Pedagoginis meistriškumas

 ĮVADAS Vienas pagrindinių trenerio profesinės brandos rodiklių yra jo pedagoginis meistriškumas. Sportininkai savo treneriui gali atleisti griežtumą. Sausumą, priekabumą, tačiau jie jam neatleis, jeigu šis silpnai išmano savo darbą, jeigu nesilaiko pedagoginių principų, nemoka kokybiškai organizuoti sportinio renginio. Pedagoginis meistriškumas – tai kompleksas būtinų trenerio veiklai gebėjimų, pagrįstų specialisto erudicija, kultūros lygiu ir reikšmingomis pedagoginiam darbui asmenybės savybėmis. Matome, kad pedagoginis meistriškumas yra daugialypė sąvoka. Ji apima trenerio gebėjimą organizuoti ir valdyti ugdymo procesą, visapusiškai jį optimizuoti, individualizuoti, diferencijuoti darbą, sukurti puikią auklėtinių kolektyvą, kuriame vyrautų geras psichologinis klimatas, kuriame kiekvienas sportininkas galėtų visapusiškai atsiskleisti. Didelio pedagoginio meistriškumo gali pasiekti kiekvienas treneris, iš pašaukimo dirbantis sporto pedagogo darbą. ,,Savo darbe aš įsitikinau, kad visus pedagoginius klausimus išsprendžia meistriškumas, pagrįstas mokėjimu, kvalifikacija, - sakė A. Makarenka (1888 – 1939), - meistriškumas <...> yra specialybė, kurios reikia mokyti, kaip reikia mokyti gydytoją meistriškumo, kaip reikia mokyti muzikantą“. Išsiugdyti pedagoginį meistriškumą padeda specialisto erudicija, bendroji kultūra ir pedagoginis kryptingumas – kokybiškos pedagoginės veiklos siekimas, savo teigiamo požiūrio į trenerio veiklą suvokimas, taip pat savitas tam tikrų asmenybės savybių, įvairių gebėjimų bei polinkių pedagoginiam trenerio darbui derinys. Pagrindiniai pedagoginio meistriškumo struktūros dėmenys yra: • Specialisto erudicija ir kultūra; • Pedagoginis pašaukimas ir talentas; • Reikšmingos pedagoginiam darbui asmenybės savybės; • Įvairūs pedagoginiai gebėjimai. L. Jovaiša pedagoginį meistriškumą apibrėžia kaip gebėjimą ir įgūdžius labai gerai dirbti pedagoginį darbą. Jis įgyjamas pedagogo valios pastangomis, kruopščiu darbu įveikiant įvairius sunkumus, siejant teoriją su praktika, kūrybiškai tvarkant, tobulinant savo pedagoginę veiklą ir santykius su auklėtiniais. Šio darbo tikslas išsiaiškinti pedagoginio poveikio būdų įvairovę ir jų taikymą praktikoje. I. PEDAGOGINIO POVEIKIO BŪDAI Auklėjimo teorijoje ir praktikoje sąvoka pedagoginio poveikio būdas įprasta. Pedagoginio poveikio būdas yra sudedamoji auklėjimo metodo dalis. Metodas gali apimti daugelį savitai sujungtų pedagoginio poveikio būdas gali būti tam tikra auklėjimo metodo išraiška, praktinis jo realizavimas. Taigi auklėjimo metodas yra teorinio apibendrinimo rezultatas, o būdas – praktinė metodo išraiška. Pedagoginio poveikio būdų įvairovė auklėjimą daro gyvą, nesikartojantį. Kiekvienam treneriui pravartu prisiminti pedagoginėje praktikoje gerai žinomus žodžius, jog ,,keisti asmenybę reikia su ypatingai sudėtingais instrumentais“ ir atidžiai parinkti šiuos ,,instrumentus“ – poveikio būdus. Todėl treneris turi būti ne tik jautrus, taktiškas, bet ir mokėti numatyti savo veiksmų padarinius, pasirinkti tokius pedagoginio poveikio būdus, kurie labiausiai atitinka auklėtinio individualias ypatybes ir