Aristotelis ir jo filosofija

ARISTOTELIS Gimė Stagiroje (Trakija), kilęs iš Makedonijos rūmų gydytojo šeimos. Vėliau Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono akademiją, kurioje mokėsi 20 metų. 343 m. pr. Kr. Jis tapo Aleksandro Makedoniečio mokytoju. Vėliau, šiam pradėjus invazijas į Aziją, Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė savo peripatetikų mokyklą. Jai vadovavo pats nuo 335 iki 323, vėliau pasitraukė į Chalkidę, kur ir mirė. Raštų paliko daug ir įvairiomis temomis: logikos, metafizikos, politikos, etikos ir t.t. „Nikomacho etika”, „Politika”,„Fizika”, „Poetika”, „Metafizika” (Taip pavadinta Androniko kaip „einanti po fizikos” ir apimanti 14 knygų būties tematika). Aristotelio pažiūros. Pradžioje Aristotelio pažiūros buvo įtakotos Platono, tačiau po truputi jis ima tolti nuo savo mokytojo filosofinių koncepcijų, daugiau orientuodamasis į empirinius mokslus: biologiją, mediciną, nei į matematiką. Galiausiai Aristotelis atmetė ir esminę platonistinę idėjų teoriją, teigdamas, kad kiekviena idėja savo ruožtu turi turėti metaidėją ir taip ad infinitum. Kita vertus, akivaizdu, jog Platono filosofija padarė ir nemažos įtakos Aristoteliui, todėl jo filosofija negali būti visai atsieta nuo platonizmo koncepcijų – pvz., iš Platono buvo perimti pažinimo teorijos pagrindai. Aristotelio logika pirmiausia tarnauja kaip filosofijos organonas. Kadangi logika operuoja sąvokomis ir sprendiniais (sąvokų junginiai sudaryti iš subjekto ir predikato), o jų teisingumo kriterijus nustatomas apibrėžimais ir įrodymais, tai svarbiausia logikoje tampa apibrėžimas ir įrodymas. Sąvokos pagal bendrumo laipsnį sudaro hierarchiją, kurios viršūnėje yra pačios bendriausios sąvokos, apimančios ne tokias bendras sąvokas (pvz., kėdė, kėdžių klasė ir baldų klasė). Aukščiausios rūšies sąvokos nustato apibrėžimo ribą, nes jos yra pačios bendriausios ir nebegali būti toliau apibrėžtos. Taigi Aristotelis atranda pačias bendriausias sąvokas. Sprendinių santykiai taip pat yra hierarchiški pagal prielaidas ir išvadas: bendresni sprendiniai yra mažiau bendrų sprendinių prielaida, bet ne atvirkščiai. Hierarchijos viršūnę sudaro patys bendriausi sprendiniai. Įrodymas tampa bendriausių sprendinių riba. Ergo egzistuoja bendriausi neįrodomi ir nereikalaujantys įrodymo sprendiniai. Jei Platonas buvo dedukcionistas ir taip įtakojo ir dedukcionistinę būties tvarką Aristotelio filosofijoje, tai aristotelinė pažinimo tvarka yra indukcionistinė. Logikoje, atspindinčioje daiktų (tiesų) tvarką, einama nuo bendrybių prie atskirybių, tuo tarpu žmogaus protas pažinimo procese eina nuo atskirybių prie bendrybių. Tai akivaizdžiai Aristotelį daro artimą empirizmui – pažinimo pamatas yra empirinis. Juslinis pažinimas įgauna svarbą visame pažinimo procese. Kita vertus, proto funkcija yra taip pat svarbi – egzistuoja tam tikros bendros protu pripažįstamos tiesos, kurių įrodyti nereikia. Pats pažinimas, anot Aristotelio, yra pasyvus – objektai veikia sąmonę. Filosofiją Aristotelis suprato kaip tiesos pažinimą. Jis pirmasis pabandė skirstyti filosofiją į teorinę ir praktinę. Praktinės filosofijos svarbiausiomis sritimis tampa politika ir etika, kurios savo ruožtu susietos su ekonomika, retorika ir poetika. Teorinę filosofiją sudaro fizika, matematika (į ją įeina ir muzika, optika, mechanika, astronomija) ir philosophia prima (metafizika – problemų laukas: Dievas, būtis, siela). Šis teorinės filosofijos suskirstymas paremtas abstrakcijos laipsniu – abstrakčiausia yra metafizika. Aristotelio būties teorijoje svarbios yra substancijos ir aksidencijos sąvokos. Substancija reiškia tam tikrą būties pastovų bruožą, kai tuo tarpu aksidencijos yra tos substancijos kintančios savybės. Substancija savo ruožtu reiškiasi per formos ir materijos hierarchinius junginius – daiktai yra sudaryti iš materijos ir įgavę tam tikrą formą. Forma yra svarbesnė materijos atžvilgiu, nes ji formuoja materiją, iš daikto formos sprendžiame apie daiktą. Forma yra aktyvusis substancijos elementas. Daiktų pažinimas vyksta ir dėka daikto priežasties bei tikslo. Priežastys yra priklausomos nuo tikslų. Visa gamta yra sutvarkyta tikslingai (teleologija). Skirtingai nuo Platono, Aristotelio tikslas nėra transcendentinis, bet imanentinis. Galutinė bet kurio daikto priežastis ir tikslas yra forma. Taigi forma yra teleologiškai nukreipta. Formos tikslas yra aktualizuoti potencialią materiją. Čia išryškėja akto – potencijos dichotomija. Substanciali materija gali potencialiai virsti objektu, šio virsmo priežastis ir tikslas atsiranda iš formos, kuri aktualizuoja materiją iš jos sutverdama tą objektą. Aristotelio kosmologija anaiptol nebuvo pažangi. Jis grįžo prie geocentrinės pasaulio sampratos, atmesdamas ir žemės sukimosi idėją. Jo kosmologijoje aplink nejudančią žemę sukasi sferos su dangaus kūnais, o šias sferas judina pirminis judintojas (grynoji forma –Dievas). Pasaulis, nors ir ribotas erdvėje, yra amžinas, nes amžina ir materija. Aristotelis teigė, kad šis pasaulis yra vienintelis, o už jo nėra nieko, netgi tuštumos (tuštumos koncepciją jis atmetė). Visas pasaulis sutvarkytas pagal priežasties – tikslo grandines, kurios atsiremia į pirminę priežastį (Dievą), kuri yra nejudanti, nekintanti, nesudėtinė, nemateriali, o dvasinė, vienetinė, tobula ir būtina. Ši pirminė priežastis (grynoji forma) yra logos, kuris mąsto pats save. Taip gimė transcendentinio vieno Dievo idėja graikų filosofijoje bei buvo padėti pagrindai kosmologiniam Dievo buvimo įrodymui. Sielą Aristotelis suprato, kaip kūno energijos šaltinį. Ji negali egzistuoti atskirai nuo pastarojo, ir atvirkščiai. Siela ir kūnas glaudžiai susiję tarpusavyje. Hierarchiškai siela yra trejopa: augalinė, gyvulinė ir mąstančioji. Augalinės sielos funkcija yra maitinimasis ir augimas, gyvulinės – jausmai ir instinktai, o mąstančiosios – protavimas. Ši sielos rūšis būdinga tik žmogui. Protas savo ruožtu yra skirstomas į pasyvų ir aktyvų. Pasyvus protas gauna informaciją juslių pagalba, o aktyvusis aktualizuoja šį juslinį pažinimą (pažinimo procesas). Aktyvusis protas yra dieviškasis sielos pradas (jis atitinka grynąją formą žmoguje). Aristotelio etika, skirtingai nuo Platono, buvo labiau orientuota į atskirybes nei į vienos visuotinės etinės tiesos paiešką. Jo etika kartu yra ir labiau empiristinė, indukcionistinė, o kartu ir deskriptyvistinė. Iš esmės Aristotelio etika yra teleologinė. Anot jo, visi daiktai veržiasi ir siekia gėrio kaip tikslo. Kartu jie yra nukreipti į šį tikslą. Gėris arba aukščiausias gėris kaip tikslas, kuriam yra subordinuoti visi kiti gėriai arba tikslai, yra laimė (eudaimonia). Iš čia ir yra kilęs eudaimonizmo pavadinimas. Pagal Aristotelį, visi žmonės siekia laimės. Kita vertus, šis aukščiausias gėris „priklauso svarbiausiojo ir aukščiausiojo meno sričiai. Toks menas – tai valstybės valdymo menas.