Pirminės sveikatos priežiūros centro valdymo tobulinimo kryptys ir galimybės

Baigiamojo darbo tikslas - Išanalizuoti pirminės sveikatos priežiūros centro veiklą sveikatos priežiūros reformos kontekste ir pateikti galimus jų veiklos tobulinimo kryptis; Pagrindinių darbo dalių trumpas turinys Teorinėje darbo dalyje analizuojami Sveikatos priežiūros valdymo ypatumai sveikatos priežiūros organizacijose, sveikatos priežiūros sistemos modeliai. Analitinėje baigiamojo darbo dalyje pateikiami ir analizuojami rezultatai tyrimo, atlikto pirminės sveikatos priežiūros centre, naudojant anketinę apklausą ir statistinių duomenų analizę. Projektinėje darbo dalyje suformuluoti tokie sprendimai: 1. Įvertinus rizikos atsiradimo šaltinius (valstybės politika ir ekonomika, pacientai, personalas) ir numačius pelnų ir nuostolių tikimybę investuoti į inovacijas. 2. Atlikus potencialių rinkų tyrimą, išanalizuoti duomenis ir tik tada taikyti atitinkamas marketingo valdymo priemones. 3. Reaguojant į aplinkos pokyčius tinkamai tvarkyti įstaigos finansus. 4. Pasinaudojant sveikatos priežiūros kokybės modeliu gerinti paslaugų kokybę ir prieinamumą. Final aim of the work To analyze the primary health care center in the context of health care reform and the possible direction of improvement of their activities. Short content of the basic parts of work Theoretical part cover the peculiarities management in Health Care organizations, system models.  Results of investigation carried out at Primary Health Care centre  by using  questionnaries and analysis of statistical base are analized and presented in the analytical part of the work.   Design work following decisions: 1. Having evaluated the resources of risk (state policy and economics, patients, personell)  and probability of profit and losses do investments into innovations.  2. Having carried out potential market research to analyse the data and only then apply corresponding management measures in marketing. With respond to the changes of environment to manage company's finances properly. 3. In response to environmental changes control finance properly. 4. Using health care quality model improve service quality and availability. ĮVADAS Sveikatos sistemos politikos pokyčiai vyksta daugelyje pasaulio šalių, jų būtinumą sąlygoja šalies bendri politiniai, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Sveikatos priežiūros sistemos politikos nepakankamas efektyvumas lemia daugelį šiuo metu egzistuojančių negatyvių reiškinių, kurie neigiamai veikia visuomenę. Pirminė sveikatos priežiūra yra sudėtinė tokios sistemos dalis. Efektyvų sistemos ar organizacijų darbą lemia ne finansavimas, o veiksmingas tiek sistemos, tiek pačių sveikatos priežiūros organizacijų strateginis valdymas. Todėl svarbu nustatyti sveikatos priežiūros organizacijų valdymo uždavinius užtikrinant kokybišką, Lietuvos gyventojų poreikius atitinkančią sveikatos priežiūra. Pagrindinė sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos vizija - saugi, į paciento ir visuomenės poreikius orientuota, tinkama, veiksminga, efektyvi, savalaikė ir prieinama visiems šalies gyventojams pagal jų poreikius ir lūkesčius sveikatos priežiūra, atitinkanti šiuolaikinio medicinos mokslo ir praktikos pasiekimus, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams ir pacientams bendraujant ir bendradarbiaujant lygiaverte partneryste ir abipuse pagarba pagrįstais principais (LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas "Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010m. programos patvirtinimo", 2004). Sveikatos priežiūros kokybė ir jos gerinimą užtikrinančios kokybės sistemos - pagrindinė organizacijų veiklos sritis vykstat reformoms. Reformuojant visuomenės sveikatos sistemą, visos šalys, nepriklausomai nuo jų išsivystymo lygio, privalo surasti optimaliausius sveikatos sistemos organizavimo ir finansavimo būdus, kad užtikrintų teisėtumą, efektyvumą ir produktyvumą (J. Frenk, 2004). Sveikatos priežiūra nuolat brangsta, o jos finansavimas adekvačiai didėti negali. Brangios medicinos technologijos ir vaistai reikalauja didelių išteklių, kurių trūksta. Auga pacientų poreikiai ir lūkesčiai sveikatos priežiūrai, sveikatai ir gyvenimo kokybei. Kokybiška sveikatos priežiūra padeda organizacijoms geriau patenkinti pacientų poreikius, taupyti išteklius, išlaikyti esamus ir pritraukti naujus pacientus, išlikti ir vystytis (V. Janušonis, 2004). Darbo objektas – Pirminio Sveikatos Priežiūros centro valdymas; Darbo tikslas – Išanalizuoti pirminės sveikatos priežiūros centro veiklą sveikatos priežiūros reformos kontekste ir pateikti galimus jo veiklos tobulinimo kryptis; Darbo uždaviniai 1. Atskleisti sveikatos priežiūros organizacijų valdymo specifiką. 2. Apibūdinti sveikatos priežiūros reformos ypatumus. 3. Įvertinti apklausoje dalyvavusių pasirinkto pirminės sveikatos priežiūros centro pacientų požiūrį į paslaugų prieinamumą ir kokybės kontrolę. 4. Įvertinti apklausoje dalyvavusių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų vadovų požiūrį į valdymo aspektus. 5. Pateikti pasiūlymus pirminės sveikatos priežiūros centro veiklos tobulinimui. Darbą sudaro trys dalys: Pirmoje nagrinėjama sveikatos priežiūros organizacijų valdymo specifika, analizuojami sveikatos priežiūros sistemos modeliai. Antroje analizuojama sveikatos priežiūros reforma ir jos reikšmė sveikatos sistemai, bei pirminės sveikatos priežiūros centrams. Taip pat atliekamas paslaugos prieinamumo ir kokybės tyrimas bei pirminės sveikatos priežiūros įstaigų valdymo tyrimas. Analizuojami gauti rezultatai. Trečioje remiantis anketų duomenimis sudaromas valdymo priemonių įtakos pacientų skaičiaus tendencijai modelis, pateikiamas veiklos tobulinimo sprendimų įgyvendinimo programa, nustatoma kurios valdymo priemonės yra efektyviausios. Sukurtas funkcionuojantis pirminės sveikatos priežiūros centro kokybės valdymo sistemos modelis, apžvelgti jo elementai. Pasinaudojus juo parengtas planas kokybės valdymo sistemai sukurti. Iškeltam tikslui bei uždaviniams pasiekti naudojami tokie metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė 2. Statistinių duomenų analizė 3. Dokumentų analizė 4. Anketinė apklausa PAGRINDINĖS DARBO SĄVOKOS IR TERMINAI Inovacijos – tai naujos idėjos ir jų įgyvendinimas, siekiant organizacijos tikslų. Inovacijų valdymas - tai jų skatinimas, sąlygų idėjoms kilti ir joms įgyvendinti sudarymas. Inovacijų valdymo sveikatos priežiūros įstaigose tikslas - tobulinti teikiamas ir teikiant naujas sveikatos priežiūros paslaugas pacientams (V. Janušonis, 2000). Kokybės auditas – sistemingas ir nepriklausomas tikrinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar su kokybe susiję veikla ir rezultatai atitinka numatytas priemones, ar šios priemonės naudojamos rezultatyviai ir ar jos yra tinkamos užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Auditas įvertina, ar reikia atlikti koregavimo ar prevencinius veiksmus, ar reikia imtis kitokių priemonių kokybei gerinti (Valstybinė medicininio audito inspekcija, 2000). Kokybės gerinimas – visoje organizacijoje atliekami veiksmai, kuriais siekiama didinti veiklos ir procesų rezultatyvumą bei veiksmingumą, norint duoti didesnę naudą organizacijai ir jos klientams. Taip pat įstaigos ketinimas sukurti organizacijos kultūrą, kurioje pokyčiai ir tobulėjimas yra pripažintos normos, kurios sudaro pagrindą tolimesniam tobulėjimui ir aukštesniam kokybės lygio siekimui (LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas, 2004). Kokybės politika – vadovybės oficialiai išreikšti organizacijos bendrieji tikslai bei kryptys kokybės srityje. Aukščiausiojo lygio sveikatos priežiūros įstaigos vadovas formuoja įstaigos kokybės politiką, nustato jos įgyvendinimo priemones, organizacinius paslaugų proceso ir rezultatų kokybės rodiklius, užtikrina paslaugų kokybės rodiklių stebėseną, pacientų informacijos dėl jiems suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo rinkimą ir jos analizę (LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas, 2008) Kokybės vadyba – bendrosios valdymo funkcijos dalis, kuri nustato kokybės politiką, tikslus ir pareigas bei tam naudoja priemones - kokybės planavimą, jos valdymą ir gerinimą, remdamiesi kokybės sistema. Skiriami trys kokybės vadybos metodai: kokybės užtikrinimas, nuolatinis kokybės gerinimas ir rizikos valdymas (C. Barcyk, 1999). Kokybės rodikliai – kintamieji dydžiai, kuriuos galima naudoti kokybei matuoti ir stebėti kasdieninėse tam tikrose svarbiose veiklos srityse. Kokybės rodikliai atspindi kokybės lygį ir jie gali būti perspėjančiais signalais apie nepakankamą kokybę. Kokybės rodikliai apibrėžiami pagal kokybės politiką ir gali būti naudojami kokybės uždavinių nustatymui (Valstybinė medicininio audito inspekcija, 2000). Marketingas – tai poreikių išaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti žmogaus ar organizacijos tikslų. Marketingas yra veikla, visuma institucijų ir procesų sukūrimui, komunikacijai, pateikimui ir mainams pasiūlymų, kurie vertingi vartotojams, klientams, partneriams ir visuomenei visumoje (A. Bakanauskas, 2009) Neatitiktis (nukrypimai) – neatitikimas nustatytam reikalavimui. Jeigu procesas vykdomas netenkinant nustatytų reikalavimų, kurie nurodyti kritiniuose dokumentuotų ar patvirtintų procedūrų taškuose, tada registruojamos neatitiktys. Organizacinė sveikatos įstaigos struktūra - tam tikra tvarka išdėstytos pareigos, įgaliojimai ir tarpusavio santykiai, reikalingi organizacijai jos funkcijoms vykdyti. Organizacinė struktūra apima personalą ir jo kvalifikaciją, įstaigos išteklius ir jų administravimą, paslaugų prieinamumą geografine ir finansine prasme (A. S. Leger, H. Schnieden, J. P. Walsworth-Bell, 1992). Sveikatos priežiūros paslauga – teikėjo ir kliento tarpusavio sąveikoje atliekamų veiksmų bei teikėjo vidaus veiklos, skirtos kliento poreikiams tenkinti, rezultatas. Tai tokios paslaugos, kurių pagalba stengiamasi išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti sveikatos būklę. Pirminė sveikatos priežiūra (PSP) – tai būtiniausia sveikatos priežiūros grandis, visuotinai prieinama atskiriems individams ir šeimoms, jiems patiems dalyvaujant procese priimtina forma ir už paslaugas mokant tiek, kiek bendruomenė ar šalis gali sau leisti mokėti (Pasaulio sveikatos organizacija, 2006). Pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) – tai viešoji sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti pirmines sveikatos priežiūros paslaugas. Tai gali būti: ambulatorijos, medicinos punktai, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, greitosios medicinos pagalbos tarnybos, psichikos sveikatos priežiūros, bendrosios odontologijos, bendrosios praktikos gydytojų kabinetai (D. Jankauskienė ir R. Pečiūra, 2007). Procesas – tarpusavyje susijusių išteklių ir veiksmų visuma, kuria pertvarkomas gavinys. Procesas sveikatos priežiūros įstaigoje prasideda pacientui pirmą kartą patekus į gydymo įstaigą. Procesus apima: personalo veikla diagnozuojant ir gydant pacientus, racionalus išteklių panaudojimas, įstaigos veiklos našumas, rizikos valdymas ir pacientų informavimas (J. Ovretveit, 1996) Rizikos valdymas – sveikatos priežiūros įstaigos vadybinė ir klinikinė veikla, skirta nustatyti, įvertinti ir sumažinti nepageidaujamų įvykių riziką pacientams, sveikatos priežiūros įstaigoje dirbančiam personalui ir šios įstaigos lankytojams bei nuostolių riziką pačiai įstaigai (Quality Assurance project, USAID, 1999). Strateginis valdymas – tai organizacijos misijos apibrėžtos veiklos, išskaidytos pagal strateginių tikslų blokus, vertinimas ir koregavimas rinkoje (R. Jucevičius, 1998). Strateginio valdymo tikslas sveikatos priežiūros organizacijose - pasiekti, kad pajamos ir sveikatos priežiūros paslaugų spektras bei kokybė augų tolygiai ir greičiau už investicijas (V. Janušonis, 2000). Sveikatos priežiūros kokybė – objekto savybių visuma, įgalinanti jį tenkinti išreikštus ir numanomus poreikius. Kokybė priklauso nuo jos pasiekiamumo pacientams, paciento pasitenkinimo suteikta paslauga, ligos diagnozavimo laiku (Quality Assurance project, USAID, 1999). Sveikatos priežiūros organizacija yra įmonė ar įstaiga, įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus (D. Jankauskienė ir R. Pečiūra, 2007). Sveikatos sistemos reforma yra procesas, kurio tikslas – pasiekti teigiamus pokyčius nacionalinėje sveikatos politikoje ir sistemoje per sveikatos programų vykdymą bei kitus veiksmus, nukreiptus į iškeltų tikslų ir prioritetų, įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų vykdymą (LR sveikatos apsaugos ministerija). Tikslas – rezultatas, kurio norime pasiekti, išreikštas realiame pavidale. Tikslai turi būti aiškūs, dideli, nors ir sunkiai, bet įgyvendinami. Jie keičia misijos formuluotės bendrąsias nuostatas ir tiksliai apibrėžtus įsipareigojimus, kurie nurodo, kas turi būti padaryta ir kada turi būti tikslas pasiektas. (V. Janušonis, 2000) Valdymas – tai įvairių valdymo sistemų atsiradimo, formavimosi, vystymosi ir funkcionavimo tyrinėjimas, kuris turi atspindėti realų ir besikeičiantį pasaulį, spręsti esamas problemas realios aplinkos sąlygomis (R. Kalėdienė, J. Petrauskienė, A. Rimpela, 1999). Visuomenės sveikatos sauga - organizacinių, ekonominių, socialinių, techninių ir teisinių priemonių, skirtų visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatai nuo visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių kenksmingo poveikio apsaugoti arba šio poveikio rizikai kiek įmanoma sumažinti, visuma (LR sveikatos sistemos įstatymas). 1. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMO TEORINIAI ASPEKTAI Siekiant atskleisti sveikatos priežiūros valdymo specifiką, tikslinga apibrėžti sveikatos politikos principus, sveikatos apsaugos sistemos organizacijų ir vadybos sampratą, sveikatos priežiūros sistemos modelių ypatybes. Pirmoje skyriaus dalyje apžvelgiama bendrai sveikatos priežiūros sistema, supažindinama su sveikatos politikos formavimo principais, suskirstoma sveikatos priežiūros sistema. Antroje skyriaus dalyje pateikiami sveikatos priežiūros organizacijų valdymo ypatumai. Trečioje dalyje išanalizuojami sveikatos priežiūros sistemos modeliai. 1.1. Sveikatos priežiūros sistema Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą visuomenės sveikatos sauga - organizacinių, ekonominių, socialinių, techninių ir teisinių priemonių, skirtų visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatai nuo visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių kenksmingo poveikio apsaugoti arba šio poveikio rizikai kiek įmanoma sumažinti, visuma. Sveikatos politika – politikos sritis, apimanti sveikatos sistemos valdymą, planavimą, organizavimą, bei politikos įgyvendinimą. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siūlo sveikatos politikos formavimo principus, kuriais vadovaujantis turi būti kuriama nacionalinė sveikatos politika: 1 lentelė PSO sveikatos politikos formavimo principai Principas Principo apibūdinimas Teisumas Pagrindinis sveikatos politikos principas. Tai lygių galimybių siekti maksimalaus sveikatos potencialo sudarymas kiekvienam asmeniui, paskirstant sveikatos priežiūros išteklius ir panaikinant kliūtis bei skirtumus. Kiekvienas žmogus turi teisę siekti geriausios savo sveikatos būklės. Prieinamumas Sveikatos priežiūra turi būti prieinama kiekvienam žmogui tiek atstumo iki gydymo įstaigos, tiek finansų (pvz. sveikatos draudimo), tiek sveikatos paslaugų apimties ir kokybės požiūriu. Tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį, ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei. 1 lentelės tęsinys Principas Principo apibūdinimas Priimtinumas Sveikatos paslaugos kiekvienam žmogui turi būti suteikiamos priimtina forma. Tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį. Tinkamumas Tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei aptarnavimo kokybę bei efektyvumą. Solidarumas Taikomas renkant sveikatos draudimo įmokas. Jis pasireiškia tuo, kad sveikatos draudimo įmokos surenkamos solidariai teisingai, t.y dirbantis moka už nedirbantį, sveikas už ligonį, jaunas už seną. Surinktomis įmokomis naudojasi visi gyventojai darant prielaidą, kad visi rizikuoja susirgti. Lygybė Sveikatos priežiūra turi būti prieinama visiems žmonėms lygiai: vaikams, suaugusiems, seniems žmonėms, vyrams, moterims, nesvarbu, kokios jie rasės, tautybės, socialinės grupės. Visapusiškumas Sveikatos priežiūra visiems turi būti prieinama visapusiškai: ir pirminio, ir antrinio, ir tretinio lygio, ir profilaktika, ir diagnostika, ir gydymas, ir reabilitacija, ir slauga sergant ūmiomis ir lėtinėmis ligomis. Laisvas pasirinkimas Žmogus turi teisę rinktis gydytoją ir gydymo įstaigą, gydymo būdą. Tęstinumas Tai laipsnis, kuriuo koordinuojama pacientą prižiūrinčių sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų veikla. Saugumas Saugios sveikatos priežiūros ir jos aplinkos pacientams bei sveikatos priežiūros sektoriuje dirbantiems darbuotojams užtikrinimas įdiegiant bendrą nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius, jų valdymą. Šaltinis: D. Jankauskienė ir R. Pečiūra ,,Sveikatos politika ir valdymas“. (2007) Nacionalinės sveikatos politikos formavimas tiesiogiai priklauso nuo apskričių sveikatos politikos formavimo. Regionų politika turėtų remtis nacionaline sveikatos koncepcija, kitais sveikatos politikos dokumentais, sveikatos teisumo principais. Šios politikos įgyvendinimas įmanomas tada, kai naudojamos įrodymais pagrįstos ir tinkamai finansuojamos poveikio priemonės, moderni metodika, patikima informacija, įvairių sektorių bendradarbiavimas. Kaip nurodo D. Jankauskienė ir R. Pečiūra (2007), sveikatos priežiūros organizacija yra įmonė ar įstaiga, įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus. Teisinis sveikatos priežiūros sistemos Lietuvoje reglamentavimas Sveikatos priežiūros organizacijos vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, sveikatos apsaugos ministro ir Tarnybos direktoriaus įsakymais ir kitais teisės aktais. Sveikatos priežiūros organizacijoms įtakos turi šalyje vykstantys politiniai procesai bei priimami sprendimai, taip pat Europos Sąjungos įgyvendinamų prioritetinių sričių (sveikatos, regioninės plėtros, socialinės politikos ir kt.) gairės. Sveikatos politika formuojama, sveikatos priežiūros reformos tikslai ir uždaviniai nustatomi vadovaujantis sveikatos priežiūros sistemos baziniuose dokumentuose (Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, Lietuvos sveikatos programa), PSO Europos regiono sveikatos politikos XXI amžiui „Sveikata–21“ dokumente, Europos Sąjungos Visuomenės sveikatos programoje 2001–2010 m., Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programoje (2003-2008 m.), Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje suformuluotomis nuostatomis. Svarbiausiais sveikatos politikos įgyvendinimo klausimais priimta eilė įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų. LR Seimas 2007 m. pavasario sesijoje svarstė ir priėmė LR visuomenės sveikatos priežiūros, LR visuomenės sveikatos monitoringo, LR užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės, LR sveikatos sistemos, o taip pat LR vietos savivaldos ir LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymų atskirų straipsnių pakeitimus, kurie sudarė teisinius pagrindus steigti savivaldybėse visuomenės sveikatos biurus, optimizuoti specializuotų visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir įteisinti visuomenės sveikatos centrus apskrityse teritoriniais viešojo administravimo subjektais. (Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba, 2009). Sveikatos priežiūros sistemos skirstymas Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą sudaro trys sveikatos priežiūros lygiai, kuriuos pateikia sveikatos ekonomikos centras: 1. Pirminė sveikatos priežiūra. Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos - tai nespecializuota kvalifikuota asmens sveikatos priežiūra ir psichinės sveikatos priežiūra, teikiama ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje 2. Antrinė sveikatos priežiūra. Antrinės (kvalifikuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos - tai paslaugos, kurias teikia gydytojai specialistai ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose (informacinės paslaugos ligų profilaktikos klausimais; antrinės ambulatorinės atstatomosios medicinos paslaugos; laikinojo nedarbingumo ekspertizė; invalidumo iš vaikystės vaikams, nesulaukusiems 16 metų amžiaus, ekspertizė). Antrinės (kvalifikuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ligoniui gali būti teikiamos bendrojo profilio poliklinikose ir ligoninių konsultacinėse poliklinikose ar lankant namie. Paslaugos apmokamos už konsultaciją (apsilankymą) pas gydytoją specialistą. Jei per tris mėnesius dėl tos pačios ligos pacientas kreipiasi keletą kartų, apmokama už vieną konsultaciją. 3. Tretinė sveikatos priežiūra. Tretinės (specializuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos - tai paslaugos, kurias teikia gydytojai konsultantai, konsultuodami pacientus ir teikdami patarimus bei gydymo metodikas pirminio ar antrinio lygio sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams (teikiama informacija ligų profilaktikos klausimais; tretinės ambulatorinės atstatomosios medicinos paslaugos; laikinojo nedarbingumo ekspertizė). Šios paslaugos teikiamos ligoniui lankantis ambulatoriškai specializuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Tretines (specializuotas) ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia konsultacinės poliklinikos, esančios prie specializuotų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, bei stacionaro specializuotą pagalbą teikiančių skyrių gydytojai konsultantai. Gydytojai konsultantai (kompensuojant ligonių kasoms) priima tik pacientus, turinčius pirminio ar antrinio lygio sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų siuntimus. Tretinės (specializuotos) ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos ligonių kasų už konsultaciją (apsilankymą) pas gydytoją specialistą. Jei per tris mėnesius dėl tos pačios ligos pacientas kreipiasi keletą kartų, apmokama už vieną konsultaciją. Pirminė sveikatos priežiūra. Valstybinė ligonių kasa teigia, jog pirminė sveikatos priežiūra laikoma prioritetine, mat jai tenka spręsti daugumą asmens sveikatos problemų. 80 proc. sveikatos problemų, kurias turi visuomenė, galima išspręsti pirminės sveikatos priežiūros grandyje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, jog pirminė sveikatos priežiūra – tai būtiniausia sveikatos priežiūros grandis, visuotinai prieinama atskiriems individams ir šeimoms, jiems patiems dalyvaujant procese priimtina forma ir už paslaugas mokant tiek, kiek bendruomenė ar šalis gali sau leisti mokėti. Pirminė sveikatos priežiūra yra šalies sveikatos priežiūros sistemos, kurios pagrindu ji yra, ir bendros socialinės bei ekonominės šalies raidos dalis. Ji yra pirminė individų, šeimų ir bendruomenės kontakto su nacionaline sveikatos sistema grandis, priartinanti sveikatos priežiūrą prie žmonių gyvenimo ir darbo vietų, pirmasis nenutrūkstamo sveikatos priežiūros proceso elementas. Pirminės sveikatos priežiūra užsiima pagrindinėmis bendruomenės sveikatos problemomis, teikdama reikalingas profilaktikos, gydymo, sveikatos išsaugojimo bei reabilitacijos paslaugas (D. Jankauskienė ir R. Pečiūra, 2007). Pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) – tai viešoji sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti pirmines sveikatos priežiūros paslaugas. Tai gali būti: ambulatorijos, medicinos punktai, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, greitosios medicinos pagalbos tarnybos, psichikos sveikatos priežiūros, bendrosios odontologijos, bendrosios praktikos gydytojų kabinetai. Pirminės sveikatos priežiūros centrų paslaugų teikimo principai: 1. Pirminės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, kokybė, veiksmingumas, priimtinumas, teisumas; 2. sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumas ir saugumas; 3. pirminės sveikatos priežiūros specialistų kompetencija; 4. orientacija į žmogų; 5. orientacija ne į ligų gydymą, bet ir į sveikatos išsaugojimą ir gerinimą, ligų profilaktiką; 6. holistinis požiūris į žmogų (žmogaus fizinė, psichinė ir socialinė gerovė); 7. orientacija į asmens bei šeimos ir bendruomenės sveikatos poreikius. Išlaidos sveikatos priežiūrai sudaro nemaža bendrojo šalies vidaus produkto dalį, o kadangi valstybė perka sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros įstaigų įtaka ir toliau stiprėja, todėl būtina efektyviai valdyti sveikatos priežiūros įstaigas. 1.2. Sveikatos priežiūros organizacijų valdymo ypatumai Valdymas – tai įvairių valdymo sistemų atsiradimo, formavimosi, vystymosi ir funkcionavimo tyrinėjimas, kuris turi atspindėti realų ir besikeičiantį pasaulį, spręsti esamas problemas realios aplinkos sąlygomis. Svarbu nusistatyti valdymo tikslus, kurie apimtų efektyvų išteklių panaudojimą norint pasiekti geriausių rezultatų. R. Kalėdienė, J. Petrauskienė, A. Rimpela (1999) išskiria tokius sveikatos valdymą apimančiuos procesus: 1) Ryšių ir bendradarbiavimo su nemedicininėmis tarnybomis organizavimas. Būtinas sugebėjimas valdyti pokyčius visuomenėje taip, kad gerėtų gyventojų sveikata. 