Actio Pauliana instituto taikymo procesiniai aspektai

Pauliana instituto atsiradimo ir jo raidos istorijos, nenagrinėjami actio Pauliana instituto taikymo procesiniai klausimai bei jo ypatumai skolininko bankroto, nemokumo ir restruktūriza­vimo bylose. Pagrindinės šio darbo išvados padarytos išsamiai išnagrinėjus CK. ir Nyderlandų Karalystės civilinio kodekso [d] (toliau - Nyderlandų CK.) nuostatas, kitus teisės aktus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Nyderlandų Karalystės Aukščiausiojo Teismo (toliau - Ny­derlandų Aukščiausiojo Teismo) praktiką. I. Actio Pauliana esmė ir tikslai Actio Pauliana institutas, išsirutuliojęs iš romėnų teisės, viena ar kita forma yra įtvirtin­tas beveik visose valstybėse: Austrijos bankroto įstatymo (ang. Bankrupt Act) 28 str.; Belgi­jos CK (ang. Civil Code) 448 str.; Danijos bankroto įstatymo (ang. Bankrupt Act) 74 str.; 1986 m. Anglijos nemokumo įstatymo (ang. Insolvency Act) 423 str.; Prancūzijos CK (ang. Civil Code) 1167 str.; Graikijos CK (ang. Civil Code) 939-945 str.; Italijos CK (ang. Civil Code) 2901-4 str.; Nyderlandų CK (ang. Civil Code) trečiosios knygos 45-48 str.; 1936 m. Pietų Af­rikos nemokumo įstatymo (ang. Insolvency Act) 31 str.; Švedijos bankroto įstatymo (ang. Bankrupt Act) 5 str.; 1978 m. JAV bankroto kodekso (ang. Bankrupt Code) 548 str.) [16; p. 82]. Actio Pauliana tikslą būtų galima apibrėžti kaip siekimą suteikti kreditoriui teisių gynimo būdą, kai skolininkas, nesąžiningai perleidęs savo turtą trečiajai šaliai, negali įvykdyti savo prievolės kreditoriui. Actio Pauliana leidžia kreditoriui reikalauti perduoto turto iš trečiosios šalies, kuriai skolininkas perleido turtą, tokia apimtimi, kiek skolininkas negali įvykdyti savo prievolės kreditoriui. Skolininko nemokumo atveju galima išskirti dar vieną actio Pauliana tikslą - išsaugoti paritas creditorum principą. Jei skolininkas faktiškai yra nemokus, jis pri­valo visus savo kreditorius traktuoti vienodai, net jei formali bankroto procedūra dar nėra prasidėjusi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atskleisdamas actio Pauliana esmę [18; 21], pabrėžė šio instituto kompensacinį tikslą ir paskirtį, nes actio Pauliana pirmiausia siekiama ne pripa­žinti sandorį negaliojančiu, o atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius savo reikalavimą galėtų nukreipti į perduotą pagal tą sandorį turtą arba jo vertę tiek, kiek reikia savo kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Kitaip nei esant kitiems sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindams, sandorio pripaži­nimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė apginti kreditoriaus interesus. II. Actio Pauliana pateikimo sąlygos 2.1. Kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę Taikant actio Pauliana institutą būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas tuomet, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Actio Pauliana atveju svarbu, kad skolininko ir kreditoriaus prievolės atsiradimo pagrindas būtų įvykęs anksčiau nei kredito­riaus ginčijamas sandoris. Skolininko sudarytas sandoris nepažeidžia teisių tų kreditorių, ku­rie skolininko kreditoriais tapo sudarius ginčijamą sandorį. Jeigu nuosavybės teisė į ginči­jamu sandoriu perleistą turtą pereina ne nuo sandorio sudarymo, o nuo turto perdavimo ar nuo kito įstatyme arba sutartyje numatyto momento (CK 6. 393 str. 4 d.), tai skolininko suda­rytą sandorį gali ginčyti ir tie kreditoriai, jei jo ir skolininko prievoliniai teisiniai santykiai atsi­rado nors ir sudarius sandorį, tačiau prieš nuosavybės teisei pereinant trečiajam asmeniui. Jei skolininku tampama dėl delikto, tai žalą padaręs asmuo tampa skolininku nuo pat žalos padarymo momento, o ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo [24]. Be to, kreditoriaus 6 pasikeitimas, pavyzdžiui, reikalavimo teisės perėjimas regreso tvarka draudimo bendrovei, nekeičia prievolės atsiradimo momento: naujasis kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sandorius, sudarytus nuo pat žalos padarymo momento, o ne perėjus reikalavimo teisei. Išnagrinėjus santuokos nutraukimo bylas darytina išvada, kad actio Pauliana nėra ak­tualus, jei santuoka yra nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, nes tarpusavio ir vaikų išlaikymo sąlygos sutariamos sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3. 51 str.). Ši sutartis teismo patvirtinama, jei neprieštarauja viešajai tvarkai arba iš esmės nepa­žeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų (CK 3. 56 str. 3 ir 4 d.). Tačiau jei santuoka yra nutraukiama vieno sutuoktinio prašymu, kai sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus arba vienas sutuoktinis atlieka lais­vės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą (CK 3.55 str. 1 d. 1 ir 4 p.), arba kai santuoka nutraukiama dėl sutuoktinio kaltės (CK 3.60 str.), kaltas sutuoktinis gali perleisti asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą, kad kitas sutuoktinis, kuriam tei­smas priteis išlaikymą, negalėtų nukreipti į jį išieškojimo. Sutuoktinio teisė į išlaikymą yra turtinio pobūdžio. CK 3.67 straipsnis įtvirtina, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turti­nėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, tačiau vieno sutuoktinio, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, prašymu teismas gali nustatyti, jog santuokos nuraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pa­sekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (tokia pati nuostata se-paracijos atveju CK 3.77 str. 4 d.). Todėl galima daryti išvadą, kad prievolė dėl išlaikymo tarp sutuoktinių atsiranda nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo arba nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, jei tai nustato teismas. Nuo šio momento išlaikymo reikalin­gas sutuoktinis turi teisę jį gauti [12, p. 140], t. y. jis tampa kito sutuoktinio kreditoriumi. Actio Pauliana pareiškimo momentu nėra reikalaujama, kad prievolė būtų vykdytina, t. y. actio Pauliana galima pareikšti neatsižvelgiant į tai, ar prievolė ieškinio pareiškimo metu skolininko yra vykdytina, ar jos vykdymo terminas dar nėra suėjęs (Nyderlandų CK 3:45 str. 1 d. tai įtvirtina tiesiogiai). Ši sąlyga kreditoriui suteikia galimybę reaguoti į skolininko nesąži­ningus veiksmus, jei jie pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Bendra terminuotų prievolių taisyklė - kad kreditorius negali reikalauti įvykdyti prievolę tol, kol nesuėjo terminas (CK 6.33 str. 2 d.), tačiau jei dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja arba be kreditoriaus sutikimo sumažina ar sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą, sko­lininkas praranda su terminu susijusias lengvatas (CK 6. 