir Estijoje tai daugiausia buvo vokiečiai, Lietuvoje – lenkai. Tautinėms mažumoms Baltijos šalyse buvo pilnai garantuotos kultūrinės ir politinės laisvės. 1919-1923 m. gan plačia kultūrine-politine autonomija naudojosi Lietuvos žydai. Estijoje Kultūrinės autonomijos įstatymas buvo priimtas 1925 m. (juo pasinaudojo vokiečiai ir žydai). Tautinė politika buvo šiek tiek sugriežtinta po autoritarinių režimų įvedimo (Lietuvoje – 1926-27, Latvijoje ir Estijoje – 1934 m.). Bendrai imant, 1918-1940 m. Baltijos valstybės buvo daugiau paremtos „etniniu“, o ne „pilietiniu“ pagrindu. Pagrindinių tautų (lietuvių, latvių, estų) santykis su tautinėmis mažumomis reiškėsi daugiau paternalistiškai. Kita vertus, pastarosioms buvo užtikrintos visos pagrindinės teisės ir kultūrinė autonomija. Tokiomis sąlygomis didesnių etninių konfliktų padėjo išvengti gan stabilus šių valstybių vystymasis iki pat 1940 m. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog Latvijai būdingesnė vokiškos „tautinės valstybės“ (o ne „prancūziškos“ – pagal R. Brubakers ir kitų klasifikaciją) samprata, nei Lietuvai.57 Tačiau čia gal greičiau eitų kalba apie atskirus politikos bruožus, nei apie gryno modelio perėmimą. Latvijoje ir Estijoje vokiškas „etninės valstybės“ modelis visų pirma pasireiškė „nulinio“ pilietybės varianto atmetimu 1991 m. Manoma, jog „nulinio varianto“ priėmimą Lietuvoje sąlygojo ne taip radikaliai per sovietmetį pasikeitusi etninė padėtis. Tačiau Lietuvos pilietybės įstatymas taip pat iš dalies remiasi etnocentrine politika, nes lietuvių kilmės asmenims suteikiama teisė įsigyti pilietybę supaprastintomis sąlygomis. Taip pat reiktų pastebėti, kad Lietuva nėra pareiškusi priekaištų Latvijai ir Estijai dėl jų vykdomos politikos sovietinių imigrantų atžvilgiu. Natūralizacijos politika taip pat yra pakankamai griežta visose trijose Baltijos šalyse (pavyzdžiui, sutampa sėslumo cenzas Latvijoje ir Lietuvoje – 10 metų). Kadangi patekimas visose trijose respublikose partijai patekimas į parlamentą yra apribotas 5 procentų balsų, kuriuos partija privalo surinkti rinkimuose, barjeru, tai gali tapti kliūtimi išrinkti savo norimus kandidatus mažoms gyventojų grupėms, tarp jų – ir etninių mažumų atstovams. Matome, kad kai kurių tautinių mažumų politinių partijų ir organizacijų sėkmė rinkimuose dėl to tampa nepastovi (Lietuvos rusų sąjunga – nepateko į parlamentą 1996 m. rinkimuose, Estijos Konstitucijos partija – 2003 m.). V. Valevičius ir L. Kraniauskas dėl to pažymi, kad tik skaitlingos etninės grupės yra pastebimos viešojoje politikoje. Lietuvoje tik dvi tokios grupės – rusai ir lenkai – „formuoja bendros tautinių mažumų politikos formą ir turinį. Kitos etninės grupės negali dalyvauti politikoje kaip atskiri politiniai veikėjai dėl savo mažo narių skaičiaus ar dėl jų netolygaus išsibarstymo valstybės teritorijoje“.58 Tačiau iš kitos pusės, netgi tos tautinės mažumos, kurios galėtų gauti mandatų proporcingai savo daliai visuomenei, jų neužsitikrina, iš dalies dėl to, kad daug balsų atiduoda už pagrindines partijas, dažnai – kairiosios krypties. Be to, Europos Sąjungos dabartinėje politikoje galima pastebėti pastangų pažaboti nacionalistines partijas, atstovaujančias ne visų šalies gyventojų, o tik vienos etninės grupės interesus. Tuo pačiu pažymima, kad etninių mažumų politika Baltijos šalyse yra labiau susijusi su vadinamosiomis tradicinėmis etninėmis grupėmis. Šios grupės yra dažnai palyginti neblogai integruotos į valstybės gyvenimą (daugelis jų atstovų turi pilietybę ir vienaip ar kitaip yra įtraukti į visuomeninį ir politinį gyvenimą), gali disponuoti socialiniais, kultūriniais ir materialiais ištekliais. Tuo tarpu naujai atsirandančios etninės grupės (imigrantai, dirbantys užsieniečiai, pabėgėliai), kurie iš tikro yra atskirti nuo politinio gyvenimo ir lokalizuoti visuomenės paribiuose, lieka anapus šios politikos ribų. Tuo tarpu daugelyje Vakarų valstybių būtent šios mažiausiai integruotos gyventojų kategorijos yra etninių mažumų politikos objektas ir subjektas, kaip pažymi V. Valevičius ir L. Kraniauskas.59 Atsižvelgiant į šias pastabas, visgi reiktų pažymėti, kad Vakarų Europos etninė situacija kol kas gerokai skiriasi nuo Baltijos valstybių: dideli ir pastovūs imigrantų srautai, pakeitę didžiųjų miestų etnines proporcijas ir su tuo susijusios socialinės problemos iš tikrųjų dominuoja Vakarų Europos politikų dienotvarkėje. Baltijos valstybėse su šia problema kol kas menkai tesusiduriama. 