Referatai

Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas

9.8   (3 atsiliepimai)
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 1 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 2 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 3 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 4 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 5 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 6 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 7 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 8 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 9 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 10 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 11 puslapis
Politika, politikos kilmė ir politikos mokslas 12 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Įvadas Problemos, kylančios žmonių grupėms, sudaro viešuosius reikalus, o politikos turinį sudaro iš probleminių situacijų kylantys viešieji reikalai ir jų sprendimas. Taigi politika atsiranda tada, kai susiformuoja kolektyvinės probleminės situacijos (viešieji žmonių grupių reikalai). O politikos mokslo apibrėžimas – tai pirmas žingsnis į disciplinos supratimą. Šiuolaikinis politikos mokslas turi savitą istoriją ir tradicijas, daugelyje pasaulio universitetų dėstomas kaip atskira disciplina. Politologija yra palyginus naujas socialinis mokslas, nors politikos studijos Vakarų istorijoje randamos dar Senovės Graikijos laikais. Nepaisant to, ši disciplina turi aiškius pirmtakus – moralės filosofiją, politinę filososfiją, politinę ekonomiją, istoriją ir kitas mokslo šakas. Politologija yra socialinis mokslas nagrinėjantis politikos teoriją ir praktiką, aprašantis ir analizuojantis politines sistemas ir politinį elgesį. Kaip moderni atskira mokslo šaka susiformavo XX a. penktajame dešimtmetyje, iki tol dažniausiai laikyta viena iš filosofijos pakraipų, nors politikos analizės ir filosofijos ištakos siekia antiką ir seniausius laikus. Politologija tiria tarpusavio piliečių sugyvenimą ir kaip to sugyvenimo instituciniai, procedūriniai, teisingumo ir moralės aspektai turi būti reguliuojami visuomenės. Svarbiausioms politologijos temoms priskiriamos struktūrinės demokratijos problemos, valstybės valdymo formos ir institucijos, politinės partijos ir socialiniai judėjimai, tarptautiniai santykiai, ekonomikos reguliavimas, politinė filosofija, viešoji nuomonė, žiniasklaida ir rinkiminis elgesys. Svarbi politologijos tyrimų tema yra valstybės ir jos piliečių (pilietinės visuomenė) santykiai. Taigi politika domėtis ir ją nagrinėti imta jau nuo senų laikų. Ją tyrė ir tobulino įvairūs mokslininkai, mąstytojai, filosofai, politikai ir t.t. Nors politika buvo nagrinėjama ir antikos laikais, tačiau net ir šios, senų laikų filosofų, mintys padeda lengviau suvokti ir nagrinėti politką net ir šiomis dienomis. Nepaisant to, kad politikos pirmieji pradmenys iškilo jau labai senai, tačiau ji praėjo nelengvą ir ilgą raidos kelią, kol tapo atskira mokslo šaka. Nagrinėjant politiką ir atsižvelgiant į visas jos permainas, įvykusias nuo seniausių iki naujausių laikų, tikrai ne visai tinka politiką apibūdinti tik kaip valstybės gyvenimą, ką bandė daryti senųjų laikų mąstytojai, tokie kaip Aristotelis, Platonas ir kiti. Tačiau šiandien trumpai paaiškinti ir atsakyti į klausimą „Kas yra politika šiais laikais?