35 str. 4 d.). Dėl to skolininkas ne­tenka teisės į termino teikiamas lengvatas, o kreditorius įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę nedelsiant (CK 6.35 str. 6 d.), t. y. teisę pasinaudoti actio Pauliana, kad jo teises pažeidžian­tis sandoris būtų pripažintas negaliojančiu ir kad iš šio sandorio pagrindu perleisto turto būtų patenkintas jo reikalavimas. Sąvoka „kreditoriaus galiojanti reikalavimo teisė" neturėtų būti siejama su šiam reika­lavimui įstatymo nustatytu ieškinio senaties terminu. Ieškinio senaties termino pabaiga ne­panaikina pačios prievolės, o teisinė prievolė transformuojasi į prigimtinę. Ieškinio senatis yra skolininko materialinė gynimosi priemonė, kurią tik skolininko prašymu taikydamas tei­smas atsisako patenkinti pareikštą ieškinį. 2.2. Skolininkas neturėjo prievolės sudaryti ginčijamo sandorio Galimybė actio Pauliana pagrindu anuliuoti skolininko sudarytus sandorius yra iš prin­cipo apribota tais sandoriais, kuriuos skolininkas atliko, nors neprivalėjo. Jeigu sudaryti sandorį buvo skolininko pareiga, actio Pauliana negalima [13]. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „neprivalėjo" reiškia, kad skolininkas neturėjo teisinės prievolės sudaryti sandorio. Skolininko teisinė prievolė turėtų būti aiškinama siaurai, todėl neprivalomais san­doriais laikomi tokie sandoriai, kurie sudaromi nesant įstatymu arba kito susitarimu (pvz., iki-sutartiniu susitarimu, iš viešojo konkurso kylančia prievole skolininkui vykdant teismo spren- 7 dimą arba nutartį [23] ir pan.) pagrįstos teisinės prievolės fang. legal obligation). Visos kitos aplinkybės, tokios kaip sunki materialinė padėtis, nesinaudojimas perduodamu turtu, kito asmens perduoto turto pagerinimas ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti vertinamos kaip sudarančios teisinės prievolės turinį. Šią išvadą patvirtino ir Lie­tuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje V. Kastanauskas v. D. Bražiulienė ir kt. [21]. Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad skolininkė neturėjo teisinės prievolės perduoti trečia­jam asmeniui nekilnojamąjį turtą, nes jų nesiejo jokie ikisutartiniai santykiai arba kitokio po­būdžio prievolės, o aplinkybės, kad skolininkė nesinaudojo parduotu turtu, kad jame jau penkerius metus gyveno dukra.su šeima, kuri pastatą savo lėšomis rekonstravo, mokėjo mokesčius, nesudaro teisinės prievolės tokį turtą perduoti kito asmens nuosavybėn. Neretai įmonės, turėdamos didelių finansinių sunkumų ir siekdamos išvengti gresian­čio bankroto, prisiima įvairius papildomus įsipareigojimus, tačiau tai lėmusios aplinkybės nesudaro teisinės prievolės. Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas Eneca byloje [9, p. 98-100] priėjo prie išvados: nors faktinė padėtis ir yra tokia, kad skolininkas negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik sudaryti ginčijamą sandorį, tačiau sunki finansinė įmonės padėtis, turėjusi įta­kos skolininko elgesiui, negali būti vertinama kaip teisinė prievolė, dėl kurios įmonė paprašė banko pratęsti kreditavimo terminą1. Kebliau yra tuomet, kai skolininkas prievolės tarp jo ir kreditoriaus atsiradimo mo­mentu kartu įsipareigoja užtikrinti prievolės įvykdymą, kai tik kreditorius to pareikalaus. Pa­vyzdžiui, įmonė, sudarydama kreditavimo sutartį su banku, kartu įsipareigoja suteikti garan­tiją, kai tik bankas to pareikalaus. Ar garantijos suteikimas, ar kita prievolės įvykdymo užtik­rinimo priemonė yra vertinami kaip privalomai sudaryti sandoriai, priklauso nuo bylos fakti­nių aplinkybių, t. y. kaip prievolės subjektai susitars, kokiu būdu ir periodiškumu bus patei­kiamos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės.2 Atsižvelgdamas į besiplėtojančius visuomeninius santykius Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas Loeffen e. o. v. Mees&Hope I byloje [9, p. 45-56] priėjo prie išvados, kad actio Pa­uliana galima ginčyti sandorį, kuris sudarytas ne tik paties skolininko, bet ir kito asmens, jei sudaryti sandorį pastarasis neturėjo teisinės prievolės ir juo buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. Tai yra susiję su įskaitymo sandoriais, kuriuos sudaro skolininko kredito­rius, o ne pats skolininkas. Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas laikėsi nuomonės, kad tokie sandoriai yra laikytini sandoriais pagal actio Pauliana, o actio Pauliano instituto esmę būtina aiškinti atsižvelgiant į besiplėtojančius visuomeninius santykius ir jų kontekste. Lietuvos tei­smų praktika taip pat pripažįsta, kad actio Pauliana gali būti ginčijami ne tik tiesiogiai nesą­žiningo skolininko, bet ir kitų kreditorių sudaryti sandoriai, jei jie pažeidžia skolininko kredito­rių interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje AB „Panevėžio maistas" v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas [19] buvo pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas ne 1 Šioje byloje didelių finansinių sunkumų turinti įmonė paprašė banko pratęsti kredito terminą. Bankas pa­ reiškė, kad sutiksiantis tik tuo atveju, jei įmonė garantuos savo prievolės įvykdymąjai priklausančio turto įkeitimu. Įmonė sutiko su šia banko sąlyga ir kredito sutartis buvo pratęsta, tačiau po kelių mėnesių įmonei vis dėlto buvo iškelta bankroto byla. Teismas turėjo atsakyti į klausimą, ar bankrutuojančios įmonės turto administratorius gali pasiremti įkeitimo sandorio negaliojimu todėl, kad jis yra neprivalomo pobūdžio. Nyderlandų Karalystės Aukščiau­ siasis Teismas į šį klausimą atsakė teigiamai. 2 Šį klausimą nagrinėjo Nyderlandų Karalystės Aukščiausiasis Teismas tirdamas c. b. Steinz e. o. v. Amro by­ lą. Šioje byloje ribotos atsakomybės bendrovė Ten Hoop, atidarydama banke Amrobank einamąją sąskaitą, įsipareigojo visus su prekyba susijusius reikalavimus garantuoti bendrovei priklausančio turto įkeitimu. Buvo sutarta, kad įkeitimo dokumentai bus perduodami periodiškai siunčiant bankui laiškus. Bankas paprašė ribotos atsakomybės bendrovės Ten Hoope nuo 1982 m. spalio 22 d. siųsti įkeitimo dokumentus kartą per dvi savaites. Vėliau bankas įkeitimo dokumentus gavo 1982 m. spalio 28 d., lapkričio 5 ir 8 d. 1982 m. lapkričio 9 d. buvo pra­ dėta Ten Hoop bankroto procedūra. Paskirtas bankrutuojančios įmonės Ten Hoop administratorius paskelbė, kad Ten Hoop 1982 m. lapkričio 8 d. įkeitimo dokumento siųsti neprivalėjo, nes tai nebuvo privalomas sandoris (pagal susitarimą įkeitimo dokumentai turėjo būti siunčiami kartą per dvi savaites), ir paprašė jį pripažinti negaliojančiu. Nyderlandų Karalystės Aukščiausiasis Teismas patenkino Ten Hoop įmonės administratoriaus ieškinį ir 1982 m. lapkričio 8 d. sandorį pripažino negaliojančiu. Teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog ribotos atsakomybės įmonė Ten Hoop įmonėje pagal anksčiau sudarytą kredito sutartį buvo įsipareigojusi suteikti garantiją, esanti nesvarbi sprendžiant, ar 1982 m. lapkričio 8 d. perdavimas laikytinas privalomu, ar neprivalomu sandoriu. 8 paties skolininko, o kreditoriaus (banko memorialinis orderis Nr. 416), kuriuo bankas be skolininko sutikimo nurašė sau 613 tūkst. litų taip pažeisdamas Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį [6]. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžė, kad bankas negali atsidurti palankesnėje padėtyje dėl to, kad yra skolininko są­skaitos tvarkytojas, jis privalo laikytis bendros skolininko atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Nagrinėjant CK 6. 66 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad actio Pauliana pareiškimo sąlyga, jog skolininkas neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamo sandorio, turi vieną išimtį, kada ji nėra būtina, t. y. kai skolininkas, būdamas nemokus, ar nors ir nebuvo ne­mokus, sudarytu sandoriu suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams. Vadinasi, kreditorius ac­tio Pauliana gali ginčyti ir tuos skolininkd^sandorius, kuriuos pastarasis sudaryti turėjo teisinę prievolę. Ši išimtis yra pagrįsta, nes kitaip nebūtų galima pripažinti sandorių, kuriais sutei­kiama pirmenybė kitiems skolininko kreditoriams, negaliojančiais ir taip būtų pažeidžiami kitų kreditorių teisėti interesai. 2.3. Sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus Kreditoriaus ginčijamas skolininko sudarytas sandoris turi pažeisti jo, kaip kreditoriaus, teises ir interesus. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa ne­mokus arba jo turtas gerokai sumažėja, todėl kreditorius praranda galimybę savo reikala­vimą patenkinti visiškai arba iš dalies. Pavyzdžiui, kreditoriaus teises gali pažeisti sandoris, kuriuo skolininkas suteikia anksčiau gautai paskolai prievolės įvykdymo užtikrinimą hipo-teka, nes kreditorius tampa privilegijuotas, jo reikalavimas visa apimtimi iš įkeisto turto tenki­namas pirmiau nei kitiems skolininko kreditoriams (CK 4.192 str.). Vadinasi, dėl hipotekos sandorio sumažėja galimybė patenkinti kitų skolininko kreditorių reikalavimą, nes nukreipti išieškojimą j įkeistą turtą gali tik tuomet, kai patenkinamas hipotekos gavėjo reikalavimas. Skolininkas, prisiimdamas vis naujus skolinius įsipareigojimus, kurių prisiimti neprivalėjo, taip pat pažeidžia kreditorių interesus, nes skolininkui bankrutavus visų kreditorių reikalavi­mai bus tenkinami proporcingai, o ne pagal prievolės vykdytinumo momentą. CK 6.66 straipsnis pateikia tik pavyzdinį, o ne baigtinį sąrašą, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeidžiamos kreditoriaus teisės, todėl žala kreditoriaus interesams gali pasireikšti įvairiai. Lyginant CK 6.66 straipsnį su Nyderlandų CK 3:45 straipsniu pažymėtina, kad juose įtvirtinta panaši nuostata - „sandoriu buvo padaryta žala, prievolės įvykdymo ga­limybės sumažėjimo prasme". Nyderlandų CK komentare nurodoma, kad ši žalos kredito­riaus interesams sąlyga turi būti aiškinama siaurai [15, p. 1141], todėl galima daryti išvadą, kad CK ir Nyderlandų CK žalos kreditoriaus interesams sąlyga vertintina panašiai. Skolininko sandoriai, nedarantys žalos kreditoriui, negali būti pastarojo ginčijami, todėl iš esmės actio Pauliana institutu negalima remtis, jeigu kreditoriaus reikalavimai visiškai gali būti patenkinti nukreipiant išieškojimą į kitą skolininko turtą. Norint nustatyti, ar skolininko sudarytu sandoriu buvo padaryta žala kreditoriams, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kokia ji būtų buvusi, jei ginčijamas sandoris nebūtų buvęs sudarytas [10, p. 336]. Šis reikalavimas yra patenkintas, jei palyginimas rodo, kad skolininko turtas sumažėjo dėl sudaryto sandorio, tačiau įrodyti, kad dėl šio sandorio nukentėjo visi kreditoriai, nebū­tina. Vertinant, ar skolininko turtas sumažėjo dėl sandorio, reikia įvertinti ne tik piniginę turto išraišką, bet ir skolininko realų turtą, buvusį prieš sandorį ir po jo. Todėl tokie sandoriai kaip reikalavimo teisės perleidimas taip pat gali pažeisti kreditorių teises, jei dėl jo sumažėjo rea­lus skolininko turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje AB Turto bankas v. AB „Ri-meda", AB Lietuvos taupomasis bankas [18] byloje reikalavimo perleidimo sutartis buvo pri­pažinta kaip pažeidžianti tiek ieškovo, tiek ir kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių teises, nes dėl šio sandorio sumažėjo realus atsakovo turtas, iš kurio vertės būtų buvę galima ten­kinti tiek ieškovo, tiek ir kitų kreditorių reikalavimus. Tokia pati byla turėtų būti sprendžiama, jei skolininkas vienintelį savo likvidų turtą, pavyzdžiui, akcijas, išmainytų į nelikvidų, nors mainomų daiktų (turto) kaina nesiskirtų ir skolininkas sandorio sudarymo metu nebūtų bu- 9 vęs nemokus. Sudarius minėtą sandorį, skolininko turtas formaliai nesumažėja, tačiau ne­bėra turto, kuris galėtų patenkinti reikalavimą, t. y. kreditoriui trukdoma įgyvendinti savo rei­kalavimo teisę. Jeigu dėl skolininko sudaryto sandorio jo mokumas nepasikeičia, actio Pauliana nega­limas. Tiek palikimo atsisakymas, tiek dovanos atsisakymas nėra laikomi sandoriais, maži­nančiais skolininko nuosavybę, nes šių sandorių sudarymo momentu turtas nėra skolininko nuosavybė (CK 5.50 ir 6.468 str.), t. y. šiais sandoriais skolininko turtas nėra mažinamas. Skolininko mokumas dėl tokių sandorių nepasikeičia, todėl pagal actio Pauliana tokie san­doriai nėra laikomi sandoriais, pažeidžiančiais kreditorių interesus. Minėti skolininko sando­riai kreditoriaus gali būti ginčijami pareiškiant netiesioginį ieškinį (CK 6.68 str.). Vis dėlto kreditorius actio Pauliana pagrindu gali ginčyti palikimo pasidalijimo sandorį, kuris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, interesus. Pabrėžtina, kad nuo palikimo priėmimo mo­mento palikimas yra visų palikimą priėmusių įpėdinių bendra dalinė nuosavybė, t. y. nuo pa­likimo priėmimo momento ir nemokus skolininkas yra tam tikros palikimo dalies savininkas. Todėl jei palikimo pasidalijimo sandorio sudarymo metu skolininkas ir kiti įpėdiniai elgėsi nesąžiningai, siekdami skirti jam tam tikrą nuosavybę, į kurią išieškojimas negalėtų būti nu­kreiptas arba kurią būtų galima nuslėpti, tokiu palikimo pasidalijimo sandoriu būtų pažei­džiamos kreditoriaus teisės, nes dėl jo kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reika­lavimą visiškai arba iš dalies. Atkreiptinas dėmesys, kad dalintis turtą tarpusavio susitarimu galima iki to momento, kai jis įregistruojamas nekilnojamojo turto registre (CK 5.70 str. 1 d.). Tokiu atveju actio Pauliana apima ir sutuoktinių bendro turto pasidalijimo sandorius, jei pa­tenkinamos kitos ieškinio pareiškimo sąlygos. Skolininkas, būdamas nemokus, privalo laikytis atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo [19]. Vis dėlto, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, galima daryti išvadą, kad vertinant, ar pirmenybės suteikimas kitam kreditoriui pažeidė ieškovo-kreditoriaus teises, vien konstatuoti, jog buvo pažeista nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka neužtenka. Civilinėje byloje V. Andreičiuk v. R. Stundžienė ir kt. [26] skolininkė, sudarydama dvi 2000 m. vasario 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, suteikė pirmenybę kitiems dviem kredito­riams visiškai [vykdydama savo skolinius įsipareigojimus (paskolų sutarčių vykdymo termi­nas buvo suėjęs 1997 m. gruodžio 31 d.), nors ginčijamų sandorių sudarymo metu ji dar nebuvo atsiskaičiusi su ieškove (1995 m. rugsėjo 5 d. teismo sprendimu priteista 200 tūkst. litų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pa­grįstai pabrėžė, jog 2000 m. vasario 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis ieškovo tei­sės nebuvo pažeistos, nes sudarius ginčijamus sandorius skolininkės atsiskaitymai ieškovui labai suintensyvėjo, t. y. šie sandoriai nesudarė kliūčių atsiskaitinėti su ieškovu, sudarydama šiuos sandorius skolininkė nesiekė išvengti įvykdyti savo prievolę ieškovei, ir tai įrodo skoli­ninkės ir kitų sandorių šalių sąžiningumą. Manytina, kad skolininkė, būdama nemoki ir suda­rydama 2000 m. vasario 23 d. sandorius, aiškiai pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliš­kumą, taip pat ir ieškovės teises, nes suteikdama pirmenybę visiškai įvykdė skolinius įsipa­reigojimus kitiems kreditoriams, o ieškovės reikalavimai nebuvo patenkinti ir nagrinėjant bylą teisme dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais metu. Tuo tarpu 2000 m. vasario 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartys negalėjo būti pripažintos negaliojančiomis, nes tretieji asmenys buvo sąžiningi. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, sumažino įkeisto turto, kuriuo buvo užtikrinta kre­ditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Įkeitimo ir kitų prievolės užtikrinimo priemonių esmė yra ta, kad skolininkui neįvykdžius prievolės kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio prie­monė paveikti skolininką, kad neviršydamas įkeistojo turto vertės įvykdytų pareigą pats arba tai padarytų už jį tretieji asmenys [22]. Pažymėtina, kad net skolininko bankroto atveju tokio kreditoriaus padėtis yra privilegijuota, nes jam taikoma paritas creditorum principo išimtis ir jis turi pirmumo teisę, palyginti su kitais kreditoriais, patenkinti savo reikalavimą įkeisto turto 10 apimtimi. Galima daryti išvadą, kad sandoriai, kurie mažina įkeisto turto vertę, mažina kre­ditoriaus galimybę patenkinti savo reikalavimą, o tai pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. 2.4. Skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas Viena iš sąlygų tiek pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal 1964 m. galiojusio CK 571 straipsnio 1 dalį, kurią kreditorius, pareiškiantis actio Pauliana, turi įrodyti - tai skolininko nesąžiningumas, t. y. kad skolininkas žinojo arba turėjo žinoti, jog jo sudaromas sandoris pažeidžia vieno arba kelių kreditorių teises. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dvišalio atlygintino sandorio atveju būtina įrodyti ir trečiojo asmens nesąžiningumą, t. y. kad jis ži­nojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Nėra reikalau­jama, kad skolininko arba trečiojo asmens žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių ir juo labiau į tą, kuris remiasi actio Pauliana. Tokiais atvejais užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė pasireikštų neatsargia kaltės forma - skolininkas arba turto įgijėjas žino (arba turi žinoti), kad toks skolininko sandoris sukels arba sustiprins jo nemokumą. CK 6.66 straipsnio 2 dalis aiškiai įtvirtina sąžiningos trečiosios šalies interesų apsaugą, jei sandoris yra dvišalis ir atlygintinas, tačiau iš straipsnio formuluotės nėra aišku, ar teismas privalo atsižvelgti į trečiosios šalies sąžiningumą, kai skolininko sudarytas sandoris yra vie­našalis ir atlygintinas (pvz., reikalaujama skola sumokama). Nyderlandų CK 3:45 straipsnio 2 dalis pateikia daug smulkesnę nuostatą: dvišalis arba vienašalis sandoris, kuris nėra neatly­gintinas ir nukreiptas į vieną arba daugiau asmenų, gali būti panaikinamas, jei pažeidžia kreditorių interesus ir tie, su kuriais arba kuriems skolininkas atliko sandorį, buvo nesąži­ningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoriu bus pažeistos kreditorių teisės [15; p. 1139-1141]. Pavyzdžiui, nemokus fizinis asmuo turi du kreditorius, kurių abiejų prievolės yra vykdytinos. Skolininkas nesilaiko atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo ir savo pasirinkimu suteikia pirmenybę vienam kreditoriui bei sumoka vėlesnę skolą, tačiau mokėjimo sandorio sudarymo metu skolą susigrąžinęs kreditorius yra sąžiningas. Pagal Nyderlandų CK 3:45 straipsnio 2 dalį teismas atsisakytų ginčijamą mokėjimo sandori pripažinti negaliojančiu, nes skolą susigrąžinusi šalis yra sąžininga, nors ir buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais ei­liškumas, t. y. buvo pažeistos kito kreditoriaus teisės. Galima daryti išvadą, kad Lietuvos tei­smai, nagrinėdami klausimą dėl vienašalio atlygintino sandorio pripažinimo negaliojančiu, turėtų atsižvelgti į asmenų, kuriems buvo atliktas vienašalis sandoris, sąžiningumą, nes tokį sandorį pripažinus negaliojančiu taikoma restitucija, o tai susiję su sąžiningos trečiosios ša­lies įgytos nuosavybės teisės gynimu. Todėl sąžiningi asmenys, pagal atlygintiną sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reika­lauja restitucijos (CK 6.153 str.). CK 6.66 straipsnio 2 dalis nustato, kad neatlygintino sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas arba nesąžiningumas neturi reikšmės siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu, nes šalių bendrininkavimas yra numanomas ir turto įgijėjas negali to paneigti. Ši norma atitinka ir CK 4.96 straipsnio 3 dalį, leidžiančią išreikalauti neatlygintinai įgytą daiktą iš įgijėjo visais atvejais. CK 6.153 straipsnio 2 dalis nurodo, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintiną sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu šis nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Remiantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, neatlygintino sandorio atveju apdovanotojo sąžinin­gumo arba nesąžiningumo aplinkybė nėra įrodinėjimo dalykas ir sandoris pripažįstamas ne­galiojančiu, jei patenkinamos kitos actio Pauliana pateikimo sąlygos. Vis dėlto dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių manytume, kad turėtų būti atsižvelgta į apdo­vanotosios šalies sąžiningumą. CK 6.66 straipsnis nereglamentuoja, kaip teismas turėtų pa­sielgti, jei actio Pauliana pareiškimo metu sąžiningas apdovanotasis dovaną būtų sunau­dojęs, perleidęs kitiems asmenims arba kitaip nebeturintis naudos iš skolininko sudaryto ne­atlygintino sandorio. Nyderlandų CK 3:45 straipsnio 3 dalis įtvirtina: jei sandoris buvo ne­atlygintinas ir yra anuliuojamas dėl žalos kreditoriams, pripažinimas, kad sandoris negalioja 11 sąžiningai trečiajai šaliai, kuri nežinojo ir neturėjo žinoti, kad šiuo sandoriu bus padaryta žala vienam arba keliems kreditoriams, negalioja, jei ji įrodo, kad ieškinio pareiškimo metu ji dėl skolininko sudaryto sandorio nebeturi naudos. Tokia nuostata yra ginamos sąžiningo apdovanotojo teisės, nes jo, kaip foną fides, teisės yra gerbiamos [15, p. 1141]. Pavyzdžiui, sąžiningas apdovanotasis, t. y. asmuo, kuris dovanojimo sandorio sudarymo metu nežinojo ir neturėjo žinoti apie sandoriu daromą žalą kreditoriui arba kreditoriams, neturi prievolės grąžinti pinigų sumų, kurios nebėra jo turtas actio Pauliana pareiškimo metu (kol buvo sąžininga). Galima daryti išvadą, kad sprendžiant tokią pačią bylą Lietuvoje CK 6.66, 6.145 ir 6.147 straipsnių nuostatos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminį ryšį, šių normų paskirtį ir turinį. Remiantis CK 6.66 straipsniu, neatlygintinas sandoris būtų pripažintas ne­galiojančiu ir taikoma restitucija, pagal Wurią apdovanotasis privalo grąžinti iš dovanotojo neatlygintinai gautą turtą (CK 6.145 str. 1d.). Jei nėra atsižvelgiama į apdovanotojo sąži­ningumą, jis bet kuriuo atveju privalėtų grąžinti tai, ką yra gavęs pagal sandorį, o jei tai neį­manoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, sumokėti piniginį ekvivalentą pagal turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo arba perleidimo, arba restitucijos metu atsižvelgdamas į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Taigi gali būti pažeistos sąžiningo apdo­vanotojo teisės, nes jis dovana naudojosi sąžiningai. Vadinasi, jei actio Pauliana pareiškimo metu apdovanotasis nebeturi naudos iš dovanos, turėtų būti vadovaujamasi CK 6.145 straipsnio 2 dalies išimtimi ir restitucija netaikoma, nes dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų (sąžiningo apdovanotojo), o kitos atitinkamai pagerėtų. Nustatant ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą sandorio turinys konkrečioje situaci­joje gali skirtis. Tai priklauso nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje as­menys veikia. Gana išsamiai sąžiningumo nustatymo kriterijai atskleisti A. Safonovas v. T. Safonova ir kt. byloje [27]. Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją, todėl turtą įgijęs asmuo laikomas sąžiningu įgijėju, kol nėra įrodyta priešingai (CK 4.26 str. 2 d.). CK 6.67 straipsnis įtvirtina šio principo išimtis ir nesąžiningumo prezumpciją įvardydamas atvejus, kai preziumuojamas skolininko ir trečiosios šalies nesąžiningumas. Išnagrinėjus CK 6.67 straipsnyje išvardytus atvejus atkreiptinas dėmesys, kad kreditorius gali pasiremti nesąži­ningumo prezumpcija, jei sandoris yra dvišalis (išskyrus minėto straipsnio 5 p.), nes visais atvejais naudojama formuluotė „skolininkas sudarė sandorį su ... asmeniu". Iš minėto straipsnio formuluotės neaišku, ar kreditorius galėtų pasiremti nesąžiningumo prezumpcija, jei sandoris sudarytas CK 6.67 straipsnyje išvardytų asmenų naudai. Sutartis trečiojo as­mens naudai reiškia, kad prievolę pagal tokią sutartį įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė (CK 6.191 str. 1 d.). Šiuo atveju svarbu ne sandorio antrosios šalies sąžiningumas (pvz., draudiko), o trečiosios šalies, kurios naudai sutartis yra sudaryta, sąžiningumas. Sutartyje trečiojo asmens naudai reikala­vimo teisę skolininkui gali turėti du asmenys - ir trečiasis asmuo, ir kreditorius. Trečiasis as­muo reikalavimo teisę įgyja nuo to momento, kai priima siūlymą įvykdyti sutartį jo naudai (CK 6.191 str. 3 d.). Nuo to paties momento kreditorius praranda galimybę atšaukti trečiojo asmens reikalavimo teisę. Asmuo, kurio naudai yra sudaryta sutartis, tiesiogiai sudarant su­tartį nedalyvauja, tačiau priėmęs siūlymą įgyja savarankišką reikalavimo teisę. Kadangi nuo priėmimo momento trečiasis asmuo tampa sutarties šalimi [11, p. 522-526], galima daryti išvadą, kad kreditorius, pareikšdamas actio Pauliana, galėtų pasiremti sandorio šalių nesą­žiningumo prezumpcija, jei įrodo, kad trečioji šalis, kurios naudai sudaryta sutartis, yra as­muo, nurodytas bent viename CK 6.67 straipsnio pirmos dalies punkte. Lyginant CK 6.67 straipsnio nuostatas su Nyderlandų CK 3:46 straipsniu, pastebimi šie svarbesni skirtumai. Pirma, Nyderlanduose kreditorius gali pasinaudoti sandorio šalių nesą­žiningumo prezumpcija, jei jis pareiškia actio Pauliana per vienerius metus nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos ir jei skolininkas neturėjo teisinės prievolės šį sandorį sudaryti. Jei skolininkas turėjo teisinę prievolę sudaryti ginčijamą sandorį, nesąžiningumo prezump­cija pasiremti negalima. Skolininko bankroto atveju nesąžiningumo prezumpcija galioja, jei 12 ginčijamas sandoris yra sudarytas per vienerius metus iki bankroto bylos iškėlimo. CK laiko požiūriu neriboja kreditoriaus galimybės pasiremti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Manyčiau, kad tai pagrįsta, nes nustatoma sutrumpinta vienerių metų ieškinio senatis, kuri skatina kreditorių imtis neatidėliotinų veiksmų, kad apskritai galėtų pasinaudoti actio Pauliana institutu. Antra, Nyderlandų CK nustatoma šalių nesąžiningumo prezumpcija ne tik dvišaliams sandoriams, bet ir kitiems vienašaliams sandoriams, kurie buvo nukreipti į konkrečius su skolininku susijusius asmenis. Kodekse vartojama konstrukcija „skolininkas sudarė sandorį su ... asmeniu ar ... asmeniui". Trečia, preziumuojama, kad skolininkas ne­buvo bona fides ne tik sandorio, sudaryto dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, sumokėjimo, bet ir dėl tokios skofos sumokėjimo užtikrinimo. Tiek CK 6.67 straipsnyje, tiek Nyderlandų CK pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai šalies nesąžiningumas preziumuojamas, ir jis negali būti plačiai aiškinamas. Visais kitais at­vejais galioja sandorį sudariusių asmenų sąžiningumo prezumpcija, kurią turi paneigti san­dorį ginčijantis kreditorius [25; 28]. Pabrėžtina, kad po 2001 m. liepos 1 d. kreditorius gali pasiremti CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ir ginčijant sandorius, sudarytus iki minėtos datos, jeigu nepasibaigę ieškinio senaties terminai (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 42 str. 1 d.). III. Sandorio negaliojimo teisiniai padariniai skolininkui ir trečiajam asmeniui Nyderlandų CK 3:45 straipsnio 4 dalis pabrėžia actio Pauliana instituto specifiką nuo kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų ir įtvirtina, kad kreditorius, kuris dėl san­dorio padarytos žalos jį ginčija, anuliuoja šį tik savo labui ir ne daugiau nei patirtai žalai atly­ginti. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CK 6.66 straipsnio 4 dalyje, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia pasekmes, pirma, tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pa­reiškusiam kreditoriui ir, antra, tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Šioje straipsnio dalyje būtent yra įtvirtinta actio Pauliana specifika nuo kitų sandorio pripaži­nimo negaliojančiu pagrindų. Nyderlandų CK komentare [10, p. 1140-1144] pabrėžiama, kad skolininkas negali turėti naudos iš sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir nurodoma, kad sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinys turi dvejopą santykinį poveikį: pirma, jis ga­lioja tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui ir, antra, ne daugiau nei reikia kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Sandoris gali būti panaikinamas tik kreditoriaus-ieškovo naudai, vadinasi, kreditoriaus interesus pažeidžiantis skolininko sudarytas sandoris gali tebesieti skolininką su sandorio antrąja šalimi ir skolininkas negali pasinaudoti sandorio pripažinimo negaliojančia aplinkybe, kad atsidurtų geresnėje padėtyje nei antroji sandorio šalis. Tiek skolininkui, tiek trečiajam asmeniui, kuris privalo grąžinti iš skolininko įgytą turtą, sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik tiek, kiek būtina kredito­riaus teisių pažeidimui pašalinti. Sandorį pripažinus negaliojančiu pirmiausia patenkinami ieškovo kreditoriaus reikalavimai, o likęs turtas būtinai grąžinamas skolininkui [10, p. 1109]. Skolininkui turtas turi būti grąžinamas, nes yra pripažįstamas negaliojančiu teisinis pagrin­das (sandoris), kuriuo šis turtas buvo perleistas kitai sandorio šaliai, ir yra taikoma restitucija, kad kiekviena sandorio šalis turi grąžinti tai, ką yra gavusi (CK 6.145 str.). Pripažinto nega­liojančiu sandorio antroji šalis įgyja reikalavimo teisę į sumokėtą kainą, tačiau ji praranda sutartimi gautą ir skolininko savanoriškai jai atiduotą laimėjimą, nes visas turtas grąžinamas skolininkui.1 Galima daryti išvadą, kad skolininkas atsiduria palankesnėje padėtyje ir iš sandorio pripažinimo negaliojančiu laimi prieš antrąją sandorio šalį. 1 Tarkime, skolininkas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį už 100 litų, nors reali parduodamo turto vertė - 170 litų, t. y. sutartis su dovanojimo elementu, kuria skolininkas savanoriškai perdavė 70 litų laimėjimą antrai sandorio šaliai. Actio Pauliana pagrindu ši sutartis pripažįstama negaliojančia ir nukreipiamas ieškovo kreditoriaus 80 litų reikalavimas. Kreditoriaus reikalavimas yra visiškai patenkinamas, o skolininkui grąžinamas likęs turtas, kurio ver­tė šiuo atveju - 90 litų (reali turto vertė - 170 litų, kreditoriaus reikalavimas - 80 litų). Vadinasi, skolininkas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atgauna tai, ką buvo perleidęs pirkimo-pardavimo sutartimi kitai šaliai, nors pirkėjas pardavėjo atžvilgiu yra sąžiningas. 13 Antroji sandorio šalis gali išsaugoti skolininko jai savanoriškai perduotą laimėjimą dviem atvejais: Pirma, jei sandorio dalykas yra dalus ir teismas gali pripažinti negaliojančia tik sutarties dalį (CK 1.96 ir 6.226 str.), jei tai leis patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Sandorio dalies pri­pažinimas negaliojančia nedaro sutarties negaliojančios tik jeigu ši gali galioti ir be jos [10, p. 1303]. Ar sutartis gali būti palikta galioti, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į sąlygos svarbą konkrečiai sutarčiai, ar tai neprieštaraus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo prin­cipams. Pavyzdžiui, kai ginčijamu sandoriu yra perduodami arba kitaip kito asmens nuosa­vybėn perleidžiami du savarankiški daiktai arba sandorio dalykas yra dalus, sandorio dalies pripažinimas neturėtų sukelti didesnių sunkumų. Atsižvelgiant į tai, kad sandorio dalis yra pripažįstama negaliojančia kreditoriaus reikalavimu, skolininkas neturi teisės remtis argu­mentu, kad be šios sandorio dalies, kuri pripažįstama negaliojančia, nebūtų sudaręs sando­rio, ir reikalauti, kad būtų pripažintas negaliojančiu visas sandoris. Manau, kad visais atvejais turėtų būti siekiama pripažinti sutarties dalį negaliojančia, jei tik ji gali galioti be jos ir jei jos užtenka kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nes CK 6.66 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad san­dorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Antra, antroji ginčijamo sandorio šalis gali pasiremti CK 6.51 straipsnio 1 dalimi ir įvyk­dyti prievolę už skolininką bei perimti kreditoriaus teises, susijusias su skolininku. Minėto CK 6.51 straipsnio 1 dalis numato, kad tretieji asmenys gali patenkinti kreditoriaus reikalavimą be skolininko sutikimo, jei dėl nukreipto išieškojimo gali netekti tam tikrų teisių į tą turtą. Va­dinasi, antroji sandorio šalis, įvykdžiusi prievolę už skolininką, laimi 70 litų ir įgyja regreso teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę. Šiuo atveju antroji sandorio šalis išsaugo teisinį pagrindą (sandorį), kuriuo jai buvo perleistas turtas. Vis dėlto antroji sandorio šalis, prieš pasiremdama CK 6.51 straipsnio 1 dalimi, turėtų pasidomėti, ar nėra daugiau kredito­rių, kurių interesus su skolininku sudarytas sandoris galėtų pažeisti, nes kiti skolininko kre­ditoriai galės ginčyti visą sandorį actio Pauliana pagrindu. Jeigu antroji sandorio šalis įvykdo už skolininką prievolę kaip trečiasis asmuo ir kiti kreditoriai pareiškia actio Pauliana dėl to paties skolininko sandorio pripažinimo negaliojančiu, ji gali tik padidinti reikalavimo nemo­kiam skolininkui sumą. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad turto iš skolininko įgijėjas gali išsaugoti jai perduotą laimėjimą, jei sandorio dalykas yra dalus ir jei antrajai sandorio šaliai yra naudinga vadovautis CK 6.51 straipsniu. Kitu atveju turto įgijėjas praranda laimė­jimą ir įgyja reikalavimo teisę į nemokų skolininką sumokėtos kainos arba skolininkui per­duoto turto apimtimi bei teisę reikalauti nuostolių dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu at­lyginimo. Pripažinus atlygintiną sandorį negaliojančiu ir taikant abipusę restituciją1 galioja ben­dra taisyklė, kad kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką yra iš jos gavusi, pa­gal pripažintą negaliojančiu sandorį. Jei patenkinus kreditoriaus reikalavimą lieka turto, jis antrosios sandorio šalies turi būti grąžinamas skolininkui. Turto grąžinimo metu antroji san­dorio šalis yra ir skolininkas, ir kreditorius kitos sandorio šalies (skolininko) atžvilgiu, tačiau ši sandorio šalis negali remtis CK 6.130 straipsniu ir įskaityti savo reikalavimo (sumokėtos kainos pagal sandorį, pripažintą negaliojančiu), nes laikoma, kad sandorio dalykas visada buvo skolininko turto dalis ir jis neteisėtai priklauso kitam asmeniui, kuris privalo jį grąžinti. Be to, įskaitymas negalimas, nes nesąžininga antroji sandorio šalis gali tapti privilegijuotoja, palyginti su kitais skolininko kreditoriais. Jei likęs turtas yra grąžinamas skolininkui, antroji sandorio šalis patenka į bendrą eilę su kitais kreditoriais, kurių reikalavimai bus tenkinami bendra tvarka pagal tai, kada kiekviena prievolė turėjo būti įvykdyta. Pripažinto negaliojančiu sandorio šalis skolininko kreditoriumi tapo nuo panaikinto sandorio sudarymo momento. 1 GK patvirtinimo, įsigaliojimo ir [gyvendinimo įstatymo 44 str., Šeštosios knygos X skyriaus normos dėl re­stitucijos taikomos ir sprendžiant ginčus, kilusius iš civilinių santykių, atsiradusių iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu restitucija taikoma įsigaliojus šiam kodeksui. 14 Skolininkui bankrutavus arba jį restruktūrizavus antrosios sandorio šalies reikalavimai bus tenkinami proporcingai su kitais kreditoriais. Antroji atlygintino sandorio šalis, kurios nuosavybėn nesąžiningas skolininkas perleido turtą, grąžinimo pareigą turi tuomet, jei ji pati yra nesąžininga (CK 6.66 str. 5 d., Nyderlandų CK 3:45 str. 5 d.). Jeigu turtas perleistas sąžiningai trečiajai šaliai, restitucija negalima. Vadi­nasi, kreditorius gali visą savo reikalavimą nukreipti į skolininką ir antrąją sandorio šalį, net jei pastaroji perleido įgytą iš skolininko turtą sąžiningai trečiajai šaliai. Jų atsakomybė yra solidari [25], nes jie savo bendrais prieš kreditorių nukreiptais veiksmais pažeidė kredito­riaus interesus (CK 6.6 str. 3 d.). Nesant galimybės taikyti restituciją sąžiningiems įgijėjams, t. y. nesant galimybės grąžinti turto natūra, restitucija taikytina sumokant jų vertę pinigais, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo didžiausia (CK 6. 146 str. ir 6.147 str. 2 d.). Vadinasi, perleidusi turtą nesąžininga šalis atsakys ne mažesne apimtimi, ką yra gavusi iš sąžiningos trečiosios šalies. Neatlygintino sandorio atveju grąžinimo pareigą turi ir sąžiningas turto įgijėjas, nebent įro­dytų, kad actio Pauliana pareiškimo metu dėl neatlygintino sandorio nebeturi naudos (pla­čiau šis klausimas nagrinėjamas šio darbo 2.4 skyriuje). Išvados Apibendrinant moksliniame darbe išnagrinėtą teorinę ir praktinę medžiagą galima pa­daryti šias esmines išvadas: 1. Actio Pauliana instituto taikymo pagrindinės sąlygos: pirma, kreditorius turi neabejo­tiną ir galiojančią reikalavimo teisę; antra, skolininkas neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamo sandorio; trečia, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; ketvirta, atlygintino sando­rio šalys buvo nesąžiningos jo sudarymo metu. 2. Actio Pauliana, kaip specifinis kreditoriaus interesų gynimo būdas, yra išimtinai skirtas ieškinį pareiškusio kreditoriaus interesams ginti: sandorio pripažinimas negaliojančiu teisines pasekmes sukelia tik ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina jo teisių pažeidimui pašalinti. 3. Kreditorius gali pareikšti actio Pauliana ne tik tuomet, kai prievoliniai teisiniai santy­kiai tarp kreditoriaus ir skolininko atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo, bet ir tais atve­jais, kai prievoliniai teisiniai santykiai tarp jo ir skolininko atsirado sudarius ginčijamą san­dorį, tačiau iki nuosavybės teisės į sandoriu perduodamą daiktą perėjimo trečiajam asmeniui momento (iki daikto perdavimo, jei įstatymai ar sutartis nenustato ko kita). 4. CK 6.66 straipsnis įtvirtintą nuostatą, kad kreditorius gali ginčyti skolininko sudary­tus sandorius, būtina aiškinti atsižvelgiant į besivystančius visuomeninius santykius, todėl actio Pauliana galima ginčyti ne tik tiesiogiai skolininko sudarytus sandorius, bet ir skolininko kreditorių sudarytus sandorius, kurie pažeidė kitų skolininko kreditorių teises. 5. Jei dėl skolininko sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja arba be kreditoriaus sutikimo sumažina ar sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą, sko­lininkas įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę nedelsiant, o kartu ir teisę pareikšti actio Pau­liana. 6. Bendra taisyklė, kad actio Pauliana galima ginčyti tik tuos skolininko sandorius, ku­rių sudaryti šis neturėjo teisinės prievolės. Sandorio sudarymo neprivalomumo sąlyga nėra būtina actio Pauliana pareiškimo sąlyga, jei yra ginčijami sandoriai, kuriais buvo suteikta pirmenybė kitiems skolininko kreditoriams ir kurie buvo sudaryti skolininkui esant nemo­kiam. 7. Kreditoriaus teisės yra pažeidžiamos ir tais atvejais, kai sumažėja skolininko realus turtas arba kitaip apsunkinama kreditoriaus galimybė nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į kitą skolininko turtą, nors formaliai, vertinant jo piniginę išraišką, turtas gali būti ir nesuma- žėjęs. Pabrėžiama, kad vertinant, ar skolininko sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus inte- 8. Atsižvelgiant į prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto esmę, actio Pauliana galima ginčyti ne tik sandorius, lėmusius skolininko nemokumą arba pirmenybės kitam kreditoriui suteikimą, bet ir sumažino įkeisto turto vertę, kuria buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė. 9. Remiantis pagrindiniu civilinės teisės principu, kad sąžiningo įgijėjo teisės turi būti ginamos, darytina išvada, kad actio Pauliana pagrindu pripažįstant negaliojančiu vienašalį atlygintiną sandorį būtina atsižvelgti į šalies, kurios naudai buvo sudarytas sandoris, sąži­ningumą. 10. Neatlygintinas sandoris gali būt'h pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo as­ mens sąžiningumo, tačiau sprendžiant sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių (restitucijos) klausimą į trečiosios šalies sąžiningumą turėtų būti atsižvelgta. Sąžininga tre­ čioji šalis, įgijusi turtą neatlygintino sandorio, pažeidžiančio skolininko kreditoriaus interesus, pagrindu, turėtų grąžinti tokį turtą arba jo vertę, buvusią actio Pauliana pareiškimo metu ar kai sužinojo arba turėjo sužinoti, kad skolininkas buvo nesąžiningas (pagal CK 6.145 str. 2 d.). ♦ ♦♦ LITERATŪRA NORMINĖ LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33-1014. 2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 1964. Nr. 19-138. 3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74. 4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 1964. Nr. 19-139. 5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso papildymo 57(1) straipsniu ir 84, 318, 472(1) straipsnių pa­keitimo įstatymas //Valstybės žinios. 1998. Nr. 57-1582. 6. Lietuvos Respublikos laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymas // Valstybės žinios. 1993. Nr. 31-711. 7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74-2262. 8. Nyderlandų Karalystės civilinis kodeksas. SPECIALIOJI LITERATŪRA 9. Buchem-Spapens A. M. J. Faillissement en surseance van betaling. - Devener, 1998. 10. Corpeleijn Ch., Herschdorfer M., Duhot S. S. M. Corporate Insolvency Law in the Netherlands. -Brisbane, 2001. 10. Hartkamp A. S., Tillema M. M. M. Contract Law in the Netherlands. - Netherlands, 1995. 11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Pirmasis leidi­mas. - Vilnius: Justitia, 2002. 12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Pirmasis leidi­mas. - Vilnius: Jusititia, 2003. T. 1. 11. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. -Vilnius: Justitia, 1996. 13. Nieuvvenhuis J. H., Stolker C. J. J. M., Valk W. L. Burgerlijk vvetboek. Tekst & Commentaar. -Deventer, 1998. 12. Wood Ph. R. Principles of International Insolvency. - London, 1995. 16 TEISMŲ PRAKTIKA Lietuvos Respublikos teismų sprendimai: 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. Babarskis v. Boguševičius, Nr. 3K-3^25/2000, kat. 42. 18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. AB „Rimeda", AB Lietuvos taupomasis bankas, Nr. 3K-3-201/2001, kat. 15. 2. 1. 1., 31. 6. 1., 125. 6. 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Panevėžio maistas"- v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, Nr. 3K-3-304/2001, kat. 31.6. 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vaitana" v. D. Bražulienė ir E. Palčiukas, Nr. 3K-3-415/2001, kat. 31.6. 1. 21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje V. Kastanauskas v. D. Bražulienė, E. Palčiukas, M. Matisan, Nr. 3K-3-569/2001, kat. 31.6. 1. 22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Antstolių kontoros prie Kauno rajono apylinkės teismo v. V. Krikščiukaičio įmonė „Univers" ir A. Krikščiukaičiui, Nr. 3K-7-603/2001, kat. 27. 6., 31. 6., 39. 6. 2. 13., 119. 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMĮ v. T. Rozovskis, Nr. 3K-3-1253/2001, kat. 31.6. 1. 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas" v. I. Šerstniovai, V. Šerstniovai, A. Šerstniovui, R. Kličmanui, Nr. 3K-3-1298/2001, kat. 31. 6. 1., 25. 8. 1. 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Litimpeks bankas" v. UAB „Pajūrio paslaptys", F. Puzemskio firma „Forena", Nr. 3K-3-710/2002, kat. 15. 2. 1. 1., 25. 8. 1., 31. 6. 1., 31. 5., 37. 8., 40. 6. 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje V. Andreičiuk v. R. Stundžienė, J. Cholodova ir Z. Girdauskienė, Nr. 3K-3- ^ 221/2002, kat. 15. 2. 1. 3., 31.6. 1.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!