Platono valstybės teorija

Platonas priskiriamas klasikinei filosofijai. Jis gerai visiems žinomas žmogus, kuris gyveno ir kūrė 427-347m. pr. Kr.Geriausias Sokrato mokinys - Platonas, iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materializmo ir idealizmo ginčas. Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsiranda pagrindinė jo filosofijos kategorija - "eidos" (idėja).
Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis, taip pat kokią vietą idealioje valstybėje užima moterys, šeima ir nuosavybė, ir žmonių pilietinę nelygybę pateisinantis mitas. Valstybė - gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai - valdo, kariai - kariauja, žemdirbiai - dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.
Platonas žmogaus proto nelaikė doros šaltiniu. Medžiagiškumas, nauda, pražudo protą. Doros ir moralės reikia ieškoti idėjų pasaulyje. Gražių daiktų nelieka, o grožio idėja - lieka. Idėjų pasaulis - tobulų reiškinių pasaulis. Idėjų pasaulyje akivaizdus hierarchiškumas - idėjų idėja - gėris.
1.Valstiečių; 2.Kariūnų; 3.Išminčių – valdovų.
Valstybė yra realioji dvasia. Dvasia, kaip sąvoka, galime suvokti kaip natūralioji būklė. Mes paprastai esame įprayę vadovautis natūraliosios būklės fikcija; tai suprantama, kad toji būklė yra ne dvasios, ne protingos valios, o gyvūnų savitarpio būvio būklė. Hobbes’o pastebėjimu, visų karas su visais yra tikroji natūralioji būklė. Ši nereali dvasios sąvoka yra ir atskiras žmogus; jis egzistuoja...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!