Pilnavertė poskyrybinė tėvystė Lietuvoje

AUTORIUS ESĖ PILNAVERTĖ POSKYRYBINĖ TĖVYSTĖ LIETUVOJE Tradiciškai yra paplitusi nuostata, kad kiekvienas šeimos narys atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį. Moterys atlieka motinos ir žmonos, o vyrai – tėvo ir sutuoktinio (vyro), šeimos aprūpintojo vaidmenį (Navaitis, 2007). Tačiau sparčiai tobulėjanti visuomenė keičia nusistovėjusius stereotipus ir tradicinius šeimos narių vaidmenis. Šiais laikais dažniau pastebima, kad tiek moterys, tiek ir vyrai stengiasi pasidalyti šeimos materialinio aprūpinimo uždavinius, abu siekia profesinės karjeros (Navaitis, 2007). Daugelis mokslininkų sutinka, kad motinos ir tėvo vaidmuo šeimoje itin svarbus vaikų vystymosi ir ugdymo atžvilgiu. Tačiau galima pastebėti, kad šeimai iširus, t. y. tėvams nutraukus santuoką, minėti vaidmenys pradeda keistis arba nykti, ypač kinta tėvo vaidmuo, kadangi iširus partnerystei atžalos dažniausiai lieka gyventi su motina (Tereškinas, Maslauskaitė, 2017). Šiuo atveju vyrai dažniausiai su atžalomis bendrauja „per atstumą“, kai kurie netgi išvis nustoja bendrauti su savo vaikais. Todėl iškyla klausimas, ar įmanoma pilnavertė poskyrybinė tėvystė? Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuva pasižymi itin aukštu skyrybų skaičiumi. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio skyrybos beveik neegzistavo, tačiau 1965 metais Lietuvoje buvo liberalizuoti skyrybų įstatymai ir būtent nuo to laiko ištuokų skaičius pradėjo sparčiai augti (Tereškinas, Maslauskaitė, 2017). A. Maslauskaitė, D. Kuconytė (2016) teigia, kad mūsų šalyje tėvų partnerystė dažniausiai yra trumpesnė už pačią tėvystę. Po skyrybų kinta ne tik tėvo vaidmuo, bet ir jo santykiai su vaikais: tėvas vaikus mato ir su jais kontaktuoja daug rečiau, labiau išlaiko juos materialine prasme. Tėvo ir vaikų santykių menkėjimui iširus šeimai, įtakos turi ne tik vyraujančios nusistovėjusios visuomenės normos, bet ir Lietuvos teisinė sistema, kuri daugiau orientuojasi į motinas, kurios suvokiamos kaip pirminis vaiko gerovės užtikrinimo garantas (Maslauskaitė, Kuconytė, 2016). Pasak N. E. Dowd (2012) daugelyje pasaulio šalių yra siekiama abiejų tėvų lygybės šeimoje, tačiau pastebima, kad motinos ne tik pradeda siekti karjeros, kaip ir vyrai, tačiau atlieka dar ir „antrąją pamainą“, kuri apima namų ūkio darbus, vaikų ugdymą. Mokslininkė teigia, kad vyrai šiuo atveju nėra lygiaverčiai partneriai vaikų ugdymo atžvilgiu, geriausiu atveju jie atlieka antrinį vaidmenį, o blogiausiu – išvis nedalyvauja vaikų ugdyme. Nors dažnai yra palaikomas tėvo kaip šeimos maitintojo vaidmuo, pamažu plinta ir „naujosios tėvystės diskursas“, kuris akcentuoja tėvo įsitraukimą į vaiko ugdymo ir auklėjimo procesą (Tereškinas, Maslauskaitė, 2017). Tačiau toks tėvystės modelis, bent Lietuvoje, yra ganėtinai retas reiškinys, daugiau vadovaujamasi tradicinėmis nuostatomis. Šiais laikais nelygiavertiškumas tėvo atžvilgiu gali būti grindžiamas trimis aspektais, susijusiais