“ neįmanoma. Čia ir iškyla visa politikos problematika. Taigi šiuo referatu siekiu supažindinti su politika kaip socialiniu mokslu, su politikos kilme ir raida bei politikos problematika. Politika kaip socialinis mokslas Socialiniai mokslai (kartais dar vadinami visuomenės mokslais) – visi mokslai, kurie teoriškai ir empiriškai tiria žmonių tarpusavio santykius visuomenėje. Nagrinėjama socialinių sistemų struktūra ir funkcijos, taip pat šių sitemų sąveika su atskirais indvidais. Socialinių mokslų sąvoka atsirado siekiant juos atriboti nuo gamtos mokslų, nors kai kurios socialinių mokslų šakos stengiasi naudoti ir pozityvistinius bei empirinius gamtos mokslų metodus. Esminis skirtumas tarp gamtos ir socialinių mokslų yra tame, kad gamtos mokslo objektai nėra veikiami gamtos mokslų išvadų ir prognozių. Tuo tarpu socialinių mokslų subjektai gali atsižvelgti į socialinių mokslų prognozes ir atsižvelgti į tas prognozes. Taip pat socialiniai mokslai glaudžiai susiję ir su humanitariniais mokslais. Nuo humanitarinių mokslų socialiniai skiriasi tuo, kad pabrėžia mokslinius metodus ir kitus griežtus žinių rinkimo standartus, be to daugelis jų plačiai naudoja kokybinius metodus. Šiandien kalbėdami apie politiką galime sakyti, kad politika – tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Atitinkamai politologija turėtų būti suvokiama kaip mokslas, tyrinėjantis tokią žmonių veiklą. Politologija siekia perprasti šios veiklos prasmę, įgyvendinimo būdus, nustatyti, kam iš viso reikalinga politika, kaip ji vyksta ir pagaliau, ar galima politiką valdyti, gerinti, tobulinti, prognozuoti. Taigi politologija socialinis mosklas, nes yra susijusi su specifine grupe dėsningumų, liečiančių socialinių subjektų santykius dėl valdžios ir įtakos bei tyrinėja ypatingo tipo valdžios tarp valdančiųjų ir pavaldinių mechanizmą, santykius ir t.t. Politiniai reiškiniai ir faktai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Politologija nagrinėje visuomenės politinius santykius ir siekia pateikti jų mokslinį paaiškinimą. Politiką nagrinėjantys mokslininkai stokoja universalių matavimo standartų, todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Pirmieji mąstymai apie politiką. Politinė filosofija Klausimai apie valstybės prigimtį ir jos tikslus jau senai domina tiek jos valdytojus, tiek valdomuosius. Antikos mąstytojai pirmieji pradėjo nuosekliau gvildenti politinės filosofijos klausimus. Pirmiesiems politikos tyrinėtojams svarbu buvo tai, kaip remiantis žiniomis apie esamą valstybės ir politikos būvį, jį pakeisti. Politikos ir valstybės aiškinimas antikos autorių darbuose pynėsi su idealios valstybės paieškomis. Senovės Graikijos filosofai, gilindamiesi į piliečių vaidmenį valstybės gyvenime, į teisingumą ir įvairių valdymo formų pranašumus bei trūkumus, sukūrė sąvokas bei teorinius tyrimo pamatus, kuriais daugiausiai rėmėsi ir remiasi Vakarų civilizacijos politinės minties raida. Graikų filosofas Platonas traktate „Valstybė“ pateikė „idealios valstybės“ modelį, t.y. sukūrė pirmąją valstybės teoriją. Jis akcentavo, kad jai vadovauti turi teisingi ir protingi