5. IŠVADOS 1. Prieškario laikotarpiu Baltijos šalys laikėsi būdingos tiems laikams etninių mažumų politikos. Pačios būdamos vokiškojo „tautinės valstybės“ modelio variantais, tautinių mažumų atžvilgiu jos laikėsi protekcinės ir paternalistinės politikos. Toks modelis, aišku, skatino situaciją, kai deklaracijomis ir įstatymais užtikrinus tautinių mažumų teises, valdžios mechanizmais vis tiek labiau buvo stengiamasi proteguoti tautinę daugumą. Tokios politikos požymių atsirado po autoritarinių režimų įsigalėjimo. Nors jie buvo pakankamai nežymūs dėl stabilios visuomeninės situacijos, tačiau ilgesnėj laiko perspektyvoj tautinėms mažumoms buvo numatyta tik asimiliacija arba status quo, globotinio vaidmens išlaikymas. 2. Po 1990 m. Lietuva iš naujo prisiėmė tarptautinius žmogaus teisių užtikrinimo įsipareigojimus. Remiantis JTO, Europos Tarybos, ESBO įtvirtintomis tarptautinėmis žmogaus ir tautinių-kultūrinių mažumų teisių normomis buvo sukurta plati nacionalinė teisinė bazė. Lietuvoje sukurtas tautinių mažumų mokyklų tinklas. Gyventojai, nesantys LR piliečiais, turi teisę balsuoti ir būti renkami savivaldybės rinkimuose. Tokiu būdu sėkmingai derinami įvairovės užtikrinimo principas ir integraciniai procesai. 3. Latvija ir Estija pirmiausia pasižymi griežta pilietybės politika. Kaip galima pastebėti iš demografinės statistikos, ją visų pirma paskatino smarkus visuomenės rusifikacijos procesas, valstybiniu mastu palaikant nemažus imigracijos srautus sovietinės okupacijos laikotarpiu. Pilietybės įsigijimo griežtumą nulėmė ne tik etniniai motyvai, bet ir praktiniai sumetimai – visuomenė buvo tarsi suskilusi į dvi paralelines bendruomenes. Rusų kalbos skirtingumas nuo latvių ir estų kalbų veikia kaip neigiamas faktorius rusakalbiams įsiliejant į Latvijos ir Estijos visuomenes. Sumažinti šią neigiamą socialinį atskirtį bei labiau suvienyti visuomenę stengiamasi visų pirma per kalbos politiką. Latvijoje švietimo reforma, įdiegianti daugiau dalykų dėstymą valstybine kalba mažumų mokyklose, prasidėjo dar prieš dešimtmetį. Estijoje ji numatyta šiemet. 4. Nors daugeliu tautinės politikos bruožų (tautinių mažumų esminių teisių įtvirtinimas įstatymuose, kalbos, pilietybės ir natūralizacijos politika) Lietuva, Latvija ir Estija yra panašios, tačiau Latvija ir Estija yra labiau linkusios pabrėžti savo valstybės etninį aspektą. Tuo tarpu Lietuvos įstatymuose jau ima įvyrauti daugiakultūrinis, pilietinis pradas, bet kokių etninių bendruomenių žmones traktuojantis lygiaverčiai (neskaitant oficialios kalbos politikos). Taigi, Lietuva yra artimesnė prancūziškajam „pilietinės valstybės“ modeliui, o Latvija ir Estija – vokiškajam „etninės valstybės“ modeliui. Pridūrus, kad Europos Sąjungos mastu yra labiau skatinami daugiakultūriškumo ir pilietinės visuomenės idealai, artimesni prancūziškajam modeliui, galima teigti, kad skirtumai tarp trijų Baltijos valstybių vykdomos tautinės politikos nėra esminiai, ir bėgant laikui jie turėtų dar labiau mažėti. Asmenų be pilietybės skaičiaus mažėjimas Latvijoje ir Estijoje taip pat tarsi rodytų šios specifinės problemos laikinumą. 6. Šaltinių ir literatūros sąrašas 6.1. Šaltiniai 6.1.1. Tarptautiniai ir regioniniai dokumentai 1. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija // 1995 m. vasario 1 d., Valstybės žinios. 2000, Nr. 20-497. 2. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija // 1948 m. gruodžio 10 d., Mališauskas R. (sud.), Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, Mintis, 1991. 6.1.2. Lietuvos Respublikos dokumentai ir dokumentų projektai 1. Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 1992. 3. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (negaliojantis) // 1989 m. lapkričio 03 d., http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=18854&Condition2= 4. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas // 1989 m. lapkričio 23 d., Valstybės žinios. 1989, Nr. 34-485. 5. Lietuvos Respublikos etninės politikos koncepcija // http://www.tmid.lt/old/files/tm_koncepcija.pdf 6.1.3. Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos dokumentai 1. Education Law. Adopted: 29 October 1998. – [žiūrėta 2007-05-16]. Internete:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!