su stereotipiniu vyriškumu: 1) šeimos maitintojo įvaizdis, kai tėvas aprūpina šeimą finansiškai; 2) nusistovėjusios normos ir reikalavimai, kad vyrai turi vengti visų „moteriškų“ dalykų, įskaitant ne tik rūpinimąsi vaikais, bet ir pačiu savimi 3) hierarchijos paplitimas, kuris daro įtaką vyro ir moters bendradarbiavimui ugdant atžalas (Dowd, 2012). Galima sakyti, kad minėti trys aspektai neretai tampa ir skyrybų priežastimi, kadangi moteris nesulaukia pakankamai pagalbos iš vyro pusės, dažnai nesistengiama ieškoti bendro kompromiso, o dėl to kyla nesutarimai bei konfliktai tarpusavyje. Išsiskyrus tėvo vaidmuo šeimoje itin susilpnėja arba išvis išnyksta, o tam daug įtakos turi ne tik asmeniniai interesai ir nuostatos, bet ir šalies teisinis reguliavimas, socialinė politika tėvų atžvilgiu. A. Tereškinas, A. Maslauskaitė (2017) Lietuvoje egzistuojantį tėvystės režimą apibūdino kaip itin silpną bei išskyrė keturis aspektus, kurie trukdo pilnavertei poskyrybinei tėvystei: 1) Lietuvoje viešasis diskursas daugiausiai dėmesio kreipia ekonominiams tėčių įsipareigojimams. Netgi darbdaviai vyrais-tėčiais pasitiki labiau, kadangi tikisi, jog jie mažiau dalyvaus vaiko priežiūroje, pavyzdžiui, dėl vaiko ligos nesinaudos nedarbingumo pažyma ir pan. 2) Po skyrybų vaikų globa beveik visais atvejais yra priskiriama motinoms. 3) Tėčiai, nors ir įgyja vaikų lankymo teises, tačiau vėlgi susiduriama su problema – abiejų tėvų nemokėjimu susitarti. 4) Lietuvoje labai stinga organizacijų bei judėjimų, kovojančių už tėčių teises. Taigi minėti aspektai sudaro ne tik silpną tėvystės vaizdą, bet ir sukuria tėvo kaip šeimos maitintojo, materialaus išlaikytojo vaidmenį, kas iš esmės šiais modernėjančiais laikais turėtų kisti, tačiau visgi išlieka. Vyraujančios visuomenės normos, nemoderni šalies teisinė sistema sudaro prielaidas labiausiai egzistuoti ekonominiams tėčių įsipareigojimams, vyrų galimybės lygiavertiškai dalyvauti vaikų auklėjimo, ugdymo procese tampa labai ribotos. Tačiau pilnavertė poskyrybinė tėvystė priklauso ir nuo pačių tėčių, jų siekio įsitraukti į vaikų ugdymo procesą ir noro lygiomis teisėmis auklėti atžalas. Čia išryškėja „naujosios tėvystės“ diskursas, kuris pakeičia tradicinį mąstymą apie pilnavertišką tėvystę. Šiuo atveju yra akcentuojama, kad tėvas turi visapusiškai rūpintis vaiku: teikti tiek materialinę pagalbą, tiek ir emocinę paramą vaikui, skatinti jo intelektinį vystymąsi, kurti stiprų tarpusavio ryšį (Maslauskaitė, Kuconytė, 2016). Būtent tokie tėvai, nors jų ir yra nedaug, dažniausiai siekia visapusiškos poskyrybinės tėvystės. A. Tereškinas, A. Maslauskaitė (2017) išskyrė tris poskyrybinės tėvystės strategijas atsižvelgiant į vyrų įsitraukimą į vaikų priežiūrą: pasipriešinimas, rezignacija, pasišalinimas. Atsižvelgiant į minėtas strategijas analogiškai išskiriamos ir trys tėvų grupės: naujoji, ekonominė ir nedalyvaujančioji. Ekonominė grupė pasižymi tuo, jog tėčiai po skyrybų vaikus išlaiko tik materialiai ir labai