Konspektai

Mileto mokykla

10   (1 atsiliepimai)
Mileto mokykla 1 puslapis
Mileto mokykla 2 puslapis
Mileto mokykla 3 puslapis
Mileto mokykla 4 puslapis
Mileto mokykla 5 puslapis
Mileto mokykla 6 puslapis
Mileto mokykla 7 puslapis
Mileto mokykla 8 puslapis
Mileto mokykla 9 puslapis
Mileto mokykla 10 puslapis
Mileto mokykla 11 puslapis
Mileto mokykla 12 puslapis
Mileto mokykla 13 puslapis
Mileto mokykla 14 puslapis
Mileto mokykla 15 puslapis
Mileto mokykla 16 puslapis
Mileto mokykla 17 puslapis
Mileto mokykla 18 puslapis
Mileto mokykla 19 puslapis
Mileto mokykla 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Mileto mokykla skirtumai tarp dviejų nuosavybės formų: kooperatinės kolūkinės, kuri vyrauja K-me, ir visaliaudinės, kuri vyrauja M-te. Esminiai skirtumai tarp M. ir k. reiškia, kad nevienodai yra išsivysčiusios gamybinės jėgos, technika ir kultūra, kad skiriasi žmonių darbo pobūdis ir organizavimas, jų buitis ir gyvenimo pobūdis, aprūpintumas ryšių bei transporto priemonėmis. Tačiau šie skirtumai neturi klasinių antagonizmų. Socialistiniai miestai kaip ekonominiai, administraciniai politiniai ir kultūriniai moksliniai centrai yra pagrindinė jėga, kuriant socializmą ir komunizmą, kartu sudarant palankias sąlygas žemės ūkio gamybai vystytis sparčiais tempais. Minėtieji skirtumai rodo, kad visuomeniniai santykiai tarp M. ir k. apima dvi socialistinės visuomenės vystymosi dialektinio proceso puses. Viena (ir tai svarbiausia), tie santykiai atspindi M. ir k. ekonominių bei politinių interesų vienybę, nuolatinį jų suartėjimą, siekimą, kad planingai vystytųsi visa socialistinė visuomenė. Kita vertus, tuose santykiuose yra tam tikrų neantagonis-tinių prieštaravimų. Šie prieštaravimai įveikiami, M. ir k. darbo ir buities sąlygos palaipsniui suartėja komunizmo kūrimo procese, vystant K. gamybines jėgas, pakeliant kolūkinę kooperatinę nuosavybę iki visaliaudinės nuosavybės lygio, paverčiant žemės ūkio darbą industrinio darbo atmaina, keliant K. kultūros lygį. MIKROSOCIOLOGIJA (gr. mikros — mažas) — sociologijos skyrius, kurio tyrimo objektas yra mažų (negausių savo sudėtimi) socialinių grupių (pvz., šeimos, gamybinės brigados, mokyklos klasės, sporto komandos, draugų grupės ir t. t.) struktūra ir funkcionavimas. Tokių grupių narius sieja bendra veikla, jie palaiko tiesioginį kontaktą vienas su kitu; tai yra pagrindas atsirasti tiek tam tikriems emociniams santykiams (simpatijai, antipatijai, abejingumui) kiekvienos grupės viduje, tiek ir atskiroms grupinėms vertybėms ir elgesio normoms. M. atsirado XX a. 4 dešimtmetyje kaip viena iš buržuazinės sociologijos krypčių. Jos atsiradimą paskatino pozityvizmo filosofijos įtaka (susidomėjimas socialinio mikropasaulio studijavimu, gamtamokslinės terminijos — socialinis atomas, socialinis laikas, socialinės traukos dėsnis ir pan.— naudojimas), taip pat buržuazinės visuomenės praktinės socialinės problemos (būtinumas spręsti tarpklasinius, tarpnacionalinius ir tarprasinius konfliktus, pakelti moralinę dvasią kariuomenėje ir didinti propagandos efektyvumą, kovoti su nusikalstamumu, su buržuazinės šeimos irimu, psichinių ligų plitimu ir t. t.). M. glaudžiai susijusi su socialine psichologija ir yra kelių krypčių: sociometrinė (Dž. Moreno mokykla), „grupinė dinamika" (K. Levino mokykla), sociologinė (E. Mejo mokykla). Šių krypčių atstovai parengė socialinių psichologinių santykių mažose grupėse tyrimo metodus ir techniką: įvairias stebėjimų, apklausų, interviu formas, so-ciometrinę techniką (skalių, matricų su-darinėjimas ir grafinis mažų grupių struktūros atvaizdavimas, remiantis duomenimis apie emocinius ryšius tarp grupės narių, apie vaidmenų pasiskirstymą joje ir jos narių sąveiką). Mikro-sociologinės teorijos pagrindus, sukurtus G. Žirnelio, C. Kulio, E. Diurkhei-mo, F. Tenio ir kt. darbuose, vysto Houmansas, Beilsas, Morenas (JAV), Gurvičius (Prancūzija), Kenigas (VFR). Pastarieji užsibrėžia, atskleisdami mažų grupių struktūros ir funkcionavimo dėsningumus, sudaryti optimalų žmonių socialinio elgesio įvairiose situacijose (darbe, buityje, poilsio metu) valdymo modelį, iki minimumo sumažindami prieštaravimus tarp mikrostruktūros (psichologiniai santykiai grupių viduje) ir makrostruktūros (erdvinė grupės narių dislokacija, kurią sąlygoja uždavinio pobūdis ir išorinės aplinkos įtaka). Si teorija yra nepagrįsta, nes joje išvadas, gautas tiriant mažas grupes, bergždžiai mėginama taikyti didelėms socialinėms grupėms ir visai visuomenei. Tokių klaidų priežastis yra tai, kad buržuaziniai sociologai, analizuodami socialinius reiškinius, idealistiškai absoliutina psichologinių veiksnių pirmumą. MILETO (Jonijos) MOKYKLA — seniausia materialistinė filosofijos mokykla Graikijoje; pirmieji jos atstovai veikė VI a. pr. m. e. Miletas tuo metu buvo stambus prekybos, jūreivystės, Maždaug vienu metu su Herakleito filosofija Graikijoje atsirado visiškai priešinga doktrina. Ji neigė pasaulio kintamumą, o pastovumą laikė pirminiu būties bruožu. Ji atsirado jau ne Rytuose, o vakarinėse graikų kolonijose. Jos centras buvo italikų miestas Elėja, todėl ji vadinama elėjiečių filosofija. Tikrasis jos kūrėjas buvo Parmenidas iš Elėjos, gyvenęs VI ir V amžių sandūroje. MOKYKLOS RAIDA. Elėjos filosofija neturėjo daug šalininkų, bet jų būta nuolat kiekvienoje kartoje. Mokykla gyvavo visą pirmąjį graikų filosofijos laikotarpį, o jeigu priskaičiuosime ir jos epigonų sukurtą Megaros mokyklą, tai net ir antrą, ir trečią laikotarpį. Mokyklai priklausė keturios filosofų kartos: pirmoji parengė, antroji sukūrė elėjiečių mokslą, trečioji jį gynė, o ketvirtojoje jis išsigimė. 