Socialinis pedagoginis darbas ugdant moksleivių toleranciją pagrindinėje mokykloje

 Įvadas 3 1. tolerancija 5 1.1 Tolerancija mokykloje 9 1.2 Tolerancijos ugdymas 10 2. Socialinis darbas 13 2.1 Socialinis pedagogas mokykloje 15 2.2.Socialinis darbas ugdant moksleivių toleranciją 18 Išvados 20 Literatūra 21 Įvadas Tolerancijos ugdymas – viena aktualiausių problemų pasaulyje. Daugelis XXI amžiaus tėvų šią užduotį palieka mokyklai, patys nebepajėgdami skirti pakankamai laiko teikiant emocinį auklėjimą, paramą, perteikiant vertybes. Anot Tamošiūno (cit. Rajeckas, 1999) gyvenant daugiakultūrėje visuomenėje ir plintant tarp jaunimo merkantaliniam mentalitetui, kai į pirmą vietą keliamas komercinių interesų tenkinimas, tokie imperatyvai, kaip „socialinė atsakomybė“ arba „žmonių teisės“, vis labiau praranda savo reikšmę. Todėl būtina tuo susirūpinti, kol dar ne vėlu. Analizuodami dorinio ugdymo problemas, iškiliausi Lietuvos pedagogai ne sykį reitingavo vertybių sistemos komponentus. Mokslininkų nuomone, svarbu ugdyti atsakingą požiūrį į savo pareigas, ištikimybę savo tautai, dorą. Iš įvairių vertybių rūšių išskirtinė vieta tenka dvasinėms vertybėms. Kaip teigė B. Bitinas (1996), vertybių sistemos hierarchinėje viršūnėje yra tolerancija, pagarbos ir pakantumo vertybės. Pagarba reiškia, kad pripažįstame kieno nors ar ko nors vertingumą, pakantumas – kai pripažįstame kito teisę skirtis nuo mūsų. Dorovė apima visą žmogų, jo santykį su kitu žmogumi, rūpinimąsi savo ir kitų gerove, gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, pareigos ir atsakomybės jausmus. Svarbu, kad mokinys išmoktų kitame žmoguje matyti gerąsias savybes, dvasingumą, gerumą, draugiškumą – tik taip žmogus taptų svarbiausia jo vertybe. Tolerancijos idėja šiandien gana populiari. Kiekvienas iš mūsų ne kartą esame naudoję šį terminą įvairiose gyvenimiškose situacijose. Tačiau toleranciją įgyvendinti nėra taip paprasta. Tolerancijos problema kviečia mus visus kūrybinėms paieškoms ir pokyčiams, nuolat aiškintis tolerancijos turinį, ribas ir įgyvendinimo galimybes. Šiandien tolerancijos problemą tyrinėja vis daugiau autorių – R. Plečkaitis, V. Žemaitis, J. Balčius, K. Stočkus, V. Bagdonavičius, G. Miniotaitė, R. Žibaitis, M. Pilkienė, A. Vaišvila, J. Morkūnienė ir kiti (Sprindžiūnas, 1998). Taip pat toleranciją nagrinėjo Vydūnas, Volteras, Dž. Lokas ir kiti. Nors visi žmonės apie tai daug kalba, tačiau daugiausia dėmesio tam skiria ugdymo institucijos – mokyklos, pasiremdamos mokslininkų idėjomis ir pasiūlymais, taip pat nuorodų, kurios vertybės turi būti skiepijamos mokiniams, randama „Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“, kur pabrėžiama, jog aktualu ugdytinius supažindinti su svarbiausiomis žmogaus ir krikščioniškosios moralės normomis, siekiant elgesio įpročių, įgūdžių, emocinių išgyvenimų ir intelektualiųjų veiksnių dermės. Moksleiviams ugdytis padeda ne tik mokytojai, bet laisvu nuo pamokų laiku su jais dirba ir socialinis pedagogas, bei psichologas. Žinoma, klasės auklėtojas taip pat turi įtakos moksleivių ugdyme. Socialinis pedagogas šiais laikais labai reikalingas moksleivių gyvenime. Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių įgūdžių ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai (Leliūgienė, 2003). Tam, kad socialinis pedagogas gelėtų tinkamai atlikti savo funkcijas, jis turi bendradarbiauti su kitais specialistais, klasės auklėtoju bei pasižymėti tam tikromis charakterio ypatybėmis, bei būti turtingas dvasinėmis vertybėmis. Socialinis pedagogas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, negali išugdyti kitam savybes, kurių pats neturi. Tad galėtume pabrėžti, kad tik tolerantiškas socialinis pedagogas gali išugdyti tolerantišką moksleivį. Todėl ypač svarbu asmeniškai, sąmoningai ir atsakingai pasirinkti vertybes, kuriomis vadovaujamės gyvenime kiekvieną dieną. Šio darbo objektu pasirinktas socialinis pedagoginis darbas ugdant moksleivių toleranciją. Darbo tikslas: išanalizuoti socialinio pedagoginio darbo ypatumus ugdant moksleivių toleranciją. Darbo uždaviniai: 1) išsiaiškinti tolerancijos sampratą ir jos buvimą mokykloje; 2) išanalizuoti socialinio darbo sampratą ugdymo atžvilgiu; 3) išsiaiškinti socialinio pedagogo atliekamas funkcijas mokykloje; 4) atskleisti tolerancijos ugdymo formas, priemones, turinį. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė ir interpretavimas. 