mažai arba išvis neįsitraukia į vaikų priežiūrą. Nedalyvaujančioji tėvų grupė išsiskiria tuo, jog vaikų priežiūrai neskiria finansinio išlaikymo ir visiškai neįsitraukia į vaikų auklėjimą. Pastarajai grupei dažniausiai priklauso žemesniojo socialinio statuso vyrai, turintys daug finansinių ir asmeninių problemų (Tereškinas, Maslauskaitė, 2017). Norint išryškinti pilnavertės poskyrybinės tėvystės galimybes vertėtų kalbėti būtent apie pirmąją – naująją tėčių grupę, kadangi jai būdingas pasipriešinimas tradiciniam tėvo vaidmeniui. Šios grupės tėvų netenkina vien ekonominis vaikų išlaikymas, jie siekia palaikyti tvirtus santykius su savo atžalomis, lygiavertiškai ugdyti ir auklėti vaikus. A. Tereškino, A. Maslauskaitės (2017) atliktas tyrimas parodė, kad naujoji tėvų grupė Lietuvoje susiduria su visuomenės stereotipais (kad tėvas negali išauklėti vaikų) ir, žinoma, su šalies teisinės sistemos spragomis ir teisinėmis normomis, kurios menkai atsižvelgia į tėvo norą dalyvauti vaiko ugdyme. Taip pat viena iš problemų, trukdančių palaikyti ryšius su vaikais – motinos, kurios neretai yra nusistačiusios prieš buvusius sutuoktinius. Mokslininkų teigimu, tėvai ne tik turi priešintis teisinėje sistemoje nusistovėjusioms normoms, bet ir stengtis kooperuotis su jų vaikų motinomis, kad galėtų bendrauti su savo vaikais. Todėl naujoji tėvystė iš esmės yra itin veikiama išorinių veiksnių, ji negali priklausyti vien tik nuo tėčių siekių ir norų. Dažniausiai naujosios tėvystės modelis yra artimesnis viduriniosios ir aukštesnės socialinės klasės tėčiams (Tereškinas, Maslauskaitė, 2017). Galima manyti, kad būtent išsilavinimas yra vienas iš veiksnių, lemiančių modernesnį tėvų požiūrį į vaikų auklėjimą bei lygiavertiškumą. Taigi iš esmės pilnavertę poskyrybinę tėvystę gali užtikrinti vyrų pasirinktas tėvystės modelis. Tėčiai, kurie praktikuoja „naujosios tėvystės“ modelį, derina tiek šeimos aprūpintojo vaidmenį, tiek ir įsitraukia į vaiko ugdymą, auklėjimą, o tai daro bendradarbiaudami su buvusiomis žmonomis. Apibendrinant galima sakyti, kad Lietuvoje pilnavertė poskyrybinė tėvystė yra labai retas reiškinys. Pilnavertiškai įsitraukti į vaiko ugdymo ir auklėjimo procesą vyrams dažniausiai trukdo visuomenės stereotipai, pasenusi, nemoderni teisinė sistema bei vaikų mamos, kurios dažnai pačios nenori, kad tėvas aliktų vaiko priežiūros vaidmenį. Mokslinėje literatūroje akcentuojama, kad tėvas dažniausiai yra suvokiamas kaip šeimos aprūpintojas, kuris teikia finansinius išteklius. „Naujosios tėvystės“ diskursas akcentuoja tėvo kaip šeimos maitintojo ir vaikų ugdytojo vaidmenis. Praktikuojant šį modelį tėčiams svarbu bendradarbiauti su jų vaikų mamomis, nes tik taip gali būti užtikrinta pilnavertė poskyrybinė tėvystė. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Dowd, N. E. (2012). Fatherhood and Equality: Reconfiguring Masculinities. 45 Suffolk university law review 1047. Prieiga internete:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!