2) Vartotojų išklausymas siekiant geriau suprasti jų poreikius; 3) Šiuolaikinių sveikatos informacinių sistemų, apimančių ne tik epidemiologinę informaciją, bet ir socialinių bei vadybos mokslų duomenis, susijusius su gyventojų sveikata, sukūrimas; 4) Rinkos vadyba: sukūrus sveikatos stiprinimo strategiją ir turint visapusišką patikimą informaciją apie rinką, daugėja galimybių dirbti kompleksiškai; 5) Bendros kultūros, įgūdžių ir vizijos sukūrimas, leidžiantis sveikatos priežiūros tarnyboms pereiti nuo funkcijų atlikimo prie grupinių iniciatyvų įgyvendinimo. Nustatant organizacijos ilgalaikius tikslus, būtina priimti visapusiškus, darnius ir integruotus sprendimus atsakant į išorines galimybes ir galimus pavojus bei vidinius ir pranašumus ir trūkumus. Šiam tikslui naudojamas strateginis valdymas – tai organizacijos misijos apibrėžtos veiklos, išskaidytos pagal strateginių tikslų blokus, vertinimas ir koregavimas rinkoje. R. Jucevičius (1998) teigia, jog strateginio valdymo esmė yra pasikeitimų valdymas, orientuotas ne į organizacijos viduje vykstančius procesus, bet į kitimus, lemiančius patį organizacijos egzistavimą. V. Janušonis (2000) teigia, jog sveikatos priežiūros sistemos organizacijų valdymo strategijos pasirinkimas priklauso nuo: 1) sveikatos priežiūros organizacijos dydžio; 2) sveikatos priežiūros organizacijos finansavimo būdo; 3) darbuotojų priklausymo profesinėms sąjungoms; 4) organizacijos pareigos supratimo. E. Smilga ir K. Janušonienė (2009) siūlo tokį sveikatos priežiūros sistemos strateginio valdymo modelį: Kiekviena šalis susiduria su įvairiais aplinkos veiksniais. Nėra geriausio modelio, kuriuo pasinaudodami galėtume reformuoti nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą. Užsienio šalių analizė rodo, kad sukurti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos strateginio valdymo modelį, būtina įvertinti konkrečias sąlygas: ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Yra sudėtinga perkelti kitų šalių sveikatos priežiūros sistemos modelius į Lietuvos sveikatos sistemą. Atlikdami sveikatos priežiūros organizacijos strateginį valdymą, svarbu įvertinti: strateginę analizę, resursų paiešką, organizacinę struktūrą. Sveikatos priežiūros organizacijoms įtakos turi sveikatos sistemos ir joje esančių organizacijų vidaus veiksniai, bei jas supanti aplinka. V. Janušonis (2000) teigia, jog sveikatos priežiūros organizacijų veikla priklauso nuo aplinkos veiksnių: 1) Išorinės: • tautos kultūros, religijos, ideologijos, tradicijų; • politinės valdžios; • ekonominės sistemos; • socialinės sanklodos ir diferenciacijos; • sveikatos apsaugos sistemos koncepcijos ir valdymo; • sveikatos apsaugos sistemos organizacijų (konkurentų); • kitų organizacijų (prekių, paslaugų, finansų ir technologijų tiekėjų); • sveikatos priežiūros paslaugų vartotojų (pacientų); 2) Vidinės: • ištekliai; • organizacijos kultūra; • informacijos sistema; • organizacijos struktūra; • technologijos; • darbuotojų tarpusavio santykiai. Išanalizavę organizacijos sveikatos priežiūros organizacijos aplinkos vidinę ir išorinę aplinkas, būtina įvertinti valdymo strategijos pavojus: 1. Daug tarpusavyje konfliktuojančių prioritetų; 2. Netinkamas vadovavimo stilius; 3. Silpna aukščiausios valdymo grandies komanda; 4. Konfliktai tarp funkcinių struktūrų; 5. Nepakankami organizacinės valdymo struktūros vertikalūs komunikaciniai ryšiai; 6. Nepakankamai išvystytas visos organizacijos valdymas. Formuojant sveikatos priežiūros įstaigą būtina atsižvelgti į: 1. įstaigos pelningumą; 2. įtakos teritorijos visuomenę; 3. pacientus (sveikatos priežiūros paslaugų vartotojus) 4. personalą; 5. savininkus. Misija – aukščiausias (meta) organizacijos tikslas, nuo kurio viskas prasideda. Sveikatos priežiūros sistemos įstaigos misija yra formuojama atsižvelgiant į tikslą, strategiją, vertybes ir elgesio normas. Visi šie veiksniai turi formuotis apie sveikatos priežiūros paslaugų vartotojus (pacientus). Tikslas – rezultatas, kurio norime pasiekti, išreikštas realiame pavidale Tikslai turi būti aiškūs, dideli, nors ir sunkiai, bet įgyvendinami. Jie keičia misijos formuluotės bendrąsias nuostatas ir tiksliai apibrėžtus įsipareigojimus, kurie nurodo, kas turi būti padaryta ir kada turi būti tikslas pasiektas. Sveikatos priežiūros sistemos įstaigos tikslai: 1. stiprinti organizacijos konkurencingumą; 2. plėsti ir segmentuoti rinką; 3. efektyviai naudoti išteklius; 4. gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir plėsti asortimentą. Sveikatos priežiūros organizacijos tikslai prie turi būti: • konkretūs; • optimalūs; • orientuoti į ateitį; • pasiekiami; • pamatuojami; • patrauklūs; • apibrėžti laiko; • kontroliuojami; Kontrolės funkcija yra valdymo sistemos subjekto sisteminė konstruktyvi veikla, nukreipta faktinei ir planuojamai veiklai bei rezultatams sinchronizuoti. Tai nuolatinis organizacijos veiklos stebėjimas turint tikslą kaip galima anksčiau pastebėti jos nukrypimą nuo duotos trajektorijos, išsiaiškinti to priežastis ir neutralizuoti neigiamai organizacijos veiklą veikiančius veiksnius. Kontrolės objektas – tai kas kontroliuojama. Kontrolės subjektas – tai žmogus, žmonių grupė, organizacija, sistema su atitinkamais įgaliojimais, reikalingais šiai funkcijai vykdyti. Sveikatos priežiūros sistemos įstaigų kontrolės procesas susideda iš: 1. organizacijos funkcionavimo normų, standartų ir kriterijų nustatymo pagal organizacijos misiją, tikslus ir uždavinius; 2. informacijos grįžtamojo ryšio objekto kontrolei sukūrimas; 3. nukrypimų nuo planuojamos veiklos bei rezultatų išaiškinimas; 4. faktinės veiklos bei rezultatų palyginimas su planuojamais; 5. medžiagos sprendimams sistemai koreguoti paruošimas. Inovacijos – tai naujos idėjos ir jų įgyvendinimas, siekiant organizacijos tikslų. Inovacijų valdymas – tai jų skatinimas, sąlygų idėjoms kilti ir joms įgyvendinti sudarymas. Inovacijos sveikatos priežiūros organizacijose priklauso nuo išorinės aplinkos. Inovacijų valdymo sveikatos priežiūros sistemos įstaigose tikslas – remiantis naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais diegti organizacijose naujas technologijas ir naujus darbo metodus, tobulinant teikiamas ir teikiant naujas sveikatos priežiūros paslaugas pacientams. Šiam tikslui pasiekti formuojama sveikatos priežiūros sistemos įstaigos inovacinė politika: • inovacinių procesų organizacijos veikloje koordinavimo; • organizacijos veiklos koregavimo inovacijų pagrindu prisitaikant prie išorinės aplinkos pokyčių; • racionalaus išteklių naudojimo. Pagrindiniai inovacijų valdymo uždaviniai: • sukaupti informacinę bazę su duomenimis apie sveikatos priežiūros inovacijas; • koncentruoti išteklius inovacijoms įstaigose; • užimti reikiamą poziciją sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje; • investuoti į inovacijas. Marketingas – tai poreikių išaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti žmogaus ar organizacijos tikslų. Rinkodaros sistema sveikatos priežiūros sistemos įstaigose apima visą jos veiklos skalę nuo pacientų poreikių ir interesų sveikatos priežiūros paslaugoms atsiradimo iki tų poreikių patenkinimo. Sveikatos priežiūros rinkodaros skyrius apima šiuos aspektus: 1. rinkotyros; 2. sveikatos priežiūros paslaugų tobulinimo; 3. naujų paslaugų kūrimo; 4. paslaugų pardavimo organizavimo; 5. reklamos; 6. atsakomybės prieš pacientą; 7. rinkodaros audito. Sveikatos priežiūros sistemos įstaigos susiduria su tokiomis rinkodaros problemomis: 1. organizacijos neapibrėžtumas ir nestabilumas aplinkoje; 2. organizacijos veiklos strategijos nebuvimas; 3. rinkodaros planavimo trūkumai; 4. paslaugų neatnaujinimas; 5. sveikatos priežiūros paslaugų gamybos sferos specialistų trūkumas; 6. nepakankami ryšiai tarp paslaugų pardavėjo ir paciento. Sveikatos priežiūros sistemos įstaigose organizuojant ir vadovaujant rinkodarai, naudojamos tokios pagrindinės schemos: 1. organizacinė; 2. funkcinė; 3. geografinė; 4. rinkos – paslaugų. Didėjanti konkurencija tarp sveikatos priežiūros įstaigų skatina organizacijas mažinti išlaidas, sveikatos priežiūros paslaugų gamybai nemažinant jų kokybės, labiau diferencijuoti paslaugas, kelti personalo kvalifikaciją, semtis patyrimo kitose pirmaujančiose organizacijose, diegti naujas technologijas. Sveikatos priežiūros įstaigos savo rinkodaros efektyvumą gali įvertinti pagal šias pagrindines požymių grupes: 1. rinkodaros strategiją; 2. pajamų ir išlaidų santyki; 3. sveikatos priežiūros paslaugos atsiperkamumą; 4. sveikatos priežiūros paslaugų rinkos dalį; 5. lyginamąją poziciją tarp konkuruojančių sveikatos priežiūros įstaigų; 6. sveikatos priežiūros paslaugų gamybos ir teikimo procesą; 7. sveikatos priežiūros paslaugų asortimentą. Strateginio valdymo tikslas sveikatos priežiūros sistemos organizacijose – pasiekti, kad organizacijos pajamos ir sveikatos priežiūros paslaugų spektras bei kokybė augtų tolygiai ir greičiau už investicijas ir organizacijos sveikatos priežiūros paslaugų vartotojų rinką (V. Janušonis, 2000). K. Janušonienė (2009) pateikia teorinį sveikatos priežiūros sistemos strateginį valdymo modelį: Kiekviena šalis susiduria su įvairiais aplinkos veiksniais. Nėra geriausio modelio, kuriuo pasinaudodami galėtume reformuoti nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą. Užsienio šalių analizė rodo, kad sukurti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos strateginio valdymo modelį, būtina įvertinti konkrečias sąlygas: ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Yra sudėtinga perkelti kitų šalių sveikatos priežiūros sistemos modelius į Lietuvos sveikatos sistemą. Įvertindami tai, E. Smilga ir K. Janušonienė (2009) siūlo tokį Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos strateginio valdymo modelį. Strateginio valdymo modelio tikslas yra naujų strateginių galimybių nustatymas. Tai įgyvendinama sutelkiant dėmesį į galimybių įgyvendinimo išteklius. Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos strateginio valdymo yra suskirstytas į tris etapus: 1. Strateginių signalų nustatymas ir įvertinimas; 2. Strategijos formavimas; 3. Strategijos įgyvendinimas. Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos strateginio valdymo modelis yra paremtas principu, kad konkurencija grindžiama sukurtų paslaugų verte pacientui. Strategiškai orientuota organizacija yra prisitaikiusi prie šių sąlygų. Šie principai sukuria naujas galimybes vartotojams: aktyvus dalyvavimas valdant savo sveikatą, reikiama informacija, galimybė pasirinkti geriausią gydymo metodą ir tinkamiausią paslaugų tiekėją, sveikatos draudimo būdą. Svarbiausias strateginis efektas strateginio modelio yra sukurta vertė potencialiam klientui. Kiti svarbūs strateginiai poveikiai turi atsirasti ne iš pačios sveikatos priežiūros sistemos, o iš kitų ekonominių sektorių, pavyzdžiui, socialinės apsaugos ekologijos ar švietimo, kurie yra susiję su sveikatos priežiūros sistema. 1.3. Sveikatos priežiūros sistemos modeliai Šalių sveikatos priežiūros sistemas L. Gustatienė (2003) siūlo skirstyti į tris modelių tipus: Beverdžio, Bismarko, Semaškos. Beverdžio, arba nacionalinės sveikatos priežiūros, modelis – socialinės apsaugos sistema, kai pašalpų (išmokų) dydis priklauso nuo poreikių ir iš esmės nėra susijęs su mokėtomis įmokomis. Beverdžio modelio tikslas – valstybės siekis pagerinti šalies gyventojų sveikatą bei jų gerovę ir garantuoti kokybišką sveikatos priežiūrą visiems piliečiams, kuriems to reikia. Tik aukštos kvalifikacijos, gerai apmokamas ir gera technika aprūpintas gydytojas gali teikti kokybiškas paslaugas. 3 pav. Beverdžio, arba Nacionalinės sveikatos priežiūros, modelis Pagrindiniai Beveridžo sveikatos priežiūros (arba Nacionalinės sveikatos priežiūros) modelio bruožai: 1. sveikatos priežiūros finansavimas iš mokesčių; 2. įnašų iš privataus sektoriaus nustatymas; 3. asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas iš valstybės biudžeto; 4. sveikatos priežiūros paslaugų pirkėjų ir teikėjų pavaldumas valstybiniams organams; 5. sveikatos priežiūros prieinamumas visiems piliečiams; 6. sveikatos priežiūros prioritetiškumas kitų socialinių poreikių atžvilgiu; 7. gydytojų atlyginimo už darbą priklausomybė nuo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus; 8. kai kurios priemokos iš pacientų asmeninio biudžeto. Bismarko, arba socialinio draudimo sistemos, modelis – socialinės apsaugos sistema, kurią naudodami valstybė rūpinasi piliečių gerove, ypač palaiko labiausiai remtinus, ir tam tikslui įgyvendinti pasitelkia tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius. Bismarko modelis – tai solidarumas, konkurencija tarp ligonių kasų, draudimo įmokų proporcingas išskaidymas darbuotojams ir darbdaviams, vyriausybės dalyvavimas netiesiogiai, o per įstatymus. 4 pav. Bismarko modelis Pagrindiniai Bismarko (arba Socialinio draudimo) sveikatos priežiūros modelio bruožai: 1. finansavimas iš darbdavių ir darbuotojų privalomų įmokų arba iš socialinio draudimo mokesčių; 2. lėšos kaupiamos fonduose, t.y. nevyriausybinėse, tačiau įstatymais įteisintose finansų valdymo institucijose; 3. fondai sudaro kontraktus su ligoninėmis, šeimos gydytojais dėl medicinos pagalbos ir moka jiems iš fondo lėšų už apdraustiesiems pacientams suteiktas paslaugas. Semaškos modelio sistema – tai centralizuota sistema, kuri ne tik finansuojama iš valstybės biudžeto bet ir: 1. kontroliuojama valstybės, remiantis centrine planavimo sistema; 2. teikiama visiems nemokamai; 3. visi sveikatos apsaugos darbuotojai gauna atlyginimus; 4. nėra privataus sektoriaus; 5. nėra prioritetiška, nes sveikatos apsauga neįeina į gamybinį sektorių. 5 pav. Privataus draudimo sveikatos priežiūros modelis 6 pav. Tiesioginis sveikatos priežiūros finansavimas Bismarko modelis Lietuvoje: • Paslaugų teikėjai tarpusavyje konkuruoja dėl ekonomiškai efektyviausių sveikatos priežiūros formų; • Nėra taikoma sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų ribojimai; • ­Sutartys pasirašomos su sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais, sugebančiais užtikrinti reikiamų paslaugų kokybę; • Biudžetas subalansuojamas naudojant pagrindinai ekonomines paskatas. Šios paskatos – tai nefiksuota balo vertė, bazinės kainos, ribinės kainos, papildomi pacientų mokėjimai. Beveridžo modelis Lietuvoje: • Valstybinės institucijos (Sveikatos apsaugos ministerija, savivaldybės, paslaugų pirkėjai) nusprendžia kiek ir kokių paslaugų reikia teikti; • Investiciniai sprendimai bei sprendimai dėl kainų yra priimami valstybinių institucijų; • Sveikatos priežiūrai skirtas biudžetas subalansuojamas pasitelkiant bendrus sveikatos priežiūros įstaigų biudžetus ir numatant paslaugų teikimo sutartyse tam tikras leistinų nukrypimų ribas; • Už kokybės kontrolę atsako valstybinės tarnybos ( SAM, savivaldybės, paslaugų pirkėjai). Dabartinis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros sistemos modelis: metodinis Dabartinis sveikatos priežiūros sistemos modelio problemos: • Neteisingai valdoma • Maži medicinos darbuotojų atlyginimai • Mažas dėmesys sveikatos sistemos darbuotojų mokymui • Finansavimo akcentas stacionarinei pagalbai • Profilaktikos trūkumas 2. PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS CENTRO VEIKLOS LIETUVOJE ANALIZĖ Siekiant atskleisti Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros reformos specifiką, tikslinga apibrėžti Lietuvos sveikatos sistemos reformos raidos etapus, išskirtines reformos savybes. Pirmame skyriuje dalyje aptariama reformos įtaka sveikatos priežiūros įstaigoms, analizuojami statistiniai rodikliai. Antroje skyriaus dalyje atliekama apklausos metu surinktų duomenų analizė, pateikiami statistiniai duomenys. 2.1. Sveikatos priežiūros reformos įtaka pirminės sveikatos priežiūros centrams Prigimtinė žmogaus teisė yra turėti kuo geresnę sveikatą, sveiką aplinką, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Nuo pirmųjų dienų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo siekiama formuoti sveikatos politiką, padedančią sukurti reikiamas sąlygas šių teisių įgyvendinimui (J. Olekas, 2004). Sveikatos sistemos reforma yra procesas, kurio tikslas – pasiekti teigiamus pokyčius nacionalinėje sveikatos politikoje ir sistemoje per sveikatos programų vykdymą bei kitus veiksmus, nukreiptus į iškeltų tikslų ir prioritetų, įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų vykdymą. Sveikatos reforma yra procesas, nukreiptas į organizacinių ir valdymo struktūrų keitimą, taip pat į finansavimo šaltinių finansavimo mechanizmų ir sveikatos priežiūros resursų keitimą visos šalies mastu tiek prevencinėje, tiek gydomojoje, tiek visuomenės sveikatos srityje valstybiniame ir privačiame sektoriuje, užtikrinant pirminio, antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūrą. (D. Jankauskienė ir R. Pečiūra, 2007). Reformos esmė – siekiant mažesnėmis sąnaudomis suteikti šalies gyventojams daugiau ir kokybiškesnių sveikatos priežiūros paslaugų, būtina vykdyti organizacinių sistemos valdymo struktūrų pokyčių procesą. Sveikatos apsaugos sistemos reformą lemia trys pagrindinės jėgos: politikai, sveikatos priežiūros sistemos organizacijų vadovai ir sveikatos priežiūros sistemos organizacijų medicinos personalas (V. Janušonis, 2000). Kaip nurodo G. Černiauskas, D. Jankauskienė ir L. Murauskienė (1998), iš 1991 metais atliktos vartotojų apklausos tik 7 procentai visų apklaustųjų buvo patenkinti sveikatos priežiūros sektoriaus veikla. 80 procentų apklaustųjų buvo už reformas. A. Petkevičius, A. Urbanavičius ir A. Abramavičius (2005) siūlo tokį sveikatos reformos iki 2003 m. etapų skirstymą: 2 lentelė Sveikatos priežiūros sistemos reformos Lietuvoje etapai Metai Etapo bruožai 1988 m. Viešos diskusijos bendrais sveikatos politikos aspektais: i) perėjimą nuo finansavimo iš mokesčių prie finansavimo iš surenkamų sveikatos draudimo įmokų; ii) sveikatos priežiūros sektoriaus atskyrimą nuo Sovietų Sąjungos sistemos; iii) palaipsninį finansavimo pagal sąmatos straipsnius atsisakymą. 1991 m. 1. Patvirtintas Farmacijos įstatymas; 2. Patvirtintas Socialinio draudimo įstatymas, davęs pradžią privalomojo socialinio draudimo plėtrai nacionaliniu lygmeniu; 3. Patvirtinta Nacionalinė Sveikatos strategija įgyvendinti aktyvią ir į pirminę sveikatos priežiūrą bei prevenciją orientuotą sveikatos priežiūros politiką. Taip pat įgyvendinti sveikatos priežiūros finansavimo reformą, sukuriant sistemą, apimančią tiek finansavimą iš bendrai surenkamų mokesčių, tiek ir iš sveikatos draudimo įmokų. Pirminės sveikatos priežiūros įstaigos ir dauguma antrinės priežiūros įstaigų perduota savivaldybėms. 4. Valstybinis šių įstaigų finansavimas pradėtas vykdyti per savivaldybių biudžetą. 1992 m. 1. Universiteto sveikatos priežiūros darbuotojų ruošimo reforma; 2. Vyriausybės nutarimu įsteigta Valstybinė ligonių kasa. VLK su tretinio lygio ligoninėmis pasirašo sutartis, naudodamos už gydytų pacientų skaičių mokėjimo sistemą. 1993 m. Įsteigtas sveikatos apsaugos reformos biuras. 1992-1995 m. Viešos diskusijos sveikatos priežiūros finansavimo ir administravimo klausimais. 1994 m. Priimtas sveikatos sistemos įstatymas, sudaręs teisinį pagrindą sveikatos priežiūros politikai ir apibrėžęs vyriausybinių institucijų vaidmenį. 1995 m. 1. Priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas; 2. Priimtas Psichinės sveikatos priežiūros įstatymas; 3. Priimtas Tabako kontrolės įstatymas; 2 lentelės tęsinys Metai Etapo bruožai 4. Patvirtinta pirminė sveikatos priežiūros strategija ir savivaldybių sveikatos centrų vyriausiųjų gydytojų įstatai. 1996 m. 1. Paruošti sveikatos priežiūros finansavimo iš sveikatos draudimo įstatai; 2. Priimtas Stomatologinės priežiūros įstatymas; 3. Patvirtintas Sveikatos draudimo įstatymas, skelbiantis sveikatos priežiūros finansavimo reformos pradžią nuo 1997m. Sausio 1d., ir teigiantis, jog visi Lietuvos Respublikos gyventojai turi būti apsidraudę. Draudimo lėšos kaupiamos iš sveikatos draudimo ir valstybės biudžeto įmokų; kiekvienoje apskrityje turi būti įkurti regioniniai VLK padaliniai (teritorinės liginių kasos); už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas turi būti mokama pagal TLK ir tokią pagalbą teikiančios įstaigos pasirašytas sutartis ir vadovaujantis visos šalies lygiu nustatytais įkainiais; 4. Priimtas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, suteikiantis daugiau teisių ir atsakomybės sveikatos priežiūros įstaigoms; 5. Rengiami Sveikatos draudimo įstatymo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo papildantys poįstatyminiai aktai; 6. Įsigalioja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas; 7. Priimtos Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, pagal kurias galutinis sveikatos draudimo įstatymo įgyvendinimas atidedamas iki 1997 liepos 1d. 1997 m. 1. Iš dalies pradėtas įgyvendinti privalomasis sveikatos draudimas: sudarytas nepriklausomas sveikatos draudimo biudžetas; 2. Priimta dauguma sveikatos draudimo įstatymą papildančių poįstatyminių aktų. Toliau vyksta TLK aprūpinimas darbuotojais; 3. TLK pradėjo pasirašinėti sutartis su paslaugų teikėjais. Nuo 1997 m. spalio visos asmens sveikatos priežiūros paslaugos finansuojamos pagal naują sistemą. Pirminės sveikatos priežiūros paslaugos finansuojamos pagal prisirašiusiųjų gyventojų skaičių, stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos – pagal guldytų pacientų skaičių; 2 lentelės tęsinys Metai Etapo bruožai 4. Vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos perorganizuotos į viešąsias ne pelno įstaigas. 1998 m. 1. Viešosiose įstaigose diegiami tarptautiniai apskaitos principai; 2. Privalomojo sveikatos draudimo sistemoje įdiegta vidinio stebėjimo sistema; 3. Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos programa; 4. Valstybinė ligonių kasa ir Sveikatos apsaugos ministerija susitarė dėl tolimesnio sveikatos draudimo plėtojimo: sveikatos priežiūros finansavimo rizikos paskirstymo modelis, vidinės kontrolės mechanizmų įgyvendinimas. Patvirtintos medicininio audito taisyklės; 5. Nacionalinės sveikatos tarybos kasmetinės ataskaitos ir sveikatos draudimo reformos įgyvendinimo rezultatų pristatymas LR Seimui. 1999 m. 1. Patvirtinta Seimo rezoliucija dėl Lietuvos sveikatos politikos; 2. Patvirtintos visuomenės sveikatos plėtros direktyvos 1999-2002 metams. 2000 m. Patvirtinta reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka, taip pat patvirtintas būtinos sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas. 2001-2003 m. Diskusijos apie ekonominius aspektus kuriant sąrašus kompensuojamų vaistų, sveikatos priežiūros įstaigų privatizavimą ir restruktūrizavimą; keletas nepasisekusių apskričių vadovavimo reformų. 2003-2008m Įgyvendinami sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapai 2008-2009m. 1. Pateiktas sveikatos sistemos plėtros iki 2012 strateginis planas; 2. Pertvarkytas mokesčių surinkimas į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą; 3. Skatinamas papildomas savanoriškasis sveikatos draudimas; 4. Pakeista nedirbančio ar užsienyje dirbančio žmogaus mokėjimo į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą tvarka. Šaltinis: Sudaryta autoriaus remiantis A. Petkevičius, A. Urbanavičius ir A. Abramavičius ,,Healthcare decentralization and reform in Lithuania“, (2005) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa 2009 m. Sveikatos sistema yra jautri sritis. Reforma turi vykti tokiu aspektu, kad gyventojai, pacientai, justų tik gerėjimą, kad būtų atlikti nuoseklūs skaičiavimai, analizė, reglamentuotas finansavimas ir paslaugos. Sveikatos sistemą būtina reformuoti, kai: 1. nesprendžia pagrindinių problemų, susijusių su visuomenės sveikata; 2. sveikatos sistema yra ekonomiškai neefektyvi dėl per didelių kaštų ir struktūrinės sandaros; 3. netenkina gyventojų poreikio. Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) pasisako už sveikatos sistemos pertvarkos būtinybę ir aktyviai dalyvauja sveikatos priežiūros reformoje. Remiantis Pasaulio banko ir Sveikatos apsaugos ministerijos analize nustatyta, jog sveikatos apsaugai skiriama BVP dalis Lietuvoje yra viena mažiausių ES, įskaitant ir naująsias nares. Menkas biudžetas ir didelis stacionarinių įstaigų skaičius lemia tai, kad paslaugų įkainiai yra per maži ir neatitinka realių sąnaudų. Kartu išlaikomas vienas didžiausių lovų skaičius vienam gyventojui ir tankiausias ligoninių tinklas. Taip pat nustatyta, jog per silpna pirminė grandis. 3 lentelė Lietuvos ir Europos Sąjungos pagrindiniai sveikatos įstaigų stacionarų veiklos rodikliai Rodiklio pavadinimas Lietuva ES narės iki 2004 m. ES narės nuo 2004, 2007 m. 2008 2006 2007 Išlaidų sveikatos priežiūrai dalis (%) nuo BVP 5,79 9,57 6,49 Stacionaro lovų sk. 10000-čių. gyv. 81,4 55,4 62,5 Aktyvaus gydymo lovų sk. 10000-čių gyv. 49,7 37,5 46,5 Hospitalizuotų ligonių sk. 100-ui gyv. 23,9 17,2 20,5 Hospitalizuotų aktyvaus gydymo ligonių sk. 100-ui 21,1 16,7 18,1 Vidutinis gulėjimo laikas 9,7 9,4 7,6 Aktyvaus gydymo lovų vidutinis gulėjimo laikas 6,3 6,5 7,6 Aktyvaus gydymo lovų lovos funkcionavimas (proc.) 72,8 76,4 70,7 Šaltinis: Lietuvos sveikatos informacijos centras (2009) 4 lentelė Lietuvos įstaigų stacionarų stacionaro lovų veiklos pagrindiniai rodikliai 2001 – 2008m. 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Hospitalizuota ligonių 836691 819312 811343 817825 812666 788526 802645 812879 1000-ui gyv. 240,3 236,2 234,9 238,0 238,0 232,3 237,8 242,1 Išrašyta ligonių 838165 818001 810293 816515 812982 788426 802234 814783 1000-ui gyv. 240,8 235,8 234,6 237,7 238,1 232,3 237,7 242,6 Išrašytųjų –dienos ligoniai* 10896 12903 18094 21013 28064 30176 46457 53976 Dienos ligonių dalis (proc.) nuo visų išrašytųjų 1,30 1,58 2,23 2,57 3,45 3,83 5,79 6,63 Lovos užimtumas 277.5 276,2 275,7 287,8 295,6 292,3 291,0 284,9 Vidutinė gulėjimo trukmė 10,9 10,7 10,3 10,2 10,2 10,0 9,85 9,58 Lovos apyvarta 25,5 25,9 26,6 28,2 29,0 29,1 29,5 29,7 Šaltinis: Lietuvos sveikatos informacijos centras (2009) Sveikatos priežiūros finansavimas Privalomojo sveikatos draudimo įmokos, tai draudžiamųjų ir (arba) draudėjų mokamos Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatytos dydžio įmokos. Asmenys, už kuriuos mokamos įmokos bei asmenys, kurie moka šio įstatymo nustatyta tvarka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, laikomi apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu. Apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas apmokama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. PSDF pagrindiniai šaltiniai: • draudėjų už dirbančiuosius nuo darbo užmokesčio mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos (3 procentai); • dirbančiųjų asmenų iš darbo užmokesčio mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos (6 procentai); • asmenų, gaunančių gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamų pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos; • privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kurias moka kiti asmenys; • savanoriškos asmenų įmokos; • valstybės biudžeto įmokos ir asignavimai. LR sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės mėn. įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė pasiūlymus, kaip pagal turimas pajamas subalansuoti PSDF biudžeto išlaidas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms. Buvo nutarta sumažinti teritorinių ligonių kasų biudžetą taikant 0,89 koeficientą, kuris prieš tai buvo 1 balo vertės, ir mažinti teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartines kainas. Papildomos paslaugos, kurios nėra finansuojamos iš Valstybinės ligonių kasos, yra apmokamos pačių pacientų. Pastaruosius keletą metų (2004-2008m) sparčiai didėjęs finansavimas (5 lentelė) beveik nepagerino pacientų padėties ir pasitenkinimo sveikatos sistema. 5 lentelė Išlaidos sveikatos priežiūros sistemai 2000-2008 m. (mln. litų) Lietuvoje 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Išlaidos sveikatai iš viso 2727,4 2750,3 3063,0 3226,9 3478,2 4065,8 4832,5 5609,4 6432,8 Valdžios sektoriaus išlaidos sveikatai 1975,2 1973,3 2093,0 2227,9 2373,3 2844,8 3500,7 4147,1 4857,1 Iš jų: Valstybės ir savivaldybių biudžetas 184,6 181,9 199,5 270,9 260,4 332,0 410,2 492,2 623,7 Privalomojo sveikatos draudimo fondas 1791,1 1791,5 1893,5 1957,0 2112,9 2512,8 3090,5 3654,9 4233,4 Šaltinis: Lietuvos sveikatos informacijos centras (2009) Sveikatos sistemos biudžetas yra ribotas ir tikėtina, kad artimiausiu laiku tolimesnis finansavimas mažės, dėl pablogėjusios šalies ekonomikos. Nesiimant reikalingų priemonių gali sukelti visišką sveikatos sistemos žlugimą su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis pacientams, medikų bendruomenei ir visai visuomenei. 9 Paveiksle pateikiamas sveikatos apsaugos sistemos finansavimo modelis po reformos: Šio modelio pagalba būtų išspręsta tinkamo asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinkamo finansavimo problema. Finansavimo akcentas pirminės sveikatos priežiūros lygmeniui. Didžiausi nepasitenkinimo sveikatos sistema šaltiniai: 1) Negerėjantys ar dažnai blogėjantys sergamumo ir mirtingumo rodikliai; Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2009) 2) Oficialios ir nelegalios priemokos; 3) Eilės konsultacijoms, tyrimams, stacionarizavimui; 4) Nesaugumas ir susipriešinimas su pacientu dėl neefektyvios žalos pacientui pripažinimo ir atlyginimo sistemos. Didėjantis žalos atvejų skaičius kelia grėsmę mums visiems, nes kompensacijos mokamos mokesčių mokėtojų pinigais ir tai nėra socialiai teisinga. Socialiai teisingas modelis, naudingas šaliai, jos piliečiams ir biudžetui, paskirsto ribotus finansinius išteklius nukentėjusiems ir patyrusiems žalą pacientams. Šiandien veikiantis žalos atlyginimo modelis reikalauja nustatyti kaltininką ir įrodyti gydytojo ar gydymo įstaigos padarytą žalą paciento sveikatai. Siekdami žalos atlyginimo, žmonės priversti kelerius metus bylinėtis teismuose ir dažnai pasitaiko, kad žmonės patiria daugiau nuostolių nei reikalaujama žalos suma. Taip pat nėra galimybės kaupti neišmokėtų žalai atlyginti skirtų pinigų. Nors siekiama sukurti nepageidaujamų įvykių registracijos sistemą, tačiau tai neįmanoma, kol nebus eliminuotas paciento ir gydytojo supriešinimas, baimė, skatinanti slėpti klaidas. Lietuvos gydytojų sąjunga (2009) siūlo naudoti Žalos atlyginimo be kaltės modelį, kuris pripažintas pasaulio ekspertų. L. Labanausko (2009) nuomone, tokio modelio galimybės pradedamos svarstyti, kai žalos pacientų sveikatai atlyginimo bylos valstybėje pasiekia tam tikrą krizę. Apibendrinant galima teigti, jog dabartinis žalos atlyginimo pacientams modelis yra ne itin veiksmingas. Todėl būtina jį keisti į efektingesnį Žalos atlyginimą be kaltės modelį, kuris įdiegtas ir sėkmingai veikia daugelyje ES šalių. 5) Neatitinkantys sąnaudų paslaugų įkainiai. Mokant nepakankamą įkainį iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), vis daugiau tenka prisimokėti pačiam gyventojui. Lietuvos gydytojų sąjunga (2009) teigia, jog nenustačius realių įkainių sveikatos reforma ne tik neturi pagrindo, bet tiesiog yra neįmanoma. Įkainis yra rinkos reguliavimo instrumentas, leisiantis apibrėžti valstybės galimybes, sudarysiantis galimybę įdiegti alternatyvius finansavimo šaltinius (pvz. papildomą savanoriškąjį draudimą). 6) Dideli vaistų antkainiai. Efektyviausias būdas sutaupyti esant lėšų stygiui sistemoje - sprendimas reguliuoti vaistų antkainius, taip sutaupant pacientų išlaidas sveikatos apsaugai. Net 1,7 BVP Lietuvos Respublika skiria vaistams, todėl Lietuvos gydytojų sąjunga (2009) siūlo apriboti farmacininkų ir vaistininkų pelnus, taip pasiekiant ekonominį efektą. 7) Maži medicinos darbuotojų atlyginimai, dideli darbo krūviai; Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2009) 8) Specialistų trūkumas rajoninėse ligoninėse ir pirminės sveikatos priežiūros centruose. Veiksminga sveikatos sistema negali veikti be kvalifikuotų sveikatos priežiūros darbuotojų. Jų stygius jaučiamas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ir visame pasaulyje. Lietuvos gydytojų sąjunga mano (2009), jog šalis, siekdamas išlaikyti žmogiškuosius išteklius turi gerinti jų darbo sąlygas bei socialines garantijas. Vyriausybės programoje šiuos klausimus ketinama pradėti spręsti tik po dviejų metų. Tikimasi, kad Papildomas savanoriškasis sveikatos draudimas pritrauks daugiau lėšų, kurių dalis bus skirta atlyginimams didinti ir tik tada ketinama parengti ir patvirtinti darbo krūvių nustatymo aprašą. Apibendrinant LGS nuomonę, galima teigti, jog valdžios sprendimai yra atliekami neišanalizavus specialistų pasiūlymų, vadovaujamasi tik teorinėmis prielaidomis. 9) Sisteminio požiūrio ir ilgalaikės strategijos nebuvimas. Sveikatos priežiūros reformos esmė: 1. Mažinti stacionarinių paslaugų apimtis, o atsilaisvinusias lėšas nukreipti i pirminę sveikatos priežiūrą, ambulatorinę pagalbą, dienos stacionaro bei slaugos paslaugas; 2. Daugiau atsakomybės bei funkcijų perduoti slaugos personalui; 3. Sveikatos priežiūros specialistus nukreipti į ambulatorinę ir dienos chirurgijos grandį; 4. Šiuos pokyčius įgyvendinti ne per struktūrų pertvarką, o per paslaugų finansavimą. Sveikatos apsaugos ministerija informavo, kad buvo atliktas tik išlaidų modeliavimas darant įvairias prielaidas – dėl darbuotojų skaičiaus, jų darbo užmokesčio ir kitų išlaidų. (L.Labanauskas, 2009). Išlaidų modeliavimo rezultatai nebuvo patikrinti nė vienoje veikiančioje gydymo įstaigoje juos lyginant su realiai skaičiais. L. Labanauskas teigia, jog modeliavimo rezultatai yra nepatikimi: 1. Nėra nustatyti standartai, kuriais remiantis būtų galima modeliuoti darbuotojų skaičių; 2. Nėra atlikta analizė, kuria galima būtų vadovautis nustatant vidutinius akušerijos ir chirurgijos skyrių darbuotojų atlyginimus; 3. Nėra žinoma, kiek šių skyrių darbuotojų atlyginimai skiriasi nuo vidutinio medicinos darbuotojų atlyginimo; 4. Nėra analizės, kokio dydžio akušerijos ir chirurgijos skyriuose yra kitos išlaidos ir kiek žmonės susimoka papildomai įsigydami įvairių papildomų medicinos priemonių ir vaistų, reikalingų operacijai ir gydymui. Atsižvelgiant į autoriaus teiginius galima daryti išvadą, kad akušerijos ir chirurgijos skyrių išlaidų skaičiavimai nėra padaryti, todėl Sveikatos apsaugos ministerijos suplanuota gydymo įstaigų reforma nėra pagrįsta skaičiavimais ir analize. 2.2. Paslaugos prieinamumo, kokybės kontrolės ir įstaigos valdymo uždavinių empirinė analizė Siekiant sužinoti pacientų nuomonę apie įstaigos darbuotojų kvalifikaciją, aptarnavimo kultūrą, paslaugų kokybę ir savalaikiškumą, taip pat nustatyti valdymo priemonių taikymą pirminės sveikatos priežiūros centruose, buvo atliktas tyrimas. Siekiant kuo tikslesnių rezultatų dalyvaujant diplomantui buvo apklausti Mažeikių miesto pirminės sveikatos priežiūros centrų administratoriai ir vieno pasirinkto sveikatos centro 180 pacientai. Tyrimo tikslas – įvertinti įstaigos darbuotojų kvalifikaciją, aptarnavimo kultūrą, paslaugų kokybę ir valdymo priemonių taikymą pirminės sveikatos priežiūros centruose. Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti paslaugos prieinamumo ir kokybės kontrolę. 2) Įvertinti inovacijų ir finansų valdymą pirminės sveikatos priežiūros centruose. 3) Nustatyti marketingo priemones, taikomas centruose. Tyrimo metodai: Anketinė apklausa Paslaugos prieinamumo ir kokybės kontrolės anketos analizė Anketa (1 priedas) sudaryta atkreipiant dėmesį į pagrindinius klausimus: 1) Informacijos gavimas 2) Priregistravimo procedūra 3) Patekimo pas gydytoją problema 4) Šeimos gydytojas 5) Pirminės sveikatos priežiūros centro skyrių darbas 6) Sveikatos reformos vertinimo aspektai 2. Informacijos gavimas Daugiausia informacijos gauname iš registratūros darbuotojų ir PSPC esančių informacijos stendų – 58,3%. Likusi informacija gaunama iš pažįstamų žmonių – 18,9%, iš interneto – 13,9%, spaudos – 6,1%, kita – 2,8%. Gaunama informacija patenkina 74% besikreipiančių į įstaigą pacientų. 26% netenkina gaunama informacija ir jie pageidautų: ◦ daugiau informacijos spaudoje, paskelbiant gydytojų ir pagalbinių kabinetų darbo valandas, kabinetų numerius, telefonus, išankstinio registravimo laiką, taikomus tyrimų ir gydymo metodus. ◦ daugiau informacijos ant kabinetų durų. ◦ daugiau informacijos telefonu. ◦ išsamesnės informacijos internete. 3. Prisiregistravimo procedūra Pagrindinis kriterijus – prisiregistravimo laikas. 97% besikreipiančiųjų mano, kad prisiregistravimui jie turėtų sugaišti 5-10min. Šiuo metu įstaigoje per tokį laiką prisiregistruoja 74,2% pacientų. 16% užtrunka 10-20min., 7,6% - 20-30min., 2,2% - ilgiau nei 30min. 4. Patekimo pas gydytoją problema a) 50,6% nurodė, kad pas šeimos gydytoją patenka talone nurodytu laiku. Pagrindinės priežastys, dėl kurių patenkama vėliau negu talone nurodytas laikas: ◦ pavėluotas gydytojo atvykimas į darbą, ◦ priėmimas be eilės, ◦ “gyva” eilė, nepaisymas talone nurodyto laiko, ◦ mažai laiko skiriama vieno paciento apžiūrai, ◦ medikų priėmimas be eilės, ◦ besikreipiančių dėl profilaktinių patikrinimų priėmimas be eilės, ◦ gydytojai nespėja, nes daug dokumentacijos rašymo. b) Patekimo pas gydytoją specialistą problema 72% pacientų nurodo, kad patekti pas gyd.-specialistą yra sunku. Pagrindine to priežastimi 60% - sunku gauti priėmimo taloną pas gyd.-specialistą, ypač ginekologą, stomatologą. 