Piliečių lavinimas ir žmonių suskirstymas į luomus

ĮVADAS Platonas (428/427-348/347 m. pr. Kr.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokrito materializme. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo. Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, būdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo metu. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Tai matydamas ir išgyvendamas Platonas priėjo išvadą, kad gyvenimą būtina pertvarkyti ir pagrįsti jį moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad parodytų atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė. Tačiau būdamas aristokratiškos kilmės, Platonas visgi stengėsi pateisinti kilmingųjų žmonių ideologiją, todėl jo teorija apie valstybę buvo labai prieštaringa ir netgi iliuziška. “Valstybė”- vienas stambiausių Platono dialogų, jį sudaro 10 knygų. Visas šis veikalas – tai ištisas Sokrato pasakojimas apie diskusiją teisingumo klausimu, įvykusią pagarsėjusio oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje. Valstybingumas kildinamas ne iš žmogaus polinkio kurti valstybę, o iš individo silpnumo. Individas geba atlikti tik tam tikrą veiklą, todėl priverstas jungtis su kitais. Tad žmonių sambūviui iš principo būdingas darbo pasidalijimas. Esminis Platono valstybės bruožas yra jos panašumas į individą: pasak Platono, siela yra trilypė, todėl ir valstybę turi sudaryti trys luomai. Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė - gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai - valdo, kariai - kariauja, žemdirbiai - dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams. Darbo tikslas – suprasti Platono “Valstybėje” keliamas idėjas ir jas išnagrinėti. Darbo objektas - referate bus nagrinėjamos trys „Valstybės“ knygos, t.y.: trečia, ketvirta ir penkta. 1. PILIEČIŲ LAVINIMAS Sukrėstas Peleponeso karo ir Sokrato mirties, Platonas tapo Atėnų demokratijos priešininku ir “Valstybėje” sukūrė idealios valstybės viziją. Savo veikale jis daug dėmesio skiria valstybei, individui ir jo sielai. Savo trečioje knygoje pateikia kokių pasakojimų reikia klausytis, o kokių nereikia. Jis siūlo, kad Hado karalystę smerkiantys mitai būtų panaikinti ir kad laisvas žmogus turėtų labiau bijotis vergijos nei mirties. Taip pat išmesti iš poezijos didžiųjų vyrų skundus, dejones “ Todėl teisingai atimtume iš žymiųjų vyrų vaitojimus ir paliktume juos moterims – ir tai nerimtoms – ir bailiems vyrams, kad tie, kuriuos norime išauklėti šalies sargybiniais, gėdytųsi taip elgtis, kaip tie bailiai.” (Platonas, 2000, p.93-94) ir juoką “ Bet mūsų jaunuoliai neturi pasiduoti ir juokui. Mat kai žmogus smarkiai juokiasi, didelis juokas beveik visada virsta visai priešinga nuotaika”. (Platonas, 2000, p.95) Taip pat Platonas siūlo, prašyti Homero ir kitų poetų, kad nevaizduotų dievų ir dievybių raudančių ir kenčiančių, dėl artimųjų nelaimių, nes jei jau dievai verkia, tai mirtingam verkti nėra žema ir negarbinga. Melas, anot Platono, “dievams iš tikrųjų yra nenaudingas, o žmonėms jis naudingas kaip vaistas, tai aišku, kad tokį vaistą reikia leisti naudoti tik gydytojui, o negydytojų prie jo neleisti.” (Platonas, 2000, p.95) Taip pat Platonas teigia, kad “jei ir šiaip kai kam pritinka meluoti, tai juo labiau – valstybių valdovams, kai jie savo valstybės labui nori meluoti priešams arba savo piliečiams, bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks nors žmogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad tai yra toks pat – o gal dar didesnis – nusikaltimas, kaip kad jeigu ligonis meluotų gydytojui arba darantysis mankštą slėptų nuo mokytojo tikrąją savo kūno būklę Jei valdovas sugautų meluojant jo tarną, siūloma nubausti jį, nes jis gali apversti valstybę kaip kokį laivą ir sunaikinti”. (Platonas, 2000, p.95-96) Taip pat Platonas teigia, kad nuosaikumas reikalingas jaunuoliams, ne tik paklusti valdovams, bet ir saikingai valgyti, gerti ir netrokšti turtų. Siūlo padaryti galą mitams, kurie jaunuoliams gali įskiepyti nuomonę, jog galima lengva daryti nusikaltimus, nes dievai ar jiems giminingos būtybės taip daro. Raudų ir aimanų poezijoje neturi būti, taip pat girtumo, išglebimo ir užstalės dainų. Visą poezijos ir mitų rūšį ištisai sudaro pamėgdžiojimas,- tai tragedija ir komedija, o kitą – paties poeto pasakojimas: būdinga ditirambam, o epinėje poezijoje ir kitose opezijos rūšyse naudojama ir viena, ir kita. Platonas iškelia filosofinį klausimą “Ar sargybiniai turi būti pamėgdžiotojai, ar ne? “ Vėliau jis į šį klausimą atsako taip: “Kiekvienas gali gerai dirbti tik vieną, o ne daug darbų, ir jeigu pamėgintų imtis daug ko, nė viename darbe neturėtų pasisekimo ir nepasidarytų žymus”. (Platonas, 2000, p.103) Platono idealioje valstybeje “sargybiniai bus atleisti nuo visų kitų darbų ir tik sergės valstybės laisvę, ir tai labai stropiai, niekuo kitu neužsiimdami, tik tuo, kas siejasi su jų pareigomis,- tai jiems nereikės nieko kito dirbti nei pamėgdžioti. O jeigu jau mėgdžiotų, tai jiems pritiktų iš pat vaikystės pamėgdžioti narsumą, nuosaikumą, padorumą, laisvo žmogaus elgesį ir visus kitus panašius dalykus. Jie neturėtų daryti žemų dalykų, neturėtų pamėgdžioti gėdingų ir nusiklastamų dalykų, kad mėgdžiodami patys iš tikrųjų nepasidarytų tokie.” (Platonas, 2000, p.104) Kalbėdamas apie kalbą Paltonas pabrėžia, kad “kalbos gražumas, harmoningumas, grakštumas ir ritmingumas kyla iš sielos paprastumo, kuris iš tikrųjų yra kvailumas, tik pagražindami vadiname jį paprastumu, naivumu, o iš tikrojo būdo paprastumo, kuriame jungiasi gėris ir grožis.” (Platonas, 2000, p.112) Taip pat Platonas siūlo, kad jo kuriamoje idealioje valstybėje menininkai negalėtų savo paveiksluose, pastatuose ir kituose kūriniuose vaizduoti ydų, nesusivaldymo, žemumo ir bjaurumo. Platonas teigia: “Ar nereikės kontroliuoti ir kitų meninikų ir neleisti jiems gyvų būtybių paveiksluose, pastatuose ir kitokiuose kūriniuose įkūnyti ydų, nesusivaldymo, žemumo ir bjaurumo? O jeigu menininkai negalės kitaip kurti, tada jiems iš viso neleisime pas mus kurti. Jei to nepadarysime, tai mūsų sargybiniai, augdami tarp tų blogio paveiklsų, tarsi ganydamiesi užterštoje ganykloje ir kasdien po truputį skabydami ir ėsdami apnuodytą žolę, pamažu, nejučiomis sukauptų savo sieloje didelį blogį. Todėl mums reikia ieškoti tokių menininkų, kurie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti grožio ir grakštumo prigimties pėdomis, kad mūsų jaunuoliams skiepytų nuo pat mažens gražaus žodžio meilę ir troškimą ir visišką santarvę su juo.”