“(Aristotelis). Taigi, tampa aišku, kad aukščiausias gėris yra valstybės, o kartu ir jos gyventojų – piliečių, tikslas, todėl Aristotelio etika iš principo tampa valstybės ir visuomenės mokslų dalimi, t.y., etika baigiasi politika ir sociologija. Kita vertus, laimė, kaip aukščiausias gėris pats savaime, nes ją renkamės dėl jos pačios. Suvokiant laimę kaip gėrį savaime, išryškėja nesavanaudiškumo principas: žmogus elgsis dorybingai ne dėl kokios nors naudos, bet dėl to, kad tai yra savaime gera, t.y., gėris vardan paties gėrio. Kadangi laimė ir gėris yra kiekvieno žmogaus suvokiama skirtingai – vieniems tai malonumas, kitiems – turtas, Aristotelis įveda universalų laimės kaip sielos veiklos apibrėžimą. Ši sielos veikla yra būdinga tik žmogui ir išskiria jį iš gyvūnų. Laimė tampa kiekvienos veiklos tikslu arba, kitaip tariant, galutiniu visa ko tikslu ir yra tobula, nes jai pakanka savęs pačios. Šis laimės apibrėžimas yra patvirtinamas suskirstant visas gėrybes į išorines, sielos ir kūno, iš kurių aukščiausios gėrybės, o aukščiausias gėris kyla iš sielos ir taip tampa dorybe, kuriai yra būdinga sielos veikla. Tokiame laimės apibrėžime svarbiausią vietą užima veiklumas, nes gėris, anot Aristotelio, negali būti pasyvus. Taigi gėris, kuris mumyse glūdi potencialiai, turi būti aktualizuotas ir pritaikytas praktikoje. Šis gėrio pritaikymas praktikoje vyksta elgiantis dorybingai arba veikiant pagal dorovės principus. Tam, kad laimės kaip sielos veiklos apibrėžimas taptų aiškiu, Aristotelis išskiria sieloje du pradus: protingąjį ir neprotingąjį. Neprotingas sielos pradas turi du aspektus: augalinį ir geidžiantįjį, kuris yra susijęs su protinguoju sielos pradu tiek, kiek nuo pastarojo priklauso. Kita vertus, protingasis sielos pradas taip pat turi dvi dalis: protingąją sielos dalį, kuri yra pati savaime ir tą, kuri yra subordinuota pastarajai. Pagal šią sielos skirstymo schemą Aristotelis padalina dorybes į proto (dianoetinės) ir būdo (etinės). Prie proto dorybių priklausytų išmintis, išprusimas, supratingumas, o prie būdo dorybių – kilniaširdiškumas ir nuosaikumas. Be to, kaip pažymi autorius, proto dorybėms reikia patyrimo ir laiko, o būdo dorybės yra įgyjamos per praktinį įprotį. Pagal šį principą Aristotelis atskiria etines (praktines) dorybes nuo dianoetinių bei, kita vertus, nuo pojetinių, kitaip tariant, nuo teorinių ir gautų per įgūdžius. a) koketavimo-meilikavimo Anot Aristotelio, dorybės yra susijusios tarpusavyje, todėl, jei žmogus turi vieną iš jų, tai reiškia, kad jis turi jas visas. Čia išryškėja Aristotelio idealizmas, nes „Realiame gyvenime žmonės kai kurias dorybes turi, o kitų ne. pavadinti žmogų „drąsiu” nereiškia manyti, kad jis garantuotai parodys drąsą kiekvienu pamąstomu atveju.”