5. Šeimos gydytojas 58% respondentų teigia, jog pas šeimos gydytoją lankosi dažniausiai vieną kartą į tris mėnesius. 99% pacientų pasitiki savo šeimos gydytoju. Nepasitikėjimo atveju galima pasirinkti kurį nori specialistą. 84% respondentų teigia, jog tenkina šeimos gydytojo darbas. Pagrindinė priežastis kodėl nepasitikima šeimos gydytoju nurodoma pacientų gausa, todėl gydytojas skuba. 72% nurodo, jog pakankamai gauna informacijos apie savo ligą ir jos tolimesnį gydymą. 35% bendrauja su šeimos gydytoju telefonu. 89% pacientų patenkinta slaugytoju darbas. Atidumo trūkumas yra įvardijamas kaip pagrindinė nepatenkinimo priežastis. 6. Pirminės sveikatos priežiūros centro skyrių darbas Apie 83% pacientų pareiškė, jog jie yra patenkinti pirminės sveikatos priežiūros centro skyrių darbu. Registratūros darbu patenkinti 83,7% besikreipiančiųjų. Dažniausios nepasitenkinimo priežastys: ◦ didelės eilės – 60,3% ◦ sunku prisiskambinti telefonu – 37,9% 7. Sveikatos reformos vertinimo aspektai 60% pacientų mano, kad sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir teikimo kokybė nepagerėjo ir sveikatos reformą vertina neigiamai. Pagrindinės pacientų nurodomos priežastys: ◦ trūksta informacijos ◦ paini žalos atlyginimo sistema ◦ padaugėjo “popierizmo” ◦ netaikomi rinkos dėsniai ◦ beveik nekompensuojami vaistai ◦ didelės eilės prie kabinetų ◦ maži medikų atlyginimai ◦ korupcija medikų tarpe ◦ mažai specialistų ◦ daug apmokamų paslaugų ◦ reforma nukreipta prieš ligonį Valdymo uždavinių įgyvendinimas pirminės sveikatos priežiūros centre anketos analizė Antra (priedas 2) anketa sudaryta atkreipiant dėmesį į pagrindinius klausimus: 1) Inovacijos 2) Rizika 3) Marketingo uždaviniai 4) Finansinio valdymo strategijos 1) Inovacijos pirminės sveikatos priežiūros centruose labai priklauso nuo išorinės aplinkos. Kuo aplinka greičiau keičiasi, tuo organizacijoje turi būti labiau skatinamos inovacijos ir sudaromos sąlygos joms realizuoti. Kaip rodo 13 paveikslas, įstaigos vadovai supranta inovacijų būtinumą ir reikšmę, todėl daug dėmesio skiria informacijos apie sveikatos priežiūros inovacijas kaupimui ir išteklių koncentravimui. 2) Inovacijų valdymas organizacijoje neatsiejamas nuo rizikos valdymo, kadangi kiekviena nauja inovacija visame jos valdymo procese nuo atsiradimo iki masinio vartojimo yra susieta su rizika. Kaip rodo 14 paveikslas, įstaigos vadovai diegdami inovacijas didžiausią dėmesį skiria konkuruojančioms organizacijoms. Taip pat vadovai išskiria ribotą informaciją, kuri yra vienas iš didžiausių rizikos šaltinių. 3) Pirminės sveikatos priežiūros centras teikia sveikatos priežiūros paslaugas. Norint pacientą išlaikyti savo organizacijoje, reikia tenkinti jo poreikius geriau nei konkurentai. Šiam tikslui įgyvendinti didžiausią dėmesį reikia skirti pacientų ir potencialių pacientų informavimui apie teikiamas paslaugas ir šių paslaugų populiarinimui (reklama). Kaip rodo 15 paveikslas respondentai į tai ir atkreipė didžiausią dėmesį. 4) Finansinio valdymo pagrindinis tikslas sveikatos priežiūros organizacijose – pinigus naudoti taip, kad organizacija vykdytų savo tikslus, konkuruotų rinkoje ir kartu didintu savo apimtis. Kaip rodo 16 paveikslas įstaigų vadovai labiausiai išskiria svarbiausias dvi finansinio valdymo strategijos dalis: 1) išorinės aplinkos pokyčių poveikio įstaigos finansams ir 2) kompiuterizavimo ir duomenų bazių kūrimo 3. PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS CENTRO VALDYMO TOBULINIMO KRYPTYS 3.1. Galimos valdymo tobulinimo kryptys Kiekvienas pirminės sveikatos priežiūros centras susiduria su skirtingais aplinkos veiksniais. Nėra geriausio modelio, kuriuo pasinaudodami galėtume tinkamai valdyti sveikatos įstaigą, todėl būtina įvertinti konkrečiais pirminės sveikatos priežiūros centro valdymo tobulino kryptis. Siekiant atskleisti pirminės sveikatos priežiūros centro inovacijų, marketingo ir finansinio valdymo uždavinius tikslinga suformuluoti konkrečius sprendimus ir pateikti jų įgyvendinimo planą. Kadangi apklaustų penkių pirminės sveikatos priežiūros centrų įstaigų vadovai pareiškė, jog jų pacientų skaičius mažėja, todėl koreliacijos koeficientai buvo apskaičiuoti su mažėjimo tendencija. Inovacijų valdymo uždaviniai Inovacijų valdymo sveikatos priežiūros sistemos įstaigose tikslas – diegti organizacijose naujas technologijas ir darbo metodus, tobulinant teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas pacientams. Kadangi pacientų skaičius mažėja, didžiausią dėmesį reiktų atkreipti į rodiklius, turinčius mažiausią koreliacijos koeficientą. Iš 17 paveikslo matyti, kad mažiausią koreliacijos koeficientą turį inovacijų valdymo uždavinys, kuris teigia, jog reikia užimti reikiamą poziciją sveikatos priežiūros rinkoje. Šiam tikslui įgyvendinti siūloma taikyti: 1) Lojalumo programą. Priregistravus visus šeimos narius pacientui būtų galima pritaikyti nuolaidas apmokamoms paslaugoms, darbo medžiagoms ar tyrimams. 2) Skverbimasis į rajonus programa. Užtikrinant paslaugų patrauklumą ir saugumą pritraukti gyventojus (pacientus) iš rajonų. Už visų lojalumo ir skverbimosi į rajonus programų įgyvendinimą ir koordinavimą būtų atsakingas įstaigos vadybininkas ar administratorius. Galimas ir investavimas į inovacijas. Tokiu būdu padidinamas konkurencingumas taip pritraukiant papildomus pacientų srautus. Reikia nepamiršti ir inovacijų valdymo uždavinių, kurių koreliacijos ryšys su pacientų skaičiaus tendencija yra itin aukštas. Kadangi įstaigose mažėja pacientų skaičius, galima daryti išvadą, jog šiems uždaviniams yra netinkamai skirstomi ištekliai. Marketingo valdymo uždaviniai Norėdama pritraukti naujų pacientų ir neprarasti senų, pirminės sveikatos priežiūros centras turi neužmiršti (marketingo aspektu): 1) Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas didelę reikšmę turi išorinė fizinė aplinka (išvaizdi medicininė technika, garsios technologijos, reti vaistai, personalo apranga, gražios patalpos). 2) Kiekviena sveikatos priežiūros paslauga, teikiama konkrečiam pacientui, yra individuali. 3) Būtina siekti, kad kiekvienas kiekvieną kartą gavęs sveikatos priežiūros paslaugą pacientas būtų paklaustas apie jos kokybę. 4) Reikia siekti operatyviai informuoti pacientus apie sveikatos priežiūros naujoves, jų prieinamumą, bei kainą. 5) Pageidautina, kad pacientai griežtai prisilaikytų būtinų sveikatos priežiūros terminų ir kontroliuoti šį procesą. Iš 18 paveikslo matyti, kad mažiausią koreliacijos koeficientą turį marketingo valdymo uždavinys, kuris teigia, jog reikia tirti sveikatos priežiūros paslaugų rinką ir pacientų kontingentą. Kadangi pacientų įstaigoje skaičius mažėja pirmiausia reikia atlikti tyrimą (apklausą) ir nustatyti, kurios paslaugos yra patraukliausios ir kokiems pacientams jas teikti. Atlikus tyrimą išanalizuoti duomenis ir tik tada taikyti atitinkamas marketingo valdymo priemones, kad būtų teikiamos reikiamos paslaugos atitinkamiems pacientams. Taip pat reikia nepamiršti analizuoti konkurencinę aplinką, sudaryti konkuruojančių įstaigų sąrašą. Už marketingo strategijos, tikslų ir uždavinių vykdymą pirminės sveikatos priežiūros centre atsakingas vadybininkas, o jei leidžia ištekliai pasamdytas marketingo specialistas. Marketingo priemonės turi būti vykdomos nuolat siekiant pritraukti kiek įmanoma daugiau pacientų. Finansinio valdymo uždaviniai Pirminės sveikatos priežiūros centre itin svarbu spęsti finansinio valdymo uždavinius tinkamai paskirstant finansinius išteklius. Iš 19 paveikslo matyti, kad mažiausią koreliacijos koeficientą turį finansinio valdymo uždavinys (inovacijų ir su jomis susijusios rizikos finansavimas). Tinkamai įgyvendinus šį uždavinį įstaiga įgyja konkurencinį pranašumą tarp konkurentų. Už inovacijų ir su jomis susijusios rizikos finansavimą atsakingas įstaigos vadovas ir finansų skyrius. Inovacijos turi būti diegiamos nuolat. Kaip rodo 19 paveikslas įmonės finansams didžiausią įtaką daro išorinė aplinka. Išanalizavus valstybės politiką (vykdomą sveikatos reformą), atsižvelgus į ekonominius ir socialinius veiksnius, greitai reaguoti ir atlinkti atitinkamus vadybinius sprendimus. Apžvelgus numatytas valdymo problemas, pateikiamas valdymo priemonių įtakos pacientų skaičiaus tendencijai modelis (20 paveikslas). Jis parodo kokie finansinio, marketingo ir inovacijų valdymo uždaviniai yra efektyviausi didėjant ar mažėjant pacientų skaičiui. - didžiausia koreliacija Taip pat dar vienas pacientų mažėjimo rodiklis migracija. Statistikos departamento duomenimis, 2008 metais savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo daugiau nei 17 tūkst. žmonių arba 3180 daugiau nei 2007 metais, kai į užsienį išvažiavo 13,8 tūkst. šalies gyventojų. Vien per praėjusiųjų metų gruodį oficialiai išvažiavo 1615 Lietuvos gyventojų. (žr. 2 lentelę). 6 lentelė Migracijos Lietuvoje tendencijos 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Lietuvos Respublika Emigrantai 7086 11032 15165 15571 12602 13853 17015 Emigrantų skaičius 1000 gyventojų 2,0 3,2 4,4 4,6 3,7 4,1 5,1 Imigrantai 5110 4728 5553 6789 7745 8609 9297 Imigrantų skaičius 1000 gyventojų 1,4 1,4 1,6 2,0 2,3 2,6 2,8 Migracijos saldo -1976 -6304 -9612 -8782 -4857 -5244 -7718 Migracijos saldo 1000 gyventojų -0,6 -1,8 -2,8 -2,6 -1,4 -1,5 2,3 Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2009) Analitikai pagrindinėmis traukimo iš Lietuvos priežastimis įvardija stojančią ekonomiką ir pernelyg menką valstybės paramą jau netekusiems darbo. Visą tai įvertinus įstaigos valdymo uždaviniai tampa itin svarbus norint išlikti ir efektyviai plėtoti savo veiklą. 3.2. Paslaugų kokybės ir prieinamumo valdymo galimybės Išanalizavę gautas 180 užpildytas pacientų anketas ir nustatę paslaugų ir kokybės prieinamumo problemines sritis, buvo suformuluoti konkretūs sprendimai ir pateiktas tų probleminių sričių sprendimo planas, sukurtas funkcionuojantis pirminės sveikatos priežiūros centro kokybės valdymo sistemos modelis. Prieš kuriant kokybės valdymo sistemą, pirminės sveikatos priežiūros centras turi aiškiai apsibrėžti savo misiją, tikslus. Paprastai įstaigos tikslus nustato jos steigėjas, o įstaigos vadovybė tuos tikslus priima ir patvirtina bei apie juos informuoja visą personalą. Kokybės valdymo sistemą diegti nusprendžią įstaigos vadovas, kuris atsako už šios sistemos kūrimo ir diegimo proceso iniciatyvą, kokybės valdymo sistemos įdiegimą ir veiksmingo jos funkcionavimo užtikrinimą. Vadovybės atsakomybė Pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo pareigos kokybės srityje: 1) Įstaigos kokybės politikos nustatymas, paskelbimas darbuotojams ir pacientams bei periodinis jos atnaujinimas. Sveikatos priežiūros įstaiga apsibrėžia ir formaliai išreiškia kokybės politiką, kuri nurodo įstaigos bendrus ketinimus kokybės srityje ir tai, kokiu būdu įstaiga numato tuos ketinimus įgyvendinti. Kokybės politika yra dalis įstaigos politikos, apibrėžianti, kokiu būdu bus pasiekti įstaigos numatyti tikslai. Kokybės politikoje aiškiai nurodomi įstaigos įsipareigojimai tenkinti reikalavimus, atitinkančius pacientų poreikius. Kokybės politika yra pareiškimas, pateiktas dokumente, kuriame nurodyti įsipareigojimai pacientų saugai ir paslaugų kokybei, vykdant sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, gydymo procesus. Kokybės politika išaiškinama personalui tam, kad jie žinotų ir suprastų ne tik kokybės politiką, bet ir savo vaidmenį ją įgyvendinant įstaigoje. Kokybės politika turi būti viešai prieinama pacientams susipažinti. Nustatytais laiko tarpais įstaigos kokybės politika peržiūrima ir pataisoma. 2) Įstaigos organizacinės struktūros nustatymas. Organizacinė struktūra - tai tam tikra tvarka išdėstytos pareigos, įgaliojimai ir tarpusavio santykiai, reikalingi organizacijai jos funkcijoms vykdyti. 3) Pareigų ir įgaliojimų paskirstymas. Pirminės sveikatos priežiūros centro vadovas aiškiai paskirsto darbuotojų pareigas ir įgaliojimus, juos nurodydamas pareigų aprašymuose. Visi darbuotojai atsako už teikiamų paslaugų kokybę. 4) Išteklių užtikrinimas ir paskirstymas. Įstaigos vadovas atsako už paskirstymą ir valdymą išteklių, reikalingų įstaigai ir joje įdiegtai kokybės valdymo sistemai funkcionuoti. 5) Vadovo atstovo kokybei paskyrimas ir įgaliojimų suteikimas. Įstaigos vadovas paskiria darbuotoją, kuriam suteikia konkrečius įgaliojimus kokybės valdymo sistemai įgyvendinti ir palaikyti. Audito grupės vadovas teikia sveikatos įstaigos vadovui pranešimus apie kokybės vadybos sistemos funkcionavimą. 6) Vadovybinės analizės reguliarus vykdymas Įstaigos vadovas nustatytais laiko intervalais praveda formalius vadovybinės analizės susitikimus kokybės valdymo sistemos funkcionavimui apsvarstyti ir užtikrinti, kad būtų laikomasi įstaigos kokybės politikos principų ir siekiama nustatyti kokybės uždavinių. Šie analizės susitikimai protokoluojami ir tokie protokolai sudaro kokybės duomenų įrašų dalį. Vadovybinės analizės susitikimuose kokybės valdymo sistemos funkcionavimas yra vertinamas pagal kitus kokybės duomenų įrašus: vidaus audito ataskaitas, pacientų skundų analizė, pacientų apklausos rezultatus. Vadovybinės analizės susitikimai gali numatyti koregavimo ar prevencinius veiksmus įstaigoje, kokybės valdymo sistemos keitimus ar kokybės politikos bei uždavinių keitimus. Tokie pakeitimai įstaigoje paprastai atliekami, pasikeitus sąlygoms įstaigos viduje ar jos išorėje. Išteklių valdymas Išteklių valdymas, apimantis įstaigos sveikatos įstaigos funkcijoms atlikti reikalingų išteklių nustatymą, užtikrinimą, paskirstymą ir naudojimo kontrolę, vykdomos vadovo lygmenyje. Vadovas paskirsto procesams atlikti reikalingus išteklius, remiantis veiklos analize. Išteklių paskirstymas naudojimas ir naudojimo kontrolė vykdoma ir dokumentuojama pagal nustatytas procedūras. Išteklių valdymas apima finansus, personalą, infrastruktūrą. Parengiama procedūra personalo kvalifikacijai užtikrinti ir gerinti, nustatant poreikius praktiniam mokymui, užtikrinant mokymą šiems poreikiams patenkinti ir nuolat vertinant mokymo rezultatus. Panašios procedūros parengiamos naudojimui ir kontrolei medicininės įrangos, medikamentų ir kitų darbo priemonių bei išteklių, reikalingų įvairiems procesams įstaigoje atlikti. Proceso valdymas Visi pirminės sveikatos priežiūros centre vykstantys procesai turi būti valdomi. Pagrindinius sveikatos priežiūros procesus, tiesiogiai susijusius su pacientui teikiamomis paslaugomis, sudaro sveikatos stiprinimas, prevencija, diagnostika ir gydymas. Kiekvienas skyrius turi išskirti pagrindinius ir pagalbinius procesus, kurie turi būti valdomi pagal dokumentuotas procedūras ir darbo instrukcijas, kurias sukuria pati sveikatos įstaiga. Matavimai ir analizė, gerinimas Matavimai ir analizė, gerinimas apima elementą, kuris kokybės valdymo sistemą daro veiksmingą. Šis kokybės valdymo sistemos elementas sujungia visą kokybės vadybos sistemą ir užtikrina kokybei gerinti reikalingos informacijos perdavimą atsakingiems darbuotojams. Apjungus visus kokybės valdymo sistemos elementus pateikiamas funkcionuojantis pirminės sveikatos priežiūros centro kokybės valdymo sistemos modelis: Šaltinis: Sudaryta autoriaus remiantis rekomendacijomis kokybės vadybos sistemoms Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Valstybinė medicininio audito inspekcija. Vilnius, 2000 Matavimai ir analizė kokybės valdymo modelio elementas apima keletą veiksmų, kuriuos įstaiga turi atlikti: 1. registruoti neatitiktis (nukrypimus), jas pastebėjus; 2. nustatyti ir dokumentuoti kokybės rodiklius bei uždavinius; 3. atlikti koregavimo ir prevencinius veiksmus užregistruotoms neatitiktims ištaisyti; 4. saugoti kokybės duomenų įrašus vidaus auditams ir vadovybinės analizės susitikimams; 5. atlikti pacientų apklausą po suteiktos paslaugos ir apklausos rezultatus analizuoti pagal nustatytą procedūrą; 6. vykdyti vidaus auditus sveikatos įstaigos kokybės vadybos sistemos veiksmingumui ir našumui matuoti; 7. planuoti ir reguliariais tarpais vykdyti vadovybinę analizę kokybės vadybos sistemos veiksmingumui įvertinti ir pakoreguoti. Kokybės rodikliai. Tai kintamieji dydžiai, kuriuos galima naudoti kokybei matuoti ir sekti kasdieninėse svarbiose veiklos srityse. Kokybės rodikliai atspindi kokybės lygį ir jie gali būti perspėjančiais signalais apie nepakankamą kokybę. Kokybės rodikliai apibrėžiami pagal kokybės politiką ir gali būti naudojami kokybės uždavinių nustatymui. Kokybės rodikliais gali būti laukimo laikas, hospitalinė infekcija, neplanuotos pakartotinos paslaugos teikimas. Kokybės uždaviniai. Jie išvedami iš kokybės politikos, jie turi būti kiekybiniai, kad jais būtų galima naudotis matuojant ir sekant, ar įstaiga vykdo kokybės politikoje nustatytus reikalavimus. Kokybės uždavinius iš kokybės rodiklių procedūrose nustato įstaigos vadovas, kuris taip pat suplanuoja, kokius veiksmus reikėtų atlikti šiems kokybės uždaviniams pasiekti. Kokybės uždaviniai, kaip ir kokybės rodikliai, yra susiję su procesais, vykdomais įvairiuose įstaigos lygiuose. Kokybės uždaviniais gali būti pacientų laukimo laikas, išreikštas minutėmis, prieš apžiūrint šeimos gydytojui, kurio negalima viršyti. Jei kokybės uždaviniai nevykdomi, tas registruojama kaip neatitiktis. Kokybės uždaviniai gali būti keičiami ar taisomi. Taip pat tarp kokybės politikos, kokybės uždavinių ir kokybės rodiklių yra glaudus ryšys. Neatitikčių registravimas. Jeigu procesas vykdomas, netenkinant nustatytų reikalavimų, t.y. nevykdomi kokybės uždaviniai ar būtinos sąlygos, nurodytos kritiniuose dokumentuotų ar patvirtintų procedūrų taškuose, tada registruojamos neatitiktys. Neatitiktis registruoja darbuotojas, atsakingas už veiklą, kurioje nustatomos neatitiktys. Registruoti neatitiktis galima į specialius žurnalus ar formas. Tokios užregistruotos neatitiktys yra kokybės duomenų įrašai ir jie sudaro pagrindą koregavimo ir prevenciniams veiksmams. Pasinaudojus tokiais įrašais, galima lengvai atlikti auditą ir neatitikčių analizę. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovas turi nustatyti, kokius parametrus registruoti. Koregavimo ir prevencinis veiksmas. Tokio veiksmo imamasi esamų ar galimų nukrypimų, defektų ar kitų nepageidaujamų neatitikčių priežastims šalinti tam, kad jie nepasikartotų. Koregavimo ar prevencinius veiksmus paprastai atlieka darbuotojai, tačiau juos gali numatyti ir įstaigos vadovas vadovybinės analizės susirinkimų metu ar pagal atlikto vidaus audito duomenis. Kokybės trūkumų priežastys yra dviejų tipų - konkrečios, vienkartinės, atsitiktinės priežastys ir bendros, besikartojančios priežastys. Kokybės auditas. Tai sisteminis ir priklausomas tyrimas, siekiant nustatyti, ar kokybės veikla ir su ja susiję rezultatai atitinka suplanuotą tvarką ir ar ši tvarka veiksmingai įgyvendinama ir tinkama uždaviniams pasiekti. Auditas įvertina, ar reikia atlikti koregavimo ar prevencinius veiksmus, ar reikia imtis kitokių priemonių kokybei gerinti. Audito ataskaita sudaro dalį kokybės duomenų įrašų, ji pateikiama vadovybinės analizės susirinkimui apsvarstyti. Paciento apklausa. Pacientas užpildo apklausos anketą po paslaugos suteikimo. Ši apklausa sudaro bendravimo ir pasikeitimo informacija su pacientu dalį. Bendravimas su pacientu ir informacija, kurią jam teikia personalas, yra itin svarbus, leidžiantis pacientui pareikšti savo pageidavimus, pasirenkant diagnostikos ar gydymo būdą. Paciento apklausa vykdoma pagal parengtą ir dokumentuotą procedūrą, užtikrinančią jo nuomonės apie gautas paslaugas anonimiškumą. Kokybės duomenų įrašai. Tai objektyvus įrodymas, kad vykdomi kokybės reikalavimai ar kad kokybės valdymo sistemos elementai veikia veiksmingai. Kokybės duomenų įrašai apima pacientų skundus, pacientų apklausos rezultatus, pranešimus apie nelaimingus atsitikimus ar įvykius pacientams, naudojant medicininę įrangą, vidaus audito ataskaitas, vadovybinės analizės susirinkimų protokolus. Kokybės duomenų įrašai turi būti saugomi įstaigoje nustatytą laiko tarpą ir gali būti panaudoti koregavimo ir prevencinių veiksmų demonstracijai ir atsekamumui. Vadovybinė analizė. Tai formalus įvertinimas, kuris protokoluojamas ir kurį atlieka įstaigos vadovas nustatytais laiko intervalais, siekiant patikrinti, ar sveikatos priežiūros įstaigos kokybės valdymo sistema atitinka įstaigos politiką ir uždavinius. Pagrindą įvertinimui sudaro kokybės duomenų įrašų dokumentai, audito ataskaitos, pacientų skundai ir pacientų apklausa. Vadovybinės analizės susirinkimas gali nuspręsti imtis koregavimo ir prevencinių veiksmų įstaigoje, keisti kokybės uždavinius ar kokybės valdymo sistemą, įskaitant kokybės politiką, tam, kad būtų pasiektas kokybės pagerinimas. Tokie planuoti keitimai gali būti atliekami dėl pasikeitusių įstaigos vidaus sąlygų ar dėl išorinių pakitimų visuomenėje. Dokumentų valdymas. Dokumentai sudaro svarbią kokybės valdymo sistemos dalį. Dokumentai turi būti išleidžiami nustatyta tvarka ir saugomi nustatytą laiko tarpą, o pasenę dokumentai išimami iš naudojimo. Kokybės vadovas. Tai dokumentas, kuriame išdėstyta įstaigos kokybės politika ir aprašyta įstaigos organizacija su savo funkcijomis, atsakomybių paskirstymu, įgaliojimais bei tarpusavio santykiais tarp darbuotojų, kurie valdo, vykdo, patikrina ar peržiūri darbą, turintį įtakos kokybei ir likusiai kokybės valdymo sistemos daliai. Kokybės vadove pateikiamas sąrašas visų įstaigoje naudojamų procedūrų ir darbo instrukcijų. Jis gali apimti visą įstaigos veiklą arba tik tam tikrą jos dalį. Kokybės vadovo tikslas nėra smulkiai aprašyti visą kokybės vadybos sistemą - jis tik konkrečiai parodo, kaip įstaigoje yra parengta ir įgyvendinta kokybės valdymo sistema, kaip visuma. Įstaiga kokybės vadovą parengia ir naudoja siekdama tokių tikslų: 1. pateikti įstaigos kokybės politiką, procedūras bei reikalavimus; 2. aprašyti ir įgyvendinti rezultatyvią kokybės sistemą; 3. pagerinti valdymą ir palengvinti kokybės gerinimo veiksmus; 4. turėti dokumentaliai įformintą pagrindą kokybės auditui atlikti; 5. laiduoti kokybės valdymo sistemos tęstinumą keičiantis aplinkybėms; 6. darbuotojams pateikti kokybės vadybos sistemos reikalavimus ir būdus šiems reikalavimams įvykdyti; 7. pateikti kokybės valdymo sistemą išorės patikrinimams. Įvertinus problemines pirminės sveikatos priežiūros centro problemines sritis ir pasinaudojus funkcionuojančiu pirminės sveikatos priežiūros centro kokybės valdymo sistemos modeliu, parengtas planas kokybės valdymo sistemai sukurti. Apsisprendimas Spendimą diegti kokybės valdymo sistemą priima įstaigos vadovas. 1. Įstaigos vadovas, priėmęs sprendimą, inicijuoja kokybės vadybos sistemos kūrimą bei įgyvendinimą., pareiškęs savo įsipareigojimus kokybei ir nustatęs kokybės valdymo sistemos apimtį. 2. Įstaigos vadovas apibrėžia įstaigos tikslus, užduotis ir reikalavimus, kuriuos patvirtina steigėjas. 3. Įstaigos vadovas apibrėžia kokybės politiką, kurią priima personalas. Įgyvendinimo grupės sudarymas 1. Įstaigos vadovas paskiria savo atstovą kokybei (audito grupės vadovą), suteikdamas jam atitinkamus įgaliojimus ir atsakomybes. 2. Įstaigos vadovas savo įsakymu sudaro audito grupę. Mokymas 1. Apmokomi audito grupės nariai specialiuose kokybės valdymo kursuose. 2. Audito grupės vadovas moko personą skyriuose. Personalas gali būti mokomas ir specialiuose kursuose. Analizė Įvertinama įstaigoje esama situacija, vykdoma kokybės užtikrinimo veikla ir jos atitikimas kokybės valdymo sistemos standartui. 1. Audito grupė peržiūri turimą įstaigoje dokumentaciją administracijoje, atlikdama: a) įstaigos ir jos skyrių nustatytų funkcijų ir atsakomybių analizę; b) išteklių (personalo, infrastruktūros ir finansų) analizę; c) išorės partnerių (kitų įstaigų, su kuriomis sudarytos sutartys) pagalbinių funkcijų analizė. 2. Pataisomi ar pakeičiami skyrių įgaliojimai ir atsakomybės, jei reikia. Planavimas 1. Sudaromas smulkus ir konkretus kokybės sistemos kūrimo ir diegimo planas su paskaičiuotu laiko grafiku, kuriame numatoma, kokias ir kas turi aprašyti procedūras. 2. Numatomi darbuotojai bei jų darbo krūvis, reikalingas sistemos diegimo planui įgyvendinti, taip pat reikalingi ištekliai. 3. Planą patvirtina įstaigos vadovas. 4. Apie planą informuojami darbuotojai, nurodant jų atsakomybes diegiant kokybės valdymo sistemą įstaigoje. Kokybės valdymo sistemos sukūrimas Kuriant kokybės valdymo sistemą, svarbu dokumentuoti tai, kas įstaigoje daroma ir daryti tai, kas yra nurodyta dokumentuose. Įstaigos veikla dokumentuojama rašytinėse procedūrose ir darbo instrukcijose, kurios užtikrina, kad visas darbas, turintis įtakos kokybei, yra planuojamas valdomas ir dokumentuojamas. 1. Vadovybės atsakomybei kokybės srityje dokumentuoti audito grupė parengia vadovybinės analizės procedūrą. 2. Vidaus audito grupė sudaro bendras kokybės valdymo sistemos procedūras: pirkimas, neatitikčių registravimas, koregavimo ir prevenciniai veiksmai, vidaus auditas, dokumentų valdymas. 3. Darbuotojai parengia darbo instrukcijas, reikalingas tam tikram darbui atlikti administracijos lygmenyje. 4. Įstaigos vadovas patvirtina parengtas darbo instrukcijas. Kokybės valdymo sistemos įgyvendinimas 1. Pagal priimtą kokybės politiką nustatomi įstaigos ar atskirų skyrių kokybės rodikliai, kurie bus naudojami matavimams analizei ir gerinimui. 2. pagal kokybės rodiklius apibrėžiami kokybės uždaviniai, kuriuos būtų galima nuolat matuoti kokybės lygiui nustatyti. 3. Parengiama dokumentų valdymo procedūra, užtikrinanti, kad darbuotojai galėtų gauti visus jų veiklai vykdyti reikalingus dokumentus ar įrašus. 4. Parengiamas kokybės vadovas. 5. Darbuotojai įtraukiami į kokybės valdymo sistemos įgyvendinimo procesą praktikoje: registruoja nukrypimus bei atlieka koregavimo ir prevencinius veiksmus. Kokybės valdymo sistemos vertinimas ir pataisymai 1. Vidaus medicininis auditas kokybės valdymo sistemai įvertinti vykdomas kaip sistemos įgyvendinimo dalis. 2. Reguliariai organizuojama vadovybinė analizė. 3. Jei reikia vykdomi kokybės valdymo sistemos koregavimo veiksmai. 4. Vykdoma kokybės valdymo sistemos priežiūra, nustatant nesėkmių priežastis ir jas šalinant 3.3. Pasiūlymai darbo kokybei pagerinti ir pacientų iškeltiems trūkumams koreguoti Ištyrę respondentų anketas ir nustatę paslaugų ir kokybės prieinamumo problemines sritis, buvo suformuluoti konkretūs sprendimai ir pateiktas tų probleminių sričių sprendimo planas, sukurtas funkcionuojantis pirminės sveikatos priežiūros centro kokybės valdymo sistemos modelis. Juo pasinaudojus parengtas planas kokybės valdymo sistemai sukurti. Apibendrinus kokybės valdymo sistemą pirminės sveikatos priežiūros centre pateikiami pasiūlymai darbo kokybei pagerinti ir pacientų iškeltiems trūkumams koreguoti: 1. Daugiau informuoti visuomenę apie vykstančią sveikatos reformą, įstaigoje teikiamas paslaugas, darbo organizavimą spaudoje, per vietines radijo stotis, stenduose, internete ar ant medikų kabinetų durų. 2. Plačiau informuoti apie mokamas paslaugas, jų teikimo tvarką. 3. Tobulinti patekimo pas gydytoją formą įvedant talonų sistemą ir išankstinę registraciją telefonu. 4. Pasiekti, kad pacientas prisiregistruodamas pas norimą gydytoją registratūroje sugaištų ne daugiau kaip 10 min., o jei sugaištama daugiau nei 10 minučių išsiaiškinti to priežastis. Periodiškai tikrinti šių procedūrų vykdymą praktikoje. 5. Kreiptis į pirminės sveikatos priežiūros centro administratorių dėl specialistų konsultantų darbo organizavimo gerinimo. 6. Sugriežtinti neteisėtų mokamų paslaugų kontrolės organizacinių priemonių sistemą bei užtikrinti šios sistemos administravimą. 7. Įdiegti organizacines priemones pagerinančias paciento įtraukimą į diagnostikos ar (ir) gydymo paslaugų pasirinkimą, jų taikymo procesą. 8. Gerinti personalo bendravimo su pacientais kultūrą. 9. Taikyti periodinę pacientų apklausą. Siekti, kad kiekvienas kiekvieną kartą gavęs sveikatos priežiūros paslaugą pacientas būtų paklaustas apie jos kokybę. 10. Įvertinus rizikos atsiradimo šaltinius (valstybės politika ir ekonomika, pacientai, personalas) ir numačius pelnų ir nuostolių tikimybę galima investuoti, taip sumažinant rizika iki minimumo. 11. Atlikus finansinę analizę, tinkamai tvarkant pinigų srautus ir mokesčius, nevėluojant į pokyčius rinkose efektyviai valdyti organizacijos finansus. 12. Didelę dėmesio dalį skirti įsiskverbimo į naujas sveikatos priežiūros paslaugų rinkas. 13. Siekti operatyviai informuoti pacientus apie sveikatos priežiūros naujoves, jų prieinamumą, bei kainą. IŠVADOS 1. Išanalizuoti pirminės sveikatos organizacijų sveikatos politikos formavimo principai. Nustatyta, jog šių principų įgyvendinimas įmanomas tada, kai naudojamos įrodymais pagrįstos ir tinkamai finansuojamos poveikio priemonės, moderni metodika, patikima informacija, įvairių sektorių bendradarbiavimas. Apžvelgti Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos lygiai, pirminės sveikatos priežiūros centrų paslaugų teikimo principai parodė, kad pirminė sveikatos priežiūra yra prioritetinė, todėl, kad jai tenka spręsti daugumą asmens sveikatos problemų. Nustatyta, kad 80 proc. sveikatos problemų, kurias turi visuomenė, galima išspręsti pirminės sveikatos priežiūros grandyje. 2. Nustatyta, jog išlaidos sveikatos priežiūrai sudaro nemažą bendrojo šalies vidaus produkto dalį, o kadangi valstybė perka sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros įstaigų įtaka ir toliau stiprėja, todėl jas būtina valdyti efektyviai. Atskleista sveikatos priežiūros sistemos organizacijų valdymo specifika. Išanalizuoti kontrolės, inovacijų, finansų ir marketingo valdymo uždavinių svarba sveikatos priežiūros organizacijose, palyginta išorinė ir vidinė aplinkos, jų įtaka valdymui. 3. Išanalizuoti sveikatos priežiūros sistemos modeliai, pateikti jų bruožai, pranašumai ir trūkumai, kurie pabrėžia, jog nėra vieningo modelio, kuris tiktų visoms sistemos ir kuriuo pasinaudodami galėtume reformuoti nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą, todėl, kad kiekviena šalies sveikatos priežiūros sistema susiduria su skirtingais aplinkos veiksniais. Nustatyta, jog sukurti tinkamą sveikatos priežiūros sistemos modelį, būtina įvertinti ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Palyginti dabartinis Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos valdymo ir teorinis sveikatos priežiūros sistemos strateginio valdymo modeliai. 4. Išanalizuoti sveikatos priežiūros sistemos reformos Lietuvoje vystymosi etapai. Ištirta, jog Lietuvos Respublikos sveikatos sistema turi itin daug probleminių sričių. Palyginus Lietuvos ir Europos Sąjungos pagrindinius sveikatos įstaigų veiklos rodiklius nustatyta, jog LR sveikatos sistemos paslaugų įkainiai yra per maži ir neatitinka realių sąnaudų, sveikatos apsaugai skiriama BVP dalis yra viena mažiausių ES, išlaikomas vienas didžiausių lovų skaičius vienam gyventojui ir tankiausias ligoninių tinklas, nustatyta, jog per silpna pirminė grandis. Taip pat išskirti didžiausi nepasitenkinimo sveikatos sistema šaltiniai, pateikti problemų sprendimo būdai. Suformuluoti pasiūlymai tolimesniam sveikatos priežiūros įstaigos kokybiškos ir efektyvios veiklos plėtojimui, išliekant įstaigai konkurencingai rinkoje. 5. Siekiant išanalizuoti sveikatos priežiūros centro paslaugos prieinamumą ir kokybės kontrolę, buvo atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 180 vieno pirminės sveikatos priežiūros centro pacientai. Beveik trečdalis (26 proc.) pacientų mano, kad nepakanka informacijos apie pirminės sveikatos priežiūros centrą ir jo teikiamas paslaugas. Respondentų nuomone daugiau informacijos turėtų būti pateikta internete, spaudoje ir ant medicinos darbuotojų kabinetų durų. 6. Beveik visi apklaustieji (97 proc.) teigė, jog prisiregistravimui jie turėtų sugaišti 5-10 min., tačiau didelė dalis (26 proc.) prisiregistravimui užtrunka ilgesnį laiką. Pusė (49,4 proc.) pacientų teigia, jog patenka pas savo šeimos gydytoją vėliau negu nurodyta talone. Nustatyta, jog taip atsitinka dėl gydytojo pavėluoto atvykimo į darbą ir pacientų priėmimo be eilės. Daugiau nei pusė (60 proc.) respondentų mano, jog sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir teikimo kokybė nepagerėjo ir sveikatos reformą vertina neigiamai. Pagrindines priežastis pacientai nurodė “didelės eilės prie kabinetų”, “beveik nekompensuojami vaistai”, “korupcija medikų tarpe”. 7. Siekiant nustatyti pirminės sveikatos priežiūros centro valdymo tobulinimo kryptis ir galimybes buvo atlikta anketinė apklausa, kurioje kaip ekspertai dalyvavo penki Mažeikių miesto pirminės sveikatos priežiūros centrų vadovai. Išanalizavus apklausos duomenis buvo siekiama nustatyti, kokiomis priemonėmis galima padidinti pirminės sveikatos priežiūros sistemos grandies veiklos efektyvumą. Buvo išskirtos inovacijų, marketingo ir finansų valdymo sritys. Apskaičiuoti inovacijų, marketingo ir finansinio valdymo uždavinių koreliacijos koeficientai su pacientų mažėjimo tendencija, kadangi visi apklaustieji pirminės sveikatos priežiūros centrų vadovai pareiškė, jog jų pacientų skaičius mažėja. 8. Nustatyta, kad norint padidinti inovacijų efektyvumą įstaigoje mažėjant pacientų skaičiui, tikslinga užimti reikiama poziciją sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje (koreliacijos koeficientas -0,66) ir kaupti informacinę bazę su duomenimis apie sveikatos priežiūros inovacijas (-0,24). Ištirta, jog šiems tikslams pasiekti būtina taikyti lojalumo ir skverbimosi į rajonus programas. Išanalizuota, jog numačius pelno ir nuostolių tikimybę galima investuoti į inovacijas (-0,24). 9. Ištirta pirminės sveikatos priežiūros centrų marketingo valdymo problemų įtaka pacientų skaičiaus tendencijai. Nustatyta, jog norint suaktyvinti marketingo veiklą prasminga ištirti sveikatos priežiūros paslaugų rinką ir pacientų kontingentą (-0,14), taip pat analizuoti šiai rinkai įtaką darančius veiksnius (0,24). Pateikti marketingo valdymo problemų sprendimo būdai. 10. Taip pat nustatyta finansinio valdymo įtaka pacientų skaičiaus tendencijai. Atskleista, jog norint padidinti finansinio valdymo efektyvumą, naudinga išanalizuoti išorinės aplinkos pokyčio poveikį organizacijos finansams (-0,66) ir nustatyti inovacijų finansavimo riziką (-0,77). Apskaičiuota, jog pats svarbiausias finansinio valdymo uždavinys sveikatos priežiūros organizacijoje yra investicijų politikos nustatymas (-0,93). Nustatyta, jog tai įgyvendinti įstaigos vadovybė turi oficialiai išreikšti organizacijos bendrus finansinio valdymo tikslus bei kryptis finansinio valdymo srityje. 11. Išanalizavus LR statistikos departamento duomenimis, atskleistas migracijos poveikis pacientų ir potencialių pacientų tendencijai. Atsižvelgus į pirminės sveikatos priežiūros centro valdymo problemas ir socialinius veiksnius, sukurtas valdymo priemonių įtakos pacientų skaičiaus tendencijai modelis. Nustatyta, jog pasinaudojus šiuo modeliu būtų galima nustatyti efektyviausias valdymo priemones kai pacientų skaičius didėja. 12. Išanalizavus gautas 180 užpildytas pacientų anketas ir nustačius paslaugų ir kokybės prieinamumo problemines sritis, buvo suformuluoti konkretūs sprendimai ir pateiktas tų probleminių sričių sprendimo planas. Sukurtas funkcionuojantis pirminės sveikatos priežiūros centro kokybės valdymo sistemos modelis, kuriuo pasinaudojus parengtas planas kokybės valdymo sistemai sukurti. Pateikti pasiūlymai darbo kokybei pagerinti ir pacientų iškeltiems trūkumams koreguoti. 13. Sprendžiant pirminės sveikatos priežiūros centro valdymo problemas, galimos tolesnio darbo plėtojimo kryptys, kuriuose įgyvendinami personalo bei logistikos valdymo uždaviniai. Taip pat galima konkurencingumo didinimo kryptis, kurioje būtų apžvelgti kokybės, kainos bei nuolaidų aspektai. LITERATŪROS SĄRAŠAS: 1. Barcyk, C. (1999). Visuotinės kokybės vadyba. Vilnius, Technika. 2. Černiauskas, G., Jankauskienė, D., Murauskienė, L. (1998). Lietuvos sveikatos priežiūros reforma ir sveikatos draudimas // Sveikatos priežiūros reforma: Estija, Latvija, Lietuva, Vokietija.- Leidinį parengė R. Buivydas. Vilnius: Lietuvos informacijos instituto spaustuvė. 3. Černiauskas, G. ir Schneider, M. (1998). Privalomojo Sveikatos Draudimo plėtra Lietuvoje // Sveikatos Politikos Analizė: PHARE sveikatos priežiūros reformos projektas. Vilnius:Sveikatos ekonomikos centras. 4. Frenk, J. (2004) Dimensions of health system reform. Health policy. 5. Fuenzalida-Puelma, H.L. (2002). Healthcare reform in central and eastern europe and the former soviet union. A literature review. LGI 6. Gustaitienė, L. (2003). Sveikatos priežiūros politika ir organizacija. Kaunas:VDU 7. Health Care Quality Glossary. Quality Assurance project, USAID, 1999 8. Jankauskienė, D. ir Pečiūra, R. (2007). Sveikatos politika ir valdymas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 9. Janušonienė, K. (2009). Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos strateginis valdymas: procesai ir modeliai. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. 10. Janušonis, V. (2000). Sveikatos apsaugos sistemos organizacijų valdymas: XXI amžių pasitinkant. Klaipėda: Klaipėdos rytas. 11. Janušonis, V. (2004). Sveikatos priežiūros organizacijų kokybės sistemų valdymas. Sveikatos mokslai, Nr. 1. 12. Jucevičius, R. (1998). Strateginis organizacijų vystymas. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. 13. Kalėdienė, R., Petrauskienė, J., Rimpelä, A. (1999). Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas: Šviesa. 14. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. 15. Konferencija: regionų sveikatos politikos formavimo pagrindai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!