(Platonas, 2000, p.113) Platonas teigia, kad mūzų menas turi būti pagrindinė auklėjimo priemonė. “Visa, kas susiję su mūzų menu, turi baigtis meile grožiui.” (Platonas, 2000, p.116) Po mūzų meno jaunuolius reikia auklėti gimnastika. Platonas teigia, kad “mūzų meno paprastumas sukuria dvasios nuosaikumą, o gimnastikos – kūno sveikatą.” (Platonas, 2000, p.118) Reikia auklėti pradedant nuo mažens ir tęsiant visą gyvenimą. Anot Platono, filosofija, kad jeigu kūnas yra geras, tai jis savo gerumu ir sielą padaro gerą yra klaidingas, yra priešingai – gera siela savo gerumu ir kūną padaro kuo geriausią. Jis siūlo pirma pakankamai pasirūpinti sargybinių dvasia ir tik paskui nustatyti kūno mankštinimo taisykles. Pasak Platono, visose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmogui yra įsakyta dirbti kokį nors darbą ir niekam neleidžiama visą gyvenimą tik sirgti ir gydytis. “- Kai suserga dailidė,- tariau,- jis paprašo gydytojo, kad duotų jam vimdomųjų arba vidurius paleidžiančių vaistų, kurie padėtų atsikratyti ligos, arba kad pridegintų ar išpjautų ligą. O jeigu jam kas nors ilgam paskirs dietą, apriš jo galvą vilnoniais skudurais ir taip toliau, jis tuoj pasakys, kad neturi laiko sirgti ir kad neapsimoka šitaip gyventi, galvojant tik apie ligą ir nedirbant darbo, kuris yra prieš akis. Tada jis numoja ranka į gydytojąir, grižęs prie įprasto gyvenimo, pasveiksta ir sveikas dirba savo darbą, o jeigu jo kūnas yra per silpnas, kad atsispirtų ligoms, jis miršta ir taip išsivaduoja iš bėdų.” (Platonas, 2000, p.120) Žmogų, kuris neįstengia išgyventi jam skirto amžiaus, laikė nevertu gydyti, nes tai būtų nenaudinga nei jam pačiam, nei valstybei. Taip pat Platonas svarsto, kad jo idealioje valstybėje bus toks gydymo menas ir tokia teismų santvarka, kad “abu šie menai rūpinsis tais piliečiais, kurie bus geri ir kūno, ir sielos atžvilgiu, o kurie bus ne tokie, tai tiems, kurie bus blogi kūno atžvilgiu, leis numirti, o tuos, kurie bus blogi ir nepataisomi sielos atžvilgiu, nužudys.” (Platonas, 2000, p.124) 2. ŽMONIŲ SUSISKIRSTYMAS Į LUOMUS Valstybingumas, anot Platono, kildinamas ne iš žmogaus polinkio kurti valstybę, o iš individo sugebėjimų. Pasak Platono, esminis valstybės bruožas yra panašus į individą, kadangi siela yra trilypė, tai ir valstybę turi sudaryti trys luomai. Taigi Platonas išskyrė tris pagrindinius luomus: gamintojų luomą, sargybinių luomą ir valdovų filosofų luomą. Daugiausia dėmesio savo veikale jis skiria sargybinių ir valdovų filosofų luomams, nes pasak Platono abu aukštesnieji luomai savo gyvenimą turi skirti bendruomenės labui, todėl aukštinamas turto bendrumas ir smerkiamas bet koks savanaudiškas mąstymas. Taip pat smerkiama ir privati nuosavybė. Ją gali turėti tik gamintojų luomas. Taip pat Platono nuomone ypatingai svarbus yra auklėjimas ir lavinimas. Jiems teikia daug dėmesio, nes lavinimą jis traktuoja kaip valstybingumo pagrindą. Žmonių suskirstyme į luomus Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Jis siūlo visiems valstybėms piliečiams pateikti tokį pasakojimą, kad jie kruopščiai ir sąžiningai vykdytų savo pareigas ir būtų patenkinti priklausymui kuriam nors luomui. “ pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o paskui ir kitus piliečius, kad visas auklėjimas ir lavinimas, kurį jie gavo iš mūzų ir kurį tarėsi patyrę ir išgyvenę, tebuvo tik sapnas, o iš tikrųjų tuo metu jie buvo po žeme formuojami – ir jie patys, ir jų ginklai, ir visa apranga. Kai jie buvo visiškai suformuoti, žemė, jų motina, išleido juos į paviršių. Todėl dabar į šalį, kurioje gyvena, jie privalo žiūrėti kaip į motiną ir auklę, rūpintis ja ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus piliečius laikyti broliais, nes jie gimė iš žemės.” (Platonas, 2000, p.132) Toliau tęsdamas pasakojimą jis teigia, jog kūrėjas “lipdydamas” žmones į vienus įmaišęs aukso – tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. Į antruosius kūrėjas įmaišęs sidabro. Šie taip pat esą kilnios prigimties, pirmųjų pagalbininkai, pasižymintys