momento būseną. Kuo daugiau pedagoginio poveikio būdų yra įvaldęs treneris, tuo turtingesnė ir turiningesnė būna jo veikla. Praktiniame darbe pastebima, kad treneriai taiko palyginti nedaug poveikio būdų: vienus būdus suabsoliutina, kitų visiškai nenaudoja. Atlikti tyrimai parodė, jog visi treneriai praktikuoja tik keturis pedagoginio poveikio būdus – paskatinimą, priekaištą, perspėjimą ir baudimą. Prašymą praktikuoja 88 proc. apklaustų trenerių, įtikinimą – 76 proc., užuominą – 32 proc., pastabą – 72 proc., pasipiktinimą – 34 proc., pasmerkimą – 53 proc., moralinį rėmimą – 14 proc., ,,sprogimą“ – 18 proc. Net 42 proc. tirtų trenerių visiškai nelaikė tokių pedagoginio poveikio būdų, kaip ne tiesioginis poveikis, ironija, tariamas abejingumas, širdgėlos pareiškimas. Kiekvienas pedagoginio poveikio būdas turi išskirtinių ypatybių, kurios priklauso nuo: • poveikio būdo nulemtos situacijos ypatybių; • poveikio sukeltų jausmų, kurie tampa naujų minčių, svarstymų, pasiryžimo įveikti savo trūkumus pagrindu. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje poveikio stiprumas priklauso nuo daugelio dalykų: turinio, pasakymo tono, vietos, laiko, trenerio elgesio ir, žinoma, paties poveikio būdo. II. POVEIKIO BŪDŲ ĮVAIROVĖ Pagrindinių pedagoginio poveikio būdų grupės nurodytos lentelėje. Poveikio būdai Teigiami Neigiami Stimuliuojami Sklandžiau, tiksliau, susikaupti, pabandyk, pasistenk, drąsiau, nesijaudink, stropiau... Nežiopsok, liaukis, nesnausk, nepainiok, tau neišeina, ne taip... Vertinamieji Puiku, gerai, šaunuolis, teisingai, tikrai taip, nesitikėjau, man patinka, nuostabu... Blogai, gėda, prastai, niekai, nesąmonės, jokio ryšio, visai negalvoji. Jeigu dar taip bus, tai... Nedalykiniai Gražuolis, puikūs sportukai, atrodai išsimiegojęs, kur gavai tokį treniruočių kostiumą... Savo problemas pasilaikyk sau, tai man nerūpi, tuščia vieta, niekam tikęs, netikėjau... Operaciniai Patapšnojimas per petį, švelnus apkabinimas, malonus žvilgsnis, nusišypsojimas... Grasinimas pirštu, auklėtinio purtymas, stumdymas, mušimas, išvarymas... Pačių pedagoginio poveikio būdų yra daug. Kuo daugiau treneris jų taiko, tuo jam lengviau dirbti. Labiausiai paplitę ir dažniausiai vartojami yra šie: Prašymas – žmonių tarpusavio santykiuose ypač paplitęs poveikio būdas. Treneris prašydamas paprastai sulaukia atgarsio. Gerbiamo trenerio prašymas vykdomas noriai, pakiliai. Auklėtinis, įvykdęs ko prašytas, jaučia moralinį pasitenkinimą, net pasididžiavimą. Prašymas padeda treneriui suartėti su auklėtiniais, tarpusavio santykis padaro nuoširdesnius. Nesakoma įsakmiu tonu ,,Šiandieną po treniruotės pasilik. Padarysi tą ar tą“, bet ,,Būk geras, pasilik šiandieną po treniruotės“. Prašymas geras tuo, kad nesukelia vidinio pasipriešinimo, padeda sudaryti palankias sąlygas kitiems poveikio būdams taikyti. Pasitikėjimas rodomas auklėtiniams duodant tam tikrų įpareigojimų. Įpareigojimai turi būti įdomūs, atitikti auklėtinių jėgas, žadinti savigarbos jausmą (,,Būk malonus – pasirenk, rytoj vadovausi pramankštai tu“, ,,Šį prietaisą saugoti skiriu tau“, ,,Tikiu, gėdos nepadarysi“ arba ,,Aš žinau, ši užduotis tau atrodo