Pedagoginės minties kaita Lietuvoje 1985-1995

Švietimo reforma Lietuvoje prasidėjo dar prieš atkuriant politinę šalies nepriklausomybę. 1988 metais gruodžio mėnesį Maskvoje įvykusiame švietimo darbuotojų suvažiavime Lietuvos mokytojų ir pedagogikos mokslininkų delegacija pareiškė, kad toliau Lietuva švietimo sistema plėtos savita, skirtinga nuo Sovietų Sąjungos linkme. Ši buvo apibrėžta parengtoje ir tų pačių metų pabaigoje paskelbtoje Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijose, kuri netrukus pelnė tautinės mokyklos koncepcijos vardą. 1988 metai pagrįstai laikomi Lietuvos švietimo reformos pradžia.
Švietimo reforma pradėta įgyvendinti kaip ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo grandžių reforma. Vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, reforma imta suvokti plačiau, sistemiškiau. 1992 metais buvo parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija, nubrėžusi visos švietimo sistemos, visų jos grandžių pertvarkos gaires. Ji tapo iš esmės neginčijamu konceptualiu pamatu visai švietimo pertvarkai, kuri tebesitęsia ir šiandien.
Švietimo reforma nuo pat pirmųjų savo žingsnių Lietuvos žmonių buvo suvokiama kaip “pamatinis visuomenės raidos veiksnys, visų socialinių reformų pagrindas”. Reforma palietė bendruosius nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo idealus ir principus: puoselėti nacionalinę kultūrą kaip tautos tęstinumo ir stiprinimo garantą; įtvirtinti demokratines, teisines, atviros pilietinės visuomenės ir kultūros principus. Šios nuostatos buvo įtvirtintos 1991 metais vasarą priimtame naujajame Švietimo įstatyme, kurioje pabrėžiama: Lietuvos švietimas grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas kuria krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą.
Lietuvos švietimo reformos idėjiniai pagrindai sietini su palyginti turtingomis Lietuvos švietimo istorinėmis tradicijomis, kritiniu totalitarinės sovietinio švietimo prigimties apmąstymu ir vertinimu: modernia Vakarų demokratijos šalių pedagogine patirtimi; bendraisiais demokratinės visuomenės ir kultūros principais; kai kuriomis šiuolaikinėmis teorinės pedagoginės minties kryptimis, iš kurių bene didžiausią įtaka formuojantis konceptualiems reformos pagrindams, turėjo humanistinė psichologija ir pedagogika, kultūros pedagogika bei vadinamosios holistinės pedagogikos nuostatos. Švietimo pertvarka nuo pat pradžios grindžiama pamatiniais nacionalumo, demokratiškumo, humaniškumo ir kaitos principais.
Ugdymo turinys mokykloje – tai visų pirma asmenų problema. Asmens savarankiškumo, jo veiklos ir mąstymo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!