narsumu, drąsa. Tai valstybės sargybinių ir karių luomo atstovai. Tretieji savyje turį vario arba geležies. Tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pasak Platono, jau pačios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotuosius ir jiems pavaldžius luomus, Platono teorijoje sušvelnina tai, kad priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės. Jei vaiko krūtinėje yra vario arba geležies, jis priskiriamas trečiajam luomui, nesvarbu, kas yra jo tėvai. O jei amatininko, žemdirbio ar pirklio šeimoje atsirastų jaunuolis, turintis krūtinėje aukso arba sidabro, jis turėtų būti perkeltas į aukštesnį luomą. Platonas teigia, kad “valdovams dievas pirmiausiai ir labiausiai įsako būti šauniais sargybiniais ir niekuo taip labai nesirūpinti, kaip savo vaikais, ir ypač žiūrėti, kokio metalo yra įmaišyta į jų sielą: jeigu jų vaikas turės geležies ar vario priemaišų, jokiu būdu jo nesigailėti, o prideramai atsižvelgti į jo prigimtį ir padaryti iš jo amatininką arba žemdirbį; o jeigu pastarųjų vaikas gims su aukso arba sidabro priemaiša, tai reikia pagarbiai perkelti jį į sargybinius arba padėjėjus. Mat buvo išpranašauta, kad valstybė pražus tada, kai ją saugos geležinis arba varinis sargybinis.” (Platonas, 2000, p.133) Šis mitas labai paskatintų valstybės piliečius rūpintis vieni kitais ir tuo pačiu valstybe. 2. 1. Gamintojų luomas Gamintojai tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai – yra pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija, kuri valstybei yra būtina, nes be jos valstybė negalėtų funkcionuoti. Tačiau šie žmonės Platoną “valstybėje” mažiausiai domino, jis jiems dėmesio skyrė daug mažiau, nei kitiems dviems priveligijuotiems luomams, todėl gamintojams jis paliko kai kurių laisvių. Jie nėra vergai, taigi gamintojų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei savavališkai brautis į jų gyvenimą. Ekonomiškai jie yra laisvi, gali turėti nuosavo turto, neprivalo viso savo gyvenimo bei laisvalaikio paskirti tik valstybei, jos reikalams. Pagal Platoną ar žmogus priklauso gamintojų luomui turėtų priklausyti ne nuo to ar jis kilęs iš gamintojų luomo, bet nuo to kas yra jo viduje t.y. ko yra jo krūtinėje: aukso, sidabro ar vario arba geležies. Pagrindinė gamintojų funkcija, pagal Platoną, yra gaminti produktus, kad būtų aprūpinta valstybė bei kiti du aukštesnieji socialiniai luomai. Jie privalo viskuo aprūpinti valstybę, kadangi valstybė susideda iš trijų sluoksnių. Jų gaminamais produktais turėjo teisę disponuoti valdovai. Gamintojai negalėjo būti protingi, todėl juos reikia mokyti paprasčiausiai gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis. Gamintojų pareigos nebuvo tokios svarbios ar ypatingos, todėl savo veikale “Valstybė” Platonas jiems neskyrė daug dėmesio, nes gaminti produktus, dirbti žemę, ir atlikti visokius ūkio darbus nereikia turėti tokių ypatingų sugebėjimų ar gabumų, todėl savo dėmesį Platonas skiria kitiems dviems sluoksniams, jų pareigoms ir problemoms. 2.2. Sargybinių luomas Sargybinių luomas priskiriamas aukštesniąjam luomui, todėl jie savo gyvenimą turi skirti bendruomenės ir valstybės labui, dėl to Platonas išaukština turto bendrumą ir smerkia bet kokį savanaudišką mąstymą. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų yra nelengvas. Jis reikalauja žinių, įgūdžių bei pasirengimo ir užsigrūdinimo. Todėl Platonas reikalavo sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, kurios netrukdytų jiems būti geriausiais sargybniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių ir nekenkti valstybei. Taip pat Platonas daug dėmesio skiria deramam auklėjimui: “ – Pamėginsiu tau paaiškinti,- tariau. – Baisiausias ir šlykščiausias dalykas piemenims – užsiauginti tokius šunis kaimenėms saugoti, kurie dėl nesusivaldymo arba iš bado, arba dėl kokio blogo įpročio patys pradėtų avims bloga daryti ir iš šunų virstų vilkais. • Tai tikrai būtų baisu, - pritarė Glaukonas. • Todėl visokiais būdais reikia saugotis, kad mūsų sargybiniai nepradėtų panašiai elgtis su piliečiais, kai jie bus stipresni už juos, ir kad, užuot buvę draugiškais sargybiniais, nepasidarytų panašūs į žiaurius viešpačius. • Reikia saugotis,- pritarė jis. • Geriausiai nuo šitokių dalykų apsisaugosime, jei juos deramai išauklėsime. • Bet juk juos deramai ir išauklėjome. • Dėl šito, mielas Glaukonai, neverta ginčytis,- atsakiau. – Bet verta pabrėžti, kaip jau ką tik sakiau, kad jiems reikalingas tikras auklėjimas, nesvarbu, koks jis būtų, jei norime, kad jie būtų švelnūs ir vieni kitiems, ir tiems, kuriuos saugo.” (Platonas, 2000, p.134) Savo veikale “Valstybė” Platonas sargybiniams skyrė daug dėmesio, ir stengėsi sukurti jiems kuo palankesnę aplinką, nes jų darbas iš tiesų labai atsakingas ir būtinas, kad gyvuotų valstybė – užtikrinti valstybės ir jos gyventojų saugumą. Visą savo asmeninį gyvenimą ir laisvę sargybiniai turėdavo pašvęsti valstybei. Pagrindinė sargybinių luomo atstovų funkcija – ginti valstybę. Jie privalėjo užtikrinti ne tik išorinį, bet ir vidinį valstybės saugumą. Savo materialine gerove rūpintis jie neturėjo teisės. Visą savo gyvenimą sargybiniai privalėjo pašvęsti valstybei. Skirtingai nei gamintojų luomas, sargybiniai turėjo mažiau laisvių, tačiau jų luomas buvo privilegijuotas. Sargybiniais galėjo tapti tik tie, kurie gimė su “sidabru” krūtinėje. Todėl jau nuo vaikystės jie turėjo pradėti mokintis dalykų, kuriuos privalo mokėti kiekvienas sargybinis. Platonas daug dėmesio skyrė lavinimui, todėl jis reikalavo auklėjant jaunuolius įžvelgti ir įvertinti jų gabumus. Kariams būtina iniciatyva, protas. Todėl iš dvidešimtmečių turėtų būti atrenkami sargybiniams tie, kuriems toliau būtų leidžiama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir karo meno. Gimnastika ugdo sveiką kūną, muzika plėtoja dvasią ir leidžia suvokti matematiką. Tas, kuris studijuodamas matematiką pajuto abstraktaus galvojimo tvarką, gali užsiimti filosofija. Išmokęs mąstyti, jis įgyja galimybę tapti valdančiu žmogumi.. Taigi nuo pat vaikystės sargybinių gyvenimas, pagal Platoną turėtų būti paskirtas valstybei. Sargybiniai jau nuo vaikystės turėdavo ruoštis, mokytis ginti ir saugoti savo valstybę. Kad sargybiniai gerai atliktų savo pareigą, Platonas išskyrė kelis būtinus dalykus, kas jiems yra draudžiama: “ jei norime, kad jie būtų tokie, ar nereikia jiems įsakyti štai kaip gyventi ir štai kokį būstą turėti: pirmiausia, nė vienas iš jų neturi būti įsigijęs jokios privačios nuosavybės, išskyrus būtiniausius dalykus. Paskui niekas negalės turėti nuosavų namų ir sandėlio, į kuriuos negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kas tik norės. Maistą, reikalingą narsiems ir nuosaikiems karo atletams, jie gaus susitarę iš kitų piliečių kaip atlyginimą už savo tarnybą, - gaus tiek, kiek reikia vieneriems metams, nei daugiau, nei mažiau. Jie valgys bendrai ir gyvens bendrai kaip karo stovykloje. Dėl aukso ir sidabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dieviškąjį auksą ir sidabrą, todėl jiems nėra jokio reikalo turėti dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti dieviškąjį auksą žmonių aukso priemaišomis, nes dėl žmonių auksinių pinigų padaromi visokie nusikaltimai, o jų sieloje glūdintis auksas yra švarus ir grynas. Iš visų piliečių tik jiems vieniems nebus leidžiama naudoti ir paliesti aukso ir sidabro nei įeiti į namus, kuriuose bus aukso, nei puoštis juo, nei gerti iš auksinių ar sidabrinių taurių. Tik šitaip jie išsaugos ir save, ir valstybę. Kai tik jie įsigys žemės, nuosavus namus ir pinigų, iš sargybinių pasidarys namų valdytojais ir žemdirbiais, iš gynėjų – kitų piliečių viešpačiais ir priešais. Jie nugyvens savo gyvenimą neapkęsdami ir nekenčiami, kitiems spąstus spęsdami ir patys jų baimindamiesi, daug labiau bijodami vidinių priešų negu išorinių, būdami visai arti pražūties – ir jie patys, ir valstybė. Dėl visų šių priežasčių, kaip sakiau, reikia šitokiu būdu įstatymais tvarkyti sragybinių būstų ir nuosavybės reikalus.” (Platonas, 2000, p.135) Taigi, nors pagal Platoną, sargybiniai buvo privilegijuotųjų luomo atstovai ir savo krūtinėse nešiojo “sidabrą” ar netgi “auksą” , tačiau jų asmeninė laisvė iš tiesų buvo labai varžoma, kad jie galėtų tinkamai eiti savo pareigas. 2.3. Valdovai filosofai Valdovai filosofai – tai pats aukščiausias, garbingiausias ir atsakingiausias pareigas atliekantis socialinis sluoksnis. Valdovų filosofų rankose visos valstybės vairas. Jie privalėdavo turėti tam tikrų gabumų ir savybių, kad galėtų deramai atlikti savo pareigas: “- Taip pat jie turi būti geros atminties, atsparūs nuovargiui ir mėgti visokį darbą. Ar tu manai, kad kitoks žmogus atlaikytų ir tokį kūno darbą, tiek pratimų, ir kartu iki galo išmoktų tiek mokslų?”. Platonas pabrėžia, jog valdovai filosofai turi išmokti daug mokslų. Pasak Platono, filosofavimas valdovui yra tiek pat svarbus, kaip ir valstybės valdymas, o filosofija gali užsiiminėti tik vertingiausieji žmonės, t.y. žmonės, į kurių krūtines “ kūrėjas įmaišė aukso” – tai išmintingi žmonės, kurie gyvenime patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems, todėl filosofais negalėjo tapti nepatyrę jaunuoliai, o tik brandaus amžiaus sulaukę vyrai, pabaigę dialektikos mokslus. Platonas siūlo, taip atrinkti išmintinguosius sargybinius valdyti valstybę : “ reikia ieškoti tarp sargybinių tokių, kurie geriausiai laikosi jiems nustatytos taisyklės, jog reikia daryt tai, kas, jų nuomone, valstybei yra naudingiausia. Reikia juos stebėti jau iš pat mažens ir duoti jiems tokius darbus, kuriuos dirbdami jie turėtų daugiausiai progų užmiršti tą taisyklę arba suklysti, ir tuos, kurie atsimins ir nesileis apgaunami, atrinkti, o kurie duosis apgaunami, pašalinti. Ar ne taip ? • Taip. • Taip pat jiems reikia skirti sunkių darbų, skausmų ir kovų, kur bus galima geriausiai juos stebėti. • Teisingai. • Reikia jiems surengti ir trečios rūšies išmėginimą – išmėginimą kerais ir tada juos stebėti. Panašiai kaip kumeliukus veda ten, kur daug triukšmo ir riksmo, ir žiūri, ar jie greitai išsigąsta, taip ir mūsų jaunus karius reikia nugabenti į kokią nors gąsdinančią aplinką, o paskui perkelti į malonumų vietas ir ištirti juos geriau negu auksą ugnimi: ar jie atsparūs kerams, ar visada padoriai elgiasi, ar jie gerai sergi ir patys save, ir mūzų meną, kurio išmoko, ar visur pasirodo esą tvarkingi ir harmoningi, žodžiu, ar jie yra tokie, kad būtų naudingiausi ir patys sau, ir valstybei. Tą, kuris po visų šių vaikystės, jaunystės ir brandaus amžiaus išmėginimų liks švarus, nesugadintas, reikia padaryti valstybės valdovu ir