1. Mokyklos pirmtakas buvo Ksenofanas. Susiformavęs Jonijos filosofų aplinkoje, jis buvo ryšys tarp Jonijos ir Elėjos mokyklų. Teologinių svarstymų fone jis susikūrė savąją doktriną. 2. Parmenidas šiai doktrinai suteikė filosofinę formą, padarydamas ją būties ir pažinimo teorija. 3. Zenonas ištobulino Parmenido naudotą dialektinį metodą ir naudojo jį pastarojo doktrinoms ginti. 4. Megaros mokykloje pati dialektika tapo tikslu ir virto eristika. PIRMTAKAS — KSENOFANAS. Kilęs iš rytinių kolonijų Jonijoje, jaunystėje jis kovojo su persais; kai 545 m. Jonija tapo persų provincija, emigravo į Vakarus, į Didžiąją Graikiją. Gimęs tikriausiai 580 m., išgyveno beveik šimtą metų. Gyveno keliaujančio rapsodo gyvenimą, o į senatvę apsistojo Elėjos mieste, anuomet sukurtame emigrantų. Iš esmės jis buvo poetas, kūrė etinio ir religinio turinio poeziją; bet parašė ir filosofinį veikalą „Apie gamtą". Jis buvo kritiško proto žmogus, satyra pliekiantis klaidas ir prietarus. Kilęs iš Jonijos, jis žinojo jonėnų filosofiją; sakoma jį buvus paties Anaksimandro mokiniu. Jis sukūrė net savo teoriją, panašią j jonėnų teorijas: gamtos pradu manė esant žemę. Tačiau pagrindinis jo dėmesio objektas buvo ne gamta, o dievybė. Apie dievybę jis rašė, kad ji yra viena. Tikriausiai dėl to, kad jonėnai bu vo įsitikinę, jog pasaulio pradas yra vienas, ir jis skelbė dievybę esant vieną. Jai negalima priskirti skirtingų ir kintančių savybių. O būtent taip elgiasi žmonės: „Mirtingieji mano, kad dievai gimsta ir turi tokį sudėjimą, figūrą, balsą, kaip jie". „Etiopai teigia, kad jų dievai yra juodi ir plokščianosiai, o trakai - kad žydraakiai ir rudaplaukiai". O „jei jaučiai, arkliai ir liūtai turėtų rankas ir galėtų jomis piešti ir kurti kūrinius kaip žmonės, tai arkliai pieštų dievus panašius į arklius, suteikdami jiems arklių kūnus, o jaučiai - panašius į jaučius, suteikdami jiems tokias figūras, kokios būdingos būtent šiai rūšiai". Ksenofanas kovojo su politeizmu ir antropomorfizmu, bet mėgino ir pozityviai nusakyti, koks yra Dievas, rašė, kad jis yra „vienintelis žiūrėdamas, vienintelis mąstydamas, vienintelis klausydamas", kad „visada yra toje pačioje vietoje ir niekada nesijudina", kad jis „be didelių pastangų dvasios jėga iškvepia pasaulį". Tai buvo mintys, iš kurių laikui bėgant išaugo teologinės doktrinos apie Dievo nematerialumą, nekintamumą ir visagalybę. Pats Ksenofanas dievybę greičiausiai suprato kaip vėlyvieji panteistai, o ne kaip teistai, t. y. labiau kaip vidinį pasaulio veiksnį, o ne kaip anapus pasaulio esančią galybę. Šitokia samprata atitiko pirmykštės hilozoistinės filosofijos dvasią: pasaulis turi savyje dievišką jėgą, kuri jį judina ir vairuoja, ir dėl to pasauliui nereikalingas išorinis dievybės poveikis. Kritinę ir poleminę Ksenofano nuostatą provokavo ne tik religijos, bet ir pažinimo klausimai, - šią nuostatą liudija pora išlikusių jo refleksijų. Iki jo gyvenusios kelios filosofų kartos buvo priėjusios skirtingų išvadų, tad nieko nuostabaus, kad Ksenofanas galėjo suabejoti tų išvadų tikrumu. Todėl Ksenofanas sakė, kad šios išvados yra tik tikėtinos, kad tiesa randasi tik laipsniškai; jis yra net šitaip rašęs: „Jei kalbėsime apie tiesą, tai nieko nebuvo ir nebus, kas žinotų tiesą apie dievus ir apie visus tuos dalykus, apie kurios kalbama". Ksenofanas iš visos jonėnų filosofijos į pirmą vietą iškėlė mintį apie vienovę. Parmenidas į šią mintį sutelkė visą dėmesį ir iš jos sukūrė didžiąją filosofinę doktriną. PARMENIDO GYVENIMAS. Gimė Elėjoje ir ten gyveno. Gyveno tuo pat metu kaip Herakleitas, apie 500 metus. Jei tikėsime tradicija, klausėsi Ksenofano. Apie 480-470 m. parašė savo filosofinį veikalą, eiliuotą, bet visai nepoetišką. Jis buvo viena iš labiausiai pagarbos vertų figūrų graikų filosofijos istorijoje. PAŽIŪROS, l. PRADINĖ TEZĖ. Pirmose filosofijos teorijose, kokias yra sukūrusi Graikija, slypėjo ne iš karto įsisąmonintas antagonizmas tarp vienio ir daugio: juk manyta, kad pasaulio pradas yra vienas, o pasaulis susideda iš daugybės daiktų. Jose slypėjo antagonizmas ir tarp tvermės bei kintamumo: manyta, kad pasaulio pradas yra nekintantis, tačiau pasaulyje nuolat vyksta permainos. Pirmieji