1. tolerancija Šiuolaikinis gyvenimo tempas kelia žmonijai daugybę reikalavimų. „Nepaisant visų civilizacijos laimėjimų, beveik visuotinai pripažįstamų demokratijos nuostatų, pasaulį tebedrebina karai ir konfliktai, vyksta kovos politikos, ekonomikos srityse, tebekovoja skirtingos pasaulėžiūros, kultūros, religijos, stinga socialinio teisingumo ar bent priimtinos pusiausvyros“ (Sprindžiūnas, 1998). Taip rašė A. Sprindžiūnas šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metų, bet tai labai aktualu ir šiandieniniame žmonių gyvenime. Kaip ir tada, taip ir dabar visuomenės būklė yra kebli. Kyla nemažai klausimų: kur link eina žmonija, kokie procesai vyksta visuomenėje, kokios vertybės yra mūsų visuomeninio gyvenimo pagrindas? Ir kaip tą pagrindą padaryti tvirtesniu? Tačiau į tai atsakymų nerandame, nors daug mokslininkų ir užsiima įvairiais tyrimais ir ieškojimais, bet praktiškai to įgyvendinti iki galo nepavyksta. Be kita ko, gyvenime susiduriame ir su individualiomis problemomis – tai savojo tapatumo, draugystės, meilės, profesijos pasirinkimo ir kitos kasdienės problemos. Vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių – tai jo ryšys su kitais žmonėmis. Kadangi žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, tai jis negali jaustis laimingas be tam tikro santykio su kitais žmonėmis. „Šio santykio pobūdis ir pamatinės vertybės ne tik lemia individo gyvenimo prasmingumą, bet ir turi įtakos pačiai visuomenei“ (Dumčienė, 2004). Tolerancija yra viena iš individo gyvenimo prasmingumą lemiančių vertybių. Ji yra tarsi būdas būti pačiam ir leisti būti kitam, taip pat tai būtina sąlyga kūrybiškai tobulėti. „Šiandien tolerancijos reikia visose srityse: ekonomikoje, politikoje, kultūroje, moksle ir religijoje, taip pat kasdienybėje, buities santykiuose“ (Sprindžiūnas, 1998). Sąvoka „tolerancija“ romėnams reiškė pakantumą, kantrybę ir atlaidumą. Ją perėmė kitos tautos, o laikui bėgant pasipildė ir jos prasmė (Sprindžiūnas, 1998). Lotynų kalba sąvoka tolerancija (tolerantia) reiškia kantrybę, ištvermę, priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimą ir pakantą. Šiuolaikiniai žodynai nurodo kelias sąvokos „toleruoti“ reikšmes: • Leisti kam nors įvykti ar egzistuoti; • Pakęsti, ištverti kieno nors nemalonų poveikį; • Gerbti ir pripažinti kitų žmonių teisę į savitas pažiūras, įsitikinimus ar elgesį, nemėginant jų užgniaužti, nuslopinti. Tolerancija trumpai apibrėžiama kaip pakanta, besiremianti pagarba kito žmogaus nuomonei ar įsitikinimams. Pagarba kaip pakantumo motyvas čia labai svarbi, nes jeigu jos nebūtų, tegalėtume kalbėti apie pakantą, t.y. apie kantrų susitaikymą su tuo, ką vertiname neigiamai, tačiau esame per silpni pasipriešinti arba vengiame dar didesnio blogio. Pvz., vergai, vėliau baudžiauninkai buvo priversti pakęsti savo ponus ir visuomeninę santvarką, nes kitaip būtų netekę gyvybės (A.Sprindžiūnas, 1998). Anot V. Sezemano (cit. A. Sprindžiūnas, 1998), yra tikroji ir netikroji tolerancija. Netikroji tolerancija negrindžiama dorovinėmis vertybėmis, egzistuoja ne pagarba kitam asmeniui, bet žmogus tiesiog laikosi konformistiškos pozicijos. Tikroji tolerancija yra aktyvi vertybinė pozicija, grindžiama kitų įsitikinimų teigiamos vertės suvokimu. 1 lentelė Tolerancijos samprata Autorius Tolerancijos samprata R. Plečkaitis Tai kitų asmenų teisės į mums nepriimtinas pažiūras ar veiksmus pripažinimas ir gerbimas. V. Žemaitis Tolerancija reikalauja pakantumo bei pagarbos skirtingoms pažiūroms ir įsitikinimams, kiekvieno savitam gyvenimo stiliui. M. Lukšienė Tai pakantumas kito pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai, tikėjimui ar netikėjimui, gyvenimo būdui, minčiai, laisvės siekiui, kitai kultūrai bei tautai. Volteras „Visi esame sudėti iš trūkumų ir klaidų, todėl atleiskime vieni kitų kvailybę. Tai yra pirmasis gamtos dėsnis. Galvokite sau ir leiskite kitiems ne mažiau džiaugtis šia privilegija.“ A.Sprindžiūnas „Toleruojame griežtąja šios sąvokos prasme tik tada, kai nepritariame, vertiname neigiamai ir prieštaraujame kitų žmonių idėjoms ir veiksmams, ir turime realios galios šiuos veiksmus sutrukdyti, tačiau gerbdami tų asmenų ir asmenų grupių autonomiją ir pripažindami jiems teises, kuriomis turbūt ir patys esame pripratę naudotis, susilaikome nuo represijų jų atžvilgiu.“ R. Plečkaičio, V. Žemaičio, M. Lukšienės ir Voltero nuomone, tolerancija reiškia pagarbą mums nepriimtinoms pažiūroms ir įsitikinimams, gyvenimo būdui, mintims ir kt. Tačiau A. Sprindžiūnas, skirtingai nei šie autoriai, pabrėžia ne tik pagarbą mums nepriimtinoms pažiūroms – tolerantiška žmogaus poziciją jis vadina tik tada, kai nepritariame kitų žmonių veiksmams, idėjoms ir t.t., ir turime galios nesitaikstyti su tuo, tačiau iš pagarbos susilaikome nuo neigiamo elgesio jų atžvilgiu, neprieštaraujame jiems ir netrukdome elgtis taip, kaip jiems atrodo geriausia. Reikia pažymėti, kad galime kalbėti tik apie žmonių tarpusavio santykių toleranciją. Kitų dalykų (t.y. reiškinių, daiktų, gyvūnų) atžvilgiu įmanoma tik pakanta. Kaip nurodo Plečkaitis (1998), galima išskirti tris esmines tolerancijos sąlygas: ◦ Toleruoti galime tik tai, ką vertiname neigiamai, kam nepritariame, kas mums nemalonu. Taigi tolerancijos sąvokos nedera painioti su abejingumu, nes nieko nebranginantis žmogus tegali būti abejingas, nesidomintis, neveiklus, bet ne tolerantiškas. ◦ Tolerancija – tai manymas ar žinojimas, kad galima pasipriešinti tam, kas vertinama neigiamai. To, kam neįmanoma pasipriešinti, negalima ir toleruoti, taip pat ir pakantumas iš baimės ar bejėgiškumo negali būti laikomas tolerantiška pozicija. ◦ Tolerancija – apsisprendimas laisva valia