žmonės, kuriuos vadino filosofais. Vienintelis filosofų tikslas – gyventi valstybės rūpesčiais ir tapti valstybės valdytojais. Platonas teigė, kad politikas turi išmanyti, kas yra gėris valstybei, ir suprasti palankių bei nepalankių veiksmų veikimą. Graikų filosofas Aristotelis išskyrė tris svarbiausias valstybės santvarkas: monarchija, aristokratija ir demokratija. Jis teigė, kad jei žmogus sugebėtų valdyti nesavanaudiškai, o visų žmonių labui, tai tinkamiausia ir efektyviausia forma būtų monarchija. Graikų istorikas Polibijas išskyrė šešias valstybės rūšis, kurios yra viena su kita susietos, t.y susidarius sąlygoms viena kitą keičia. Pirma rūšis – monarchija (vienvaldystė). Antra – iš monarchijos gimsta karalystė, kuri susidarius sąlygoms, panašiomis į blogybę, - pavirsta trečia rūšimi – tironija. Ketvirta – aristokratija, aukštuomenės valdžia, kuri dėl savo prigimties pavirsta penkta – oligarchija. Paskutinioji, šešta, - demokratija. Demokratijos laikotarpiu kyla liaudies apkalbos ir nelygybė. Taip demokratija ilgainiui išsigimsta į ochlokratiją (minios valdžią). Įvairiose epochose skirtingai buvo interpretuojami valstybės egzistavimo bei jos politikos klausimai. Skyrėsi ne tik gvildenti politinės filosofijos klausimai, bet ir jų kėlimo būdas. Vienas didžiausių ankstyvosios krikščionybės mąstytojų šv. Augustinas teigė, kad valstybinė valdžia yra blogis, nes jis atsiranda iš poreikio suvaldyti nuodėmingą žmogaus prigimtį, palaikyti elementarią tvarką tarp nuodėmingųjų. Pasak šv. Augustino, pasaulį ir jame esančią tvarką sukūrė Dievas. Valstybė yra Dievo institucija, kuri privalo saugoti, kad nebūtų smurto. Brandžiųjų viduramžių mąstytojas Tomas Akvinietis pabrėžė, kad žmonių gyvenime daug svarbesnį vaidmenį už valstybinę valdžią vaidina Bažnyčia, kuri yra svarbesnė už valstybinę valdžią, tad žemiškieji valdovai turi atsižvelgti į valstybės nurodymus. Renesanso epochos italų mąstytojas Nikolas Makiavelis rašė, kad vadovo politinę sėkmę lemia ne jo moralumas, pamaldumas ar dar kokie sentimentai, o šaltas apskaičiavimas ir negailestingumas savo konkurentams. Jeigu valdovas nori sutvirtinti savo valdžią ir valstybę, jo neturi varžyti jokios moralės normos, jis gali naudotis bet kokiomis priemonėmis – nuo apgaulės iki žmogžudystės. Nikolas Makiavelis buvo įsitikinęs, kad pažinę politikos ir valdžios realybę politiniai veikėjai geriau galėtų tvarkyti valstybės reikalus ir lengviau dorotis su problemomis. Reformacijos pradininkas Vokietijoje Martynas Liuteris savo raštuose aiškino, kad valstybinės valdžios paskirtis – palaikyti tvarką tarp nuodėmingųjų, o kiekvieno žmogaus pareiga paklusti valdžiai ir vykdyti jos nurodymus. Ilgai trukusį pasaulietinės ir bažnytinės valdžios konfliktą laimėjus pasaulietiniams valdovams, valstybės ir Bažnyčios santykio problema prarado savo ankstesnį aktualumą. Naujaisiais laikais politikos filosofus labiau domino klausimas, kokiomis abipusėmis teisėmis ir pareigomis gali naudotis valdovas ir valdiniai. Prancūzų rašytojas, politikas, teisės žinovas Šarlis Luji de Monteskje knygoje „Apie įstatymų dvasią“ išskyrė tris valstybės tipus: 1) despotija – kai vienas valdo kitus. Svarbiausias šios santvarkos principas – baimė; 2) monarchija – valdo