Jonijos filosofai neišnarpliojo šių prieštaravimų. Tačiau vėlesnėse kartose požiūriai išsiskyrė: Herakleitas daiktuose matė vien įvairovę ir kaitą, pabrėždavo juose slypinčius prieštaravimus; o Parmenidas, turėdamas jau Ksenofano šiek tiek parengtą dirvą, užėmė visiškai priešingą poziciją. Herakleito pateikta reiškinių charakteristika buvo neabejotinai taikli, Parmenidas jos neginčijo ir pripažino, kad reiškiniai yra prieštaringi. Bet kai Herakleitas iš to darė išvadą, kad priešybės slypi pačioje būties prigimtyje, Parmenidas su tuo negalėjo sutikti. Jis buvo įsitikinęs, kad priešybės paneigia viena kitą, ir jeigu reiškiniai yra prieštaringi, vadinasi, jie nėra teisingas būties vaizdas. Herakleitas sakė, kad gamtos savybės nepaliaujamai kinta; Parmenidas su tuo sutiko, bet iš to padarė išvadą: apie nieką gamtoje negalima sakyti, kad yra, o tik kad tampa. Piktnaudžiautume žodžiu, gamtoje regimus daiktus vadindami „būtimi", nes kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis. Parmenidas norėjo pašalinti tuos nesusipratimus ir būties sąvoką padarė savo samprotavimų objektu. 2. BŪTIES TEORIJA. Parmenido samprotavimų apie būtį išeities taškas buvo be galo paprastas. Tai buvo viena tautologiškai skambanti tezė: „Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Juk būtis yra, o nebūties nėra". Kitaip tariant, jis rėmėsi tik (kaip sakoma šiandien) „ontologiniu tapatybės principu". Bet iš šio paprasto principo Parmenidas darė daugybę išprotavimų; jis išprotavo visas būties savybes. Tautologinis teiginys, kad būtis yra, o nebūties nėra, tapo visų tolesnių jo būties teorijos teiginių pamatu. Būtis neturi pradžios, tad iš ko gi ji galėtų atsirasti? Tik iš nebūties, bet nebūties nėra. Ji negali turėti ir pabaigos, nes neturi ir pradžios; vadinasi, ji yra amžina. Ji yra tolydi, nes kiekvienas pertrūkis būtų nebūtis; yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tiktai tapdama nebūtimi; ji yra ir nedaloma, nes jos dalys, jau nebebūdamos būtimi, turėtų būti nebūtis; ji neturi savyje jokių skirtumų, nes kas skiriasi nuo būties, tas yra nebūtis. Vadinasi, būtis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir įvairovės priešybė. „Vien žodžiai tėra tai, ką mirtingieji įtvirtino savo kalboje, manydami, jog sako tiesą: atsiradimas ir išnykimas, būtis ir nebūtis, vietos ir matomos spalvos kaita". Taip buvo nutraukti ryšiai su jonėnų hilozoizmu, kuriam judėjimas buvo neatskiriamas nuo daiktų. Tačiau ar Parmenido būtis buvo ta pati materiali būtis, apie kurią mąstė Jonijos filosofai ir apie kurią Herakleitas sakė, kad ji yra kintanti ir įvairi? Gal greičiau tai buvo kokia nors kita būtis, abstrakti, nemateriali, trans cendentinė? Mintis apie tokius skirtumus dar buvo svetima Parmenido epochai. To meto filosofai mintimis dar neperžengdavo pasaulio ir medžiagos ribų. Parmenidas dar turėjo galvoje tą pačią materialią būtį, kurią kiti graikų filosofai remdamiesi juslių duomenimis suprasdavo taip nevienodai. Apie tai galima spręsti, pavyzdžiui, iš Parmenido teiginio, kad būtis yra ribota, baigtinė visomis kryptimis, panaši į rutulį. Herakleito teorija atitiko patirtį, juslinį pasaulio vaizdą, o Parmenidas vien tik samprotavimu priėjo kitokių išvadų. Jis buvo įsitikinęs, kad samprotavimo išvados, o ne reiškiniai duoda tikrą būties vaizdą, kad tiksliai suprantame tikrovę tuomet, kai abstrahuojamės nuo reiškinių kaitos ir įvairovės ir atkreipiame dėmesį į jos pagrindą, nesudėtingą ir nekintantį, vientisą ir tolydų. Jis pažinojo reiškinius, jų kaitą ir įvairovę, gana smulkiai juos aprašė antroje savo poemos dalyje, bet pats manė, kad tai jau nebebuvo „tikri žodžiai" ir „mintys apie tiesą", o tik „klaidingos žmonių nuomonės". Tad Parmenido išvados nutolo nuo patirties ir reikalavo būtinai skirti būtį nuo reiškinių. Šio skirtumo, turėjusio rimtų pasekmių, jis pats dar nebuvo aiškiai suformulavęs, tačiau faktiškai jį teigė. Todėl jo vienovės filosofija - kad ir kaip atrodytų paradoksalu - turėjo savyje dualizmo pradmenų, o to nebuvo Herakleito filosofijoje. 3. DEDUKCINIS METODAS. Parmenidas aiškiai nesutarė su patirties faktais, kuriuos Herakleitas mokėjo tiksliai aprašyti ir apibendrinti. Užtat Parmenidas pirmasis sąmoningai ir nuosekliai panaudojo dedukcinį samprotavimą. Jis buvo filosofų, atmetusių patirtį kaip pažinimo šaltinį, prototipas ir visą žinojimą kildino iš a priori turimų bendrųjų prielaidų, pasitikėjo tik protu ir dedukcija. Iš dviejų galimų išskirti pažinimo rūšių jis pripažino tik mąstymą; juslinį pažinimą laikė nepatikimu, nes jis esą teikia kintantį pasaulio vaizdą. Iš dalies ši pažiūra atitiko natūralius proto polinkius: vienovė ir pastovumas yra proto poreikis, taigi ir tyrinėjimo postulatas. Tačiau šis senovės mąstytojas, per daug supaprastinantis problemas, neatsižvelgė į tai, kad tyrinėjant tikrovę nepakanka turėti postulatų, - reikia dar žinoti faktų, kurie parodo, ar ir kokiu būdu tikrovė patikrina postulatus. Užliūliuotas to dedukcijos teikiamo būtinumo pojūčio, jis pasitikėjo vien tik ja. Operuodamas tiktai sąvokomis, jis buvo įsitikinęs, kad būties požymis yra pastovumas, o pastovumas eliminuoja kaitą. Kadangi patirtis buvo nepanaši į Parmenido būtį, tai jis nutraukė ryšį tarp būties ir patirties, tarp išprotauto žinojimo ir faktų žinojimo. Parmenidas, kaip galima apie jį spręsti, buvo didis mąstytojas, tačiau jis sukūrė pavojingą precedentą. Vėliau tolesnėje savo raidoje filosofija ne kartą darys elėjiečių klaidą. 