Patarlių ir priežodžių panaudojimas pedagoginėse situacijose

Įvadas Lietuvių liaudies tautosaka. Lietuvių liaudies tautosaka – tai sielos veidrodis, vienas reikšmingiausių tautos kultūros reiškinių, profesionalaus meno lopšys, kurioje susipina muzika, poezija, judesių menas, vaidyba ir kiti menai, neišsenkamas individualios kūrybos šaltinis. Perteikiama iš kartos į kartą, ji ištisus šimtmečius išlieka gyva, o perimama iš lūpų į lūpas, naujai perprasminama, kad būtų suprantama, kad jaudintų ir domintų kiekvienos epochos žmones. Tautosakos, kaip tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno, sakytinės arba gyvo žodžio liaudies kūrybos, esminiai bruožai yra kolektyviškumas, tradiciškumas. Be jų ji negalėtų gyvuoti. Žanriniu atžvilgiu liaudies poetinė kūryba yra labai įvairi (prisiminkime, kad tautosaka skirstoma į tris rūšis – pasakojamąją (pasakos, pasakėčios, sakmės, pasakojimai ir atsiminimai, padavimai, mitai, legendos, oracijos), dainuojamąją (dainos, raudos, giesmės) ir smulkiąją (patarlės, priežodžiai, minklės, mįslės, anekdotai, greitakalbės, užkalbėjimai, šūksniai, skaičiuotės, erzinimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai). Mūsų darbo tiriamasis objektas yra smulkioji tautosaka, tiksliau apibrėžiant, tokie tautosakos kūrinėliai, kurie gyvuoja liaudyje neturėdami melodijos, labiau išvystyto siužeto ir į vieną žanrų grupę skiriama tik todėl, kad yra panašios apimties. Kita vertus, smulkiosios tautosakos žanrai įvairuoja savo idėjiniu-tematiniu turiniu, paskirtimi, gyvavimo bei atlikimo būdu, skiriasi savo vidine sandara – menine forma. Įvairi ir gausi smulkioji tautosaka užima reikšmingą vietą lietuvių liaudies poetinės kūrybos lobyne. Per daugelį šimtmečių nuėję ilgą vystymosi kelią smulkiosios tautosakos žanrai yra išlaikę daug įdomių liaudies kultūros istorijos žymių, yra vertingi savo vaizdingumu, kalbos lakoniškumu, poetinės išraiškos priemonių įvairove. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti: kokia liaudies išmintimi vadovaujamės iškilus tam tikroms pedagoginėms situacijoms; kurios iš situacijų sukuriamos, o kurios susiklosto neplanuotos; kokia jų auklėjamoji (ugdomoji) funkcija. Mūsų akiratin paklius itin paplitę smulkiosios tautosakos žanrai, tokie kaip: patarlės ir priežodžiai, maginės paskirties pasakymai, situaciniai posakiai, erzinimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai. Šiuos išvardintus smulkiosios tautosakos žanrus aptarsime plačiau. Pedagoginių situacijų sąvoka. Pirmiausia reikėtų apibrėžti sąvoką pedagoginės situacijos. Tarptautinių žodžių žodynėlyje (1999) terminas pedagogika išvertus iš graikų kalbos paidagōgikē (technē) reiškia auklėjimo meną. Tai kryptingo ir sistemingo žmogaus auklėjimo (ugdymo) mokslas, kuris tiria auklėjimo tikslus, uždavinius ir dėsningumus, mokymo turinį, procesą, principus, metodus. Įsiskaitę į pedagogikos apibrėžimą, suformuluojame apibrėžimą žodžių junginiui pedagoginės situacijos. Tai yra tokios situacijos, kurių metu vyksta tam tikras kryptingas ir sistemingas ugdytinių (vaikų, mokinių) auklėjimas (ugdymas), remiantis iškeltais auklėjimo tikslais, uždaviniais, mokymo turiniu, procesu, principais, metodais. Pedagoginės situacijos paprastai būna suplanuotos iš anksto (pvz., žaidimai, pasakojimai, pamokų, švenčių planai) ir spontaniškos, t.y. įvykstančios susiklosčius netikėtoms aplinkybėms (pvz., atėjus į ugdymo įstaigą, pietaujant, bendraujant, susitikus kieme). Trumpai tariant, vaikas yra ugdomas ne tik darželyje, mokykloje per pamokas, bet ir tada, kai, atrodo, jokios ugdomosios veiklos nėra. Smulkiosios tautosakos vertė. Kad smulkioji tautosaka tebegyvuoja ir šiandien, abejonių nekyla, tačiau sužinoti, kokie smulkiosios tautosakos žanrai tebevartojami šiuolaikinių vaikų, paauglių ir suaugusiųjų būtų neprošal net ir mažai besidominčiajam lietuvių liaudies tautosaka. Smulkioji tautosaka tik todėl ir gyvuoja ištisus šimtmečius, nes kiekvienas mūsų atliekame „misiją“ – perduodame jaunajai kartai lietuvių liaudies sukurtus perlus juos savaip įvertindami, įprasmindami šių dienų gyvenime, tikėdamiesi, kad šis sielos veidrodis taps jų savastimi ir, kaip nenuginčijama išmintis, toliau keliaus per kartų kartas. Patarlės ir priežodžiai, jų sąvoka. Patarlės ir priežodžiai (dar kartais vadinami liaudies aforizmais (graikų k. aphorismos – apibrėžimas), paremijomis (graikų k. paroimia – patarlė, pamokymas) – tai tradiciniai posakiai, priskiriami vienam tautosakos žanrui. Aiškinamajame lietuvių kalbos žodyne (2001) patarle vadinamas trumpas posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis. Kitur nurodoma, kad patarlė – tai sintaksiniu atžvilgiu išbaigtas sakinys, o priežodis – frazė. Tiek patarlėmis, tiek priežodžiais kalba liaudies išmintis, tik patarle pamokoma, patariama, stengiamasi sudrausti sulaikyti nuo negerų darbų, o priežodžiu išmintis reiškiama be tiesioginių pamokymų, jis – tik vaizdingas atskirų atvejų, situacijų, reagavimų išsakymas. D. Saukos knygoje „Lietuvių tautosaka“ (2007) patarlės ir priežodžiai nusakomi itin vaizdžiai: jie skalsi Dievo dovana, kuri džiugina kaip atsitiktinis kalbos radinys su slypinčiomis minties ir vaizdo sankaupomis. Kita vertus, nerandame vieno tikslaus apibrėžimo patarlėms ir priežodžiams apibūdinti. Toje pačioje D. Saukos knygoje cituojama kapitalinio veikalo apie patarles autoriaus Archero Tayloro abejonės, jog patarlę apibrėžti per daug sunku

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!