sargybiniu, reikšti jam pagarbą gyvam ir mirusiam, pastatyti jam gražiausią antkapį ir garbingiausius paminklus. O tą, kuris ne toks, reikia atmesti. Štai kaip,Glaukonai, man atrodo, reikia pasirinkti valdovus ir sargybinius – tiesa, šitai nusakyta tik bendrais bruožais, nesileidžiant į smulkmenas.” (Platonas, 2000, p.131) Taigi, valdovai filosofai privalo pasižymėti ypatingais gabumais, būti atsidavę valstybei, norui tobulėti ir filosofijai. Pagrindinis jų darbas buvo teisingai valdyti valstybę, sugebėti atrinkti žmones tinkamus būti valdovais, sargybiniais ar gamintojais. Valdovams reikėjo viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Užtat jie turėjo būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati, geriau neverčiama, turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę. Jie turėjo rūpintis visos valstybės ir piliečių gerove, o laisvu laiku nuo valdymo atiduoti visas jėgas filosofijai, ją tobulinti ir nesuteršti jos gero vardo. 3. Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali būti laikoma protinga? Tik ta, kuri neprieštarauja „ano pasaulio" tvarkai. Svarbiausia žmonių protingo gyvenimo sąlyga yra gyvenimas pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais. Impulsyvias sielas gavę žmonės — geriausi kariai. Protingas sielas gavę žmonės, toliaregiškiausi ir išmintingiausi, turi užsiimti tvarkos palaikymu, valdymu. Tai neprieštarauja ne tik idėjų pasaulio tvarkai, tai, anot Platono, atitinka ir žmonių interesus. Žmonės negali gyventi pavieniui, o jei gyvena kartu, tai visi tuo pat metu negali būti tik žemdirbiai arba tik filosofai: reikia, kad kas nors pagamintų maisto, kiti drabužių, kas nors gintų nuo priešų, spręstų vaidus. Kas geriausia atliks kiekvieną darbą? Tik tas, kuris tam darbui turi geriausių duomenų. Todėl kiekvieną žmonių bendriją turi sudaryti trys žmonių grupės, klasės: gamintojai, kariai ir filosofai-valdovai. Kiekviena klasė turi vadovautis atitinkamu doro gyvenimo supratimu. Gamintojų dorybė yra susivaldymas, karių dorybė yra drąsa, o valdovų dorybė yra išmintis. Jei visi gyvens, siekdami kiekvienam deramų dorybių ir vadovaudamiesi visiems bendru — teisingumo — siekimu, visuomenė, išlikdama individų suma, susivienys, joje įsiviešpataus santarvė, ji bus pastovi, patvari, taigi — protinga. Tačiau kas gali užtikrinti tokį sąmoningumą? Iš prigimties neprotingas žmogus nesupras filosofų nurodinėjamų protingo gyvenimo pranašumų. Be to, protingas gyvenimas reikalaus aukotis, būti nesavanaudiškam, tuo tarpu juslinga iš prigimties siela žmogų stums į godulį, gobšumą, mėgavimąsi gyvenimo gėrybėm. Taip, sako Platonas, retas žmogus, o ypač iš žemųjų sluoksnių, sugebės laisva valia gyventi dorą gyvenimą. Todėl visuomenė turi susikurti ne tik moralės normas, bet ir įstatymus — kiekvienam gyvenimo atvejui vertinti tinkamas protu nustatytas taisykles, kurių visi žmonės privalo laikytis netgi tada, jei ir labai norėtų jų nepaisyti. Įstatymus saugoti ir įstatymams nepaklūstančius piliečius bausti turi valdovai. Jie turi rūpintis visu visuomenės tvarkos palaikymo mechanizmu. Siekiant visų interesus atitinkančio protingo bendrabūvio, prievarta atskirų valstybės narių atžvilgiu yra neišvengiama. Tačiau geriau apsieiti be jos. Ir jei tik valstybė yra gerai sukurta, ji turi būti tobula, joje turi vyrauti 4 pagrindinės dorybės: išmintingumas, narsumas, nuosaikumas ir teisingumas. Platonas teigia, kad būtų sunku nuspręsti, kuri iš šių dorybių valstybę padaro tobuliausią. Idealioje valstybėje kiekvienas pilietis