4. EPISTEMOLOGIJOS PAMATAI. Pirmojo teiginio, kuriuo grindė savąją ontologiją, Parmenidas nelaikė aksioma, bet stengėsi jį pagrįsti epistemologiškai. Jis argumentavo taip: iš ko žinome, kad „nebūties nėra"? Iš to, kad apie nebūtį apskritai neįmanoma mąstyti: „nebūties negalima nei pažinti, nei žodžiais nusakyti". Kodėl? Todėl, kad tarp minties ir būties yra glaudžiausias ryšys. „Tas pats daiktas yra ir yra mąstomas", „kartu yra mintis ir daiktas, apie kurį mąstoma, nes juk nerasi minties be ko nors esančio, apie ką ši mintis kalba". Šie sakiniai, pasakyti būties teorijos atžvilgiu, buvo ne mažiau svarbūs ir pažinimo teorijai. Jie atspindėjo graikams būdingą proto prigimties sampratą: proto prigimtis yra pasyvi, ir jis gali tik atgaminti tai, „kas jau yra". Čia pirmą kartą buvo aiškiai pabrėžtas minties ir būties ryšys; tačiau dėl nepakankamo sąvokų apibrėžtumo dviejų dalykų ryšys buvo paverstas jų tapatybe. Tačiau būtų beprasmiška šioje būties ir minties tapatybėje ieškoti idealizmo, būtį paverčiančio mintimi, arba materializmo, mintį laikančio materialiu būties atspindžiu. Parmenido teiginių prasmė buvo paprastesnė: mintis, jeigu ji neklaidina, iš esmės nesiskiria nuo to, kas yra iš tikrųjų. Pagaliau Parmenido teiginys apie būties ir minties tapatybę nėra toks paradoksalus, kaip šiandien atrodo; graikai dar neskyrė diskursyvinės ir intuityvinės minties; jie minties dar netapatino su samprotavimo procesu, greičiau priešingai — vyravo polinkis mintį suprasti kaip intuiciją, kaip savotišką proto prisilietimą prie tikrovės, jos apžvalgą. Buvo manoma, kad mintys yra ne abstrakčios, o konkrečios, ir dėl to lengviau buvo jas tapatinti su konkrečia būtimi. Parmenidas tapatino mintį ir būtį, nors matė, kad žmogaus suvokimai gali būti netikslūs, o vaizdiniai kupini klaidų; bet jis būtį tapatino su mintimi, o ne su suvokiniais ir vaizdiniais. Mintį jis aiškiai skyrė nuo suvokinių: „Nepasikliauk įpročiais ir nesileisk vadovaujamas akių, kurios nemoka žiūrėti, nepasitikėk girdimais triukšmais ir kalba. Mintimis išspręsk ginčytinus dalykus, apie kuriuos tau esu pasakojęs". Taigi beveik vienu metu su Herakleitu pradėjęs skirti juslinį ir protinį pažinimą, jis padarė labai rezultatyvų atradimą. Proto galių atskyrimo procese tai buvo pirmas ir bene svarbiausias etapas. PARMENIDO REIKŠMĖ. Filosofijos istorijoje Parmenidas reikšmingas ne tik kaip Elėjos mokyklos įkūrėjas, bet pirmiausia tuo, kad sukūrė: 1) vientisos ir nekintančios būties teoriją, 2) gynė požiūrį, kad būtis ir mintis yra neatskiriamos, 3) mintį atskyrė nuo suvokimo ir 4) taikė dedukcinį, dialektinį filosofavimo metodą. PARMENIDO MOKYKLA: 1. MELISAS iš visų mokinių buvo artimiausias Parmenidui. Jis nebuvo profesionalus filosofas, buvo filosofuojantis kariškis; būdamas Šamo salos laivyno admirolas, 441-440 m. jis nugalėjo atėniečius. Pirmieji graikų istorikai, ypač Aristotelis, griežtai įvertino jo esą diletantišką filosofiją. Apie ją žinome palyginti daug iš išlikusio nežinomo graikų filosofijos istoriko veikalo, žinomo tokiu pavadinimu: „Apie Melisą, Ksenofaną, Gorgiją" („De Melisso, Xe-nophane, Gorgia"). Būčiai jis priskyrė penkeriopas savybes: ji yra 1) amžina arba begalinė laiko atžvilgiu, 2) begalinė ir erdvės atžvilgiu, 3) vienintelė, 4) nekin-tanti, 5) nepatirianti nei skausmo, nei kančios. Vadinasi, nuo savo mokytojo jis skyrėsi dviem dalykais: 1) mintimi apie erdvine būties begalybe (matyt, bus įžvelgęs laiko ir erdvės analogiją, nors Parmenido pažiūros nereikalavo tokios išvados), 2) optimistiniu būties tobulumo pripažinimu, - juk tikriausiai taip reikia suprasti tąjį skausmo ir kančios nebuvimą. 