Filosofo Platono idealios valstybės modelis

Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e., graikų filosofas) gyveno tuo metu, kai Atėnų politinė galia bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs viršūnę. Nevaržoma demokratijos laisvė visose gyvenimo srityse sudarė galimybes įvairiapusiškai kūrybai, kurios rezultatai žavi iki šiol. Tuo pačiu metu jis matė tam tikros visuomenės dalies nesaikingą naudojimąsi laisve ir kultūros vaisiais, dėl ko susiformavo prieštaravimai, kurie potencialiai slypėjo ir demokratijos klestėjimo laikotarpiu. Kilęs pilietinis karas smukdė Atėnus ekonomiškai, morališkai ir politiškai. Visa tai matydamas, Platonas padarė išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti ne bet kaip, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad pateiktų atėniečiams tobulos valstybės modelį, kad parodytų žmonėms, kokia turi būti valstybė ir kaip ji turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Iš tikro tai buvo mėginimas gelbėti aristokratų padėtį vergvaldinėje visuomenėje, teoriškai pagrindžiant jų ideologiją (mat jis pats buvo aristokratiškos kilmės). Tačiau tuometinė visuomenės struktūra sąlygojo jo teorijos prieštaringumą. Jo sukurtos idealios valstybės modelis – utopinė valstybės idėja, kuri vėliau, tam tikra prasme tapo visų vėlesniųjų visuomenės ir valstybės utopijų pavyzdžiu. Platonas rado būdą, kaip pasiekti tvirto pažinimo kintančiame pasaulyje. Iš esmės, pasakytina štai kas: norėdami žinoti, kaip turi atrodyti ideali, geriausia valstybė, turime pažinti valstybės idėją. Juo toji valstybė artimesnė nekintančiai idėjai, tuo ji pati stabilesnė ir mažiau kintanti. Valstybės idėja yra tas tikrasis „pradas“, ant kurio patikimai galima statyti valstybę.
Visuomenės gyvenime Platonas skyrė du laikotarpius. Pirmajame žmonės neturėję valstybės – gamta jiems duodavusi viską, nebuvę tarp jų karų, nesantaikos, vaidų. Tai buvo tikras aukso amžius. Jis baigėsi, kai tarp žmonių iškilo garbėtroškos ėmė pirmauti ir vadovauti. Tuomet atėjo timokratijos (gr. timokratia; time – turto cenzas, kratos – valdžia) laikas. Nors pastaroji iš pradžių dar nebuvo praradusi pirminės santvarkos bruožų, tačiau palaipsniui žmones pražudė turto troškimas. Pirmaujantieji pasidarė godūs ir žiaurūs, remdamiesi jėga ir rungtyniaudami vienas su kitu, tarp savęs...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!