Pasaulinės atvirosios visuomenės modelis XXI amžiuje

TURINYS ĮVADAS 1 I. ATVIROSIOS VISUOMENĖS SĄVOKA IR JOS BRUOŽAI 7 1.1. K.R.Popper’io atvirosios visuomenės konceptas 7 1.2. G.Soros’o atvirosios visuomenės aiškinimas 10 1.3. R.Dahrendorf’o interpretacijos 12 1.4. I.Berlin’o visuomenės modelis 13 II. MAŽŲJŲ VALSTYBIŲ DEFINICIJOS PROBLEMA 14 III. ELGSENOS TARPTAUTINĖJE POLITIKOJE YPATYBĖS IR NACIONALINIO INTERESO SPECIFIKA 18 3.1. Nacionalinio intereso specifika 18 3.2. Mažųjų valstybių funkcijos 19 3.3. Mažosios valstybės ir tarpusavio priklausomybė 22 IV. SOCIALINIO ATVIRUMO SKLAIDA XX AMŽIUJE 24 4.1. Politinio idealizmo siekis tarpukaryje 25 4.2. Socialinio atvirumo poslinkiai po II - ojo Pasaulinio karo 27 4.3. Nauja socialinio atvirumo kokybė po 1989 m. 30 V. PASAULINĖS ATVIROSIOS VISUOMENĖS MODELIS XXI AMŽIUJE 32 IŠVADOS 36 Literatūros sąrašas 38 ĮVADAS XX amžius ir jame vykę procesai iš esmės pakeitė šiuolaikinę civilizaciją, jos pobūdį bei apskritai visą istorinę pasaulinės politikos raidą. Informacinė revoliucija sąlygojo naują technologinę sąrangą, veržli transnacionalinių korporacijų ekspansija padarė jas dar reikšmingesniais tarptautinių ūkinių santykių agentais už nacionalines valstybes, o komunistinio bloko žlugimas sąlygojo daug prieštaringų pasekmių visame pasaulyje. Šie ir, žinoma, visi kiti įvykiai sulaukė itin didelio mokslininkų susidomėjimo, bet jų pasekmės buvo įvertintos anaiptol nevienareikšmiškai. Be to, reikėtų nepamiršti, jog politikai XX amžiaus visuomenės raidoje atiteko strateginis vaidmuo, kurio ji neatliko be priekaištų. Žmonijos gyvenime atsirado precedento neturėjęs prieštaravimas. Tai prieštaravimas tarp atskiros visuomenės fragmentacijos ir žmonijos globalizacijos tendencijų. Politinių - visuomenę ir žmoniją saistančių - sprendimų priėmimas visuomenės fragmentacijos ir globalios tarpusavio priklausomybės priešpriešos aplinkoje komplikuojasi, o patys politiniai sprendimai netampa efektyvesni, labai dažnai ir negailestingai kritikuojami (28; 25). Akcentuotina, jog būtent šis prieštaravimas suponuoja dar vieną naują politinės diskusijos interesų sritį - atviros visuomenės tapsmo problemą, kurią, kaip vieną svarbiausių šio darbo tyrimo objektų, aptarsiu vėliau. Mažųjų valstybių, kaip tarptautinės politikos subjektų tyrinėjimai pergyveno ir išskirtinio susidomėjimo, ir fatalistinio skepticizmo laikmečius. Nepaisant to, ši problema ir toliau lieka aktuali tarptautinių santykių disciplinos akiratyje. Kita vertus, pažintis su mažosiomis valstybėmis kaip pasaulio politikos dalyvėmis, turi ir normatyvinę prasmę, suponuotą socialinės tikrovės pažinimo siekio. Kadangi žmonių visuomenės raidą laikome savotiška socialinių eksperimentų baze bei savitu paieškos procesu, t.y. per bandymus ir klaidas siekiant geresnės socialinės organizacijos, tuomet, verta pažymėti, kad šiame kontekste mažųjų valstybių sukaupta patirtis yra ne mažiau vertinga ir įdomi už tradiciškai labiau išanalizuotą ir tyrinėtą didžiųjų pasaulio valstybių politikos praktiką. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad mažųjų valstybių problematikai politinėje literatūroje skiriamas išties nemažas dėmesys, bet, savaime suprantama, ne toks didelis kaip įtakingosioms galybėms, formuojančioms pasaulinę politiką. Todėl mažųjų valstybių tyrinėjimai yra kiek menkiau išplėtoti. Būtent tai ir yra viena iš daugelio priežasčių, lėmusių mano pasirinkimą toliau plėtoti šią temą baigiamajame politikos mokslų studijų darbe. Apibrėžti kas yra mažoji valstybė, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors tam, regis, gali būti panaudoti paprasčiausi kriterijai: gyventojų skaičius, teritorijos dydis, ginkluotųjų pajėgų apimtis bei potencialas ir t.t. Tačiau šie veiksniai ir kriterijai gali būti vertinami kaip antraeiliai. Todėl nieko nuostabaus, kad įvairių tyrinėtojų pateikiamuose mažųjų valstybių sąrašuose anksčiau buvo galima rasti ir tokius milžinus fizine prasme kaip Indija ar Brazilija. Valstybės mažumas praktine politine prasme yra reliatyvus dalykas ir išryškėja tik betarpiškai sąveikaujant valstybėms vientisoje pasaulio politinės organizacijos struktūroje (52; 15-16). Maža valstybė, akcentuojant jos teritorinį kriterijų, dažnai kelia politinio diskomforto pojūtį didžiosioms. Svarbiausi jų argumentai yra tokie: 1) vertinant politiškai, mažos tautos su jų miniatiūriškomis valstybėmis veda tik į “balkanizaciją”, t.y. chaotišką “Kleinstaaterei”, sudarančią tikrą pavojų taikai; 2) kariniu atžvilgiu jos silpnos, todėl nuolat yra didžiųjų valstybių interesų sferoje. Todėl didžiųjų valstybių tarpe kyla ginčai, nesantaika, o galiausiai ir karas dėl įtakos sferų; 3) ir ekonomiškai vertinant jos yra tikras anachronizmas, nes jų teritorija yra per siaura ir jų kapitalai per menki tarptautinei išsivysčiusiai pramonei bei prekybai. Tokios provincinės rinkos yra nuostolingos; 4) tarptautiniu atžvilgiu mažosios valstybės taipogi yra mažai naudingos, nes savo “mikroskopiškumu” tik kliudančios didžiųjų valstybių racionaliai politikai, o regioninių klausimų bei sienų problemos stabdo tarptautinių institucijų efektyvią veiklą (14; 7). Šie ir kiti argumentai - didžiųjų valstybių pasiteisinimas, inkorporuojant mažesniąsias. Dėl to, mažųjų integracija ne joks imperializmas ar kolonializmas, o tikras patarnavimas jiems ar “geranoriška” pagalba. Tokio pobūdžio mąstymas vyravo iki XX a. II pusės. Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, jog dauguma pasaulio valstybių yra kaip tik mažosios valstybės. Ir pastaruoju metu visiškai akivaizdi šių valstybių skaičiaus didėjimo tendencija; dėl to mažųjų valstybių problematikos tyrinėjimas tampa dar aktualesniu. Savo darbo objektu pasirinkau mažąsias Europos valstybes. Beje, šis pasirinkimas neatsitiktinis, kadangi šią temą jau analizavau praeitų metų kursiniame darbe; be to, mažųjų Europos valstybių reikšmė formuojant ir vystant ne tik tarptautinius ekonominius santykius, bet ir įtakojant politinius pokyčius, akivaizdi. Kita vertus, Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste, mažųjų valstybių tyrinėjimas tampa dar aktualesnis, kuomet koreliacinių ryšių išryškinimas mažųjų Europos valstybių tarpe, tampa svarbus ne tik teoriniame, bet ir praktiniame - politiniame lygmenyje. Visapusiškas Europos įtakos pasaulio politikoje įvertinimas įmanomas tik išsamiai ištyrus išaugusį mažųjų valstybių vaidmenį. Mažųjų valstybių fizinės bazės trūkumą kompensuoja jų itin aktyvus dalyvavimas mokslo bei naujų technologijų diegimo srityse, taipogi aukštas išsilavinimo bei organizacinių struktūrų lygis. Šiuolaikinės mažosios valstybės klesti kartais, rodos, ir itin negatyviomis joms aplinkybėmis, sugebėdamos tvarkytis tiek ekonominėje, tiek sociopolitinėje sferoje. Čia būtent kyla klausimas: kokiu būdu jos išsaugo valstybinę nepriklausomybę ir vadovaujantį vaidmenį, augančių integracinių procesų aplinkybėmis? Atsakymas į tai - jų aukštas sociopolitinio išsivystymo lygis, kuris buvo detaliai išanalizuotas ir pateiktas praeitų metų kursiniame darbe. Kita vertus, analizuojant mažos valstybės veiklą pasaulinėje politikoje, svarbu akcentuoti teisinį aspektą, nes, anot J.Ereto, teisė - galingiausias jų ginklas ir vienintelis egzistencijos ramstis. G.Vitkus laikosi kitokios nuomonės. Pasak jo, nekritiškas požiūris į tokius tarptautinės teisės principus, kaip nacionalinė nepriklausomybė, tautų apsisprendimo teisė ir pan. gali sudaryti iliuziją, kad pasaulio politinė organizacija - tai suverenių ir lygiateisių valstybių bendruomenė, kad valstybių tarpusavio santykiai yra grindžiami abipuse nauda, nesikišimu į vidaus reikalus ir t.t. Deja, tikrovė yra kitokia, ir pasaulio politikos raidą sąlygoja ne tik šie teisės principai, bet ir daugybe aspektų besireiškianti faktinė valstybių nelygybė. Determinuojantis stipresniųjų, galingesniųjų valstybių poveikis silpnesniųjų valstybių politikai (o dažnai ir likimui) yra ne išimtis, bet taisyklė (52; 16). Ir vis tik, Vakarai laikosi ant teisinio pamato, - tai ne hipotetinis spėjimas, bet istorinė realybė, kurią, manau, taipogi pavyko įrodyti praeitų metų darbe. Akcentuotina, jog tarptautinė teisė ne visuomet mažoms valstybėms buvo jų egzistavimo garantas. Dažniausiai ji tarnavo didžiųjų, klestinčiųjų valstybių interesams. Ir tik XX a. tarptautinė teisė įgauna naują kokybinį pobūdį, kuomet atsiranda galimybė teisėtai ir saugiai egzistuoti ne tik didelėms, bet ir mažoms valstybėms. Valstybės sociopolitinio išsivystymo lygį nurodo tokie faktoriai kaip: socialinė visuomenės struktūra; elitai; pilietinės visuomenės išsivystymas; atviros visuomenės laipsnis; visuomeninis mentalitetas; pozicijos (laikysena) tarptautinėje bendruomenėje ir politikoje; gyvenimo būdas bei daugelis kitų ypatybių. Kadangi šiuos faktorius pakankamai konspektyviai jau esu aptarusi praeitų metų darbe, todėl toliau plėtojant mažųjų valstybių problematiką, manau esant būtina, vieną jų išanalizuoti detaliau. Atviros visuomenės tapsmo idėją bei jos reikšmę mažųjų valstybių integracijai pasirinkau neatsitiktinai. Suvokiant, jog visa tarptautinių santykių sistema yra ne statiniame, bet nuolatinio dinamizmo būvyje, svarbu nepamiršti, jog visi procesai nemaža dalimi determinuoti atviros(-ų) visuomenės(-jų), kurioje, pasak G.Soroso, kiekvienas individas turi teisę daryti klaidas ir iš jų mokytis,- tapsmo. Taigi kokių požymių turėtų turėti visuomenė, kad ją būtų galima pavadinti atvira? Atvirosios visuomenės problematika plačiai analizuojama ne tik užsienio mokslininkų, publicistų ir visuomenės veikėjų darbuose, bet taipogi ir lietuvių mokslinėje literatūroje. Pasak A.Vaišvilos, visuomenės atvirumas išvedamas iš teisės, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, atvirumo. Atvira visuomenė - tai teisės valdoma visuomenė. O teisinė valstybė tampa tokios visuomenės organizavimo juridine forma (49; 59). Taigi atviros visuomenės klausimas visų pirma iškyla kaip teisinė problema, t.y. atviros visuomenės ir teisinės valstybės tapsmas iš tiesų yra tas pats procesas. Terminas atvira visuomenė - tai demokratinės visuomenės sinonimas, vartojamas tais atvejais, kai visuomenės demokratiškumą norima apibūdinti per vieną esminių jos požymių - socialinės tvarkos atvirumą. Socialinio atvirumo būtinybė, pasak A.Vaišvilos, išplaukia iš žmogaus kultūrinio nepakankamumo pačiam sau. Atskiras individas nepajėgus susikurti visų savo egzistencijai reikalingų reikmenų ir tai lenkia jį bendrauti - keistis paslaugomis su į save panašiais, kad tokiu bendravimu individas įveiktų, kompensuotų savo kultūrinį nepakankamumą (49; 60-61). O tiesioginis pagrindas kalbėti apie atvirą visuomenę atsiranda tik tada, kai pripažįstamas teisės viešpatavimo visuomenėje principas, kai visuomeninį gyvenimą siekiama grįsti ne jėga, o teise, kai tokio gyvenimo organizavimui suteikiami teisės esmei būdingi požymiai. O teisė, kiek ji yra subjektinių teisių ir pareigų vienovė, tiek ji yra atvira sistema (49; 61). Teise besiremianti socialinė tvarka - tai kompromisų tvarka, kurioje dalyvaujantis bet kurios socialinės grupės interesas visada yra ne absoliučios, o tik santykinės kompetencijos. Ir tai yra tikrosios tvarkos pagrindas, nes “absoliuti laisvė nesuderinama su socialine tvarka”. Taip perkėlus teisės vidinę struktūrą į socialinių grupių tarpusavio santykius (visuomenės tvarką), galima suformuluoti ir socialinio atvirumo (atviros visuomenės) definiciją: socialinis atvirumas - tai toks visuomenės koegzistavimo būdas, kai bet kurios socialinės grupės interesas gali įeiti į socialinę tvarką, ją nustatyti, keisti kompromiso su kitomis socialinėmis grupėmis pagrindu ir tuo garantuoti santykinę savo teisių saugą bei plėtrą (49; 61). Tai įrodo, jog visuomenės atvirumas ne tik kultūrologinė, bet ir teisinė kategorija. Kaip matyti, šiuo atveju atvirosios visuomenės idėja konstruojama žvelgiant į ją per teisinės sistemos prizmę. Šioje vietoje svarbu akcentuoti, jog toks vienpusiškas vertinimas neatskleidžia atvirosios visuomenės idealo turinio. Atviroji visuomenė - tai daug platesnis ir gilesnis konceptas, apimantis žymiai daugiau faktorių ir neapsiribojantis teisinės valstybės rėmuose. Teisės principų visuma - tai tik instrumentaliai naudojamas konjunktūriškas pagrindas atvirosios visuomenės formavimuisi. Akcentuotina, jog politologinėje literatūroje su terminu atvira visuomenė konkuruoja pilietinės visuomenės terminas. Abu jie žymi tą pačią demokratinę visuomenę, tik ją apibūdina skirtingomis išeities pozicijomis. Pilietinės visuomenės atveju visuomenės demokratiškumą siekiama nusakyti per savarankiškai besitvarkančių piliečių sąvoką, o atviros visuomenės atveju - per įvairių socialinių grupių teisę dalyvauti socialinės tvarkos kūryboje. Tokia būtų takoskyra tarp atviros ir pilietinės visuomenės, kurią svarbu pažymėti, siekiant tikslios atviros visuomenės definicijos. Mano darbo temai atskleisti, manau, tinkamiausias yra lyginamasis - analitinis, aprašomasis tyrimo metodas; kadangi pati atviros visuomenės idėja, jos samprata bei interpretacijos nuolat kinta ir įvairuoja, tai ir jos tyrimui reikalingas analitinis - palyginamasis požiūris. Taigi konspektyviai nubrėžusi bendrąsias darbo gaires, galiu išsikelti ir pagrindinį tikslą: atskleisti atvirosios visuomenės idėjos reikšmę mažųjų Europos valstybių integracijai, išryškinant esminius jos (atvirosios visuomenės) bruožus ir dinaminio tapsmo etapus. Darbo tikslą įgyvendinti padės šie uždaviniai: • atviros visuomenės termino apsibrėžimas, akcentuojant ir išryškinant kompleksinį jos bruožų rinkinį; • mažųjų valstybių definicijos nustatymas; • elgsenos tarptautinėje, tarpusavio priklausomybės saistomų valstybių, politikoje apibūdinimas, atskleidžiant nacionalinio mažosios valstybės intereso specifiką; • socialinio atvirumo mažosiose Europos valstybėse sklaidos etapų nustatymas ir analizė bei atvirosios visuomenės perspektyvų hipotetinė prognozė. Literatūros apžvalga. Pirmoje darbo dalyje, apsibrėžiant atvirosios visuomenės sąvoką bei jai būdingus bruožus, bus naudojama K.R.Popper’io “Atviroji visuomenė ir jos priešai”, G.Soros’o “Pasaulinio kapitalizmo krizė” bei “Demokratijos garantijos”, R.Dahrendorf’o “Modernusis socialinis konfliktas” bei “Apmąstymai apie revoliuciją Europoje”, I.Berlin’o “Vienovė ir įvairovė. Antroje darbo dalyje, analizuojant mažos valstybės definicijos problemą, vertingas yra G.Vitkaus straipsnis: “Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai”, pateiktas 1995 m. konferencinėje medžiagoje - Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema; B.Buzan’o knyga: Žmonės, valstybės ir baimė bei I.Judanov’o: Malyje strany Zapadnoj Evropy (Mažosios Vakarų Europos valstybės). Trečioje darbo dalyje taip pat pravers G.Vitkaus ir J.Ereto straipsniai. Nūdienos pasaulio valstybių dalyvavimo tarptautiniuose santykiuose ypatybės ir aplinkybės vertingai pateiktos knygoje: Tarptautinių santykių teorija šiandien bei J.Frankel’io veikale: Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. Analizuodama socialinio atvirumo sklaidą XX amžiuje, daugiausia remsiuosi istorikų E.Hobsbawm’o ir L.Laqueur knygomis, kuriose itin išsamiai pateikiami XX a. pasaulio istorijos raidos etapai ir faktai. Vidurio Rytų Europos problematika analizuojama P.Wandycz’o knygoje: Laisvės kaina. Šią problemą labai originaliai pateikia E.Vareikis savo emociopolitiniuose svarstymuose,- knygoje: Dinozaurėjanti Europa. Taipogi labai vertingi R.Lopatos paskaitų konspektai: Tarptautinių santykių istorija bei R.Bideleux ir R.Taylor knyga: European Integration and Desintegration. Be to, bus naudojami straipsniai iš EBSCO duomenų bazės, kuriuose analizuojamos mažųjų valstybių problemos, pateikiant jų ateities perspektyvas. Globalizacijos proceso klausimai ir padariniai bei reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje plačiai nagrinėjami A.Utkin’o straipsniuose “Globalizacyja: proces I osmyslienije”, taip pat reikšminga dar kartą peržvelgti “Tarptautinių santykių teoriją šiandien”. Visais klausimais vertingos, literatūros sąraše pateiktos, užsienio autorių knygos. I. ATVIROSIOS VISUOMENĖS SĄVOKA IR JOS BRUOŽAI Atvirosios visuomenės sąvokos ištakos yra socialinių mokslų, o tiksliau socialinės filosofijos diskurse. “Atvira visuomenė” kaip idėja yra žinoma pasaulio visuomenei, tačiau kiekvienas ją suvokia savaip. Politikos mokslai paskendę akademinėje polemikoje ir nesiryžta galutinai konceptualizuoti šios sąvokos; todėl ji vis dar lieka politinės ir socialinės filosofijos objektu. Akcentuotina, jog akademinėje aplinkoje itin diskretiškai vertinami G.Soroso darbai bei svarstymai šia tema, tuo tarpu K.R.Popper’io “atviroji visuomenė” išlieka autoritetingiausiu konceptu. 1.1. K.R.POPPER’IO ATVIROSIOS VISUOMENĖS KONCEPTAS K.R.Popper’io darbuose atvira visuomenė visų pirma suprantama kaip moralinis imperatyvas, tam tikras socialinis būvis, kuriame puoselėjamos laisvės, atsakomybės, solidarumo, atviros polemikos vertybės. G.Soros’as atvirosios visuomenės sąvoką papildo socioekonominiu turiniu, kuomet atvirosios visuomenės raiška įmanoma tik laisvosios rinkos principais grįstoje ekonominėje sistemoje. Socialinių mokslų diskurse “atviroji visuomenė” - neretai naudojama sąvoka, tačiau, kaip jau buvo minėta, ji neturi vienareikšmės, aiškiai apibrėžtos prasmės. Ji vartojama įvairiuose socialinių mokslų kontekstuose. Atvirosios visuomenės bruožus, jų tarpusavio sąveiką lengviau suvokti pastudijavus teoretikų darbus, skirtingais aspektais analizavusius atvirosios visuomenės problematiką. Tokių autorių tarpe be Karl Raimund Popper, minėtini George Soros, Ralf Dahrendorf, Isaiach Berlin. Šiuos autorius jungia vienas bendras bruožas - visi jie simpatizuoja atvirajai visuomenei bei savo darbuose formuoja pozityvų jos įvaizdį. Tokią protekcionistinę poziciją atvirosios visuomenės naudai nemaža dalimi įtakojo tas faktas, kad visi šie mokslininkai buvo totalitarinių XX a. režimų amžininkai. Todėl kaip vienintelę alternatyvą totalitarizmo padariniams bei jų įveikimo galimybėms jie pateikė atvirosios visuomenės viziją. Tuo laikotarpiu imta suvokti, jog socialinių sistemų uždarumas, pasireiškiantis totalitariniais režimais, tampa akivaizdžia grėsme žmonijos egzistencijai, jos kultūrinei plėtrai. Apie tai liudijo per trumpą istorinį laikotarpį Europos civilizaciją sukrėtę du pasauliniai karai, radikali revoliucija Rusijoje bei kitos destrukcijos vienaip ar kitaip nulemtos socialinių sistemų uždarumo (49; 60). Ir išties, dažnai teoriniuose svarstymuose atviroji visuomenė priešpastatoma kaip kontrastas totalitarinei sistemai. Tokią radikaliai besiskiriančių sistemų priešstatą įvedė būtent Karl Raimund Popper, išryškindamas atvirosios ir uždarosios visuomenės bruožus. K.R.Popper’is savo veikale “Atviroji visuomenė ir jos priešai” labai abstrakčiai pateikė “atviros visuomenės” sampratą, - tai kaip tikslas, padėsiantis išsaugoti asmenybės, o kartu ir pačios visuomenės laisvę, jos siekiamybę. “Atvirosios visuomenės” koncepto sampratą akademinėje bendruomenėje pirmasis suformulavo H.Bergson’as, tai pripažįsta ir pats K.R.Popper’is. Tačiau kaip bebūtų, “atvirosios visuomenės” konceptas moksliniuose veikaluose ir publikacijose daugiausia yra priskiriamas K.R.Popper’io istoricizmo teorijai. “Atviroji visuomenė” - universali idėja, todėl K.R.Popper’is jos neapibrėžė, tik papildė H.Bergsono konceptą, jog ji gali būti ir maža savo dydžiu. H.Bergson straipsnyje “Uždara ir atvira visuomenė” bando išskirti esminius šioms radikaliai viena nuo kitos besiskiriančioms sistemoms būdingus bruožus. Jis sako: uždara visuomenė yra ta, kurios nariai laikosi vienas kito, abejingi likusiai žmonijai, visuomet pasirengę pulti ar gintis, nuolat nusiteikę kovoti. Tokia yra žmonių visuomenė sukurta gamtos. Taigi nors gamta, sukūrusi žmones protingus, suteikė jiems tam tikrą laisvę pasirinkti vieną ar kitą socialinės organizacijos formą, vis dėl to ji lėmė gyventi visuomenėje. O jėga užtikrina grupės sutelktumą, nukreipdama atskirų individų valią į vieną tikslą. Tokia yra moralinė pareiga. Jėga gali išplisti ir atsiveriančioje visuomenėje, bet šiaip jau ji sukurta uždarai visuomenei. Uždara visuomenė negali gyvuoti, išsaugoti ir perteikti kiekvienam savo nariui būtiną pasitikėjimą kitaip kaip per religiją, kilusią iš fabuliarios veiklos. Ši religija, kurią galima įvardinti statine, ir pareiga, pasireiškianti prievarta, yra uždaros visuomenės sudėtinės dalys (3). Nuo uždaros prie atviros visuomenės, nuo miesto prie žmonijos niekada nepereinama plėtimosi keliu. Jos yra iš esmės skirtingos. Atvira visuomenė yra ta, kuri iš principo aprėpia visą žmoniją (3). K.R.Popper’is atviros visuomenės bruožus siekia identifikuoti negatyvios kritikos pagalba. Didžiąją dalį dėmesio jis skiria fundamentalių Vakarų filosofinių koncepcijų, kurios teoriškai iš esmės pagrindė uždarų visuomenių funkcionavimą, kritikai. Skaitant jo didįjį veikalą, paaiškėją, kad uždarų visuomenių propaguotojais laikytini tokie Vakarų mąstytojai kaip Heraklitas, Aristotelis, Marksas, Hėgelis. O didžiausiu kritikos taikiniu K.R.Popper’is pasirinko Platono veikalus, išties nemenkai nulėmusius Vakarų intelektualinės raidos kryptį. Visų šių autorių principinės nuostatos akivaizdžiai konfrontuoja su individualia valia ir laisvanoriškais narių santykiais grindžiamos atviros visuomenės samprata. Atviros - uždaros visuomenės santykis apibrėžiamas per holizmo - individualizmo priešpriešą. K.R.Popper’io atviros visuomenės esminis bruožas yra tas, jog joje esantys individai turi priimti asmeninius sprendimus. Uždara visuomenė gali pagrįstai būti lyginama su organizmu. Jai galima visai sėkmingai pritaikyti vadinamą organinę arba biologinę valstybės teoriją. Uždara visuomenė primena kaimą arba gentį tuo, kad tai yra pusiau organinis junginys, kurio narius sieja pusiau biologiniai ryšiai - giminystė, gyvenimas kartu, bendros pastangos, bendri pavojai, bendri džiaugsmai ir bendros bėdos. Taigi uždaroje visuomenėje nesama tų aspektų, kurie neleidžia organinės teorijos sėkmingai taikyti atvirai visuomenei. K.R.Popper’is teigia, jog organinė valstybės teorija yra grindžiama klaidinga analogija, kuri neimplikuoja svarbiausių atviros visuomenės bruožų - jos narių varžybas dėl visuomeninės padėties. Dėl tos priežasties atvira visuomenė yra praradusi organinį pobūdį, anot K.R.Popper’io, gali palaipsniui virsti “abstrakčia visuomene”, kurios pagrindinis bruožas yra nuasmenėjimas. Jis pastebi, jog daugeliu bruožų moderni mūsų visuomenė yra panaši į “nuasmenintą visuomenę” (35; 179-181). Taigi uždarosios visuomenės esmę nusako organicistinės valstybės teorijos, visuomenę nusakančios kaip nekintamą socialinės hierarchijos būseną. Uždaroje visuomenėje menkai išvystyti abstraktūs socialiniai ryšiai tarp jos narių. O atvira visuomenė paremta anoniminėmis, abstrahuotomis socialinėmis sąveikomis, tokiomis kaip darbo pasidalijimas, prekių mainai. K.R.Popper’is išskiria ir socialinio mobilumo galimybes uždaroje ir atviroje visuomenėje. Uždaroje visuomenėje atskirų individų galimybės migruoti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą yra maksimaliai ribotos. Tokioje visuomenėje egzistuoja griežtos atskirų socialinių sluoksnių ribos, kurias peržengti yra itin problematiška. Atviroje visuomenėje socialinė dinamika yra pasiekusi aukštą intensyvumo laipsnį. Toks efektyvus socialinis dinamizmas, nuolatinė socialinė diferenciacija atviroje visuomenėje gali implikuoti socialinės atomizacijos atvejį, kuomet individų sambūvyje dominuotų tik anoniminiai socialiniai ryšiai. Tai būtent ir yra tai, ką K.R.Popper’is vadina “nuasmeninta visuomene”. Tačiau atviros visuomenės pranašumai, leidžiantys atsirasti kokybiškai naujiems asmeniniams santykiams, pagrįstiems laisvu apsisprendimu, suteikia atsparumo tikėtinoms socialinėms destrukcinėms jėgoms ir deformacijoms. Neigdamas istorinių jėgų įtaką žmonijos civilizacijoje, K.R.Popper’is vis tik suteikią šiai disciplinai savotišką reikšmę socialinių mokslų kontekste. Istorija interpretuotina kaip žmonijos kova už atviros visuomenės vertybes: proto viešpatavimą, teisingumą, laisvę, lygybę. Pagrindinė vertybė K.R.Popper’iui yra gilus tikėjimas asmenybės galiomis, kūrybiška, individualia raiška. K.R.Popper’io “atviroji visuomenė” - maksimalistinė sąvoka, apimanti ne tik visuomeninius procesus, bet ir žmonijos mentalinės sąmonės tendencijas. Toks maksimalistinis aiškinimas neleidžia išskirti konkrečių atvirosios visuomenės bruožų, tačiau kita vertus, padeda pateikti fundamentalią tiesą - Vakarų civilizacija yra iš esmės pliuralistinė, o bet kokie monopolistiniai siekiai ar iššūkiai “reikštų laisvės mirtį: mąstymo laisvės, laisvo tiesos siekimo, kartu su juo ir žmogaus racionalumo bei orumo žlugimą” (35; 181-183). Atkakliai kritikuodamas Platono politines pažiūras, K.R.Popper’is nurodo, jog pastarasis stengdamasis išsiaiškinti valstybės esmę, jos tikrąją idėją ir reikšmę, klydo, nes nesuvokė, jog tokie klausimai ir diskusijos yra nevaisingi. Be to, jie praktiškai dažniausiai veda į tai, kad nedidelis visuomenės elitas tariasi žinąs atsakymą ir jį primeta likusiai visuomenės daliai. K.R.Popper’is siūlo išsiaiškinti kitką: ko mes norime iš valstybės? Kodėl norime gyventi valstybėje, o ne anarchijoje? K.R.Popper’io požiūriu išties nenaudinga klausti nei kas yra valstybė, nei kas turi valdyti. Jis siūlo kitą klausimą: “kaip sukurti tokias politines institucijas, kad blogi arba nekompetentingi valdovai negalėtų pridaryti daug žalos. Tik tada, kai valdžia kontroliuojama, įmanoma išvengti didelės žalos (23;33). Paprastai tokia valstybė, kurioje valdančiųjų galią kontroliuoja kito pobūdžio jėgos, vadinama demokratija. K.R.Popper’is demokratiją apibrėžia ne kaip “liaudies valdžią” arba “daugumos valdžią”. Jo supratimu demokratija yra tokia valstybės forma, kuri įgalina atsikratyti valdžia ir valdovais be kraujo praliejimo. Taip valdžios daroma žala gali būti apribota. Kitą valdymo formą, kuri težino vieną priemonę valdžiai pakeisti - kruvinas revoliucijas, K.R.Popper’is vadina diktatūra arba tironija. Pats patikimiausias būdas nusikratyti valdžia yra visuotiniai rinkimai ir daugumos apsisprendimas valdovo atžvilgiu. Todėl parlamentas, rinkimai, konstitucija ir t.t. yra institucijos, galinčios apsaugoti nuo diktatūros. Demokratija yra patraukli tuo, jog ji pati sukuria rėmus, kad save nuolatos tobulintų taikiomis reformomis (23;33-34). Galbūt žmonija vieną dieną taps tobula. Tačiau tobulumas, nors ir pasiekiamas, yra labai toli. Tokią visuotinę laimę tolimoje ateityje regėjo Platonas, o K.R.Popper’io įžvalga slypi tame, jog jis ragina įsižiūrėti į dabartinės visuomenės blogybes ir kiekvieno dabar gyvenančio žmogaus vargus. Čia būtent K.R.Popper’io atviroji visuomenė ir yra originali kaip siekiamybė, nes tai sistema, kuri yra atvira naujovėms ir yra gyva ta prasme, jog ji visada siekiantis balanso ir pusiausvyros organizmas. Ji nėra tobula, tačiau dėl jos siekių turi stiprias tendencijas tobulėti. Stimulus tobulėti ar užsiverti šiai sistemai teikia jos piliečiai - tiek elitas, tiek masės. O K.R.Popper’io totalitarinių režimų kritika, būtent iškelia demokratiją ir jos idėjas kaip gyvensenos vertybę. Akcentuotina ir tai, jog atvirumo koncepto įvedimas, verčia permąstyti kai kuriuos demokratijos konstatuojamus principus. 1.2. G. SOROS’O ATVIROSIOS VISUOMENĖS AIŠKINIMAS Geriausiai žinomas “atviros visuomenės” idėjos aiškintojų praktikoje yra garsiausias filantropas ir finansininkas G.Soros’as. Jo veiklą paskatino K.R.Popper’io suformuluotas “atvirosios visuomenės” konceptas bei paties autoriaus asmeninė patirtis. G.Sorosas atviros visuomenės sąvokos aiškinimui įveda socioekonominį aspektą. Savo teoriniuose svarstymuose atviros visuomenės konceptą jis iškelia kaip aukščiausią socialinės organizacijos formą. Savo studijoje “Demokratijos garantijos” jis išsamiai analizavo atvirą visuomenę kaip reiškinį ir bandė apibrėžti jo sąvokos turinį. Pasak jo, atvira visuomenė, lyginant ją su komunizmu, yra aukštesnė, sudėtingesnė organizacijos forma. Komunistinei sistemai žlugus, atvira visuomenė savaime neatsiras. Reikalingos nuolatinės pastangos ir ryžtas ją sukurti, bei tikslinga pagalba iš labiau išsivysčiusių visuomenių. Komunistinio režimo žlugimas sudarė palankias sąlygas pokomunistinėms šalims transformuotis iš uždaros sistemos į atvirą, tokiu būdu įsijungiant į atvirąją laisvojo pasaulio sistemą. Tačiau tai gali būti ir nerealizuojama, nes “komunizmas byra į atskiras, daugiau ar mažiau uždaras sistemas, besiremiančias nacionalinio ar etninio tapatumo principais” (38; 197-198). O etnocentristinės politinės nuostatos niekaip nesiderina su atviros sistemos keliamais reikalavimais. K.R.Popper’is taipogi laikosi tos nuomonės, jog nacionalizmo, tautiškumo atmetimas yra atvirosios visuomenės ženklai, nes nacionalinės valstybės išstūmimas iš visuomenės sąmonės tolygus mito naikinimui (35; 277-279). Apskritai nacionalinės valstybės principas K.R.Popper’iui yra iracionali, romantiška ir utopiška iliuzija, natūralizmo ir gentinio kolektyvizmo variantas. Grįžtant prie G.Soroso įvesto socioekonominio aspekto ( knygoje “Pasaulinio kapitalizmo krizė”), reiktų akcentuoti, jog, bemaž daugumai suvokiama, kad laisvoji rinka tampriai susijusi su demokratija, kaip politiniu režimu. Ji ekonominę piliečių gerovę užtikrina efektyviau nei planinė ekonomika ir kita vertus, ji skatina pasitikėjimą politiniu režimu. Tad, galima konstatuoti, jog laisvoji rinka skatina sistemos atvirumą ir formuoja atvirą visuomenę, kuri remiasi prielaida, jog žmonės siekia skirtingų interesų, tačiau nepaisant visų skirtumų, turi lygias teises, galimybes ir lygias vertes. Kai tuo tarpu uždaroje visuomenėje interesai yra iš principo vienarūšiai, nors žmonės ir skirtingi, tačiau jų susitarimai pagrįsti nevienodomis teisėmis. G.Soros’as mano, jog laisvosios rinkos poveikis pasauliniu mastu formuoja sandorių visuomenę, kuomet moralinės vertybės keičiamos pelno siekimu. Tai būtų neigiamas pasaulinio kapitalizmo, kurį G.Soros’as apibūdina imperijos modeliu, bruožas. Tačiau, kita vertus, laisva rinka bei jos vertybės gali įtakoti ir empiriniai pavyzdžiai rodo, jog įtakoja atviros visuomenės formavimąsi pereinant iš uždarosios. Laisvo pasirinkimo galimybė ir iniciatyvumas būdingi laisvai rinkai, būtent ir yra reikalingi atributai atvirai visuomenei atsirasti. Atviroji visuomenė pasisako už tam tikrus valstybės ir visuomenės santykius, kurie gali būti svarbūs ir tarptautiniams santykiams. Pagrindinis principas yra tas, kad visuomenė ir valstybė nėra tapačios; valstybė turi tarnauti visuomenei, o ne ją valdyti (35; 214-215). Atstovaujamųjų demokratijų šalyse gyvenantys žmonės palaiko atvirosios visuomenės principus savo valstybių viduje. Taigi apibendrintai galima teigti, jog pasiekta demokratija ir rinkos ekonomika yra svarbiausios atvirosios visuomenės sudedamosios dalys. 1.3. R. DAHRENDORF’O INTERPRETACIJOS R.Dahrendorfas studijoje “Modernusis socialinis konfliktas” pagrindine atvirosios visuomenės (nors taip konkrečiai jos neįvardina) tapsmo sąlyga laiko permanentinį interesų konfliktą. Jo atvirosios visuomenės samprata, o tiksliau požiūris į moderniąją visuomenę daug siauresnis nei, tarkime, K.R.Popper’io. moderniosios visuomenės konflikto priežastys glūdi dilemoje tarp teisių suteikimo ir aprūpinimo materialine gerove. Visi individų pasirinkimo variantai esti būtent šioje skalėje - tarp teisių ir materialinės gerovės. Šią vertybinę skalę R.Dahrendorfas vadina gyvenimo šansais. Gyvenimo šansai atviroje visuomenėje yra pradinė sąlyga individams siekti savo tikslų ir realizuoti savo pozityviąją laisvę. Todėl visuomenė, kurioje ribojami gyvenimo šansai, tuo pačiu ribojama ir visuomenės narių laisvės raiška. Atviroje visuomenėje gyvenimo šansų niekada nebūna pakankamai, todėl atviros visuomenės užduotis ir yra nuolatinė naujų galimybių visuomenės narių raiškai paieška (11; 56-57, 276-278). R.Dahrendorfas “Apmąstymuose apie revoliuciją Europoje” padaro išvadą, jog visuomeninių revoliucijų procesai visuomet yra suponuoti idėjų, kurios šiaip jau yra senos, gerai žinomos, laiko išbandytos. O iš visų laiko patikrintų idėjų svarbiausioji yra atvirosios visuomenės idėja. Ją galima laikyti fundamentaliu naujausiųjų laikų atradimu. Žmonėms būdinga klysti, jie negali visko numatyti. Niekas nežino atsakymų į visus klausimus; juolab negalėtų pasakyti, kuris iš pateiktų atsakymų yra teisingas, o kuris - ne. Ir vis dėlto ieškoma teisingų atsakymų. Tačiau reikia įsitikinimo, kad bus galima bandyti ieškoti vėl ir vėl, jei paaiškėtų, kad buvo klystama ar klaidinama. Nėra didesnio pavojaus žmogaus laisvei už dogmą, kokios nors grupės monopoliją, vienintelę ideologiją, vienintelę sistemą. Be to, didžiausia visuomenės ir visos žmonijos pareiga - palikti erdvės permainoms. Atviroji visuomenė negarantuoja lengvo gyvenimo. Kita vertus, ir žmogiškoji prigimtis yra pavojingai linkusi į uždaro pasaulio jaukumą (10; 24-25). Taigi atvirosios visuomenės tapsmas įmanomas įgyvendinti bandymų ir klaidų keliu. Todėl norint tobulinti save ir supančią aplinką, būtina priimti chaotišką, antagonistišką, nežadančią komforto, bet kartu išdidžią, skatinančią veikti atvirų horizontų perspektyvą. Kaip pažymi R.Dahrendorfas, aiškiau už K.R.Popper’į dar niekas nepasakė: “Mes galime vėl virsti žvėrimis. Tačiau, jei mes norime išlikti žmonėmis, tėra vienas kelias ir tas kelias veda į atvirąją visuomenę” (9;25). R.Dahrendorfas patikslina, jog atviroji visuomenė - tai ne sistema, nes sistemų gali būti daug, o atviroji visuomenė yra vienintelė. Apskritai, pasak jo, sistemų kova yra nemokšiška aberacija. Todėl, jei pasaulyje įsigalintis kapitalizmas yra sistema, tuomet ir prieš jį būtina kovoti visomis jėgomis kaip ir prieš komunizmą. Visos sistemos, taip pat ir “natūrali” totalinės “rinkos tvarkos” sistema, kurioje neįmanoma žengti toliau nei leidžia tam tikros žaidimo taisyklės, reiškia vergiją (10; 34). 1.4. I. BERLIN’O VISUOMENĖS MODELIS Isaiah Berlin savo veikale “Vienovė ir įvairovė” atviros visuomenės tapsmą kildina iš kultūrinio, moralinio ir politinio pliuralizmo pagrindo. Pasak jo, pliuralizmas neatsiejamas nuo bendražmogiškų vertybių. Tačiau savaime pliuralizmas nėra pajėgus apsisaugoti nuo totalitarizmo, “nuo pastangų visuomenę suvesti į vieną socialinį modelį”. Totalitaristinių apraiškų tendencijų galima išvengti tik tuomet, kai visuomenės nariai pripažįsta egzistuojančias universalias socialines normas, kurių pažeidimas ar (ir) ignoravimas implikuotų pusiausvyros būklės visuomenėje praradimą. Pliuralistinės nuostatos ir principai skatina tolerancijos, kompromiso paieškas skirtingų vertybinių sistemų polemikoje (4; 328-329). Autorius taipogi iškelia politinės valdžios koncentracijos problemą atviroje visuomenėje. Aktualu yra ne tai, kas turi politinę valdžią, bet kiek politinės valdžios yra sutelkta vienose rankose. Individualios laisvės raiška įmanoma tik dekoncentravus, paskirsčius politinę valdžią visuomenėje. Tačiau, liberalioje tradicijoje ne politinė valdžia, bet universalios visuotinės teisės, pasak I.Berlin, gali būti laikomos absoliučiomis vertybėmis, be to, tai yra viena iš sąlygų individualiai laisvei skleistis. Bet kokia politinė organizaciją, politinės lygybės siekis riboja individualiąją laisvę, tačiau didesnis individualiosios laisvės siekis suponuoja socialinių vertybių derinimo problemą. Ši problema bandyta spręsti įvedant socialinių tikslų hierarchiją. Tačiau empiriniai pavyzdžiai patvirtina išvadą, jog universalių, visiems vienodai privalomų socialinių tikslų hierarchijos negali būti. Modernioje visuomenėje jos nariai nuolat renkasi iš lygiaverčių socialinių tikslų, kuomet vienų pasirinkimas realizavimui, neišvengiamai sąlygoja kitų aukojimą. Būtent reali pasirinkimo laisvės galimybė ir yra tapusi atvirosios visuomenės vienu pagrindiniu ir svarbiausiu atributu. II. MAŽŲJŲ VALSTYBIŲ DEFINICIJOS PROBLEMA Valstybės - sudėtingi tarptautinių santykių dariniai, jų prigimtis itin amorfiška. Tai kartu ir socialiniai dariniai, todėl joms kaip kolektyviniams socialiniams vienetams yra sunku nustatyti kylančias grėsmes ir silpnąsias vietas. Valstybės, kaip mažiau apibrėžtos sistemos, kurių apibūdinimui nėra sutarimo, nepaisant to, yra centrinis analizės objektas kaip galingiausi elementai tarptautinių santykių ir strateginėse studijose. Tačiau tradicinis tarptautinis požiūris į valstybę, kuri apima svarbius realybės sisteminiu lygmeniu aspektus, bet komplikuoja valstybės vidinės struktūros tyrimą, yra ribotas. O saugumo problemas tarptautinėje anarchijoje didžia dalimi lemia ne tik sistemos struktūros ir valstybių sąveika, bet ir vidinės jų savybės. Anot britų profesoriaus B.Buzano, valstybės saugumo užtikrinimas realizuojamas per tam tikrą jos komponentų užtikrinimą: valstybės fizinė bazė, t.y. apibrėžta teritorija ir gyventojai, valstybės institucijos ir svarbiausia, - valstybės idėja, kuri yra pagrindinė valstybės vientisumą ir gyvybingumą garantuojanti įcentrinė jėga (7; 104-105). Tačiau, verta pažymėti, jog šie trys komponentai dar galutinai nereiškia valstybingumo turinio. Papildomi elementai, paverčiantys valstybę išskirtiniu tarptautinių santykių subjektu yra jos dydis ir suverenitetas. Dydis yra svarbus, nes valstybės turi būti sąlyginai stabilios konstrukcijos, galinčios vykdyti daug savivaldai būtinų funkcijų. Suverenitetas - tai tas esminis elementas, kuris atskiria valstybes nuo kitų socialinių darinių. Dauguma argumentų dėl valstybės dydžio remiasi būtinybe turėti pakankamai galimybių savo suverenitetui užtikrinti ir juo disponuoti. Tam reikia, kad būtų paneigta bet kokia aukštesnė politinė valdžia ir užtikrinta valstybės aukščiausia sprendimų priėmimo galia savo teritorijoje gyvenantiems piliečiams. Aukščiausios įteisintos valdžios užtikrinimas nesutampa su galios turėjimu, ir pirmasis kartais gali būti vykdomas esant santykiniam vidiniam silpnumui ir dideliam išoriniam spaudimui (7; 158). B.Buzanas išskiria dvi valstybių rūšis: stiprios ir silpnos. Visos jos pažeidžiamos karinių ir žalos aplinkai grėsmių. Beveik visos yra atviros ekonominėms grėsmėms ir daugelis taip pat kenčia nuo pagrindinių politinių ir visuomeninių nesaugumų (7; 158-160). Sąveikaujant valstybėms vientisoje pasaulio politinės organizacijos struktūroje, mažos valstybės reikšmė pasireiškia jos praktine politine prasme. Neatsitiktinai būtent ir įtraukiau B.Buzano išskirtą stiprių ir silpnų valstybių, dalyvaujančių pasaulio politinėje organizacijoje, tipologijos apibūdinimą. Kaip akcentuoja G.Vitkus, stipresniųjų valstybių poveikis silpnesniųjų valstybių politikai yra ne išimtis, bet taisyklė. Stipresniosios valstybės kartais priima nutarimus, tiesiogiai liečiančius silpnesniųjų valstybių reikalus, net neklausdamos pastarųjų nuomonės ir net iš viso jų neinformuodamos, kad jos tapo kokio nors diplomatinio sandėrio objektu. Kartais didžiosios valstybės savo interesus siekia įgyvendinti silpnesniųjų valstybių sąskaita. Ir net palankus (neminint abejingo) stipresnės valstybės požiūris į silpnesnę valstybę neslepia tam tikrų savanaudiškų motyvų, kuriuos sąlygoja galios pasiskirstymas platesniame globaliniame kontekste (52; 16). Taigi akivaizdu, jog pasaulio politinė organizacija pirmiausia yra tam tikra hierarchija, kurioje vyrauja galingesnės valstybės. Tuo tarpu mažųjų valstybių definicija gali būti pateikta valstybių, kurių politika (o kartu ir likimas) nėra visiškai savarankiška, bet dažniausiai sąlygota ir priklauso nuo didesnių valstybių interesų ir vykdomos politikos (52;16). Akcentuotina ir tai, jog mažosios valstybės šioje sistemų hierarchijoje tampa didžiųjų valstybių žaidimų atributais, taip vadinamais “bilijardo kamuoliukais”. Be to, didžiųjų valstybių užsienio politika keičiasi lėtai, o mažosios yra priverstos laviruoti, nes yra priklausomos nuo didžiųjų įgyvendinamo politinio kurso. Valstybių įtaką ir vietą pasaulinės sistemos hierarchijoje galima tirti daugeliu aspektų. Gana dažna ir populiari tipologija - valstybių skirstymas pagal jų galios resursus. Pakankamai išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursus išvardijo H.Morgentau. Geografinė padėtis, pasak jo, materialus ir stabilus galios šaltinis, kurio reikšmė nemažėja netgi keičiantis technologijoms. R.Dž.Lyberis nurodo, kad geografinė padėtis ir svarbiausia šalies dydis dažniausiai lemia tai, kad didelės valstybės yra autonomiškesnės apsirūpindamos resursais. H.Morgentau akcentuoja ir gamtinių išteklių svarbą valstybės galiai. Dar vienas valstybinės galios resursas yra jos pramonės išsivystymas ir galimybės. Be viso to, vienas svarbiausių veiksnių yra valstybės gyventojai, jų skaičius, pasiskirstymas šalyje bei šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. H.Morgentau pereina prie dar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž.Frankelis vadina “psichologiniais ir socialiniais elementais” - nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir “geros vyriausybės”. Jis teigia, kad, nors, pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčų objektas, vis dėlto “tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės yra labiau vertinamos vienoje šalyje nei kitoje” (50; 8). Tačiau akcentuotina tai, jog nūdienos tarpusavio priklausomybės saistomame pasaulyje nacionalinių vertybių reikšmė ir įtaka kinta bei taipogi reikalauja naujo požiūrio bei vertybinio persiorientavimo. Taigi pati sąvoka “mažoji valstybė” reiškia, jog visų reikalingų resursų valstybė neturi pakankamai, kad galėtų įgauti galią, prilygstančią didžiųjų valstybių ir “supervalstybių” galiai. Bene ryškiausias pavyzdys - gyventojų skaičius. Dž.Štūzingeris padarė išvadą, kad valstybės su dideliu gyventojų skaičiumi gali būti silpnos, bet valstybės be didelio gyventojų skaičiaus negali būti stiprios. Kita vertus, Dž.Frankelis tvirtina, kad vienas galios elementas nieko nereiškia, jei trūksta kitų. Tačiau tam tikrais atvejais valstybės gali įgauti galią remdamosi vieno kurio nors resurso turėjimu. Dažniausiai tai taikoma ekonomikai ir gamtiniams ištekliams. Tačiau kaip bebūtų, geografinė padėtis ir gyventojų skaičius itin svarbūs faktoriai mažųjų ir didžiųjų valstybių sąveikoje. Kaip nurodo R.O.Koeheinas ir Dž.S.Najus, mažos valstybės gali būti žymiai vieningesnės politiškai, tuo tarpu didžiųjų šalių galia gali būti valdoma interesų konfliktų bei fragmentuotos visuomenės nesutarimų. Juolab, kad kaip pastebi Dž.Rosenau, pastaruoju metu didėja įvairių nacionalinių valstybių grupių - etninių, rasinių, kalbinių saviidentifikacija, taigi lojalumą nacionalinei valstybei keičia lojalumas subnacionaliniams dariniams (50; 7). Tad šie ir daugelis kitų empirijos pavyzdžių dar kartą patvirtina, jog naujos pozityvinių idėjų paieškos reikalingos ne tik mažosioms, bet ir didžiosioms valstybėms. Europą sudaro kompleksinis didelių ir mažų valstybių, susietų tarpusavio priklausomybės ryšiais, sambūvis. Visoje šioje sistemoje mažosios valstybės užima gana svarbią vietą. Kaip matyti, valstybių suskirstymas į dideles ir mažąsias yra kur kas sudėtingesnis dalykas nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokslinėje literatūroje vis dar sunku aptikti tą tiksliąją kriterijų sistemą, leidžiančią iš esmės nustatyti kiekvienos šalies kategoriją. Aišku ir tai, jog bet koks vienas kriterijus, kurį beimtumėme šalies kategorijai įvertinti, negali būti objektyviu faktoriumi, leidžiančiu pateikti griežtą valstybių klasifikaciją. Apibrėžiant mažos valstybės sąvoką, manau, tikslinga yra pateikti jų klasifikaciją pagal ekonominio išsivystymo rodiklius. Taigi vakarų ekonomistai išskiria tris pagrindines kryptis, apibūdinančias mažos valstybės sampratą. Pirmoji kryptis pagrindiniu kriterijumi renkasi teritorinį dydį ir šalies gyventojų skaičių. Amerikiečių ekonomistas S.Kuznic’as, šveicarų profesorius V.Er’as, prancūzų ekonomistas D.Mars’is ir kiti šios krypties atstovai laikosi nuomonės , jog valstybės su nedideliu gyventojų skaičiumi, kaip taisyklė, apsiriboja nedidele teritorija. Išskyrus kai kurias išimtis, ši taisyklė pasitvirtina. Pavyzdžiui 11 Vakarų Europos mažųjų valstybių iš 16 užima mažiau nei 100 tūkst.kv./km. Išimtį sudaro Ispanija, Švedija, Suomija, Norvegija, savo teritoriniu plotu lenkiančios didžiąsias Vakarų Europos valstybes (24; 21). Antroji kryptis mažos valstybės sąvokai nustatyti pasitelkia tokius ekonominius kriterijus kaip vidaus rinkos dydis ir bendras nacionalinis produktas. Šios krypties atstovai - amerikiečių ekonomistai S.Fabricant’as, T.Scitovsk’is, K.Edvards’as ir kiti mano, jog nacionalinės ekonomikos dydis net apytikriai negali būti nustatomas ir nepriklauso nuo teritorijos dydžio ir gyventojų skaičiaus kriterijų. Tačiau čia taipogi išsiskiria mokslininkų nuomonės, kadangi kai kurių mažųjų šalių vidaus rinka yra taip integruota į pasaulinės ekonomikos sistemą, kad darosi itin sudėtinga nustatyti jų nacionalinės ekonomikos ribas (24; 22-23). Taigi ir šiuo atveju vienareikšmiškai įvertini ir apibrėžti valstybių dydžio neįmanoma. Ir galiausiai trečioji kryptis sujungia visus kokybinius faktorius (skirtingi nei prieš tai įvardintus kiekybinius) - politinius, psichologinius ir t.t. Remiantis šiais faktoriais valstybės klasifikuojamos pagal jų užimamą padėtį pasaulinės ekonomikos ir politikos sistemoje, taipogi akcentuojamas jų ekonominis ir politinis savarankiškumo lygis. Taigi remdamiesi tokiais kriterijais, Paryžiaus Universiteto profesoriai G.Lediu ir I.Veile tvirtina, kad mažosiomis valstybėmis laikytinos tos, kurios nepajėgios apsisaugoti nuo išorinės įtakos, darančios neigiamą (kai kuriais atvejais teigiamą) poveikį jų ekonominei ir politinei sistemai. Egzistuoja daugelis kitokių kriterijų ir požiūrių nustatant mažos valstybės sąvoką. Apskritai mažosios valstybės sąvokos nustatymas reikalauja kompleksinio požiūrio, t.y. tiek teritorinių - demografinių, tiek ekonominių ir politinių faktorių derinimo ir vertinimo sisteminiu būdu metodo (24; 24-25). Apibrėžiant mažųjų valstybių sąvoką, būtina išskirti dar vieną tipologiją, kuri skirsto valstybes pagal jų ekonominio išsivystymo lygį, tačiau, čia, ko gero, reikėtų turėti omenyje ne tik ekonominį, bet ir socialinį - politinį išsivystymo lygį, kurį determinuoja tokie faktoriai kaip: politinė kultūra, pilietinė savimonė, legitimių institucijų efektyvus funkcionavimas ir t.t.bei visa tai apjungiančios - atviros visuomenės egzistavimas. Pagal tai yra išskiriamos trys valstybių grupės: 1) išsivysčiusios; 2) mažiau išsivysčiusios; 3) besivystančios. Tokia valstybių klasifikacija leidžia atrasti apibendrinančius kriterijus mažųjų Europos valstybių identifikacijai. Kita vertus, visos mažosios Europos valstybės skiriasi tarpusavyje kiekvienai iš jų atskirais, tik jai būdingais bruožais. Bet taipogi esama ir bendrų regioninių bruožų (pvz. Vakarų Europa). Šie bruožai - tai ne tik jų ekonominiai rodikliai, specializacija tarptautinio darbo pasidalijimo srityje, bet ir socialinės - politinės sferos specifiniai ypatumai, jų vidinis ir išorinis integralumas ( kaip stipriai integruotos šalies pavyzdys yra Šveicarija, kuri turi ne tik stabilią sociopolitinė sistemą šalie viduje, bet taipogi atlieka gana nemenką vaidmenį praktine politine prasme tarptautinių santykių sistemoje) (24; 25-27). III. ELGSENOS TARPTAUTINĖJE POLITIKOJE YPATYBĖS IR NACIONALINIO INTERESO SPECIFIKA Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį ir vaidina labai svarbų vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdienio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo, tarpvalstybinių projektų įgyvendinimo, valstybių sąjungų formavimo ir jų egzistavimo, globalinių ryšio ir transporto sistemų funkcionavimo, tarptautinių gamybinių korporacijų veiklos ir t.t. Tarptautiniams santykiams būdingas nuolatinis vystymasis. Įvairiais istorijos laikotarpiais jie turėjo skirtingą ir vis kitokį pobūdį, tačiau visada išlikdavo ir tam tikras perimamumas. Dabartiniame pasaulyje kuriame jau gyvena apie penkis milijardus gyventojų ir yra apie 190 valstybių, tarptautiniai ryšiai darosi vis kompleksiškesni ir sudėtingesni, o įvykių vienoje valstybėje pasekmės dažnai jaučiamos ir kitose valstybėse ar net visame pasaulyje (42; 417). Šiandien valstybės klestėjimą tarptautinėje arenoje sąlygoja trys pagrindinai faktoriai: vidinė galia ir stabilumas, integracija į pasaulio ekonomiką, pilna integracija į regioninę bei pasaulinę bendruomenę (community). 3.1. NACIONALINIO INTERESO SPECIFIKA Štai šiame realybės padiktuotame kontekste ir kalbame apie mažųjų valstybių nacionalinius interesus, kaip savitą, ypatingą pasaulio politikos fenomeną. Nors mažųjų valstybių nacionaliniai interesai savo turiniu nėra kažkuo ypatingi, jų esmę sudaro natūralus siekis išlikti ir įgyti nuolatines savo egzistencijos garantijas. Tačiau, skirtingai nuo kitų valstybių, mažosioms valstybėms tenka veikti ypatingomis, daug mažiau palankesnėmis sąlygomis ir atsižvelgti į papildomus nacionalinių interesų įgyvendinimo kliuvinius, su kuriais nesusiduria arba kuriems gali pasipriešinti didžiosios valstybės (52; 16). Čia iškyla begalė klausimų dėl to, kaip būtent mažos valstybės nacionalinis interesas turi (ar turėtų) būti įgyvendinamas ir kokius prioritetinius uždavinius turėtų spręsti tokios valstybės piliečiai ir politikai. Pasak G.Vitkaus, mažos valstybės nacionalinis interesas turi savo specifiką, pranokstančią abstrakčius samprotavimus apie valstybės apskritai nacionalinius interesus ir jų įgyvendinimo reikalus (52; 17). Šiuo požiūriu ypač vertingą apibendrinimą apie mažųjų valstybių funkcijas didžiųjų valstybių strategijoje pateikia norvegų politologas Trygve Mathisenas. Jis rašo: “ Įdomu, kad silpnesniųjų valstybių gyventojai, regis, beveik nežino ar nepastebi to fakto, kad jie gyvena stipresniųjų valstybių globoje ar įtakoje. Taip yra turbūt todėl, kad didžiųjų valstybių įtaka, jeigu ji nesireiškia atviru grasinimu ar karu, yra sunkiai pastebima. Taikos metu ji būna labai subtili ir žinoma tik nedideliam kiekiui žmonių, kurių ne vienas asmeniškai pasipelno iš egzistuojančios situacijos”. Čia Trygve Mathisenas atkreipia dėmesį į dvi iš tiesų esmines ir labai svarbias mažųjų valstybių nacionalinių interesų įgyvendinimo aplinkybes: a) mažosios valstybės yra kokioje nors įtakos sferoje, nepriklausomai nuo to, ką galvoja jos piliečiai; b) mažųjų valstybių piliečiai toli gražu ne visada tai adekvačiai suvokia (52; 17). Nors šiandien visos valstybės (bent teoriškai) yra lygios suverenumo pagrindu, tačiau F.Frankelis pastebi, kad daugiau nei prieš šimtą metų užrašyti garsieji Tokvilio pastebėjimai nė kiek nepaseno: “Vargu ar užsienio politika reikalauja bent vienos demokratijai būdingos savybės; atvirkščiai, jai būtina tobulai panaudoti beveik visas tas savybes, kurių demokratijai kaip tik stinga” (16; 38). Tai reiškia, kad nors yra deklaruojamas lygios partnerystės principas, tiek mikro-, tiek makro- lygmenyje, realią persvarą (pranašumą) užsienio politikoje turi didžiosios valstybės. 3.2. MAŽŲJŲ VALSTYBIŲ FUNKCIJOS G.Vitkus nuosekliai pagrindžia tą faktą, jog mažosios valstybės visada yra didžiųjų įtakoje ar globoje. Žinoma, yra ir išimčių. Visuomet buvo valstybių, kurios dėl savo patogios geografinės padėties arba dėl kokių nors kitų priežasčių gali išvengti galingesniųjų įtakos. Bet praktine politine prasme tokias valstybes būtų netgi sunku įvardinti kaip mažąsias valstybes, nors jos ir būtų labai mažos fizine prasme. Tačiau, jeigu kalbėti apie tas mažąsias valstybes, kurios yra strategiškai didžiųjų valstybių interesams svarbiose vietose, kurios yra lengvai pastarųjų pasiekiamos, tai tokios mažosios valstybės turi susitaikyti su pačiu įtakos buvimo faktu (52; 17). Tačiau šis faktas neleidžia vienareikšmiškai tvirtinti, jog didžiosios valstybės įtakos buvimas paverčia ją agresore, o mažąją valstybę - moralės principų sergėtoja ar gynėja, o juo labiau kankine. Būna ir atvirkščiai, be to, mažoji valstybė nėra tobulų piliečių kūrinys, nes, kaip praktika rodo, labai dažnai yra linkusi į saviizoliaciją ar išskirtinumo konstatavimą kitų valstybių atžvilgiu. Čia būtent ir iškyla atvirosios visuomenės mažosiose valstybėse klausimas. Viena vertus, atvirosios visuomenės tapsmas jose svarbus kaip bealternatyvinis variantas, siekiant išsaugoti savo nacionalinius interesus, kita vertus, atvirosios visuomenės formavimasis tampa savotišku universalių idėjų pozityvu ne tik konkrečiose valstybėse, bet ir visoje tarptautinių santykių sistemoje. Mažosios valstybės į didžiųjų akiratį patenka ir savo egzistavimo prasmingumą įgauna tik pastarųjų valstybių platesnių interesų plotmėje, o kartais - jų konkurencijos ir varžybų dėl galios ir įtakos kontekste. Todėl mažosioms valstybėms, nepriklausomai nuo jų norų ir pageidavimų dažnai tenka atlikti vienokius ar kitokius svarbius patarnavimus didžiosioms valstybėms (52;18). Dėl to mažųjų valstybių diplomatijai tenka spręsti gana sudėtingus (daug sudėtingesnius) uždavinius. Nors ir būdamos nesusietos sutartimis su didžiosiomis valstybėmis, jos vistiek dalyvauja jėgų pusiausvyroje. Politologinėje literatūroje apie mažąsias valstybes, yra išskiriamos net labai konkrečios mažųjų valstybių funkcijos: • pirma, buferinės valstybės funkcija (tam tikras Pufferstaaten, t.y. izoliuojanti juosta), kuomet mažajai valstybei tenka savo teritorija atskirti konkuruojančias didžiąsias valstybes ir sudaryti joms galimybę išvengti pavojingos tiesioginės kaimynystės. Europos Vakaruose klasikinis pavyzdys yra ta sritis, kur Olandija, Belgija, Liuksemburgas ir Šveicarija skiria vokiečius nuo prancūzų ir anglų (52; 18, 14; 12); • antra, politinio barjero funkcija; maža valstybė tampa “sanitariniu kordonu” (cordon sanitaire, t.y. taip vadinamas sveikatingumo ruožas), kuris blokuoja eventualią vienos iš konkuruojančių didžiųjų valstybių ekspansiją; • trečia, placdarmo funkcija; mažoji valstybė gali būti panaudota kaip tam tikras “neskęstantis lėktuvnešis”, taigi gali vaidinti svarbų vaidmenį didžiosios valstybės strateginiuose planuose; • ketvirta, svarbių jūros kelių ir sąsiaurių sergėtojos funkcija; kada nė viena didžioji valstybė nesuinteresuota, kad tokia kontrolė atitektų nors vienai iš jų; • penkta, reikalingų žaliavų ir maisto tiekėjos funkcija didžiajai valstybei (52; 18). Akivaizdu, kad nė viena iš išvardintų funkcijų nėra palanki ir vienareikšmiškai neužtikrina mažos valstybės saugios egzistencijos. Todėl tik nedaugelis mažųjų valstybių pasižymi ilgalaike nepriklausomybe, be to, ir mažosiomis jos tapo ne taip jau senai, prieš tai sudarydamos didžiųjų branduolį, pvz.: Olandija, Švedija, Portugalija. Kita vertus, akcentuotina ir tai, jog didžiosios valstybės savo užsienio politikoje siekia ne tik dominavimo, bet dažnai stengiasi garantuoti mažesnėms valstybėms politinę, ekonominę bei kultūrinę paramą. Nūdienos požiūris į žmoniją, kaip į vieningą bendriją su nusistovėjusiais valstybių vidaus ir išorės ryšiais, išryškino saugumo sąvoką. Tarptautinis saugumas, ypač Europos, yra neatsiejamas nuo kiekvienos, tame tarpe ir mažiausios valstybės interesų (42; 459-460). Kita vertus, paanalizavus mažųjų valstybių funkcijas, darosi aišku, kad būtent jos gali paveikti ar užtikrinti bent minimalias saugumo garantijas ir taip pateisinti savo egzistavimo prasmingumą didžiųjų valstybių interesų kontekste. Čia būtų galima dar kategoriškiau konstatuoti faktą - mažosios valstybės buvimas vienos ar kitos didžiosios valstybės įtakos sferoje bei vienokių ar kitokių funkcijų joms atlikimas yra neišvengiamas, tai tiesiog jų, mažųjų valstybių, dalyvavimo pasaulio politikoje forma, aišku, esmingai sąlygojanti, daug kuo ribojanti ir jų pagrindinio nacionalinio intereso įgyvendinimo galimybes (52; 18). Tiek didelės, tiek mažos valstybės vienu metu vykdo ir išorinę, ir vidinę politiką, todėl jų tarpusavio atitikimas rodo normalaus valstybės funkcionavimo poreikį. Politinė realybė liudija apie glaudžiausią vidaus ir išorės politikos tarpusavio sąryšį ir susipynimą, tačiau be jokios vienpusiškos determinacijos ar dominavimo viena kitai (41; 8). Taigi šių abiejų politikų (užsienio ir vidaus) susiėjimas į vieną sistemą, leidžia praktiškai valstybei realizuoti savo interesų ir tikslų spektrą. Internacionalizacijos, integracijos, tarpusavio priklausomybės, globalinės problemos, žmogaus teisių tarptautinės apsaugos ir kitų universalių nūdienos procesų spaudimas išryškina skiriamųjų ribų valstybės politinėje veikloje sąlygiškumą ir tiesiogiai įtakoja tiek vidaus ir išorės politikos susipynimą, tiek konstruktyvų kiekvienos jų savarankišką plėtojimąsi tarpusavio papildomumo pagrindu (41; 9). Šiame kontekste būtent ir kyla klausimas: kas mažajai valstybei turi svarbesnę reikšmę - jos vidaus ar užsienio politika? Čia vienareikšmiško atsakymo negalima pateikti, kadangi valstybės elgesio išorinėje ir vidinėje politikoje ypatybės yra nulemtos aplinkos ir tam tikrų sąlygų skirtumų. Tarkim, valstybė turi politinės valdžios monopolį tik savo nacionalinėse ribose. Tačiau už jų valstybė sąveikauja su kitomis, tiek pat nepriklausomomis šalimis kaip ir ji pati, todėl jų bendravimas grindžiamas ne paklusnumo ar pajungimo, o bendradarbiavimo ir konfrontacijos būdu. Vidaus politikoje ryškesnė socialinė - ekonominė valstybės veikla, o išorinėje pastaroji daugiau supinta su kariniais, teisiniais, technologiniais aspektais. Jei vidaus sferoje politinis režimas atitinka savo esmę, tai išorėje jis visada deklaruoja savo legitimią ir demokratinę pusę (41; 9). Neatsitiktinai, matyt, Suomija būtent pasirinko kelią su Europos Sąjunga, atmesdama NATO alternatyvą. Europos Sąjungos sutartyje aiškiai suformuluota, kad “bendroji užsienio politika aprėpia visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, tarp jų galimybę formuoti ir bendrąją gynybos politiką, kuri ilgainiui gali tapti bendra gynyba (42; 491). Tačiau, atrodo, kad ir ateityje ES užsienio politikoje pagrindinis dėmesys bus skiriamas ekonominio bei socialinio bendradarbiavimo, finansinės paramos bei sankcijų problemoms. Iš to seka dar viena hipotetinė prielaida - tiek mažųjų, tiek didžiųjų Europos valstybių politikoje vis aktualesnės tampa bendrų veiklos gairių ir idealų paieškos ir kita vertus, būtent dėl to atvirosios visuomenės kaip universalios idėjos įgyvendinimo ir siekimo galimybės tampa dar aktualesniu klausimu. 3.3. MAŽOSIOS VALSTYBĖS IR TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖ Nagrinėjant mažos valstybės elgsenos tarptautiniuose santykiuose ypatybes, norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną labai svarbų aspektą - tarpusavio priklausomybės faktą, pagal kurį valstybės ir nevalstybiniai ekonominiai bei socialiniai agentai kovoja dėl įtakos, režimų įtvirtinimo, politinės darbotvarkės įteisinimo ir t.t. Tarpusavio priklausomybė - tai tas, realybės suponuotas tarptautiniams šių dienų santykiams būdingas bruožas, kurį būtina apžvelgti, norint nustatyti mažos valstybės elgsenos tarptautinėje politikoje ypatybes. Šiuolaikinė moralės pažanga diskredituoja jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose. Todėl dabar galingiausios valstybės, palyginti su jų pirmtakėmis, yra mažiau linkusios kliautis jėga, sprendžiant tarpusavio politinius nesutarimus. Branduolinė revoliucija ne tik padėjo išlaikyti taiką, bet ir nutraukė priklausomybę nuo “ginkluotų masių”, kurios buvo šiuolaikinio nacionalizmo galios atrama. Dėl to visuomenėse susiformavo pacifiškesnė kultūra (44; 240-241). Nors pasaulinėje politikoje kovos dėl teritorijų tebesitęsia, nė viena iš didžiųjų valstybių nėra pagauta praeities laikų idėjos, kad įgyti naujų teritorijų yra būtina ekonominio augimo sąlyga. Valstybių santykiuose karinę konfrontaciją ne tik pakeitė ekonominė konkurencija, bet ir dėl to joms gali atsirasti paskatų atlikti specializuotus vaidmenis tarptautinėje ekonominės bei politinės atsakomybės sistemoje. Daugiašališkumo ir vidutinio galingumo valstybių bendradarbiavimo galimybės išsiplėtė, pasak Roberto Cox’o, susilpnėjus JAV hegemonijai; tas pat pasakytina apie visą pasaulį dvipoliškumo baigties sąlygomis (44; 241). Analogiškas argumentas susijęs su valstybių tarpusavio priklausomybės poveikiu suvereniai valstybei, jos norui bendradarbiauti su kitais ir taikytis prie tarptautinių organizacijų priimtų taisyklių. Robertas Keohane’s, pripažindamas valstybių racionalaus egoizmo postulatą ir naudodamasis lošimų teorijos idėjomis, aiškina, kokiu būdu valstybių savo naudos supratimas galėtų būti išplėstas joms tampant tarptautinių institucijų dalyvėmis (44; 241). Atsiradus daugiau galimybių klostytis daugiašalėms globalinės tvarkos formoms, valstybių galios ir valdžios perleidimas globalinėms institucijoms nėra vienintelis ateities rūpestis. Nacionalinė valstybė patiria spaudimą iš dviejų pusių: viena vertus, globalizavimas smarkiai susiaurina jos autonominės veiklos galimybes, kita vertus, subnacionalinės grupės reikalauja didesnio atstovavimo ir autonomijos (44; 242). Taigi pasaulinės politikos bei visuomenės poslinkiai turi būti suvokiami platesniame dviejų kaitos procesų - subnacionalinio maišto ir globalizavimo - kontekste. Tarptautinė sistema dabar vis labiau priklauso nuo jos vienetų pobūdžio, valstybės turi galią inicijuoti radikalius pasaulinės politikos pokyčius. Tokioje šiuolaikinėje realybėje būtent veikia ir mažosios valstybės. Tačiau, jos, sudarydamos mažą jėgą, didžiųjų lyg ir nepastebimos, nedalyvauja didžiojoje politikoje, neturi sprendžiamosios galios, arba tiksliau - negali pareikšti savo valios taip, kaip tai daro didžiosios. Šiuolaikiniame tarpusavio ryšiais ir priklausomybe saistomame pasaulyje atsirado globalinės ekologinės kaitos apraiškos bei iš to sekantis globalinės krizės pojūtis. Ekologinės problemos vis dažniau eskaluojamos tarptautiniu mastu. O pastaruoju metu aiškėja tendencija, jog į globalinės ekologinės taršos poveikį daug greičiau reaguoja mažosios valstybės. Čia, galima daryti hipotetinę prielaidą, jog mažųjų valstybių operatyvus reagavimas sąlygotas ne tik jų dydžio, bet ir socialinės - politinės sferos integruotumo, kuriai be kitko itin svarbią reikšmę turi atvirosios visuomenės egzistavimas jose. Daugelis kadaise buvusių regioninių arba vietinių ekologinių problemų - miestų tarša, miškų nykimas, rūgštiniai lietūs, vandens ar kuro išteklių išsekimas, dabar kelia tarptautinę grėsmę: nes griauna silpnesnių ir neturtingesnių valstybių ekonomiką bei socialinę jų sąrangą, keldamos arba aitrindamos valstybių vidaus ir tarpvalstybinius nesutarimus bei konfliktus, taip pat skatindamos didėjančios migracijos srautus. Be to, nors daugelis šių problemų yra “lokalizuotos” tuo atžvilgiu, kad jų padariniai jaučiami lokaliai, jų priežastys dažnai peržengia valstybių sienas, nes vietinės ekosistemos yra įtrauktos į tarptautinės gamybos ir mainų struktūras (44; 130). Todėl kiekvienu atveju aplinkosaugos problemas ateities perspektyvoje, matyt, teks spręsti atsižvelgiant į globalinių grėsmių galimybes, kuomet valstybės, be abejo, tame tarpe ir mažosios, turės atlikti ypatingai svarbius sprendimus ir imtis kolektyvinio veikimo metodų. Būtent ekologinės globalinės problemos XX a. aštuntajame dešimtmetyje iššaukė naujos politinės jėgos atsiradimą Europoje - žaliųjų partijų kūrimąsi ir intensyvią veiklą. O problemos, kurių jos ėmėsi, toli peržengė politikos ribas. Visuomenė greitai įsisąmonino ekologinių problemų svarbą ir neatidėliotinumą. Daugelis šalių įsteigė aplinkos apsaugos ministerijas, o 1987 m. buvo paskelbti “Europos aplinkos metais”. Vakarų Europos šalyse itin susidomėta branduolinio karo grėsme ir padariniais (26; 441-445). Devintajame dešimtmetyje visos Europos šalys vis daugiau skyrė lėšų mažinti aplinkai daromą žalą, ypač energetikos ir chemijos pramonėje. Taigi 1975 - 1990 m. Europa pasiekė išties ženklios pažangos gelbėdama aplinką ir atitaisydama jai padarytą žalą (26; 446). Šis ekskursas į kompleksinę tarpusavio priklausomybę tarptautiniuose santykiuose, manau, buvo būtinas aptarti, nes tik taip galima suvokti mažos valstybės elgsenos ypatingumą dinamiškai besikeičiančioje tarptautinėje aplinkoje. Kita vertus, žinant mažosios valstybės nacionalinio intereso specifiką, būtina akcentuoti, jog mažai valstybei atvirosios visuomenės egzistavimas praktiškai yra bealternatyvinis jų išlikimo ir veiklos tarptautinėje sistemoje variantas. Pastarąjį teiginį ketinu pagrįsti sekančioje darbo dalyje, kurioje bus analizuojama atviros visuomenės arba kitaip - socialinio atvirumo, sklaida XX a. mažosiose Europos valstybėse. IV. SOCIALINIO ATVIRUMO SKLAIDA XX AMŽIUJE Prieš pradedant analizuoti atvirosios visuomenės sklaidą mažosiose Europos valstybėse, norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną itin svarbų aspektą - tai socialinio atvirumo sankirtą su nacionalizmu. Šioje vietoje reikėtų dar kartą pabrėžti, jog nacionalizmas ir jo principai bei idėjos nesudaro socialinio atvirumo arba atvirosios visuomenės esmės. Priešingai, atvirosios visuomenės bruožai byloja būtent tai, jog būtina užkirsti kelią egoistinio nacionalizmo idėjų sklaidai. J.Eretas pažymi, jog mažosios nacijos tobuliau įkūnija politinę išmintį. Tą patvirtina net skeptiškasis Voltaire’as savo “Essai sur les moeurs” teigdamas, jog “mažoji valstybė yra vienintelė laisvės ir demokratijos garantija”. O Ž.Ž.Rousseau primygtinai pabrėžė, jog tik mažuose rėmuose gali būti realizuojami politiniai bei socialiniai idealai. Mažosios valstybės yra natūraliai išaugę politiniai vienetai, pasižymintys išvystyta iniciatyva ( čia galima prisiminti Šveicarijos rengiamų referendumų skaičių per metus) bei eksperimentiškumu socialinėje srityje ( šiuo atžvilgiu skandinavai tapo pavyzdžiu JAV) (14; 9-10). Tačiau toks mažos nacijos susitelkimas ir orientacija į vidaus reikalus išugdo visumą tų jausmų, kuriuos šiandien vadiname nacionalizmu. J.Eretas pažymi, kad būtent čia ir slypi vienas akivaizdžiausių mažosios valstybės trūkumų. Joms gresia pavojus užsidaryti jau ir taip siauruose savo rėmuose; gyventojuose išugdomas toks nacionalizmas, kuris pervertindamas save, lengvai gali susikirsti su analogiškuoju kaimyninių šalių nacionalizmu. Kad toks šovinistinis savęs išaukštinimas gali iššaukti ne tik vietinius, bet ir pasaulinius karus, parodė pirmoji XX a. pusė. Todėl nacionalizmas, anot J.Ereto, yra atgyventų amžių Glorija, o mažųjų tautinis jausmas turi būti racionaliai pajungtas bendram labui. Be to, “siaurame gamtos horizonte” auga ir siauros pažiūros. Šveicarai tokį mentalitetą vadina Kantoenligeist, kas reiškia ne ką kitą, kaip savo vietovės garbinimą, savo gyvenimo stiliaus išaukštinimą ir visų savo ypatybių dievinimą. Toks mažųjų valstybių užsidarymas idiliškuose rėmuose gali iššaukti (o empiriniai pavyzdžiai įrodo, kad taip ir yra) savimi pasitenkinančio separatizmo atvejį ir kultūrinį ekskliuzyvizmą. Taigi tautinis individualizmas teigiamą reikšmę įgauna tik tuomet, kai teisingai suvokiamas visuotinumas. Todėl analizuojant atvirosios visuomenės tapsmą mažosiose valstybėse, reikėtų orientuotis į tai, jog santykiai tarp valstybės ir tautos negali būti lyginami su santykiais tarp valstybės ir visuomenės, kadangi nei vienoje valstybėje jos visuomenė neapsiriboja vienos tautos atstovais ir nei viena tauta neapsiriboja viena visuomene, priklausančia vienai valstybei (16; 24). 4.1. POLITINIO IDEALIZMO SIEKIS TARPUKARYJE Šiuo laikotarpiu yra pakankamai sudėtinga įžvelgti vienokias ar kitokias atvirosios visuomenės apraiškas ne tik mažosiose, bet ir didžiosiose Europos valstybėse, kadangi po Pirmojo pasaulinio karo dėmesys buvo sutelktas į pasaulio pertvarkos procesus tautų apsisprendimo pagrindu. Tačiau, kita vertus, nustačius mažųjų valstybių statuso įgijimą tarptautinės teisės principais, manau, bus galima konstatuoti apie susidariusias sąlygas socialinio atvirumo mažosiose valstybėse užuomazgų pradžią. Taigi tuo laikotarpiu revoliucinį žingsnį tarvalstybiniuose santykiuose turėjo atlikti Tautų Sąjungos įkūrimas. Tautų Sąjungos įkūrėjai - politikai idealistai - tikėjo, kad šiai organizacijai pavyks pažaboti jėgos kultą bei karų stichiją ir sukurti sugyvenimo sąlygas tarp didelių ir mažų valstybių. Tačiau daugelyje mažųjų Europos valstybių prisiminimai apie Tautų Sąjungą tebekelia daugiau ciniško teisėjo nei atsakingo globėjo įvaizdį (29; 249). Tautų Sąjungos atsiradimas pagal jos įkūrėjų sumanymą turėjo pakeisti neprognozuojamą didžiųjų valstybių jėgų balansą ir įveikti karus, taikant už jų sukėlimą sankcijas. O jei karas statomas už įstatymo ribų, tai tuomet teisė įveikia jėgą ir iš to seka nauja kokybė: atsiranda galimybė teisėtai ir saugiai egzistuoti ne tik didelėms, bet ir mažoms tautoms. Taip galvojo tautų Sąjungos idėjos puoselėtojai: lordas Fillimoras, generolas Smuthas, Leonas Burgeois’as ir, žinoma, tikrasis pasaulio bendruomenės “apaštalas” Thomas Woodrowas Wilsonas (29; 243-244). Pagal planuotą reglamentą kiekviena valstybė privalėjo nepradėti karo prieš tai nepateikusi savo pretenzijų tautų kolektyvui. O kadangi to kolektyvo daugumą sudarysiančios mažos valstybės, objektyviai nesuinteresuotos karais, tai bet kuris, net ir pats didžiausias karo sukėlėjas neišvengiamai liksiąs mažuma ir turėsiąs karingų ketinimų atsisakyti (29; 113). Taigi akivaizdu, kad taikos įtvirtinimo viltys buvo dėtos į mažas valstybes, kurios, reikia pastebėti, dar tik turėjo susikurti vietoje irstančių imperijų. Buvo tikima, kad naujos, nacionalinėmis vadinamos valstybės kursis ne dirbtinai, o natūraliai, besiremdamos teisingumo principu, kad būsiančios stabiliomis ir imanentiškai nenorinčiomis karo. Realybė parodė, kad mažoms valstybėms saugumo garanto vaidmuo buvo aiškiai per sunkus, todėl visai nenuostabu, kad ta “pareiga” vėl teko didžiosioms valstybėms. Įsteigtame Tarybos institute, buvo užtikrintas didžiųjų valstybių prioritetas sprendžiant saugumo klausimus. Nors tautų apsisprendimo teisė buvo laikoma mažųjų tautų “kelrode žvaigžde”, tačiau didžiosios valstybės daugiau linko prie nuostatos pripažinti valstybinę nepriklausomybę tik toms tautoms, kurios ją jau turėjo. Tai ir buvo padaryta Belgijos, Liuksemburgo atveju (31; 181). O tarkim kitos šalys, tokios kaip Ispanija, Olandija, trys Skandinavijos šalys ir Šveicarija į karo sūkurį nebuvo įtrauktos, tai ir jų tarptautiniam statusui ar nepriklausomybės pripažinimui grėsmės neiškilo. Tautų Sąjunga iš tiesų buvo įkurta kaip taikos sutarties dalis ir patyrė beveik visišką fiasko. W.Palaver akcentuoja, jog beveik visiškos supranacionalinės institucijos yra pasmerktos žlugti arba egzistuoti tik kaip didžiųjų įtakos įrankiu; TS būtent ir netapo efektyvia konstrukcija dėl didžiųjų valstybių veto teisės (36). Tiesa, savo veiklos pradžioje ji sureguliavo vieną kitą nedidelį ginčą, nekėlusį didelio pavojaus pasaulio taikai, pavyzdžiui, koks buvo atsiradęs tarp Suomijos ir Švedijos dėl Alandų salų. Šiose salose, plytinčiose tarp Suomijos ir Švedijos, ir priklausančiose Suomijai, gyveno ir gyvena vien švediškai kalbantys žmonės, tuo tarpu, ką tik tapusi nepriklausoma Suomija, agresyviai laikėsi suomių kalbos dominavimo principo. Kaip alternatyvą salų prisijungimui prie kaimyninės Švedijos, Tautų Sąjunga sugalvojo schemą, garantuojančią išimtinį švedų kalbos vartojimą tose šalyse ir apdraudžiančią jas nuo nepageidaujamos imigracijos iš Suomijos (22; 48). Šie ir daugelis kitų istorinių tarpukario pavyzdžių įrodo, jog mažųjų Europos valstybių egzistencija buvo determinuota iš išorės, todėl ir kalbėti apie atvirosios visuomenės formavimąsi jose dar anksti; galima aptikti tik jos užuomazgų pradžią, determinuotą tarptautinės teisės normų. Pokario problemos - ekonominė krizė, socialinė suirutė, implikuota nedarbo ir kt. iškilo ne tik kariavusioms šalims, bet ir mažosioms valstybėms, kiek mažiau paliestoms karo. Nenuostabu, kad didžiosios krizės poveikis politikai ir viešajai nuomonei buvo staigus ir dramatiškas. Kaip pažymi E.Hobsbawm’as, ketvirtojo dešimtmečio viduryje būta mažai valstybių, nepakeitusių savo politikos su iki kracho buvusia politika. Europoje išryškėjo nemažas poslinkis į dešinę, išskyrus Skandinaviją, kur 1932 metais Švedijoje socialdemokratai atėjo į valdžią net pusei šimtmečio (22; 128). XX a. pradžiai būdingas liberalizmo nuosmukis. Tai rodo faktas, jog 1918-1939 metais, leidžiantys įstatymus susirinkimai paleidžiami ar nustoja veikti net 16-oje Europos valstybių. O vienintelės Europos valstybės, su pakankamai demokratiškomis politinėmis institucijomis, kurios nuolat veikė per visą ikikarinį laikotarpį, buvo D.Britanija, Suomija (ką tik), Laisvoji Airijos valstybė, Švedija ir Šveicarija. Kaip matyti, beveik visos mažosios. Čia ir pasitvirtina J.Ereto teiginys, jog “mažoji valstybė - piliečių privalumų optimumas, nes pilietis yra pranašesnis už valstybę”. Taigi demokratinių institutų plėtotė tarpukariu liudija, jog mažosioms Europos valstybėms išties yra būdingi pilietinės visuomenės ir politinio sąmonėjimo bruožai, kuriuos praktiškai galima identifikuoti kaip prielaidas atvirosios visuomenės formavimuisi ir iš to seka kita išvada - tarpukario Europoje jau galima aptikti socialinio atvirumo pirmines tendencijas. Tuo tarpu, vertėtų išskirti Vidurio Rytų Europos mažąsias valstybes, kaip tam tikrą probleminį regioną, kuriame religinių, tautinių ir socialinių aspektų susipynimas ženkliai apsunkino ne tik socialinio atvirumo užuomazgų pradžią, bet ir jų tolimesnę sklaidą. O tautinių mažumų problemos, prisirišimas prie lokalinių tradicijų bei neveiksmingos ekonominės krypties pasirinkimas (pavyzdžiui, Vengrija pasirinko laisvosios rinkos ir planingos ekonomikos mišinį, bet dėl socialinių priežasčių reformų kryptimi toli nepažengė) sąlygojo tai, jog šis regionas vėliau tapo itin pažeidžiamu. 4.2. SOCIALINIO ATVIRUMO POSLINKIAI PO II - ojo PASAULINIO KARO Po 1945 m. visa tarptautinė sistema įžengė į naują fazę, kuomet apribota nevaržoma valstybių teisė pradėti karą, taip pat transformuojamas suverenių valstybių veiklos paprastas koordinavimas į bendradarbiavimo ir tarpusavio naudos sistemą. Labiausiai akcentuotinas dalykas - perėjimas nuo valstybių bendro egzistavimo prie jų bendradarbiavimo, ne tik tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje, bet ir įgyvendinant socialinius bei ekonominius uždavinius. Tai parodo ir tarptautinių organizacijų (pasaulinių ir regioninių) reikšmės ir skaičiaus išaugimas (1, 59). Taipogi išryškėjo dar viena tendencija - anksčiau individas buvo laikomas suverenių valstybių priimamų tarptautinių taisyklių paprastu “objektu”, o po 1945 m. išryškėjo pastangos įtvirtinti aukštesnį individo statusą. Problemos, su kuriomis 1945 m. susidūrė visos Europos valstybių visuomenės buvo daugmaž vienodos: perėjimas nuo karo prie taikos, kolaborantų demaskavimas tose šalyse, kurios buvo okupuotos, demokratinių institucijų atstatymas, komunizmo grėsmė, nacionalinių ekonomikų atkūrimas. Vienoms mažoms valstybėms pereinamasis laikotarpis buvo lengvesnis negu kitoms; tarkim, Belgija per karą nukentėjo kur kas mažiau negu kaimyninė Olandija, ir jos ekonominė būklė buvo daug geresnė. Bet ekonominė gerovė nebūtinai reiškia politinį stabilumą. Belgiją kamavo vidinė nesantaika. Atsinaujino senas konfliktas tarp prancūziškai kalbančių valonų - radikalų politikoje, antiklerikalų, linkstančių prie Prancūzijos - ir konservatyvių katalikų flamandų; pirmieji kaltino pastaruosius, kad nepakankamai priešinosi vokiečiams. Konfliktas ilgą laiką nerimo ir griovė šalies socialinį ir politinį stabilumą (26; 70). Taigi aiškinant atvirosios visuomenės sklaidą per R.Dahrendorf’o socialinį konfliktą, Belgiją, matyt, galima laikyti vienu iš empirinių pavyzdžių. Okupuotosioms šalims po išvadavimo teko spręsti daug panašių problemų, tuo tarpu sąlygos tose valstybėse, kurios laikėsi neutraliai, buvo labai įvairios. Švedija, Šveicarija ir netgi Ispanija visą laiką bijojo invazijos, todėl daug dėmesio turėjo skirti gynybos reikalams. Iš esmės skyrėsi jų politinė struktūra: Švedija turėjo socialdemokratinę vyriausybę, Šveicarija didžiąja dalimi buvo senamadiškai liberali, o Ispaniją valdė dešinioji karinė diktatūra. Švedijai ir Šveicarijai didžiosios valstybės nedaug turėjo priekaištų, nes joms grėsęs didelis pavojus, todėl kokia nors kita alternatyvi elgsena vokiečių atžvilgiu, būtų buvusi neracionali. Tačiau patys švedai ir šveicarai ne visi buvo tokie atlaidūs. Dauguma buvo linkusi užmiršti tai, kas buvo, tačiau kita dalis švedų ir šveicarų dar keletą metų analizavo praeities įvykius. Niekas neabejojo, ar išmintinga buvo laikytis neutralumo; nuomonės nesutapo tik dėl to, kaip tą neutralumą interpretuoti. Šveicarija po karo nusprendė nestoti į naujai sukurtą Jungtinių Tautų Organizaciją, kad šaliai per tai netektų prarasti šimtmečius puoselėto savo neutralumo (26; 71-72). Čia vėlgi vertėtų išryškinti teorinę ir empirinę koreliaciją - tiek G.Soros’o, tiek K.R.Popper’io atvirosios visuomenės konceptai akcentuoja, jog socialiniui atvirumui būdingas (be kita ko) suinteresuotumas spręsti iškylančias problemas; šių valstybių visuomenėms, kaip įrodo istorinis pavyzdys, būtent tai ir yra būdinga. Uždarosios visuomenės pavyzdžiu galėtų būti pokario Ispanija, kuri stebino savo keistai neeuropietišku šalies pobūdžiu. Daugelis identifikavo ją kaip atsilikusi Lotynų Amerikos “gabalą”. Kaimyninės Portugalijos santvarka taipogi buvo labai panaši į kai kurių Lotynų Amerikos kraštų karinius režimus. Taigi šių mažųjų Europos valstybių pokario politinė santvarka, implikuota vidaus saugumą destabilizuojančių veiksnių, nulėmė jų tolesnę sociopolitinę raidą, kuriai daugiau būdingos uždarosios visuomenė apraiškos. Kaip pažymi W.Laqueur, pokario Europos situacija stebino tuo, jog įvairios nacionalinės valstybės, tiek didelės, tiek mažos, vos pasibaigus karui, vėl užsidarė savo “kiautuose” ir visiškai eliminavo užsienio politikos problemų aktualumą bei jų sprendimo būtinybę. Tai atrodė anachronizmas - kaip šie maži dariniai pavieniui išgyvensią pokario pasaulyje? Čia pasireiškė gerai žinomos istorinės priežastys: daugumai žmonių nacionalinė valstybė visuomet buvo natūralios egzistencijos pagrindas, o sąvoka “Europa” - gana miglota, aiški tik saujelei politikų ir intelektualų. Vis dėlto įdėmūs stebėtojai įžvelgė ir šiokį tokį judėjimą priešinga kryptimi - bendrų politinių interesų pripažinimą, supratimą, kad Europa atsigausianti tik tuomet, jei bus glaudžiai bendradarbiaujama (26; 73). Taigi taip iškilo Europos federacijos idėja, turėjusi gana nemažai šalininkų mažosiose valstybėse. Europos valstybės be jas skiriančių nesutarimų turėjo daug bendrų interesų, idėjų, siekių ir sentimentų. Vis tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač ekonomikos srityje, maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga. Europos vienybės ekonomikos srityje tikslams įgyvendinti buvo įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OEEC), kurią sudarė 17 Europos valstybių, o vėliau ir JAV. Organizacijos veržlumui išsekus, Europos federacininkai iškėlė naujus siekius Europinės gynybos srityje. Taip 1948 m. Briuselyje buvo padėti NATO pamatai, o pati sutartis pasirašyta 1949 m. balandžio mėn. Be JAV ir Kanados prie NATO prisijungė šios Europos valstybės: Beneliukso šalys, D.Britanija, Norvegija, Islandija, Danija, Graikija, Turkija (1952), Italija, Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Portugalija (26; 131-133). Taigi čia galima pateikti apibendrinančią išvadą: pirmaisiais pokario metais mažųjų Vakarų Europos valstybių visuomenės jau ima suvokti socialinio atvirumo, pasirengimo kartu spręsti iškilusias problemas, būtinumą. Verta atkreipti dėmesį į Vidurio Rytų Europos šalių visuomeninę raidą. Antrasis pasaulinis karas, arba veikiau jo rezultatai iš esmės lėmė tolesnę socialinę sklaidą šiose šalyse. Tradiciškai buvęs Vakarų pakraščiu ar pusiau periferija, regionas tapo sovietinių Rytų vakarine dalimi. Valstybės tapo priklausomomis nuo SSRS, kuri kultūriniu, socioekonominiu ir politiniu atžvilgiu buvo nuo jų atsilikusi. Iš pradžių komunistų primesta transformacija atrodė tarsi modernizuojantis procesas. Kraštutinio skurdo ir neraštingumo likučių likvidavimas, tam tikras visuomenės sulyginimas ir sudemokratinimas, plati industrializacija lyg ir liudijo pažangą (53; 242). Bet perdėtas dėmesys anglių ir plieno pramonei, kuri liovėsi buvusi šiuolaikinės ekonomikos varomąja jėga, sovietinė industrializacija darėsi vis anachroniškesnė. Griežtas centrinis planavimas skatino neefektyvumą. Aplinkosauginių problemų nepaisymas vedė prie ekologinės katastrofos. Taigi Vidurio Rytų Europos valstybių socialinis atvirumas buvo determinuotas išorinės uždarosios visuomeninės sistemos, sąlygojusios visuomenės suskaidymą ir demoralizaciją. 1945-1990 metų laikotarpis - socialinės revoliucijos apogėjus. Pasaulis tapo postindustrinis, postimperinis, postmoderus, poststruktūralistinis, postmarksistinis, postgutenberginis ir panašiai. Tie priešdėliai buvo tarsi oficialios senųjų visuomeninių santvarkų baigties pripažinimas, bet nereiškė sutarimo ir neatskleidė požiūrio kokia iš tiesų turėtų būti visuomeninė tvarka po permainų. Šiomis sąlygomis kilo pati dramatiškiausia, greičiausia ir universaliausia socialinė transformacija, kuri pasižymėjo nepaprasta savo sparta. Vienas būdingiausių jai bruožų - studentų sukilimų ir įvairių visuomeninių judėjimų skaičiaus išaugimas. Apskritai, masių sąmonėjimas, kaip akcentuoja Z.Brzezinski’s, yra XX a. fenomenas, atsiradęs imlumo politiniams šūkiams ir pasiryžimo energingai veikti dėl politinių tikslų kontekste. Toks sąmoningumas yra gana naujas reiškinys, nes ilgesnį istorijos laikotarpį masės buvo politiškai pasyvios - dažnai abejingos arba susaistytos tradicinės besąlygiškos ištikimybės (9; 19). Tokį sąmoningumą implikavo daugelis veiksnių, vienas iš kurių - valstybių aukšto mokslo masiškumo idėjos realizavimas. Septintajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad studentai socialiniu ir politiniu atžvilgiais tapo itin svarbia jėga, sugebančia efektyviai veikti bei reikšti savo politiniu - socialinius nepasitenkinimus nacionaliniu ir net tarptautiniu mastu. Europos studentų maištai sukėlė ir kitus socialinius judėjimus - pirmiausia darbininkų streikų bangą. Šie ir kiti socialiniai masių judėjimai empiriškai įrodo, jog jeigu atvirąją visuomenę interpretuosime kaip tam tikrą erdvę permainoms, tai Europos mažųjų valstybių visuomenėse šios permainos reiškėsi ypatingu intensyvumu ir radikaliais protrūkiais. Mažose Vakarų Europos valstybėse tuo laikotarpiu pastebima ir socialinės struktūros kaita. Vyksta sparti viduriniojo sluoksnio spartaus formavimosi ir diferencijavimosi tendencija (valstybės tarnautojai, darbininkų sluoksnis ir t.t.), neatsiliekanti nuo didžiųjų valstybių socialinės struktūros vystymosi. Socialinės sferos transformacija implikavo ir politinių sistemų bei institucijų kaitą. Politinio pliuralizmo kaip reiškinio plėtotė lėmė politinių partijų skaičiaus ir įvairovės išaugimą. Tokiame politiniame fone išaugo ir referendumų vaidmuo, sprendžiant aktualias šaliai problemas. Pavyzdžiu, Šveicarijoje referendumas tapo tradiciniu politinių sprendimų priėmimo instrumentu. O pastaruoju metu mažosios valstybės referendumų pagalba sprendžia pačias įvairiausias problemas: nuo rinkimų sistemos pakeitimo iki atominės energetikos vystymo perspektyvų (Švedija). Apskritai, reiktų akcentuoti, jog XX a. demokratinių idėjų išpopuliarėjimas antrojoje šio amžiaus pusėje tapo universalia jėga kaip politinė idėja. O mažųjų Europos valstybių visuomenėms - tai yra erdvė socialinio atvirumo sklaidai. 4.3. NAUJA SOCIALINIO ATVIRUMO KOKYBĖ PO 1989 m. Naujos socialinio atvirumo problemos iškilo Vidurio Rytų valstybių visuomenėse, 1989 m. žlugus Sovietinei imperijai ir pasibaigus Šaltajam karui. Kaip teigia P.Wandycz, Vidurio Rytų Europa atmetė komunizmą, nes jis prieštaravo laisvei, nes jis buvo svetimas (53; 174). Vadinamasis socialistinis darbo pasidalijimas buvo stipriai susiejęs atskiras šalis, tačiau nesukūrė atviros ir bendros rinkos. Ekonominiai ryšiai, kad ir kokie pragmatiški ir kokie naudingi jie būtų, atsiradę be laisvos politinės valios ir be teigiamų emocijų, netapo integraciniu faktoriumi (51; 75). Situacija reikalavo naujo persiorientavimosi - iš diktatorinio režimo į pliuralistinę demokratiją; iš centralizuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką; ir iš imperinės hegemonijos į nepriklausomų tautų sambūvį (8; 225). Šio regiono visuomenių santykiuose su Vakarine dalimi galima įžvelgti ganėtinai naujų bruožų. “Grįžimą į Europą” lydėjo prieštaringos viltys ir nuogąstavimai. Į kokią Europą regionas norėtų sugrįžti? Tai yra Vakarai, kurie visada žadino įkvėpimą, bet kita vertus, tai yra kasdienė Europa, su savo nelygybe, su turtingaisiais ir vargšais, su savo nusikalstamumu ir t.t. Poreikis gauti Vakarų kapitalo pinasi su baime tapti išnaudojimo objektu (53; 278). Tačiau kaip bebūtų, Vidurio Rytų Europos visuomenės, norėdamos to ar ne, turėjo priimti Vakarų siūlomas taisykles. O tai reiškė: Vidurio ir Rytų Europos valstybės pradeda kurti demokratiją nuo pradžių - susitaiko su naujų demokratijų statusu, visa lig tol įgyta demokratijos ar pilietinės valstybės patirtis tampa niekine; imasi kurti demokratiją, formaliai visiškai ir demonstratyviai pasakydamos “sudie” istorinei praeičiai ir santykiams su kaimynais; imasi kurti demokratiją pagal labiausiai nusisekusį euro - amerikinį modelį. Be jokių tautiškų ar lokalinių tradicijų (51; 82-83). Kiek sunkiau sekėsi Rytų Europos visuomenėms, nes tik atgavę nepriklausomybę, šalys nebuvo linkę persiorientuoti į naujas struktūras, viena vertus, baimindamosi dėl sunkiai atgauto identiteto praradimo ir, kita vertus, sunkiai suvokdamos naujų permainų neišvengiamumą. Todėl čia socialinio atvirumo tapsmas daugiau koreliavosi su pilietinės visuomenės vystymosi tendencijomis. V. PASAULINĖS ATVIROSIOS VISUOMENĖS MODELIS XXI AMŽIUJE Žmogiškoji visuomenė yra nuolat kintanti, save rekonstituojanti, reikalaujanti skirtingų jos racionalizacijos formų skirtingais istorijos periodais. Žvelgiant į ateities perspektyvas ir siekiant nuspėti tolesnį žmonijos likimą bei tarptautinių santykių vystymosi raidą, svarbu nepamiršti, jog visa tai priklauso nuo lemiamos filosofinė kultūros dimensijos. Tai ji formuoja svarbiausias idėjas, sąlygojančias politinį elgesį. Vakarų Europos valstybės ir apskritai Vakarai vis dar išlaiko vyraujantį, bet nebe vadovaujantį socialinei pažangai ir politinei demokratizacijai pasaulyje, vaidmenį. Mažosios Vakarų valstybės tame tarpe išlieka kaip stiprios ne tik savo ekonominiu išsivystymu, bet ir socialinio - politinio integruotumo lygiu. Vidurio Rytų Europos valstybių raidą lėmusios išorinės aplinkybės apsunkino šio regiono valstybių visuomeninę raidą, todėl jų vystymasis buvo kiek pavėluotas. Bet vis tik moralinio sąmoningumo poreikis (tapęs itin svarbiu veiksniu tarpusavio priklausomybės saistomame pasaulyje) propaguojamas visų Europos valstybių plačiai mąstančių politinių lyderių ir visuomenės. Per pastaruosius kelerius metus išryškėjusi Europos spartaus vienijimosi tendencija, leidžia nuspėti, jog kiekvienos šalies socialinis, ekonominis, politinis vystymasis nebeįsivaizduojamas uždaruose rėmuose. Kreipiantis į Europos Sąjungos sutartį, aptinkame vertingų ateities įžvalgų numatymą. Pirmajame šios sutarties skyriuje pažymima, jog: “ Ši sutartis pažymi naujos erdvės sukūrimo procesą, kaip artimos sąjungos tarp Europos žmonių, kurių sprendimai priimami kaip galima atviriau ir artimiau, kaip įmanoma padaryti piliečių atžvilgiu”. Šeštame skyriuje aptinkame: “ Sąjunga yra įkurta vadovaujantis liberalumo, demokratijos, pagarbos žmogaus teisių ir esminių laisvių principais, taip pat įstatymų normų bei Valstybių narių principais (34; 491-502). Tai abstrakti sutarties sudarymo motyvacija, tačiau galima įžvelgti, jog ji esmingai koreliuojasi su atvirosios visuomenės idėja. Be to, iš citatos galima suvokti, jog Europos Sąjunga - tai tam tikra erdvė procesui. O iš čia vėlgi aptinkamos sąsajos su K.R.Popper’io atvirosios visuomenės konceptu. Sakydamas, jog perėjimas nuo uždaros prie atviros visuomenės - tai viena didžiausių žmonijos revoliucijų. Šią didžiąją revoliuciją pradėjo graikai, tačiau pasak autoriaus, revoliucinis perėjimas nuo uždaros prie atviros visuomenės dar neįpusėjo (35; 181). Taigi Europos Sąjunga galėtų būti atvirosios visuomenės modeliu, kadangi perspektyvoje jame galima įžvelgti viršvalstybinį ir tarpvalstybinį sambūvį, kuomet nacionalinės politikos veiksmai ribojami nacionaliniame lygyje ir yra perkeliami į Europos Sąjungos sprendimų priėmimo lygį. Svarbiausia šiame modelyje yra tai, jog išnyksta vietinio ir tarptautinio politikos lygio skirtumas. Esama ir kitokių nuomonių bei perspektyvinių įžvalgų. Pasak M.Berlin’o, Maastrichto sutartimi besiremianti sąjunga žlugs lygiai taip pat, kaip kadaise Babelio bokštas. Tokio kolosalaus dydžio konstrukcijos, kaip rodo daugelis istorinių pavyzdžių, pasmerktos žlugimui visų pirma dėl kalbinių, tradicinių, tautinių ir kt. skirtumų. XX a. konfliktai vyko tarp rasių, klasių, kairieji vs. dešinieji, socializmas vs. kapitalizmas, tačiau visa tai praeities istoriniai procesai. Nūdienos konfliktai vyksta tarp žmogaus ir masės, tarp individo ir visuomenės, tarp piliečio ir valstybės, tarp didelės ir mažos bendruomenės. Todėl su kiekvienu Europos integracijos etapu, jos kolapsas darosi vis neišvengiamesnis. Šalys, būdamos skirtingos tiek ekonominiu, tiek sociopolitiniu lygiu negali lygiaverčiai sąveikauti. Be to, nereikėtų pamiršti ir etninių skirtumų (5). Kyla klausimas: kokia tuomet turėtų būti išeitis? Autorius pateikia du efektyvius federalizmo variantus: JAV ir Šveicarija. Tai junginiai, sėkmingai transformavę potencialius tikėtinus galios prasiveržimo regionus (great - power regions) į mažus politinius darinius. Šveicarijoje, tarkim, aptinkame ne trijų tautų federaciją, kaip dažnai manoma, bet 22 kantonų susivienijimą, siekiantį išskaidyti tautiškumą vardan visos valstybės sujungimo. Šveicarija politologijos ekspertų yra laikoma taikaus koegzistavimo fenomenu tarp pačių skirtingiausių pasaulyje tautų. Kantoninės sistemos esmė ne sujungtose tautose, bet kultūriškai ir etniškai įvairuojančiose valstijose. Tačiau “mažumas” ne visada gali būti “gražus”. Tai įrodo Jugoslavijos politinis “supernovos” ekvivalentas. XXI a. subnacionalinis regionalizmas, t.y. suverenių centrų kooptavimas į federacinę sistemą (tokią kaip Šveicarijoje), pasak šio autoriaus, būtų idealiausias Europinis modelis. Čia galima surasti koreliaciją su I.Berlino atvirosios visuomenės, konstruojamos ant kultūrinio, moralinio pagrindo ir besiremiančios vienovės įvairovėje principu. Daugėjant tarptautinių organizacijų, įtakojančių suverenių valstybių ekonomiką, politiką, kultūrą ir teisę, sparčiai didėja tarptautinės visuomenės įtaka atskiriems savo nariams. Nuolat didėja pasaulinės biurokratijos įtaka anksčiau savarankiškiems vyriausybių sprendimams. Pasaulis, daugelio požiūriu, tampa vienu dideliu kaimu, valstybe su bendra informacijos sistema, bendru ūkiu ir vienoda teise. Vienas XX a.pabaigos itin svarbus tarptautinės politikos veiksnys - viešumas, kuomet modernių technologijų išsiplėtojimo pasekoje žmonija įgijo unikalią galimybę dalyvauti istorijos vyksme. Pasaulio viešoji nuomonė įgavo galią daryti spaudimą atskiros valstybės vykdomai politikai (16; 220). Dabar tiek didžiosios, tiek mažosios valstybės veikia globalizacinės dinamikos aplinkoje. Atsirado futurologinis požiūris į valstybės, kaip tarptautinių santykių subjekto, vaidmens sumažėjimą, o galiausiai ir visišką nunykimą. Tačiau Fred Halliday pažymi, jog globalinė dinamika yra ir visada buvo visų trijų tarptautinės sąveikos lygmenų - politinio, ekonominio ir kultūrinio - darinys. Nėra pagrindo manyti, kad dabartinis tos dinamikos intensyvumas neigia valstybės vaidmenį ar kad ji yra kažkas fundamentaliai nauja. Tai, ką dabar stebime, yra tarptautinės sistemos, veikiančios jau penketą šimtmečių, dinamika ( 44; 63). Taigi kiekvienos valstybės, tame tarpe ir mažosios sociopolitinis indėlis išlieka svarbus; tik pasikeitus globalinės dinamikos intensyvumui, kinta ir jo pobūdis, kadangi nebelieka daugumos tų politinių alternatyvų, kurios kadaise buvo laikomos atviromis suverenių valstybių pasirinkimo galimybėmis. Transnacionalinių struktūrų invazija į tų prerogatyvų sritį, kuri tradiciškai priklausė valstybei, reiškia, jog valstybės, kaip analizės vieneto, vaidmuo sulyginamas su kitų - kitų valstybių ir kitų nevalstybinių agentų - vaidmeniu. Dabar valstybės gali turėti poveikio rezultatams - nors ir ši jos galia tampa vis asimetriškesnė - tačiau ji jau negali jų lemti, net savo pačios teritorijoje (44; 158). O Susan Strange pažymi, jog nors valstybė, kaip pagrindinė teisėto valdymo institucija visuomenėje, daro svarbių sprendimų saugumo, finansinėje, gamybos, žinių struktūroje, tačiau šios susikūrusios struktūros po to įgyja savo dinamiką ir logiką, prie kurių turi taikytis valdžia, verslo įmonės, socialiniai sąjūdžiai, socialinės grupės, lytys ir kartos. Tarkim, pokyčiai gamybos struktūroje, kuriuos sukelia didėjanti technologinės kaitos sparta, verčia valstybes derėtis su užsienio firmomis, o ne stumti jas lauk ar jas bausti. Tad diplomatija tapo trišale - santykiuose tarp valstybių ir firmų, tarp firmų tarpusavyje ir tarp valstybių (44; 162). Šiuolaikinė globalizacija - visaapimantis procesas. Jo esmę nusako: komunikacijų suvienodėjimas, pasaulinė mokslinė revoliucija, transnacionaliniai socialiniai judėjimai, naujos transporto rūšys, telekomunikacinių technologijų plėtra ir realizacija, nacionalinių valstybių funkcijų susiaurėjimas ir pasikeitimas, transnacionalinių nevyriausybinių asociacijų aktyvėjimas. Nemažą įtaką čia turi ir religiniai judėjimai, etniniai ginčai. Globalizacija į procesą įsitraukusioms šalims uždeda tam tikras pareigas. Šis procesas keičia ne tik pasaulinės ekonomikos struktūrą, jis turi neįtikėtiną poveikį visuomenės procesams; generuodamas tarpkontinentinius ir tarpregioninius srautus, formuoja globalinę tarpusavio priklausomybę. Tokios nūdienos pasaulio realijos verčia ieškoti naujų visuomeninių modelių. Atviros visuomenės konceptas, būdamas universalia idėja, gali tapti tam tikrų taisyklių rinkiniu, kuris, kaip galima spėti, taps neišvengiamai būtinas pasaulio bendruomenėms sąveikaujant globalizacinės dinamikos ir tarpusavio priklausomybės saistomoje aplinkoje. XXI amžiuje pasaulinės atvirosios visuomenės modeliu galėtų būti B.Anderseno “įsivaizduojama visuomenė” . Šią visuomenę saisto bendrumo jausmas bei savitų nematomų tarpusavio ryšių atsiradimas. Tiek įsivaizduojamąją, tiek atvirąją visuomenę įtakoja laisvosios rinkos, kultūriniai, politiniai procesai, skatinantys žmonių mąstymo pokyčius, tarpusavio pasitikėjimo išaugimą bei keitimąsi naujomis idėjomis. Šiuolaikinių informacinių technologijų diegimas suformuoja tam tikrą komunikavimo erdvę “įsivaizduojamai bendruomenei” ir taip padeda pagrindus vakarų ir rytų bendruomenėms atrasti bendrumą. Anglų kalbos universalėjimas, kultūrinių kontaktų užmezgimas, studijų mainų skatinimas savotiškai plečia visuomeninės veiklos galimybes ir skatina bendrų vertybių paieškas vakarų ir rytų visuomenėse. IŠVADOS Baigdama darbą, pateiksiu keletą apibendrinančių išvadų: 1. Žmogiškajai visuomenei būdingos tobulaus sambūvio idėjų paieškos, - tai labai senas siekis, dažniausiai atsirandantis dėl dabarties blogybių, verčiančių žmones suvokti, koks pasaulis būtų be jų. Viena tokių idėjų, gimusi tobulos visuomenės paieškose - atvirosios visuomenės idėja. 2. Pirmasis atvirosios visuomenės idėją iškėlė K.R.Popper’is, apibrėždamas ją kaip moralinį imperatyvą, tam tikrą socialinį sambūvį, kuriame puoselėjamos laisvės, atsakomybės, solidarumo, laisvos diskusijos vertybės. K.R.Popper’io įkvėpti, atvirosios visuomenės idėjos interpretavimo ėmėsi daugelis kitų to meto mokslininkų ir mąstytojų: • G.Soros’as atvirosios visuomenės tapsmui išskiria du, jo manymu, svarbiausius komponentus: demokratinių idėjų sklaidą ir rinkos ekonomikos plėtotę. • R.Dahrendorf’o atvirosios visuomenės samprata apsiriboja permanentiniame socialiniame interesų konflikte. • I.Berlin’ui atviroji visuomenė įgyvendinama kultūrinio, moralinio ir politinio pliuralizmo pagrindu. Taigi apibendrinant galima teigti, jog atviroji visuomenė - tai siektinos ir siekiamos visuomenės idealas, turintis savyje fundamentaliai išliekančių vertybių rinkinį. 3. Nagrinėjant atvirosios visuomenės reikšmę ir jos tapsmą mažosiose valstybėse, būtina atskirti ją nuo sankirtos su nacionalizmu. Atviroji visuomenė nesiremia vienos tautos interesais, todėl nacionalinės interpretacijos neimplikuoja atvirosios visuomenės tapsmo. 4. Mažųjų valstybių elgsena tarptautinėje politikoje suponuota jų nacionalinio intereso specifikos. Intereso specifiškumas pasireiškia per jo įgyvendinimo aplinkybes, kadangi tokios valstybės visuomet yra kokioje nors įtakos sferoje ir, kita vertus, jos gyventojai ne visuomet adekvačiai tai suvokia. Todėl mažųjų valstybių diplomatijai tenka spręsti kur kas sudėtingesnius uždavinius nei didžiosioms valstybėms. Be to, jų užsienio politikos įgyvendinimo kursas yra lankstesnis ir dažniau besikeičiantis nei didžiųjų. 5. Elgsenos tarptautinėje politikoje ypatybes ir jų pokyčius lemia vis didėjanti pasaulio valstybių tarpusavio priklausomybė, sąlygota tiek ekonominių, tiek politinių, tiek vis didėjančių ekologinių problemų skaičiaus. 6. Nūdienos pasaulio valstybės, tiek didžiosios, tiek mažosios veikia globalizacinės dinamikos aplinkoje, kuomet tarptautinių santykių subjektais tampa įvairios tarptautinės organizacijos, nevalstybiniai agentai, korporacijos ir t.t. Globalizacijos procesas, turintis integracinį ir dezintegracinį pobūdį, valstybių tarpusavio priklausomybę daro dar labiau neišvengiamą. 7. Šioje realybės padiktuotoje aplinkoje atviroji visuomenė arba socialinis atvirumas mažosioms valstybėms praktiškai yra bealternatyvinis jų egzistavimo variantas. Socialinio atvirumo sklaida XX a. Europos mažosiose valstybėse pagrindžia šį hipotetinį spėjimą. Nors, kita vertus, socialinio atvirumo sklaida kiekvienoje iš šių valstybių plėtojosi skirtingai ir vis kitokiu intensyvumu. Kiekvienai iš valstybių būdingos savitos vidinės ir išorinės aplinkybės. Tačiau demokratinių institutų, rinkos ekonomikos, politinio pliuralizmo sklaida bei aktyvūs socialiniai masių judėjimai būdingi daugmaž visų šalių sociopolitinei raidai. 8. Kadangi daugeliu atžvilgiu didėjanti globalinių veiksnių įtaka gyvenimui yra akivaizdi ir neišvengiama, tai ir valstybių vaidmuo keičiasi, bet neišnyksta. O kintančios tarptautinės aplinkybės verčia ieškoti ir naujų visuomenės modelių. Atvirosios visuomenės, kaip tam tikro modelio idėja, turėdama savyje universalumo ir fundamentalumo bruožų, suponuoja tolesnę, tačiau kokybiškai pakitusią, socialinio atvirumo sklaidą XXI amžiuje. Literatūros sąrašas: 1. Akehurst M., Malanzcuk P.Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. V., 2000. 2. Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. V.,1999. 3. Bergson H. Uždara ir atvira visuomenė // Šiaurės Atėnai. 1995 11 04. 4. Berlin I. Vienovė ir įvairovė. V., 1997. 5. Berlin M.S. The Moon Over Maastricht // New Perspectives Quartely, Winter93, Vol.10. Issue 1, p.39. 6. Berman J.H. Teisė ir revoliucija. V., 1999. 7. Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. V., 1997. 8. Bideleux R., Taylor R. European Integration and Desintegration. East and West. 1996. 9. Brzezinski Z. Nebevaldomas pasaulis. V., 1998. 10. Dahrendorfas R. Apmąstymai apie revoliuciją Europoje. V., 1990. 11. Dahrendorfas R. Modernusis socialinis konfliktas. V., 1996. 12. Democracy, civil society and pluralism. Edt.:Bryant A.G. Christopcher and Mokrzycki E. Warszawa, 1995. 13. Easter Ch. Small States Development: A Commonwealth Vulnerability Index // Round Table, Jul’99, Issue 351, p.403. 14. Eretas J. Mažosios tautos ir valstybės: jų reikšmė Europai. B.m. 15. Europos saugumo įvairovė. Mokslinės konferencijos medžiaga. KU, 1999. 16. Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. K., 1993. 17. Grimsson R. Olafur. Small Democracies in Europe. Tartu, 1998. 18. Guogis A. Europos integracija ir mažosios valstybės // Diena. 1994 07 22. P.5,14. 19. Hayek A. Friedrich. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė III. Laisvosios visuomenės politinė tvarka. V., 1999. 20. Halliday F. Rethinking International Relations. London. Macmillan.1994. 21. Hindmarsh Jenie H. How do we define Small States and Islands? A Critical Analysis of Alternative Conceptualizations // Convergence, 1996, Vol.29, Issue 2, p.36. 22. Hobsbawm E. Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius. 1914-1991. V.,2000. 23. Holgeris L. Sunki laisvės našta: K.Poperio “Atviroji visuomenė” ir Platono “Valstybė” // Prizmė. 1996. Nr.3. 24. Judanov I. Malyje strany zapadnoj Evropy. Moskva, 1984. 25. Julien K.S. The Problems of Small States // Round Table, Jan92, Issue 321, p.45. 26. Laqueur W. Europa mūsų laikais. 19945-1992m. ALK, 1995. 27. Lapinskas M. Ateitį turi tik atvira visuomenė // Lietuvos aidas, 1995 11 22. 28. Laurėnas V. Normalios politikos genezės atvejis. Klaipėda, 2001. 29. Laurinavičius Č. Politika ir diplomatija. K., 1997. 30. Libicki M. Rethinking War: The Mouse’s New Roar? // Foreign Policy, Winter1999-2000, Issue 117, p.30. 31. Lopata R. Tarptautinių santykių istorija. V., 1995. 32. Lundestad G. East, West, North, South. Major Developments in International Politics 1945-1986. Norway, 1989. 33. Niznik J. Unequal Europen Partnership. Warszawa, 1993. 34. Nugent N. The Government and Politics of European Union. London. Macmillan, 1999. 35. Popper K.Raimund. Atviroji visuomenė ir jos priešai. V., 1998. 36. Palaver W. Leopold Kohr: Prophet of A Federal Europe? // Telos, Spring92, Issue 91, p.87. 37. Sanders Ronald M. The Growing Vulnerability of Small States // Round Table, Jul97, Issue 343, p.361. 38. Soros G. Demokratijos garantijos. V., 1993. 39. Soros G. Pasaulinio kapitalizmo krizė. Atviroji visuomenė pavojuje.V., 1999. 40. Sutton P. What are The Priorities For Small States in The International System? // Round Table, Jul’99, Issue 351, p.397. 41. Šerpetis K. Įvadas į tarptautinių santykių studijas. KU. 1993. 42. Šiuolaikinė valstybė. Sudarė J.Matakas. KTU. 1999. 43. Šliogeris A. K.Popperis ir jo didžioji knyga // Naujoji Romuva. 1998. Nr.5. 44. Tarptautinių santykių teorija šiandien. Sudarytojai Booth K. ir Smith S. 2000. 45. The Globalization of Eastern Europe. Edited by Segbers R., Imbuseh K. Hamburg, 2000. 46. The history of the idea of Europe. Edited by Wilson K. and Jan van der Dussen. London and New York. 1995. 47. Utkin A. Globalizacyja: proces I osmyslienije // Svobodnaja mysl - XXI Teoritičeskij I političeskij žurnal. No 11(1501).2000. Moskva. 48. Utkin A. Globalizacyja: proces I osmyslienije // Svobodnaja mysl - XXI Teoritičeskij I političeskij žurnal . No 12(1502). 2000. Moskva. 49. Vaišvila A. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Filosofija, sociologija. 1999. Nr. 1. 50. Valstybių galia ir mažosios valstybės // http://www.geocities.com/CapitoHill/3594/tp3.html 51. Vareikis E. Dinozaurėjanti Europa. V., 2002. 52. Vitkus G. Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai // Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema. Konferencijos medžiaga. V., 1995. 53. Wandycz S. Piotr. Laisvės kaina. Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. Baltos Lankos. 1997.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!