2. ZENONAS IŠ ELĖJOS buvo žymiausias ir savičiausias iš Parmenido sekėjų. Apie jo gyvenimą ir būdą iš tiesų nieko nėra žinoma. Tikriausiai jis gyveno tarp 490 ir 430 metų; priklausė tai kartai, kuri jau buvo išugdžiusi naujo pavyzdžio gamtos filosofus - Empedoklį ir Anaksagorą. Jo veikalas „Apie gamtą", parašytas schematizuota proza klausimų ir atsakymų forma, vėliau tapo dialoginės formos pavyzdžiu. Jis buvojau kitokio tipo filosofas nei jo pirmtakai: buvo apologetas ir polemistas, jam rūpėjo ne tiek naujų tiesų atradimas, kiek jau žinomų tiesų gynimas ir siekimas įveikti priešininkus. Jis ištobulino ginčo meną, savo tiesos ir ypač priešininko melo įrodinėjimą vien tik sugretindamas sąvokas; todėl jis buvo, kaip liudija Aristotelis, dialektikos kūrėjas. Jis gynė elėjietišką būties vienovės ir nekintamumo idėją, bet gynė ją netiesioginiu ir negatyviu būdu, įrodinėdamas, kad jokia įvairovė ir jokia kaita neįmanomos, nes prieštaringos, ypač jis užsipuolė paprasčiausią kaitos formą -judėjimą. Yra keturi Zenono argumentai prieš judėjimą: 1) Dichotomija. Kai daiktas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, pirmiausia jis turi įveikti pusę to kelio, paskui puse likusios jo dalies, paskui pusę likučio ir taip iki begalybės. Kad ir koks trumpas būtų tas kelias, kurį daiktas turi nueiti, jis visada privalo įveikti begalinį skaičių atkarpų, o per baigtinę laiko trukmę šito padaryti neįmanoma, vadinasi, judėjimas yra negalimas. 2) Achilas. Greičiausias bėgikas niekada nepavys lėčiausio, Achilas nepavys vėžlio, jei šis bus bent kiek priekyje Achilo. Juk vejantysis pirmiausia turės pasiekti vietą, iš kurios išėjo vejamasis, o tas jau bus pasistūmėjęs į priekį, ir taip bus visada. 3) Strėlė. Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenuteista jokiu atstumu; ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būvyje. 4) Stadionas. Daiktų judėjimo greitis vienu ir tuo pačiu metu yra ir šioks, ir kitoks, mažesnis ir didesnis, priklausomai nuo to, kokių kitų daiktų atžvilgiu į juos žiūrime; jeigu judama greičiu, kuris vienu metu yra ir toks, ir ne toks, vadinasi, jis yra prieštaringas, ir jo negali būti. O kad daikto greitis vienu metu yra skirtingas, matyti iš tokio pavyzdžio: yra trys kūnų aibės -A, B, C; pirmoji jų nejuda, kitos dvi juda; keičiantis tų aibių santykiui iš I pozicijos į II, C nuėjo dvi atkarpas A -A ir keturias atkarpas B - B, vadinasi, nuėjo tam tikrą kelią ir kartu dvigubai ilgesnį kelią. I A A A A B B B B C C CC II A A A A B B B B C C C C Zenono argumentai prieš į v a i r o v ę yra du, ir jie labai panašus tarpusavyje; vieno iš jų esmė tokia: jeigu būčiai būdinga įvairovė, vadinasi, būtis yra daloma, o daloma ji gali būti tol, kol jos dalys turi dydį; jei dalydami prieisime iki dydžio neturinčių dalių, toliau dalyti nebebus galima. Būtis susideda iš tų dalių, kurios gali būti dalomos, o tos dalys, kurios nebegali būti dalomos, neturi ir dydžio. Bet jei dalys neturi dydžio, tai ir suma jo neturi: vadinasi, būtis neturi dydžio. Bet, antra vertus, dalys negali neturėti dydžio, nes iš jų nesusidarytų turinti dydį visuma, todėl jei būtį dalytume net iki begalybės, visuomet gautume turinčias dydį dalis; tad būtis susideda iš begalinio skaičiaus tokių dalių ir, vadinasi, yra be galo didelė. Darydami prielaidą, kad būčiai būdinga įvairovė, gauname išvadą, kad būtis neturi dydžio ir kartu yra be galo didelė; vadinasi, įvairovė yra prieštaringa ir dėl to jos būti negali. Su įvairovės klausimu susijęs ir Zenono argumentas prieš juslini pažinimą. Žemėn mestas grūdas nesukelia garso; vadinasi, be garso turėtų išbirti ir grūdų maišas, nes kaip visuma galėtų sukelti garsą, jei jo nesukelia nė viena jos dalis? O išberiamas grūdų maišas sukelia garsą. Tarp visų tų Zenono argumentų vienas yra išskirtinis: tai 4-tas argumentas prieš judėjimą; juo įrodoma ne tai, kas buvo ketinama įrodyti: ne judėjimo prieštaringumas, o jo santykinumas. Tačiau kiti argumentai prieš judėjimą ir įvairovę turi tarpusavyje daug bendra ir yra nukreipti prieš tą patį keblumą. Sis keblumas susijęs ne tik su judėjimu ir įvairove, bet ir su laiku, erdve ir viskuo, kas yra tolydu. Graikai (ypač Aristotelis) manė, kad Zenono samprotavimuose slypintį keblumą galima būtų pašalinti atkreipiant dėmesį į tai, kad laikas taip pat be galo dalomas kaip ir erdvė ir kad jų dalys atitinka viena kitą. Bet keblumas slypi giliau: Zenono argumentuose kalbama apie principinį dalyką: apie baigtinių ir begalinių dydžių santykį. Šio santykio problemiškumas išryškėja tada, kai susiduriama su tolydžiais dydžiais, kuriuos tolydumas daro dalomus iki begalybės; tokie dydžiai yra erdvė ir laikas, taip pat ir judėjimas, kurio matmenys yra erdvė ir laikas. Zenono paradoksai atsiranda dėl to, kad, operuodamas netolydžiomis dalimis, norėjo pavaizduoti tolydžius dydžius. O tai padaryti neįmanoma iš principo. Erdvė nėra taškų suma, laikas nėra momentų suma, judėjimas nėra tolygių perėjimų iš taško į tašką suma - tokia Zenono samprotavimų išvada. Taškus ir momentus galima tik integruoti, o ne sumuoti. Integravimas buvo išrastas negreit, bet jau V a. pr. m. e. Zenono paradoksų keblumai parodė, kad tolydžių dydžių prigimtis yra kitokia, ir paskatino tyrinėti tolydumą. Zenono paradoksai buvo tolydžių dydžių - erdvės, laiko, judėjimo, visumos ir dalies santykio, baigtinių ir begalinių dalių santykio - tyrinėjimo pradžia. Tai ir yra rimta tų nerimtai atrodančių argumentų reikšmė. Po Zenono atėjusi elėjiečių filosofijos šalininkų karta jau nebesudarė atskiros grupės, bet buvo įsimaišiusi į abi didžiąsias to laikotarpio filosofų grupes: jų būta ir tarp sofistų, ir tarp Sokrato mokinių; tarp pirmųjų svarbiausias elėjiečių filosofijos tęsėjas buvo Gorgijas, tarp antrųjų - vadinamoji Megaros mokykla. Tačiau tie Parmenido sekėjai vis labiau tolo nuo pozityvių savo mokytojo tikrosios būties prigimties tyrinėjimų; jų dialektinės pratybos buvo jau tik negatyvios. 