sunki, bet tikiu, kad tu ją atliksi“. Pasitikėjimas džiugina auklėtinius, skiepija jų atsakomybės jausmą, pareigingumą, iniciatyvumą, žadina naujus veiklos motyvus: norą pateisinti pasitikėjimą, parodyti savo išradingumą ir pan. Šie motyvai savo ruožtu ugdo valią, aktyvumą, ryžtingumą. Moralinis rėmimas. Šis poveikio būdas taikytinas užsidariusiems, droviems, nepasitikintiems savo jėgomis sportininkams. Moralinis rėmimas padeda tokiems auklėtiniams greičiau įveikti nevisavertiškumo jausmą, atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, kovingumą (,,Nenusimink, tavo diena dar ateis“, ,,Visai neblogai – su tokiu priešu garbingai kovojai“, ,,Nusiminti neverta – dar ne pasaulio pabaiga“ ir pan.). Patarimas. Remdamasis savo pedagogine patirtimi, treneris pataria vieną ar kitą dalyką (,,Aš tavo vietoje nemesčiau akademijos“, ,,Manau, kad tau dar reiktų pažaisti dubleriu komandoje“, ,,Aš nedraugaučiau su rūkančiais ir geriančiais vaikinais“). Patariant reikia laikytis tokių reikalavimų: • patarimas turi būti korektiškas; • prieš patariant reikia įsitikinti, ar patarimas bus palankiai priimtas; • reikia būti įsitikinusiam, kad auklėtinis nepriekaištaus, jeigu jam nepavyks įgyvendinti patarimo. Tačiau patarimai turi būti labai pamatuoti ir nedviprasmiški, kad vėliau atsakomybė už sprendimus nebūtų perkelta treneriui (,,Taigi jūs taip patarėte (sakėte, nurodėte ir pan.), treneri“). Įsitikinimas yra vienas iš labiausiai paplitusių pedagoginio poveikio būdų. Auklėtinis įtikinamas, kad reikia elgtis būtent taip, o ne kitaip. Pateikdamas pavyzdžių, treneris atkreipia auklėtinio dėmesį tiek į jo paties, tiek į kitų žmonių gyvenimo patirtį ir sudaro slaugas rasti geriausią išeitį iš konkrečios padėties. Jis turi vengti vienpusiškumo ir moralizavimo, nes prie to priprantama ir nereaguojama. Įtikinėdamas treneris turi būti nuoširdus, aistringas, mokėti uždegti auklėtinį, kad šis įsigeistų pats ką nors daryti. Šio poveikio efektyvumas priklauso nuo trenerio autoriteto, gebėjimo savo nuoširdumu, aistringumu, principingumu veikti auklėtinių jausmus. Įtaiga panaši į įtikinimą. Tačiau įtaiga treneris stengiasi ne įrodyti poelgio klaidingumą ar teisingumą, o tik neįkyriai įteigti auklėtiniui savo nuomonę. Klausydamas trenerio žodžių, auklėtinis pradeda kritiškiau vertinti savo poelgius. Šis pedagoginio poveikio būdas būna veiksmingas, kai treneris turi kolektyvine didelį autoritetą. Netiesioginis poveikis. Sportininko veiklą skatina motyvai, kurie slepia tam tikrus jo interesus, poreikius, jausmus. Motyvai glaudžiai susiję su jausmais, todėl treneriui svarbu sužadinti teigiamus auklėtinio jausmus, kurie ragintų jį veikti, siekti labai gerų sportinių rezultatų, nepriekaištingai elgtis. Padeda gražūs pavyzdžiai (,,Kaip kovodamas elgdavosi ringo džentelmenas A. Šocikas!“), gėrėjimasis kitų sportininkų laimėjimais (,,Matai, A. K. kiek pasiekė, bet ir dirbo daug!