Parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptis baudžiamajame procese

Santrauka Ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo sėkmė dažnai priklauso nuo to, kiek ilgai ikiteis­minio tyrimo pareigūnas moka išlaikyti paslaptyje tam tikras ikiteisminio tyrimo detales. firma laiko paskleista informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ne tik gali pasmerkti ne­sėkmei tiriamą bylą, bet ir sudaro sąlygas pažeisti kitų asmenų teises. Parengtinio (ikiteismi­nio) tyrimo paslaptis yra viena iš tų procesinių teisinių priemonių, kuri ikiteisminio tyrimo pa­reigūnui gali pagelbėti sprendžiant ikiteisminiam tyrimui keliamus uždavinius, padeda užtikrinti sėkmingą baudžiamosios bylos tyrimą bei apsautįoti atskirų asmenų teises bei teisėtus inte­resus. Straipsnyje trumpai aptariama parengtinio (ikiteisminio) tyrimo paslaptis, šios paslap­ties turinys,- teisinėmeglamentacija. Atskleidžiamos priežastys, trukdančios efektyviai panau-' doti tokio pobūdžio paslaptį. Baudžiamosios bylos parengtinio tyrimo metu bet kokia paslaptis gali būti apsaugoma per kitą paslaptį, t. y. parengtinio (ikiteisminio) tyrimo paslaptį. Parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptis šiuo metu yra įtvirtinta Baudžia­mojo proceso kodekso (toliau BPK) 157 straipsnyje (naujojo BPK 177 str.). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parengtinio tyrimo duomenys gali būti atskleidžiami tik kvotėjui, tar­dytojui arba prokurorui leidus (pagal naujojo BPK nuostatas tik prokurorui leidus) ir tik tiek, kiek šie pripažįsta tai esant galima. Asmenys, be atitinkamo (oficialaus) leidimo pagarsinę (paskelbę) neskelbtinus parengtinio tyrimo duomenis, traukiami baudžiamojon atsakomy­bėn pagal BK 299 straipsnį (naujojo BK 247 str.). Parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptis galėtų būti priskiriama tiek prie valstybinės (visuomeninės) reikšmės paslapčių, tiek ir prie asmeninės reikšmės paslapčių. Paga! savo reikšmingumą parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptį galima būtų priskirti prie visuomeninės reikšmės paslapčių, nes tokio pobūdžio paslaptis padeda užtikrinti sėkmingą nusikalstamų veikų ikiteisminį tyrimą, kuriuo yra suinteresuoti ne tik nusikalstamą veiką siekiantys išaiškinti pareigūnai, bet ir pati visuomenė. Lygiai taip pat žinodami, kad teisę nuspręsti, ar vienų arba kitų duomenų viešas paskelbimas gali pakenkti nusikalstamos veikos tyrimui ar ne, turi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, galime teigti, kad tokioms paslaptims yra būdingas dispozytivus teisinio reguliavimo metodas, kuris savo ruožtu yra būdingas visoms asmeninio pobūdžio pa­slaptims. Ši priežastis lemia, jog parengtinio tyrimo duomenų paslaptis sėkmingai gali būti priskiriama ir prie asmeninės reikšmės paslapčių Todėl įvertindami parengtinio tyrimo duomenų paslapties reikšmingumą, jos teisinio reguliavimo metodą, tikslą bei tai, kad tokio pobūdžio paslaptis yra trumpalaikio pobūdžio, manytume, kad parengtinio tyrimo duomenų paslaptis galėtų būti priskiriama toms paslaptims, kurios padeda įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslus (tokioms paslaptims taip pat galima būtų priskirti ir teisėjų pasitarimo kam­bario paslaptį). Parengtinio tyrimo duomenų paslaptis yra viena iš procesinių teisinių priemonių, kuri ne tik padeda užtikrinti efektyvų baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą, bet ir apsaugoti tam tikras paslaptis (komercines, valstybės, profesines ir kt.) nuo nepagrįsto atskleidimo ikiteis­miniame baudžiamosios bylos tyrimo metu. Baudžiamojo proceso įstatyme vartojama sąvoka „parengtinio tyrimo duomenys" gali apimti tiek tą informaciją arba duomenis, kurie yra gauti atliekant tam tikrus tardymo veiksmus (pvz., apžiūros, poėmio, kratos, akistatos ir kitus tardymo veiksmus), tiek tą informaciją (duomenis), kuri yra pateikiama pačių asmenų iniciatyva (BPK 75 str. 2 d.), tiek informacijos (duomenų) pagrindu keliamas tardymo versijas, kurios reikalauja tam tikro patikrinimo, tiek tam tikrą taktinę informaciją, pavyzdžiui, informaciją, susijusią su tardymo veiksmų atlikimo eiliškumu, tokių veiksmų atlikimo laiku, vieta ir pan. Kvotėjas, tardytojas arba prokuroras, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs turimos jo žinioje bei tiriamos baudžiamosios bylos ypatumus, pats ex officio sprendžia klausimą, kada, kokios ir kokios apimties informacijos arba duomenų atžvilgiu reikia imtis tam tikrų procesinių apsaugos priemonių siekiant apsaugoti šią informaciją (duomenis) nuo nepagrįsto viešo paskelbimo [1, p. 70-71] ir taip užtikrinti spartesnį baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą. Reikiamais atvejais kvotėjas, tardytojas arba prokuroras įspėja liudytoją, nukentėjusįjį ir jo atstovą, civilinj ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus, kaltinamojo gynėją, ekspertą, specialistą, vertėją, kviestinius ir kitus asmenis, buvusius akivaizdoje atliekant tardymo veiksmus, kad neleistina be jo leidimo paskelbti parengtinio tyrimo duomenis. Tuo tikslu iš šių asmenų gali būti paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas su įspėjimu dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 299 straipsnį (žr. BPK 157 str. 2 d). Kadangi asmenų, kurie gali būti įspėti dėl neleistinumo paskelbti parengtinio tyrimo duomenis, sąrašas, išdėstytas BPK 157 straipsnio 2 dalyje, nėra baigtinis, kvotėjas, tar­dytojas arba prokuroras savo nuožiūra gali įspėti bet kokį asmenį, kurio akivaizdoje buvo atlikti tardymo veiksmai ir kuris sužinojo tam tikrą ikiteisminiam tyrimui arba atskiram žmogui svarbią informaciją (duomenis), dėl neleistinumo paskelbti parengtinio tyrimo duomenis. Šiuo atveju įspėjimas dėl neleistinumo paskelbti parengtinio tyrimo duomenis ikiteisminiame tyrime apimtų ir neleistinumą paskelbti kitą nepageidautiną skelbti informaciją. Taip, pa­vyzdžiui, pagal BPK 191 straipsnį (naujojo BPK 149 str. 9 d.), kratos arba poėmio metu sužinotos su nusikaltimu nesusijusių asmenų asmeninio gyvenimo aplinkybės gali būti apsaugomos per parengtinio tyrimo duomenų paslaptį [2, p. 236], nes parengtinio tyrimo duomenų paslapties turinys ikiteisminiame tyrime gali apimti bet kokios paslapties turinį. BPK 157 straipsnis a priori įtvirtina draudimą viešai skelbti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenis. Si priežastis lemia tai, jog baudžiamojo proceso teisės literatūroje neretai išsakoma nuomonė, kad baudžiamojo proceso viešumo principas neapima baudžiamosios bylos parengtinio (ikiteisminio) tyrimo stadijos [3, p. 58], todėl parengtinis tyrimas negali būti laikomas viešu [4, p. 176], o draudimas skelbti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenis turėtų būti laikomas specifiniu baudžiamojo proceso principu [4, p. 144]. Tačiau su tokia nuomone negalime sutikti, nes, viena vertus, proceso viešumo principas būdingas visoms baudžiamojo proceso stadijoms ir parengtinio (ikiteisminio) tyrimo stadija nėra išimtis [5, p. 72-73]. Pavyzdžiui, BPK 58 straipsnio 2 dalis (naujojo BPK 48 str. 1 d., 181 str.) suteikia gynėjui teisę dalyvauti tuose proceso veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju arba kaltinamuoju; parengtinio tyrimo metu susipažinti su tų procesinių veiksmų, kuriuose gynėjas turėjo teisę dalyvauti protokolais, ekspertizių aktais; ikiteisminio tyrimo pareigūnui arba prokurorui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, leidus bet kuriuo momentu susipažinti su bet kuriais ikiteisminio tyrimo duomenimis (įrodymais); BPK 144 straipsnis suteikia tardytojui galimybę naudotis visuomenės pagalba nusikaltimams išaiškinti, juos padariusiems asmenims nustatyti. Be to, draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis arba informaciją yra taikomas, griežtai ribotą laiką, t. y. tol, kol nepasiekiamas norimas tikslas, pavyzdžiui, kol nenustatomi nusikaltimą padarę asmenys, nepatikrinta konkreti tardymo versija ir pan. Kita vertus, baudžiamajame procese viešumas tradiciškai yra suprantamas bei aiš­kinamas tik siaurąja prasme, t. y. kaip baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo (ir teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagos) viešumas (BPK 16-16' str., naujojo BPK 9 str.), taip netiesiogiai pripažįstant, kad viešumas nėra absoliutus ir kad jis neapima bau-, džiamosios bylos parengtinio (ikiteisminio) tyrimo stadijos. Nors toks požiūris yra pagrįstas, tačiau nereikėtų užmiršti, jog viešumas, kaip atskiras baudžiamojo proceso principas, gali būti suprantamas ir aiškinamas ne tik siaurąja bet ir plačiąja prasme. Viešumo principas, jei jį aiškintume plačiąja prasme, apimtų ir baudžiamosios bylos parengtinio (ikiteisminio) ty­rimo stadiją, nes baudžiamojo proceso viešumo principas galėtų būti laikomas išvestiniu principu, kurį nesunkiai būtų galima išvesti iš tokių baudžiamojo proceso principų kaip proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi bei teismų nepriklausomumo. Pavyzdžiui, proceso šalių lygiateisiškumo principo praktinis įgyvendinimas neįsivaizduojamas be viešumo. Šiuo atveju viešumas