vienas asmuo pagal priimtus įstatymus. Principas – garbė; 3) respublika – kiekvienas žmogus yra valdžios atstovas ir pavaldinys. Principas – dora. Pagrindinis valstybės uždavinys – užtikrinti tvarką ir piliečių laisves. Laisvi piliečiai renka atstovus, kurie išreškia tautos valią. Vokiečių istorikas ir socialogas Maksas Vėberis išskyrė tris legitimių valstybių tipus: 1) legalios – pasižymi tiksliniu racionalumu, vyrauja įstatymų, o ne asmenybių viršenybė. Šis tvirtas principas sudarė sąlygas kapitalizmo sistemos raidai; 2) tradicinės – pagrindą sudaro tikėjimas ne vien įstatymais, bet ir nuo seno egzistuojančia tvarka, klasikinis tokios valdžios pavyzdys – patriarchalinė valstybė; 3) charizmatinės – valdymas grindžiamas asmeniniu atsidavimu vadams, valstybės klausimai sprendžiami vadovaujantis intuicija ir asmeniniu pavyzdžiu. Valstybe ir politika domėjosi ir Lietuvos mąstytojai. XVI amžiuje LDK kancleris Albertas Goštautas, Mykolas Lietuvis ir kiti, remdamiesi Europos politine mintimi, kūrė lietuvišką valstybingumo sampratą. Pasisakė už paveldimą lietuvių valdovo valdžią, vienvaldystę. Didžiausia vertybe laikė laisvę, įteisintą teigiamais įstatymais arba dievų sumanyta dovana žmonėms. Kad įstatymų būtų laikomasi, juos reikia pažinti pagal šiuos rodiklius: ar įstatymai dera su gėriu, įgimtais dorumo ir sveiko proto reikalavimais. Iškėlė politinės etikos problemą – teisingumo reikalavimą. XVII amžiaus Vilniaus teisininkas, universiteto profesorius Aronas Aleksandras Olizarovijus rašė, kad valstybę turi sukurti žmonių sanbūriai, kurie privalo būti sudaryti daugelio kaimynų. Tuo valstybė skiriasi nuo šeimynos. XX a. Lietuvos filosofai Juozas Grinius, Antanas Maceina ir kiti valstybės viziją kūrė tautiniu pagrindu, siekdami garantuotos tautos laisvės ir kultūros. Juozo Griniaus teigimu, valstybė atsirado kaip pagalba asmeniui ir kitiems visuomenės nariams. Filososfas ir poetas Antanas Maceina išskyrė keturis bruožus: 1) totalumas (universalumas). Tautinė valstybė apima vidinį ir išorinį tautos gyvenimą; 2) kultūriškumas. Valstybė privalo kreipti dėmesį į kultūrinį gyvenimą, jo organizavimą; 3) pedagogiškumas. Valstybė privalo organizuoti tautos ugdymą: fizinį tautos gyvenimą, sveikatos priežiūrą, migracijos tvarkymą ir kt.; 4) tautiškumas. Jį sąlygoja ne pasas, bet tautinė individualybė. Tautiečiai yra valstybės nariai, o visi kiti – valstybės gyventojai. Jie gali naudotis visomis tautiečių teisėmis, bet negali turėti tų pačių privilegijų kaip tautiečiai. Politikos kilmė ir raidos etapai Terminas „politika“ nurodo valstybės gyvenimą. Etimologiniu požiūriu šis terminas politika (policy) yra kildinamas iš graikų, sanskrito ir lotynų kalbų. Senovės graikų kalbos žodis polis reiškė miestą – valstybę, o sanksrito kalba pur, kuris reiškė taip pat miestas, išsirutuliojo į lotynišką žodį politia (valstybė) ir vėliau į viduriniosios anglų kalbos žodį policie, reiškiantį viešųjų reikalų tvarkymą ar vyriausybės administravimą. Kiti du svarbūs žodžiai – police (policija) ir politics (politika) turi tokią pačią etimologinę kilmę, kaip ir žodis policy (politika). Tokių papildomų reikšmių atspalvių aptinkama germanų ir slavų kalbose, kuriose yra tik vienas žodis (Politik, politika), reiškiantis ir policy, ir politics. Vieno žymiausių senovės graikų mąstytojų Aristotelio traktatas, skirtas valstybei, valstybės valdymui, skirtingoms to valdymo formoms, vadinasi Politika. Būtent šio traktato dėka ir išplito, tapo visuotinai žinomas terminas „politika“. Kone iki pat XIX a. pabaigos politika ir buvo aiškinama kaip valstybės gyvenimas, kaip jos valdovų ir vyriausybės veikla tvarkant tą gyvenimą ir visa tai, kas su tuo yra susiję. Tai visiškai suprantama, nes nuo seniausių laikų valstybė buvo civilizuoto gyvenimo pradžia ir pabaiga. Valstybėje galiojo visiems privalomi įstatymai, valstybinė organizacija sudarė sąlygas sėkmingai gintis nuo išorės priešų. Atitinkamai ir politikos mokslas buvo mokslas apie valstybę, jos institucijas, jos valdymo formą. Šiandien politikos mokslas užima svarbią vietą žmonėms visose šalyse, tačiau politologija, kaip mosklas, nuėjo nemažą raidos kelią. Dar antikos laikais visuomenės minties raidoje politika kartu su filosofija buvo svarbiausiomis mokslo šakomis. Tačiau politologija iki XIX a. antros pusės nebuvo savarankiškas mosklas, o įėjo į kitų mokslų sudėtį: filosofiją, socialogiją, istoriją ir teisę. Taigi dabar aptarsime politikos raidą atskiruose ryškesnėse epochose: 1. Antika Politika tapo tyrinėjimo ir domėjimosi objektu dar tada, kai mokslinė mintis egzistavo neišsiskaidžiusi. Jau pirmuosiuose mąstytojų darbuose galima pastebėti politinių problemų persipynimą, kurias šiandien tradiciškai gvildena etika, istorija, jurisprudencija, religija, teologija ir mitologija. Tai lėmė tuometinių politinių realijų vystymas, politiniai santykiai ir valdžios institutai. Tačiau politika, kaip dalykas, dar nebuvo atsiskyrusi nuo filosofijos. 2. Viduramžiai Feodalinė valstybė ir baudžiava, o svarbiausia santykių tarp vasalų ir siuzerenų hierarchizacija nagrinėjama ir apologetiškai lektyvizuojama teologijos ir teisės rėmuose ir tai daroma tik istorijos ir filosofijos mokslu. 3. Atgimimo ir švietimo epocha Iš esmės pakoregavo visuomenės pažinimo proceso diferiansiaciją susijusią su politikos studijomis, atsirado politinė ekonomika, o tose mokslo šakose, kurios tradiciškai domėjosi politika, palaipsniui keičiasi akcentai: nuo filosofinių – etinių samprotavimų (nuo Platono iki šv. Auguatino) einama prie istorinių – politinių (būdinga N.Makeveliui) bei politinių – teisinių tyrinėjimų (Š.Monteskje). Ir pati valstybė vis labiau buvo suvokiama ne tik kaip vientisa iš vieno centro valdoma sistema, bet kaip sudėtinga organizacija. Šią organizaciją sudaro atskiros tarpusavyje valdžią besidalijančios institucijos, kurios kiekviena savaip ir ne visada teigiamai organizuoja ir reguliuoja bendrą žmonių gyvenimą. 4. XIX – XX a. XIX a. disciplinų, tyrinėjančių politinius reiškinius ir procesus, gretas papildo socialogija, geografija, ir etnografija arba antropologija, iš dalies psichologija, o XX a. politikos mokslas praturtėja matematikos, statistikos, kibernetikos, demografijos, biologijos ir etnografijos mokslais. Tarptautinį pripažinimą ir lygiavertes su kitais mokslais teises politologija įgijo tik XX a. viduryje. 1948 m. Paryžiuje įvyko UNESCO sukviestas daugelio šalių politologų kongresas, kuris nutarė paremti savarankiško politikos mokslo idėją ir laikyti politologiją svarbia sudedamąja socialinių mokslų sistemos dalimi. Kongresas išskyrė keturias politologijos mokslo tyrimo kryptis: 1. Politkos teorija: ◦ Politinė filosofija; ◦ Politinių idėjų istorija. 2. Politinės institucijos: ◦ konstitucija; ◦ valstybinė valdžia; ◦ regioninė ir vietinė valdžia; ◦ vyriausybė; ◦ ekonominės ir socialinės vyriausybės funkcijos; ◦ lyginamieji politinių institucijų tyrimai. 3. Partijos, grupės, viešoji nuomonė: ◦ Politinės partijos; ◦ Grupės ir asociacijos; ◦ Piliečių dalyvavimas politikoje ir vyriausybėje; ◦ Viešoji nuomonė. 4. Tarptautiniai santykiai: ◦ Tarptautinė politika; ◦ Tarptautinės organizacijos ir tarptautinių santykių reguliavimas; ◦ Tarptautinė teisė. Kaip matome, šios problemos apima ir kitų socialinių mokslų tyrimo objektus, tačiau čia visa problematika išskirta iš kitų socialinių mokslų sudėties ir pateikta sujungta į visumą pagal naujo politikos mokslo logiką. Faktiškai šiuolaikinėje politologijoje susiformavusi vidinė mokslo šakų struktūra iš esmės atitinka minėto kongreso pasiūlytą schemą. 5. Politikos mokslas šiandien Dabar per 40 mokslo šakų vienu aspektu domisi politika. Daugelį amžių vykusi visuomenės pažinimo diferianciacija bei politinių santykių tyrinėjimo evoliucija byloja tiek apie laipsnišką politinės minties supratimą, tiek ir apie politinių institutų turinio ir struktūrų sudėtingumą, kas įsakmiai reikalavo specifinio tyrinėjimo tik vienos politikos objekto pusės su sąlyga jog bus iš dalies atsiribojama nuo kitų aspektų, pvz. kaip su sociologija, kada panaudojus ją tiria visuomenės nuomonę ir politinę sąmonę pasitarnavo tam, kad atsirastų nauji institutai ir struktūros: demokratiški rinkimai ir plebicitas, rinkimų sistemos, parlamentai. Taigi šiandien politika yra svarbi visiems žmonėms. Amerikiečių mokslininkas D.Easton nurodė, kad politikos mokslas savo raidoje praėjo keturis etapus: • Universalizmas. Šis laikotarpis apima laikotarpį nuo antikos iki XIX a. tuo metu politikos studijos nebuvo atsiskyrusios nuo kitų humanitarinių mokslų, apsiribojo vien palankių valdymo formų paieška. • Legalizmas. Būtent šiuo laikotarpiu politikos studijos atsidurdavo aklavietėje. Politika buvo tarpinama su valstybe, jos institucijomis bei jų aprašymu. Legalizmo atstovai politikos mokslą išskyrė į atskirą savarankišką discipliną. • Realizmas. Šiame tarpsnyje vyksta persilaužimas: tyrimo objektas nebe valstybė, bet visas politinis procesas. Į šį politinį procesą įėjo valdžios veikimo aiškinimas, politinių sprendimų priėmimas, politiniai santykiai bei politinė sistema. Toks persilaužimas JAV įvyko dar XX a. pradžioje, o Europoje tik po Antrojo pasaulinio karo. Realizmas ir legalizmas apėmė laikotarpį nuo XIX iki XX a. • Biheviorizmas. XX a. 2-7 dešimtmečių laikotarpis. Dėmesį patraukia, 6-ąjame dešimtmetyje prasidėjusi, bihevioristinė revoliucija JAV, kuri vėliau aprėpė ir Europą. Politologai susikaupė ties politinės elgsenos nagrinėjimu. Labiausiai domėjosi kas politikos gyvenime yra pastebima, kas daroma, sakoma. Siekė surasti ir išskirti, kas politikoje pastovu, o kas kinta, ir atrasti ryšius tarp kintamų ir pastovių elementų. Politikos mokslai Lietuvoje Lietuvoje politikos mokslai pradėjo formuotis Vytauto Didžiojo universitete, o jų problematika analizuojama filosofų darbuose. Aukštesnėse gimnazijos klasėse buvo dėstoma geopolitikos. 