ištverti tai, kam nepritariama. Toks apsisprendimas išreiškia pagarbą kito žmogaus ar žmonių grupės teisėms. Šiandien tolerancija dažnai pavadinama dorybe ar net svarbiausia socialine vertybe. Tačiau kalbėdami apie toleranciją turime nepamiršti įsisąmoninti jos ribas. Kitaip tolerancija netektų prasmės. Kaip pagarba kito asmens autonomijai tolerancija pirmiausia reiškia kito asmens savarankiškumo ir nepriklausomybės pripažinimą. Šitaip tolerancija tampa ir asmens laisvės problemos dalimi. Kai kurie šios srities tyrėjai mano, kad tolerancija sietina su laisve neigiama prasme, kaip galimybė rinktis ir nevaržomai įgyvendinti savo pasirinkimą. Šiuo požiūriu demokratinėse visuomenėse įprasta, kad toleruojami tokie piliečių veiksmai, kurie nekenkia kitiems, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių. Tačiau neribotas laisvės išplėtimas vienai žmonių grupei visada veda į kitų žmonių laisvės susiaurinimą. Taigi, neribota tolerancija, kaip ir neribota laisvė, paneigtų pati save – stipresnieji imtų engti silpnesniuosius, savavaliauti, įsigalėtų ekonominio ir politinio elito tironija. Todėl visuomenė negali sau leisti toleruoti to, kas prieštarauja piliečių lygybės ir asmens orumo principams. Neturi būti toleruojami smurtas, nusikalstamumas, grubi diskriminacija, nes tai ryškiausios netolerancijos apraiškos. Pasak C. Levi-Strausso (cit. Bakonis ir kt., 2004), tolerancija – tai ne stebėtojiška pozicija, suteikianti indulgencijas tam, kas buvo, ar tam, kas yra. Tai lankstus požiūris, numatantis, suprantantis ir skatinantis tai, kas turėtų būti. Teorinę tolerancijos problemą nagrinėjantys autoriai nurodo, kad nuodugnesnė jos analizė įmanoma tik tiksliau apsibrėžus tolerancijos objektą. Dažniausiai išskiriamos šios tolerancijos sritys: politinė, moralinė, socialinė ir religinė (Bakonis ir kt., 2004). Plačiau apie jas visas: 1. Politinė tolerancija siejama su viešuoju gyvenimu ir svarbiausiomis piliečių teisėmis bei laisvėmis. Tai sąžinės ir žodžio laisvė. Politinė tolerancija būtina kaip teisingumo siekimo visuomenėje strategija, kaip laisvų ir lygiateisių piliečių bendradarbiavimo sąlyga. 2. Moralinė tolerancija dažniau siejama su asmens privataus gyvenimo sritimi. Į šią sritį įeina asmenų tarpusavio bendravimo įpročiai ir tos pažiūros, įsitikinimai, bei elgesio modeliai, kurie neturi įtakos kitų asmenų teisėms arba tik šiek tiek jas veikia. Moralinė tolerancija grindžiama asmens vertės, orumo pripažinimu ir gerbimu, jautrumu žmogui ir atsakomybe už jo likimą, kitomis humanistinėmis vertybėmis. 3. Socialinė tolerancija – tai skirtingų žmonių taikaus ir konstruktyvaus bendradarbiavimo sąlyga. Demokratinėse visuomenėse siekiama visose srityse užtikrinti piliečių lygybę, nepaisant jų rasės, lyties, tautybės, kilmės, išsilavinimo, priklausymo tam tikram visuomenenės sluoksniui ir pan. Socialinė tolerancija įpareigoja kovoti su įvairiomis diskriminacijos, ksenofobijos, visuomenei svarbios informacijos iškraipymo, nepakantumo kitoniškumui kurstymo formomis ir kitais žmogaus teisių pažeidimais. 4. Religinė tolerancija pirmiausia reiškia piliečių diskriminacijos religiniu požiūriu atsisakymą ir pačių religijų atstovų pripažinimą, kad visos religijos yra vienodai tinkamos ir geros, neišskiriant savo tikėjimo kaip pačio geriausio ir vienintelio. Kaip atskiros tolerancijos rūšys gali būti išskiriamos minties, kūrybos, skonio ir kitos priklausomai nuo kiekvieno žmogaus poreikių. Juk tolerancija, būdama priemonė tiesai ir gėriui siekti, gali atsiskleisti įgydama įvairiausių išraiškos formų, susijusių su prievartos atsisakymu, pagarba kito asmens identitetui, orumui, laisvei ir kitų humanistinių vertybių įgyvendinimu (Bakonis ir kt., 2004). Norint išsiugdyti toleranciją, reikia išsiugdyti nemažai vertybių. Vertybes mes ugdomės savaime, gyvendami savo šeimoje, mokykloje ir visuomenėje, ugdomojo poveikio kartais nė nepastebėdami. Aplinka mus formuoja pagal to laikmečio, kuriame gyvename ypatumus – kultūrą, istoriją, priimtinas įvairias vertybes (humanistines, dvasines, materialines, racionalias, praktines, teorines ir t.t.). Mes ugdomės ir stebėdami aplinką – priimame tai, ką matome gero ir blogo, apie tai mąstome ir patys to nesuvokdami formuojame savo vertybes. Šiuo atžvilgiu mokykla atlieka labai svarbias funkcijas mūsų gyvenime – ji ne tik moko vaikus teorinių, mokslinių dalykų, bet ji yra ir ugdytoja – jai paliekamas uždavinys tinkamai išugdyti jaunąją kartą. Šį darbą atlieka mokykloje dirbantys pedagogai, socialiniai pedagogai ir psichologai, visi jie bendradarbiauja vienas su kitu siekdami bendro tikslo. 1.1 Tolerancija mokykloje Lietuvos mokyklose šiandien kartu mokosi ir bendrauja skirtingų tautybių, įsitikinimų, nevienodos socialinės padėties mokiniai. Pasak A. Sprindžiūno (2003), vadovautis tolerancijos ir pakantumo kitoniškumui principais yra itin svarbu kuriant humanistinius bei konstruktyviu bendravimu pagrįstus mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų žmonių tarpusavio santykius. Apie tokį poreikį kalbama Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiode programose, įvairiuose UNESCO ir Europos Sąjungos švietimo gaires aptariančiuose dokumentuose ir kitur. Šiandieninei mokyklai ir visuomenei aktualu tai, kad per mažai dėmesio skiriama vaiko auklėjimui ir ugdymui. Pagrindinės to pasekmės būna netinkamas vaiko elgesys mokykloje, prarandama mokymosi motyvacija, sunku atsirinkti kam skirti prioritetus ir t.t. Iš žiniasklaidos ir mokslinės literatūros, bei kitų šaltinių, galime pastebėti, kad moksleiviai nėra pakankamai tolerantiški, dažnai tyčiojasi vieni iš kitų, smurtauja. Mokinių ir mokytojų, mokinių ir tėvų, mokinių tarpusavio santykiai nėra tolerantiški. Pasak A. Sprindžiūno (1998), apie ketvirtadalis moksleivių toleranciją laiko ne itin svarbia vertybe, o beveik trečdaliui jų nesiseka šią vertybę įgyvendinti praktiškai. Pasak A. G. Davidavičienės (2004), mokytojai ne visada skatina moksleivių iniciatyvumą, retai atsižvelgia į jų nuomonę, skatina bendradarbiavimą, sukuria pasitikėjimo atmosferą, o nuolatos ar dažnai reikalauja besąlygiškai vykdyti nurodymus.“ Autorės atlikta moksleivių apklausa atskleidė, kad bendrosiose programose pabrėžiamos vertybės, tolerancijos reikšmė, skelbiamos humanistinės idėjos nėra praktiškai įgyvendinamos mokyklos gyvenime. Mokiniai skundžiasi, kad mokytojai patys netoleruoja kuo nors išsiskiriančių moksleivių. Taigi, tokie mokytojai negali išugdyti tolerancijos, nes jiems patiems trūksta šios vertybės. Tolerancija neatskiriama nuo mokyklos demokratinių pagrindų, nuo humanistinio ugdymo idėjos, nuo žmoniškų santykių sukūrimo mokykloje. Netenka abejoti, kad viena humanistinės mokyklos pedagogo asmenybės charakteristikų ir yra didelė tolerancija, liudijanti apie aukštą vidinę kultūrą, pedagoginės veiklos subtilumą (Žemaitis, 1997, p. 4-5). „Siekdami ugdyti tolerantiškumą, turime ieškoti būdų, kaip tobulinti mokinių santykius ir padėti jiems surasti, suvokti šių vertybių svarbą, jas išgyventi ir išmokti jomis vadovautis“ (Sprindžiūnas, 1998). Nuo to priklauso, kokia visuomenė bus dabar ir ateityje – kiek darbo įdėsime, tokie bus ir rezultatai. 1.2 Tolerancijos ugdymas Tolerancijos ugdymas – vienas iš svarbiausių mokyklos uždavinių. Šiuolaikiniame, ypatingai greitai kintančiame pasaulyje, kai nuolat keičiasi drabužių mados, baldų ir muzikos stiliai, moksleiviai iš savo artimiausios aplinkos perima vienokius ar kitokius elgesio stereotipus. Susidūrus su kitokiu mąstymu, rengimosi ar muzikos stiliumi, neretai kyla įvairių reakcijų, pasireiškiančių replikomis, pašaipomis ar net patyčiomis ir smurtu. Todėl būtina ne tik šeimoje, bet ir mokykloje ugdyti moksleivių toleranciją į kitokią nuomonę, kitos rasės ar tikėjimo žmones (Bakonis ir kt., 2004, 62 p.). Tolerancijos ugdymo uždavinys yra susijęs su asmens, jo sąžinės ir minties laisvės, žmonių prigimtinės lygybės, solidarumo, teisėtumo ir teisingumo vertybėmis, akcentuojamomis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose programose. Siekdami ugdyti tolerantiškumą, turime ieškoti būdų, kaip tobulinti moksleivių santykius ir padėti jiems suvokti šių vertybių svarbą ir išmokti jomis vadovautis gyvenimiškose situacijose. Tolerancijos ugdymu turėtų užsiimti tėvai – ugdydami vaikus namie, rodydami savo pavyzdį, būti savo vaikams autoritetais. Tolerancijos ugdymu taip pat turėtų užsiimti ir klasės auklėtojai, nes jie geriausiai iš visų pažįsta savo klsės mokinius, žino kai kuriuos jų įpročius ir požiūrius, daugiausia su jais bendrauja. Žinoma, socialiniai pedagogai ir psichologai taip pat turi užsiimti tolerancijos ugdymu. Tačiau nors apie toleranciją vis daugiau rašoma, bet dažnai trūksta aiškumo, koks jos turinys, ryšys su kitomis vertybėmis, kokios tolerancijos taikymo ribos. Ypač trūksta tyrimų atskleidžiančių jos struktūrą pedagoginiu aspektu, padedančiu realiai įgyvendinti šią vertybę mokykloje. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl mokykloje stinga tolerancijos. Amerikiečių psichologas Williamas Damonas (cit. Sabaliauskienė, 2004) teigia, kad kiekvienam mažam vaikui būdingi keturi bruožai: empatija, teisingumo jausmas, pasitikėjimas kitais žmonėmis ir savikontrolė. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad socialinė aplinka yra lemiamas veiksnys, formuojantis asmenybę, todėl nuo šeimos, švietimo įstaigos ir bendruomenės priklauso, ar ir užaugę vaikai tebeturės tuos įgimtus bruožus, kurie būtini demokratiškoje, socialiniu teisingumu grįstoje ir tolerantiškoje visuomenėje. Pasak R. Sabaliauskienės (2004), tobulėjimas visuomet yra kelias į nežinią, todėl, siekdami sukurti tolerantišką visuomenę, mokykime vaikus nebijoti naujos patirties, nebijoti rizikuoti ieškant netradicinių sprendimų, nebijoti peržengti savo pačių ar suaugusiųjų sukurtų ribų ir žvelgti į pasaulį plačiau, naujai, galbūt taip, kaip niekas dar nedarė. Ugdant toleranciją, verta panagrinėti ir kai kuriuos svarbiausius ugdymo proceso aspektus. L. Jovaiša (1995) pažymi, kad ugdymo procesas visada vyksta tam tikromis kultūrinėmis sąlygomis, esant