Pliuralizmo, naujosios dešinės, elitizmo, marksizmo ir neopliuralizmo požiūris į politikos formavimo procesą bei rinkėjų vaidmenį jame

Pliuralizmo, naujosios dešinės, elitizmo, marksizmo ir neopliuralizmo požiūris į politikos formavimo procesą bei rinkėjų vaidmenį jame.
Pliuralizmas.
Pliuralizmas tai įsitikinimas, kad pasaulyje egzistuoja arba turi egzistuoti didžiulė daiktų įvairovė. Būtent institucinis pliuralizmas turėjo užkirsti kelią tironijai, kuri buvo suprantama kaip savavališkas, neparemtas valdžios atstovų kišimasis į individų prigimtines teises. Instituciniu pliuralizmu buvo vadinamas valdžių padalijimas ir federalizmas. Valdžios mėginimai veikti despotiškai turi blokuoti instituciniai saugikliai bei atsvaros – vertikalusis valdžios padalijimas tarp vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios, taip pat horizontalusis suverenumo padalijimas federalizmo bei veto teisių pagrindu. Labai svarbu yra sukurti įvairialypę grupių bei teritorijų respubliką – kad neišvengiamai atsirandančios politinės grupuotės būtų gausios ir heterogeniškos. Įvairialypės skiriamosios padalijimo linijos sumažintų “daugumos tironijos” tikimybę (Dahl, 1956).
Pliuralistinė socialinių mokslų teorija turi penkis pagrindinius skiriamuosius bruožus.
Pirma, ji kilo kaip reakcija į valstybinį monizmą. Antra, pliuralistai vertino grupinę bei organizacinę autonomiją, aktyvumą bei įvairovę (Hsiao, 1972; Nicholls, 1975). Trečia, jie pripažino, kad bet kurioje sudėtingoje visuomenėje neišvengiama rimtų grupių konfliktų. Ketvirta, siekdami sukurti mechanizmą, kuris užkirstų kelią valstybiniam monizmui, jie diskutavo institucinių bei socialinių saugiklių bei atsvarų pasirinkimo klausimu. Penkta, nors jie gynė politinio individualizmo idėją, jie kartu baiminosi pavojų kylančių visuomenųje, kur savanaudiškumas yra vyraujantis veiklos motyvas ir kur tradiciniai socialiniai saitai nustoja savo galios, ši nuostata iki šiol skiria pliuralistus nuo kai kurių naujosios dešinės mąstytojų. Būdingiausi šiuolaikinių pliuralistų metodai – pozityvizmas ir biheviorizmas, metodologinis individualizmas ir retkarčiais funkcionalizmas.
Pozityvistai vadovaujasi vadinamuoju Humo dėsniu – kad visada (pozityvius) faktų klausimus galima atskirti nuo (normatyvinių) vertinimo klausimų.
Normatyvinis pliuralizmas teigia, jog valstybė tėra viena iš daugelio asociacijų, kurioms individai priklauso ir kurioms yra įsipareigoję; todėl jis neigia, kad bet kokiomis aplinkybėmis valstybė gali pretenduoti į išimtinę piliečių ištikimybę. Tuo tarpu analitinis pliuralizmas yra teorija, šiuolaikinėje valstybėje apibūdinanti politinės veiklos struktūrą bei ją veikiančius veiksnius. Nors dažnai siejamas su tam tikromis vertybėmis, iš principo analitinis pliuralizmas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!