pasireiškia per proceso šalių teisę: būti supažindintiems su atliekamais procesiniais veiksmais, dalyvauti atliekant tokius veiksmus, susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir pan. Antra vertus, viešumas gali būti tiek visos, tiek ir ribotos apimties [6, p. 93-94]. Teisminio nagrinėjimo stadijoje proceso viešumo principas praktikoje pasireiškia beveik visos apimties1, o parengtinio (ikiteisminio) tyrimo stadijoje šio principo pasireiškimo galimybės gali būti ribojamos. Parengtinio (ikiteisminio) tyrimo stadijoje proceso viešumo principas būtų apribotas, jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, nenorėdamas sutrukdyti ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo, neleistų kaltinamajam (įtariamajam) arba jo gynėjui dalyvauti tam tikruose ikiteisminio tyrimo veiks­muose, laikinai ribotų susipažinimą su tam tikra baudžiamosios bylos medžiaga ir pan. Tokiu atveju šie ikiteisminio tyrimo pareigūno arba prokuroro veiksmai turėtų būti vertinami kaip veiksmai, kurie ne pažeidžia, o tik laikinai riboja tam tikrų proceso dalyvių teises. Visa tai leidžia teigti, kad Lietuvoje baudžiamojo proceso viešumo principas, išskyrus tam tikras išimtis (pvz., kai reikia apsaugoti ikiteisminiam tyrimui, atskiriems asmenims arba visai visuomenei svarbią informaciją), apima ir parengtinio (ikiteisminio) baudžiamosios bylos tyrimo stadiją. Atsižvelgiant į tai, kaip griežtai ikiteisminiame tyrime yra ribojama tiek proceso šalių, tiek visų kitų asmenų teisė gauti tam tikrą informaciją, susijusią su ikiteisminiu bau­džiamosios bylos tyrimu, pasaulio valstybes galima būtų sąlyginai suskirstyti j dvi dideles grupes: a) į tas, kuriose baudžiamojo proceso viešumo principas beveik neapima ikiteis­minės baudžiamosios bylos tyrimo stadijos (šiose valstybėse su ikiteisminio tyrimo duo­menimis galima susipažinti tik labai retais atvejais) ir b) į tas, kurios, nors ir tam tikru mastu riboja baudžiamojo proceso viešumo principo pasireiškimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, ta­čiau baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims suteikia platesnės apimties teisę susipažinti su tam tikra ikiteisminio tyrimo pareigūno turima informacija. Taigi prie pirmos grupės valstybių, kuriose baudžiamojo proceso viešumo principas beveik neapima ikiteisminės baudžiamosios bylos tyrimo stadijos, galima būtų priskirti, pavyzdžiui, Prancūziją. Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso (Code de Procėdure Penale) 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse [7] įtvirtinta, kad nepaisant gynybos interesų ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo duomenys, jei įstatymas nenustato kitaip, yra laikomi pa­slaptyje. Asmenys, atskleidę ikiteisminio tyrimo duomenis, traukiami baudžiamojon atsa­komybėn už profesinių paslapčių paskelbimą pagal naujojo Prancūzijos baudžiamojo kodekso (Code Penai) 22613 ir 22614 straipsnius [8]. Išimtis iš šios taisyklės yra numatyta Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnio 3 dalyje r joje teigiama, kad Respublikos prokuroras, savo iniciatyva arba ikiteisminio, tyrimo pareigūnų prašymu siek­damas užkirsti kelią netikslios informacijos plitimui arba palaikydamas visuomenės rimtį, gali atskleisti visuomenei tam tikrus ikiteisminio tyrimo duomenis nepateikdamas šių duomenų išankstinio vertinimo arba interpretavimo. Be to, pagal Prancūzijos policijos karininkų prak­tinio gido (Guide pratique de l'oflicier de police) antro skyriaus pirmąjį skirsnį (Bendros ga­rantijos (Les garanties generales)) [9] ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vykdantis ikiteisminio tyrimo funkcijas, įpareigojamas neskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų. Tiesa, objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad pastarojo meto teisės literatūroje draudimas skleisti ikiteisminio ty­rimo duomenis, kol nebus užbaigtas ikiteisminis tyrimas, aiškinamas ganėtinai liberaliai, t. y. teigiama, kad nors ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo duomenys ir yra laikomi pa­slaptyje, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo saugoti profesines paslaptis, tačiau pats ikiteisminis tyrimas nėra slaptas [10, p. 350] - kaltinamasis turi teisę žinoti visus jam inkriminuojamus faktus [11, p. 155], be to, bylos netiriantys ir teisme bylos nenagrinėjantys asmenys, pavyzdžiui, nukentėjusysis, liudytojas neprivalo saugoti tokio pobūdžio paslapties [10, p. 350]. Prie antros grupės valstybių, kurios baudžiamajame procese dalyvaujantiems asme­nims suteikia teisę susipažinti su tam tikra ikiteisminio tyrimo pareigūnų valdoma infor­macija, teoriškai galima būtų priskirti Lietuvą, Vokietiją, Šveicariją, Rusiją, Ukrainą ir kt. Beje, panašiai kaip Lietuvoje parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptis reglamentuo­jama, pavyzdžiui, naujojo Rusijos Federacijos BPK 161 straipsnyje, Ukrainos BPK 121 straipsnyje, Šveicarijos federalinio baudžiamojo proceso įstatymo (Bundesgesetz uber die Bundesstrafrechtspflege (SR 312.0)) 124 straipsnyje [12]. Pastarajame nustatyta, kad fe­deralinis prokuroras privalo saugoti parengtinio tyrimo duomenis ir kad supažindinimas su parengtinio tyrimo baudžiamosios bylos medžiaga galimas tik siekiant garantuoti teisėtus asmenų interesus, taip pat siekiant garantuoti kaltinamojo asmens ir jo gynėjo teisėtus interesus. Pagal Šveicarijos federalinio baudžiamojo proceso įstatymo 116 straipsnį ikiteis­minio tyrimo teisėjas gali pateikti susipažinti kaltinamajam ir jo gynėjui ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą, jei tai nesutrukdytų tolesniam ikiteisminiam bylos tyrimui. Dar kitų valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose, nors ir nėra atskiro straipsnio arba paragrafo, tiesiogiai skirto parengtinio (ikiteisminio)" tyrimo duomenų neskelbtinumui reglamentuoti, tačiau atski­rų straipsnių arba paragrafų dalys netiesiogiai tai reglamentuoja. Pavyzdžiui, Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso (Strafprozessordnung(StPO)) 147 paragrafo 2 dalyje [13] įtvirtinta, kad tuo atveju, jei bylos medžiagoje nėra žymos apie parengtinio tyrimo pabaigą, gali būti atsisakyta gynėjui pateikti susipažinti baudžiamosios bylos medžiagą arba atskirus aktus, arba daiktinius įrodymus, kurie yra valstybės saugomi, jei toks gynėjo supažindinimas su šia medžiaga arba aktais gali sutrukdyti parengtinį bylos tyrimą. To paties paragrafo 5 dalyje įtvirtinta, kad leidimą gynėjui susipažinti su parengtinio tyrimo medžiaga duoda prokuroras, o visais kitais atvejais - teisėjas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Vokietijos baudžiamojo proceso 168c paragrafe, kuriame reglamentuota ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama apklausa, 5 dalyje nustatyta, kad apie tardymo veiksmo atlikimo laiką privalo būti informuoti visi asmenys, turintys teisę dalyvauti atliekant šį tardymo veiksmą, tačiau jei asmenų dalyvavimas gali pakenkti parengtinio tyrimo tikslams, tokie asmenys nėra informuojami apie tardymo veiksmo atlikimo laiką ir pan. Taigi remiantis šiuo metu pasaulyje galiojančiais baudžiamojo proceso įstatymais da­rytina išvada, jog kalbėti apie visišką viešumo principo vyravimą ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje negalima. Ir tai suprantama, nes ikiteisminio tyrimo sėkmė dažnai pri­klauso tik nuo to, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas sugeba iki tam tikro momento išlaikyti paslaptyje ikiteisminio tyrimo detales: tiriamas versijas, surinktus kaltinančius įrodymus ir t. t. Tačiau, kita vertus, negalime pritarti nuostatai, kad visi ikiteisminio tyrimo duomenys arba in­formacija iki parengtinio tyrimo pabaigos privalo būti laikoma paslaptyje, nes būtent viešu­mo principas, daugelyje pasaulio valstybių apimantis ir ikiteisminio tyrimo stadiją, sąlygoja visuomenės kontrolės galimybę. Ši savo ruožtu turi lemiamos reikšmės tam, kad baudžia­majame procese dalyvaujantys asmenys bei kiti baudžiamosios bylos tyrimu suinteresuoti asmenys gautų neiškraipytą informaciją tiesiogiai iš tyrimą vykdančio pareigūno (pareigūnų) - tai lemia objektyvų bei išsamų baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą, sumažina ikiteismi­nio tyrimo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybos padėtimi galimybę ir kt. Įvertinant, kad viešumo principas ne tik gali, bet ir turi apimti ikiteisminę baudžia-—m'osios bylos tyrimo stadiją ir kad beatodairiškas viešumo principo taikymas ikiteisminio tyrimo stadijoje gali ne tik padėti nusikaltimo tyrimui, bet ir jį sutrukdyti, baudžiamajame pro­cese iškyla parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslapties turinio, apimties, jos ribų problema, pavyzdžiui: - BPK 157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikiamais atvejais kvotėjas, tardytojas arba prokuroras įspėja liudytoją, nukentėjusįjį ir jo atstovą, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus, kaltinamojo gynėją, ekspertą, specialistą, vertėją, kviestinius ir kitus asme­nis, buvusius akivaizdoje atliekant tardymo veiksmus, apie neleistinumą be jo leidimo pa­garsinti parengtinio tyrimo duomenis. Šiuo tikslu iš tokių asmenų gali būti paimamas atitin­kamas rašytinis pasižadėjimas su įspėjimu dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 299 straipsnį (naujojo BK 247 str.). Taigi įstatymas numato, kad kaltinamojo gynėjas taip pat gali būti įspėtas dėl neleistinumo be atitinkamo leidimo paskelbti parengtinio tyrimo duo­menis, tačiau tokia pareiga, t. y. neskelbti parengtinio tyrimo duomenų, nedera su gynėjo funkcijomis, nes pagrindinė kaltinamojo gynėjo funkcija yra ginti kaltinamojo interesus, o ne slėpti sužinotą informaciją nuo savo ginamojo ir kitų asmenų. Manytume, kad kaltinamojo asmens gynėjas ne tik gali, bet ir privalo visą jam žinomą informaciją panaudoti taip, kad būtų apginti jo atstovaujamojo asmens interesai, tuo tarpu reikalavimas, kad advokatas nuo savo kliento slėptų tam tikrą informaciją, turėtų būti laikomas ne tik neteisėtu, bet ir amoraliu [14, p. 47]. Kaip tik dė| šios priežasties nei kaltinamajam (įtariamajam), nei jų gynėjams. neturėtų būti taikomas įpareigojimas neskelbti viešai neskelbiamos ikiteisminio tyrimo informacijos arba duomenų. Tačiau ši mūsų nuomonė galėtų būti pripažinta pagrįsta tik tuo atveju, jei konkrečioje baudžiamojoje byloje po parengtinio tyrimo duomenų skraiste nėra siekiama apsaugoti kitų paslapčių (asmens privataus gyvenimo, komercinės, profesinės, valstybės ir kt.). Be to, manome, kad toks įpareigojimas ir rašytinis pasižadėjimas dėl ne­leistinumo skelbti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenis (tuo atveju, jei prisidengiant parengtinio tyrimo duomenimis nesiekiama apsaugoti kitų paslapčių) negali būti taikomas ir paimamas iš įtariamojo, kaltinamojo sutuoktinio, jo artimų giminaičių, t. y. tų asmenų, kurie turi teisę atsisakyti duoti liudytojo parodymus (BPK 78, 781 str., naujojo BPK 80, 82 str. 2 d.). Draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimus gimi­naičius įtvirtintas ne tik BPK, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje gali būti suprantamas plačiau, t. y. kaip Konstitucijoje įtvirtinta šių asmenų teisė atsisakyti teikti bet kokią pagalbą ikiteisminio tyrimo institucijoms ir pareigūnams arba teismui, kurie siekia ištirti padarytą nusikalstamą veiką ir nubausti kaltus asmenis. Tuo tarpu įpareigojimas saugoti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenis gali būti suprantamas kaip netiesioginis padėjimas ikiteisminio tyrimo institucijoms, jų pareigūnams išaiškinti padarytą arba rengiamą nusikaltimą. Todėl nelogiška būtų įpareigoti, pavyzdžiui, kaltinamojo asmens motiną, kurios akivaizdoje buvo atlikti tam tikri tardymo veiksmai ir kuri turi teisę atsisakyti duoti liudytojo parodymus vadovaudamasi BPK 781 straipsnio nuosta­tomis (naujojo BPK 82 str. 2 d.), saugoti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenis tam, kad nebūtų sutrukdyta ištirti baudžiamosios bylos aplinkybes ir kad tie duomenys arba infor­macija vėliau būtų panaudota prieš jos sūnų, tuo labiau žinant, kad artimi giminaičiai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir už nusikaltimus padariusių šeimos narių, artimų giminaičių slėpimą, nepranešimą apie jų rengiamą arba padarytą nusikaltimą (BK 294 str. 2 d., naujojo BK 238 str. 2 d.); - iš BPK 157 straipsnio turinio galima spręsti, kad jei atliekant tam tikrą tardymo veiksmą nustatomos aplinkybės, kurios negali būti skelbiamos, kvotėjas, tardytojas arba . prokuroras turi įspėti visus tardymo veiksme dalyvavusius asmenis paimdamas iš jų rašytinį pasižadėjimą [2, p. 205]. Tai, kad asmenys yra įspėti apie parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų skelbimo neleistinumą, paprastai pažymima tardymo veiksmo, kurio akivaizdoje tie asmenys buvo, protokole, o jei iš šių asmenų buvo paimtas rašytinis pasižadėjimas ne­skelbti sužinotų, atliekant tam tikrą tardymo veiksmą duomenų, apie tokio pasižadėjimo ga­vimą pažymima tardymo veiksmo protokole [15, p. 278]. Praktikoje paprastai taip ir daroma, t. y. tardymo veiksmų protokole pažymima, kad asmuo yra įspėtas apie neleistinumą pa­skelbti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenis arba pažymima, kad iš asmens yra paim­tas rašytinis pasižadėjimas neskelbti parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų, tačiau kon­kretūs duomenys, kurie draudžiami asmeniui skelbti nei tardymo protokole, nei asmens pa­sižadėjime dažniausiai nebūna nurodomi. Nenurodant, kokius konkrečius duomenis arba informaciją asmeniui draudžiama skelbti, negalima kalbėti ir apie baudžiamąją atsakomybę už kvotos arba parengtinio tardymo duomenų viešą paskelbimą (BK 299 str., naujojo BK 247 str.), nes tokia atsakomybė yra įmanoma tik už tyčinę veiką. Tiksliai ir aiškiai įspėjime arba pasižadėjime neįvardijus, kokius ikiteisminio tyrimo duomenis arba informaciją asmeniui draudžiama skelbti ar platinti, BPK 157 straipsnyje (naujojo BPK 177 str.) įtvirtinta norma tampa tik deklaratyvia nuostata. Gal todėl nereikia stebėtis, kodėl iki šiol pagal BK 299 straipsnį nėra iškelta nė viena baudžiamoji byla [16]. Pastaruoju metu Lietuvoje iškilo dar viena problema: parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslapties - informacijos, kurios viešas atskleidimas gali sutrukdyti ikiteisminį tyrimą, iki tam tikro laiko apsauga nuo visuomenės ir teisės į žodžio laisvę suderinimas. Ši problema tampa ypač svarbi, kai kalbama apie žiniasklaidą. Maksimalus viešumas, nepriklausomumas, nešališkumas, autoritetų baimės neturėji­mas, operatyvumas yra Veiksniai, kurie lemia sėkmingą kovą su atskirais nusikaltimais bei nusikalstamumu apskritai. Lygiai tokie patys veiksniai lemia ir sėkmingą žiniasklaidos darbą bei funkcionavimą. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje žiniasklaidą yra laikoma viena iš objektyviausių, nepriklausomų ir patikimų visuomenės institucijų. Tai, kad dažnai būtent žiniasklaidą, o ne teisėsaugos institucijos pirmos gauna informaciją, dokumentus ir kitą faktinę medžiagą, susijusią su konkrečia nusikalstama veika, rodo didelį visuomenės pasitikėjimą žiniasklaidą. Kad visuomenė labiau pasitiki žiniasklaidą, .o ne teisėsaugos in­stitucijomis, galima paaiškinti tuo, jog: 1) parengtinio (ikiteisminio) tyrimo institucijų darbo tikslas yra faktinių duomenų, turinčių įrodomąją galią, surinkimas, kurių pagrindu galima įro­dyti nusikalstamą asmens veiką, tuo tarpu žiniasklaidai užtenka tikėtinų faktų arba prielaidų ir todėl ji nėra tokia skrupulinga skelbdama bei aiškindama įvykius, faktus, reiškinius; 2) Lie­tuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis suteikia teisę žiniasklaidos priemonėms ir atskiriems žurnalistams neatskleisti informacijos šaltinio, todėl žiniasklaidą įgyja papildomų galimybių naudotis konfidencialiais arba kitokiais šaltiniais; 3) tarp atskirų žiniasklaidos priemonių egzistuojanti konkurencija taip pat skatina skaitytoją, žiūrovą, klau­sytoją dominančių temų paiešką, originalius žurnalistinius tyrimus. Spaudos ir žodžio laisvė yra neatsiejama nuo žiniasklaidos objektyvumo, nešališkumo, spaudos, radijo ir televizijos skelbiamų faktų, įvykių bei argumentų ir išvadų teisingumo bei pagrįstumo. Deja, dėl tam tikrų objektyvių ir subjektyvių priežasčių žiniasklaidą ne visada sugeba išlaikyti aukštus veiklos standartus. Nereti atvejai, kai siekdamas sensacijos žinia-sklaidos priemonės skelbia ne iki galo ir nevisapusiškai patikrintą, vadinasi, neteisingą in­formaciją, pateikia nemotyvuotas arba per plačias išvadas. Pirma laiko paskleista informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ne tik sutrikdo tei­sėsaugos institucijų darbą, pasmerkia nesėkmei tiriamą bylą, bet ir sudaro sąlygas plačiam visuomenės ratui atskleisti tam tikras paslaptis, kurios neretai yra saugomos per parengtinio tyrimo duomenų paslaptį. Neginčijant žiniasklaidos bei žodžio laisvės svarbos užtikrinant demokratinį politinį režimą valstybėje, ugdant visuomenės pilietinį aktyvumą, skatinant veik­smingiau dirbti teisėsaugos pareigūnus vis dėlto reikia pripažinti, kad teisė į žodžio laisvę nėra ir negali būti laikoma absoliučia vertybe. Akivaizdu, kad dažnai neįmanoma visiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos aplinkybių, jei nemokama arba nenorima iki tam tikro laiko išlaikyti paslaptyje parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo privalo atsakyti pagal įstatymus. Nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės įgyvendinamos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytomis formomis ir metodais. Kaip tik tokių būdu įgyvendinamas pagrindinis teisingumo siekis -pagrįstai irteisingai nubausti kaltą asmenj. Jeigu baudžiamosiose bylose tai nebūtų pasiekiama, netektų prasmės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, užtikri­nančios žmogaus teisę į gyvybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str.), jo asmens neliečiamumą ir orumą (Konstitucijos 21 str.), būsto neliečiamumą (Konstitucijos 24 str.) bei kitas teises ir laisves [17]. Parengtinio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptis ir yra vienas iš tų procesinių-teisinių instrumentų, kuriuo galima pasiekti baudžiamajam procesui keliamus uždavinius bei tikslus, apsaugoti ikiteisminio tyrimo metu kitas paslaptis (pvz., valstybes, profesines, asmens privataus gyvenimo). Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. kovo mėn. 14 d. patvirtintas ir dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas [1] (toliau - BPK) nevisiškai pateisino praktikų ir moksli­ninkų lūkesčius, iš esmės didžiausios diskusijos kilo dėl normų, reglamentuojančių ikiteisminį tyrimą. Rimtus ikiteisminio tyrimo reglamentavimo trūkumus patvirtina daug baudžiamojo proceso įstatyme padarytų pakeitimų bei papildymų, taip pat daugybė šalies Generalinio prokuroro įsakymais patvirtintų rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo [2, 3, 4, 5, 6]. Mūsų nuomone, daliniais pataisymais ir papildymais, taip pat instrukcijomis „pagydyti" nelabai tobulo kodekso negalima. Pildymais ir taisymais, tuo labiau instrukcijomis, kurių reguliuojami klausi­mai dažnai neatitinka Generalinio prokuroro kompetencijos šioje veiklos srityje, negalima patobulinti koncepcijos, tapusios BPK rengimo pagrindu. Todėl manome, kad būtų tikslinga grįžti prie ikiteisminio tyrimo teorinių pagrindų nagrinėjimo. Teorinis ikiteisminio tyrimo koncepcijos pagrindas leistų sumodeliuoti tinkamas Įstatymo normas. Be abejo, naujame, dabar galiojančiame BPK yra daug gero ir naujo, ir šių dalykų atsisakyti toliau tobuli­nant ikiteisminio tyrimo koncepciją būtų neteisinga. Mūsų ikiteisminio tyrimo patirtis, moksliniai tyrimai ir baudžiamojo proceso, kriminalistikos ir kriminologijos žinios leidžia pateikti bendrą dabar galiojančio BPK reglamentuoto ikiteisminio tyrimo vertinimą: normos ir institutai, reguliuojantys ikiteisminį tyrimą, trukdo sėkmingai tirti nusikalstamas veikas, o rengiamų nusikalstamų veikų užkardymas (prevencija) visai ignoruojamas. Terminų „pre­vencija" ir „kelio užkirtimas" BPK visai nėra. Toks bendras, nors ir neigiamas naujojo BPK vertinimas leidžia man šiame straispnyje mažiau nagrinėti atskirų normų, reglamentuojančių ikiteisminį tyrimą, trūkumus. Straipsnio tikslas yra panag­rinėti konceptualius ikiteisminio tyrimo reglamentavimo klausimus: atskleisti ikiteisminio tyrimo pa-skirtj bei kai kuriuos baudžiamojo proceso principus ir jų turinio aspektus, turinčius ypač daug reikš­mės atliekant ikiteismini tyrimą, taip pat paanalizuoti kai kurias Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK) [7] įtvirtintas nuostatas, susijusias su ikiteisminiu tyrimu. Be abejo, nebus apsi­eita be kai kurių atskirų normų bei institutų analizės. 1. Ikiteisminio tyrimo samprata bei paskirtis Tikslinga būtų pradėti nuo ikiteisminio tyrimo sampratos. Dabar galiojantis BPK nepateikia iki­teisminio tyrimo sampratos. įstatymo leidėjas ikiteisminio tyrimo reglamentavimą pradeda nuo normų, nustatančių ikiteisminių tyrimo subjektus ir įstaigas. Reikia manyti, kad ikiteisminis tyrimas dabarti­niame BPK yra suprantamas kaip veikla, kurią reglamentuoja normos, susijusios su ikiteisminio tyrimo procesu. Tačiau šitaip aiškinant ikiteisminio tyrimo sampratą lieka nereglamentuotų daug klausimų. Net ikiteisminio tyrimo uždaviniai šioje BPK dalyje nėra suformuluoti, pasigendame ir tiesiogiai su iki­teisminiu tyrimu susijusių principų turinio atskleidimo ir kitų labai svarbių dalykų, t. y. išsamios ikiteis­minio tyrimo reglamentacijos, kuri leistų suprasti šios labai reikšmingos baudžiamojo proceso dalies raidę ir dvasią, suvokti jos ideologiją, kuri taip pat labai svarbi atliekant ikiteisminį tyrimą. Reikia pa­žymėti, kad ikiteisminio tyrimo samprata nėra atskleista ir Baudžiamojo proceso kodekso komentare [8]. Tai bandysime padaryti mes. Ikiteisminį nusikalstamų veikų tyrimą galima apibudinti dvejopai: baudžiamojo proceso ir kriminalistiniu aspektais. Ikiteisminio tyrimo sampratą iki galo atskleisti galima tik nagrinėjant abu aspektus kartu. Ikiteisminį nusikalstamų veikų tyrimą, remiantis kriminalistinėmis pozicijomis, galima apibūdinti kaip kriminalistinės teorijos praktinį rezultatą- kriminalistinę praktiką. Ikiteisminį nusikalstamų veikų tyrimą iš procesinių pozicijų galima apibūdinti kaip autonomišką baudžiamojo proceso dalį - veiklą, kurios tiesioginė paskirtis yra greitas ir išsamus nusikalstamų veikų išaiškinimas (tyrimas), taip pat rengiamų nusikalstamų veikų užkardymas. Ikiteisminis nusikaltimų tyrimas yra dėsninga, galima sakyti, dėsningiausia veikla iš visų regla­mentuojamų BPK veiklos sričių. Jis priklauso nuo visumos įvairių veiksnių, kuriuos reikia pažinti, kad būtų galima teisingai ir pagrįstai nustatyti procesinio reglamentavimo prioritetus bei tinkamai suregu­liuoti ikiteisminį nusikaltimų tyrimą. Čia nekalbama apie teisinį kriminalistikos metodikų bei rekomen­dacijų įtvirtinimą, o manoma, kad į jas reikėtų atsižvelgti, reglamentuojant ikiteisminį nusikaltimų ty­rimą. Ikiteisminis nusikaltimų tyrimo reglamentavimas baudžiamajame procese turėtų sudaryti teisinę erdvę: • ištirti sudėtingiausius nusikaltimus bei jų mechanizmą, leisti taikyti visus nusikaltimų tyrimo metodus bei nustatyti nusikaltimų tyrimo organizavimo tvarką; • sukurtų Įstatymų kliūtis maksimaliai užkardyti veiksmus, trukdančius išaiškinti nusikaltimus ir nieko bendra neturinčius su proceso dalyvių teisių užtikrinimu, o atvirkščiai, trukdančius jam: - skatintų nusikaltimus tirti legaliomis priemonėmis, leistų būti atviram mokslui ir pažangai. Tačiau visi išvardyti veiksniai turi neleisti bet kokia forma patraukti nekaltų asmenų baudžia­mojon atsakomybėn ir garantuoti visų dalyvaujančių procese asmenų orumą, pagarbą jų privačiam gyvenimui, saugumą bei procesinių teisių įgyvendinimą. Visi pažangūs nusikaltimų tyrimo metodai ir veikla, taip pat veikla, paremta kibernetikos, infor­matikos, darbo mokslinio organizavimo ir kitomis teorijomis bei praktika turėtų būti legalizuota, ži­noma, jeigu tai nepažeidžia proceso dalyvių teisių, jų gynybos galimybių, žmogaus orumo ir kt. Jeigu kai kurie nusikaltimų tyrimo metodai gali pakenkti žmogui, jie turi būti ribojami įstatymu tiek, kiek būtina garantuoti procese dalyvaujančių žmonių procesinius interesus, teises bei žmogiš­kumą. Pripažindami, kad baudžiamojo proceso teisė - tai vientisa nusikaltimų tyrimo ir baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo teisinė priemonė, kartu išskiriame dvi autonomines, baudžiamojo proceso dalis: ikiteisminio tyrimo ir teisminio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo. Baudžiamąjį procesą, t. y. dvi jo autonomines dalis, vienija vienoda ideologija: teisėtumas, tei­singumas, humanizmas, greitumas (operatyvumas), išsamumas, objektyvumas, visų gyventojų ly­gybė prieš įstatymą, teisė į aktyvią gynybą, nekaltumo prezumpcija, visų proceso dalyvių teisių ir at sakomybės pusiausvyra, suteikimas proceso dalyviams tiek teisių, kad jie galėtų užtikrinti savo teisė­tus interesus teisėtomis priemonėmis ir būdais. Atsižvelgiant į tai, kad proceso vientisumo niekas ne­ginčija, tikslinga daugiau pabrėžti ikiteisminio tyrimo skirtumus. Pažymėsime svarbiausiuosius iš jų: 1) ikiteisminio tyrimo paskirtis skiriasi nuo baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo paskirties. Šiuo atžvilgiu išskirtume apibendrintą ikiteisminio tyrimo paskirtį - greitai ir išsamiai išaiškinti nusikaltimus. Toliau konkretizuosime ikiteisminio tyrimo paskirties elementus. 2) nusikaltimo išaiškinimo organizavimas bei darbo tvarka iš esmės skiriasi nuo teisminio bau­džiamųjų bylų nagrinėjimo organizacijos bei darbo tvarkos. 3) baudžiamojo proceso principai nevienodai veikia skirtingose baudžiamojo proceso stadi­jose (dalyse). Išskiriami bendri visam procesui principai, bet nagrinėjami ir tie, kurie labiau realizuojami ikiteisminio nusikaltimų tyrimo stadijoje (pvz., darbo organizacijos pobūdžio principai), taip pat yra principų, kurie realizuojami siauresne apimtimi nei baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo metu (pvz., viešumo ir kai kurie kiti principai). Yra ir kitokio pobūdžio skirtumų. Čia galima būtų išskirti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo subjektus, net galių, valdžių pasidalijimo ir kt. atžvilgiu. Pažymėsiu, kad teisėjo, prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūnoprofesinis pasirengimas taip pat yra nevienodas. Atsižvelgiant j iš­vardytus skirtumus galima kalbėti apie nusikaltimo tyrimo ir teisminio nagrinėjimo specifiką. Plačiau aptariant ikiteisminio tyrimo paskirtj, galima išskirti dvi užduotis, keliamas šiai baudžia­mojo proceso stadijai: greitai ir iki galo išaiškinti padarytus nusikaltimus ir laiku užkirsti kelią rengia­miems nusikaltimams. Pirmasis uždavinys literatūroje vienaip ar kitaip yra nagrinėjamas [9, p. 27-42]. Šį uždavinį ga­lima sukonkretinti, nurodant, kaip, kokiomis priemonėmis nusikaltimas turi būti išaiškintas, su kuo nu­sikaltimo išaiškinimas turėtų būti susijęs ir kita. Bet šie klausimai yra specialaus nagrinėjimo objektas. Numatant bendrą ikiteisminio tyrimo paskirtį vargu ar tai būtina. Daugiau dėmesio skirsiu tam ikiteisminio tyrimo aspektui, kuris „dingo" iš galiojančio Baudžia­mojo proceso kodekso - tai prevencinė nusikaltimų tyrimo problematika. Čia turima galvoje ne so­ciologinė, biologinė ar kriminologinė nusikaltimų prevencija, o tiesiogiai su tiriamu nusikaltimu susijusi prevencija. Taigi antrasis ikiteisminio nusikaltimų tyrimo uždavinys yra originalus. Kai kas gali teigti, kad rengiamų nusikaltimų užkardymas tiesiogiai susijęs su pirmuoju uždaviniu, t. y. greitu ir išsamiu nusi­kaltimų atskleidimu. Aš taip nemanau, nes tam nėra pagrindo. Pirmasis uždavinys ('gyvendinamas reaguojant j jau padarytą nusikaltimą, o aš turiu galvoje tik pradėtą įgyvendinti sumanytą nusikaltimą. Ypač tai svarbu dabar, kai rengiamasi teroristinėms akcijoms, kai padaugėjo samdomų žudikų da­romų nusikaltimų ir kai nusikaltimui rengiamasi ilgai ir kruopščiai. Manyčiau, kad pasikeitus padėčiai, BPK reikėtų reglamentuoti atitinkamas priemones. Ir dabar galiojančiame BPK numatyta kai kurių priemonių, kurias realizuojant galima užkardyti pradėtus daryti nusikaltimus. Tai BPK 159 str. numa­tytas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų realizavimas. Tik gaila, kad nusikalstamą veiką imituo­jančių veiksmų atlikimas siejamas tik su nusikaltimų išaiškinimu, pamirštant nusikaltimų užkardymą bei trukdymą daryti arba tęsti pradėtą nusikaltimą. Prie priemonių, padedančių užkardyti nusikalsta­mas veikas, galima priskirti ir BPK 160 str. numatytą slaptą sekimą, baudžiamąją atsakomybę šali­nančias aplinkybes, numatytas BK 29 ir 32 str., vėliau atitinkamai tampančias aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Pažymėsiu, kad BK 29 str., numatan-čiame asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą, nurodytas ir sulaikymas asmens, kuris pa­sikėsino nužudyti. Tačiau čia vėlgi kalbama apie padariusių nusikalstamą veiką asmenų sulaikymą, apie jau padarytus nusikaltimus, susijusius su nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikla. Taigi vadovautis nurodytomis normomis, užkertant kelią rengiamiems nusikaltimams, vargu ar tiesiogiai galima. Mūsų nuomone, kodekse reikėtų nuostatų, leidžiančių Ir pareigūnams, ir piliečiams užkirsti kelią rengiamiems nusikaltimams. Čia nekalbama apie atvejus, kai besirengiant daryti nusikal­timą, yra padaromi kiti nusikaltimai. Tokiu atveju yra tiesiog greitai ir išsamiai tiriamas padarytas nusi­kaltimas. 2. Kai kurie ikiteisminiam tyrimui reikšmingų principų turinio aspektai Panagrinėjus ikiteisminio tyrimo paskirtį, būtina aptarti ikiteisminio nusikaltimų tyrimo principų sistemą. Mūsų nuomone, baudžiamojo proceso principų sistemą sudaro: teisėtumas, asmens, jo bei jo šeimos būsto, turto, privataus gyvenimo neliečiamybė, piliečių lygybė prieš įstatymą, nekaltumo prezumpcija, principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, teisėjų nepriklausomumas, nusikalstamų veikų tyrėjų savarankiškumas ir nepriklausomumas, aktyvi prokuroro vykdoma ikiteisminio tyrimo kontrolė, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama ikiteisminio tyrimo kontrolė, aukštesniųjų teismų vyk­doma žemesnių teismų kontrolė, proceso dalyvių teisių ir pareigų balansas, proceso dalyvių teisių pusiausvyra, aktyvi nukentėjusiojo teisinė padėtis, kaltintojo įrodinėjimo našta (pareiga), įtariamojo (kaltinamojo) aktyvi gynyba, teisėta gynyba (įrodinėjimo ir gynybos būdų, priemonių ir pateikiamos medžiagos nepriekaištingumas, t. y. įstatymų reikalavimų atitikimas), procesinių prievartos priemonių proporcingumas, proceso operatyvumas, išsamumas ir objektyvumas, proceso viešumas, rungimosi principas, proceso humaniškumas, proceso pažangumas. Žinoma, dėl kai kurių principų formuluočių bei jų turinio galima diskutuoti, taip pat galima diskusija dėl kai kurių principų sistemos elementų. Apskritai mūsų pasiūlytai principų sistemai nagrinėti reikėtų skirti atskirą publikaciją - tai plati ir savarankiška tema. Šiame straipsnyje mes nagrinėsime tik kai kuriuos tiesiogiai su ikiteisminiu tyrimu susijusių arba mūsų naujai suformuluotų principų aspektus. Kaip jau buvo minėta, baudžiamojo proceso principai gali būti skirstomi į bendrus visam bau­džiamajam procesui, j principus, būdingus vienai ar kitai proceso autonomiškai daliai, bei principus, nors ir būdingus abiem proceso dalims, tačiau jose įgyvendinamus skirtinga apimtimi. Pradėsime nuo vieno iš kertinių baudžiamojo proceso principų, kad teisingumą vykdo tik tei­smas. Kaip nurodytaiLietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentare, nagrinėjamas principas reiškia, jog joks „kitas subjektas, išskyrus teismą, negali:1) konstatuoti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta; 2) nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo; paskirti kaltu pripažintam asmeniui kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės" [8, p. 25], Visi šie klausimai išsprendžiami išnagrinėjus bylą ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes. Mūsų požiūriu, šis principas nėra visiškai realizuojamas konstruojant atskiras Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Kai kuriais atvejais vykdyti teisingumą pavedama ikiteisminiam tyrimo teisėjui, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo tais atvejais, kai būtina nustatyti, ar baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padaryta, ir nuspręsti, ar as­muo yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei kaltą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (žr. BPK 212 str. 3-9 p., 214 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentare šis klausimas iš esmės neanalizuojamas [8, p. 574], nors literatūroje diskutuojamas [10, p. 71-88, 11, p. 346-347], Norėčiau paliesti dar vieną klausimą, susijusi su nagrinėjamu principu. Ar teisinga yra tai, kad baudžiamoji teisė kai kuriais atvejais savo nuožiūra sprendžia baudžiamojo proceso klausimus. Štai, dar nepriėmus baudžiamojo proceso įstatymo, Baudžiamajame kodekse buvo nustatyta, kad atlei­dimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą visais atvejais sprendžia tik teismas. Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso 37 str. nustatyta: „Teismas gali atleisti nuo baudžiamos atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kuri nors formaliai ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo nu­matytos veikos požymių, bet dėl mažareikšmingumo nėra pavojinga". Taip pat sprendžiamas klausi­mas reguliuojant kitus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejus (BK 38-49 str.). Mūsų su­pratimu, nurodytais atvejais baudžiamoji teisė peržengė savo reguliavimo sritį, iš anksto nustačiusi labai svarbių baudžiamojo proceso teisės sričių ribas. Dabar panagrinėkime rungimosi ir viešumo principus. Šių dviejų principų Įgyvendinimas atlie­kant ikiteisminį nusikaltimų tyrimą yra determinuotai ribotas, tačiau ne taip, kaip jie yra sureguliuoti galiojančiame įstatyme. Pagal BPK 7 ir 9 str. raidę bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo ir vie­šumo principas realizuojamas tik nagrinėjant bylą teisme. BPK 7 str. numatyta, kad „bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo", o BPK 9 str. nurodoma, kad „bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai". Nors baudžiamojo proceso įstatyme apie tai nekalbama, nurodyti principai realizuojami ir atliekant ikiteisminį nusikaltimų tyrimą, tačiau jų veikimas yra ribotas. Apie vie­šumo bei rungimosi principo veikimo apraiškas atliekant ikiteisminį tyrimą diskutuojama literatūroje [8, p. 28; 12, p. 35, 13, p. 119-120], Viešumo ir rungimosi principų veikimas atliekant ikiteisminį tyrimą siejamas su ikiteisminio nusikaltimų tyrimo paskirtimi. Absoliutus viešumas ne visuomet suderinamas su ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties užtikrinimu [14, p. 101]; visiškai užtikrinti rungimąsi atlie­kant ikiteismini nusikaltimų tyrimą taip pat nėra galimybių, nes siekiant išaiškinti nusikaltimus, kartais yra ribojamas tyrimo medžiagos viešinimas, taip pat ir įtariamajam (žinoma, iki tam tikro laiko). Netu­rint išsamios informacijos apie bylos medžiagą, visavertė diskusija,, kuri yra rungimosi išraiška, vargu ar galima. Manau, kad ir pareigūnai, tiriantys nusikaltimą, turi vengti diskusijų, kol tiriant nusikaltimą surenkama pakankamai patikimos informacijos. Kalbant apie tyrimo medžiagos paviešinimą, kyla klausimas dėl operatyviniais sumetimais nu­tekinamos provokuojančios ar klaidinančios informacijos. Mūsų nuomone, tai kartais yra būtina prie monė, padedanti išaiškinti nusikaltimą, bet tokia, akivaizdžiai klaidinga, informacija negali būti pa­teikta pareigūnų, toks veiksmas gali būti susijęs tik su operatyvinių veiksmų atlikimu. Prokurorui ir ty­rėjams nerekomenduočiau skleisti neteisingos informacijos apie tiriamą nusikaltimą. Kita vertus, nusikaltimas - tai visuomenei reikšmingas įvykis, kurį vargu ar galima nuslėpti. Žmonės iš įvairių šaltinių sužino apie Įvykį arba jo atskiras detales. Nuslėpti įvykio negalima, bet riboti informaciją apie jį galima ir reikia. Informacijos srautą reikia reguliuoti protingai, siekiant nepakenkti tyrimui bei neatskleisti valstybės saugomų paslapčių, taip pat nepažeidžiant žmonių orumo, savigar­bos, pagrindinių teisių ir kita. Rungimosi principo veikimą riboja ir tai, kad ikiteisminiame tyrime nevisiškai realizuojamas kitas kertinis baudžiamojo proceso principas - teisė į gynybą, arba aktyvios įtariamojo (kaltinamojo) gyny­bos principas. Tai vėl iš esmės sietina su bylos medžiagos pateikimu (nepateikimu) susipažinti Įtaria­majam. Klausimas dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga paliktas prokuroro kompe­tencijai; jis kiekvieną kartą sprendžia, kiek informacijos galima pateikti įtariamajam. Reikėtų pabrėžti, kad apie atskiras nusikaltimo tyrimo detales pats įtariamasis ir jo gynėjas gali sužinoti dalyvaudami nusikaltimo tyrimo veiksmuose (gynėjas ■ BPK 48 str. tvarka). Be to, įtariamojo gynėjas turi teisę sa­varankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis (BPK 48 str. 6 p.), tačiau mano supratimu, ir čia gy­nėjas yra suvaržytas, nes tokio savarankiško duomenų rinkimo procedūra reglamentuota nepakan­kamai. Minėtos galimybės sužinoti apie nusikaltimo tyrimą, savarankiškai renkama informacija vis dėlto iš dalies užtikrina rungimosi principo realizavimą ikiteisminiame nusikaltimo tyrime. Atrodytų, kad viskas BPK būtų sureguliuota, jeigu įstatyme būtų įtvirtinta, kad viešumas, rungi­mosi principas, taip pat aktyvios įtariamojo gynybos (teisė į gynybą) principas ikiteisminiame tyrime veikia ribotai ir būtų nurodytos tos ribos. Naujasis BPK visiškai ignoruoja vieną iš pagrindinių ikiteisminio tyrimo principų - nusikaltimo tyrėjo savarankiškumo ir nepriklausomumo principą. Šis principas išplaukia iš darbo organizavimo ir siejamas su baudžiamojo proceso subjektų, konkrečiai - ikiteisminio tyrimo subjektų savarankiš­kumu. Naujame BPK apskritai nėra sąvokos „tyrėjas". BPK kalbama apie ikiteisminio tyrimo parei­gūną. Be to, atskiruose BPK straipsniuose jis traktuojamas gana skirtingai. BPK 18 str. nurodoma, kad „ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstai­gos ar jo padalinio vadovo pavedimu atlieka šio kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: si­ekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes". Gi BPK 164 str. kal­bant apie ikiteisminio tyrimo subjektus jau rašoma, kad „ikiteisminį (t. y. visą? - S. K.) tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai". Mūsų supratimu, BPK 18 str. savo turiniu prieštarauja BPK 164 str. Net jeigu sutiktumėme su BPK 164 str. formuluote, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio^ty­rimo pareigūnas, vis dėlto atlikdamas ikiteismini tyrimą jis nėra savarankiškas ir nepriklausomas. Štai kaip „nepriklausomumas" ir „savarankiškumas" suprantamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentare. „Labai sunkių ir sunkių nusikaltimų padarymo atvejais prokuroras turi nuolat sekti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, ir duoti reikalingus ikiteisminio pareigūnams nurodymus. Leng­vesnių nusikalstamų veikų atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūnams prokuroras gali suteikti daugiau galimybių savarankiškai priimti reikiamus sprendimus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams prokurorai pri­valo iš anksto nurodyti, kokius veiksmus jie privalo ir gali atlikti tipinėse situacijose" [8, p. 414]. Taigi savarankiškumo ir nepriklausomumo galiojantis baudžiamojo proceso Įstatymas ikiteis­minio tyrimo pareigūnams, tiriantiems nusikalstamas veikas, nenumato. Atvirkščiai, kaip nurodyta BPK komentare, „funkcijų padalinimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui logika remiasi tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turėtų atlikti teisiniu požiūriu mažiau sudėtingus veiksmus, reika­laujančius daugiau kriminalistinių, o ne teisinių žinių (štai kaip suprantama kriminalistika ir teisė ap­skritai - S. K.). Prokuroro pareiga - priimti sprendimus, kai reikia spręsti teisines problemas. Prokuro­ras taip pat privalo atsakyti už tinkamą viso ikiteisminio tyrimo atlikimą. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti pavedama atlikti veiksmus tik dėl tam tikrų epizodų ar rinkti reikalingus tiriant bylą duomenis tik tam tikrais aspektais ar ikiteisminio tyrimo etapais" [8, p. 413], Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnas beveik paverčiamas pastumdėliu, geriausiu atveju - prokuroro nurodymų vykdytoju. Taigi faktiškai nusikaltimų tyrėjas nėra nusikaltimo tyrimo „šeimininkas". Teoriškai nusikaltimų tvrimo „šeimininkas" yra prokuroras, tačiau praktiškai to nėra. Vien jau dei to, kad rajonuose, o tuo labiau miestuose, vienu metu tiriama daug nusikaltimų, o prokurorų yra mažai, taip pat dėl to, kad prokuroro vaidmuo tiriant nusikaltimus yra daugiau kontrolinio pobūdžio. Retai prokurorai perima bylas ar nusikaltimų tyrimą savo žinion. Be to, to iš jų nereikalauja ir BPK. Prokuroras tik organizuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui. BPK nėra nurodyta institucija ar pareigūnas, kuris atsakytų už ikiteismini tyrimą. Dėl to nėra pagrindo pritarti BPK komentatoriams, kad prokuroras tampa atsa­kingas už ikiteisminio tyrimo proceso rezultatus [8, p. 413]. Pagal BPK raidę ir tuo labiau dvasią, atsakingų už ikiteismini nusikaltimų tyrimą nėra ir už jo re­zultatus niekas neatsako. Tai prieštarauja darbo organizavimo principams. Kolektyvinio vadovo, ko­lektyvinė atsakomybė čia netinka. Tuo labiau baudžiamasis procesas, kuris visais atvejais lemia žmo­gaus likimą, negali būti organizuojamas nenustačius aiškios atsakomybės už jo vykdymą ir pasek­mes. Nėra savarankiškumo, nėra nepriklausomumo, nėra ir atsakomybės [15, p. 31]. Šie pagrindiniai darbo organizavimo principai turėtų būti įtvirtinti baudžiamajame procese. Optimalus šių principų įtvirtinimas lemia proceso efektyvumą ir turi įtakos galutiniams darbo rezultatams. Iš ikiteisminio nusikaltimo tyrėjo atimta net teisė skirti ekspertizes, ikiteisminio tyrimo pareigu- . nas nušalintas nuo kardomųjų priemonių skyrimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnas neprisideda ir prie kaltinamojo akto surašymo. Taigi vieni tiria, kiti, remdamiesi pirmųjų tyrimo rezultatais, priima spren­dimus. Tai nenormalu, tai gali turėti skausmingų padarinių ir nusikaltimo tyrimo efektyvumui, ir pačiam prokurorui, priimančiam sprendimus remiantis kitų asmenų tyrimo rezultatais. Pagrindinis vaidmuo ikiteisminiame tyrime skiriamas prokurorui, kuris (kaip aktorius) čia turi daug „vaidmenų": ikiteisminio nusikaltimo tyrėjas, tyrimo vadovas, tyrimo organizatorius ir tyrimo kontrolierius (BPK 35, 164, 170 str.). Tai, mūsų požiūriu, viena kitą naikinančios funkcijos. Naujame BPK neįtvirtinta prokuroro aktyvi ir kasdienė ikiteisminio tyrimo kontrolė. Juk pats savęs nekontro­liuosi, taip pat nekontroliuosi to, ką pats numatei; čia galima kalbėti tik apie savikontrolę arba kontrolę pagal pavaldumą, jeigu kontroliuojama kito prokuroro veikla. Šios kontrolės formos jokiu būdu negali pakeisti nusikaltimų tyrėjo, savarankiškai ir nepriklausomai atliekančio tyrimą, procesinės kontrolės. Ikiteisminis nusikaltimų tyrimas gali tapti veiksmingas, jeigu jis bus organizuojamas atsižvel­giant į funkcijų pasidalijimą. Nusikaitimo tyrimas turi būti atskirtas nuo nusikaltimo tyrimo kontrolės ir bendro darbo organizavimo...Konkrečių nusikaltimų tyrimas suponuoja ir to tyrimo organizavimą. Bet tai neturi nieko bendra su sąlygų nusikaltimų tyrimui sudarymu (ryšiai, transporto priemonės, organi­zacinės technikos priemonės, darbo vieta ir kt.). Jas turi sudaryti nusikaltimų tyrimo įstaigų administ­racija, ir tai nėra nusikaltimo tyrimo organizavimo elementas. Gali kilti klausimas, ar būtina dviejų rūšių ikiteisminio tyrimo kontrolė: prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Ar neatsitiks taip, kad daug auklių - vaikas be nosies. Galbūt geriau viena veiksminga kasdienė ir aktyvi kontrolė (ne tik tada, kai gaunamas skundas). Apsispręsti paduoti skundą dėl nusi­kaltimo tyrėjo veiksmų, ypač tada, kai įtariamasis yra suimtas, dėl daugelio priežasčių yra ne taip pa­prasta. Ilgus metus dirbantieji ir dirbusieji praktinį darbą tai gerai žino. Baudžiamasis procesas turėtų būti apsaugotas ir iš vidaus, ir iš išorės. Tam suformuluotas ir principas: įrodinėjimo ir gynybos būdai, priemonės ir pateikiama medžiaga (įrodymai, duomenys ir kt.) turi būti nepriekaištingi, t. y. atitikti įstatymų keliamus reikalavimus. Galiojantis baudžiamojo pro­ceso įstatymas numato tik vieną apsigynimo nuo įvairių klastočių ar fiktyvių įrodymų priemonę, tačiau ji gali būti taikoma labai nedideliam procese dalyvaujančių asmenų būriui. Tai neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimas (BPK 49 str.). Manyčiau, kad fiktyvių įrodymų, kitos gi­namosios ar kaltinamosios medžiagos pateikimas ikiteisminiame tyrime bei teisme, neatitinkančių įstatymo reikalavimų įrodinėjimo bei gynybos būdų ir priemonių panaudojimas (pvz., nusikaltimo pėdsakų slėpimas) turi būti griežtai smerkiamas ir užkardytas. Visi yra lygūs prieš įstatymą tiek teisių, tiek pareigų atžvilgiu (išskyrus specialias kai kurių proceso dalyvių - įtariamojo ar pareigūnų - teises ir pareigas). Išimtis negali būti taikoma nei įtariamajam ir jo šeimos nariams. Įtariamojo (kaltinamojo) šeimos nariai ar artimieji giminaičiai turi teisę atsisakyti duoti parodymus arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (BPK 82 str. 2 d.), bet iškraipyti tiesą (meluoti), teikti klastotes - neleistina. Tos pačios nuostatos turėtų būti taikomos ir įtariamiesiems (kaltinamiesiems). Mano nuomone, kai kada neteisingai manoma, kad viena iš įtariamųjų gynybos priemonių yra melagingų parodymų davimas; tokią pat „privilegiją" norima suteikti ir įtariamųjų giminėms bei artimiesiems giminaičiams. Mano su­pratimu, tai nepagrįstas humaniškumas. Humaniškumas nusikaltėlio atžvilgiu nepaisant visos visuo­menės interesų. įtariamajam (kaltinamajam) reikia sudaryti visas galimas sąlygas aktyviai gynybai, bet klastoti įrodymus, duomenis, naudoti neteisėtus būdus ginamajai medžiagai gauti, slėpti ar naikinti pėdsakus, kaip ir klastoti kaltinamąją medžiagą, taikyti neteisėtus nusikaltimų tyrimo metodus - yra nusikaitimai teisingumui. Manyčiau, kad neteisėtai gauta arba suklastotą medžiaga, melagingi parodymai turi būti pripa­žinti niekiniais, o jų autoriai traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tam Baudžiamajame kodekse tu­rėtų būti numatyti atitinkami nusikaltimai. Manyčiau, kad šie nusikaltimai baudžiamojoje teisėje dar pakankamai neišryškinti (BK 231- 238 str.) ir dar ne visų rūšių pasikėsinimai į ikiteisminį tyrimą ir tei­sminį nagrinėjimą baudžiamojoje teisėje yra įvertinti. Labai svarbios yra ikiteisminio tyrimo reglamentavimo ribos. Pagrindinis tikslas nustatant pro­cesinio reglamentavimo ribas yra suteikti maksimalią erdvę procesinei veiklai bei kriminalistinei takti­kai, nepažeidžiant dalyvaujančių procese žmonių teisių bei garantuojant pareigų realizavimą. Mūsų požiūriu, čia reikėtų detaliai reglamentuoti ne tai, kas leidžiama, o tai, kas draudžiama. Atrodo, kad vienodai nepriimtina visai nereglamentuota „kūryba" (veikla) ir perdėtas reglamentavimas. Detalizuo­jant tai, kas išsakyta, reikėtų nagrinėti tris problemas. Pirma, priimant Baudžiamojo proceso kodeksą, jo papildymus bei pakeitimus, kartu būtina pa­galvoti, ar visos mokslo ir technikos naujovės, kurias rekomenduoja kriminalistika ar atsiradusios praktiškai tiriant nusikaltimus, yra tinkamai legalizuotos. Jau dabar reikėtų susirūpinti dėl apklausos, parodymų atpažinti „per atstumą" legalizavimo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams suteikti teisę skirti ekspertizes. Kaip jau buvo minėta, pagal galiojantį BPK mokslo ir technikos panaudojimas eksperti­zės forma yra neprieinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir net prokurorams, kurie negali savaran­kiškai jos paskirti. Ekspertizė skiriama ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu. Kodėl? Kas galėtų tai pa­aiškinti? Antroji problema - perdėm detalus kai kurių ikiteisminio tyrimo veiksmų reglamentavimas. Dėl kokių priežasčių BPK 186 str. 2 d. reikėjo taip detaliai ir nepagrįstai reglamentuoti nepilnamečio liu­dytojo apklausą: „nepilnametis liudytojas ir nukentėjusysis, jaunesnis negu keturiolikos metų, ikiteis­minio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip'vieną kartą". Kodėl ne daugiau kaip vieną kartą? Atsižvelgus į tyrimo (tardyminę) situaciją pirmoji apklausa gali būti tik pilotažinio pobūdžio, sie­kiant nustatyti nepilnamečio požiūri į nusikaltimą, jo suinteresuotumą ir kita. Ši informacija būtina sie­kiant gauti objektyvius parodymus ne tik iš nepilnamečių. Gali būti ir kitų priežasčių, dėl kurių būtina antrą ir trečią kartą apklausti nepilnametį: tiriant nusikaltimą atsirado naujų epizodų, nauji, anksčiau nežinomi įtariamieji, t. y. naujos aplinkybės, kurių numatyti pirmą kartą apklausiant nepilnametį buvo neįmanoma. Baudžiamojo proceso kodekso 186 str. buvo numatyta, kad nepilnametį liudytoją ar nukentėju­sįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ar rengiant BPK buvo numatyta, kad daug nusikaltimų daro nepilnamečiai, kur visi proceso dalyviai, išskyrus nusikaltimo tyrėjus, yra nepilnamečiai. Tai kodėl ne-numačius, kad nusikaltimus, susijusius su nepilnamečiais, tiria ikiteisminio tyrimo teisėjai. Juk tokiose bylose pagrindinis veiksmas yra nepilnamečių apklausos. Ši nuostata, beje, tik įsigaliojus kodeksui buvo pakeista lankstesne: ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausia nepilnamečius esant tam tikroms, įstatyme numatytoms sąlygoms (atvejais) [15]. Pabrėžiu, kad tokių perdėm detaliai reglamentuotų veiksmų BPK yra ir daugiau. Mūsų supratimu, kaip teigiamą pavyzdi reglamentuojant ikiteisminio tyrimo veiksmus naujame BPK galima nurodyti eksperimento reglamentavimą (BPK 197 str.). Šiame straipsnyje nurodyta: „Sie­kiant patikrinti liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymus ar versijas galima atkurti įvykio situa­ciją, aplinką, asmens veiksmus ir kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus". Procesiškai aišku ir kartu palikta erdvės kriminalistikai. Trečioji problema determinuota to, kad nusikaltėliai daro nusikaltimus naudodamiesi naujausia ir dar net neaprobuota technika. Jie nelaukia nei mokslinių tyrimų, patvirtinančių technikos patiki­mumą, nei kol ji bus legalizuota norminiuose aktuose. Dėl to pastaruoju metu nusikaltimai daromi tai­kant sudėtingus nusikaltimo būdus, naujausias ryšių priemones. Baudžiamajame procese nusikaltimų tyrimų procedūros taip pat turėtų būti lankstesnės, kad nereikėtų laukti, kol'bus papildyti įstatymai. Norėtųsi išreikšti nuomonę, kad nusikaltimui atskleisti bei rengiamam nusikaltimui užkardyti būtų galima leisti panaudoti ir jstatymo nenumatytas priemones, jeigu jų panaudojimas nepažeidžia BPK numatytų asmenų teisių, netrukdo eiti pareigų, užtikrina žmonių gyvybės, sveikatos, turto sau­gumą. Už tokių priemonių panaudojimą kiekvienu atveju atsakytų tokias priemones panaudojęs nusi­kaltimo tyrėjas. Kiekvienas atskiras įstatymo nenumatytos priemonės panaudojimas, jos atitiktis bau­džiamojo proceso dvasiai, numatytoms teisių ir pareigų garantijoms yra vertinama teismo. Panaudo­tos priemonės, pažeidžiančios proceso dalyvių teises, ribojančios jų pareigų vykdymą, pripažįstamos niekinėmis. Panagrinejome ne visus esminius ikiteisminio nusikaltimų tyrimo modeliavimo klausimus, ne-nagrinėjome labai svarbių klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo stadijomis, terminais, įrodymais ir jų vertinimu. Ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese problematikos vienoje publikacijoje išnagri­nėti neįmanoma. Galima tik nurodyti kai kurias problemas bei pagrįsti jų sprendimo būtinybę. 1. Naujas, dabar galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksas varžo nusikalstamų veikų procesą. 2. Ikiteisminį nusikaltimų tyrimą baudžiamojo proceso aspektu galima apibūdinti kaip autono­mišką baudžiamojo proceso dali, reglamentuojančią (reguliuojančią) veiklą, kurios tiesioginė paskirtis yra greitas ir išsamus nusikaltimų išaiškinimas (tyrimas). 3. Ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese reguliavimas turėtų sudaryti teisinę erdvę ištirti sudėtingiausius nusikaltimus, taikyti visus nusikaltimų tyrimų metodus bei nustatyti tobulą nusikaltimų tyrimo organizavimo procesą; užkardyti veiksmus, trukdančius išaiškinti nusikaltimus; skatinti legalias nusikaltimų tyrimo galimybes, būti atviras mokslui ir pažangai; neleisti patraukti baudžiamojon atsa­komybėn nekaltų asmenų, garantuoti, kad nebus pažeistas visų dalyvaujančių procese žmonių oru­mus, pagarba privačiam gyvenimui, užtikrinti jų saugumą ir procesinių teisių įgyvendinimą. 4. Nagrinėjant ikiteisminio tyrimo paskirtį išskiriami šie uždaviniai: greitai ir išsamiai išaiškinti padarytus nusikaltimus (tyrimas) ir laiku užkardyti rengiamus nusikaltimus (prevencija). 5. Naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas ignoruoja vieną iš fundamentaliųjų ikiteisminio ty­rimo principų - nusikaltimo tyrėjo savarankiškumo ir nepriklausomumo principą. Pagal dabar galio­jantį Baudžiamojo proceso kodeksą nėra asmens, kuris tirtų nusikaltimą ir būtų atsakingas už tyrimą.- 6. Ikiteisminio tyrimo reglamentavimas neturėtų trukdyti įgyvendinti procesinę veiklą ir kriminalistikos nuostatas, garantuojant dalyvaujančių procese žmonių teises. SLAPTUMAS - TIESOS BAUDŽIAMAJAME PROCESE NUSTATYMO PRIEMONĖ Tiesos nustatymo, jos paieškos baudžiamajame procese problema visų pirma yra sietina su įro­dinėjimo priemonių parinkimu, jų taikymu bei įrodinėjimo pareiga. Tinkamas ir laiku įrodinėjimo priemonių parinkimas, o vėliau ir taikymas dažnai lemia, ar nusikalstama veika tikrai bus atskleista išsamiai, šiuo metu tyrimo veiksmingumą Įrodinėjimo prasme neretai bandoma sieti su slaptumu, t. y. su paties ikiteisminio tyrimo, kaip atskiros baudžiamojo proceso stadijos, bei su atskirų tyrimo veiksmų nevie-šumu. Tiek ikiteisminio tyrimo-stadijos neviešumas (slaptumas), tiek slaptosios įrodinėjimo priemonės gali būti laikomos būdais, kuriais stengiamasi pašalinti tam tikrą tiesą nustatyti trukdančias kliūtis. Taigi šiuo straipsniu taikant sisteminės bei lyginamosios analizės metodus siekiama išnagrinėti „slap­tumą", kaip vieną iš galimų teisinių priemonių, padedančią nustatyti tiesą baudžiamajame procese. Tiesa ir jos paieška baudžiamajame procese Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso tikslų yra rengiamų, daromų ar padarytų nusikals­tamų veikų atskleidimas. Būtent šis baudžiamojo proceso įstatyme suformuluotas tikslas lemia proku­roro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigą - panaudojant visas įstatymų numatytas įrodinėjimo priemones išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, t. y. nusikalstamų veikų tyrėjas ir teismas yra įpa­reigojami nustatyti tiesą tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje ir taip užtikrinti visuomenės saugumą. Nors šiuo metu Lietuvoje galiojantis baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai ir nekalba apie tiesos nu­statymą kaip tam tikrą siekį baudžiamojoje byloje, tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - Lietuvos BPK) įtvirtintas tikslas - „(...) greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas vei­kas (...)" ieidžia daryti prielaidą, jog įstatymų leidėjas tiesos nustatymui tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje skiria nemažai dėmesio. Viena vertus, jau Lietuvos BPK 1 straipsnyje vartojamas terminas „iš­samiai" leidžia teigti, kad tai yra savotiška įstatymo leidėjo pretenzija į tiesą. Kita vertus, visa bau­džiamoji procesinė veikla yra paremta reikalavimais „nustatyti", „įrodyti" nusikalstamos veikos pada­rymo aplinkybes. Įrodinėjimo procedūros, įrodymams keliami reikalavimai, daugkartinės teisėtumo kontrolės skirtingose baudžiamojo proceso stadijose taisyklės yra sukurtos tam, kad užtikrintų duomenų apie nusikalstamos veikos įvyki ir jo aplinkybes tikrumą. Tai, kad tiesos nustatymas Lietuvos BPK nėra tie­siogiai deklaruojamas kaip vienas iš tiesioginių baudžiamojo proceso tikslų, anaiptol nereiškia ir netu­rėtų reikšti iš esmės naujos paradigmos įtvirtinimo, t. y. naujo filosofinio požiūrio į tiesą ir jos vietą, baudžiamajame procese. Iš esmės nėra svarbu, ar įstatymo leidėjas tiesiogiai deklaruoja tiesos nu­statymo principą .BPK, ar ne, šis principas, kaip vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, vien dėl šios priežasties nepradeda veikti ar nustoja egzistavęs. ■ Tiesa baudžiamajame procese yra savotiškas realių faktų, aplinkybių, sudarančių konkrečios ti­riamos ar nagrinėjamos baudžiamosios bylos esmę, pažinimo produktas [1, p. 92], ji nėra absoliuti­zuojama, t. y. dėl tiesos nustatymo neleidžiama ignoruoti proceso dalyvių teisių ar teisėtų interesų, nepaisyti įstatymo nuostatų. Baudžiamajame procese tiesą reikia surasti, ji nėra ir negali būti laikoma kažkokia duotybe iš viršaus. įstatymų leidėjas baudžiamąją bylą tiriančiam ar nagrinėjančiam parei­gūnui tik duoda tam tikrą teisinį procesinį instrumentarijų - įtvirtina procesinių priemonių sąrašą, nu­stato tų priemonių naudojimo, taikymo teisines procedūras, kurios ir turi lemti, ar konkrečioje bau­džiamojoje byloje bus nustatyta tiesa, ar prie jos bus tik priartėta, ar ji taip ir liks iliuzija, „pasislėpusi" už konkretaus nustatinėjamo įvykio, įrodinėtinų aplinkybių ribų. Toli gražu ne kiekvienoje* baudžia­mojoje byloje gali būti nustatyta ir yra nustatoma tiesa. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūno, nei proku­roro ar teismo kompetencija dar negarantuoja, jog konkrečioje baudžiamojoje byloje tiesa bus nu­statyta. Paprastai yra laikoma, kad tiesa yra nustatyta, kai tyrėjo, prokuroro ar teismo iškeltos versijos, idėjos, daromos išvados, įrodinėtinos aplinkybės, nustatinėtini faktai ir realaus įvykio aplinkybių vi­suma sutampa [1, p. 111]. Baudžiamajame procese tiesa negali būti daloma ar kokiu nors kitu būdu skaidoma. Bandymai skaidyti nustatinėjamą tiesą į atskiras jos kategorijas (pavyzdžiui, formaliąją, santykinę, laikinąją, sub-jektyvinę ir kt), dirbtinai nutraukti ryšius tarp realaus įvykio aplinkybių ir baudžiamojo proceso normų reikalavimų neretai sudaro palankias sąlygas procesinėms klaidoms ar pažeidimams atsirasti, sukelia nepasitikėjimą ikiteisminio tyrimo institucijomis, prokuratūra ir galiausiai -teismais. Materialinė tiesos išraiška baudžiamajame procese yra atitinkamas teismo priimtas dokumen­tas, kuris kartais dar vadinamas teisingumo vykdymo aktu. Tačiau toli gražu ne bet koks teismo pri­imtas dokumentas gali būti laikomas materialine tiesos išraiška. Ar tiesa konkrečioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, ar ne, mes paprastai sprendžiame tik iš tam tikro teisingumo vykdymo akto, t. y. teismo nuosprendžio. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį „teisėjas turi panaudoti daug meistriškumo, kad aptiktų tiesą [...]. Jis negali atlikti jokių veiksmų, nukreiptų prieš teisingumą, prieš­ingu atveju teisingumas nebus vykdomas, o jis pats bus vertas bausmės"[2, p. 1]. Teismas, naudoda­masis visomis jam įstatymų suteiktomis priemonėmis, yra verčiamas ieškoti tiesos, kuri ir yra savotiš­kas teisingumo orientyras, nes atsisakymas ar nenoras nustatyti tiesą konkrečioje baudžiamojoje by­loje gali būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti teisingumą. Naivu tikėtis, jog įstatymų leidėjas baudžiamojo proceso Įstatyme pateiks vieną tiesos paieškos receptą, kuris tiks visiems gyvenimo atvejams, leis pagal vieną schemą ištirti bet kokią padarytą ar daromą nusikalstamą veiką. Kaip jau minėjome, įstatymų leidėjas mums duoda tik tam tikrą instru­mentą, t. y. baudžiamąjį procesinį įstatymą, kuriame įtvirtintos atitinkamo turinio teisės normos turi padėti nustatyti tą tiesą.' Bet ar ieškoma tiesa tikrai bus atrasta, priklausys nuo daugelio veiksnių, pa­vyzdžiui: nuo tinkamų įrodinėjimo priemonių parinkimo, jų taikymo; nuo baudžiamojo proceso daly­vių; nuo palankiai susiklosčiusių tam tikrų tiriamos ar nagrinėjamos bylos aplinkybių ir kt. Praktinėje veikloje neretai duomenų, galinčių turėti įrodomąją reikšmę, praradimas (neišsaugojimas), melagingi proceso dalyvių parodymai ar paaiškinimai, atsitiktiniai duomenų, faktų sutapimai lemia tai, jog tikroji tiesa taip ir lieka už pažinimo ribų. Tiesos nustatymo, jos paieškos baudžiamajame procese problema visų pirma yra sietina su įrodinėjimo priemonių parinkimu ir jų taikymu. Konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplin­kybių pažinimas, skirtingai nuo mokslinio pažinimo, visada yra ribotas [3, p. 12]. Padarytos nusikals­tamos veikos aplinkybės niekados negali būti idealiai atkartotos, konkretaus įvykio paliktų pėdsakų negali atsirasti nei daugiau, nei mažiau - jų yra tik tiek, kiek yra, ir šie, išlikę nusikalstamos veikos pėdsakai, turi savybę nykti, laikui bėgant jie gali pakisti ir kt. Todė! tinkamas ir laiku įrodinėjimo prie­monių parinkimas, o vėliau ir šių priemonių taikymas dažnai lemia, ar nusikalstama veika tikrai bus at­skleista išsamiai. Apie sėkmingą, veiksmingą Įrodinėjimo priemonių taikymą praktinėje veikloje galima kalbėti tik tuomet, jei nusikalstamai veikai atskleisti iš Įrodinėjimo priemonių visumos yra atrenkamos ir pasitelkiamos tik tos priemonės, kurios konkrečiu atveju yra tikrai būtinos ir gali duoti laukiamų re­zultatų. Be to, konkrečiai nusikalstamai veikai atskleisti pasitelkiamos įrodinėjimo priemonės ne tik turi būti veiksmingos duomenų rinkimo prasme, bet ir teisėtos, t. y. jas naudojant neturi būti pažeistos to­kios principinės žmogaus teisės kaip, pavyzdžiui, teisė j privatų gyvenimą, kūno neliečiamumą, gy­nybą, nekaltumo prezumpciją ir kt. Pusiausvyra tarp įrodinėjimo priemonių panaudojimo ir žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo dažnai priklauso nuo papročių ir tyrimo technikos raidos [4, p. 157]. Nusikalstamas veikas rengiančių ar darančių asmenų gebėjimas labiau nuslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, neretai pasitelkiant naujausią techniką', ne tik gali apsunkinti nusikalstamos veikos atskleidimą, bet ir sudaryti tokių as­menų nebaudžiamumo įvaizdį. Kad taip neįvyktų, nusikalstamų veikų tyrėjams turi būti sudaromos sąlygos, leidžiančios apsisaugoti nuo nepagrįstos išorinės įtakos, suteikiama galimybė iš daugelio baudžiamojo proceso jstatyme įtvirtintų įrodinėjimo priemonių pasirinkti tas, kurios padėtų tyrėjams per kuo trumpesnį laiką surinkti visus nusikalstamoms veikoms tirti reikšmingus duomenis. Slaptumas kaip vienas iš būdų, padedantis nustatyti tiesą Šiuo metu tyrimo veiksmingumą įrodinėjimo prasme bandoma sieti su slaptumu, t. y. tiek su paties ikiteisminio tyrimo, kaip atskiros baudžiamojo proceso stadijos, tiek su atskirų tyrimo veiksmų atlikimo, neviešumu. Kano6e rpa>KflaHHHa Kosann Ceprea BnaflMMMpoBuna na HapyujeHMe ero KOHCTMTyųnoHHbix npaa no/io>KeHHflMn CTaTeii 47 m 53 yronosHO-npoųeccyaiibHoro Ko^eKca Pocchmckom Oeflepautui": http://ks.rfnet.ru/opredrtf/ o173_03.rtf 11. riocTaHoB/ieHMe flneHyMa BepxoBHoro Cyfla Poccmmckom 0e,qepau,nn ot 5 MapTa 2004 rofla, N^ 1 „O npnrvieHeHnn cyflaMM HOpM yroDOBHO-npoųeccyanbHoro KOfleKca Pocchmckom

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!