tam tikriems, apibrėžtiems ugdymo dalyvių santykiams. Jo nuomone, ugdoma derinant veiklą, bendravimą, bendradarbiavimą, santykius ir sąveiką. Pasak L. Jovaišos, ugdymo kryptį lemia vertybės, ugdymo procese „įaugančios“ į asmenybes vertybines orientacijas. Pedagoginiu požiūriu tolerancijos ugdymas yra vienas visuomeninio auklėjimo uždavinių, susijusių su asmeninių ir socialinių santykių dora, demokratiškos sąmonės formavimusi ir gebėjimu elgtis pagal normas, kylančias iš žmogaus teisių ir pareigų. Ugdydami toleranciją kaip svarbų asmenybės pozicijos dėmenį, kartu stipriname asmenybės dorovinę poziciją, įtvirtiname humanistines vertybes. Kita vertus, dorovinių vertybių internalizavimas sudaro bendrąjį tolerancijos pamatą. Vydūnas, V. Sezemanas, S. Šalkauskis, V. Žemaitis, J. Balčiūnas, K. Stoškus, M. Lukšienė, B. Bitinas, R. Plečkaitis, V. Bagdonavičius ir kiti autoriai mano, kad tolerancija galima tik tada, kai individas ištikimas savo pasirinktoms vertybėms, turi tvirtų dorovinių įsitikinimų ir atitinkamų elgesio įpročių, kitaip sakant, yra visiškai internalizavęs esmines dorovines vertybes (Dumčienė, 2004). Pasak B. Bitino (cit. Dumčienė, 2004), kaip ir kiekvienos dorovinės vertybės, tolerancijos ugdymas turi apimti tris pagrindinius dėmenis: pažintinį, emocinį vertinamąjį ir praktinį. Vadinasi, labai svarbu, kad moksleiviai suvoktų tolerancijos principo svarbą visuomenėje, įsisąmonintų poreikį gyventi draugiškai ir solidariai, atsisakyti smurtu spręsti konfliktus, jėga grįsti individo, grupių ir institucijų santykius. Kaip teigia V. Aramavičiūtė (cit. Dumčienė, 2004), žinios apie tam tikras vertybes dar nereiškia, kad šiomis vertybėmis bus remiamasi praktiškai. Ugdymo procese ypač svarbūs išgyvenimai. Autorė pabrėžia, kad nuo jausmų labai priklauso elgesio motyvacija, veiklos planai ir jų įgyvendinimas. Kitaip sakant, nuo dorovinių vertinimų priklauso, kokia reikšmė bus teikiama tam tikrai vertybei, o tai lemia žinių virtimą vertybėmis. Pasak A. Sprindžiūno (1998), doriniam ugdymui palankus paauglystės ir ankstyvosios jaunystės tarpsnis, kurio metu daugiau dėmesio pradedama skirti sau, stiprėja tobulumo, vidinės harmonijos siekis, labiau domimasi kai kurių savo charakterio bruožų ugdymu ir kt. Šis asmenybės raidos etapas palankus ir tolerancijai ugdyti, nes kaip tik tuo metu ypač stiprėja bendravimo, priklausymo grupei, artesnės draugystės užmezgimo poreikis. Ugdant tolerantiškumą ypač svarbu yra pedagogo asmenybė, charakterio bruožai ir bendravimo su moksleiviais bei jų tėvais ypatybės. Pedagogas turėtų žinoti savo tolerancijos ribas ir kokius nepageidaujamus reiškinius jis pasirengęs toleruoti, kokia yra tokios tolerancijos prasmė, kokias vertybes padės auklėtiniams atrasti. Reikalingas grįžtamasis ryšys, nuolatinis dialogas, padedantis geriau suprasti vieniems kitus, dalytis išgyvenimais, suvokti savo poelgių motyvus ir padarinius. 2. Socialinis darbas Per pastaruosius du dešimtmečius socialinis darbas Lietuvoje tapo labai aktualia mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos sritimi. Socialinis darbas jungia sociologiją, psichologiją, teisę, mediciną, ekonomiką ir kitus mokslus. Taip pat socialinis darbas ypač glaudžiai sąveikauja su žmogaus ugdymo mokslu – pedagogika. Tačiau tiek socialinis darbas, tiek socialinė pedagogika Lietuvoje yra gana naujos ir nepakankamai išpuoselėtos mokslo šakos, bet jos yra labai svarbios socialinių pedagogų ir mokytojų rengime (Kučinskas ir kt., 2000). Socialinis darbas – veikla, kurios paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšį su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant kuo pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą (Kučinskas ir kt., 2000). Pasak I. Leliūgienės (2002), socialinis darbas grindžiamas kliento poreikiais. Socialinis darbas kaip profesionalios veiklos sritis siekia atkurti ar išsaugoti socialinius ir psichomentalinius individo ryšius su sociumu, grupe ar atskirais asmenimis. Nors autoriai skirtingai apibūdina socialinį darbą, bet savo esme šie paaiškinimai yra labai panašūs. Iš esmės autoriai kalba apie tą patį – tai veikla, kuria siekiama pasirūpinti kliento poreikiais, atstatyti ryšį su bendruomene, integruojantis į visuomenę skatinti pilnavertį žmogaus socialinį gyvenimą. Tam, kad socialinis darbas tinkamai funkcionuotų, jis turi savo veiklos struktūrą (Kučinskas ir kt., 2000). Tai matyti 1 paveiksle. 1 pav. Socialinio darbo sistemos struktūra Paveiksle matyti socialinio darbo sistemos struktūros elementai - subjektas, objektas ir veikla su savo tikslu, turiniu, rezultatu, valdymu, kontrole, priemonėmis, sąlygomis ir aplinka. Socialinio darbo subjektas – socialinio darbo profesionalai, visuomenininkai, organizacijos, kurios atlieka tą darbą, jį organizuoja, valdo ir kontroliuoja. Pagal A. Maceiną, Z. Toliušą ir kitus autorius, svarbiausia subjekto savybė yra demokratiška asmenybė (pasižyminti kūrybiškumu, nuolatiniu tobulėjimu, tolerancija, gebėjimu pasireikšti, atsakingumu, turi mokėti derinti interesus – visada stengiasi siekti kompromiso, laikosi įstatymų, pripažintų vertybių ir normų, vengia jėgos ir prievartos). Socialinio darbo objektas švietimo sistemoje – formaliose ir neformaliose ugdymo institucijose arba kitoje socialinėje aplinkoje esantys vaikai, paaugliai ir kiti individai ar jų grupės, kuriems reikalinga pagalba ir ugdymas. Socialinio darbo tikslai klasifikuojami įvairiai, skiriami – socialiniai ir individualūs, strateginiai ir taktiniai, konkretūs ir idealūs, realūs ir nerealūs, tolimieji ir artimieji tikslai (Kučinskas ir kt., 2000). Tačiau pagrindinis socialinio darbo tikslas – tenkinti ugdytinių ar globotinių poreikius ir pageidavimus, teikti jiems reikalingas paslaugas, globą ar kitą pagalbą. Apibendrinant, socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų pagrindinis uždavinys – užtikrinti globotinių normalios veiklos ir gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti jiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžes (Vaitkevičius, 2003). Matyti, kad socialinis darbas visuomenėje yra labai svarbus. Tam, kad būtų įmanoma kuo geriau atlikti savo darbą, reikia žinoti ir vadovautis pagrindiniais socialinio darbo struktūros elementais, kurie yra planas reikalaujantis iš žmogaus kūrybingumo, praktikos ir prisitaikymo prie konkrečios situacijos. Socialinis darbas užima svarbią vietą ir mokyklos gyvenime – vaikai ne tik yra mokomi, bet ir ugdomi įvairių vertybių, kurių hierarchinėje viršūnėje įvardijama tolerancija. Pedagogų, psichologų ir socialinio pedagogo socialinis darbas yra labai svarbus, nuo jų darbo kokybės priklauso visuomenės ateitis. 2.1 Socialinis pedagogas mokykloje Socialinis pedagogas yra profesionalas atliekantis socialinį darbą įvairiose švietimo ir ugdymo institucijose. Mokykla, viena iš pagrindinių socialinio pedagogo veiklos vietų. Ji reikalauja individualaus, grupinio ir šeimos poveikio vaikui, kuris turi socialinių ir ugdymo rūpesčių. Socialinė aplinka, drauge su joje esančiomis įstaigomis ir socialinės globos bei rūpybos agentūromis, įsiterpia tuo atveju, kai prireikia ginti vaiko teises įstatymais nustatyta tvarka (Leliūgienė, 2003). Socialinis pedagogas reikalingas kasdieninėje vaikų socialinio ugdymo ir darbo su šeima ir visuomene srityje. Mokslininkai nesutaria dėl socialinio pedagogo sampratos. 2 lentelėje matyti autorių skirtingos nuomonės. 2 lentelė Socialinio pedagogo samprata Autorius Samprata Bitinas B. ir Giedraitienė E. „Socialinis pedagogas yra profesionalus pedagogas, gebantis optimizuoti vaiko asmenybės raiškos, sklaidos ir raidos sąlygas.“ Vaitkevičius J. „Socialinis pedagogas – tai tarpininkas tarp į keblią padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, jis turi aiškinti savo globotinio teises ir pareigas šeimoje, visuomenėje, ginti jo teises, padėti jam augti ir tobulėti profesionaliai bei socialiai.“ Kvieskienė G. „Socialinis pedagogas – vaiko socialinis asistentas, sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse.“ B. Bitinas ir E. Giedraitienė pabrėžia socialinio pedagogo veiklą neišskirdami smulkiau jo veiklos specifikos, kalba apibendrintai apie vaiko asmenybės raišką, sklaidos, raidos sąlygas. Skirtingai nei šie autoriai, J. Vaitkevičius smulkiau išskiria socialinio pedagogo veiklą, pabrėžia jo reikšmę tarpininkaujant ir aiškinant teises bei pareigas. O G. Kvieskienė socialinio pedagogo veikloje išskiria prevencijos, reabilitacijos programų kūrėjo funkcijas. Tačiau nors autorių nuomonės apibūdinant socialinį pedagogą skiriasi, galima išskirti visiems bendrą nuomonę – socialinis pedagogas yra tas žmogus, kuris padeda jaunai asmenybei augti ir tobulėti, adaptuotis visuomenėje ir susidoroti su iškilusiomis problemomis. Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų teises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etinio darbo principais. Socialiniai pedagogai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymais, Vyriausybės programomis, kitais norminiais aktais ir studijų programomis. Galima išskirti pagrindines socialinio pedagoginio darbo kryptis (Misiukevičienė ir kt., 2009): • Individualus darbas su mokiniais • Darbas su mokinio šeima • Grupinio darbo ir komandinės veiklos organizavimas • Tarpinstitucinės veiklos organizavimas ir koordinavimas • Prevencinės veiklos organizavimas Galima teigti, kad socialinis pedagoginis darbas yra įvairiapusis, jis reikalauja iš socialinio pedagogo ne tik teorinių ir praktinių žinių, bet ir lankstumo bei kūrybiškumo. Taip pat socialinis pedagoginis darbas turi derintis prie laikmečio – tobulėjant technologijoms, žmonijai einant pirmyn, vis sunkesnės iškyla ir problemos. Su savo veikla jis turi derintis ir prie supančios aplinkos, gyvenamos vietos. Todėl socialinis pedagogas negali stovėti vietoje, jis nuolat turi tobulėti, kad galėtų padėti vaikams ir jų tėvams reikiamu metu. Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių įgūdžių ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo paskirtis būti vaiko advokatu visose vaikui kritinėse situacijose (Leliūgienė, 2003). Remiantis šia pagrindine teze galima pažymėti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti profesionalus ar institucijas, kurios gali padėti spręsti problemą, jei socialinis pedagogas vienas išspręsti konkrečios problemos negali.  Socialinis pedagogas turi būti pasirengęs teikti vaikui socialinę pedagoginę pagalbą, panaudoti ir kūrybiškai perteikti teorines žinias, rengti socialines programas ir projektus, užtikrinti laisvalaikio veiklos formų įvairovę vaikų užimtumo kontekste bei koordinuoti socialinių paslaugų teikimą. Socialinis pedagogas drauge su klasių auklėtojais padeda vaikui įgyvendinti lygias galimybes į švietimą, užtikrina vaikų saugumą, šalina mokyklos nelankymo priežastis, padeda vaikui ugdyti socialinius gebėjimus, vykdo neigiamų socialinių reiškinių prevenciją, skatina socialinį aktyvumą. Siekdamas  vaiko gerovės ir saugumo socialinis pedagogas vykdo šias funkcijas (LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, 2009): • įvertinimo (renka informaciją, analizuoja, daro išvadas); • konsultacinę (pataria, padeda, konsultuoja); • korekcinę (skatina, įgalina, padeda adaptuotis, aktyvina, mobilizuoja); • vadybinę (organizuoja, telkia, planuoja, priima sprendimus ir už juos atsako); • šviečiamąją (informuoja, aiškina); • koordinacinę (palaiko ryšius, siunčia (perduoda) informaciją); • prevencinę (numato neigiamus reiškinius, poelgius ir padeda jų išvengti); • teisinę (atstovauja, gina vaiko interesus); • socialinio ugdymo. Socialinis pedagogas yra valstybės tarnautojas, jis privalo vadovautis numatytais įstatymais, laikytis privalomų veiklos normų. Jis vadovaujasi individualaus priėjimo, lygių galimybių įtvirtinimo, konfidencialumo, vaiko apsisprendimo pripažinimo ir atsakomybės bei kompetencijos principais, profesinio rengimo standartu ir pareigybės aprašu. Bendraudamas su klientais socialinis pedagogas turi visu tuo remtis, kad padėtų išspręsti konkrečią problemą nesukeldamas nepatogumų. Socialiniam pedagogui būdingas platus visuomeninis išprusimas, orientavimasis socialiniame kultūriniame gyvenime, ekonomikos, meno, ekologijos, etikos, teisės, ideologijos, religijos, filosofijos, netgi sanitarijos, medicinos ir kitose srityse. Apibendrinant, socialinis pedagogas atlieka itin svarbias funkcijas mokykloje ir yra atsakingas už moksleivių ugdymą, jų popamokinės veiklos organizavimą, komandos, kuri padėtų veikloje su vaikais būrimą. Pagrindinis socialinio pedagogo tikslas – vaiko gerovė, saugumas siekiant pilnavertės socializacijos visuomenėje, skatinant visavertę asmenybės raišką, pilietinę brandą. Tuo remiantis ir vyksta socialinio pedagogo veikla mokykloje. 2.2 Socialinis pedagoginis darbas ugdant moksleivių toleranciją Pagrindinis socialinio ugdymo tikslas – suteikti moksleiviui pilietinės ir socialinės kultūros pagrindus, įkūnijančius humanizmo ir demokratijos vertybes bei principus ir atliepiančius kintančias asmens ir visuomenės gyvenimo reikmes (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai, 2002). Taigi, socialiniu ugdymu siekiama išugdyti moksleiviams humanizmo ir demokratines vertybes, tarp kurių yra ir tolerancija. Be kita ko, mokyklos socialinio pedagogo veikla apima moksleivių dvasinių vertybių įtvirtinimą, kuris reikalingas pozytivaus charakterio ugdymui. Nors mokymasis užima itin svarbią vietą moksleivio gyvenime ir užima didžiąją jo laiko dalį, tačiau jo socializacijai esminį poveikį daro daugelis kitų su mokymosi veikla nesusijusių veiksnių. Mokyklos bendruomenė yra galingiausias dvasinių vertybių internalizavimo veiksnys – kuo turiningesnė moksleivių veikla, tuo moksleiviams aktualesnės šioje veikloje funkcionuojančios dvasinės vertybės, sparčiau formuojasi dvasiniai poreikiai. Socialinis pedagogas yra tarsi dvasinis vadovas – jis turi tinkamai organizuoti moksleivių veiklą, ir tinkamai vykdyti savo funkcijas. Vienaip ar kitaip socialiniu ugdymu užsiima visi mokyklos pedagogai, psichologai, bet daugiausia dėmesio tam skiria socialinis pedagogas. Nekalbant apie kitas socialinio pedagogo pareigas, jis privalo stebėti moksleivių elgesį ir vykdyti įvairią prevenciją, ugdyti jų vertybes ir toleranciją. Kai kurių mokslininkų nuomone, vaikus ugdyti tolerancijos reikia nuo mažens. Pasak R. Sabaliauskienės (2004), mokslininkų tyrimai rodo, kad: • Vaikai labai anksti pradeda suvokti žmonių skirtumus ir tuos, su kuriais bendrauja, ima vienaip ar kitaip vertinti; • Vaikų savęs suvokimą ir požiūrius formuoja ir veikia aplinka, kurioje jie gyvena; • Suaugusiesiems būdingi stereotipai persiduoda su jais bendraujantiems vaikams. Nuo mažens vaikai jau pradeda rinktis draugus, kartu išsakydami tam tikrus vertinimus, kurie dažnai būna suformuoti socialinės aplinkos. Toks laikotarpis ganėtinai palankus ugdymo poveikiui – vaikas lengvai paveikiamas. Tačiau, jei šiuo metu vaikas matys tik blogus pavyzdžius, niekas jo neugdys taip kaip reikėtų, tai greičiausiai jis susiformuos netinkamus elgesio modelius ir pagal juos gyvens. Pedagogai, norintys išmokyti vaikus tolerancijos, turėtų ne ignoruoti esamus vienokius ar kitokius skirtumus, bet mokyti vaikus tuos skirtumus toleruoti, geriau juos pažinti ir bendrauti su kuo nors išsiskiriančiais žmonėmis (Sabaliauskienė, 2004). Autorės nuomone, norint išugdyti toleranciją, pirmiausia reikia sukurti tam tinkančią aplinką. Anot jos, pedagogas turi: • Sukurti aplinką, kurioje vaikai rastų nestereotipinės informacijos apie įvairių lyčių, rasių, kultūrų ir fizinių gebėjimų žmones; • Raginti vaikus domėtis savimi pačiais ir kitais žmonėmis; • Skatinti vaikus didžiuotis, kad priklauso vienai ar kitai kultūrinei grupei, ir tuo pat metu leisti suprasti, jog kitos kultūros yra tokios pat vertingos. Taip pat svarbu ugdyti lyčių lygybę, teigiamą požiūrį į specialiųjų poreikių žmones ir kt. R. Sabaliauskienė (2004) pabrėžia ir šeimos svarbą ugdant moksleivių toleranciją. Ji teigia, kad būtina tėvus supažindinti su ugdymo tikslais, metodais ir kokias veiklas pasitelkus bus ugdomi jų vaikai. Užmezgus su šeimomis glaudžius santykius paremtus pagarba ir partneryste, galima tikėtis jų pagalbos ir pritarimo, tokiu būdu tampa daug lengviau ugdyti vaikams ne tik toleranciją, bet ir kitas reikalingas ir svarbias vertybes. Kalbant apie vertybių ugdymą, o ypač apie toleranciją, galima pabrėžti, kad ugdyti mokykloje toleranciją labai sudėtingas procesas. Kokia kryptimi eiti ir kokius metodus pasitelkti organizuojant tolerancijos ugdymą priklauso nuo organizatorių, idėjos ir bendruomenės įsitraukimo į šią veiklą. Pasak L. Deveikienės ir E. Manelio (Bakonis, 2004), reikėtų nusistatyti susirinkus kartu su moksleiviais savo mokyklos tolerancijos lygį, minėti mokykloje Tolerancijos dieną, mokykloje ar rajone rengti Tolerancijos savaitę, pasikviečiant svečių iš kitų mokyklų ar užsienio partnerių, arba tiesiog integruoti tolerancijos ugdymą į kitus mokomuosius dalykus. Pasak A. Dumčienės (2004), ugdant toleranciją dabar stengiamasi kryptingiau panaudoti visą mokyklos gyvenimą, kartu būtina įtraukti moksleivius į nepamokinę veiklą mokykloje ir už jos ribų, stiprinti bei plėtoti ugdomąją jaunimo organizacijų įtaką. Suvienijus pedagogų, socialinio pedagogo, psichologo ir tėvų, bei kitų įstaigų jėgas, tinkamai bendradarbiaujant moksleivių tolerancijos ugdyme, didesnė ir tikimybė, kad išaugs tolerantiška ir pilnavertė jaunoji karta. Kuri būdama tolerantiška, ugdys jau kitus moksleivius ir žmones apskritai būti tokiais pat tolerantiškais. išvados Apibendrinant, tolerancija reiškia tokią žmogaus poziciją, kai nepritariama kito žmogaus ar žmonių grupės veiksmams, nuomonei, požiūriams ir t.t., ir turima galios nesitaikstyti su tuo, tačiau iš pagarbos kitų teisei turėti savo požiūrį, nuomonę ir kt., nesipriešinama ir nesiimama jokių neigiamų veiksmų tų žmonių atžvilgiu. Šiandienos mokykloje mokosi ir bendrauja įvairiausių tautybių, skirtingų požiūrių ir kitokių skirtumų turintys moksleiviai, todėl būtina ugdyti mokykloje toleranciją, kad visi galėtų vieningai ir draugiškai gyventi. Deja, šiandieninėje mokykloje jos labai stinga. Socialinis darbas yra tokia veikla, kuria padedama žmonėms adaptuotis visuomenėje, atstatyti ryšį su bendruomene, taip pat padedama integruojantis į visuomenę tuo pačiu skatinti ir pilnavertį žmogaus socialinį gyvenimą. Socialinis pedagogas mokykloje atlieka itin daug funkcijų – nuo socialinės paramos, tarpininkavimo krizinėse situacijose iki vertybių ugdymo. Tolerancijos ugdymas mokykloje itin sunki užduotis reikalaujanti ne tik profesionalumo ir patirties, bet taip pat daug kūrybiškumo ir kantrybės, nes Lietuvoje dar trūksta metodinės medžiagos nusakančios, kaip pedagogiškai ugdyti toleranciją mokykloje. Užsiimant tolerancijos ugdymu stengiamasi įtraukti visos mokyklos bendruomenę, kuri susivienijusi gali žymiai daugiau nei vienas socialinis pedagogas. Literatūros sąrašas 1. Bakonis E., Deveikienė L., Kurienė A. ir kt. 2004. Tolerancijos ugdymas mokykloje: mokytojo knyga. Vilnius : Garnelis. 2. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. 2003. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. 3. Bitinas B., Šidlauskienė A. 2001. Mokyklos socialinis pedagogas: ergonominis aspektas. Pedagogika, Nr. 53, 8-14 p. 4. Dumčienė A. 2004. Auklėjimo pagrindai. Kaunas: LKKA Jovaiša L. 1993. Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. 5. Jovaiša L. 2003. Hodegetika. Auklėjimo mokslas. Vilnius: Agora. 6. Jovaiša L. 2007. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis 7. Kučinskas V., Kučinskienė R. 2000. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 8. Kvieskienė G. 1997. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 9. Kvieskienė G. 2001. Socialinio pedagogo kompetencijos samprata. Pedagogika. Nr. 53, 63-69 p. 10. Leliūgienė I. 2002. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija. 11. Leliūgienė I. 2003. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija. 12. Lietuvos Respublikos Švietimo ir Mokslo ministro įsakymas. 2001. [žiūrėta 2010 m. balandžio 21d.]. Prieiga internete:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!