3. GORGIJAS iš Leontinų Sicilijoje, gyvenęs tarp 483 ir 375 metų, 427 metais buvo savojo miesto pasiuntinys Atėnuose; pradėjo jis užsiiminėti gamtos filosofija sekdamas Empedokliu, paskui garsėjo kaip oratorius, sofistas ir literatas, pamažu ir kaip filosofas. Iš jo veikalo „Apie gamtą" išliko tik trys nihilistiškos ir skeptiškos tezės, grindžiamos labai panašiai, kaip tai darydavo elėjiečiai, ypač Zenonas. Štai šios tezės: 1) nieko nėra, 2) jei kas ir būtų, būtų nepažinus, 3) jei ir būtų pažinus, žmonės negalėtų dėl jo sutarti. Originaliausiai buvo grindžiama paskutinė tezė; pagrindimo prielaida: ženklas skiriasi nuo to, ką jis žymi, - kaip galima perduoti žodžiais spalvos suvokimą, jei ausis girdi ne spalvas, o garsus? Gorgijo tezės panašios į oratoriaus, kuris nori parodyti, jog viską galima įrodyti, sąmojį. Tačiau senovėje tai būta rimtų samprotavimų. Vis dėlto nereikėtų manyti, jog Gorgijas buvo rimtai įsitikinęs, kad nieko nėra ir kad nieko negalima pažinti bei perduoti kitam. Gorgijo paradoksų intencija buvo lygiai tokia pat, kaip Zenono. Jis parodė loginio pobūdžio keblumus, o juos teiš-sprendžia, kas sugeba. 4. MEGAROS MOKYKLA. Megaros mokyklą įkūrė Eukleidas. Priklausė jis Sokratui artimiausių žmonių ratui, bet su Sokratu jį siejo greičiau asmeniški nei filosofiniai ryšiai. Savo filosofija jis buvo artimas elėjiečiams, teigė, jog yra tiktai vienis. Jo mokykla buvo vadinama eristine, nes jis joje skiepijo eristiką, t. y. meną ginčytis ir įtikinti priešininką nepriklausomai nuo to, kuri pusė teisi. Eristiką buvo išvesta iš kelio dialektika, nes ji buvo praradusi savąjį tikslą - ieškoti tiesos. Pagaliau ji naudojosi ir tais pačiais metodais, kaip Zenono dialektika: visur ieškojo prieštaringumų ir antinomijų; o kur jų nebūdavo, ten juos sukurdavo. Kai kurios iš Megaros mokyklos antinomijų vertos dėmesio ir atminties: jose suformuluoti, daugiausia pavyzdžių forma, esminiai loginiai arba semantiniai keblumai. Žinomiausi iš jų yra priskiriami jau ne Eukleidui, o jo mokiniui Eubulidui: 1) Melagis: jei melagis sako, kad jis meluoja, tai kartu jis ir meluoja, ir sako tiesą. 2) Elektra: Elektra žino, kad Orestas jos brolis, bet kai jis apsigaubės stovi prieš ją, ji nežino to, ką žino. 3) Plikė: kam iškrinta vienas plaukas, tas dar netampa plikiu, antras iškritęs plaukas irgi dar nepadaro plikės; kada prasideda plikė? 4) Raguotis: nesi pametęs ragų, o ko nepametei, tą turi, vadinasi, turi ragus. Tokie sofizmai rodo megariečius buvus Zenono mokiniais; pavyzdžiui, sofizmo „plikė" argumentacijos esmė ta pati kaip „grūdų maišo". Ir vėlesnėse megariečių kartose tebebuvo gyva elėjiečių dvasia: Diodoras Kronas, miręs 307 m., garsus savo polemika prieš galimybės buvimą (anapus to, kas yra, jau nieko nebėra galimo), sugalvojo dar naujų argumentų prieš judėjimą. Vienas iš vėlesnių mokyklos narių, Stilponas, apie 320 metus mokęsis Atėnuose, yra jungiamoji jos grandis tarp skeptikų ir stoikų mokyklų. Ne atsitiktinumas, o pati elėjiečių filosofijos prigimtis lėmė tokią jos baigtį: ši filosofija baigėsi negatyvia polemika, eristiką ir sofizmų kūrimu. Neigdama bet kokią įvairovę, ji negalėjo pertvarkyti ir savo pačios pažiūrų; užtat galėjo puldinėti svetimas, ir tam buvo išeikvota visa jos šalininkų proto energija. O ignoruodama patirtį, visą savo dėmesį buvo priversta sutelkti į formalius klausimus. Tačiau formaliuose dalykuose ir elėjiečiai, ir jų sekėjai iš Megaros prisikapstė iki esminių problemų ir keblumų. Ypač megariečiai kėlė iki šiol dar gyvas kalbos ir logikos problemas. Pavyzdžiui, Eubulido antinomijos kalba apie tokius dalykus, kaip prasmių keitimo apribojimas (melagis), intencionalinės funkcijos esmė (Elektra), terminų neapibrėžtumas (plikė), neiginio daugiaprasmiškumas (raguotis). TOLESNĖ ĮTAKA. Elėjiečių doktrinos poveikis peržengė mokyklos ribas, netiesiogiai ji paveikė visą graikų filosofiją. Parmenidas pranoko Herakleitą. Empedoklis, Anaksagoras ir atomistai savo sistemas kūrė, norėdami jo mokslą suderinti su patirties faktais. Parmenido įtakoje vėlesnė filosofija materiją ėmė traktuoti kaip inertišką, o Zenono įtakoje - kaip be galo dalomą. Vėliau mokslą apie būties nekintamumą Platonas pritaikė savajai idėjų teorijai. Dialektika įaugo į graikų filosofijos kraują: ja lygiai naudojosi sofistai ir Platonas, klasikinės ir helenistinės epochos filosofai. Zenono argumentai iki pat naujausiųjų amžių išlaikė savo įkvepian čia galią, su jais diskutavo tokie žymus filosofai, kaip Bayle'is, Descartes'as, Leibnizas, Kantas, Hėgelis, Herbartas, Hamiltonas, Millis, Renouvier, Bergsonas, Russellas. Paskutinis ir brandžiausias ankstyvosios graikų gamtos filosofijos kūrinys buvo ato-mizmas. Senovėje jis buvo būdingiausias materialistinės pasaulėžiūros pavyzdys. Jo pradininkas buvo Leukipas, gyvenęs V amžiaus viduryje; tačiau išplėtotas ir užbaigtas jis buvo kitos kartos filosofo Demokrito jau V ir IV amžių sandūroje. ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Sunku rasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, bet galinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės teorijos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtos Leukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją su patirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagoro amžininkas; pirmasis atomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jis turėjo būti daug senesnis už Demokrito suformuluotą teoriją. Demokrito veikla jau priklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjo atsižvelgti j naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; jo sistema jau galėjo lygiuotis į klasikines graikų filosofijos sistemas. Iš tiesų atomistų mokslas išliko toks, koks buvojo suformuluotas. DEMOKRITAS IŠ ABDERŲ gyveno tarp 460 ir 360 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs j Atėnus, bet nebuvo ten pripažintas. Apie jo būdą senovėje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta linksmo, nes buvo vadinamas „besijuokiančiu filosofu". Jis buvo žymus mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešiasdešimt jo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tie veikalai dingo. Tarp jų būta etikos raštų, visatos teorijos, traktatų apie planetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apie spalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apie garsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikos traktatų, astronomijos, uranografijos, geografijos darbų, rašinių apie ritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius ir neskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius, technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų. Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypač visapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypač filosofijos atsiskyrimas nuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Manoma, kad svarbiausi jo filosofiniai raštai buvo. Iš jo darbų matyti, kad jo mąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačią paprasčiausią ir natūraliausią teoriją. DEMOKRITO PIRMTAKAI. Brandžios Demokrito atomistinės sistemos pirmtakas pirmiausia buvo Leukipas. Apie jo gyvenimą ir veikalus neturime tikrų žinių; jų neturėta jau ir senovėje, taip neturėta, jog net buvo kilęs įtarimas - be abejo, neteisingas, - kad jo būta mitinės asmenybės. Nežinoma, iš kur jis buvo kilęs, tačiau tikėtina, jog gyveno Abderuose ir ten vadovavo mokyklai. Jo, kaip ir Em- pedoklio bei Anaksagoro, pažiūros formavosi jungiant senąją Jonijos gamtos filosofiją su elėjiečių mokslu. Gali būti, kad jis savo pažiūras pradėjo skelbti anksčiau už Empedokli ir Anaksagorą, praskindamas jiems kelią. Demokritas pirmiausia rėmėsi Leukipu, tačiau pasinaudojo ir visomis svarbiausiomis savo meto filosofinėmis doktrinomis. Jo pažiūrose aiški reakcija į sofisto Protagoro, su kuriuo buvo susitikęs Abderuose, reliatyvizmą. Matematinėje gamtos sampratoje jaučiama jo ir pitagorininkų tarpusavio įtaka. Esama net Rytu išminties, su kuria susipažino kelionėse, pėdsakų. PAŽIŪROS. 1. ATOMISTINĖ MEDŽIAGOS TEORIJA. Atomistai rėmėsi Parmenido teorija apie būties nekintamumą, bet priėjo kitokių nei jis išvadų. Jiems neatrodė įmanoma, kad būties teorija nesiderintų su reiškiniais. Prie elėjiečių akivaizdumo postulato jie pridėjo kitą labai svarbų mokslui atitikimo patirties postulatą. Šis postulatas, kaip rašo Aristotelis, padarė galimą fiziką; atomistai padėjo pamatus mokslui, suprastam kaip teorija, kuriama vadovaujantis principais ir tikrinama patirtimi. Tokia metodinė nuostata lėmė atomistų pažiūrą, kad medžiaga yra sudaryta iš atomų. Jų atomai yra Empedoklio stichijų ir Anaksagoro gemalų atitikmuo. Atomai - kaip rodo pats graikiškas žodis - yra nedalomos dalelės, kurios, elėjiečių nuomone, yra nekintančios, bet judėdamos erdvėje jos sukuria kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. Legenda pasakoja, kad mintį apie atomistinę medžiagos sandarą Leukipui sukėlė šviesos spindulių pluošte mirguliuojančių dulkelių vaizdas. Senovės atomų teoriją sudarė keturi pamatiniai teiginiai: a) visa gamta yra sudaryta vien tik iš daugybės atomų arba nedalomų dalelių. Jos sudaro visus gamtoje esančius kūnus; b) atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi kokybinių. Vieną nuo kito atomus skiria tik trejopos savybės: forma, padėtis ir tvarka; Aristotelis jas žymėjo raidėmis ir jų deriniais (pvz., A ir N; A ir