privalo dirbti tik kurį nors vieną visuomenei naudingą darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka. Taip pat Platonas siela suskirsto į 3 dalis: protingąjį, geidžiantį ir aistringąjį sielos pradus. Taip pat jis pateikia 3 dorybes, kurios yra būdingos kiekvienai sielos daliai. Geidžianti siela turi vadovautis susivaldymo dorybe; aistringosios sielos dorybė yra drąsa; mąstančios sielos dorybė – išmintis. Kiekviename žmoguje yra visos, tačiau skirtingai pasiskirsčiusios. Platono valstybės santvarka yra aristokratinė (grįsta geriausiųjų viešpatavimu). Ideali valstybė, pagal Platoną gyvuotų tik tokiu atveju, jei būtų įgyvendintas toks piliečių suskirstymas į luomus, nes taip valstybės piliečiai turėdami savo pareigas ir sąžiningai jas vykdydami, neleistų valstybėje įsitvirtinti chaosui. Tačiau tokia Platono idealios valstybės visuomenė niekuomet nebuvo suformuota tikrovėje. IŠVADOS Platonas veikale “Valstybė” aprašė idealiai sutvarkytą valstybę. Jis teigė, kad valstybę turi tvarkyti ne atsitiktinai, o specialiai pasiruošę žmonės. Valstybėje atrinktus geriausius žmones reikia auklėti, rengti tapti išmintingais valdovais. Visi kiti žmonės turi verstis ūkine veikla – žemdirbyste, amatais ir prekyba. Esminis Platono valstybės bruožas yra jos panašumas į individą: pasak Platono, siela yra trilypė, todėl ir tokios valstybės piliečiai turi būti padalyti į 3 luomus: • Valdovų luomas: tik išminčiai gali rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų. Todėl Platonas reikalauja, kad valstybei vadovautų filosofai (mokytojų luomas). • Sargybinių luomas: rūpinasi valstybės gynimu nuo išorės ir vidaus priešų (karių luomas). • Kitų piliečių sluoksnis – tai amatininkai, verslininkai ir valstiečiai, privalantys aprūpinti bendruomenę (maitintojų luomas). “Valdovai filosofai” pasižymi ypatingais gabumais, kurie 50 metų visapusiškai lavinami: išmintis turi susijungti su valdžia. Lavinimui tenka ypatingas vaidmuo. Platono nuomone, tai viso valstybingumo pagrindas. Tų, kurie pasirodo tinką būti valdovais filosofais, laukia sunkūs egzaminai ir griežta atranka. Abu aukštesnieji luomai savo gyvenimą turi skirti bendruomenės labui, todėl aukštinamas turto bendrumas ir smerkiamas bet koks savanaudiškas mąstymas. Privati nuosavybė draudžiama. Platono valstybės santvarka yra aristokratinė, t.y. pagrįsta geriausiųjų viešpatavimu. Tačiau, didėjant pinigų įtakai, tokia valstybė ima virsti oligarchija, kur valdžia susilieja su nuosavybe. Tai labai nuo idealios valstybės nutolusi nuosmukio valstybė, kurioje turtas užima centrinę vietą. Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija,- sudėtinga; ne visos jos dalys gali būti vienodai vertinamos. Jo filosofija žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas genialiai įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau ilgai vargino, o kai kurios ir iki šiol tebevargina žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo reikšmę visuomenėje. Nepaseno ir Platono reikalavimas rūpintis jaunimo auklėjimu, jo kelta meno, poezijos, muzikos ir panašių veiksnių įtakos dorovei ir žmogaus charakteriui problema. Platonas geriau už visus ankstesnius mąstytojus atskleidė teorinio mąstymo galimybes ir reikšmę. Tačiau šio mąstymo pagrindus jis atplėšė nuo juslėmės suvokiamos tikrovės ir priešpriešino jai, todėl Platono ideali valstybė tikrovėje niekada nebuvo sukurta. LITERATŪRA 1. PLATONAS. (2000) Valstybė. Vilnius: Pradai. 461 p. ISBN 9986-943-26-4.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!