1933 m. gegužės 3 d. I.Tamošaičio dėka buvo įsteigtas socialinių ir politinių mokslų institutas, kuri vykdė socialinių, politinių, kultūrinių problemų mokslinius nagrinėjimus. Lietuvoje politologijos kaip mokslinės ir mokymo disciplinos tapsmas gerokai vėlavo, nes buvo draudžiama, valdininkai buvo abejingi ir pasyvūs. Pokomunistinė Lietuvos politologų dėmesio centre buvo politinės sistemos, politikos ir ekonomikos sąveika bei politinė kultūra ir aktyvumas. Todėl politologiją aukštosiose mokyklose imta dėstyti nuo 1989 m. Lietuvos politologų asociacija, susikūrusi 1991 m., suformavo tokius tikslus: skatinti politikos mokslų vystymąsi Lietuvoje ir prisidėti prie politologų komunikacijos plėtojimo gtarptautinėje arenoje ir Lietuvoje. Šiandien Lietuvos žmonėms, kaip ir bet kurios kitos valstybės žmonėms, politikos mokslas užima svarbią vietą. Politikos problematika Visų pirma politologijai yra labai sudėtinga apsibrėžti savo tyrimų, savo problematikos ribas. Ne taip jau lengva ir paprasta atsakyti ne tik į klausimą, kas yra politika, bet ir kur ji prasideda ir baigiasi. Jei priimsime, kad politika yra bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla bei visa tai, kas su tuo susiję (valstybė, vyriausybė, policija, interesų grupės, partijos ir t.t), tai ir bet kurio kito socialinio mokslo atstovai galės pasakyti, kad jų mokslas irgi tyrinėja tuos pačius mokslus. Taigi savo mokslo aspektą, vienaip ar kitaip susijusį su politika, gali nurodyti ir geografai, ir filologai, sociologai, filosofai, ir kitų mokslų atstovai. Tad iš tiesų atrodo, kad politologijai, kaip savitam mokslui, nieko nebelieka. Jos objektą tarsi „išsidalija“ kiti socialiniai ir humanitariniai mokslai, ir politologijos vieta tarp kitų socialinių mokslų pasidaro nebeaiški. Todėl kyla klausimas ar ne per daug mokslo šakų domisi ir tyrinėja politikos objektus? Tačiau viskas tampa aiškiau, jeigu suvokiame, kad politologija yra mokslas, iš esmės išaugęs kitų socialinių mosklų sandūroje ir ilgainiui tapęs savarankišku mokslu, o ne vien mechanine socialinių mokslų sudedamųjų dalių visuma. Todėl politologija yra vienintelis iš visų socialinių mosklų, visiškai atsidėjęs politikos nagrinėjimui, tuo tarpu visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tik tarp kitko, visų kitų savo problemų kontekste. Štai politinė filosofija yra tik platesnių filosofijos apibendrinimų dalis, politinė istorija sudaro svarbią istorijos dalį, tačiau istorijos mokslas negali apsiriboti tik politika, nes siekia aprašyti ir ištirti visą praeities sudėtingumą ir įvairovę. Dar viena ryški problema yra politikos sąvokos daugiareikšmiškumas, sąvokų neapibrėžtumas, nepastovumas. Politiką sunku apibrėžti, nes ilgą laiką politika vienu ir tuo pačiu metu reiškė ir atitinkamą žmonijos veiklą, ir besiformuojančius šioje veikloje sugebėjimus (meną ir žinias), ir tą realybę, kuri pasiremiant tomis žiniomis ir menu buvo kuriama, ir, pagaliau, specialias pastangas, tam, kad suformuoti politinius sugebėjimus , žinias ir mokėjimus. Politikos samprata aiškinama įvairiai, tačiau išskiriamos dvi sampratos grupės: • Politiką sieja su valstybės arba Vyriausybės veikla. Tradiciškai ši politikos samprata kildinama iš antikos mąstytojų, kuriems priskiriamas politikos kaip meno ir mokslo valdyti valstybe apibūdinimas. • Politika aiškinama valdžios, galios arba konfliktų aspektu. Daugiareikšmis politikos traktavimas būdingas ir dabar. Ši problema sprendžiama „politologijos trikampio“ būdu. „Politologijos trikampio“ esmė – 3 politinių būsenų ir atitinkamai 3 analitinių dimensijų apibrėžimas: • Konfliktinė politika. Politikos interesų kova už politikos sprendimus. • Sutarta politika. Politikos sprendimų įgyvendinimas. • Institucinė politika. Politikos institucijų sistema, kurios rėmuose vyksta kova už politinius sprendimus ir jų įgyvendinimą. Taip pat politikoje kyla ir kitų problemų. Kadangi politologija yra tarpdisciplininis mokslas, todėl sunku yra rasti konkrečius atsakymus. Politikoje nėra universalių atsakymų, nes yra būtina konkreti situacija. Ir galų gale, norint politiką tinkamai analizuoti, reikia turėti daug žinių. Išvados Politikos žinios ir politinė mintis egzistuoja ne vieną tūkstantmetį, o politika, kaip mokslas, vystosi daugiau kaip 100 metų. Taigi politologija kaip mokslas tarptautinį pripažinimą įgijo XX a. viduryje. 1948 m. Paryžiuje įvykęs pasaulio politologų kongresas įteisino politologijos kaip savarankiško mokslo idėją ir pripažino ją svarbia sudedamąja socialinių mokslų sistemos dalimi. Kaip išsiaiškinome politologijos, kaip ir kiekvienos mokslo šakos, tikslas yra gebėjimas sistemiškai paaiškinti ir interpretuoti tiriamąją tikrovės sritį. Ji savo žiniomis veikia tiek makropolitinę – globalinės ir valstybių politikos – tėkmę, tiek mikropolitinį – atskiro individo – santykį su politika. Taigi politikos mokslas aprėpia politines žinias ir pasireiškia kaip kompleksas disciplinų tyrinėjančių politiką. Ir nors politika pradėta nagrinėti labai senai, tačiau dar ir dabar ji nėra galutinai susiformavusi. Todėl politikos mokslas yra labai sudėtingas, su savita problematika ir unikalus, nes turi prisitaikyti prie vis naujų sąlygų. Todėl politika domina žmones vsisose šalyse, ir kaip Periklis pasakė: „Nedaugelis gali kurti politiką, tačiau vertinti gali visi“ – kas ir yra daroma šiomis dienomis. Naudota literatūra • G.Vitkus Politologija. Vilnius: Danielius, 1998. • N.Letukienė, J.Gineika Istorija. Politologija. Kurso santrauka istorijos egzaminui. Alma littera, 2004. • Joana Viga Čiplytė Politologija kiekvienam. Vilnius: Homo liber, 2001. • Socialinė politikos grupė Žmogaus socialinė raida. Vilnius: Homo liber, 2001. • Wiliam N. Dunn Viešosios politikos analizė. Vilnius: Homo liber, 2006. •

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 3182 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • Įvadas..3
  • Politikos mokslas kaip socialinis mokslas4
  • Pirmieji mąstymai apie politiką. Politinė filosofija.4
  • Politikos kilmė ir raidos etapai..7
  • Politikos mokslai Lietuvoje..10
  • Politikos problematika.10
  • Išvados.12
  • Naudota literatūra..13

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
12 psl., (3182 ž.)
Darbo duomenys
  • Politologijos referatas
  • 12 psl., (3182 ž.)
  • Word failas 91 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt