Nukentėjusiojo apklausos parengtinio tyrimo metu svarbiausi procesiniai, taktiniai, psichologiniai aspektai

Žmogaus teisių apsauga baudžiamajame procese reikalauja suteikti nuken­tėjusiajam asmeniui tokią procesinę padėtį, kuri jam atvertų plačias galimybes ak­tyviai ginti savo teisėtus interesus baudžiamojo persekiojimo procese. Tinkamas procesinis, taktinis - psichologinis bendradarbiavimas su nusikaltimo auka (nu­kentėjusiuoju) suteikia papildomų prielaidų, kad gindamas savo interesus nuken­tėjusysis aktyviau padės tyrimo institucijoms ir teismui išaiškinti nusikaltimus, demaskuoti nusikaltėlius bei įvykdyti teisingumą. 1985 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblė­jos priimtoje Pagrindinių teisingumo principų nusikaltimų ir piktnaudžiavimo val­džia aukų deklaracijoje nurodoma, kadj nusikaltimo auka - tai asmuo, kuriam indivi­dualiai arba kolektyviai, pažeidžiant galiojančius valstybių narių nacionalinius bau­džiamuosius įstatymus, tarp jų ir draudžiančius nusikalstamą piktnaudžiavimą val­džia, veikimu arba neveikimu buvo padaryta nuostolių dėl kūno sužalojimų mora­linės arba materialinės žalos, emocinių išgyvenimų arba esminio pagrindinių žmo­gaus teisių pažeidimo] Asmuo laikytinas auka nepaisant, ar teisės pažeidėjas nu­statytas, suimtas, atiduotas teismui ar nuteistas, taip pat neatsižvelgiant į teisės pažeidėjo ir aukos giminystės ryšius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau BPK) nusikal­timo aukos terminas nevartojamas, o 60 straipsnyje nurodoma, kad nukentėjusiuo­ju pripažįstamas asmuo, kuriam dėl nusikaltimo padaryta moralinės, fizinės ar turti­nės žalos. Moralinė žala suprantama kaip asmens orumo, jo garbės pažeminimas, taip pat asmens dvasinis skausmas, sukrėtimas, psichinė trauma, emocinis dis-komfortas, depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėji-mas^gero vardo praradimas ir panašiai. Fizinė žala-tai kūno sužalojimas, sumuši mas, sveikatos sutrikimas, darbingumo netekimas, fizinis skausmas. Turtinė žala-turto, pinigų, materialinių vertybių netekimas. Be to, minėtame straipsnyje įtvirtin­ta taisyklė, kad pilietis (fizinis asmuo) pripažįstamas nukentėjusiuoju kvotėjo, tar­dytojo, prokuroro, teisėjo nutarimu arba teismo nutartimi. Taigi priešingai negu nurodytoje tarptautinėje deklaracijoje, asmuo gali tapti nukentėjusiuoju^-tuHnčiu atitinkamą procesinę padėtį, ne nuo nusikaltimo, padarytojo atžvilgiu momento, o tik tuomet, kai bus priimtas formalizuotos išraiškos sprendimas. Nukentėjusiojo procesiniam statusui įgyti nepakanka ir patirtos žalos takto - būtina įrodyti, jog žala padaryta nusikalstant ir tarp nusikalstamų veiksmų bei žalos yra priežastinis ryšys. Tik tada pradedama nutarimo pripažinti asmenį nukentėjusiuoju priėmimo procedūra. Nutarime turi būti nurodoma, kas ir kokioje byloje priėmė sprendimą pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, kokia žala padaryta, taip pat asmeniui pasirašy­tinai išaiškinamos nukentėjusiojo teisės ir pareigos. Asmuo nuo Šio nutarimo pa­skelbimo jam momento įgyja procesinę nukentėjusiojo padėtį. Tačiau, jeigu nors paviršutiniškai palyginsime nukentėjusiojo ir įtariamojo procesinių teisių įgijimo reglamentavimą, tai pastebėsime, kad „įtariamuoju laikomas asmuo , kuris ap­klausiamas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos" (BPK 59 str.). Vadinasi, šio fakto užtenka, kad asmuo galėtų pasinaudoti procesine įtariamojo padėtimi. Tuo tarpu nusikaltimo aukos byloje procesinė padėtis neribotą laiką gali būti tik pareiš­kėjo arba liudytojo. Jeigu panagrinėsime kvotos ypatumus sumariniame procese, tai įsitikinsime, kad čia asmuo kvotos laiku iš viso negali įgyti nukentėjusiojo procesinės padėties, nes įgaliojimus pripažinti asmenį nukentėjusiuoju turi tik tei­sėjas atidavimo teismui stadijoje. Analogišką nukentėjusiojo procesinį pripažinimą baudžiamajame procese aptinkame ir naujajame BPK (2,29,166 str.). Jau vien šio argumento pakanka įsiti­kinti, kad nusikaltimo aukos padėtis baudžiamajame procese prastesnė nei įtaria­mojo asmens. Asmuo, baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę duoti byloje parodymus, teikti įrodymus, pareikšti prašymus, taip pat ir dėl advokato paskyrimo, teikti valstybinę pagalbą (tardytojas neturi teisės atmesti nukentėju­siojo prašymo apklausti liudytojus, padaryti ekspertizę ir surinkti kitus įrodymus, jeigu aplinkybės, kurias nustatyti prašo nukentėjusysis, gali turėti reikšmės bylai. Visiškai arba iš dalies atmesdamas prašymą tardytojas privalo priimti atitinkamą nutarimą, kuriame nurodomi atmetimo motyvai, ir pranešti apie tai nukentėjusiajam - BPK 181 str.), pareikšti civilinį ieškinį ir reikalauti imtis priemonių jam užtikrinti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, dalyvauti atskiruose tardymo veiks­muose, susipažinti su visa bylos medžiaga nuo to momento, kai yra baigtas pa­rengtinis tardymas, įstatymo numatytais atvejais susitaikyti su kaltininku, daly­vauti teisminiame nagrinėjime, pareikšti nušalinimus, apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat teismo nuosprendį arba nutartis ir teisėjo nutarimus, palaikyti kaltinimą teisminiame nagrinėjime, gauti turėtų išlaidų atlyginimą, atvykstant pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar teismą prašyti anoni­miškumo, jo ir artimųjų asmens apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymo, taip pat teisę taikyti privataus kaltinimo procedūrą (BPK 60,9 1,15, 122, 126 str. ir kt). Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas, be to, privalo išaiškinti nukentėjusiajam ir kitas jo teises bei užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti (BPK 64 str.). Nukentėjusiojo teisės, nepaisant nurodytų pastabų, vis dėlto yra plačios ir įvairios, todėl jam tai turi būti išaiškinta suprantamai, aiškiai, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą bei individualias savybes. Būtina įsitikinti, kad nukentėjusysis vi­siškai suvokė savo teises ir galės jomis pasinaudoti. Be to, nukentėjusysis įstatymo jam suteiktas teises gali įgyvendinti tiek pats, tiek ir per savo atstovą (BPK 63 str.). Nukentėjusysis, kaip baudžiamojo proceso dalyvis, turi ne vien teisių, bet ir pareigų, t. y. privalo atvykti šaukiamas kvotėjo, tardytojo, prokuroro arba teismo, o neatvykęs gali būti atvesdintas, privalo duoti parodymus (už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus atsako lygiai kaip iFTnldytojas), neatskleisti parengtinio tyrimo duomenų be kvotėjo, tardytojo ar prokuroro leidimo, nukentėjusiajam privalomas nutarimas dėl jo asmens apžiūros, dėl rašysenos ar kitokių pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo, nukentėjusysis privalo laikytis tvarkos teisiamajame posėdyje bei klausyti pirmininkaujančiojo potvarkių. Įstatyme įtvirtintų nukentėjusiojo teisių ir pareigų išaiškinimas bei tinka­mas jų užtikrinimas baudžiamajame persekiojimo procese yra svarbiausios prielai­dos užmezgant psichologinį kontaktą su nukentėjusiuoju bei palaikant tinkamą bendravimo su juo atmosferą tiek tiriant nusikaltimą, tiek nagrinėjant byląteisme. ' Nukentėjusiojo padėtis psichologine prasme baudžiamajame procese yra sudėtinga pirmiausia dėl to, kad baudžiamojoje byloje jis gina savo interesą, t. y. jis suinteresuotas bylos baigtimi, o kartu yra informacijos apie faktines bylos aplinky-besjšaltįnis. Dėl sudėtingos psichinės būklės, neretai - keršto troškimo, neapy­kantos kaltininkui jo parodymai ne visada gali būti nešališki, kartais jie būna ten­dencingi. Kai kuriais atvejais nukentėjusysis ir pats būna tam tikra prasme kaltas, kai savo veiksmais išprovokuoja kaltininką (kartu su kaltinamuoju girtuokliavo, pradėjo muštynes ir 1.1.). Jo parodymų turinį gali paveikti išgąstis, sunkūs psichi­niai išgyvenimai. Taigi atsižvelgiant į fizinę ir psichinę nukentėjusiojo būklę nusi­kaltimo metu jo parodymai gali būti labai vertingi, tikri ir teisingi, o kartais nelabai išsamūs ir adekvatūs ar netgi melagingi. Ilgą laiką teisėkūroje, teisės teorijoje ir praktinėje veikloje nebuvo skiriama reikiamo dėmesio nukentėjusiojo asmeniui, tad jis buvo vertinamas tik kaip suinte­resuotas byloje asmuo, kurio parodymais pasikliauti retai kada verta. Vis dėlto per konkretų nukentėjusįjį reikėtų matyti ir visos visuomenės saugumo garantijas, organizuojant efektyvią kovą su nusikalstamumu. Nukentėjusysis, aktyviai prie­šindamasis nusikalstamam poveikiui, kartu gina ir savo, ir visuomeninį interesą. Tinkamas bendravimas su nusikaltimo auka, kaip jau minėta, dažniausiai sustiprina nukentėjusiojo nusiteikimą bendradarbiauti išaiškinant ne tik jo atžvilgiu padarytą nusikaltimą, bet ir kartu veikti bendroje teisės pažeidimų prevencijoje [3]. a Nukentėjusiojo, kaip ir liudytojo, parodymų formavimosi procesą tradiciš­kai priimta skirti į tris etapus: įvykio suvokimą, įsiminimą ir atkūrimą. Tačiau privalu įsisamoninti, kad šiuos etapus vienija labai įvairūs psichikos procesai, į kuriuos kartais neatsižvelgiama, o tai neretai sudaro prielaidas atsirasti klaidingiems paro­dymų vertinimams, kurie savo ruožtu turi įtakos nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimui. Įsiminimo procesas pats savaime yra labai sudėtingas ir apibūdinamas: pradiniu įsidėmėjimu, tolesniu suvoktos informacijos apdorojimu, prisiminimų sil­pnėjimu ir atgaivinimu. Atkūrimas taip pat susideda iš skirtingų svarbiausių procesų-prisiminimo ir žodinio įforminimo. Tačiau tuo parodymų davimas dar nesibaigia. Visa tai, ką pasakė asmuo, savo ruožtu turi suvokti apklausiantysis, kuris taip pat apdoroja informaciją savo sąmonėje bei procesiškai fiksuoja parodymus. Tai pasikartoja ir tolesnėse apklausose, kurias neretai daro jau kiti pareigūnai, bei visiškai kitoje, sudėtingoje aplinkoje - teisme. Nurodytieji kertiniai nukentėjusiojo procesinės padėties ir psichologiniai momentai visada turi būti tardytojo dėmesio centre rengiantis nukentėjusiojo ap­klausai ir jai vykstant. o ) Nukentėjusysis gali būti apklausiamas apie įrodinėtinas toje byloje aplin­kybes, apie faktus, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę, ir apie jo santykius su kaltinamuoju, taip pat apie byloje esančius įrodymus. Asmuo, pripažintas nukentė­jusiuoju, turi ne tik pareigą, bet ir teisę duoti parodymus. Todėl jį reikia apklausti visada, kai jis to prašo. \ l Svarbiausias pasiruošimo nukentėjusiojo apklausai psichologinis veiks­nys yra kryptinga įvykį tiriančiojo pareigūno pažintinė veikla, susidedanti iš kruopš­čios tyrimo situacijos analizės ir apklausiamojo asmenybės išstudijavimo. Kiekvienam tiriančiam bylą pareigūnui pagrindinė pasiruošimo apklausai sąlyga yra viską apimantis bylos medžiagos išstudijavimas. Kai kurie pareigūnai, ignoruodami šį reikalavimą, apklausą pradeda pasikliaudami vien savo atmintimi, todėl apklausas tenka kartoti, papildyti. Beje, apklausiamasis tučtuojau suvokia paviršutinišką tardytojo informuotumą apie tiriamo įvykio situaciją, irtai dažniau­siai suformuoja jo neigiamą požiūrį į atitinkamo psichologinio kontakto apklausos metu užmezgimą. Todėl tardytojas, nagrinėdamas bylos medžiagą, privalo pasižy­mėti reikiamus dokumentus, sisteminti pateiktinus duomenis, paruošti reikiamas organizacines technines priemones. Gerai apgalvoti, tinkamai suformuluoti ir su­sisteminti klausimai suteikia geras prielaidas teisingiems nukentėjusiojo parody­mams gauti. Klausimams tinkamai formuoti neretai nepakanka turimų žinių-jas reikia papildyti, pavyzdžiui, naudojantis prieinamais šaltiniais išstudijuoti atitinka mus technologinius procesus, apskaitos dokumentų apyvartos specifiką, mokslo, meno, techninius klausimus. ' Nereikėtų ignoruoti ir konkretaus rašytinio apklausos plano sudarymo. Tirdamas nukentėjusiojo asmenį pasiruošimo apklausai metu pareigūnas turi išsiaiškinti jo fizinius, psichinius, šeiminius, gyvenamosios ir kitos aplinkos ypatumus, taip pat intelektą, dorovingumą, gabumus, teistumą ir kitas nukentėju­siojo savybes, siedamas tai su konkrečiais tiriamo įvykio duomenimis. Šiems klau­simams išaiškinti taikytini loginiai, psichologiniai, pedagoginiai ir kiti metodai. Nu­kentėjusiojo nuostatos duoti atitinkamus parodymus atsiskleidžia nagrinėjant pa­darytos jam žalos pobūdį ir dydį, fizinę ir psichinę jo būklę bei elgseną iki nusikal­timo, jo padarymo momentu ir po to, objektyvias ir subjektyvias situacijos suvoki­mo prielaidas; santykius su kaltininku ir kitais proceso dalyviais. Kruopštus nu­kentėjusiojo asmenybės ištyrimas dažnai padeda iškelti būtinas versijas apie jo turimos informacijos apimtį, motyvus duoti vienus ar kitus parodymus, poveikio galimybes skatinant teisingų parodymų davimą. Rengiantis nukentėjusiojo apklausai taip pat būtina apsvarstyti techninių priemonių panaudojimo galimybę. Papildomas apklausos fiksavimas, pavyzdžiui, vaizdajuostėje, neretai nukentėjusįjį (kaip ir įtariamąjį, kaltinamąjį, liudytoją) sulai­ko nuo anksčiau duotų parodymų pakeitimo vėlesnio tyrimo metu bei teisminėse stadijose. Be to, vaizdo įrašo panaudojimas apklausiant nukentėjusįjį yra vienas iš būdų išvengti akistatų, kurios yra ganėtinai sudėtingos emocine prasme bei sun­kiai prognozuojamos rezultatų požiūriu. Autoriui praktinėje veikloje pateikus paro­dymų vaizdo įrašą (žinoma, kartu su apklausos protokolu) apklausiant kitą, duo­dantį prieštaraujančius parodymus proceso dalyvį, dažniausiai šis pakeisdavo sa­vo nuomonę ir sutikdavo su pamatyto ekrane asmens parodymais [6]. Pasiruošimo apklausai metu taip pat svarbu apgalvoti asmens iškvietimo būdą - asmeniškai įteikti šaukimą ar pasinaudoti pašto paslaugomis, telefonu. Šiuo klausimu įstatymas suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę. Apklausos vieta, konkretus kvietimo būdas visada priklauso nuo tiriamo įvykio situacijos, kitų by­los aplinkybių, šaukiamojo buvimo vietos, amžiaus, sveikatos būklės ir kt. Įstaty­mas numato bendrą taisyklę, kad apklausa turi būti atliekama tardymo vietoje, t. y. tardytojo kabinete. Įprastoje tardytojo darbo vietoje dažniausiai vyrauja oficiali aplinka, turinti įtakos dalykinei atmosferai. Tačiau gali susiklostyti aplinkybės, kai neatidėliotinais atvejais, taktiniais sumetimais arba dėl kitų priežasčių nukentėjusį­jį privalu apklausti jo buvimo vietoje (gyvenamojoje vietoje, darbovietėje, moky­mosi įstaigoje ir pan.). Taip būna, kai netikslinga atskleisti, kad asmuo šaukiamas į apklausą, kai kliudo šeiminės aplinkybės, liga ar numatomos kitos tinkamesnės sąlygos psichologiniam kontaktui užmegzti ir kt. Negalima vienu metu toje pačioje patalpoje apklausti nukentėjusįjį ir kitus tos pačios bylos proceso dalyvius. Apklausą reikia organizuoti taip, kad nukentė­jusysis iki apklausos pabaigos nesusidėtų su įtariamuoju, kaltinamuoju, liudytoNukentėjusiojo apklausos pradžioje išsiaiškinami anketiniai protokoliniai duomenys, įsitikinama asmens tapatybe. Deja, kai kurie praktikai šios taisyklės nesilaiko. Jų nuomone, perėjimas iš karto prie konkrečių bylos aplinkybių nustaty­mo tarytum palengvina psichologinio kontakto užmezgimą. Vis dėlto toks elgesys dažniausiai būna klaidingas. Viena vertus, įvadiniai protokoliniai duomenys vis tiek turės būti nustatyti ir užfiksuoti, antra vertus, viską apimantis anketinių duo­menų pradinis fiksavimas labai dažnai suteikia papildomos, anksčiau nežinomos informacijos apie apklausiamąjį asmenį, jo santykį su apklausos dalyku, kaltininku, kitais proceso dalyviais bei kitas aplinkybes. Be to, nukentėjusiajam prieš apklau­są būtina išaiškinti procesines jo teises ir pareigas, nes kitaip pažeistume procesinį įstatymą. Jeigu nukentėjusiojo apklausoje dalyvauja pedagogas, nepilnamečio tė­vai arba kiti įstatyminiai jo atstovai, jų teisės apklausoje išaiškintinos ir jiems; tai patvirtinama dalyvaujančių asmenų parašais. Išsiaiškinus ir užfiksavus anketinius protokolinius asmens duomenis ir kiek įmanoma plačiau apibūdinus procesinę nukentėjusiojo padėtį bei pasirašytinai įspėjus dėl numatytos atsakomybės už vengimą duoti parodymus ar melagingų parodymų davimą (atidėlioti šio lyg ir formalaus pasirašymo vėlesniam laikui nerei­kėtų, nes žinomi atvejai, kai asmuo, užfiksavus jo paaiškintas faktines aplinkybes, parodymus pakeičia ir aprašomosios protokolo dalies nebepasirašo arba netgi pasišalina. Apklausiantysis šioje situacijoje atsiduria keblioje padėtyje, nes nebe­gali tokiam asmeniui taikyti numatytos atsakomybės, mat pats, pažeidęs procesinę apklausos tvarką, sukuria atitinkamus padarinius ir kartu inicijuoja konfliktą, o apklausos procedūrą iš esmės tenka kartoti). Konkreti apklaųsa^dąimajisjai^rade-dama pasiūlius nukentėjusiajam pačiam nupasakoti įvykio aplinkybes ar netgi prieš tai aptarus šalutinius klausimus. Tai ypač aktualu apklausiant nepilnamečius, že­mesnį išsilavinimą turinčius nukentėjusiuosius. Laisvas nukentėjusiojo asmens įvykio papasakojimas išklausytinas nepertraukiant, turi būti kaip galima atidžiau užsirašomos pastabos, numatomi tikslintini klausimai. Šioje stadijoje pareigūnas gali susidaryti nuomonę apie apklausiamojo nusistatymą duoti teisingus parody­mus, apie konfliktinės apklausos perspektyvą. Laisvas pasakojimas gali būti nu­trauktas tik tuo atveju, kai asmuo pernelyg nukrypsta nuo nagrinėjamo klausimo, tačiau sugrąžinama prie apklausos dalyko turi būti atsargiai ir taktiškai. Jeigu lais­vas asmens parodymų išdėstymas nesukelia abejonių dėl jų teisingumo bei tikru­mo, yra gana platus, logiškai nuoseklus ir kalbiniu požiūriu aiškus, nukentėjusia­jam asmeniui pareigūnas gali pasiūlyti pačiam surašyti savo parodymus, žinoma, jeigu šis to pats nori. Asmeniškas savo parodymų surašymas neretai nukentėju­siajam sukuria pasitikėjimo juo atmosferą, pagerina psichologinį kontaktą, kartu verčia būti atidesnį ir atsakingesnį prisimenant ir išdėstant jam žinomus bylos faktus. Po laisvo pasakojimo siekiant patikslinti parodymus, išaiškinti juose esan­čius prieštaravimus, jų priežastisfriūstatyti nurodytų žinių šaltinius bei kitas aplin­kybes užduodami papildomi klausimai. Diskutuotinas panaudojimas nukentėju siojo (ypač smurtinių nusikaltimų atvejais) apklausos metu asociatyvinio (angį. -cognitive interview) metodo, kuris, kaip žinoma, sujungia keturis bendruosius būdus, skirtus atminčiai suaktyvinti: pirmuoju būdu apklausiamasis prašomas min­tyse atkurti tiriamą įvykį per jo asmeninius išgyvenimus, emocijas ir fizinius duo­menis, pavyzdžiui, supančią aplinką; antruoju - asmuo prašomas labai smulkiai prisiminti visas, netgi šalutines, detales; trečiuoju būdu asmeniui siūloma atkurti įvykį skirtingais laiko nuoseklumais, pavyzdžiui, iš pabaigos grįžti į pradžią; ketvir­tasis būdas suprantamas kaip informacijos pateikimas atkuriant įvykį iš skirtinų pozicijų, pavyzdžiui, tarsi auka būtų stebėjusi įvykį iš įvairių plokštumos taškų, apačios, viršaus. Svarbiausias šio metodo taikymo diskusinis momentas yra tas, kad auka privalo sutelkti savo dėmesį ties jau išgyventomis sunkiomis nusikaltimo aplinkybėmis [5]. Tardytojo reikalavimas kiek galima greičiau ir plačiau atkurti įvy­kio situaciją aukai dažnai reiškia patirto skausmo atkartojimą, t. y. prasideda pakar­totinės viktimizacijos procesas, kurio turi būti vengiama [4]. Nukentėjusiojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, apklausos metu draudžiama užduoti menamus, dviprasmiškus klausimus, kurie padeda suformuluoti nukentė­jusiajam norimągauti jo atsakymą. Suvokus, kad nukentėjusysis pradeda duoti melagingus parodymus, tak­tiškai ir psichologiškai svarbu kuo skubiau išsiaiškinti tokios asmens nuostatos motyvus ir stengtis užkirsti kelią neteisingiems parodymams, nes išsakytas ir jau užfiksuotas melas labai apsunkina asmens grąžinimą prie teisingų parodymų davi­mo, kadangi šis, kaip rodo patirtis, aktyviai gins ankstesnę poziciją. Jeigu nukentė­jusysis meluoja bijodamas kaltininko ar jo artimųjų, draugų keršto, tardytojas pri­valo būti ypač dėmesingas ir jautrus vertindamas nukentėjusiojo padėtį, stengtis neignoruoti išsakytų pavojų ir duomenis apie tai fiksuoti. Jei nukentėjusiojo nuro­dyti pavojai yra pagrįsti, tardytojas turi imtis reikiamų priemonių, pasinaudodamas įstatymo normomis, numatančiomis nukentėjusiojo asmens tapatybę nustatančių duomenų įslaptinimą, arba nuostatomis, garantuojančiomis baudžiamojo proceso dalyvių, jų artimųjų moralinį, fizinį ir turtinį saugumą, bei pasinaudoti kitomis pro­cesinėmis taktinėmis galimybėmis. Kartais nustatomi ir kiti nukentėjusiojo motyvai duoti visiškai arba iš dalies neteisingus parodymus - noras pasipelnyti, nuslėpti amoralų arba neteisėtą savo elgesį, perdėtas kerštingumas ir kt. Melas turėtų būti demaskuojamas atitinkamais metodais (asmeniui formuojama nuostata, kad melas neįmanomas, bandoma maksimaliai detalizuoti pateikiamus duomenis, išnaudojami prieštaravimai tarp parodymų ir kitų įrodymų), pasinaudojama mokslinėje teisinėje literatūroje rekomenduojamais loginio ir emocinio poveikio būdais, tačiau drau­džiama stengtis išgauti parodymus smurtu, apgaule, grasinimais ir kitokiomis ne­teisėtomis priemonėmis bei išvengiant kitų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo [7]. Jeigu manoma, kad nukentėjusysis teisme gali pakeisti parengtinio tardy­mo metu duotus parodymus arba kad jo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu, tardytojas gali kreiptis į apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje atliekamas tardymas, teisėją dėl tokio nukentėjusiojo apklausos. Ši apklausa tiek taktiniu - organizaciniu, tiek ir psichologiniu aspektais labai sudėtinga (nukentėju­siojo atvykimąpas teisėją užtikrina tardytojas, kuris apie teisėjo atliekamos apklau­sos vietą ir laiką taip pat privalo pranešti pasirašytinai įtariamajam ar kaltinamajam bei jų gynėjams, kurie turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje bei pateikti apklausia­mam asmeniui klausimų, o baigus apklausą susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabų, BPK 178 1 str.).Vis dėlto ir šitokia nukentėjusiojo apklausa gali būti rezultatyvi, jeigu tardytojas bus užmezgęs su nukentėjusiuoju tinkamą psi­chologinį kontaktą. Nepilnamečio nukentėjusiojo asmens apklausoje turi dalyvauti pedagogas (iki 14 metų privalomai), vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas. Pedagogo dalyvavimas užtikrina kokybišką apklausą, kai turima duomenų apie protinį nepil­namečio atsilikimą, tam tikras jo charakterio savybes-polinkį meluoti ar fantazuo­ti, uždarumą. Nepilnamečio ir neveiksnaus nukentėjusiojo interesus privalomai gina įstatyminiai atstovai, kurie kviečiami dalyvauti apklausoje. Atstovas naudoja-: si visomis atstovaujamojo teisėmis, išskyrus tai, kad negali duoti už atstovaujamąjį parodymų. Tardytojas turi kalbėti su nepilnamečiu paprastai, jam suprantama kal­ba. Kai šis nukrypsta nuo apklausos dalyko, painiojasi, fantazuoja, tardytojas turi jį pataisyti. Apklausiant nepilnametį nereikėtų iš karto protokoluoti jo parodymų, nes oficiali apklausos aplinka gali jį išgąsdinti ir sukliudyti pateikti reikšmingą informaciją, todėl apklausos protokolas surašytinas, kai apklausa baigta. Apklausiant nukentėjusįjį apklausos protokolas paprastai rašomas baigus žodinę apklausą arba atliekant žodinę apklausą, arba tam tikrais etapais. Pirmasis būdas užtikrina apklausos nepertraukiamumą, o užrašant parodymus antruoju bū­du, dėstoma išsamiau ir tiksliau, tačiau pareigūnas būna priverstas atitrūkti nuo pokalbio, todėl sunkiau palaikyti psichologinį kontaktą. Protokolavimo būdai arba kompleksinis jų taikymas priklauso nuo tardytojo patirties, bylos aplinkybių, ap­klausiamojo savybių ir kitų sąlygų. Nukentėjusiojo apklausos protokole turi būti konkrečiai ir smulkiai užrašytos visos apklausoje išaiškintos aplinkybės. Dėsty­mas turi būti glaustas, be nereikalingų frazių, žodžių, pasikartojimų, su pastabomis ir proceso dalyvių papildymais dėl surašymo teisingumo ir išsamumo. Protokolo turinys turi būti nesunkiai suprantamas ne tik apklausos dalyviams, bet ir vėliau kiekvienam jį skaitančiajam -prokurorui, kaltinamiesiems, gynėjams, teisėjams. Apklausos protokolą turi perskaityti pats nukentėjusysis ir tik tada, kai asmuo mažai raštingas, prastai mato arba turi kitų sunkumų tai padaryti, jo prašymu proto­kolą perskaito tardytojas, ir apie tokį susipažinimo su protokolu būdą pažymima apklausos protokole. Nukentėjusiojo apklausos metu panaudotas garso ir vaizdo įrašas taip pat turi būti peržiūrėtas ir perklausytas su atitinkamomis įvadinėmis ir baigiamosiomis žymomis apie panaudotų techninių priemonių duomenis, sąlygas, laiką, vietą tiek įraše, tiek apklausos protokole. Pažymėtina, kad reikia vengti pakartotinių nukentėjusiojo apklausų, nes tai dažniausiai suvokiama kaip tardytojo nepasitikėjimas jo asmeniu ir kartu parodymais. Profesionalus, procesinis, etiškas tardytojo bendravimas su nusikaltimo au­ka, nukentėjusiuoju nuo tyrimo pradžios, rengiantis apklausai, jos metu ir vėliau-alternatyvos neturinčios sąlygos užtikrinant nukentėjusiojo teisių apsaugą baudžia­majame procese, priartinant auką prie teisėsaugos institucijų ir visai visuomenei aktualių nusikalstamumo ribojimo bei užkardymo uždavinių turint tikslą sukurti šalyje saugią aplinką. Išvados 1. Nusikaltimo auka per kaip įmanoma trumpesnį laiką turi būti pripažinta nukentėjusiu asmeniu. Nukentėjusiajam turi būti suprantamai, išsamiai išaiškintos procesinės teisės ir pareigos. 2. Pasiruošimas nukentėjusiojo apklausai -tai nepakeičiamas tardytojo veik­los etapas, susidedantis iš kruopščios bylos medžiagos analizės ir nukentėjusiojo asmenybės ištyrimo. 3. Nukentėjusiojo apklausa - labai sudėtingas, daugiaplanis tardytojo ir nukentėjusiojo bendravimas, apibūdinimas išskirtiniais procesiniais, organizaci­niais, kriminalistiniais taktiniais, psichologiniais ir etiniais aspektais. 4. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungąbei reformuojant baudžiamąjį procesą baudžiamąjį persekiojimą vykdantys pareigūnai ir institucijos savo prakti­nėje veikloje jau dabar privalo laikytis visuotinai pripažįstamų standartų, nustatan­čių, kad pagrindinė baudžiamojo proceso funkcija turi būti nukentėjusiojo poreikių tenkinimas bei jo interesų apsauga (1) Literatūra 1. Ancelis P. Dėmesingumas nusikaltimo aukai kaip prielaida kuriant atvirą visuo­menę// Teisinės valstybės link. Lietuvos teisės akademijos mokslo darbai. Vilnius, 2000. T. 15 (7). P. 153-160. 2. Ancelis R, Vasiliauskas J. Metodika raskrytija i predupreždenija chiščenij denežnych sredstv na miasokombinatach // Voprosy borby s prestupnostju i sudebnoj ekspertizy. Vilnius: Mintis, 1988. S. 80-91. 3. Babachinaitė G. Nusikalstamumo prevencijos organizavimo viktimologiniai aspektai: monografija. Vilnius, 2000. 4. Baudžiamojo proceso kodeksas (projektas) // Teisės problemos, 1999. Nr. 3. 5. CroftS. Helping VictimstoRemember//Police, 1995.28.Nr. 3. P. 13-14. 6. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1985 m. birželio 28 d rekomendacija R (85) 11 „Apie nukentėjusiojo padėtį baudžiamojoje teisėje ir procese". 7. ZakatovA. Lož i borba s neju. Volgograd, 1999.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!