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 32207 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
47 psl., (32207 ž.)
Darbo duomenys
  • Senovių filosofijos konspektas
  • 47 psl., (32207 ž.)
  • Word failas 536 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą

www.nemoku.lt Kiti darbai

Platono idėjų teorija. Platono ir Aristotelio sielos samprata

Platono idėjų teorija. Platono ir Aristotelio sielos samprata Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Aurelijus Augustinas. Dieviškosios Iliuminacijos teorija

Aurelijus Augustinas. Dieviškosios Iliuminacijos teorija Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Būties samprata. Antikinė ontologija

Būties samprata. Antikinė ontologija Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Aristotelis

Aristotelis Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Aristotelis ir jo keliami klausimai

Aristotelis ir jo keliami klausimai Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Aristotelio dorybių teorijos

Aristotelio dorybių teorijos Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Platono filosofijos bruožai kūrinyje "Valstybė"

Platono filosofijos bruožai kūrinyje "Valstybė" Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Greek Philosophy. Astonishing insights into an ancient civilization

Greek Philosophy. Astonishing insights into an ancient civilization Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Valstybės samprata Platono ir Aristotelio veikaluose

Valstybės samprata Platono ir Aristotelio veikaluose Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Platono valstybė kaip "idėja"

Platono valstybė kaip "idėja" Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Platonas apie meilę

Platonas apie meilę Senovės filosofija Peržiūrėti darbą

Platono "Valstybė" ir jos pagrindinės idėjos

Platono "Valstybė" ir jos pagrindinės idėjos Senovės filosofija Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt