Pasakotojo paveikslas Jono Biliūno kūryboje

Pasakotojo paveikslas Jono Biliūno kūryboje

XX a. pradžioje realizmo stiliumi rašiusio Jono Biliūno kūryboje pasakotojas yra itin svarbus – jis yra vienas iš apysakos veikėjų, turintis savo paveikslą ir reikšmę tekste. Dažnai autobiografiniu pagrindu rašomi tekstai leidžia J. Biliūnui detaliai ir realistiškai analizuoti veikėjų psichologines ir fizines charakteristikas, tradicijas, poelgių motyvus bei pasekmes. Pasakotojo paveikslas atsiskleidžia J. Biliūno kūriniuose ,,Ubagas”, ,,Lazda” ir ,,Liūdna pasaka” : jis atidžiai kreipia dėmesį į praeitį ir formuoja empatiško, jaučiančio kaltę ir niekuo negalinčio padėti asmens identitetą.

Pasakotojas žvelgia į praeitį, pabrėžia vertybių kaitą tuometinio laikotarpio atžvilgiu. Galima teigti, jog pasakotojas vaizduoja jauno žmogaus paveikslą, norėdamas parodyti kartų ir jų ideologijų kontrastą. Tai liudija J. Biliūno kūrinys ,,Lazda”, kuriame pasakotojas ir jo broliai bei seserys negali suprasti, kodėl tėvas padėjo Dumbrauckui, ponui, kuris jį žiauriai mušė: ,,<...> tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė: – Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno? – Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti <...>”. Tėvo vertybės atspindi krikščioniškąją minį: ,,Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk” (Mt. 5, 42). Ji rodo, kad praeities kartos gyveno prastesnėmis sąlygomis, tačiau jų požiūris į kančią yra nuolankesnis ir empatiškesnis. Tuometinė karta nesupranta paklusnumo svarbos ir kitaip reaguoja į praeities problemas. Galiausiai, senosios vertybės yra pamirštamos – visuomenė nuolatos keičiasi: „Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.“. Taigi, pasakotojas J. Biliūno kūriniuose išryškina tuometinio jaunimo ir visuomenės pamirštas senųjų kartų vertybes bei jų būdą kęsti skausmą.

J. Biliūno kūriniuose pasakotojas vaizduojamas bejėgis, nors yra vienas pagrindinių apysakos veikėjų. Šis pasakotojo bejėgiškumas lemia emocionalumą ir kaltės jausmo išryškinimą kūriniuose. Mintį grindžia citatos iš apysakos ,,Ubagas”, scenoje, kai pasakotojas negali padėti Petrui Sabaliūnui – seneliui, kurį atmena iš vaikystės: ,,Nieko prie savęs neturėjau, niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą...” ir ,,Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.” Kaltės jausmu, pabrėžiamas autoriaus nutylėjimais, rodančiu nuoširdų susirūpinimą, yra išryškinami Sabaliūno pozityvūs bruožai ir kontrastuojanti neteisybė. Tai reiškia – žmogaus iš gyvenimo ciklo, kad ir koks žiaurus jis bebūtų, neišvaduosi. Šią mintį toliau grindžia citata iš ,,Liūdnos pasakos”, scenoje, kai pasakotojas pirmą kartą sutinka pamišusią Juozapotą: ,,​​Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto…” Tokiu būdu pasakotojo savybė užjausti nuskriaustuosius dar labiau išryškina veikėjų situaciją ir paguodos būtinybę. Taigi, J. Biliūno pasakotojas kaltės jausmu ir empatija, rodo paguodos būtinybę ir žmonėms, kurių likimas yra beviltiškas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!