“), patrauklus perspektyvos vaizdavimas ir pan. Netiesiogiai veikiama gali būti ir per kitus trenerius, sportininkus arba per kolektyvą. Poveikis per kolektyvą turi didelę pranašumą – auklėdamas atskirą narį, kolektyvas ir pats auklėjasi, stiprėja, tampa pieningesnis. Skatinimas ugdo iniciatyvą, darbštumą, atkaklumą, sąmoningą požiūrį į mokslą, sportą, padeda ugdyti gerus santykius sportininkų kolektyve. Tinkamas skatinimas kelia pasitenkinimą, džiaugsmą, pasididžiavimą, įkvėpimą, norą siekti dar geresnių sportinių rezultatų, stiprina valią. Skatinimai gali būti įvairūs. Pritarimas išreiškiamas trumpomis replikomis: labai gerai, pritariu, džiaugiuosi, taip riekia, šaunuolis ir pan. Pažadas įvykdyti norus – treneris pažada įtraukti į pagrindinę komandos sudėtį, paimti draugiškas varžybas ir kt. Pagyrimas. Nurodoma, kas gera buvo sportininko veikloje, pateikiama trumpa rezultatų analizė, ji derinama su perspektyva. Tačiau pagyrimai neturi būti apibendrinamieji. Reikia sakyti: ,,Tu šiandieną žaidei per šias rungtynes“, ,,Man patiko tavo pasirinkta taktika“, ,,Tu šiandieną pranokai save“, bet negalima sakyti: ,,Tu esi geriausias žaidėjas“, ,,Tu talentingiausias“ ir pan. Yra labai būdų, kaip pagirti žmogų. Pateikiame Kotrynos Gotberg atmeną ,,10000 būdų, kaip pagirti kitą žmogų“. Tai bent! nuostabu! šaunu! puiku! tikras stebuklas! nepaprasta! tiesiog sensacija! teisingai! tai geriausia! kaip gražu! gerai! koks dailumas! kaip šaunu! kokia tvarka! tai nepakartojama! bravo! valio! sveikinu! kaip įspūdinga! neįtikėtina! žavu! jūs tik pažiūrėkite! tikras džiaugsmas! kaip smagu! koks puikumėlis! kaip įdomu! tai visus nustebins; tai visus pradžiugins; ačiū, šauniai pasistengei; tu puikiai pasirengei; fantastiškas startas! tai labai svarbu! Aš, žinojau, kad tu tai padarysi! tu supranti iš pusės žodžio; tau gerai pasisekė! tu laimėjai! tu radai išeitį! tu tiek daug sugebi! tu tiek daug moki! dabar tau nebėra jokių kliūčių! nuostabus atradimas! tu įveikei! Tu labai padėjai; tu gražiai (šauniai, puikiai, nuostabiai) startavai (sugalvojai, atlikai, išsprendei ir t.t.); tu puikiai atrodai! tu moki uždegti kitus; tu tikrai savarankiškas! Tavimi galima pasikliauti; turėtum jaustis kaip ant sparnų; turėtum būti patenkintas,; tu sumanus; tu ištvermingas; turėtum didžiuotis savimi; tu drąsus); koks išradingas! tu labai kantrus; šaunuolis! tu neprilygstamas! aš pasitikiu tavimi; tu labai valingas; man taip malonu; aš sužavėtas! tu ryžtingas; tu mane pradžiuginai! aš nustebintas! aš tavimi didžiuojuosi! aš pakerėtas! aš džiaugiuosi ir pan. Apdovanojimas. Apdovanojama tada, kai norima įvertinti puikius auklėtinio sportinius laimėjimus. Priekaištas. Jeigu auklėtinis netinkamai pasielgė atsitiktinai, vieną kartą, tai pokalbis teigiamos jo asmens savybės (,,Kodėl tu taip pasielgei, juk geras vaikinas esi“). Tai verčia auklėtinį susimąstyti, kritiškai įvertinti savo poelgius ir padaryti išvadą, kad pasielgta negerai. Toks priekaištas turi įtaigos elementų. Jo poveiki didina nusistebėjimas, kad tikėtinos bausmės nesusilaukta, įtampa keičia palengvėjimo jausmas, net pasitenkinimas. Priekaištas taip pat tinka užsispyrusiems, sunkesnio charakterio sportininkams, tačiau priekaištaujant nereikia pradėti moralizuoti. Moralizavimas. Pedagoginėje praktikoje gana dažnai netausojamas žodis, jis vartojamas nesaikingai ir netaktiškai. Trenerių kalbos nesaikingumas, žodžių perteklius, įsakmus tonas, nuolatiniai priekaištai, auklėtinių ujimas, priekabių ieškojimas – dažnas atvejis sporto praktikoje – įvardijamas kaip moralizavimas. Moralizavimas bukina jaunus žmones, ugdo jų negatyvizmą, nuteikia prieš trenerį ir net prieš sportą. Jo formų būna įvairių: • graužimas – nuolatinis, įkyrus ko nors priminimas, priekabių ieškojimas; • kalbos kategoriškumas (,,Bus taip, kaip pasakiau, ir baigta!“); • įkyrūs pamokymai; • pedagoginis teroras, kai moralizavimas darosi nepakenčiamas. Linkę moralizuoti treneriai turi nepamiršti auklėtinių amžiaus, lyties, psichinių ypatumų, socialinės padėties, sportinio meistriškumo ir daugelio kitų dalykų. Užuomina. Treneriui nebūtina visada griebtis drausminamųjų poveikio priemonių. Kartais pakanka atsitiktinės užuominos apie konkrečius neigiamus poelgius, kad auklėtinis pajustų savo kaltę ir atitinkamai reaguotų (,,Prisimenu Jonaitį – toks perspektyvus sportininkas buvo. Štai ką padarė sportinio režimo nesilaikymas“). Šis poveikio būdas geras tuo, kad jo kryptingumas mažai pastebimas. Be to, jis ugdo savikritiškumą: stebėdamas ir vertindamas kitų poelgius arba klausydamasis, kaip juos vertina kiti, auklėtinis lygina su savo poelgiais ir daro reikiamas išvadas. Auklėtiniams, nedarantiems išvadų iš pastabų, geriau tinka piktesnė ir net užgauli ironija. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Širdgėlos reiškimas – nuoširdus trenerio susirūpinimas, graužaties dėl įvykusių konfliktinių situacijų ar kitų kokių nemalonių dalykų išsipasakojimas (,,Na, kaip tu galėjai“, ,,To iš tavęs tikrai nesitikėjau“, ,,Ir tu?“). tas išsipasakojimas rodo, kad treneris auklėtinį gerbia ir tiki, jog negeras poelgis – atsitiktinis dalykas, ir ateityje sportininkas panašiais atvejais elgsis kitaip. Širdgėla gali slėgti dėl vieno auklėtinio, grupės ar net visos komandos poelgio. Šis poveikio būdas neaštrina konfliktinių situacijų, padeda gerinti tarpusavio santykius. Pastaba – drausminamasis poveikio būdas. Treneris duoda pastabą sportininkui, nevykdančiam kurių nors visiems, kartu ir jam, privalomų reikalavimų. Ji sakoma mandagiai, bet kategoriškai, pabrėžtinai oficialia forma (,,Pasielgei negerai. Tai turi būti paskutinis kartas. Dabar bus taip“). Pastaba būna visuomeniška, jeigu ją pareiškia grupė ar visa komanda. Perspėjimas. Perspėdamas auklėtinį, treneris išaiškina galimus neigiamus padarinius, jeigu nebus imamasi priemonių jiems išvengti (,,Jeigu nedarysi išvadų, mes tavęs į komandos sudėtį neįtrauksime“, ,,Jeigu..., tai...“). Perspėjimas kelia sportininko nerimą, ugdo atsakomybės jausmą, tačiau treneris turi perspėti tik tvirtai žinodamas, kad jo nurodymų nevykdymas tikrai sukels nepageidaujamų padarinių. Priešingu atveju auklėtiniai nustos reaguoti į dažnus perspėjimus. Taigi šis poveikio būdas praktikuotinas kiek galima rečiau, kad nenustotų naujumo ir veiksmingumo. Tiesus, atviras perspėjimas daro tiesioginį spaudimą asmenybei ir kelia neigiamus jausmus – nepasitenkinimą bei vidinį prieštaravimą, kurie slopinami savitvarda. Neigiamas reagavimas. Kai auklėtinis blogai elgiasi (ar elgėsi), pedagogas gali reaguoti neigiamais žodžiais ar frazėms (,,Blogai pasielgei!”, ,,Nustok taip daryti!“, ,,Daugiau to nepakęsiu!“ ir pan.). Pasipiktinimas. Piktindamasis, reikšdamas nepritarimą, treneris pabrėžia, kad sportininko poelgis blogas, ir tuo sukelia kaltininkui gėdos jausmą, priverčia jį kritiškai vertinti savo veiksmus (,,Pasielgei šlykščiai. Tavo elgesys smerktinas“). Kad ir piktindamasis, treneris neturi bartis ir grasintis, būti šiurkštus. Jis turi valdytis, išlaikyti pusiausvyrą, smerkti ne auklėtinį, o netikusius jo poelgius. Sutramdymas. Yra sportininkų, kurie būna labai geros nuomonės apie save, nors iš tikrųjų yra išpuikę, gyvena buvusiais nuopelnais. Tokie sportininkai labai sunkiai įsisąmonina paprastą tiesą, kad žmogus vertinamas tik pagal darbą (kaip jis treniruojasi, elgiasi), o ne pagal kažkada pasiektus rezultatus. Tokiems sportininkams treneris turi ,,pakirpti sparnus“. Prieš kolektyvą pabrėžiami gerų auklėtinių teigiami bruožai, o išpuikėliai raginami sekti pirmaujančiųjų pavyzdžiu. Taip tariamosios ,,žvaigždėms: kolektyvo akyse ,,nukeliama karūna“. Tramdydamas treneris neturėtų be reikalo priekabiauti, nes tai negerina tarpusavio santykių ir gali turėti neigiamų padarinių. Pasmerkimas. Ypatingais atvejais, kai sportininkas labai pažeidžia moralės normas (sumuša ką nors, apsivagia, įžeidžia trenerį ar pan.), galima jį pasmerkti: ,,Niekada negalvojau, kad taip žemai pulsi. Užtraukei gėdą ne tik sau, bet ir mums visiems.“ Trenerio pasmerkimas kupinas ir pasipiktinimo, apmaudo, apniekos. Smerkiamieji žodžiai turi sujaudinti kaltąjį, priversti jį susigėsti, gailėtis, žadinti nusikaltusiojo charakterį: įžūlus ir netaktiškai sportininkas pasmerkiamas griežtai, jautrus ir impulsyvus – ne taip griežtai. ,,Sprogimas“ – pedagoginio poveikio būdas, kuriuo sugriaunama, ,,susprogdinama“ klaidinga auklėtinio pozicija. Skiriamoji šio būdo ypatybė – netikėtumas ir didelis emocinis krūvis. ,,Sprogimui“ siekiama dvejopų tikslų: • nuvertinti auklėtinio sąmonėje jo ankstyvesnę poziciją, įrodyti, kad jos nereikia laikytis; • parodyti, kad būtina tuoj pat užimti kitą, naują poziciją. ,,Sprogimas“ paprastai taikomas tada, kai auklėtinis jau pats būna nepatenkintas savimi, svyruoja, išgyvena tam tikrą motyvų kovą. Bausmė. Baudžiama tada, kai sportininkas nuolat nevykdo trenerio nurodymų ir pažeidinėja režimą. Bausdamas auklėtinį, treneris griežčiausiomis priemonėmis koreguoja jo elgesį. Bausmė turi būti skiriama laiku, kaip pagalbinė poveikio priemonė. Bausmių gausumas rodo trenerio bejėgiškumą, negebėjimą dribti pedagoginio darbo. Bausmės gali būti: 1. lengvos (nepritarimas, nesutikimas, pastaba); 2. sunkesnės (nuolatinė, įspėjimas, peikimas); 3. sunkios (barnis, elgesio svarstymas, grasinimas); 4. sunkiausios (abejingumas asmenybei, materialiniai apribojimai, nepasitikėjimas, atskyrimas). I. Kantas pripažįsta prievartą ir bausmę pedagoginiame darbe, tačiau auklėtinis turi būti tikras bausmės būtinumu. Bausmės neturi slopinti saugumo jausmo, nes jo praradimas sukelia egresyvų ar agresyvų elgesį. Bausmė turi daryti poveikį ne tik nusikaltusiajam, bet ir visam sportininkų jog bausmė teisinga, ir paremtų trenerio pozicija. Bausmė negali būti trenerio raštingumo išvada, o tik visapusiškai apgalvota auklėjimo priemonė. Treneris turi įsigilinti į pažangos esmę, suprasti motyvus, išsiaiškinti, kodėl padaryta pražanga. Pažangos motyvai dažniausiai būna vidiniai, sunkiai pastebimi ir suprantami. Todėl treneris turi būti jautrus psichologas, mokantis išnarplioti tiek vidines, tiek išorines pražangos priežastis. Bausmės neturi slopinti saugumo jausmo, ne jos praradimas verčia žmogų ieškoti saugesnės vietos (pereiti pas kitą trenerį, iš viso mesti sportavus ar pan.); III.PEDAGOGINIŲ POVEIKIO BŪDŲ TAIKYMO SĄLYGOS Kiekvienam poveikio būdui realizuoti treneris gali rinktis atitinkamą formulę, kuri gali būti nuo ,,prašyčiau: iki ,,prašau daryti“. Bendra taisyklė yra tokia: kreiptis į auklėtinį reikia taip, kaip, jo nuomone, treneris turi į jį kreiptis. Kreipimosi forma turi būti tokia, kokios jis laukia. Naudojant įvairius pedagoginio poveikio būdus, treneriui reikia atsižvelgti į šias sąlygas: 1. Kiekvienas pedagoginio poveikio būdas yra glaudžiai susiję su kitais būdais, priemonėmis, sąlygomis. Pavyzdžiui, skatinimas gali vienus stimuliuoti, o kitiems daryti neigiamą įtaką, sukelti įvairių emocijų (sportininkas pradeda manyti, kad jis pakankamai neįvertintas, o kitas įvertintas nepelnytai ir pan.) 2. Pedagoginio poveikio būdų pasirinkimo ir taikymo sėkmė priklauso nuo pedagogo gebėjimo suprasti, kokį poveikį jie daro auklėtiniui. 3. Taikant pedagoginio poveikio būdus kolektyvinio bendravimo sąlygomis, būtina atsižvelgti į nuolat kintančius aplinkybes. Būtina neįžeisti asmenybės orumo. Todėl skatinant reikia: ◦ apgalvoti, ar skatinama tikrai už vertingą veiklą, elgesį; ◦ apgalvoti, ar skatinama tikrai geriausi auklėtiniai, ar nebus nuskriaustų, nepatenkintų; ◦ apgalvoti, ar gerai parinktas laikas skatinti; ◦ atsižvelgti į aplinkybes ir individo ypatumus; ◦ pagalvoti, ar skatinama ne per daug, ne per dažnai. Baudžiant: • žiūrėti, kad auklėtinis nebūtų per lengvai ar per sunkiai nubaustas; • žiūrėti, kad nebūtų nubaustas nekaltas; • pasistengti neįžeisti baudžiamojo; • neatidėlioti bausmės skelbimo ir vykdymo (jeigu bausmė atidedama, tai turi būti rimti motyvai); • nebausti susierzinus, pykstant; • apgalvoti, ar auklėtinis bausmę laikys pelnytai; • permąstyti, ar bausmė kels kaltės ir atgailos jausmus, ar ji vers taisytis; • nebausti grupės ar komandos už vieno ar kelių auklėtinių padarytas pražangas; • vengti viešų bausmių – jas skirti tik už rimtas pražangas arba prevencijos tikslu. Kuo daugiau treneris įvaldys pedagoginio poveikio būdų ir kuo pedagogiškiau juos taikys, tuo jam bus lengviau bendrauti, tuo bus geresni tarpusavio santykiai kolektyve, kokybiškesnis darbas. IŠVADOS Darbštumas, tvirta valia, savo specialybės išmanymas, apsiskaitymas dar negarantuoja trenerio darbo sėkmė. Norėdamas įgyvendinti keliamus tikslus, treneris turi būti reiklus ne tik sau, bet ir savo auklėtiniams, turi kelti protingus reikalavimus ir būti įvaldęs reikalavimų pateikimo meną. Praktiniame darbe pastebima, kad treneriai labai skirtingai bendrauja su savo auklėtiniais, nevienodi ir reikalauja. Vieni pernelyg švelnūs – prašo, maldauja, žeminasi, kiti pernelyg griežti – įsakinėja, rėkia, grasina, nevengia net ,,stipresnių“ žodžių ir pan. Trenerio darbe svarbus ne tik dalyko išmanymas, bet ir pedagoginis meistriškumas. Specialistų taisyklių reikalavimams nėra, tačiau treneris privalo žinoti pagrindinius dėsningumus: Trenerio keliami reikalavimai turi būti teisingi. Neteisingi reikalavimai auklėtinių psichiką traumuoja, juos pribloškia, atstumia. Netinkamai reikalaudamas treneris praranda autoritetą ir savo auklėtinių pasitikėjimą. Paprastai neteisingus reikalavimus kelia tie treneriai, kurie nenori ar neįstengia ramiai išsiaiškinti problemų ir turi išankstinį nusistatymą (,,Gali daugiau nesiaiškinti – žinau, ką pasakysi“). Trenerio reikalavimai turi būti nuoseklūs. Vienkartiniai reikalavimai dažniausiai būna neveiksmingi, nes juos auklėtiniai greitai pamiršta. Kad reikalavimai būtų nuoseklūs, treneriui reikia vadovautis tokia taisykle: jei nemokėjai priversti įvykdyti savo reikalavimo laiku, tai privalai pasiekti, kad jis būtų vis tiek įvykdytas, nors ir pavėluotai. Tik taip auklėtiniai įpras nuosekliai vykdyti trenerio reikalavimus. Trenerio reikalavimai turi būti saikingi ir pateikti laiku. Jeigu auklėtinį treneris apipils daugybę nurodymų, tai vargu ar jie visi bus įvykdyti. Labai dideli reikalavimai (pvz., užimti prizinę vietą, pasiekti rekordą) kai kuriems sportininkams taip pat gali virsti neperžengiamu slenksčiu ir neatitikti jų galimybių. Kai reikalavimai pateikiami laiku, jau nuo pirmųjų treniruočių sukuriami vidinės drausmės pagrindai, vėliau pasireiškiantys sportininko valingumu, jausmų kultūra, elgesiu, realiais poreikiais. Todėl reikalavimai turi atitikti sportininko amžių, meistriškumą, individualias ypatybes. Trenerio reikalavimai turi būti aiškūs ir konkretūs. Paprastai neefektyvūs būna sąlyginiai reikalavimai. (,,Jeigu galėsi, tai atlik“). Jeigu reikia atlikti, tai sportininkas turi galėti. Tai jo pareiga, jis privalo paklusti treneriui. Reikalauti ne pagal jėgas nereikia, todėl prieš reikalaudamas treneris turi gerai apgalvoti, ar auklėtinis galės įvykdyti. Reikalavimai turi būti pareikšti tinkama forma. Treneris turi stengtis, kad jo auklėtiniai išmoktų reaguoti ne į riksmą, o į ramų toną, įsigilintų į žodžių prasmę. Reikalavimai, išdėstyti ramių ir mandagiu, bet reikliu tonu, visada vykdomi. Treneriui taip pat būtina laikytis praksemikos taisyklių – reikalavimus pareikšti patogiu momentu ir tinkamoje vietoje. Reikalavimų pateikimo menas rodo aukštą trenerio pedagoginę kultūrą. Tik išsilaisvinęs, nuolat jaučiantis vidinį poreikį tobulėti, griežtai kontroliuojantis kiekvieną savo poelgį treneris gebės meistriškai reikalauti ir daugiau pasiekti. LITERATŪRA 1. Autorių kolektyvas. Sporto psichologija treneriui. 2000. Lietuvos sp. inf. centras. 2. Martens R. Sporto psichologijos vadovas treneriui. 1999. Lietuvos sp. inf. centras. 3. Mikalauskas. Sporto komandos valdymas. 1998. Lietuvos sp. inf. centras. TURINYS ĮVADAS I. Pedagoginio poveikio būdai. II. Poveikio būdų įvairovė. III. Pedagoginių poveikio būdų taikymo sąlygos. IŠVADOS LITERATŪRA

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!