(Ackrill psl. 209). Dori veiksmai, pagal Aristotelį, yra patys savaime malonūs. Čia išryškėja autoriaus santykis su hedonizmu: malonumai yra tarsi savaime doro veiksmo pasekmė. Kita vertus, Aristotelis pasisako prieš aistras ar malonumų vaikymąsi, nes tai yra vienas iš kraštutinumų, kurio išmintingas žmogus niekada nesirinks. Aristotelio etika yra „aukso vidurio taisyklės” taikymas praktikoje. Išmintingas žmogus sugebės pasirinkti tarp išlaidumo ir šykštumo ir bus dosnus bei doras žmogus. Išmintingas žmogus, pagal Aristotelį, visada sugebės išvengti bet kokių ekstremalumų ir pasirinks vidurio poziciją. Ši vidurio pozicija nėra matuojama matematiškai – vienam žmogui ji gali būti vienokia, kitam – kitokia. Aristotelis įveda tam tikrą subjektyvizmo atspalvį savo etikoje. Kita vertus, anot autoriaus, laimingas ir doras žmogus, būdamas išmintingas, negali tapti nelaimingu, nes jis visada rinksis laimę, kuri yra tobulas pradas. Dorybingą elgesį Aristotelis supranta kaip laisvos valios išraišką: žmogus gali laisvai pasirinkti kaip jis elgsis ir kartu atsakyti už savo elgesį. Tuo tarpu, jei žmogus yra verčiamas aplinkybių elgtis vienaip ar kitaip, jis negali būti laikomas atsakingu už savo elgesį. Kaip matyti, Aristotelis vienas pirmųjų daro perskyrą tarp tyčinio veiksmo (kai žmogus renkasi sąmoningai) ir netyčinio (kai žmogus yra įtakotas aplinkybių). Čia reikėtų trumpai aptarti Aristotelio nagrinėjamą akrasia terminą. Akrasia yra blogio rinkimasis arba veikimas prieš praktinio proto principą. Aristotelis išskiria du žinojimo tipus: turimą ir naudojamą arba potencialų ir aktualų. Pirmasis žinojimas gali būti arba nesąmoningas(kai žmogus miega ar yra išprotėjęs, girtas) arba sąmoningas. Pastarasis gali būti aktualizuotas. Potencialaus žinojimo atveju žmogus iš tikrųjų nesupranta ir nežino, kad jis elgiasi blogai. Pavyzdžiui, girtas ar išprotėjęs žmogus gali padaryti nusikaltimą nesuvokdamas, ką jis daro. Anot Aristotelio, akratiškas žmogus yra vedamas nuostatos bei nuomonės – jis gali būti užvaldytas geismo arba aistros ir tuo pačiu nesąmoningai suvokdamas, kad tai yra blogai, vis dėlto vadovauti jais. Tačiau reikia pabrėžti, kad toks turimas žinojimas (arba teisingiau būtų sakyti „nežinojimas“) neatpalaiduoja žmogaus nuo atsakomybės. Arsitotelio politika, nors ir dalinai sekė Platono pateikta problematika, yra ganėtinai priešinga pirmajai. Aristotelis atmetė komuninę bendruomenės sampratą, pasisakydamas už privačią nuosavybę bei turto lygybę. Valstybėje kaip bendrijoje turi būti įvairūs socialiniai ir turtiniai sluoksniai. Tačiau valstybę valdantys pareigūnai turi atskaitomybę visuomenei. Valdantieji turi valdyti, remdamiesi įstatymais ir turi būti doriausi piliečiai. Geriausia valstybėje yra vidurinė klasė – aukso vidurys (o ne aristokratija). Iš emės egzistuoja tik dvi valstybinės santvarkos: demokratija ir oligarchija, kurios sudaro įvairias mišrias santvarkas. Aristotelis turėjo daugybę tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių pasekėjų. Žymiausi peripatetikų mokyklos atstovai buvo: Teofrastas, Eudemas iš Rodo, Aristoksenas Tarentietis, Dikajarchas, Stratonas iš Lampasko. Žymiausias netiesioginis pasekėjas buvo Tomas Akvinietis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!